- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-06-19
- Bylos Nr.
- 2-1067/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- Nutartis palikta nepakeista.
- Teisėjas
- Konstantinas Gurinas
- Atsakovas
- A. N.
- Trečiasis asmuo
- R. R., žemės ūkio bendrovei „Landvesta 1“, Kauno rajono 1-ojo notarų biuro
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 110.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Konstantinas Gurinas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės A. N. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. kovo 7 d. nutarties, kuria netenkintas atsakovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-139-324/2010 pagal A. B. ir L. B. ieškinį atsakovei A. N., trečiajam asmeniui R. R., žemės ūkio bendrovei „Landvesta 1“, Kauno rajono 1-ojo notarų biuro notarei R. S. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir žalos atlyginimo. Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo.
Šalies argumentai
Atsakovė pirmosios instancijos teismui pateikė prašymą, kuriuo prašė panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, pritaikytas jai priklausančiam butui, esančiam (duomenys neskelbtini). Prašymą grindė aplinkybe, kad yra rasti buto pirkėjai, be to, Kauno apygardos teismo 2010 m. kovo 8 d. sprendimo dalis, kuria nuspręsta panaikinti 2008 m. balandžio 21 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, yra įsiteisėjusi.
Ieškovai A. B. ir L. B. nurodė nesutinkantys su pareikštu prašymu, motyvuodami tuo, kad atsakovė iki šiol nėra įvykdžiusi Kauno apygardos teismo 2010 m. kovo 8 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gruodžio 6 d. sprendimo, atsakovė neturi kito turto, kuriuo būtų užtikrintas teismo sprendimo įvykdymas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apygardos teismas 2014 m. kovo 7 d. nutartimi atsakovės A. N. prašymo netenkino.
Teismas nustatė, kad Kauno apygardos teisme buvo nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-139-324/2010 pagal A. B. ir L. B. ieškinį atsakovei A. N., trečiajam asmeniui R. R., žemės ūkio bendrovei „Landvesta 1“, Kauno rajono 1-ojo notarų biuro notarei R. S. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir žalos atlyginimo. Kauno apygardos teismas 2008 m. balandžio 21 d. nutartimi ieškinio reikalavimų užtikrinimui pritaikė laikinąsias apsaugos priemones – areštavo atsakovei A. N. priklausantį nekilnojamąjį turtą: ½ dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 59/100 dalis gyvenamojo namo, unikalus (duomenys neskelbtini) (patenkinus ieškinio reikalavimą dėl restitucijos taikymo, šis turtas vėliau grąžintas Z. B.), uždraudžiant šiuo turtu disponuoti, taip pat areštavo 59 630,48 Lt vertės kitą atsakovės nekilnojamąjį turtą, o jo nesant ar nepakankant, atitinkamą dalį piniginių lėšų ir turtinių teisių, esančių pas atsakovę arba trečiuosius asmenis, uždraudžiant juo disponuoti (šią sumą ieškovai prašė priteisti).
Kauno apygardos teismas 2010 m. kovo 8 d. sprendimu ieškinį iš dalies patenkino, priteisė iš atsakovės A. N. ieškovams A. B. ir L. B. po 6 500 Lt žalai atlyginti ir po 167 Lt žyminio mokesčio, kitus ieškininius reikalavimus atmetė. Sprendimui įsiteisėjus, nuspręsta panaikinti 2008 m. balandžio 21 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones.
Peržiūrėjus bylą apeliacine tvarka, Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gruodžio 6 d. sprendimu buvo panaikinta Kauno apygardos teismo 2010 m. kovo 8 d. sprendimo dalis, kuria atmesti ieškinio reikalavimai dėl 2004 m. lapkričio 8 d. ir 2005 m. lapkričio 23 d. įgaliojimų ir 2005 m. balandžio 11 d. išlaikymo iki gyvos galvos sutarties pripažinimo negaliojančiais bei 5 052 Lt priteisimo ir ši ieškinio dalis patenkinta. Apeliacinės instancijos teismas nusprendė pripažinti negaliojančiais 2004 m. lapkričio 8 d. (reg. Nr. 2-16230) ir 2005 m. lapkričio 23 d. (reg. Nr. 8830) Z. B. išduotus įgaliojimus atsakovei A. N., pripažinti negaliojančia 2005 m. balandžio 11 d. išlaikymo iki gyvos galvos sutartį (reg. Nr. 2-4983), kuria Z. B. perdavė atsakovei A. N. ½ dalį 0,1020 ha žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 59/100 dalis 341,91 m² bendro ploto gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 59/100 dalis kiemo statinių (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių (duomenys neskelbtini) ir grąžinti šį nekilnojamąjį turtą mirusiosios Z. B. nuosavybėn, pripažinti negaliojančia 2005 m. balandžio 11 d. dovanojimo sutartį (reg. Nr. 2-4986), pagal kurią Z. B. padovanojo atsakovei A. N. 0,1108 ha ploto žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), priteisti iš atsakovės A. N. 128 Lt palikėjos Z. B. įpėdiniams. Atitinkamai perskirsčius bylinėjimosi išlaidas, kitas Kauno apygardos teismo sprendimo dalis nuspręsta palikti nepakeistas.
Taigi, išnagrinėjus bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, įsiteisėjo pirmosios instancijos teismo 2010 m. kovo 8 d. sprendimo dalis, kuria sprendimui įsiteisėjus nuspręsta panaikinti 2008 m. balandžio 21 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Atsakovai pateikė prašymą sustabdyti šios sprendimo dalies vykdymą.
Kauno apygardos teismas, atsižvelgęs į teismų priimtų sprendimų turinį, 2013 m. sausio 10 d. nutartimi (rašymo apsirikimas ištaisytas 2013 m. sausio 23 d. nutartimi) panaikino 2008 m. balandžio 21 d. nutartimi pritaikytą areštą nekilnojamajam turtui, kuris įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu grąžinamas mirusiosios Z. B. nuosavybėn, paliko galioti 2008 m. balandžio 21 d. nutartimi pritaikytą areštą atsakovės A. N. kitam nekilnojamajam turtui, o jo nesant ar nepakankant atitinkamai daliai piniginių lėšų ir turtinių teisių, esančių pas atsakovę arba trečiuosius asmenis, uždraudžiant juo disponuoti, tačiau sumažino atsakovės turto arešto mastą iki 24 676 Lt.
Lietuvos apeliacinis teismas, netenkindamas atsakovės A. N. atskirojo skundo dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. sausio 10 d. nutarties panaikinimo, 2013 m. balandžio 25 d. nutartimi konstatavo, kad 2013 m. sausio 10 d. nutartimi atsakovės turtui nustatytais apribojimais (laikinosiomis apsaugos priemonėmis) siekiama užtikrinti įsiteisėjusio teismo sprendimo įvykdymą, laikinųjų apsaugos priemonių mastas proporcingas siekiamam tikslui (nenutarta areštuoti atsakovės turto daugiau negu pakaktų įvykdyti teismo sprendimą), todėl 2013 m. sausio 10 d. nutartis yra iš esmės teisėta ir pagrįsta. Pripažinęs skundžiamą nutartį teisėta, Lietuvos apeliacinis teismas netenkino A. N. prašymo pranešti Turto arešto aktų registrui apie Kauno apygardos teismo 2008 m. balandžio 21 d. nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimą. Taigi civilinėje byloje Nr. 2-139-324/2010 atsakovės A. N. turtui pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės tebegalioja, tik mažesniu mastu. 2013 m. sausio 10 d. nutartis, kuria sumažintas atsakovės A. N. turtui pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastas, yra išsiųsta Turto arešto aktų registro tvarkytojui.
Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovė nėra įvykdžiusi teismo sprendimo, sprendė, kad nėra pagrindo panaikinti jos turtui pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių ir atmetė atsakovės prašymą.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu atsakovė A. N. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2014 m. kovo 7 d. nutartį ir pranešti Turto areštų registrui, kad 2008 m. balandžio 21 d. nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės panaikintos. Atskirąjį skundą grindžia šiomis aplinkybėmis:
1. Įsiteisėjus Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gruodžio 6 d. sprendimui, buvo palikta nepakeista Kauno apygardos teismo 2010 m. kovo 8 d. sprendimo dalis, kuria, įsiteisėjus sprendimui, panaikintos 2008 m. balandžio 21 d. nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Nors Kauno apygardos teismo 2008 m. balandžio 21 d. nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės neteko galios 2012 m. gruodžio 6 d., apie laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimą iki šiol nepranešta Turto areštų registrui.
Žemesnės instancijos teismas
2. Kauno apygardos teismas 2013 m. sausio 10 d. nutartimi paliko galioti 2008 m. balandžio 21 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones (kurios jau nebegaliojo), tik sumažino jų mastą. Negaliojanti nutartis negalėjo būti tikslinama.
3. Atsakovė nori parduoti areštuotą butą, esantį (duomenys neskelbtini) ir taip įvykdyti prievoles ieškovams pagal teismo priimtus sprendimus. Atsakovė turi butui pirkėją, tačiau dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių negali sudaryti sandorio.
Atsiliepimas
Ieškovai L. B. ir A. B. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, palikti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones A. N. valdomam nekilnojamajam turtui, o jo nesant ar nepakankant, atitinkamai daliai piniginių lėšų ar turtinių teisių, esančių pas atsakovę arba trečiuosius asmenis, uždraudžiant juo disponuoti kol bus įvykdytas teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-139-324/2010. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
1. Kauno apygardos teismas 2013 m. sausio 10 d. nutartyje aiškiai išdėstė, kodėl laikinosios apsaugos priemonės turi likti galioti.
2. Atsakovė nepagrįstai teigia, kad siekia įvykdyti teismo sprendimą. Jokio pasiūlymo dėl skolos padengimo ieškovai nėra gavę, nors dėjo daug pastangų susitikti ir geranoriškai išspręsti klausimus bei problemas.
3. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų apie turimą pirkėją nei teismo, nei antstolio vykdomosiose bylose. Be to, neaišku, kiek dar kreditorių turi atsakovė.
4. Paveldėjimo teisės pagal įstatymą pagrindu atsakovė paveldėjo 1/3 Z. B. priklausiusio turto, tačiau piktybiškai vengdama vykdyti prievoles, vienintelį likvidų paveldėtą nekilnojamąjį turtą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), dovanojimo sutarties pagrindu perleido tretiesiems asmenims – savo sūnums.
5. Pagal CPK 150 straipsnio 3 dalį, jeigu ieškinys patenkinamas, taikytos laikinosios apsaugos priemonės galioja iki teismo sprendimo įvykdymo. Kadangi atsakovė teismo sprendimo neįvykdė, nėra pateikusi jokio kito adekvataus turto, laiduotojo ar rašytinio susitarimo, todėl nėra pagrindo panaikinti jos turtui pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkinamas.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 144 straipsnio 1 dalimi teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti teismo priimto galimo ieškovui palankaus sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1565/2010). Taigi, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą, o kartu ir jų taikymo poreikį nulemia grėsmė, kad dėl kokių nors atsakovo veiksmų arba neveikimo, taip pat dėl objektyvių aplinkybių teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.
Laikinosios apsaugos priemonės yra procesinio teisinio pobūdžio priemonė, todėl teismo nutartys laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimais neturi nei prejudicinės, nei res judicata galios. Laikinosios apsaugos priemonės bet kurioje proceso stadijoje gali būti pakeistos ar pritaikytos nepaisant to, kad anksčiau jas taikyti buvo atsisakyta (CPK 148, 149 str.). Kitaip tariant, ankstesniuose teismų procesiniuose sprendimuose dėl tokių priemonių taikymo pateikti išaiškinimai nesaisto vėliau tokius klausimus nagrinėjančio teismo, todėl sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pakeitimo ar panaikinimo klausimą vertintini tiek byloje jau esantys, tiek ir naujai į bylą šalių pateikti įrodymai (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2370/2011; 2014 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-815/2014).
Pagal CPK 147 straipsnio 6 dalį, kai taikomos laikinosios apsaugos priemonės susijusios su turtu, išsamūs turto duomenys nutartyje gali būti nenurodomi, jeigu areštuojamas turto registre neregistruojamas kilnojamasis daiktas arba nutarties priėmimo dieną teismui nėra žinoma, kiek ir kokio turto turi atsakovas. Šiais atvejais asmuo, kurio prašymu taikomos laikinosios apsaugos priemonės, dėl atsakovo turto suradimo ir aprašymo turi kreiptis į antstolį. Laikinųjų apsaugos priemonių galiojimą reglamentuoja CPK 150 straipsnis, kuriame numatyta, kad teismui atmetus ieškinį, laikinosios apsaugos priemonės, kurios buvo taikytos, galioja iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, o klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo turi būti išspręstas teismo sprendimu (CPK 150 str. 2 d.). Tuo tarpu ieškinio patenkinimo atveju laikinosios apsaugos priemonės galioja iki teismo sprendimo įvykdymo, išskyrus CPK 147 straipsnio 6 dalyje numatytą atvejį. Antstolis, įvykdęs teismo sprendimą, praneša atitinkamo viešo registro tvarkytojui apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymo byloje pabaigą (CPK 150 str. 3 d.).
Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų nustatyta, kad Kauno apygardos teismas 2008 m. balandžio 21 d. nutartimi atsakovės A. N. turto atžvilgiu pritaikė laikinąsias apsaugos priemones – areštavo atsakovei priklausantį nekilnojamąjį turtą: ½ dalį žemės sklypo ir 59/100 dalis gyvenamojo namo, uždraudžiant šiuo turtu disponuoti, taip pat areštavo 59 630,48 Lt vertės kitą atsakovės nekilnojamąjį turtą, o jo nesant ar nepakankant, atitinkamą dalį piniginių lėšų ir turtinių teisių, esančių pas atsakovę arba trečiuosius asmenis, uždraudžiant juo disponuoti. Kauno apygardos teismas 2010 m. kovo 8 d. sprendimu ieškinį iš dalies patenkino, šio sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodė, kad šiam sprendimui įsiteisėjus, 2008 m. balandžio 21 d. nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės panaikinamos. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytą CPK 150 straipsnio 2 dalyje nustatytą reglamentavimą, tokia teismo formuluotė turėtų būti suprantama taip, kad laikinosios apsaugos priemonės panaikinamos nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo ta apimtimi, kuria ieškinio reikalavimai atmesti. Patenkintų ieškinio reikalavimų dalyje laikinosios apsaugos priemonės negalėjo būti panaikintos, kadangi tai neatitiktų CPK 150 straipsnio 3 dalies reikalavimų, ginčo šalių interesų pusiausvyros, proporcingumo principo bei laikinųjų apsaugos priemonių esmės ir paskirties.
Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gruodžio 6 d. sprendimu Kauno apygardos teismo 2010 m. kovo 8 d. sprendimo dalis, kuria atmesti ieškinio reikalavimai buvo panaikinta, perskirstytos bylinėjimosi išlaidos, o kitos Kauno apygardos teismo sprendimo dalys paliktos nepakeistos. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimu Lietuvos apeliacinis teismas atskirai nepasisakė, todėl šalys laikė, kad pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria nurodyta, jog sprendimui įsiteisėjus, 2008 m. balandžio 21 d. nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės panaikinamos, įsiteisėjo ir turi būti vykdoma. Atsakovai pirmosios instancijos teismui pateikė prašymą sustabdyti šios sprendimo dalies vykdymą. Kauno apygardos teismas 2013 m. sausio 10 d. nutartimi šį atsakovų prašymą atmetė ir, atsižvelgęs į teismų priimtų sprendimų, kurie turi būti vykdomi, turinį, sumažino 2008 m. balandžio 21 d. nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastą, t.y. panaikino areštą konkrečiam nekilnojamajam turtui, kuris įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu buvo grąžintas mirusiosios Z. B. nuosavybėn, taip pat iki 24 585 Lt sumažino atsakovės kito nekilnojamojo turto, o jo nesant, ar esant nepakankamai, atitinkamos dalies piniginių lėšų ir turinių teisių, esančių pas atsakovę arba trečiuosius asmenis, arešto mastą, siekiant užtikrinti iš atsakovės priteistos pinigų sumos išieškojimą. Taigi, konkretus atsakovės nekilnojamasis turtas – butas, esantis (duomenys neskelbtini), areštuotos ne teismo nutartimi, o antstolio surašytu turto arešto aktu (t. 8, b. l. 34-37) vykdomojoje byloje Nr. 0088/13/00237 pagal ieškovui L. B. išduotą vykdomąjį raštą. Pažymėtina, kad išieškojimas iš areštuoto turto vykdomas CPK IV dalyje nustatyta tvarka „Vykdymo procesas“, kur yra numatyta galimybė antstoliui pakeisti turto arešto aktą (CPK 675 str. 2 d.), taip pat skolininko teisė iki varžytynių pasiūlyti areštuoto turto pirkėją (CPK 704 str.).
Šiuo atveju skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi atsisakyta panaikinti atsakovės turtui nustatytus apribojimus, kuriais siekiama užtikrinti įsiteisėjusio teismo sprendimo įvykdymą (CPK 144 str. 1 d.). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės atitinka jų paskirtį ir siekiamą tikslą, todėl nėra pagrindo išvadai, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymu pažeidžiamas proporcingumas ar atsakovės teisės. Atsakovė nepateikė duomenų, kad grėsmės teismo sprendimo įvykdymui nebėra, todėl pagrindo panaikinti laikinąsias apsaugos priemones šioje byloje nėra. Atsakovės teiginiai apie surastą pirkėją butui ir ketinimus atsiskaityti su ieškovais nepagrįsti įrodymais.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atsakovei nepateikus duomenų, patvirtinančių gerą savo finansinę būklę bei įrodančių, kad atsakovė galės atsiskaityti su ieškovais ir netaikant procesinių teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo priemonių, pagrindo panaikinti laikinąsias apsaugos priemones šioje byloje nėra. Tuo pačiu nėra pagrindo tenkinti atsakovės prašymą, kuriuo prašoma pranešti Turto arešto aktų registrui, kad 2008 m. balandžio 21 d. nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės panaikintos.
Kiti atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai neturi esminės teisinės reikšmės teisingam klausimo išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako.
Teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs apeliantės atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. kovo 7 d. nutarties, nenustatė pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 1 dalyje bei 330 straipsnyje, dėl kurių skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti naikinama atskirajame skunde išdėstytais motyvais. Teismas taip pat nenustatė CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytų absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 338 str.). Todėl atskirasis skundas netenkinamas, o Kauno apygardos teismo 2014 m. kovo 7 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2014 m. kovo 7 d. nutartį palikti nepakeistą.