- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-11-21
- Bylos Nr.
- 2-2370/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- Procesas nutrauktas.
- Teisėjai
- Artūras Driukas, Konstantinas Gurinas, Egidijus Žironas
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Transida“
- Ieškovas
- AB SEB lizingas "Transida"
- Kategorijos
- 121.17pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Konstantino Gurino ir Egidijaus Žirono teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Transida“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 12 d. nutarties, kuria teismas iš dalies tenkino prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, civilinėje byloje Nr. 2-5217-450/2011 pagal ieškovo akcinės bendrovės „SEB lizingas“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Transida“ dėl sutartinių įsipareigojimų nevykdymo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Byloje sprendžiamas ginčas, kilęs dėl mokėjimų pagal finansinio lizingo sutartis.
Pagal atskirąjį skundą nagrinėjami laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimai.
Šalies argumentai
Ieškovas AB „SEB lizingas“ kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovui UAB „Transida“ dėl sutartinių įsipareigojimų nevykdymo, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo ieškovo naudai 444 950,73 Lt skolos, 45 676,67 Lt delspinigių, 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodė, kad tarp ieškovo ir atsakovo 2006 – 2008 m. buvo sudarytos 29 finansinio lizingo sutartys. Atsakovas UAB „Transida“ neįvykdė savo piniginių prievolių, todėl ieškovas 2011 m. kovo 30 d. nutraukė lizingo sutartis. Lizingo sutartys buvo nutrauktos dėl atsakovo kaltės, todėl kyla jo civilinės atsakomybės klausimas.
Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovo nekilnojamojo ir/ar kilnojamojo turto, piniginių lėšų bei turtinių teisių areštą įsiskolinimo dydžiu, leidžiant areštuotu turtu ir lėšomis atsiskaityti su ieškovu. Nurodė, kad prašoma priteisti suma iš atsakovo laikytina labai didele, o atsakovas pradėjo nevykdyti piniginių prievolių dar nuo 2010 m. lapkričio mėn., t.y. nemokėjimas jau yra užsitęsęs 4 mėn. Ieškovas suteikė atsakovui papildomą terminą padengti susidariusį įsiskolinimą, tačiau atsakovas to nepadarė, todėl darytina išvada, kad atsakovas nebevykdys sutartinių įsipareigojimų ieškovui. Be to, yra žinoma, kad atsakovas turi ir kitų kreditorių, kurių reikalavimų įvykdymų užtikrinimui jau yra pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. liepos 12 d. nutartimi ieškovo AB „SEB lizingas“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino iš dalies – ieškovo AB „SEB lizingas“ reikalavimų užtikrinimui areštavo atsakovui UAB „Transida“ nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir/ar kilnojamąjį turtą bei turtines teises 490 627,40 Lt sumai, leidžiant areštuotu turtu (įskaitant pinigines lėšas) atsiskaityti su ieškovu. Tik nesant (trūkstant) tokio turto, teismas nurodė areštuoti atsakovo lėšas. Teismas, įvertinęs ieškovo nurodytas aplinkybes bei pateiktus rašytinius įrodymus, konstatavo, kad yra reali grėsmė, jog ieškovui galimai palankus teismo sprendimo vykdymas gali būti apsunkintas. Teismas pabrėžė, kad atsakovas nesilaikė sutartinių įsipareigojimų, dėl ko susidarė pakankamai didelis (444 950,73 Lt) įsiskolinimas ieškovui, be to, nurodė, kad teismas neturi duomenų apie esamą atsakovo finansinę padėtį, turimą turtą. Teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog atsakovo turtui jau yra taikomos laikinosios apsaugos priemonės (turto areštas), siekiant užtikrinti kitų atsakovo kreditorių reikalavimų tinkamą įvykdymą, objektyviai padidina ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu atsakovas UAB „Transida“ prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 12 d. nutarties motyvuojamąją dalį ir iš šios dalies išbraukti frazę „kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovas nesilaikė sutartinių įsipareigojimų“. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
1) Pirmosios instancijos teismas skundžiamos nutarties motyvuojamojoje dalyje nepagrįstai nurodė, kad: „atsakovas nesilaikė sutartinių įsipareigojimų, dėl ko susidarė pakankamai dideli (444 950,73 Lt) įsiskolinimai ieškovui“. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu neturi būti sprendžiami klausimai, į kuriuos turėtų būti atsakyta tik galutiniu teismo sprendimu. Vilniaus apygardos teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovas nesilaikė sutartinių įsipareigojimų. Tokia išvada gali būti daroma tik bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme stadijos pabaigoje. Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, tik nustato, ar nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Nors teismas ir sprendė, kad šio ginčo atveju yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes yra reali grėsmė, jog ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo vykdymas gali būti apsunkintas, tačiau tokia išvada buvo padaryta nepagrįstai ir neteisėtai įvertinus ginčo aplinkybes, t.y. daugiau, nei turėjo būti vertinama ieškovo prašymo ribose.
2) Su šia byla yra glaudžiai susijusi Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-5102-881/2011 pagal ieškovo UAB „Transida“ ieškinį atsakovui AB „SEB lizingas“ dėl finansinio lizingo sutarčių vienašališko nutraukimo pripažinimo negaliojančiu, sutarčių sąlygų pripažinimo neteisėtomis ir sutarčių sąlygų pakeitimo, kurioje dar nėra priimtas galutinis sprendimas. Esant neišspręstam ginčui, kurio sprendimas turės įtakos sprendimui šioje byloje, teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, neturėjo teisinio pagrindo daryti išvadas dėl atsakovo kaltės.
3) Teismas, priėjęs prie išvados, kad „atsakovas nesilaikė sutartinių įsipareigojimų“, leidžia abejoti teismo, išsprendusio klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, šališkumu.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovas AB „SEB lizingas“ prašo klausimą dėl skundžiamos nutarties pakeitimo teismui spręsti savo nuožiūra. Atsiliepime nurodo, kad teismas fraze: „kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovas nesilaikė sutartinių įsipareigojimų“, tik perfrazavo ieškinyje nurodytas ieškovo aplinkybes, kad atsakovo nemokėjimas yra užsitęsęs 4 mėnesius. Tačiau būtinybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones teismas motyvavo būtent dideliu pareikštų piniginių reikalavimų dydžiu bei duomenų apie atsakovo finansinę padėtį, turimą turtą nebuvimu. Todėl sutartinių įsipareigojimų nevykdymas netraktuotinas kaip vienas iš teismo motyvų, kurių pagrindu teismas tenkino prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Taigi nėra pagrindo teigti, kad teismas konstatavo daugiau nei buvo vertinama ieškovo prašymo ribose ir tokiu būdu įsikišo į kitą bylą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai
Byloje sprendžiama, ar apeliantas pagrįstai atskiruoju skundu prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, motyvuojamojoje dalyje išdėstytų motyvų dalį.
Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, pagal kurią teismo pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. Ruiz Torija v. Spain and Hiro Balani v. Spain, judgments of 9 December 1994, Series A. Nos 303 – A ir 303 – B, p. 12, par. 29, p. 29-30, par. 27; Higgins and Others v. France judgment of 19 February 1998, Reports of Judgments and Decisions 1998-I, p. 60, par. 42). Šiame kontekste taip pat atkreiptinas dėmesys ir į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, pagal kurią Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, jog konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas. Konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne tik formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne tik išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet – svarbiausia – tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi. Vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas).
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio pirmoji dalis, CPK 5 straipsnio pirmoji dalis įtvirtina kiekvieno suinteresuoto asmens, kuris mano, kad jo subjektinės teisės ar įstatymo saugomi interesai yra pažeisti, teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos. Taigi teisinis interesas yra būtinas teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos elementas. Teisinis interesas yra ir būtina teisės į apeliaciją, tame tarpe dėl teismo nutarčių tarpiniais procesiniais klausimais, įgyvendinimo sąlyga. Tuo atveju, kai pirmosios instancijos teismas priima tarpinį procesinį sprendimą byloje, įstatymų leidėjas suteikia dalyvaujantiems byloje asmenims, t. y. tiems, kurie turi teisinį suinteresuotumą nagrinėjamo proceso teisės klausimo teisingu išsprendimu, teisę apeliacine tvarka skųsti jam nepalankią teismo nutartį proceso įstatymo nustatyta tvarka. Apeliacijos teisė nėra savitikslė ir paprastai yra įgyvendinama atskiruoju skundu skundžiant teismo procesinio sprendimo rezoliucinę dalį, jeigu ja yra išsprendžiamas asmens subjektinių teisių ir pareigų (taip pat ir procesinių) klausimas. Teismų praktikoje pripažįstama, kad dalyvaujantis byloje asmuo turi teisę apeliacine tvarka skųsti ne tik pirmosios instancijos teismo sprendimą (baigiamąjį aktą), prašydamas panaikinti (pakeisti) jo rezoliucinę dalį, bet ir gali paduoti apeliacinį skundą, reikalaujant pakeisti sprendime išdėstytus motyvus, nekeičiant rezoliucinės dalies (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. birželio 18 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-695/2009). Tokia procesinė galimybė grindžiama ne tik tuo, kad teismas turi pareigą tinkamai motyvuoti procesinius sprendimus, bet ir tuo, jog teismo įsiteisėjusiame sprendime nustatytos aplinkybės įgyja kitokią teisinę reikšmę – jos tampa prejudiciniais faktais, kurių nereikia įrodinėti ir nebegalima ginčyti kitose bylose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 str. 1 d., CPK 182 str. 2 p., 279 str. 4 d.). Dėl šių priežasčių kiekvienam dalyvaujančiam byloje asmeniui teisiškai reikšminga, jog teismo motyvai būtų ne tik pakankami, bet ir pagrįsti, o teismo atliktas teisinis kvalifikavimas būtų grindžiamas byloje nustatytomis aplinkybėmis.
Teismo nutartimi dėl laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo, keitimo, naikinimo išsprendžiamas tik proceso teisės klausimas, todėl nutartis neįgyja nei res judicata, nei prejudicinės galios. Šalių materialiųjų subjektinių teisių ir pareigų klausimas išsprendžiamas išnagrinėjus ginčą iš esmės. Dalyvaujantys byloje asmenys turi teisę teikti teismui prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo, keitimo, naikinimo (CPK 144, 146, 150 str.). Tuo atveju, kai dalyvaujantis byloje asmuo atskiruoju skundu prašo pakeisti teismo procesinio sprendimo, kuris neįgyja res judicata ir prejudicinės galios, motyvus, teismas turėtų atsisakyti priimti skundą, kadangi jo išsprendimas neturi teisinės reikmės tolesniam civilinės bylos nagrinėjimui ir jos teisingam išsprendimui, o apeliantas neturi teisinio intereso skųsdamas nutartį, nes neprašo keisti nutarties rezoliucinę dalį ar ją naikinti. Dėl šių priežasčių tokia nutartis negali būti apeliacijos objektu (CPK 315 str. 2 d. 3 p.).
Nagrinėjamu atveju atsakovas atskiruoju skundu prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės – atsakovo turto areštas, motyvuojamąją dalį, iš jos išbraukiant frazę „kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovas nesilaikė sutartinių įsipareigojimų“. Kolegija pažymi, kad apeliantas prašo pakeisti teismo nutarties motyvuojamojoje dalyje įrašytą sakinį, kuris yra susijęs su preliminariu (lot. prima facie) pareikštų reikalavimų ir pateiktų įrodymų įvertinimu. Tokį įvertinimą turi atlikti klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjantis teismas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2174/2010). Tačiau ginčą iš esmės nagrinėjančio teismo nesaisto jo paties ar kitų teismų tarpiniuose procesiniuose sprendimuose nurodyti atskirus procesinius klausimus nagrinėjančio teismo pateikti teisiniai argumentai. Bylą iš esmės nagrinėjantis teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, vertina su bylos esme susijusius įrodymus (CPK 185 str. 1 d.). Kita vertus, teismas labai tiksliai pagal konkrečios bylos aplinkybes turi parinkti priimtus procesinius sprendimus pagrindžiančių argumentų formuluotes. Skundžiamos nutarties motyvuojamoje dalyje pirmosios instancijos teismo vartojama formuluotė „kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovas nesilaikė sutartinių įsipareigojimų“ sudarė regimybę, jog tai yra teismo teiginys, nors iš visų bylos aplinkybių, ieškovo prašymo turinio matyti, kad panaudota žodinė konstrukcija yra tik ieškovo teiginio atkartojimas.
Anksčiau išdėstyti argumentai sudaro pagrindą daryti išvadą, kad atsakovas neturi teisės apeliacine tvarka skųsti pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria jo turtui taikytas areštas, motyvų, susijusių su teismo atliktu preliminariu įrodymų bei aplinkybių įvertinimu, kadangi tokios nutarties motyvai negali būti apeliacijos objektu. Esant tokiai situacijai, pirmosios instancijos teismas atsakovo atskirąjį skundą turėjo atsisakyti priimti ir grąžinti jį padavusiam asmeniui (CPK 315 str. 2 d. 3 p.). Paaiškėjus šiam trūkumui bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu, apeliacinis procesas nutrauktinas (CPK 315 str. 2 d. 3 p. ir 5 d.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 315 straipsnio 2 dalies 3 punktu ir 5 dalimi,
nutaria:
Apeliacinį procesą, pradėtą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Transida“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 12 d. nutartyje išdėstytų motyvų pakeitimo, nutraukti.