Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Danutės Gasiūnienės ir Konstantino Gurino

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų N. S., J. Č. ir R. A. Ž. atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 16 d. nutarties, kuria teismas atsisakė priimti šių atsakovų atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 30 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti atsakovų N. S., J. Č. ir R. A. Ž. priešieškinį ieškovams uždarajai akcinei bendrovei „Statybų rojus“ ir R. B. dėl 2008 m. sausio 16 d. tarp uždarosios akcinės bendrovės „Statybų rojus“ ir P. V. sudarytos reikalavimo teisės perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo civilinėje byloje Nr. 2-851-178/2009, iškeltoje pagal ieškovo P. V. ieškinį atsakovams Individualių gyvenamųjų namų statybos bendrijai Nr. 676, R. B., N. S., J. Č. ir R. A. Ž. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

2009 m. kovo 26 d. atsakovai J. Č., R. A. Ž., N. S. padavė teismui priešieškinį, kuriuo prašė pripažinti negaliojančia 2008 m. sausio 26 d. tarp UAB „Statybų rojus“ ir P. V. sudarytą reikalavimo teisės perleidimo sutartį nuo jos sudarymo momento ir taikyti restituciją. Priešieškinį grindė tuo, kad ši sutartis neatitinka įstatyme nustatytos privalomos formos reikalavimų, prieštarauja viešajai tvarkai, prieštarauja juridinio asmens tikslams. Atsakovai pažymėjo, jog investuotojas K. N. iš tiesų nesumokėjo IGNSB visos 320 000 Lt sumos pagal lėšų avansavimo-investavimo sutartį. Tiesa, 40 000 Lt buvo perduoti IGNSB atstovavusiam R. B., tačiau ir šie pinigai neįnešti į bendrijos sąskaitą. 2005 m. kovo 3 d. K. N. savo pajų paprasta rašytine forma sudaryta pirkimo-pardavimo sutartimi perleido UAB „Statybų rojus“, kuriai vadovavo R. B.

Atsakovai J. Č., R. A. Ž., N. S. dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 30 d. nutarties padavė atskirąjį skundą. Prašė panaikinti neteisėtą ir nepagrįstą nutartį ir klausimą dėl priešieškinio priėmimo perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atsakovų nuomone, teismas nepagrįstai užkirto jiems teisę į teisminę gynybą.

Kiekvienas teismo procesinis sprendimas turi būti pagrįstas ir tinkamai motyvuotas. Tai, kad teismo nutartis atsisakyti priimti priešieškinį, neskundžiama, nereiškia, jog teismas gali, nesant teisinio pagrindo, atsisakyti priimti atsakovų pateiktą procesinį dokumentą.Tarp ieškinio ir priešieškinio egzistuoja glaudus ryšys, o nagrinėjant juos kartu, galima greičiau ir teisingai išspręsti ginčus tarp šalių. Nagrinėjant ginčus atskirose bylose, būtų užvilkintas jų išnagrinėjimas, nepagrįstai apribota atsakovų teisė į teisingą ir operatyvų ginčų išsprendimą. Tai, kad apeliantai (ieškovai pagal priešieškinį) atsakovu (pagal priešieškinį) nurodė asmenį, kuris nebuvo įtrauktas į bylos nagrinėjimą pagal pareikštus ieškinio reikalavimus, nesudaro pagrindo atsisakyti priimti priešieškinį.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas netenkintinas.

Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, pagal kurią teismo pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. Ruiz Torija v. Spain and Hiro Balani v. Spain, judgments of 9 December 1994, Series A. Nos 303 – A ir 303 – B, p. 12, par. 29, p. 29-30, par. 27; Higgins and Others v. France judgment of 19 February 1998, Reports of Judgments and Decisions 1998-I, p. 60, par. 42). Šiame kontekste taip pat atkreiptinas dėmesys ir į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, pagal kurią Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, jog konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas. Konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne tik formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne tik išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet – svarbiausia – tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi. Vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas).

Teisinėje valstybėje vyraujantis lygiateisiškumo principas itin reikšmingas civiliniame procese, kur kiekvienai šaliai turi būti sudarytos vienodos galimybės bylinėtis. Teismui priėmus ieškinį ir iškėlus civilinę bylą, su ieškovo paduotu procesiniu dokumentu ir jame išdėstyta pozicija informuojamas atsakovas. Tokiu būdu prasideda teismo pasirengimas bylos teisingam išnagrinėjimui. Remiantis dispozityvumo principu, atsakovas paprastai turi tris procesines galimybes: pripažinti ieškinyje pareikštų reikalavimų pagrįstumą, gintis nuo šių reikalavimų arba elgtis pasyviai ir neteikti teismui jokių procesinių dokumentų. Gintis nuo ieškovo pareikštų reikalavimų atsakovas gali dviem būdais: duodant teismui atsiliepimą į ieškinį arba teikiant priešieškinį. Taigi, priešieškinis, beje, kaip ir atsiliepimas į ieškinį, yra atsakovui įstatymo suteiktas konstitucinės teisės į gynybą būdas ir forma gintis nuo pareikšto ieškinio. Civilinio proceso įstatymo normos nustato reikalavimus procesiniam dokumentui, kad jis būtų pripažintas priešieškiniu (CPK 143 str. 1 d.). Pagal savo formą ir turinį priešieškinis prilyginamas ieškiniui ir nuo pastarojo skiriasi tik šio dokumento padavimo momentu, t. y. tuo, kad ieškiniu pradedamas procesas, o priešieškinis paduodamas jau iškeltoje civilinėje byloje, taip pat priešieškiniui taikomais CPK 143 straipsnio pirmojoje dalyje išdėstytais papildomais reikalavimais. Todėl teismas priešieškinį priima tik įsitikinęs, kad pateiktas procesinis dokumentas gali būti pripažintas priešieškiniu ir jis neturi nei formos, nei turinio trūkumų. Tačiau proceso įstatymas, skirtingai negu ieškinio pateikimo atveju, suteikia teismui teisę atsisakyti priimti atsakovo pateiktą procesinį dokumentą, kuris iš tiesų atitinka visus priešieškiniui taikomus formos bei turinio reikalavimus. Tai reiškia, jog teismas turi teisę nepriimti atsakovo pateikto priešieškinio net jeigu šis procesinis dokumentas ir atitinka visus įstatyme jam keliamus reikalavimus. Tokia teisė teismui suteikta neatsitiktinai. Kiekvienas ginčas tarp šalių turi būti išspręstas kuo operatyviau ir ekonomiškiau. Todėl kiekvienu atveju faktinės aplinkybės lemia, ar šalių pareikti priešpriešiniai reikalavimai užvilkins bylos išnagrinėjimą, ar atvirkščiai – jį pagreitins ir padės teismui tinkamiau išsiaiškinti visas bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes. Vertinti šias aplinkybes įstatymas suteikia teisę tik teismui. Pažymėtina, kad teismo atsisakymas priimti atsakovo paduotą priešieškinį iškeltoje civilinėje byloje neatima iš jo teisės reikšti savarankišką reikalavimą bendra ginčo teisenos tvarka. Būtent dėl šių aukščiau nurodytų priežasčių teismo nutartis atsisakyti priimti priešieškinį neskundžiama apeliacine tvarka. Tačiau tai nereiškia, kad teismas priešieškinio priėmimo klausimą gali išspręsti be motyvų. Kiekvienas teismo procesinis sprendimas turi būti aiškus ir suprantamas bei tinkamai motyvuotas. Tik šiuo konkrečiu atveju jo teisėtumo ir pagrįstumo negalima patikrinti apeliacine tvarka.

Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija neturi įgaliojimų tikrinti pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti atsakovų priešieškinį byloje, teisėtumo ir pagrįstumo. Tuo pačiu pastebėtina, kad žemesnės instancijos teismas priėmė motyvuotą nutartį, kuri neužkerta galimybės atsakovams savo procesines teises ginti kitais proceso įstatyme įtvirtintais būdais – paduodant atsiliepimą į ieškinį byloje ir reiškiant savarankišką reikalavimą bendra tvarka. Teismui priėmus atsakovų ieškinį ir iškėlus civilinę bylą, esant CPK 136 straipsnyje numatytiems pagrindams, bylą nagrinėjantis teisėjas galės nuspręsti prisijungti kitą, su nagrinėjama byla itin glaudžiai susijusią civilinę bylą. Be to, proceso įstatymas suteikia asmeniui teisę argumentus dėl teismo procesinių sprendimų, kurios negali būti apeliacijos objektas, išdėstyti apeliaciniame skunde dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo byla išspręsta iš esmės (CPK 334 str. 3 d.).

Esant tokioms aplinkybėms, naikinti ar keisti teisėtos ir pagrįstos žemesnės instancijos teismo nutarties nėra pagrindo (CPK 337 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 16 d. nutartį palikti nepakeistą.