Kauno apygardos teismo nutartis

Teisėja Dalia Kursevičienė (Proceso Nr. 20-1-00693-08) Procesinio sprendimo kategorija:

2.4.9.

2011 m. sausio 14 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Arūno Paštuolio, teisėjų Romualdo Lincevičiaus, Reginos Majauskienės, sekretoriaujant Ingai Levinskienei, Vilmai Marčiukaitytei, dalyvaujant prokurorei Birutei Šečkuvienei, nuteistajam G. J., nuteistojo gynėjai advokatei Reginai Atkočaitienei, nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui S. P., civilinei ieškovei A. P., jų atstovei advokatei Karinai Račkauskienei, civilinio atsakovo AAS „G. B.“ atstovams G. J., A. V.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal civilinio atsakovo AAS „G. B.“ Lietuvos filialo įgalioto atstovo A. V. ir nuteistojo G. J. gynėjo advokato Zenono Jono Januškos apeliacinius skundus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2010-06-23 nuosprendžio, kuriuo G. J. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 281 str. 3 d. ir skirta 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 75 str. 1 d., 2 d., 2 d. 7 p., laisvės atėmimo bausmės vykdymas G. J. atidėtas 2 (dvejiems) metams, paskiriant BK 68 str. numatytą baudžiamojo poveikio priemonę – uždrausti vairuoti kelių transporto priemones 1 (vienerius) metus, ir įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Bausmės vykdymo atidėjimo termino pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

Priteista iš AAS „G. B.“ Lietuvos filialo S. P. 90897,03 Lt. (devyniasdešimt tūkstančių aštuoni šimtai devyniasdešimt septyni litai 03 ct) turtinės žalos atlyginimui.

Priteista iš G. J. S. P. 66457,20 Lt (šešiasdešimt šeši tūkstančiai keturi šimtai penkiasdešimt septyni litai 20 ct) ir A. P. 20000,00 (dvidešimt tūkstančių) Lt neturtinės žalos atlyginimui.

Pripažinta S. P. teisė į ieškinio dalies dėl netekto darbingumo pajamų kompensavimo patenkinimą, o klausimas dėl civilinio ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Aprašomoji dalis

n u statė:

G. J., a.k. (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 281 str. 3 d. už tai, kad 2008-07-15, apie 16.20 val., Kaune, Birželio 23-osios g., vairuodamas automobilį Audi 100, valst.Nr. (duomenys neskelbtini) ir važiuodamas nuo V.Krėvės pr. link Savanorių pr., sankryžoje su Partizanų g., pažeidė Kelių eismo taisyklių 53, 199 punktų reikalavimus tuo, kad nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, nesielgė taip, kad nesukeltų pavojaus kitiems eismo dalyviams, netrukdytų eismo, sukdamas į kairę nedavė kelio važiavusiam lygiareikšmiu keliu priešinga kryptimi tiesiai motociklui Gilera Runner 125, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuojamam S. P. ir su juo susidūrė, ko pasėkoje S. P. padarė sužalojimą, sukėlusį sunkų sveikatos sutrikdymą.

Civilinio atsakovo atsakovas taip pat ginčija ir priteistą sumą pagal pateiktą lokalinę sąmatą, lifto įrengimui nukentėjusiojo gyvenamoje vietoje, Kauno r., (duomenys neskelbtini). Atstovo teigimu, teismas neįvertino atsakovo atstovo pateiktos lokalinės sąmatos dėl S. P. namo 1 aukšto pertvarkymo, pagal kurią šios išlaidos be PVM mokesčio sudarytų 8625,- Lt, o su PVM mokesčiu - 10436,25 Lt. Atkreipiamas dėmesys, kad teismas, priteisdamas 71255,69 Lt sumą lifto įrengimui, neatsižvelgė, kad į šią sumą yra įskaitytas ir PVM mokestis - 12366,69 Lt (dvylika tūkstančių tris šimtai šešiasdešimt šeši Lt 69 cnt.), tačiau darbai neatlikti, o jeigu tokie darbai bus atliekami - darbų atlikėjas, pateikęs nurodytą sąmatą yra PVM mokėtojas, o tai prieštarauja įstatymo ir Taisyklių (15 p.) nuostatoms. Ieškovas neįrodė, jog įrengiant judėjimui su vežimėliu skirtą liftą, yra vienintelė būsto pritaikymo galimybė. Be to, pagal Būsto pritaikymo žmonėms su negalia 2007-2011 m. programą, kuri finansuojama iš LR valstybės biudžeto, savivaldybių biudžetų, Europos Sąjungos struktūrinių fondų, nukentėjusiajam būsto pritaikymo išlaidos būtų buvę atlygintos pagal nurodytą programą. Teismas nuosprendyje padarė prielaidą, kad „tikėtis lifto įrengimo valstybės ir savivaldybės biudžeto lėšomis S. P. gali per labai neapibrėžtą tolimą laiką" ir nesvarstęs ankstesnio draudimo bendrovės siūlomo varianto dėl busto 1 aukšto pertvarkymo, bent jau iki to laiko kol bus gautas finansavimas iš valstybės bei savivaldybės biudžeto - visą šių išlaidų naštą perkėlė draudimo bendrovei. Neatsižvelgta, kad pagal nurodytos Programos 17.4 punktą, neįgaliajam, kuris savarankiškai pritaikė savo būstą, būsto pritaikymo išlaidos nekompensuojamos. Šios išlaidos, nesilaikant Programos nuostatų, nekompensuojamos ir draudimo bendrovei.

Teismas, priteisdamas aukščiau nurodytą sumą dėl lifto įrengimo iš draudimo bendrovės, neatsižvelgė į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2000-06-16 nutarimą Nr. 27, taikant įstatymus dėl atlyginimo turtinės žalos, padarytos eismo įvykio metu, apibendrinimo apžvalgoje yra nurodęs, kad prievolės turi būti vykdomos ekonomiškiausiu būdu, o žalos atlyginimo atveju atsakovas turi kompensuoti tas išlaidas, kurios būtinos, o jeigu ieškovas vykdo netikslingą remontą išleisdamas daugiau lėšų -atsakovas neprivalo atlyginti neracionaliai išleistų lėšų.

Gynėjo teigimu, nukentėjusiojo parodymai gana prieštaringi, prieštaraudamas teiginiui, kad nieko neprisimena, jis tvirtina, jog jis su motociklu pasviręs ar parvirtęs nebuvo, nečiuožė. Tikėtina, kad jis patyręs traumą, kurį laiką buvęs komoje, eismo įvykio aplinkybių neprisimena. Todėl teigti, kad jis su motociklu neparvirto, nečiuožė jis galėtų tik kalbėdamas apie važinėjimą motociklu kitomis dienomis ar apie laiką, kai eismo įvykio dieną važiavo iki sankryžos ir priartėjo prie jos per 30 metrų. Tačiau teismas nuosprendyje kaip įrodymą cituoja jo parodymus, laikytinus tik pasvarstymais ir nuomone neatsižvelgdamas į du kartus duotus paaiškinimus, kad jo prisiminimai baigiasi momentu, kai jis priartėjo prie sankryžos (jo nuomone) iki 30 metrų.

Nuteistojo gynėjas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad eismo įvykio vietos apžiūra buvo atlikta nekvalifikuotai. Eismo įvykio vietos schemoje (T l b.l. 6) neteisingai pažymėtos arba nepažymėtos Birželio 23-osios g. prieš sankryžą su Partizanų g. eismo juostos. Birželio 23-osios g. dešinėje pusėje nuo šviesoforo prasideda ir 19 metrų tęsiasi ištisinė balta linija. Kitoje šios gatvės pusėje taip pat tokio ilgio ištisinė, o ne punktyrinė linija kaip parodyta eismo įvykio vietos plane (T. l b.l. 6). Eismo įvykio vietoje nebuvo apklaustas G. J., neišsiaiškinta, kad motociklas čiuožė keletą (apie 10) metrų, kol susidūrė su automobiliu Audi 100, nebuvo bandoma nustatyti, kurioje vietoje motociklas parvirto, neieškoti ir nefiksuoti jo slydimo pėdsakai ant asfalto. Eismo įvykio vietoje nebuvo ieškoma įvykį mačiusių liudytojų, nebuvo jų ieškoma vėliau. Nepateko į bylą G. J. ir A. V. eismo įvykio dieną parašyti paaiškinimai, todėl, nagrinėjant bylą teisme, prokuroras ir nukentėjusiųjų atstovė reiškė abejones, ar A. V. iš tikrųjų važiavo kartu su G. J., ar jis matė eismo įvykį.

Gynėjo nuomone, kad pats nukentėjusysis S. P. šiurkščiai pažeidė KET, sukėlė eismo įvykį ir dėl jo pats yra kaltas leidžia teigti aplinkybės - tai, kad G. J. važiuodamas Birželio 23-osios g-ve ir sukdamas į kairę įsitikino, kad šią gatve priešinga kryptimi dešine kraštine juosta (eile) jokia transporto priemonė prie sankryžos neartėja, todėl jis galėjo ir privalėjo tęsti manevrą - važiuoti per sankryžą į Partizanų gatvę; vairuotojas G. J., sukdamas sankryžoje į kairę negalėjo matyti kaire kraštine eile atvažiuojančio motociklo Gilera Runner 125, vairuojamo S. P., nes matomumą užstojo šioje juostoje stovintis lengvasis automobilis, taip pat ketinantis sukti į kairę; Sėdintis ant motociklo žmogus, žemesnis už automobilį, todėl automobilis jį užstojo; Tai, kad motociklas Gilera Runner 125 su jį vairuojančiu žmogumi gana dideliu (geru) greičiu atvažiavo Birželio 23-osios gatve kaire juosta matė ir tai paaiškino teisme liudytojas R. G.; S. P. vairuojamu motociklu G. R. 125, prie sankryžos kirsdamas (pervažiuodamas) ištisinę baltą liniją pažeidė KET 2 priedo 1.1 punkto draudimą kirsti šią liniją, išskyrus atvejus, kai ji žymi važiuojamosios dalies kraštą arba stovėjimo vietą.

Būtent S. P. KET pažeidimas buvo pagrindinė ir vienintelė eismo įvykio priežastis. Lietuvos Respublikos BK 2 str. 3 d. nustato, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu yra padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio.

G. J., važiuodamas per sankryžą, netrukdė daryti manevrą priešinga kryptimi kaire eile važiuojančiam ir ketinančiam sukti į kairę automobiliui. Už jo stovinčios transporto priemonės jau negalėjo manevruoti kirsdamos baltą ištisinę liniją. Jeigu G. J. ir būtų matęs priartėjusį prie sankryžos motociklą, jis galėjo tęsti manevrą važiuodamas per sankryžą, tikėdamasis, kad motociklas važiuos tiesiai ar suks į kairę iš kairės juostos. Motociklistas galėjo bet kurį manevrą daryti tik po to, kai norima kryptimi nuvažiuos prieš jį stovintis automobilis. G. J. savo veiksmais KET nepažeidė, nusikaltimo nepadarė.

Kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistąjį ir jo gynėją, prašiusius nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą patenkinti, o dėl civilinio atsakovo skundo palieka spręsti teismui, civilinio atsakovo atstovą, prašiusį jo apeliacinį skundą patenkinti, o dėl nuteistojo gynėjo skundo palieka spręsti teismui, nukentėjusįjį ir civilinį ieškovą, civilinę ieškovę ir jų atstovę, prokurorę, prašiusius apeliacinius skundus atmesti, sprendžia, jog civilinio atsakovo ir nuteistojo gynėjo apeliaciniai skundai atmestini.

Pirmos instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir teisingai kvalifikavo G. J. nusikalstamą veiką, teisingai paskyrė bausmę, laikantis bausmių skyrimo pagrindų (LR BK 54 str.) taip pat priteisė pagrįsta civilinį ieškinį. Esminių BPK pažeidimų nenustatyta.

Nuteistojo G. J. gynėjas ginčiją nuteistojo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo, civilinio atsakovo atstovas nesutinka su priteisto civilinio ieškinio dydžiu, todėl teisėjų kolegija, neišeidama už apeliacinio skundo ribų, tikrina pirmos instancijos teismo nuosprendžio teisėtumo dalį tik dėl tų klausimų, dėl kurių paduotas apeliacinis skundas (BPK 320 str.).

Dėl civilinio atsakovo apeliacinio skundo.

Nepagrįsti apeliacinio skundo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas neįskaitė į priteistą priežiūros išlaidų sumą S. P. gaunamą 360 Lt. tikslinę kompensaciją priežiūros išlaidoms. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, teismas nurodė, kad ši suma nėra pakankama S. P. turimoms priežiūros išlaidoms, todėl sprendė, kad draudikas papildomai turi sumokėti po 800 Lt. išmokų į mėnesį. Tokia suma atitinka ir teismų praktiką, suformuotą 2005 m. lapkričio 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-598/2005, kurioje priteistos 1,5 minimalaus darbo užmokesčio mėnesinės priežiūros išlaidos.

Apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas priteisdamas 71 255,69 Lt. lifto įrengimui, neatsižvelgė į tai, kad į šią sumą įskaitytas ir PVM mokestis - 12 366,69 Lt., kolegija laiko nepagrįstais. Apeliantas savo skundo argumentams pagrįsti remiasi teismų praktika, suformuota 2006 m. birželio 07 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2006, kurioje inter alia yra pasisakyta, kad kai prekes ir paslaugas įgyja PVM mokėtojas, pirkimo PVM sumos negalima laikyti šio asmens nuostoliu. Akivaizdu, kad nagrinėjamos bylos ir apelianto cituojamos Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutarties faktinės aplinkybės skiriasi, todėl nurodyta teismų praktika šioje byloje nėra pagrindo vadovautis. Nukentėjusysis ir civilinis ieškovas S. P. kaip fizinis asmuo, kuriam padaryta žala nėra PVM mokėtojas. Sumokėjęs pridėtinės vertės mokestį už lifto įrengimą, jis jokia forma neįgis teisės į PVM atskaitą, todėl PVM suma laikytina jo tiesioginiu nuostoliu ir turi būti priteista iš draudiko. Apeliantas ginčija pirmosios instancijos teismo priteistą 71 255,69 Lt. sumą už lifto įrengimą, nurodydamas, kad toks būsto pritaikymo būdas yra neracionalus. Apeliantas teigia, kad S. P. būstą galima pritaikyti pertvarkant namo pirmą aukštą, įrengus pertvaras. Su tokiais apeliacinio skundo argumentais kolegija nesutinka. Nors apeliantas nurodo, kad prievolės turi būti vykdomos ekonomiškiausiu būdu, pabrėžtina, kad sveikatos sužalojimo atveju taikytina LR CK 6.283 straipsnio norma, kuri įtvirtina visišką žalos atlyginimo principą. Jo taikymas reiškia, kad nukentėjusįjį reikia grąžinti į tokią padėtį, kokia būtų jam nesant sužalotam ( Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-371/2003, Nr. 3K-3-357/2008). Nagrinėjamu atveju visiškas žalos atlyginimo principas yra įgyvendinamas per draudiminį mechanizmą, kurio metu draudikas prisiima pareigą atlyginti žalą, gaudamas draudimo įmokas. Mykolo Riomerio universiteto teismo medicinos instituto Kauno skyriaus specialisto išvadoje Nr. G-3636/08(02) nustatyta, kad S. P. patyrė pilną trauminį nugaros smegenų pakenkimą su visišku kojų paralyžiumi. Išvadoje konstatuota, kad S. P. reikalinga pastovi slauga, priežiūra ir pagalba apsitarnaujant. Nukentėjusysis juda tik invalido vežimėlio pagalba. Prašydamas priteisti lifto įrengimo išlaidas nukentėjusysis nurodė, kad pakilti į namo antrą aukštą be lifto, nėra jokių galimybių, todėl šiuo metu jis gali būti tik pirmo aukšto patalpose, kuri yra viena- virtuvė ir svetainė. Šioje patalpoje jis miega, gyvena, šioje patalpoje yra prausiamas, kadangi į dušo patalpą su invalido vežimėliu patekti nėra galimybės. Iš byloje pateikto gyvenamojo namo, esančio Kauno r. sav. SB (duomenys neskelbtini) kadastrinių matavimų bylos planų, bei 2010 m. rugpjūčio 31 d. antstolio Sauliaus Užkuraičio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo matyti, kad gyvenamajame name yra du aukštai. Pirmame aukšte yra bendra patalpa ( virtuvė ir valgomasis), bei dušas su tualetu. Tuo tarpu antrame aukšte yra miegamieji, bei vonios patalpa, kurioje yra trikampė vonia su masažinėmis ir cirkuliacinėmis voniomis. Kolegija sprendžia, kad siekiant grąžinti S. P. į tą padėtį, kuri būtų jam nesant sužalotam, būtina užtikrinti S. P. galėjimą naudotis visomis namo patalpomis, o ne tik namo pirmu aukštu, kaip kad nurodo apeliantas. Tokia būtinybė kyla remiantis tiek bendraisiais žalos atlyginimo principais, tiek ir LR Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintais principais, numatančiais, kad neįgaliųjų socialinė integracija turi būti organizuojama skatinant neįgaliuosius būti savarankiškais, jiems turi būti sudaromos sąlygos veiklai visose gyvenimo srityse, bei galimybės naudotis ištekliais. Šios S. P. teisės gali būti įgyvendinamos tik suteikiant jam galimybę laisvai ir kiek įmanoma savarankiškai judėti gyvenamojo namo visose patalpose, o tai padaryti galima tik lifto pagalba. Pažymėtina ir tai, kad būsto pritaikymas pagal draudimo bendrovės pateiktą schemą neatitiktų LR Aplinkos ministro 2001 m. birželio 14 d. įsakymu Nr. 317 patvirtinto STR 2.03.01:2001 "Statiniai ir teritorijos. Reikalavimai žmonių su negalia reikmėms" reikalavimų bei pažeistų nukentėjusiojo asmens teises bei teisėtus interesus. LR Aplinkos ministro 2001 m. birželio 14 d. įsakymu Nr. 317 patvirtinto STR 2.03.01:2001 "Statiniai ir teritorijos. Reikalavimai žmonių su negalia reikmėms" 102 punktas numato, kad sanitarinės patalpos žmonių su negalia butuose turi būti įrengiamos pagal 106-115 punktų reikalavimus. Statybos techninio reglamento 106 punktas numato, kad tualeto kabinų patalpoje takas palei kabinas turi būti ne siauresnis kaip 1 500 mm. Žmonėms su negalia pritaikytos kabinos dydis turi būti toks, kad, sumontavus būtinus prietaisus (unitazą, kriauklę, dušą ir kt.), kabinoje liktų laisvas 1 500 mm skersmens plotas vežimėliui važiuoti. 107 punktas numato, kad unitazas turi būti pastatytas taip, kad iš vieno jo šono liktų ne siauresnis kaip 900 mm tarpas vežimėliui pastatyti. Unitazas turi būti pastatytas ne arčiau kaip 300 mm iki šoninės sienos ar pertvaros. Iš byloje pateikto gyvenamojo namo, esančio Kauno r. sav. SB (duomenys neskelbtini) kadastrinių matavimų bylos plano, bei 2010 m. rugpjūčio 31 d. antstolio Sauliaus Užkuraičio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo matyti, kad pirmame aukšte dušas ir tualetas yra įrengtas patalpoje, plane pažymėtoje indeksu 1-3/ 2,24 kv.m. dydžio. Šios patalpos plotis yra 1,40 m., o ilgis 1,6 metro. Iš fotonuotraukų, esančių prie antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo matyti, kad S. P. su invalido vežimėliu negali laisvai judėti šioje patalpoje, kadangi patalpos plotas bei išplanavimas su vežimėliu neleidžia net savarankiškai apsisukti. Todėl patalpoje nėra išlaikyti aukščiau minėti STR plotų reikalavimai ir nelieka laisvo 1 500 mm ploto vežimėliui važiuoti ir jam pastatyti. Statybos techninio reglamento 112 punkte yra numatyta, kad žmonių su negalia pritaikyta dušo kabina, jei joje yra tik dušas, turi būti ne mažesnė kaip 1 500 x 900 mm. Kabinos grindys gali būti įrengtos su nuolydžiu ir be bortelių. Toks ploto reikalavimas yra taikomas pačiai dušo kabinai, kai tuo tarpu pati S. P. patalpa, kurioje yra dušo kabina tėra tik 1,4 m x 1,6 m. Šioje patalpoje yra ir dušo kabina ir tualetas, todėl akivaizdu, kad patalpos plotas neatitinka privalomų techninių reikalavimų, keliamų žmonių su negalia sanitarinėms patalpoms. Be to, dušo patalpos bortų aukštis neleidžia S. P. patekti į dušo patalpą su invalido vežimėliu. Iš byloje pateiktų medicininių dokumentų matyti, kad S. P. negali savarankiškai šlapintis bei tuštintis ( tuštinamasi žvakučių pagalba), todėl norint tinkamai užtikrinti tokio neįgalaus asmens higieną, yra būtina turėti techninę galimybę naudotis vonia. Namo antrame aukšte yra įrengta trikampė vonia su masažinėmis ir cirkuliacinėmis voniomis. Iš antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo matyti, kad šioje patalpoje galima laisvai judėti ir su invalido vežimėliu. Byloje pateiktas 2010 m. rugsėjo 21 d. išrašas iš medicininių dokumentų patvirtina, kad po S. P. skirtų povandeninių masažų jo būklė pagerėjo, sumažėjo raumenų įtempimas ir rankų tirpimas. Todėl esant name įrengtai masažinei voniai, S. P. turi turėti galimybę ir ja naudotis. Į namo antro aukšto patalpas su invalido vežimėliu galima pateikti tik įrengus liftą, todėl toks būsto pritaikymas ne tik leistų S. P. naudotis visomis namo patalpomis, bet ir užtikrintų jam tinkamas sanitarines sąlygas, pozityviai įtakotų jo sveikatos būklę. Kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad S. P. turės galimybę gauti būsto finansavimą iš biudžeto. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad lifto įrengimo S. P. gali tikėtis tik per labai neapibrėžtą tolimą laiką. Šias išvadas patvirtina byloje esantis 2009 m. lapkričio 26 d. Savivaldybės biudžetinės įstaigos Kauno rajono socialinių paslaugų centro raštas, iš kurio matyti, kad būsto pritaikymo eilėje yra 14 asmenų. Būstas kiekvienais metais pritaikomas 2-3 asmenims. Tačiau prioritetas taikomas vaikams ir jaunuoliams nuo 7 iki 24 metų. Todėl būsto pritaikymo laikotarpis S. P. atveju yra galimas ne greičiau nei po 5-7 metų, jeigu į eilę nebus įrašyti asmenys, turintys prioritetus, o tai nesuderinama su visišku žalos atlyginimo principu. Pažymėtina ir tai, kad apeliantas neginčija S. P. pateiktos būsto pritaikymo, t.y. lifto įrengimo sąmatos bei išlaidų dydžio, todėl nėra pagrindo teigti, kad pažeistas prievolės vykdymo ekonomiškumo principas. Atsižvelgiant į išdėstytą, civilinio atsakovo apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas. Dėl nuteistojo gynėjo Z. J. J. apeliacinio skundo. Nuteistojo gynėjas savo apeliaciniame skunde, nurodo, jog pareigūnas netinkamai įformino eismo įvykio vietos planą, tai yra nenubrėžė motociklo judėjimo kryptimi pirmą ir antrą eismo juostą skiriančios ištisinės linijos Birželio 23-osios gatve link sankryžos su Partizanų gatve. Tačiau toks apeliacinio skundo argumentas yra nepagrįstas ir atmestinas, nes kaip apeliacinės instancijos teismo posėdžio metru parodė liudytojas S. Č., jis 2008-07-15 sudarytame eismo įvykio vietos plane linijas nubraižė taip, kaip jos buvo nubraižytos pačioje gatvėje įvykio metu, o be to, kaip matyti iš eismo įvykio vietos plano, G. J. su planu sutiko. Dėl paminėto, S. P., vairuodamas motociklą, prieš sankryžą jokios ištisinės kelio linijos nekirto, o tuo pačiu, jokių skunde įvardijamų KET reikalavimų nepažeidė. Nepagrįstas gynėjo apeliacinio skundo argumentas, jog apylinkės teismo posėdžio protokole neteisingai užfiksuoti liudytojo R. G. parodymai dėl matytų įvykio aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaustas liudytojas R. G. parodė, jog matė, kaip automobilis „Audi 100“ sankryžoje suko į kairę, o į automobilio galą tuo metu trenkėsi iš priekio atvažiavęs motociklas. Pačias abi transporto priemones jis pamatė joms jau esant sankryžoje, viena nuo kitos 6-7 metrų atstumu. Ar tuo momentu čiuožė ar važiavo motoroleris pasakyti negali, tačiau pradžioje matė motociklą važiuojantį.

Iš specialisto išvados seka, kad automobilio „Audi 100“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojas G. J., sankryžoje prieš sukdamas į kairę į Partizanų g. privalėjo įsitikinti, kad tai bus saugu ir duoti kelią pagrindine gatve prie sankryžos priešpriešinio eismo juosta artėjusiam motociklo Gilera Runner, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojui S. P., tokiu būdu būtų turėjęs techninę galimybę išvengti susidūrimo su šia transporto priemone. Automobilio „Audi 100“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojo G. J. veiksmai – sankryžoje sukdamas į kairę į Partizanų g. nedavė kelio pagrindine gatve priešpriešinio eismo juosta prie jo artėjusiam motociklo Gilera Runner, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojui S. P., dėl ko su juos susidūrė,- techniniu požiūriu sąlygojo šio eismo įvykio kilimą (2 t., b.l. 86-89). Apeliacinės instancijos teismo posėdyje, apklaustas ekspertas Martin Možeiko pilnai patvirtino duotą išvadą ir paaiškino, jog pagrindinė autoįvykio priežastis buvo automobilio vairuotojo veiksmai nepriklausomai nuo to, ar motociklo vairuotojas darė manevrą iš antros eismo juostos į pirmą ir nepriklausomai nuo to, ar motociklas prieš susidūrimą čiuožė asfaltu ar juo važiavo. Atsižvelgiant į paminėtą, nors ir imant domėn kaltinamojo G. J. ir kartu su juo automobilyje važiavusio A. V. parodymus dėl motociklo judėjimo, tačiau įvertinus išdėstytus įrodymus, neginčijamai nustatyta, jog G. J., 2008-07-15, apie 16.20 val., Kaune, Birželio 23-osios g., vairuodamas automobilį Audi 100, valst.Nr. (duomenys neskelbtini) ir važiuodamas nuo V.Krėvės pr. link Savanorių pr., sankryžoje su Partizanų g., pažeidė Kelių eismo taisyklių 53, 199 punktų reikalavimus tuo, kad nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, nesielgė taip, kad nesukeltų pavojaus kitiems eismo dalyviams, netrukdytų eismo, sukdamas į kairę nedavė kelio važiavusiam lygiareikšmiu keliu priešinga kryptimi tiesiai motociklui Gilera Runner. 125, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuojamam S. P. ir su juo susidūrė. Taip pat nustatyta, jog S. P., vairuodamas automobilį, KET reikalavimų, kurie sąlygotų eismo įvykio kilimą, nepažeidė. Dėl paminėto, kiti nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde dėstomi argumentai jokios reikšmės nuteistojo G. J. kaltei paneigti dėl autoįvykio kilimo įtakos neturi, todėl jie neanalizuojami ir teisėjų kolegija dėl jų pagrįstumo nepasisako. Atsižvelgiant į paminėtą, G. J. kaltė pilnai įrodyta apylinkės teismo nuosprendyje išdėstytais ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje patikrintais įrodymais, o jo veika teisingai kvalifikuota pagal LR BK 281 str. 3 d. Dėl paminėto, nuteistojo gynėjo apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Atsižvelgiant į paminėtą, apylinkės teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, todėl jo naikinti apeliaciniuose skunduose išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Civilinio atsakovo AAS „G. B.“ Lietuvos filialo įgalioto atstovo A. V. ir nuteistojo G. J. gynėjo advokato Zenono Jono Januškos apeliacinius skundus atmesti.