Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Dalios Kačinskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo L. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. gegužės 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo L. G. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl bendrųjų vykdymo išlaidų apmokėjimo, tretysis asmuo antstolis V. Z..

Aprašomoji dalis

n u statė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektais, o nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas apsprendžia apeliacinio skundo teisiniai argumentai bei motyvai, tai pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.).

Nagrinėjamojoje byloje apeliacine tvarka spręstinas klausimas dėl apelianto įgytos, būnant jam antstoliu, teisės į vykdymo išlaidų kompensavimą, vykdant išieškojimus valstybės naudai, realizavimo, kuomet nutrūko jo, kaip antstolio, įgaliojimai. Ginčo byloje nei dėl to, kad tokios išlaidos apeliantui turėtų būti atlygintos, jeigu įgaliojimai nebūtų pasibaigę, nei dėl išlaidų paskaičiavimo pagrįstumo (jų dydžio) nekilo. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, įvertinusi skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas susiklosčiusioje situacijoje nevisiškai tinkamai aiškino bei taikė norminius aktus, nustatančias antstolio išlaidų, kuomet išieškoma valstybės naudai pagal teismų priimtus sprendimus, atlyginimą, netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, dėl ko padarė dvi prieštaringas išvadas - apelianto paskaičiavimai paremti Sprendimų vykdymo instrukcijoje nurodytais dydžiais, nepaisant to, šis, teismo manymu, neįrodė asmeninių lėšų investavimo fakto ir jau nedirba antstoliu, taigi teisinio pagrindo priteisti reikalaujamą sumą nėra. Su pastarąja išvada kolegija sutikti negali.

Nustatyta, kad apeliantas nuo 1997 m. dirbo antstoliu. 2002-09-23 Lietuvos Respublikos teisingumo ministras įsakymu Nr. 254 leido apeliantui įkurti „Antstolio L. G. kontorą“ adresu (duomenys neskelbtini) . 2003-01-03 Lietuvos Respublikos teisingumo ministras įsakymu „Dėl įrašymo į Lietuvos antstolių sąrašą“ Nr. 38 apeliantą įtraukė į Lietuvos antstolių sąrašą. 2006-10-23 įsakymu Nr. 7P-79 nuspręsta pratęsti antstolio L. G. kontoros antstolio L. G. įgaliojimus iki 2007-10-23 įskaitytinai (Vilniaus apygardos administracinio teismo byla Nr. I-2379-661/2008, teismo sprendimas t.1, b.l. 42-44). Teisingumo ministro 2007-09-28 įsakymu Nr.7P-75 L. G. nuo 2007-10-01 buvo atleistas iš antstolio pareigų ir išbrauktas iš antstolių sąrašo, neįgijus Antstolių įstatymo 4 str. 1 dalyje nustatyto išsilavinimo (t.1, b.l. 130), o pagal 2007-10-02 įsakymą Nr. 7P-104 jo nebaigtas vykdyti vykdomąsias bylas ir kitus dokumentus, neišmokėtas išieškotas pinigines lėšas ar turtą, nebaigtose vykdomosiose bylose gautas ir nepanaudotas vykdymo išlaidas bei archyvą perėmė antstolis V. Z. (t.1, b.l. 55,56). L. G. ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ginčas dėl jo išbraukimo iš antstolių sąrašų baigtas nagrinėti 2008-12-19 (t.1, b.l. 42-44, 45-48). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nutartyje nustatė ir tokią teisiškai reikšmingą aplinkybę, kad L. G. iš antstolių buvo atleistas nuo 2007-11-05 (t.1, b.l. 48), taigi būtent šią dieną jo, kaip antstolio, įgaliojimai nutrūko.

Apeliantas L. G. 2008-10-01 atsakovui pateikė prašymą (t.7, b.l. 97-127) pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005-10-27 įsakymu Nr. 1R-352 patvirtintos Sprendimų vykdymo instrukcijos 28 p. 4 ir 5 dalių nuostatas apmokėti jam vykdomųjų dokumentų bendrąsias ir faktines vykdymo išlaidas, kurių 94 557,34 Lt dydį grindė pateikta ataskaita (1219 vykdomųjų bylų, kuriose vykdomasis dokumentas priimtas vykdyti nuo 2003-05-05 iki 2007-09-28), tačiau atsakovas atsisakė svarstyti tokią galimybę iki įsiteisės teismo sprendimas dėl 2007-09-28 įsakymo Nr.7P-75 teisėtumo patikrinimo (t.7, b.l. 128-129). Pakartotinai pateiktas analogiškas apelianto 2009-02-17 prašymas (t.7, b.l. 139-140) buvo nepatenkintas tuo pagrindu, kad jis jau yra išbrauktas iš Lietuvos antstolių sąrašo.

Aptartos faktinės aplinkybės patvirtina, kad apeliantas reikalauja kompensuoti jam vykdymo išlaidas būtent už tą laikotarpį, kuomet jis dar atliko (vykdė) antstolio funkcijas. Valstybė, pasirinkdama po 2003-01-01 pradėjusį veikti sprendimų priverstinio vykdymo modelį, nustatė antstoliui teisę gauti atlygį už vykdomųjų bylų įvykdymą, į būtinųjų ir faktinių išlaidų atlyginimą (CPK 609 str. - 611 str.). Pagal Antstolių įstatymo 21 str., vykdymo išlaidas sudaro: 1) vykdomosios bylos administravimo išlaidos; šias sudaro kiekvienoje vykdomojoje byloje privalomiems veiksmams atlikti būtinos išlaidos ir papildomos išlaidos, kurios patiriamos atliekant atskirus veiksmus konkrečioje vykdomojoje byloje; 2) atlygis antstoliui už įstatymų nustatytų vykdomųjų dokumentų vykdymą, faktinių aplinkybių konstatavimą teismo pavedimu, dokumentų perdavimą ir įteikimą teismo pavedimu. Vykdymo išlaidos grindžiamos ekonominiais skaičiavimais. Vykdomosios bylos administravimo išlaidos turi atitikti antstolio ir jo darbuotojų patirtas sąnaudas (materialines ir laiko) vykdymo veiksmams atlikti. Atlygis antstoliui turi užtikrinti pagrįstą investicijų grąžą, galimybę sukurti tinkamas klientų aptarnavimo sąlygas ir įdarbinti reikalingus darbuotojus. Vykdymo išlaidų dydį, apskaičiavimo ir apmokėjimo tvarką nustato Vyriausybė arba jos įgaliota institucija, šiuo atveju teisė ją nustatyti Vyriausybės 2002-06-04 nutarimo Nr. 816 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymą“ 1.3 p. pagrindu buvo deleguota teisingumo ministrui, kuris savo įsakymu patvirtino Sprendimų vykdymo instrukciją (ankstesnę ir šiuo metu galiojančią akto redakciją).

Kaip nurodyta, vykdymo išlaidų apskaičiavimo, apmokėjimo ir atleidimo nuo jų tvarką detalizuoja Sprendimų vykdymo instrukcija (CPK 609 str. 2 d.). Jos 28 p 5 d. numatyta, kad išieškant valstybės naudai pagal teismų priimtus sprendimus Teisingumo ministerija iš teismų sprendimams vykdyti skirtų asignavimų apmoka būtinąsias vykdymo išlaidas, kurias sudaro kiekvienoje vykdomojoje byloje privalomiems veiksmams atlikti būtinos išlaidos, išskyrus atvejus, kai išieškotojas šios Instrukcijos nustatyta tvarka buvo atleistas nuo vykdymo išlaidų apmokėjimo. Papildomos išlaidos, kurios patiriamos atliekant atskirus veiksmus konkrečioje vykdomojoje byloje, ir atlygis antstoliui, išieškant valstybės naudai pagal teismų priimtus sprendimus, nustatyta tvarka išieškomi iš skolininko. Pažymėtina, kad anksčiau galiojusi šio norminio akto redakcija numatė visų antstolio tokiose vykdomose bylose apskaičiuotų vykdymo išlaidų (ne tik būtinųjų) apmokėjimą iš specialiai tam skirtų lėšų. Atsižvelgdamas į įsigaliojusį naują teisinį reglamentavimą, apeliantas apeliaciniu skundu sumažino prašomą priteisti iš atsakovo sumą, lyginant su pareikštais ieškinyje reikalavimais, ir siekia tik būtinųjų išlaidų jam kompensavimo.

Sprendimų vykdymo instrukcijos 28 p. yra reglamentuota, kokius veiksmus reikia atlikti siekiant būtinųjų išlaidų apmokėjimo. Kiekvienais kalendoriniais metais iki spalio 1 dienos antstolis turi pateikti Teisingumo ministerijai prašymą, nurodydamas prašomą apmokėti būtinųjų vykdymo išlaidų sumą. Būtinosios vykdymo išlaidos pagal antstolių prašymus, pateiktus iki einamųjų metų spalio 1 dienos, apmokamos antstoliams kitais kalendoriniais metais iš tiems metams teismų sprendimams vykdyti skirtų asignavimų. Kai iš vieniems kalendoriniams metams teismų sprendimams vykdyti skirtų lėšų nepakanka apmokėti būtinųjų vykdymo išlaidų pagal visus tais metais gautus antstolių prašymus, minėtos lėšos paskirstomos proporcingai pagal antstolių pareikštų reikalavimų ir skirtų asignavimų dydį.

Teisingumo ministerija antstoliui, pateikusiam prašymą dėl būtinųjų vykdymo išlaidų apmokėjimo, siunčia pranešimą apie apmokamos sumos dydį. Gavęs pranešimą, antstolis pateikia Teisingumo ministerijai išrašytą sąskaitą-faktūrą apmokamai sumai ir vykdomųjų bylų sąrašą. Sąraše nurodoma: vykdomosios bylos numeris, skolininko vardas, pavardė ar pavadinimas, teismo, išdavusio vykdomąjį dokumentą, pavadinimas, vykdomojo dokumento numeris, išieškotina suma (išieškojimo esmė), būtinųjų vykdymo išlaidų dydis. Neapmokėtų būtinųjų vykdymo išlaidų dalys pagal vienais kalendoriniais metais pateiktus antstolių prašymus apmokamos kitais kalendoriniais metais. Vėliau Teisingumo ministerijos apmokėtas ir nustatyta tvarka iš skolininko išieškotas vykdymo išlaidas antstolis grąžina į Teisingumo ministerijos sąskaitą.

Apeliantas prašo atlyginti jam būtinąsias vykdymo išlaidas, t.y. apmokėti už kiekvienoje vykdomojoje byloje, kurioje išieškojimai buvo vykdomi valstybės naudai, privalomus atlikti veiksmus už ketverių, o ne vienerių metų laikotarpį. Viena vertus, atsakovas, kaip matyti iš jo pateikto atsiliepimo į apeliacinį skundą, šia aplinkybe negrindžia savo atsisakymo apmokėti vykdymo išlaidas Priešingai, siūlo, kad dėl šių išlaidų į atsakovą kreiptųsi antstolis V. Z., perėmęs apelianto vykdytas bylas. Kita vertus, minėto Instrukcijos punkto formuluotė dėl prašymo pateikimo tvarkos nėra išdėstyta imperatyvia forma, dar daugiau, yra leidžiama Teisingumo ministerijai apmokėti šias išlaidas ir paskesniais metais, priklausomai nuo skirtų tam tikslui lėšų ir turimų antstolių prašymų kiekio. Taigi faktas, kad apeliantas tokių prašymų kasmet nepateikdavo, kaip turėtų pagal Sprendimų vykdymo instrukciją, o jį pateikė tik tuomet, kai buvo atleistas iš antstolio pareigų, pats savaime nepaneigia jo įstatymo pagrindu (CPK 609 str. - 611 str.) įgytos teisės į vykdymo išlaidų apmokėjimą. Nesant kategoriškos įstatymų leidėjo ar jo deleguoto asmens pozicijos, kuria būtų imperatyviai įtvirtinta tokio prašymo tenkinimo sąlyga sumokėti atitinkamas lėšas tik už vienerių, pasibaigusių iki prašymo padavimo, kalendorinių metų laikotarpį, bei nenustačius konkretus vėliausio termino pagal pareikštą prašymą sumokėti šias lėšas, atsakovo atsikirtimuose į ieškinį nurodyti motyvai dėl sutrumpinto ieškinio senaties termino, taikytino žalos atlyginimo atvejams (CK 1.125 str. 8 d.), teisiškai nekorektiški. Tokiu atveju būtų sudėtinga identifikuoti kriterijų, nuo kurio prasideda senaties eiga, kaip antai žalos atlyginimo atveju jis siejamas su tokios žalos padarymo faktu. Kadangi ieškinio senaties termino pradžia gali būti siejama ir su prievolės įvykdymo termino pasibaigimu, kurį taip pat sudėtinga būtų nustatyti, šiuo konkrečiu atveju tiksliausiai senaties eigą būtų nustatyti nuo reikalavimo įvykdyti prievolę pareiškimo momento (CK 1.127 str. 3 d.), ir bendrasis 10 metų senaties terminas, skaičiuojant jį nuo apelianto pirmojo pareiškimo pateikimo, akivaizdžiai nėra pasibaigęs.

Pirmosios instancijos teismo motyvai, kad apeliantas neįrodė savo asmeninių lėšų investavimo, o teikdamas prašymą Teisingumo ministerijai jau nedirbo antstoliu, taigi šios išlaidos jam pagal įstatymą nepriklauso, taip pat teisiškai ydingi. Asmeninių lėšų investavimas nebūtinai reiškia kurias nors tiesiogines įplaukas iš kitų šaltinių. Atsižvelgdamas į išieškotojo – fizinio asmens turtinę padėtį, antstolis gali iš viso ar iš dalies atleisti jį nuo vykdymo išlaidų mokėjimo arba vykdymo išlaidų apmokėjimą atidėti. Išieškotojui – juridiniam asmeniui gali būti atidėtas papildomų vykdymo išlaidų, kurios patiriamos atliekant atskirus veiksmus konkrečioje vykdomojoje byloje, apmokėjimas. Be to, vykdydamas vykdomuosius dokumentus dėl piniginių sumų išieškojimo valstybės naudai, antstolis turi teisę atidėti visų vykdymo išlaidų apmokėjimą arba atleisti išieškotoją nuo šių išlaidų apmokėjimo (Instrukcijos 28 p.). Tačiau tai anaiptol nereiškia, kad dėl to antstolio atliekami vykdymo veiksmai, pradedant vykdomosios bylos užvedimu, skolininko turtinės padėties patikrinimu, o reikiamais atvejais - jo gyvenamosios ir darbo vietos paieškomis ir t.t., nereikalauja jokių sąnaudų ar išlaidų. Jas antstolis kompensuoja iš kitų šaltinių - iš savo atliekamų funkcijų ar kitos vykdomos veiklos gaunamų pajamų (Antstolių įstatymo 21 str.), t.y. atlieka antstolio funkcijas savo paties sąskaita. Vėliau visos vykdymo išlaidos, išskyrus šioje Instrukcijoje numatytas išimtis, išieškomos iš skolininko pagal šioje Instrukcijoje nustatytus dydžius nepriklausomai nuo to, ar išieškotojas buvo atleistas nuo vykdymo išlaidų, ar jos buvo sumažintos, ar atidėtos. Skirtumas tarp išieškotojo apmokėtų ir šioje Instrukcijoje nustatytų vykdymo išlaidų dydžių taip pat išieškomas antstoliui.

Kolegija akcentuoja, kad asmeniui praradus antstolio įgalinimus, juo būnant įgyta teisė į savo paties sąskaita atliktų vykdymo išlaidų atlyginimą nepasibaigia, kaip tai traktavo atsakovas ir pirmosios instancijos teismas. Kitoks aiškinimas nebūtų teisingas ir sąžiningas, paneigtų valstybei naudingos veiklos, kuri antstolio funkcijas vykdančiam (ar vykdžiusiam) asmeniui kartu yra privaloma, atlygintinumo principą, asmens teisėtų lūkesčių principą bei taisyklę, kad civilines teises gali būti apribotos tik įstatymo ar įstatymų pagrindu – teismo (CK 1.2 str., 1.5 str.). Nagrinėjamos bylos atveju įstatyminių prielaidų tokiam ribojimui kolegija nenustatė. Šioje situacijoje teisinės reikšmės neturi ir apelianto antstolio įgalinimų pasibaigimo priežastis - Antstolių įstatymo 4 str. 1 dalyje nustatyto išsilavinimo neįgijimas nustatytu terminu, bei tai, kad pakartotinis pareiškimas buvo pateiktas Teisingumo ministerijai jau nutrūkus apelianto įgaliojimams (Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išnagrinėjus ginčą dėl atleidimo ir priėmus galutinį sprendimą). Pastebėtina, kad šio ginčo baigties siūlė palaukti pats atsakovas (t.7, b.l. 128-129).

Kolegija nesutinka su atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytu argumentu, kad apmokėti prašomas lėšas kliudo ir tai, jog apeliaciniame skunde neįvardinta kokiu pagrindu, apmokėjus apeliantui vykdymo išlaidas, jas išieškos ir valstybei perves tretysis asmuo antstolis V. Z.. Pagal Antstolių įstatymo 12 str. 5 d. nuostatas, pasibaigus antstolio įgaliojimams vykdomosios bylos ir kiti dokumentai, neišmokėtos išieškotos piniginės lėšos ar turtas, perimtas, bet neperduotas išieškotojui, teisingumo ministro nustatyta tvarka perduodami kitam antstoliui (antstoliams), o antstolio archyvas teisingumo ministro nustatyta tvarka perduodamas Lietuvos antstolių rūmams. Antstolių rūmai privalo užtikrinti, kad bus atlikti šioje dalyje nurodyti veiksmai ir įforminta antstolio darbuotojų darbo teisinių santykių pabaiga. Taigi jau paties įstatymų leidėjo valia yra įtvirtintas buvusio antstolio vykdytų funkcijų, atliekant išieškojimą, perimamumas ir jo atliktų vykdymo veiksmų tęstinumas. Toks reglamentavimas reiškia, kad užbaigti išieškojimą ir pačią vykdomąją bylą bei nustatyta tvarka (CPK 611 str.) išieškoti iš skolininko vykdymo išlaidas, tame tarpe ir grąžintinas valstybės naudai, yra antstolio, kuriam perduotos tokios bylos, pareiga. Be to, pažymėtina, kad antstolio prašymo, adresuoto Teisingumo ministerijai dėl būtinųjų vykdymo išlaidų apmokėjimo, patenkinimo galiojantys norminiai aktai nesieja su vykdomosios bylos užbaigimu. Todėl nors apeliantas L. G. 1219 vykdomųjų bylų nebuvo baigęs išieškojimų valstybės naudai ir jas užbaigti tenka antstoliui V. Z., tai neįtakoja šio trečiojo asmens pareigos inicijuoti Teisingumo ministerijos apmokėtų būtinųjų vykdymo išlaidų išieškojimo iš skolininko procedūras, grąžinant jas į Teisingumo ministerijos sąskaitą. Tokią teisėjų kolegijos išvadą iš dalies suponuoja ir kasacinio teismo praktika. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006-09-11 išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-460/2006, nors joje faktinės aplinkybės ir nėra tapačios nagrinėjamos bylos aplinkybėms, yra pasisakęs dėl buvusių teismo antstolių ir antstolių po šio instituto reformos veiklos tęstinumo, nurodydamas, jog ir po antstolių reformos išliko tam tikras tęstinumas tarp antstolių ir teismo antstolių veiklos. Antstoliai toliau vykdo perduotas vykdomąsias bylas, taip užtikrindami vykdymo tęstinumą, todėl nėra esminio skirtumo tarp antstolių ir teismo antstolių išieškomų vykdymo išlaidų instituto paskirties. Įstatymų leidėjas, priskyręs antstoliams tokias teises ir pareigas, kaip atlikti visus vykdymo veiksmus, nenurodė, jog tam tikros teisės ar pareigos, įtvirtintos CPK normose, nepereina antstoliui, tarp jų ir CPK (1964 m.) 402 str. 5 d. nurodyta teisė gauti vykdymo išlaidas, taip pat skolininko prievolė šias vykdymo išlaidas mokėti, taip neišskiriant skolininko iš visų kitų skolininkų. Kolegijos manymu, šis išaiškinimas yra aktualus nagrinėjamai bylai tuo aspektu, kad galiojantys teisės aktai nenumato išlygos, jog antstoliui, perėmusiam kito antstolio vykdytas bylas, neperina pareiga reikalauti iš skolininko vykdymo išlaidų kompensavimo Teisingumo ministerijai.

Tai konstatavusi, teisėjų kolegija skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo ieškinys buvo atmestas, iš dalies panaikina ir priima naują sprendimą – apelianto L. G. ieškinį, atsižvelgiant į skunde sumažintą reikalavimų mastą, tenkina, priteisdama iš atsakovo 53 435,89 Lt (CPK 329 str. 1 d., 330 str.).

Sutinkamai su CPK 93 str. 4 d. ir 98 str. nuostatomis, išspręstinas ieškovo turėtų pirmosios instancijos teisme bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas, priteisiant jam 1603 Lt žyminio mokesčio (53 435,89 Lt x 3 proc.) išlaidas (t.8, b.l. 27) ir 2380 Lt atstovavimo išlaidas (t.1, b.l. 7), iš viso 3983 Lt. Sprendžiant dėl pastarųjų kompensuojamos dalies, kolegija atsižvelgia į Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu ir Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų „Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato arba advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ nustatytus kriterijus, į ginčo pobūdį, į bylos apimtį ir rengtų procesinių dokumentų skaičių, į atstovo dalyvavimo teismo posėdžiuose laiką. Ieškovo turėtos teisinės pagalbos išlaidos neviršija maksimalių Rekomendacijose įtvirtintų dydžių už ieškinio surašymą ir atstovės dalyvavimą teismo posėdžiuose. Kolegijos nuomone, mažinti kompensuojamąją jų dalį tik dėl tos priežasties, kad turtiniai ieškinio reikalavimai paties ieškovo iniciatyva apeliacinės instancijos teisme buvo sumažinti ir jam priteisina mažesnė, nei pradinė reikalauta suma, šiuo konkrečiu atveju netikslinga, neprotinga ir nesąžininga (CPK 3 str. 1 d.), juo labiau, kad reikalaujamos priteisti sumos sumažinimas pats savaime neįtakoja kitos reikalavimo dalies nepagrįstumo, nes kolegija, atsižvelgdama į CPK 320 str. 2 d. įtvirtintą skundo ribų neperžengimo taisyklę, to nevertino.

Taip pat ieškovo naudai iš atsakovo priteistina 1603 Lt žyminio mokesčio už paduotą apeliacinį skundą (t.8, b.l. 50). Atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidas pagrindžiantys įrodymai nebuvo pateikti, todėl dėl jų priteisimo nepasisakytina (CPK 93 str. 3 d., 98 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

n u s prendė:

Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. gegužės 11 d. sprendimą iš dalies panaikinti.

Priteisti iš Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 53 435 (penkiasdešimt tris tūkstančius keturis šimtus trisdešimt penkis) litus 89 centus skolos ir 3983 (tris tūkstančius devynis šimtus aštuoniasdešimt tris) litus bylinėjimosi pirmosios instancijos teisme išlaidų L. G. naudai.

Priteisti iš Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 1603 (vieną tūkstantį šešis šimtus tris) litus žyminio mokesčio apeliacinės instancijos teisme išlaidų L. G. naudai.