- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-04-26
- Bylos Nr.
- 1A-69-495-2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-10-1-00673-2010-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Daiva Pranytė-Zalieckienė (pirm.), Regina Pocienė, Vladislavas Lenčikas
- Nuteistasis
- A. K.
Pranešėja Daiva Pranytė–Zalieckienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-69/2012
Teisėja Regina Gudienė Teisminio proceso Nr. 1-10-1-00673-2010-2
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2012 m. balandžio 26 d.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Daivos Pranytės - Zalieckienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. K. ir A. K. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 3 d. nuosprendžio, kuriuo:
- pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d., 178 str. 2 d. (pasikėsinimas pagrobti F. U. priklausantį automobilį) 2 metų laisvės atėmimo bausme;
- pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. (T. R. automobilio pagrobimas) 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme;
- pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d., 178 str. 2 d. (pasikėsinimas pagrobti A. D. priklausantį automobilį) 2 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausme.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 4 d., už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrintos ir A. K. paskirta galutinė subendrinta 3 metų 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.
A. K. dėl kaltinimo, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d., 178 str. 2 d. (pasikėsinimas pagrobti A. G. priklausantį automobilį), išteisintas, neįrodžius, kad A. K. dalyvavo darant šį nusikaltimą (BPK 303 str. 5 d. 2 p.).
A. K. dėl kaltinimo, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 286 str. 1 d. (pasipriešinimas valstybės tarnautojui), išteisintas, nenustačius, kad buvo padaryta veika, turinti BK 286 str. numatyto nusikaltimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).
- pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. (T. R. automobilio pagrobimas) 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme;
- pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d., 178 str. 2 d. (pasikėsinimas pagrobti A. D. priklausantį automobilį) 2 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausme;
- pagal Lietuvos Respublikos BK 286 str. 9 mėnesių laisvės atėmimo bausme.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 4 d., už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrintos ir A. K. paskirta subendrinta 3 metų 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 str. 3 d., subendrinta 3 metų 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010-05-25 nuosprendžiu skirtos bausmės neatlikta dalimi ir paskirta A. K. galutinė subendrinta 4 metų laisvės atėmimo bausmė.
A. K. dėl kaltinimų, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d., 178 str. 2 d. (pasikėsinimas pagrobti A. G. priklausantį automobilį) ir nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 str. 1 d., 178 str. 2 d. (pasikėsinimas pagrobti F. U. priklausantį automobilį), išteisintas, neįrodžius, kad A. K. dalyvavo darant šiuos nusikaltimus (BPK 303 str. 5 d. 2 p.).
Patenkinti F. U., A. D. ir UADB (duomenys neskelbtini) civiliniai ieškiniai.
Iš A. K. F. U. priteista 398 Lt padarytai turtinei žalai atlyginti.
- 300 Lt A. D. padarytai turtinei žalai atlyginti;
- 28810 Lt UADB (duomenys neskelbtini) padarytai turtinei žalai atlyginti.
Iš dalies tenkintas T. R. civilinis ieškinys ir solidariai iš A. K. bei A. K. priteista 3620 Lt T. R. padarytai turtinei žalai atlyginti.
A. G. civilinis ieškinys atmestas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. K. nuteistas už tai, kad jis pasikėsino pagrobti automobilį, o būtent:
laikotarpiu nuo 2010-05-05 23.00 val. iki 2010-05-06 6.00 val., A. K. (duomenys neskelbtini) namo kieme, Vilniuje, įsibrovė į F. U. priklausantį automobilį „Audi A6“, v.n. (duomenys neskelbtini) išlaužė užvedimo spynelę, ištraukė laidus ir bandė užvesti automobilio variklį bei taip pasikėsino pagrobti F. U. priklausantį 25000 Lt vertės minėtą automobilį, tačiau veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes automobilio užvesti nepavyko.
A. K. ir A. K. nuteisti už tai, kad jie pagrobė svetimą automobilį, o būtent:
laikotarpiu nuo 2010-08-09 14.30 val. iki 2010-08-10 7.30 val., A. K. ir A. K., veikdami kartu, prie (duomenys neskelbtini) pastato, Vilniuje, pagrobė T. R. priklausantį bendros 32430 Lt vertės turtą: 31900 Lt vertės automobilį „Škoda Octavia“, v.n. (duomenys neskelbtini) bei jame buvusius daiktus – 100 Lt vertės instrumentų komplektą, 60 Lt vertės navigacijos įrangos maitinimo bloką, 140 Lt vertės navigatoriaus laikiklį „Garmin“, 200 Lt vertės vaikišką automobilinę kėdutę, 30 Lt vertės moterišką skėtį.
Be to, A. K. ir A. K. nuteisti už tai, kad jie pasikėsino pagrobti automobilį, o būtent:
2010-08-11, apie 1.30 val., A. K. ir A. K., veikdami kartu, prie (duomenys neskelbtini) namo, Vilniuje, išlaužę vairuotojo durelių spyną, įsibrovė į A. D. priklausantį automobilį „Audi 100“, v.n. (duomenys neskelbtini) ir pasikėsino pagrobti A. D. priklausantį 5000 Lt vertės minėtą automobilį, tačiau veikos nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, nes buvo pastebėti pašalinių asmenų.
Be to, A. K. nuteistas už tai, kad jis pasipriešino valstybės tarnautojams, o būtent:
2010-08-11, apie 2.00 val., A. K., būdamas sulaikytas įtariant jį pasikėsinimu pagrobti automobilį, įsodintas į policijos tarnybinį automobilį, stovėjusį prie (duomenys neskelbtini) namo, Vilniuje, permetė antrankiais surakintas rankas į priekį, nenustatytu būdu nuo kairės rankos nuėmė antrankį, stipriai atidarydamas automobilio galines dureles, nustūmė jį perrakinti ketinusį policijos pareigūną P. V., iššoko iš automobilio ir nubėgo prie automobilio „Audi 100“, v.n. (duomenys neskelbtini) stovėjusio prie (duomenys neskelbtini) namo, Vilniuje, sėdo į minėtą automobilį, užvedė variklį ir atbuline eiga dideliu greičiu važiavo į jį sulaikyti bandančius policijos pareigūnus R. Z. bei P. V., tačiau buvo sustabdytas šūviais į automobilio padangą. Toliau sėdėdamas automobilyje ir stengdamasis išvengti sulaikymo, A. K. stumdė rankomis jį sulaikyti ir išjungti automobilio variklį bandžiusį policijos pareigūną R. V., o ištrauktas iš automobilio salono, toliau intensyviai rankomis ir kojomis priešinosi jį sulaikantiems policijos pareigūnams iki buvo sutramdytas panaudojus fizinę jėgą ir policijos pareigūnų turimas spec. priemones.
A. K. buvo kaltinamas tuo, kad jis pasikėsino pagrobti automobilį, o būtent:
laikotarpiu nuo 2010-05-05 23.00 val. iki 2010-05-06 6.00 val., jis, veikdamas su A. K. kaip bendrininkų grupė, (duomenys neskelbtini) namo kieme, Vilniuje, įsibrovė į F. U. priklausantį automobilį „Audi A6“, v.n. (duomenys neskelbtini) išlaužė užvedimo spynelę, ištraukė laidus ir taip pasikėsino pagrobti F. U. priklausantį 35000 Lt vertės minėtą automobilį, tačiau veikos nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, nes automobilio užvesti nepavyko.
Be to, A. K. ir A. K. buvo kaltinami tuo, kad jie pasikėsino pagrobti automobilį, o būtent:
laikotarpiu nuo 2010-06-20 18.00 val. iki 2010-06-21 6.30 val., A. K. ir A. K., veikdami kartu, (duomenys neskelbtini) namo kieme, Vilniuje, prasukę vairuotojo durelių spyną ir nulaužę rankenėlę, įsibrovė į A. G. priklausantį automobilį „Audi A6“, v.n. (duomenys neskelbtini) išardė užvedimo spynelę ir bandė užvesti automobilio variklį bei taip pasikėsino pagrobti A. G. priklausantį 15000 Lt vertės minėtą automobilį, tačiau veikos nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, nes automobilio užvesti nepavyko.
Be to, A. K. buvo kaltinamas tuo, kad jis pasipriešino valstybės tarnautojui, o būtent:
2010-08-11, apie 2.00 val., A. K. prie (duomenys neskelbtini) namo, Vilniuje, policijos pareigūnų sulaikomas įtariant jį pasikėsinimu pagrobti automobilį, spardydamasis kojomis ir mojuodamas rankomis, naudojo fizinį smurtą prieš jį sulaikantį policijos pareigūną R. Z., neleido šiam paimti jo rankų ir uždėti antrankius.
Šalies argumentai
Nuteistasis A. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 3 d. nuosprendį, kuriuo jis pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 22 str. 1 d., 178 str. 2 d. (pasikėsinimas pagrobti F. U. priklausantį automobilį), BK 178 str. 2 d. (T. R. automobilio pagrobimas), BK 22 str. 1 d., 178 str. 2 d. (pasikėsinimas pagrobti A. D. priklausantį automobilį), ir jo atžvilgiu dėl visų paminėtų veikų priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.
Dėl pasikėsinimo pagrobti A. D. priklausantį automobilį. Apeliantas skunde nurodo, jog teismas pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesines teisės normas, nes tinkamai neištyrė ir neįvertino visų byloje esančių įrodymų bei nepaisė išsakytų argumentuotų, paaiškinimų, tokiu būdu teismas netinkamai pritaikė ir materialines teisės normas. Teismo nuosprendis privalėjo būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, tačiau teismas to neįvykdė ir tokiu būdu pažeidė BPK 20 str. įtvirtintas imperatyviąsias nuostatas. Nagrinėdamas baudžiamąją bylą teismas nesilaikė BPK numatytų baudžiamosios teisės principų: nesilaikė nekaltumo prezumpcijos principo, pažeidė teisingumo ir teisėtumo principų reikalavimus. Teismas, pripažindamas jį kaltu, taip pat pažeidė BK 2 straipsnio 3 dalį. Tokios nusikalstamos veikos, dėl kurios yra pripažintas kaltu, jis nepadarė.
Žemesnės instancijos teismas
Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisminio bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme visiškai nesurinkta objektyvių ir neginčijamų duomenų bei įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos. Pirmosios instancijos teismas neįrodė nusikalstamos veikos sudėties požymių jo veikoje buvimo, priešingai - didelė dalis byloje esančių patikimų objektyvių įrodymų pagrindžia, kad tokia veika, dėl kurios jis nuteistas, nebuvo padaryta. Apelianto nuomone, teismas nepagrįstai nesivadovavo tiek jo, tiek kito kaltinamojo duotais parodymais ikiteisminio tyrimo metu. Jų pateikti parodymai nebuvo paneigti kita bylos medžiaga. Apelianto teigimu, teismas net nesuteikė jam galimybės duoti parodymus, klaidingai teigdamas, kad neva tiek jis, tiek kitas kaltinamasis atsisakė teisme duoti parodymus. Teismo posėdžio metu jie neatsisakė duoti teismui parodymų, o tik pasinaudojo savo procesine teise pateikti parodymus po visų bylos aplinkybių ištyrimo. Tokiu būdu teismas grubiai pažeidė jų teises ir buvo akivaizdžiai šališkas (BPK 276 str.).
Pats nukentėjęs asmuo A. D. parodė, kad automobilis iš vakaro buvo tvarkingas bei, kad automobilio „Audi 100”, v/n. (duomenys neskelbtini) užvedimo spynelė nebuvo liesta, nebuvo sugadinta ar sulaužyta, kad automobilis užsivedė. Nukentėjęs asmuo nurodo, kad iš vakaro buvo tvarkinga automobilio „Audi 100”, v/n. (duomenys neskelbtini) signalizacija, tačiau po įvykio ji neveikė, nes po automobilio kapotu buvo nutrauktas signalizacijos laidas, o norint atjungti automobilio signalizaciją, reikia pakelti automobilio kapotą. Šie nukentėjusiojo parodymai prieštarauja liudytojo duotiems parodymams dėl automobilio signalizacijos. Liudytojas M. L. paaiškino, kad vaikinai buvo prie automobilio priėję labai arti ir ką jie ten darė, jis nematė, nes buvo tamsu, bet matė, kad švietė žibintuvėliu. Teigė, kad vaikinų atpažinti negalėtų, kadangi buvo tamsu. Liudytojas teigia, kad automobilio „Audi 100”, v/n. (duomenys neskelbtini) signalizacija nesuveikė, teigė, kad jeigu būtų suveikusi, jis būtų gerai girdėjęs ir matęs. Šis liudytojas, apelianto teigimu, nepatikimas, jo parodymai paviršutiniški, fragmentiški ir kelia pagrįstų abejonių dėl pačių parodymų teisingumo, patikimumo. Taigi, absoliučiai jokių objektyvių ir neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, kad jis galėjo įvykdyti nusikalstamą veiką, byloje nėra. Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimo centro specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini), konstatuota, kad jo, A. K., kvapo pėdsako nerasta kvapo pėdsakuose paimtuose: 2010-08-11, (duomenys neskelbtini), Vilnius iš automobilio Audi 100, v/n. (duomenys neskelbtini) nuo vairuotojo sėdynės. Tai yra įrodymas, kuris patvirtina jo bei jo brolio teiginius, kad jokios nusikalstamos veikos jie nėra įvykdę. Be to, teismas nenustatė subjektyviųjų nusikalstamos veikos požymių, t.y. neįrodė nusikalstamos veikos sudėties. Todėl nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, jų nepatvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje bei teismas neatsižvelgė į bylos aplinkybes, kurios galėjo esmingai paveikti teismo išvadas. Tuo pačiu yra prieštaringų įrodymų, turinčių esminės reikšmės teismo išvadoms, tuo tarpu nuosprendyje nenurodyta, kodėl teismas priėmė vienus iš jų ir atmetė kitus. Nuosprendyje išdėstytose teismo išvadose taip pat yra esminių prieštaravimų.
Dėl T. R. priklausančio automobilio pagrobimo. Teismas nepagrįstai nesivadovavo jo bei kito kaltinamojo A. K. duotais parodymais, kad apie pagrobtą automobilį Škoda Octavia, v/n. (duomenys neskelbtini) jiems nieko nėra žinoma, kad jis nėra prisidėjęs prie T. R. automobilio pagrobimo, kad nei automobilis Audi 100, v/n. (duomenys neskelbtini) nei jame esantys rasti daiktai nei jam, nei jo broliui nepriklauso.
Nukentėjęs asmuo T. R. paties įvykio nematė, jo nepažįsta. Nukentėjusiojo sutuoktinė A. R. paties įvykio nematė, jo nepažįsta. Automobilyje Audi 100, v/n. (duomenys neskelbtini), su kuriuo jis atvyko su broliu, rastas pagrobto automobilio Škoda Octavia, v/n. (duomenys neskelbtini) valdymo blokas, taip pat pagrobtos vaikiškos kėdutės sėdimoji dalis, apelianto teigimu, neįrodo jo kaltės buvimo. Automobilio Audi 100, v/n. (duomenys neskelbtini), su kuriuo jie atvyko, priklausomybė nenustatyta, asmuo vardu T., kuriam priklausė automobilis, net neieškotas, taigi ir nesurastas. Be to, teisme liudytoju apklaustas UAB (duomenys neskelbtini) diagnostikos auto šaltkalvis V. G. parodė, kad atlikus diagnostiką su pagrobto automobilio valdymo bloku, pastarasis tik patį faktą nustatė, t.y. iš valdymo bloko buvo ištrauktas kompiuterio numeris. Tačiau šis liudytojas teismo posėdžio metu aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, kad jis netiria dalykų, ar tame rastame valdymo bloke duomenys buvo pakeisti ir/ar perprogramuoti. Teismas nenustatė nusikalstamos veikos požymių, t.y. neįrodė nusikalstamos veikos sudėties. Taigi, jo veiksmuose nesant nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 str. 2 d., sudėties požymių, baudžiamoji byla jo atžvilgiu turi būti nutraukta.
Žemesnės instancijos teismas
Dėl pasikėsinimo pagrobti T. U. priklausantį automobilį.
Šalies argumentai
Apeliantas nurodo, jog teismas jo kaltę grindė tik tuo, kad specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, jog kvapo pėdsake, 2010-05-06 paimtame nuo vairuotojo sėdynės apžiūrint automobilį „Audi A6”, v/n. (duomenys neskelbtini) rastas A. K. kvapas. A. K. kvapo šiame kvapo pėdsake nerasta. Daugiau jokių jo kaltę patvirtinančių įrodymų, byloje nėra. Apelianto nuomone, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas vien tik netiesioginiu įrodymu, odorologinio tyrimo išvada. Toks teismo vertinimas turi akivaizdžių spragų, yra paviršutiniškas, vienpusis, logiškai nepaaiškinantis teismo padarytų išvadų. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Pirmosios instancijos teismo apkaltinamajame nuosprendyje suformuluotos išvados neparemtos išsamiu bylos aplinkybių nustatymu - teismo ištirti įrodymai neleidžia daryti išvados, kad buvo nustatytos visos baudžiamojoje byloje įrodinėtinos aplinkybės. Teismo nuosprendyje nurodomi kiti įrodymai neduoda jokio pagrindo spręsti apie jo veiksmus darant nusikalstamą veiką.
Žemesnės instancijos teismas
Tuo labiau specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nors ir nustatyta, jog kvapo pėdsake rastas jo kvapas, tačiau tyrimo metu tik du šunys biodetektoriai Ambra, Rexa savo signalinėmis pozomis pažymėjo tiriamą kvapo pėdsaką Nr. (duomenys neskelbtini), o šuo biodetektorius Johana savo signaline poza nepažymėjo tiriamo kvapo pėdsako Nr. (duomenys neskelbtini). Tai jau kelia pagrįstų abejonių, šis įrodymas nėra patikimas. Nagrinėtinoje byloje pagrįstų abejonių kelia ir kvapo pavyzdžių paėmimo ir saugojimo aplinkybės. Visi tyrimo proceso veiksmų atlikimo metu paimami objektai turi būti tinkamai nurodomi to veiksmo atlikimo protokole ir, tinkamai užfiksuojami protokolo prieduose (nuotraukose, įrašuose, laikmenose ir kt.). Iš nagrinėjamoje byloje esančių dokumentų negalima nustatyti, kaip įvykio vietos apžiūros metu paimti kvapai buvo užantspauduoti bei aprašyti. Be įrašo įvykio vietos apžiūros protokole apie kvapų paėmimą, daugiau nėra jokios kitos informacijos apie šio tyrimui paimto objekto įpakavimą, aprašymą, antspaudavimą ir kt. Dėl šios priežasties negalima kategoriškai paneigti jo kaip kaltinamo asmens abejonių, kad 2010- 10-19 tyrimui buvo pateikti 2010 m. gegužės 6 d. įvykio vietoje paimti kvapai. Juolab, kad kratos metu iš jo gyvenamosios vietos buvo paimti jo drabužiai, kurie nebuvo niekur registruojami, nebuvo išduoti jokie pakvitavimai ar daiktų paėmimo protokolai. Jo drabužiai J. D. buvo perduoti pareigūnams pačių pareigūnų prašymu, kad juos būtų galima perduoti jam, kaip suimtam asmeniui, apsirengti. Tačiau jo drabužiai pradingo pas pareigūnus ir jam perduoti nebuvo. Dėl šio fakto jis raštu kreipėsi ir į prokuratūrą.
Pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesines teisės normas, nes tinkamai neištyrė ir neįvertino visų byloje esančių įrodymų bei nepaisė išsakytų argumentuotų, paaiškinimų. Taip pat teismas argumentuotai nenurodė, kodėl vienus byloje esančius duomenis laiko įrodymais, o kitų - ne, tokiu būdu pažeisdamas BPK 305 str. 1 d. 2 p. Apelianto teigimu, jo kaltė išimtinai buvo grindžiama išvestiniais parodymais arba tik fragmentiškais parodymais, tačiau patvirtinančiais ne esmines bylos aplinkybes.
Šalies argumentai
Apelianto teigimu, teismo šališkumą nagrinėjamu atveju patvirtina tai, kad teismas bylos aplinkybes vertino ir aiškino išimtinai jo nenaudai bei nesuteikė jam teisės duoti teisme paaiškinimų, parodymų dėl jam pareikštų kaltinimų, tuo suvaržydamas jo teisę į gynybą. Proceso metu nebuvo sudarytos visos sąlygos ir galimybės naudotis baudžiamojo proceso įstatyme numatytomis teisėmis, tame tarpe ir teikti prašymus. Tokiu būdu teismas akivaizdžiai pažeidė Baudžiamojo proceso kodekso 7 straipsnį. Apelianto nuomone, aukščiau nurodytos aplinkybės pirmosios instancijos teismui sukliudė visapusiškai, objektyviai išnagrinėti bylą ir įtakojo teisėto ir pagrįsto procesinio sprendimo priėmimą.
Nuteistasis A. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 3 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir jo atžvilgiu priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.
Apelianto nuomone, jo atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis nepagrįstas, priimtas pažeidžiant BPK 20 str. 5 p. reikalavimus. Nuosprendyje padarytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Apeliantas nurodo, jog apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu jis paaiškino, kad A. D. priklausančio automobilio jis pagrobti nesikėsino, jis nėra prisidėjęs ir prie T. R. priklausančio automobilio pagrobimo. Nesipriešino ir jį sulaikiusiems pareigūnams. 2010-08-10 vakare kartu su broliu vedžiojo šunį Panevėžyje. Prie jų automobiliu „Audi” privažiavo bendras pažįstamas, vardu T., kurio tikslesnių duomenų nežinojo. Šis pasiūlė nuvažiuoti į Vilnių. Nuvažiavus į Vilnių, T. sustojo prie kažkokių namų, pareiškė einantis pas paneles ir liepė palaukti automobilyje. Belaukdamas jis ir A. K. apžiūrinėjo automobilyje esančius daiktus, juos lietė, nes buvo smalsu. Žibintuvėliu nešvietė, nes ir taip viskas gerai matėsi, kitų automobilių neapžiūrinėjo. Pabodus laukti, nuėjo link namų ieškoti T.. Jis panoro nusišlapinti, todėl nuėjo į tamsesnę vietą prie balkono. Būdamas prie balkono pamatė ateinantį policijos pareigūną, kuris paklausė, iš kokio esu miesto. Jis atsakė, kad iš Panevėžio, pareigūnas jį surakino antrankiais ir nuvedė prie policijos automobilio. Šalia stovėjo kitas policijos automobilis, kuriame sėdėjo taip pat sulaikytas jo brolis. Jis paprašė policijos pareigūnų atlaisvinti antrankius, tačiau šie neklausė ir įsodino jį į automobilį. Automobilyje jis permetė surakintas rankas į priekį, kad antrankiai jų nežalotų. Tai pamatę, policininkai jį ištempė iš automobilio, ėmė purtyti elektrošoku, spardyti kojomis, mušti rankomis, būdami pasipiktinę dėl tokio jo elgesio. Jis jiems nesipriešino, tik prašė liautis. Jam policijos pareigūnų veiksmais buvo padaryti kūno sužalojimai. Tai įrodo teismo medicinos ekspertų išvada. Po kurio laiko pareigūnai liovėsi jį mušti, pakėlė nuo žemės ir atrakino antrankius. Bijodamas tolesnio smurto, jis pradėjo bėgti, nusprendė pasprukti T. automobiliu. Įsėdo į automobilį, užvedė spynelėje paliktu raktu ir pavažiavo į priekį. Po to į automobilį įšoko pareigūnas ir, pasukdamas užvedimo raktelį, bandė sustabdyti automobilį. Jis negalėjo paleisti vairo, turėjo laikytis įsikibęs į jį, kad neištrauktų jo iš automobilio, todėl jokio smurto pareigūno atžvilgiu nenaudojo.
Dėl pasikėsinimo pagrobti A. D. priklausantį automobilį. Apelianto nuomone, teismas remiantis liudytojo M. L. parodymais negalėjo priimti apkaltinamojo nuosprendžio, nes jie visiškai neatspindi aplinkybių, susijusių su galimais veiksmais prie A. D. priklausančio automobilio. Iš A. D. priklausančio automobilio Audi 100, v.n. (duomenys neskelbtini) apžiūros akto matyti, kad buvo rasti mechaninio įsilaužimo pėdsakai, sugadintos bagažinės spynelės ir vairuotojo durelių spynelės, automobilio tempimo įtaisas. Be to, nukentėjęs A. D. parodė, kad po įvykio apžiūrėjęs automobilį po automobilio variklio dankčiu rado atjungtus signalizacijos laidus, kuriuos vėliau pats sujungė. Liudytojas M. L. būtų matęs atkeliamą variklio dangtį, girdėjęs signalizacijos garsą, būtų fiksavęs kitus veiksmus, pasilenkus kablio įsukimą, t.y. automobilio paruošimą jį temti. Teismas pasikėsinimą pagrobti A. D. priklausantį automobilį iš esmės siejo su bandymu išvengti pareigūnų sulaikymo ir įvykusiu konfliktu sulaikymo metu. Vertinant visumą nustatytų aplinkybių, susijusių su pasikėsinimu pagrobti A. D. priklausantį automobilį Audi 100, apelianto teigimu, nėra pagrindo tvirtinti, jog neginčytinai įrodytas jo dalyvavimas šiame nusikaltime.
Dėl T. R. priklausančio automobilio pagrobimo. Teismas pripažindamas jį kaltu padarius T. R. priklausančio automobilio „Škoda Octavia”, v.n. (duomenys neskelbtini) vagystę, rėmėsi įvykio vietos apžiūros protokolu, UAB (duomenys neskelbtini) raštu Nr. (duomenys neskelbtini), UAB (duomenys neskelbtini) pranešimu bei tuo, kad T. galimai priklausančiame automobilyje „Audi 100”, v.n. (duomenys neskelbtini) bagažinėje buvo rastas „Škoda Octavia”, v.n. (duomenys neskelbtini) priklausantis variklio valdymo blokas bei vaikiška automobilinė kėdutė.
Teismas vėlgi priimdamas šioje dalyje apkaltinamąjį nuosprendį neįvertino tai, kad rasti automobilyje „Audi 100”, v.n. (duomenys neskelbtini) „Škoda Octavia”, v.n. (duomenys neskelbtini) variklio valdymo blokas, vaikiška automobilinė kėdutė neįrodo esminės aplinkybės, kad jis dalyvavo „Škoda Octavia”, v.n. (duomenys neskelbtini) automobilio vagystėje. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nebuvo paneigta, kad automobilį vairavo ir automobilis galimai priklausė asmeniui vardu T.. Net ir nustačius jo įvardintą T. nėra aišku, ar ir jis nėra šiuos daiktus įsigijęs iš trečio asmens. Tai, kad automobilis „Škoda Octavia”, v.n. (duomenys neskelbtini) buvo pagrobtas 2010-08-09 14.30 val. iki 2010-08-10 7.30 val., o jį sulaikė 2010-08-11 naktį, nepaneigia šių daiktų įsigijimo ar pavogimo kito asmens. Teismo nuosprendis šioje dalyje grindžiamas prielaidomis, todėl negali būti pripažįstamas teisėtu ir teisingu.
Dėl pasipriešinimo policijos pareigūnams. Apeliantas teigimu, pareigūnų „Policijos patrulių veiklos instrukcijos”, patvirtintos 2002-12-24 Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu Nr. 660, XII skirsnio nuostatų nesilaikymas ir sąlygojo konfliktinę situaciją ir jo veiksmus, jį sulaikant. Jis pareigūnų veiksmus, prieš jį panaudojant smurtą, laikė neteisėtais. Jis siūlė pareigūnams išsiaiškinti vietoje, tačiau pareigūnai - patruliai nesilaikė minėtos instrukcijos reikalavimų ir brutaliai reikalavo paklusti jų reikalavimui sėstis į automobilį, vykti į policiją. Jo sulaikymas buvo neteisėtas dar ir dėl to, kad nebuvo jokio pagrindo įtarti, kad jis sulaikymo momentu kuo nors pažeidė viešąją tvarką ar padarė kokį nors nusikaltimą. Pareigūnų paaiškinimuose nurodytos aplinkybės, kad jis slėpėsi po balkonu, visiškai neatitinka tikrovės. Jo tikslas buvo tik atlikti gamtinius reikalus. Tik pasirodžius tuo pačiu momentu policijos pareigūnams, jis pasijuto nepatogiai ir baiminosi, kad tuo pažeidė viešąją tvarką. Nei jis, nei jo brolis A. K. nebandė įvykdyti vagystės.
Pareigūnai teigdami, kad jis vengė sulaikymo, siekė pagrįsti savo veiksmų sulaikant jį teisėtumą. Tačiau teismas šių aplinkybių nevertino ir apie tai visiškai nepasisakė. Tai, apelianto nuomone, įrodo, kad teismas buvo šališkas, nesiekė visapusiškai ištirti sulaikymo aplinkybes, siekdamas pateisinti pareigūnų veiksmų teisėtumą. Apelianto teigimu, jis, siekdamas išvengti sulaikymo, pareigūnams nesudavė smūgių, nenaudojo jokių grasinimų. Jis tik siekė išvengti tolesnio galimo smurto, elektrošoko, smūgių į įvairias kūno vietas sudavimo. Jo veiksmai galėtų būti kvalifikuoti pagal ATPK 187 straipsnio 1 dalį.
Teismo posėdžio metu nuteistieji ir jų gynėjai prašė skundus tenkinti, prokurorė prašė nuteistųjų apeliacinius skundu atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistųjų apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 3 d. nuosprendis naikintinas, byla perduotina iš naujo nagrinėti teismui, nes ją išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas (Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 4 p.).
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Ši teisė numatyta ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje. Teismo nešališkumo reikalavimas yra ir viena iš asmens konstitucinės teisės į teisingą teismą sudėtinių dalių. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo (Daktaras prieš Lietuvą (Daktaras v. Lithuania, no. 42095/98, judgement of 10 October 2000, Neš??k v. Slovakia, no. 65559/01, judgement of 27 February 2007; a contrario Academy Traiding Ltd and Others v. Greece, judgement of 4 April 2000, no. 30342/96; Lindon, Otchakovsky-Laurens and July v. France, no. 21279/02 and 36448/02, judgement of 22 October 2007; Poppe v. the Netherlands, no. 32271/04, judgement of 24 March 2009; kasacinės bylos Nr. 2K-287/2003, 2K-738/2004, 2K-340/2008, 2K-228/2009, 2K-176/2010, 2K-193/2010, 2K-195/2010).
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismo šališkumą nagrinėjamu atveju akivaizdžiai parodo vykęs teismo procesas bei vadovavimas bylos nagrinėjimui, bylą nagrinėjusi teisėja nesiėmė visų įstatymo numatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištirtos bylos aplinkybės (BPK 241 str. 2 d.). Pagal BPK 272 straipsnio 1 dalies nuostatas, po kaltinamojo atsakymų dėl kaltinimo teisiamojo posėdžio pirmininkas išaiškina jam teisę duoti paaiškinimus, atsakyti į klausimus ar atsisakyti tai daryti. Be to, pirmininkas paaiškina, kad kaltinamasis posėdyje turi teisę užduoti klausimų apklausiamiems asmenims ir duoti paaiškinimus dėl tiriamų įrodymų. Minėto straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog jeigu nagrinėjant bylą teisme dalyvauja keli kaltinamieji ir jie pageidauja duoti parodymus, parodymų davimo eilę nustato teismas, atsiklausęs kaltinamųjų ir jų gynėjų nuomonės.
Kaip matyti iš baudžiamojoje byloje esančio teisiamojo posėdžio protokolo, parengiamojoje teisiamojo posėdžio dalyje bylą nagrinėjusi teisėja kaltinamiesiems išaiškino pastarųjų teises, numatytas BPK 22 str. 3 d., 272 str. 1 d., kaltinamieji savo teises suprato. Pradėjus baudžiamojoje byloje įrodymų tyrimą, po kaltinamojo akto paskelbimo ir kaltinamųjų išsakytos pozicijos dėl pareikšto kaltinimo, teismas atsiklausė proceso dalyvių nuomonės dėl įrodymų tyrimo tvarkos nustatymo, ko beje šiuo metu galiojančios Baudžiamojo proceso kodekso nuostatos nenumato. Tiek kaltinamieji, tiek jų gynėjai pareiškė, jog kaltinamieji pageidauja duoti parodymus išklausę nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymus. Teismas, nutaręs nustatyti įprastą įrodymų tyrimo tvarką: apklausti kaltinamuosius, nukentėjusiuosius, liudytojus bei ištirti kitus įrodymus, kaltinamiesiems paeiliui išaiškino teisę duoti paaiškinimus, atsakyti į klausimus ar atsisakyti tai daryti. Kaip matyti iš teisiamojo posėdžio protokolo, nei vienas iš kaltinamųjų neatsisakė duoti parodymų dėl jiems pareikštų kaltinimų, priešingai, jie nurodė, kad parodymus duos po nukentėjusiųjų, liudytojų apklausų. Iš karto po to, teismas neaišku kokiu pagrindu pagarsino kaltinamųjų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnams, kuriais beje vadovavosi ir priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, kuriame nepagrįstai nurodė, kad kaltinamieji teisiamojo posėdžio metu atsisakė duoti parodymus. Pažymėtina, kad LR baudžiamojo proceso kodekse yra numatytas vienintelis atvejis, kada teisiamojo posėdžio metu gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui kaltinamojo duoti parodymai. BPK 276 str. 4 dalyje yra aiškiai nurodyta, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo parodymai gali būti perskaitomi tik byloje esantiems įrodymams patikrinti. Be to, pažymėtina, jog tokie parodymai įrodomosios reikšmės teismui priimant nuosprendį neturi, jie gali būti reikšmingi tik tikrinant ir vertinant kitus byloje esančius įrodymus. Po minėtų parodymų pagarsinimo, atsakydami į teisėjos užduotus klausimus, kaltinamieji pakartotinai išsakė savo poziciją, kad jie sutinka duoti parodymus, atsakyti į klausimus, kai bus apklausti kiti proceso dalyviai (nukentėjusieji, liudytojai). Nežiūrint į tai, bylos nagrinėjimo metu atlikus nukentėjusiųjų, liudytojų apklausas, ištyrus kitus byloje esančius įrodymus, kaltinamiesiems taip ir nesuteikus galimybės duoti parodymus, atsakyti į klausimus dėl jiems pareikštų kaltinimų, nurodžius, kad prašymų nėra, įrodymų tyrimas buvo baigtas ir pereita prie baigiamųjų kalbų, kaltinamųjų paskutinio žodžio. Teisėjų kolegijos vertinimu, aukščiau išdėstytos aplinkybės neabejotinai patvirtina tai, jog bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo pažeistos apeliantų teisės duoti paaiškinimus, atsakyti į klausimus dėl pareikštų kaltinimų (BPK 22 str. 3 d., 272 str. 1 d.), tuo pačiu suvaržyta ir teisė į gynybą. Teismas nagrinėjamu atveju nors ir išaiškino apeliantams jų teises, tačiau neužtikrino galimybės jomis pasinaudoti, net gi priešingai, ignoravo pastarųjų poziciją po nukentėjusiųjų, liudytojų apklausų duoti paaiškinimus dėl pateiktų kaltinimų, kuo pažeidė BPK 45 straipsnio nuostatas. Maža to, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išdėstė A. K. ir A. K. ikiteisminio tyrimo pareigūnams duotus parodymus, nurodydamas, jog pastarieji teisiamojo posėdžio metu parodymų nedavė, pripažino juos įrodymais ir vertino kaip lygiaverčius kitiems byloje esantiems įrodymams.
Teismų praktikoje išaiškinta, kad baudžiamajame procese teismo nešališkumo principas pirmiausia suvokiamas kaip suinteresuotų bylos baigtimi proceso dalyvių, ypač kaltinamojo, garantija, kad baudžiamoji byla būtų išnagrinėta teismo, neturinčio ir neišreiškiančio jokio išankstinio nusistatymo proceso dalyvių atžvilgiu, ir tuo atveju, kai kaltinamajam proceso metu nekyla abejonių dėl jo bylos nagrinėjimo objektyvumo, išvada, kad bylą nagrinėjo šališkas (turintis išankstinį priešiškumą prieš kaltinamąjį) teismas, paprastai negalėtų būti daroma (kasacinė nutartis Nr. 2K-243/2009). Gi nagrinėjamoje byloje būtent A. K. apeliaciniame skunde ir iškėlė klausimą, kad bylą nagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas.
Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijai, dėl aukščiau išdėstytų aplinkybių, taip pat kyla pagrįstų abejonių dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 3 d. nuosprendį priėmusio teismo nešališkumo, todėl nuosprendis turi būti panaikintas ir byla perduota iš naujo nagrinėti apylinkės teismui. Baudžiamosios bylos grąžinimas iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui tuo pačiu suteiks galimybę, įžvelgus tam pakankamą pagrindą, skųsti priimtą sprendimą paduodant apeliacinį skundą ir dėl faktinių aplinkybių nustatymo, taip teisingumo labui išnaudojant visas teismų instancinės sistemos galimybes.
Nustačius, kad ši baudžiamoji byla išnagrinėta šališko pirmos instancijos teismo, apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl kitų apeliantų A. K. ir A. K. apeliacinio skundo argumentų.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistųjų A. K. ir A. K. apeliacinius skundus patenkinti iš dalies.
Panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 3 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą Nr. 1-629-203/2011 (teisminio proceso Nr. 1-10-1-00673-2010-2) perduoti iš naujo nagrinėti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismui.