- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-06-10
- Bylos Nr.
- 2S-1073-527/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jolita Cirulienė (pirm.), Izolda Nėnienė, Arūnas Rudzinkas, Arūnas Rudzinkas
- Ieškovas
- G. H.
- Atsakovas
- L. A. H.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Jolitos Cirulienės, kolegijos teisėjų Arūno Rudzinsko ir Izoldos Nėnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės G. H. atskirąjį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-224-214/2010 pagal ieškovės G. H. patikslintą ieškinį atsakovui L. A. H. dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės ir pagal atsakovo L. A. H. priešieškinį ieškovei G. H. dėl santuokos nutraukimo dėl ieškovės kaltės.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija
Aprašomoji dalis
nustatė:
ieškovė patikslintu ieškiniu prašė (b. l. 1-2) nutraukti šalių santuoką, įregistruotą 2006-12-28 Kauno miesto civilinės metrikacijos biure, įrašo Nr. 2807, dėl abiejų sutuoktinių kaltės; po santuokos nutraukimo sugrąžinti iki santuokos sudarymo buvusią pavardę M. bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Atsakovas priešieškiniu prašė (b. l. 3-7) nutraukti šalių santuoką, įregistruotą 2006-12-28 Kauno miesto civilinės metrikacijos biure, įrašo Nr. 2807, dėl ieškovės kaltės; po santuokos nutraukimo, uždrausti ieškovei pasilikti H. pavardę; priteisti iš ieškovės atsakovui dėl santuokos nutraukimo patirtą 3 970 Lt turtinę žalą; priteisti iš ieškovės atsakovui 50 000 Lt neturtinės žalos; priteisti iš ieškovės atsakovui atsakovo dovanotus 110 489 Lt; priteisti bylinėjimosi išlaidas bei 164 459 Lt reikalavimų įvykdymo užtikrinimui taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti ieškovei priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, lėšas sąskaitose, turtines teise bei pinigines lėšas, esančias pas trečiuosius asmenis. Atsakovas nurodė, kad ieškovės atžvilgiu būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes jų nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas ir nors atsakovas negali pateikti nenuginčijamų įrodymų, patvirtinančių, jog ieškovė neabejotinai imsis priemonių apsunkinti galimo atsakovui palankaus teismo sprendimo vykdymą, t. y. perleisti turimą turtą tretiesiems asmenims, jį parduoti ar pan., tačiau ieškovės ankstesnis nesąžiningas elgesys yra pakankamas pagrindas atsirasti grėsmei. Teismas spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, privalo įsitikinti, kad laikinųjų apsaugos priemonių nesiėmimas neabejotinai nesukurs tokios situacijos, kad, teismui patenkinus atsakovo priešieškinį, turto apskritai nebebūtų išlikę arba jis būtų jau kito asmens, ne ieškovės, nuosavybė (išieškojimo negalimumas iš trečiojo sąžiningo įgijėjo CK 4.96 str. 2 d.). Be to, šiandieninės ekonominės situacijos sąlygomis atsakovo reikalaujama suma yra labai didelė ir kuri, atsižvelgiant į LAT formuojamą vienodą teisės taikymo ir aiškinimo praktiką, didina riziką, todėl šioje byloje yra pagrindas taikyti areštą ieškovės turtui, kuris taikytinas nepranešus ieškovei, nes yra reali grėsmė, jog toks pranešimas sutrukdytų laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą.
Kauno rajono apylinkės teismas 2010-03-19 nutartimi (b. l. 8) prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių tenkino ir atsakovo reikalavimų įvykdymui užtikrinti areštavo ieškovės pinigines lėšas, kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, turtines teises pareikšto reikalavimo ribose (164 459 Lt sumai). Teismas nurodė, kad pareikštas priešieškinis dėl skolos priteisimo yra turtinio pobūdžio, todėl atsakovas turi pagrindą prašyti areštuoti ieškovės turtą, nes, nesiėmus priešieškinio užtikrinimo priemonių, ieškovė turimą turtą gali perleisti tretiesiems asmenims, dėl ko būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Taikytina priešieškinio užtikrinimo priemonė - ieškovės piniginių lėšų, kilnojamojo ir nekilnojamojo turo areštas priešieškinio sumai (CPK 145 str. 1 d. 1, 3 p.), turto saugotoja paskiriant ieškovę ir uždraudžiant ieškovei areštuotu turtu disponuoti (CPK 145 str. 4 d.). Laikinosios apsaugos priemonės taikytinos nepranešus ieškovei, nes yra reali grėsmė, jog toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą (CPK 148 str. 1 d.).
Šalies argumentai
Ieškovė atskiruoju skundu (b. l. 9-12) prašo panaikinti 2010-03-19 teismo nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – atsakovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.
Ieškinio sumos dydis negali būti vienintelis ir pakankamas pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovės atžvilgiu
Teismas, nutaręs taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovės atžvilgiu, rėmėsi vieninteliu argumentu - priešieškinio suma yra didelė. Paminėtina, kad tokia teismo nutartis neatitinka ne tik civilinio proceso teisės normų, bet ir susiformavusios Lietuvos Respublikos teismų praktikos. Lietuvos apeliacinis teismas 2008-07-03 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-497/2008 yra išaiškinęs, kad „didelė ieškinio suma nėra besąlyginis pagrindas visais atvejais taikyti laikinąsias apsaugos priemones, o yra būtina surinkti, įvertinti ir atsižvelgti į visų svarbių aplinkybių visumą bei tinkamai pagrįsti tokių priemonių taikymo reikalingumą. Vien tik didelė pareikšto ieškinio suma pati savaime nėra vienintelis ir neginčytinas pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.“ Laikinosios apsaugos priemonės kiekvienu atveju itin suvaržo vienos iš šalių turtines teises. Dėl šios priežasties yra būtina ne tik pateikti pagrįstą prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių ieškovės atžvilgiu taikymo, tačiau ir tinkamai motyvuoti bei priimti tinkamais įrodymais pagrįstą nutartį. Vis dėlto, vadovaujantis skundžiama teismo nutartimi, būtų galima padaryti vienareikšmę išvadą, kad vien didelė ieškinio suma pati savaime gali būti vienintelis ir visiškai pagrįstas bei tinkamas pagrindas pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovės atžvilgiu. 2010-03-19 nutartyje pateikiamas teisės normų aiškinimas ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymas pažeidžia kitus esminius civilinio proceso teisės principus ir normas, tarp jų - protingumo bei proporcingumo principus, taip pat šalių lygiateisiškumo bei draudimo piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis principus. Pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, atsakovas įgyja neteisėtą ir nepagrįstą pranašumą ieškovės atžvilgiu, nes atsakovui paprasčiausiai naudinga pareikšti kiek įmanoma didesnės sumos net nepagrįstą ieškinį vien tik tam, kad būtų pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės.
Esminis pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra grėsmė, kad atsakovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas pasunkės ar pasidarys nebeįmanomu
Esminis pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra ne ieškinio sumos dydis, bet grėsmė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas. Tai patvirtina pats laikinųjų apsaugos priemonių teisinis reguliavimas ir jo tikslai. Pagal CPK 144 str. 1 d. teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Būtent šia teisės norma yra nustatyta laikinųjų apsaugos priemonių esmė ir pagrindinis tikslas, todėl sąlygos taikyti laikinąsias apsaugos priemones turi būti formuojamos atsižvelgiant į pagrindinį tokių priemonių tikslą. Dažniausiai teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomu tais atvejais, kai atsakovo turtinė padėtis yra sunki arba yra pagrindas manyti, kad ji gali iš esmės pasunkėti. Tokiu atveju, teismui priėmus sprendimą, iš atsakovo gali būti nebeįmanoma išsireikalauti priteistų sumų. Todėl, sprendžiant, ar yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones bei nustatant, ar teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti, visų pirma būtina išsiaiškinti ieškovo turtinę padėtį ir jos stabilumą. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Respublikos teismų praktikoje. Lietuvos apeliacinis teismas, analizuodamas prezumpciją, kad didelė ieškinio suma gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką, 2008-07-03 nutartimis civilinėse bylose Nr. 2-477/2008 ir 2-497/2008 konstatavo, kad „taikydamas šią prezumpciją, teismas turi įvertinti reikalavimo sumos dydį ne absoliučiu dydžiu, bet atsižvelgdamas į konkretaus atsakovo finansines galimybes, t. y. ar konkrečiam atsakovui yra didelė ieškinio reikalavimo suma, lyginant ją su šios bendrovės nuosavybės teise valdomo turto verte, juridinio asmens įstatiniu kapitalu, ūkine veikla, gaunamu pelnu bei apyvarta, o taip pat šios bendrovės įsipareigojimais.“ Vadinasi, tai, ar ieškinio sumos dydis turėtų būti laikomas pakankamai dideliu tam, kad būtų galima pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones, turėtų būti konstatuota tik atsižvelgus į pačios ieškovės turtinę padėtį. Toje pačioje nutartyje Lietuvos apeliacinis teismas taip pat pažymėjo, kad „atsakovo turtinė padėtis gali būti viena iš reikšmingų aplinkybių, nesukeliančių pagrįstų abejonių dėl galimybės įvykdyti teismo sprendimu nustatytas tam tikro dydžio pinigines prievoles. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad nesant byloje duomenų, kurie leistų įvertinti atsakovo turtinę padėtį bei finansinį pajėgumą įvykdyti esant palankų ieškovui teismo sprendimą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.“ Taigi remiantis šia teismo išvada akivaizdu, kad priimant sprendimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, remiantis bylos medžiagoje esančiais dokumentais bei kitais įrodymais, turi būti įvertinta ieškovės turtinė padėtis bei finansinis pajėgumas, o tuo pačiu ir galima teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimo rizika. Paminėtina, kad pagrįsti ir įrodyti sunkią turtinę padėtį turi ta šalis, kuri teismui pateikia prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (šiuo atveju atsakovo atstovas turėjo pateikti teismui tam tikros grėsmės jo turtiniams interesams įrodymus, pavyzdžiui, kad ieškovė imsis nesąžiningų priemonių, dėl kurių gali tapti sunkiau arba neįmanoma įvykdyti būsimo sprendimo (CPK komentaro, 2004 m., t. I, p. 350)). Tai patvirtina ir CPK 178 str., pagal kurį šalys turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. 2008-07-03 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-497/2008 Lietuvos apeliacinis teismas pažymėjo, kad prašymą pateikusiam asmeniui tenka pareiga įrodyti prašyme nurodytą laikinųjų apsaugos priemonių taikymo faktinį pagrindą. Todėl būtent atsakovas ir turėjo pareigą įrodyti, kad ieškovės turtinė padėtis yra sunki bei pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Nepateikus tokių įrodymų prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių laikytinas nepagrįstu ir grindžiamu vien prielaidomis, todėl negali būti tenkinamas. Vis dėlto, nagrinėjamu atveju atsakovas net nepateikė jokių savo deklaratyvius ir tikrovės neatitinkančius teiginius, kad gali būti bandoma turtą paslėpti, dėl kurių anot jo, turėtų būti taikomos laikinosios apsaugos priemonės, pagrindžiančių įrodymų ar argumentų. Pats teismas taip pat visiškai neanalizavo ieškovės finansinės ar turtinės padėties ir, remdamasis vien ta aplinkybe, kad ieškinio suma pakankamai didelė, net nekonstatavęs to, kad gali kilti grėsmė dėl atsakovo palankaus teismo sprendimo negalėjimo įvykdyti ateityje ar tokio įvykdymo pasunkėjimo, nutarė taikyti ieškovės atžvilgiu laikinąsias apsaugos priemones. Taigi apibendrinant anksčiau nurodytus argumentus, darytina visiškai pagrįsta išvada, kad esminis pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra įrodyta reali ir akivaizdi grėsmė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Tokiai išvadai padaryti neužtenka vien tik pareikšti didelės sumos reikalavimą teisme, bet reikia įrodyti ir ieškovės turtinės padėties sudėtingumą bei proceso šaliai, prašančiai pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones, pateikti teismui tai patvirtinančius įrodymus. Kadangi atsakovas ne tik kad nepateikė jokių dokumentų dėl ieškovės finansinės ar turtinės padėties, bet ir rėmėsi vien tik neaiškiomis, nekonkrečiomis ir tikrovės neatitinkančiomis prielaidomis, pateiktas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra nepagrįstas ir teismo turėjo būti atmestas. Teismas gali atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu jų taikymas pažeistų teisingumo principą, o valstybės taikomos poveikio priemonės būtų neproporcingos (neadekvačios) teisės pažeidimui bei neatitiktų siekiamų teisėtų tikslų, akivaizdžiai varžytų asmens teises labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti, būtų pažeista interesų pusiausvyra bei socialinio gyvenimo stabilumas, t. y. laikinosios apsaugos priemonės netaikomos, jeigu, pripažįstant vieno asmens interesus, būtų paneigti kito (kitų) asmens (-ų) teisėti interesai ir būtų pažeistas viešasis interesas. Viešasis interesas apima pagrindinius principus, kuriais grindžiama valstybės teisinė sistema, valstybės ir visuomenės funkcionavimas. Viešojo intereso sąvoka yra vertinamojo pobūdžio, jos turinys gali būti atskleidžiamas tik analizuojant konkrečios bylos aplinkybes. Bendrąja prasme viešieji interesai reiškia naudą visuomenei ar jos daliai, žmonių gerovę. Vadinasi, jeigu konkrečioje byloje taikytinos ar jau pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės daro ar gali daryti žalą visuomenei, jos daliai, daryti neigiamą įtaką žmonių gerovei, teismas gali atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones arba panaikinti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2007-10-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-658/2007).
Prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių atsakovas siekė tik apsunkinti ir suvaržyti ieškovės veiklą
Nurodytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad atsakovas turėjo labai daug laiko parengti priešieškinį, tačiau vilkindamas bylą ir siekdamas sau naudos priešieškinį pateikė tik po pusantrų metų. Labai akivaizdu, kad šiuo siekiama padaryti įtaką teismui, kad šis patikėtų ir priteistų tiek 3 970 Lt turtinę, tiek 50 000 Lt neturtinę žalą. Atsakovas nurodo, kad ieškovė gavo dovanų - 32 000 eurų už butą. Ieškovės teigimu, ji jokių pinigų butui iš atsakovo negavo. Atsakovo priešieškinis neparemtas nei vienu tinkamu įrodymu, visi skaičiai yra išgalvoti ir tai įrodo daugelis faktų, nurodytų ieškovės atsiliepime į priešieškinį. Vien tai, kad priešieškinyje nenurodytos jokios pinigų perdavimo aplinkybės, nei data, nei vieta, nekalbant apie rašytinius dokumentus, įrodo, kad atsakovo puolimas yra išgalvotas. Be to, atsiliepime į priešieškinį aiškiai matyti, kad tiek turtinė, tiek neturtinė žala turi būti priteisiama ieškovei iš atsakovo, o ne atvirkščiai. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovė yra vieniša mama, auginanti du nepilnamečius vaikus, 1-erių ir 10-ies metų amžiaus, ir visi veiksmai taikant ieškovei laikinąsias apsaugos priemones stipriai pažeis tiek ieškovės, tiek vaikų psichologinę būseną ir pilnavertį gyvenimą. Ieškovė neįsivaizduoja, kaip ji galės maitinti ir rengti vaikus, leisti vyresnįjį vaiką į mokyklą, pirkti būtinąsias mokymosi priemones ir pan., jeigu bus areštuotos ieškovės sąskaitos - vienintelis jų pragyvenimo šaltinis. Nekalbant, apie dviejų paskolų grąžinimą bankams, komunalinius mokesčius ir kitas reikalingas pragyvenimui išlaidas. Šios aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad tikrasis atsakovo tikslas yra ne kuo greičiau apginti savo neva pažeistas teises, tačiau kiek galima greičiau ir kiek galima labiau suvaržyti ieškovės kaip asmens teises ir veiklą, taikant laikinąsias apsaugos priemones. Tokiu būdu ieškovės atžvilgiu taikomomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis nėra siekiama užtikrinti galimo atsakovui ateityje palankaus teismo sprendimo įvykdymą, o tai prieštarauja CPK 144 str. 1 d. nurodytiems laikinųjų apsaugos priemonių tikslams.
Atsiliepimas
Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovas prašo 2010-03-19 nutartį palikti nepakeistą.
1. Laikinosios apsaugos priemonės (CPK 144 str.) - laikinas ginčo apsaugos mechanizmas, garantuojantis būsimo teismo priimto procesinio sprendimo įvykdymą. Teismas, nutaręs taikyti laikinąsias apsaugo priemones ieškovės atžvilgiu, nenagrinėjo atsakovo priešieškinio ir jo pagrįstumo, tik užtikrino, kad pažeista atsakovo subjektinė teisė realiai būtų apginta, jei teismas patenkins atsakovo priešieškinį. Teismas nusprendė, kad nagrinėjamu atveju tikėtina, jog didelė priešieškinio suma - 164 459 Lt gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką, dėl ko teismas turėjo pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teismų praktika rodo, kad didelė ieškinio suma savaime preziumuoja būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes tai gali padidinti riziką, jog būsimo teismo sprendimas bus neįvykdytas. Lietuvos apeliacinis teismas 2009-02-19 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-184/2009 yra išaiškinęs, kad „didelė ieškinio kaina - 141 918,39 Lt gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką, dėl ko pirmosios instancijos teismas, motyvuodamas skundžiamą nutartį šia aplinkybe, turėjo pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.“ CPK 145 str. 2 d. nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu, o tai reiškia, kad teismas turi taikyti tik tokias ir tik tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek būtina ir pakanka būsimo (galimo) teismo procesinio sprendimo įvykdymui užtikrinti. Teisingumo, proporcingumo principai reikalauja išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą, teisingai pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones, kad nesuteiktų nė vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nevaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina tikslui pasiekti. Teismas laikinąsias apsaugos priemones taikė laikydamasis minėtų principų, nes areštavo ne didesnės nei priešieškinyje nurodytos sumos ieškovei priklausantį turtą.
2. Pagal CPK 144 str. 1 d. teismas, dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Įrodymai, patvirtinantys grėsmę pareiškėjo turtiniams interesams, galėtų būti duomenys, liudijantys, kad asmuo, kuris byloje yra atsakovas (šiuo atveja ieškovė), sužinojusi apie pareikštą reikalavimą, imsis nesąžiningų priemonių, dėl kurių būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Iš byloje pateiktų įrodymų matyti, kad ieškovė yra nepatikima ir nesąžininga, jos gyvenimas paremtas vien tik melu ir apgaule ne tik su atsakovu, kuris yra ne pirmas ieškovės oficialus sutuoktinis. Ieškovės vedybos su atsakovu - puikiai ir iš anksto apgalvotas pasipelnymo planas. Taigi yra reali grėsmė sutuoktinio interesams, ieškovės ankstesnis nesąžiningas elgesys yra pakankamas pagrindas atsirasti grėsmei, todėl teismas, atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, rėmėsi ne tik ta aplinkybe, kad priešieškinio suma yra didelė.
3. Pažeista ar ginčijama subjektinė teisė realiai apginama tik tuomet, jeigu įvykdomas teismo sprendimas ar kitas teismo priimamas procesinis dokumentas, kuriuo patenkinamas šalių pareikštas reikalavimas. Pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių tikslas yra ne paties atsakovo reikalavimų patenkinimas, bet tik būsimo teismo sprendimo vykdymo užtikrinimas. Ieškovės teigimas, kad atsakovas turėjo daug laiko parengti priešieškinį, nėra pagrįstas, nes atsakovas po ieškovės išdavystės nuo 2008 m vasario mėnesio reguliariai lankė psichoterapijos seansus pas specialistus, jo psichologinę būklę įrodo pateiktos medicininės pažymos. Taip pat atsakovui buvo nustatyti sunkios depresijos simptomai, koncentracijos sutrikimai, energijos stoka, dėl ko atsakovas negalėjo dalyvauti bylos nagrinėjime ir pareikšti priešieškinį anksčiau. Su priešieškiniu yra pateikti įrodymai, kad dėl ieškovės amoralaus ir neteisėto elgesio atsakovas patyrė dvasinius išgyvenimus, pažeminimą, emocinį skausmą, prarado pasitikėjimą savimi. Ieškovė, nurodydama faktinę aplinkybę - draudimą disponuoti sąskaitoje esančiomis lėšomis, privalėjo teismui pateikti įrodymus (CPK 111 str. 1 d. 4 p.) apie jai realiai taikomą tokią priemonę. Atsakovas paneigė tokios priemonės taikymą. Teismui su atskiruoju skundu dėl 2010-04-02 Kauno rajono apylinkės teismo nutarties buvo pateiktas 2010-04-15 antstolio R. B. patvarkymas priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti bei 2010-04-16 turto aprašas, iš kurio matyti, kad antstolis, vykdydamas teismo nutartį, areštavo tik ieškovei priklausantį nekilnojamąjį turtą, kurio pakako priešieškinio sumai užtikrinti. Pritaikius ieškovei laikinąsias apsaugos priemones siekiama, kad šalių finansinė padėtis per visą ginčo nagrinėjimo laiką išliktų tokia pati. Akivaizdu, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės atitinka skolininko ir kreditoriaus interesų pusiausvyros principą, užtikrina galimą teismo sprendimo įvykdymą.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Ši taisyklė taikoma ir atskirųjų skundų dėl teismo priimtų nutarčių nagrinėjimo tvarkai (CPK 338 str.). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 str., nenustatyta.
Pradėtame teisminiame procese laikinųjų apsaugos priemonių taikymas remiasi dviem pagrindinėmis prielaidomis: pirma, ieškovo (šiuo atveju - atsakovo) teisės ar teisėti interesai yra pažeidžiami ir teismas priims jam palankų sprendimą; antra, atsakovas (šiuo atveju – ieškovė) vengs būsimo galimai jam nepalankaus teismo sprendimo įvykdymo.
Pirmosios instancijos teismas, nutaręs taikyti laikinąsias apsaugo priemones ieškovės atžvilgiu, nenagrinėjo atsakovo priešieškinio ir jo pagrįstumo, o, preziumavęs, kad atsakovo interesai yra galimai pažeisti ir kad priešieškinio patenkinimo atveju jie realiai būtų apginti, vadovaudamasis teismų praktikoje suformuluota taisykle (nuostata), jog pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra tada, kai vyksta ginčas dėl didelės pinigų sumos, nes ieškinio sumos dydis objektyviai gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką, kolegijos nuomone, visiškai pagrįstai, turėdamas tam pagrindą, taikė laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2005-08-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-397/2005, 2006-02-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-105/2006, 2007-11-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-782/2007 ir kt.).. Kolegijai nekyla abejonių, jog atsakovo pareikšto ieškovei priešieškinio suma (164 459 Lt) yra pakankamai didelė, ypač atsižvelgiant į dabartinę itin nestabilią ekonominę situaciją bei į tai, kad ieškovė yra fizinis asmuo, kas realiai gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką, tuo labiau, kad ieškovė apeliaciniam teismui jokių duomenų apie savo gerą turtinę padėtį, iš kurių būtų galima spręsti, jog atsakovo reikalavimo suma ieškovei nėra labai didelė, nors pati ieškovė atskirajame skunde akcentuoja, jog teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymą asmeniui, turi įvertinti jo turtinę padėtį ir stabilumą.
Pasisakyti dėl kitų apeliantės atskirajame skunde išdėstytų argumentų (išdėstytų skiltyje „Prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių atsakovas siekė tik apsunkinti ir suvaržyti ieškovės veiklą“, kaip ir atsiliepime atsakovo nurodytų atsikirtimų dėl minėtoje skiltyje ieškovės nurodytų argumentų) nėra pagrindo, nes jie susiję su ginčo dalyku ir turi būti nagrinėjami sprendžiant bylą iš esmės (CPK 265 str.). Tačiau kolegija pasisako dėl ieškovės teiginių, kad piniginių lėšų, kurios yra vienintelis jos šeimos pragyvenimo šaltinis, areštas trikdo jos kasdieninį gyvenimą, nes ieškovė pati viena išlaiko du nepilnamečius vaikus, turi įsipareigojimus bankui, reikia mokėti komunalinius mokesčius. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis (pirmosios instancijos c. b. Nr. 2-224-214/2010) nustatyta, jog antstolis R. B. vykdydamas skundžiamą teismo nutartį 2010-04-16 areštavo ieškovei priklausantį nekilnojamąjį turtą 16 4459 Lt sumai, t. y. žemės sklypą (unikalus Nr.: (duomenys neskelbtini)); žemės sklypą (unikalus Nr.: (duomenys neskelbtini)); pastatą (unikalus Nr.: (duomenys neskelbtini)); statinį (inžinerinis įrenginys) (unikalus Nr.: (duomenys neskelbtini)), todėl ieškovės argumentai dėl piniginių lėšų arešto atmesti kaip neatitinkantys tikrovės.
Atkreiptinas dėmesys, kad LR Konstitucinis teismas 2006-09-21 nutarime (byla Nr. 35/03-11/06) pažymėjo, kad viešuoju interesu laikytinas ne bet koks teisėtas asmens ar grupės asmenų interesas, o tik toks, kuris atspindi ir išreiškia pamatines visuomenės vertybes, kurias įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija: visuomenės atvirumas ir darna, teisingumas, asmens teisės ir laisvės, teisės viešpatavimas ir kt. Viešojo intereso sąvoka yra vertinamojo pobūdžio, jos turinys gali būti atskleidžiamas tik analizuojant konkrečios bylos aplinkybes. Nagrinėjamu atveju laikinosios apsaugo priemonės pritaikytos privačiam fiziniam asmeniui, siekiant užtikrinti privataus fizinio asmens reikalavimų įvykdymą, o bylos duomenimis nenustatyta, jog laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos darant žalą visuomenei, jos daliai ar neigiamą įtaką žmonių gerovei, be to, kolegija nenustatė ir proceso šalių lygiateisiškumo principo galimo pažeidimo, todėl, teismo nuomone, apeliantės argumentas, jog teismas pritaikydamas laikinąsias apsaugos priemones ieškovės atžvilgiu pažeidė viešąjį interesą, atmestinas kaip nepagrįstas.
Pažymėtina, kad Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis (pirmosios instancijos c. b. Nr. 2-224-214/2010) nustatyta, jog Kauno r. apylinkės teismas, tenkindamas ieškovės prašymą, 2010-04-02 nutartimi įpareigojo atsakovą įmokėti 43 200 Lt į teismo depozitinę sąskaitą, ieškovės nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo skundžiama nutartimi, atlyginimo užtikrinimui (CPK 147 str. 1 d.).
Išdėstytos aplinkybės patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti atskirojo skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 337 str. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
atskirąjį skundą atmesti.
Kauno rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 19 d. nutartį palikti nepakeistą.