Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Rima Krušnienė, sekretoriaujant Olgai Fadejevai, dalyvaujant ieškovo E. J. advokatei R. S., atsakovo atstovui advokatui D. S.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo E. J. ieškinį dėl draudimo išmokos priteisimo, pareikštą atsakovui (duomenys neskelbtini),

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškinys patenkintas iš dalies.

Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad ieškovas E. J. ir atsakovas (duomenys neskelbtini) sudarė Draudimo sutartį (KASKO), galiojančią nuo 2013-04-22 iki 2014-04-21, kuria buvo apdrausta transporto priemonė Mercedes B. V. 111 CDI, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (lengvasis automobilis, 9 vietų), išduotas transporto priemonių draudimo liudijimas Nr. (duomenys neskelbtini) (e.b.l. 4). Draudimo sutartyje nurodoma, kad draudimo rizika yra įvertinta, įmoka apskaičiuota atsižvelgiant į tai, jog apdrausta transporto priemonė per sutarties galiojimo laikotarpį nėra ir nebus naudojama mokymui vairuoti, mokamam keleivių pervežimui, saugos paslaugoms teikti, ligonių pervežimui, pavojingų krovinių pervežimui, trumpalaikės nuomos paslaugai, įvertinus tai, jog apdrausta transporto priemonė nėra kemperis (namelis ant ratų), gaisrinės automobilis. Draudimo suma – transporto priemonės vertė įvykio dieną, draudimo įvykių variantai – visos rizikos. 2013-08-29 ieškovas apdraustąja transporto priemone su keleiviais išvyko į Didžiąją Britaniją. 2013-09-01 ieškovas automobilį paliko laisvoje transporto priemonių parkavimo vietoje, esančioje Didžiojoje Britanijoje, Grandhame, Oxfordo gatvėje. 2013-09-02 atvykęs pasiimti automobilio ieškovas transporto priemonės nurodytoje vietoje nerado. Policijos pareigūnai ieškovui pranešė, kad automobilis visiškai sudegė. Ieškovas laiko, kad šis įvykis patenka į Draudimo sutarties galiojimo ribas ir yra draudiminis įvykis, todėl jam turi būti išmokėta 50 520 Lt (14631,60 EUR) dydžio draudimo išmoka. Ieškovas kreipėsi į atsakovą (draudiką) (e.b.l. 6-7), kuris 2013-09-26 pranešimu atsisakė mokėti draudimo išmoką, nurodydamas, jog ieškovas transporto priemonę naudojo keleivių pervežimui, nors ši rizika Draudimo sutartimi nebuvo apdrausta, be to, apie padidėjusią riziką (kaip tai numato Draudimo taisyklių 11.4.3 p.) draudėjo neinformavo (e.b.l. 9). Ieškovui pateikus atsakovui pretenziją dėl atsisakymo mokėti draudimo išmoką (e.b.l. 10-11), atsakovas 2013-11-25 raštu konstatavo, jog neturi pagrindo keisti 2013-09-26 priimto sprendimo (e.b.l. 13-16).

Taigi, nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo atsisakymo mokėti draudimo išmoką, atsakovui nustačius, kad ieškovas, kaip draudėjas, neinformavo atsakovo apie draudžiamos transporto priemonės naudojimą mokamam keleivių vežimui.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra konstatavęs, jog draudžiamasis įvykis – draudimo sutartyje nurodytas atsitikimas, kuriam įvykus draudikas privalo mokėti draudimo išmoką. Teisine prasme draudžiamasis įvykis yra juridinis faktas, t.y. realaus gyvenimo reiškinys, su kuriuo įstatymas sieja teisinius padarinius, konkrečiai – draudiko pareigą išmokėti draudimo išmoką. Sutartyje nustatyti draudžiamieji ir nedraudžiamieji įvykiai apibrėžia draudiko prisiimamos rizikos mastą, draudimo sutarties apimtis ir ribas. Nedraudžiamuoju įvykiu laikytinas atsitikimas, kai įvyksta į draudimo rizikos apibrėžtį patenkantis įvykis, tačiau šalys yra susitariusios, kad dėl konkrečių aplinkybių ir savitų aiškiai draudimo sutartyje nustatytų sąlygų šis įvykis nelemia draudiko pareigos išmokėti draudimo išmoką. Dėl skirtingų sukeliamų teisinių padarinių nedraudžiamuosius įvykius reikia atriboti nuo pačių draudimo sutarties sąlygų, kurias pažeidus draudikas gali atsisakyti mokėti draudimo išmoką. Tokios sąlygos yra susijusios su draudimo sutarties vykdymu, sutarties sąlygų laikymusi (pavyzdžiui, pranešimai apie draudimo rizikos padidėjimą ir kita informacija apie draudimo sąlygų vykdymą; kt.). Nedraudžiamieji įvykiai pašalina draudiko pareigą mokėti draudimo išmoką ab initio, o draudimo sąlygų, kurių nevykdymas leidžia draudikui nemokėti draudimo išmokos, buvimas įpareigoja draudiką arba ginčą spendžiantį teismą vertinti draudėjo kaltę, draudimo sutarties pažeidimo sunkumą, jo priežastinį ryšį su draudžiamuoju įvykiu, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2013). Nagrinėjamu atveju neginčytinai yra nustatyta, kad ieškovas su apdrausta (KASKO) draudimu transporto priemone vežė keleivius iš Lietuvos į Angliją, nuvežus keleivius į vietą, pastačius automobilį laisvoje transporto priemonių parkavimo vietoje, automobilio savininkas sekančią dieną jo nerado, iš policijos sužinojo, kad jo automobilis rastas sudegintas. Kartu su draudimo sutartimi galiojusios Transporto priemonių draudimo taisyklės Nr. 030, nenumatė, jog transporto priemonės naudojimas mokamam keleivių pervežimui yra laikomas nedraudžiamuoju įvykiu. Draudimo sutarties dalies „Kita informacija“ 3 pastraipa nurodanti, kad draudimo rizika įvertinta ir įmoka apskaičiuota atsižvelgiant į tai, jog transporto priemonė nėra ir nebus naudojama mokamam keleivių pervežimui, nelaikytina Draudimo sutartimi papildomai joje aptartu nedraudiminiu įvykiu, pašalinančiu draudiko pareigą mokėti draudimo išmoką, atveju. Šio punkto įtraukimas į Draudimo sutarties turinį nereiškia, kad šalys sutarė, jog transporto priemonės naudojimas mokamam keleivių pervežimui eliminuoja galimybes taikyti Draudimo taisyklių 11.4.3 p., numatantį draudėjo pareigas ir draudiko teises draudimo rizikos padidėjimo atveju. Pagal Draudimo taisyklių 1.30 p. rizikos padidėjimas po draudimo sutarties sudarymo yra tuomet, kai dėl pasikeitusių transporto priemonės eksploatavimo sąlygų ar aplinkybių (pavyzdžiui, transporto priemonės naudojimas taksi, inkasacijai, nuomai ar panašioms paslaugoms teikti, draudimo sutartyje numatytų transporto priemonę vairuojančių asmenų grupės vairuotojų stažo sumažėjimas) arba dėl techninių charakteristikų pasikeičia draudimo rizika, ar dėl kitų priežasčių pasikeičia kuri nors aplinkybė, kurią nurodė prašyme sudaryti draudimo sutartį draudėjas (pavyzdžiui, transporto priemonės rakto (-ų) dingimas, papildomų raktų pasigaminimas, transporto priemonės sergėjimo sistemos pulto (-ų) dingimas, degimo arba durų (bagažinės dangčio) spynelių vagystė ar sugadinimas, transporto priemonės dokumentų dingimas, transporto priemonės išregistravimas iš valstybinio registro ir panašūs atvejai). Jei transporto priemonė naudojama mokamam keleivių pervežimui, tačiau apie šią aplinkybę nepranešama draudėjui, tai laikytina draudimo sutarties sąlygų nevykdymu. Tokiu atveju, sprendžiant reikalavimo dėl draudimo išmokos mokėjimo pagrįstumo klausimą turi būti vertinama draudėjo kaltė, šio sutarties pažeidimo sunkumas, jo priežastinis ryšis su draudžiamuoju įvykiu, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydis. Tai numato ir Draudimo įstatymo 98 str. 8 d., nurodanti jog draudikas, atsisakydamas mokėti arba sumažindamas draudimo išmoką dėl to, kad draudėjas pažeidė draudimo sutarties sąlygas, privalo atsižvelgti į draudėjo kaltę, draudimo sutarties sąlygų pažeidimo sunkumą, jo priežastinį ryšį su draudžiamuoju įvykiu, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį.

Pažymėtina, kad civilinėje teisėje egzistuoja dispozityvumo principas, kuris leidžia šalims abipusių derybų būdu numatyti joms palankiausias sutarties sąlygas, nebent įstatymas tai tiesiogiai draustų. Nagrinėjamu atveju šalys draudimo sutartyje numatė, jog draudimo rizika įvertinta, įmoka apskaičiuota, atsižvelgiant ir į tai, kad apdrausta transporto priemonė sutarties galiojimo laikotarpiu nebus naudojama mokamam keleivių pervežimui. Atsakovas teismui nurodė, kad keleivių vežimas automobiliu sukelia riziką kurią gali sąlygoti atsiradę didesni nuostoliai, kadangi transporto priemonės naudojamos tokiai veiklai, ženkliai intensyvina jos eksploatavimą. Esant mažesnei rizikai yra nustatomos mažesnės įmokos. Taigi mažesnių įmokų mokėjimas yra naudingas draudėjui (ieškovui), o ženkliai intensyvus apdraustos transporto priemonės eksploatavimas nenaudingas draudikui. Pažymėtina, kad draudimo įmokų dydžius nustato draudikas. Jei draudėjui netinka siūlomos sąlygos, jis turi pasirinkimo teisę - gali pasirinkti kitą draudimo bendrovę, kurios siūlomos sąlygos būtų priimtinos. Ieškovas (draudėjas) privalėjo suteikti atsakovui (draudikui) visą informaciją, reikalingą sutarčių sudarymui (CK 6.993 straipsnis), nes, kaip aukščiau nustatyta, nuo to priklauso įmokos apskaičiavimas ir šios aplinkybės gali turėti esminės įtakos draudiminio įvykio atsitikimo tikimybei, įvykio metu galimų nuostolių dydžiui (draudimo rizikai). Draudėjo pateikta informacija gali lemti tiek draudiko sprendimą prisiimti draudimo riziką ar ne, tiek draudimo sutarties sąlygas, tarp jų ir draudimo įmokos (premijos) bei draudimo išmokos dydžius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-11-17 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-518/2008). Šiuo atveju sudarytoje draudimo sutartyje (draudimo polise) (e.b.l. 4) yra aiškiai nurodyta, kad apdrausta transporto priemonė nebus naudojama mokamiems keleivių pervežimams. Net ir tuo atveju, jei sutartyje nėra išaiškinta, kas yra mokamas keleivių pervežimas, šio žodžio bendrinė reikšmė yra visiškai aiški, t.y. kad apdrausta transporto priemone nebus vykdomi mokami keleivių pervežimai. Ieškovas yra fizinis asmuo, verslininkas (veža už mokestį keleivius, šiuo atveju keleiviai buvo vežami ne tik Lietuvos teritorijoje bet ir į užsienį), todėl jis veikdamas atsakingai ir rūpestingai privalėjo vadovautis sudarytų sutarčių individualiomis sąlygomis, o jei esamos draudimo sąlygos neatitiko jo vykdomos veiklos pobūdžio, turėjo ir privalėjo kreiptis į draudiką (atsakovą) dėl sąlygų pakeitimo, arba sudaryti sutartį su kitu draudiku, vykdydamas apdrausta transporto priemone keleivių vežimą už mokestį, apie tai turėjo informuoti draudiką. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog tai nebuvo padaryta. Ieškovas neinformavęs draudiko apie pasikeitusią draudimo riziką (t.y. jog apdrausta transporto priemonė bus naudojama keleiviams vežti, iš esmės verslui vykdyti), nesivadovavo šalių tarpusavio pasitikėjimo principu (draudimo sutartis yra fiduciarinė), nesidomėjo, ar minėto statuso pasikeitimas turėtų įtakos įvykus draudiminiam įvykiui, taip ieškovas pažeidė draudimo sutarties šalių tarpusavio pasitikėjimo ir bendradarbiavimo principus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-11-17 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-518/2008).

Draudimo funkcija yra kompensuoti draudėjo patirtą žalą, konstatavus, kad ji padaryta draudimo objektui. Įstatymas ir konkrečios draudimo rūšies taisyklės nustato išimtis, kada draudėjo patirta žala visiškai ar iš dalies nekompensuojama, todėl draudėjui kreipiantis dėl draudimo išmokos išmokėjimo, draudikas turi teisę jos visiškai arba iš dalies nemokėti. Tokią teisę draudikas turi nedraudiminio įvykio atveju, draudiminiam įvykiui įvykus dėl įstatyme numatytos draudėjo kaltės formos, draudėjui pažeidus draudimo sutarties sąlygas, kitais įstatymo numatytais atvejais (VAT 2008-04-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-404-340/2008).

Nagrinėjamu atveju konstatuota, kad sąlyga, jog apdraustas automobilis buvo naudojamas keleivių vežimams nėra nedraudžiamasis įvykis. Tačiau atsikirsdamas į ieškinį atsakovas taip pat remiasi ir Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 030 11.4.3. punkte nustatyta draudėjo pareiga, jog nedelsiant, tačiau ne vėliau kaip 48 valandas, raštu informuoti draudiką apie draudimo rizikos padidėjimą, kurios ieškovas nesilaikė. Kaip minėta rizikos padidėjimą apibrėžia Taisyklių 1.30. punktas, kuriame nustatyta, kad rizikos padidėjimas po draudimo sutarties sudarymo yra tuomet, kai dėl pasikeitusių transporto priemonės eksploatavimo sąlygų ar aplinkybių (pavyzdžiui: transporto priemonės naudojimas taxi, inkasacijai, nuomai ar panašioms paslaugoms teikti) arba techninių charakteristikų pasikeičia draudimo rizika, ar dėl kitų priežasčių pasikeičia kuri nors aplinkybė, kurią nurodė prašyme sudaryti draudimo sutartį draudėjas. Atsakovas, grįsdamas savo atsikirtimus į reikalavimą nurodo, kad draudikui nebuvo žinoma aplinkybė, jog ieškovas draudžiamą transporto priemonę naudos keleivių vežimui. Apie tai nėra nurodyta ir Transporto priemonių draudimo liudijime. Atsakovo teigimu šią aplinkybę patvirtina ir atsakovui sutartimi pritaikytas draudimo įmokos dydis, kuris būtų buvęs didesnis, jeigu būtų įvertinta transporto priemonės naudojimo mokamam keleivių pervežimui, rizika. Ieškovo atstovė teismo posėdžio metu patvirtino, kad šios informacijos apie tai, kad apdrausta transporto priemonė bus naudojama mokamiems keleivių pervežimams, ieškovas draudikui nepateikė. Pažymėtina, kad iš bylos duomenų matyti, kad ieškovas šią informaciją net bandė nuo draudiko slėpti, teikdamas jam melagingus paaiškinimus (e.b.l. 10-11), t.y. pretenzijoje draudikui buvo nurodęs, jog ieškovas teikdamas pirminius rašytinius paaiškinimus buvo šoko būsenoje, todėl klaidingai nurodė, jog vykdo mokamus keleivių pervežimus. Toks ieškovo elgesys sutartinių santykių atžvilgiu nėra pateisinamas. Tačiau vis tik nereikėtų pripažinti ieškovo elgesį iš esmės nesąžiningu atsakovo atžvilgiu. Iš karto po įvykio, ieškovas duodamas rašytinį paaiškinimą draudikui buvo nurodęs, jog jis užsiėmė verslu - mokamu keleivių pervežimu ir tai vykdė su apdrausta transporto priemone. Nevienodi ieškovo paaiškinimai rodo, kad įvykus įvykiui ieškovas galimai gavo konsultacijas ir jų išdavoje pakeitė savo paaiškinimus. Tokia situacija vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais ir įrodymų vertinimų taisyklėmis, rodo, kad galėjo būti, kad draudimo sąlygos dėl keleivių vežimo, ieškovas tikėtinai dėl savo paties neatsargumo, nerūpestingumo, dėl to, kad buvo tinkamai nesusipažinęs su draudimo liudijimu, sutarties sudarymo metu galėjo neįsidėmėti, nesuprasti šios sąlygos teisinės reikšmės, kad apie šios sąlygos reikšmę draudimo santykiui jis suprato tik po įvykio. Tokią situaciją lėmė ir pačio draudėjo nerūpestingumas ir neatsargumas. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad atsakovas prieš ar po draudimo sutarties sudarymo būtų informavęs atsakovą apie draudžiamo automobilio naudojimą keleivių vežimo verslui, todėl atsakovas pagrįstai vertino, kad ieškovas pažeidė draudimo sutarties sąlygą informuoti draudiką apie padidėjusią riziką. Šis sutarties sąlygų pažeidimas iš esmės atitinka LR CK 6.993 straipsnio 1 dalies nuostatų nesilaikymą, tai yra, kad draudėjas privalėjo pateikti draudikui visą esminę informaciją apie aplinkybes, galinčias turėti įtakos draudimo rizikai. Šiuo atveju apdraustos priemonės naudojimas tokiai veiklai - nuolatiniam mokamam keleivių vežimui, tuo labiau keleivių vežimui į užsienį, ženkliai intensyvino apdraustos transporto priemonės eksploatavimą, o tai atitinkamai didino draudimo riziką. Bylos ginčo įvykis atsitiko ieškovui vykdant su apdraustu automobiliu mokamą keleivių pervežimą maršrutu Lietuva-Anglija, kai ieškovas keleivius buvo jau nuvežęs į paskirties vietą, pastatęs automobilį į parkavimo vietą. Nors ieškovo atstovė teigia, kad įvykį sąlygojo ne keleivių vežimas, bet kitos priežastys, kad tarp kilusio nuostolio ir keleivių vežimo nėra priežastinio ryšio, tačiau tam tikras priežastinis ryšis su draudiminiu įvykiu vis tik yra. Būtent kelionė, kuria vykdytas keleivių pervežimas į Angliją sąlygojo tai, kad sudegė apdrausta transporto priemonė, šios kelionės automobiliu tikslas buvo mokamas keleivių vežimas, ieškovas nesilaikė draudimo sąlygos, pagal kurią jis įsipareigojo nenaudoti tokiam tikslui transporto priemonės. Tuo atveju, jeigu ieškovas su apdrausta transporto priemone nebūtų vykdęs mokamų keleivių pervežimų, tai tikėtinai jis nebūtų važiavęs maršrutu į Angliją, kurio rezultate atsirado žala. Ieškovas nenurodė teismui kitokio savo važiavimo į Angliją tikslo. Rašytiniame paaiškinime (e.b.l. 14) draudikui paaiškino, jog su apdraustu automobiliu važiavo į Angliją, nes tai yra jo darbas (vežti mokamai keleivius į Angliją), tai patvirtino ir ieškovo atstovė teismo posėdžio metu. Ieškovo atstovė taip pat teismui paaiškino, jog ieškovas, nuvežęs keleivius, negalėjo iš karto grįžti į Lietuvą, nes užvažiavo pas draugą, su juo gėrė, nebegalėjo tą dieną vairuoti, paliko automobilį parkavimo aikštelėje. Šios aplinkybės rodo atitinkamą, kad ir netiesioginį priežastinį ryšį su atsiradusia žala (draudiminiu įvykiu), draudimo rizikos padidėjimą apie kurį draudikas nebuvo informuotas. Pažymėtina ir tai, kad šalys teismui nepateikė jokių įrodymų dėl kokių konkrečių priežasčių šis apdraustas automobilis sudegė: ar jis pats užsidegė dėl netvarkingos instaliacijos, ar buvo padegtas, ar gaisrą sukėlė dar kitos priežastys, todėl neatmestina ir tai, kad įvykį galėjo sąlygoti ir nuolatinė jo eksploatacija, nes nuolatinis keleivių vežimas didino eksploataciją, kuriai esant yra didesnė automobilio gedimo tikimybė. Pagal LR CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Įvertinus byloje nustatytų aplinkybių visumą, kad draudėjas neinformavo draudiko apie padidėjusią draudimo riziką, t.y. draudžiamos transporto priemonės naudojimą keleivių vežimo verslui, ieškovas neįrodė, kad tokia informacija draudikui buvo pateikta ar kitaip jam buvo žinoma, tokiu būdu ieškovas pažeidė ne tik draudimo sutarties sąlygas, tačiau taip pat pažeidė ir LR CK 6.38 straipsnyje nustatytus bendruosius prievolių vykdymo principus, kurie įpareigoja, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, 6.200 straipsnyje nustatytus sutarčių vykdymo principus, numatančius, kad šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai, vykdydamos sutartį privalo bendradarbiauti ir kooperuotis. Šiuo atveju vertinamos aplinkybės dėl to ar buvo pagrindas, draudimo išmokos visai nemokėti ar įvykus draudiminiam įvykiui ją sumažinti. Teismo vertinimu, nei draudimo sutartis, nei draudimo taisyklės nenumatė šiuo pagrindu neišmokėti draudimo išmokos. Tačiau nagrinėjamu atveju yra konstatuotas draudimo sutarties pažeidimas. Teismui vertinant ieškovo elgesį, jo neatsargumą, nerūpestingumą, nenurodymą draudikui realaus apdraustos transporto priemonės naudojimo tikslo ir atitinkamai tikslios draudimo rizikos sąlygų, vėliau melagingai nurodant tikrovės neatitinkančių duomenų ir t.t.), taip pat atsižvelgus į kitas byloje nustatytas aplinkybes, yra pagrindas šią draudimo išmoką mažinti, nes yra iš dalies nustatyta draudėjo kaltė, draudimo sutarties sąlygų pažeidimas, jo priežastinis ryšis su draudžiamuoju įvykiu. Teismas pažymi, kad draudėjas sutartimi perkelia nuostolių atlyginimo riziką draudikui, ir todėl abi sandorio šalys turi kaip galima glaudžiau kooperuotis sudarydamos sutartį, ypač ją vykdydamos. Šis šalių kooperavimasis pagrįstas tarpusavio pasitikėjimu, kuris draudikui leidžia prognozuoti savo sutartinių įsipareigojimų mastą, o draudėjui užsitikrinti nuostolių atlyginimo rizikos perkėlimą, kas šiuo atveju nebuvo užtikrinta būtent dėl ieškovo kaltės. Todėl atsižvelgus į visas aplinkybes daroma išvada, jog šiuo atveju yra nustatyta draudėjo kaltė pažeidus šalių sudarytą draudimo sutartį, nustatytas netiesioginis priežastinis ryšis su draudžiamuoju įvykiu, šios sąlygos pažeidimas vertinamas kaip esminis, ši sąlyga nurodyta pačiame draudimo liudijime, kuriame ši sąlyga nurodyta kaip įtakojanti draudimo riziką ir draudimo įmokos dydį.

Nustatant byloje žalos dydį yra atsižvelgiama ir į pažeidimo sunkumą. Draudimo taisyklių 14.1.1. punktas numato, kad žalos dėl transporto priemonės sunaikinimo dydis nustatomas pagal sunaikintos transporto priemonės rinkos vertę iki sunaikinimo ir likutinę vertę po draudžiamojo įvykio. Šiuo atveju nei viena iš proceso šalių teismui nepateikė įrodymų apie ginčo transporto priemonės likutinę vertę. Teismui yra pateikti tik duomenys apie šio automobilio 50 520 Lt rinkos vertę prieš draudiminį įvykį (e.b.l. 8). Šią sumą ieškovė laiko draudimo išmokos suma. Ši teismui nurodyta draudimo išmokos suma, paskaičiuota tik pagal rinkos vertę, neatitinka Draudimo taisyklėse numatytų žalos paskaičiavimo taisyklių kriterijaus, kai transporto priemonė yra sunaikinama esant KASKO draudimui. Tačiau pažymėtina, kad civilinėje byloje nėra jokių įrodymų, jog šiuo atveju pats draudikas, bylos atsakovas atliko tinkamą ir maksimaliai išsamų šio draudiminio įvykio tyrimą kaip tai numato Draudimo taisyklės ir Draudimo įstatymas. Byloje yra duomenys, kad atsakovas kreipėsi į Didžiosios Britanijos institucijas dėl informacijos suteikimo, draudikui buvo nurodyta, jog siekiant gauti pilną ataskaitą reikalinga sumokėti 75 svarus sterlingų (e.b.l. 21-22), teismas papildomai atsakovui išdavė teismo liudijimą dėl rašytinių įrodymų gavimo, tam kad atsakovas be jokių trukdžių galėtų jo prašomus įrodymus iš užsienio šalies institucijos gauti. Tačiau atsakovas viso bylos nagrinėjimo metu nepateikė teismui jokių kitų įrodymų, nepateikė Didžiosios Britanijos institucijos atsakymų į paskutinius atsakovo užklausimus, nepateikė teismui įrodymų, jog atsakovas sumokėjo Didžiosios Britanijos institucijai 75 svarus, kad galėtų gauti minėto draudiminio įvykio ataskaitą, nepateikė įrodymų, jog Didžiosios Britanijos institucija atsisakė išduoti pilną įvykio ataskaitą, kurioje atsispindėtų reikšmingos šios bylos aplinkybės, tiek pačiam įvykiui, tiek žalos nustatymo dydžiui. Šalims nepateikus papildomų įrodymų, nesant byloje duomenų kaip apdraustas ieškovo automobilis dingo iš stovėjimo vietos, kurioje buvo paliktas ieškovo, iš esmės lieka remtis vien tik ieškovo rašytiniais paaiškinimais apie įvykį. Esant vagystei ir tokiu būdu atsiradusiam transporto priemonės sunaikinimo faktui, taikomos žalos skaičiavimo taisyklės, pagal kurias draudikas atlygina draudėjui išlaidas, prilygstančias apdraustos transporto priemonės rinkos vertei (draudimo taisyklių 14.1.1. punktas). Pažymėtina, kad šioje byloje atsakovas nepateikė teismui jokių alternatyvių žalos dydžio paskaičiavimų, todėl tapo nebeįmanomas alternatyvus draudimo išmokos dydžio pagal draudimo sutarties taisykles skaičiavimas. Nagrinėjamu atveju daroma išvada, kad ne tik ieškovas pažeidė draudimo sutartį ir jos sąlygas, netinkamai bendradarbiavęs su draudiku, neinformavęs draudiko apie draudimo rizikos pasikeitimą, teikęs jam iki teismo net ir melagingus paaiškinimus ir t.t., bet bylos duomenimis ir pats draudikas netinkamai įvykdė šio draudiminio įvykio administravimą, o sprendimą atsisakyti ieškovui išmokėti draudimo išmoką priėmė iš esmės tik pačio ieškovo pateiktais duomenimis, remdamasis tik pačio ieškovo paaiškinimu, nesurinkęs ir nerinkęs kitų reikiamų įrodymų, būtinų tinkamam įvykio administravimui atlikti, nors tokius įrodymus bylos duomenimis galėjo gauti (e.b.l. 21-22). Tokiu būdu byloje nustatoma abiejų proceso šalių kaltė. Teismas pažymi, kad šalims negalint padaryto žalos dydžio tiksliai įrodyti, tai nustato teismas (CK 6.249 str. 1 d.). LR CK 6.249 str. 1 d. numato, kad žala yra asmens turto netekimas. Šiuo nagrinėjamu atveju ieškovas teismui nurodė, kad ieškovas apie sudegusį automobilį buvo informuotas policijos, kuri jam nurodė, jog ieškovo automobilis sudegė visiškai, pats ieškovas neturėjo galimybės pamatyti šio automobilio likučių, nes automobilis iš įvykio vietos buvo nutemptas, apie tai ieškovas informavo draudiką, pateikė Didžiosios Britanijos institucijos duomenis, užpildė reikalingas anketas ir pateikė kitus prašomus duomenimis. Byloje nėra duomenų, kad draudikas atlikęs administravimą būtų prašęs ieškovo pateikti dar kokius nors papildomus įrodymus. Todėl šiuo atveju šalims nepateikus teismui duomenų apie likutinę transporto priemonės vertę, nesant byloje įrodymų, jog draudikas tinkamai atliko žalos administravimą, neįmanomas žalos nustatytas pagal draudimo taisyklių 14.1.1. punktą, kuris numato, jog šiuo atveju nuostoliai turėjo būti paskaičiuoti ne transporto priemonės rinkos kainomis, tačiau transporto priemonės rinkos vertės ir transporto priemonės likutinės vertės dydžių skirtumų pagrindu, todėl teismas nepažeidžiant visiško nuostolių atlyginimo principo, atsižvelgiant į tai, kad tarp šalių buvo sudarytas KASKO draudimas, taip pat taikant LR CK 1.5 str. numatytus kriterijus, taip pat neesant byloje duomenų (šalims neįrodžius, draudikui neatlikus tinkamo žalos administravimo), jog šiuo atveju sudegusios transporto priemonės kokia nors likutinė vertė yra išlikusi, laikoma, kad šios ginčo transporto priemonės likutinė vertė nėra išlikusi ir atitinkamai lygi nuliui. Šiuo atveju esant byloje vieninteliam įrodymui dėl galimo padaryto žalos dydžio – t.y. apdraustos transporto priemonės rinkos kainai prieš draudiminį įvykį (e.b.l. 8), vadovaujantis nustatytomis aplinkybėmis (neesant nustatytai išlikusiai likutinei vertei), laikoma, jog draudimo išmoka turėjo šiuo atveju sudaryti 50 920 Lt sumą (14 631,60 EUR), tačiau kaip byloje nustatyta, nagrinėjamu atveju byloje yra konstatuota ir ieškovo (draudėjo) kaltė (draudimo sutarties pažeidimas), šis pažeidimas priskirtinas prie esminių draudimo sąlygų pažeidimų šiai draudimo sutarčiai kuri turėjo įtakos tiek draudimo rizikai, tiek draudimo įmokų dydžiams, nustatytas tam tikras priežastinis ryšis su draudžiamuoju įvykiu. Tuo tarpu sprendžiant žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį, šiuo atveju atsižvelgus į visas byloje nustatytas aplinkybes, vadovaujantis įrodymų vertinimų taisyklėmis, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, vertintina, jog šiuo atveju ir esant abiejų šalių kaltei (ieškovo dėl draudimo sutarties pažeidimo, draudiko kaltei dėl nevisiškai tinkamai atlikto žalos administravimo ir sprendimo priėmimo neturint surinkus iš esmės esminių administravimo bylos įrodymų), tikslinga šią draudimo išmoką mažinti 50 proc. Teismo vertinimu, atsižvelgus į abiejų šalių veiksmus (pažymėtina, kad ieškovo, kai kurie veiksmai, teismo vertinami ypač kritiškai – t.y. neginčytinai nustatyta, jog ieškovas draudikui teikė kartu ir melagingą informaciją pretenzijoje), todėl nurodyto dydžio suma (draudimo išmoka) 7315,80 EUR (sumažinta 50 proc.) laikoma protingu, būtinu ir teisingu nuostolių atlyginimu, esant tokioms aplinkybėms, kurios byloje buvo nustatytos (CK 1.5 str., CPK 3 str.1d.). Kaip jau minėta, byloje konstatuotas iš esmės LR CK 6.993 str. 1 d. nuostatų pažeidimas. LR CK 6.993 str. 6 d. numato, jog jeigu draudėjas dėl neatsargumo nepateikė šio straipsnio 1 dalyje nustatytos informacijos, tai įvykus draudiminiam įvykiui draudikas privalo išmokėti draudimo išmokos, kuri būtų išmokama draudėjui įvykdžius šio straipsnio 1 dalyje numatytą pareigą, dalį, proporcingą sutartos draudimo įmokos ir draudimo įmokos, kuri būtų nustatyta draudėjui, jeigu jis būtų įvykdęs šio straipsnio 1 dalyje numatytą pareigą, santykiui. Šiuo atveju konstatuotas ieškovo nerūpestingumas ir neatsargumas, tačiau teismui nepateikta pakankamai duomenų (įrodymų), kokia būtų tiksli draudimo įmoka, jei draudėjas būtų nurodęs šią sąlygą draudikui ir šalys būtų sutarę sudaryti draudimo sutartį su šia draudimo sąlyga, tačiau tikėtina, jog ši draudimo įmoka neviršytų 50 proc. įmokos kainos nei buvusi sutarta įmoka, kurioje draudimo rizika ir draudimo įmoka nurodyta atsižvelgiant, jog apdrausta transporto priemonė nebus naudojama mokamam keleivių pervežimui. Atsižvelgiant į šias visas aplinkybes, ieškovo reikalavimas dėl draudimo išmokos priteisimo tenkinamas iš dalies, ir iš atsakovo ieškovo naudai priteistina 7315,80 EUR draudimo išmokos, o likusi prašoma priteisti reikalavimo dalis dėl draudimo išmokos nepriteistina.

Be to, iš atsakovo ieškovo naudai yra priteisiamos procesinės 5 proc. dydžio metinės palūkanos skaičiuojamos nuo bylos iškėlimo, t.y. nuo 2014-04-18 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (LR CK 6.210 str. 1 d.).

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (LR CPK 93 str. 1 d.). Atsižvelgiant į tai, kad ieškinys tenkintinas iš dalies – patenkinta 50 procentų ieškinio reikalavimų. Esant tokioms aplinkybėms, iš atsakovo ieškovui priteistina 50 procentų jo patirtų bylinėjimosi išlaidų. Tuo tarpu atsakovui iš ieškovo priteistina 50 procentų atsakovo turėtų bylinėjimosi išlaidų.

Nustatyta, kad ieškovas turėjo šias bylinėjimosi išlaidas: 1137 Lt (329,30 EUR) sumokėto žyminio mokesčio už ieškinį, 1137 Lt (329,30 EUR) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą. Todėl atitinkamai iš atsakovo ieškovo naudai priteisiama pusė (50 procentų) sumokėto žyminio mokesčio, kas sudaro 329,30 EUR.

Abi ginčo šalys buvo atstovaujamos advokatų. Siekiant užtikrinti vienoje ir toje pačioje byloje atstovavusių advokatų apmokėjimo lygiavertiškumą, atsižvelgiant į tai , kad patenkinta 50 proc. reikalavimų, advokatų išlaidos yra įskaitomos ir atskirai viena iš kitos nebepriteisiamos.

Kiti šalių išdėstyti argumentai bei byloje pateikti įrodymai neturi reikšmės teisingam bylos išsprendimui.

Procesinių dokumentų įteikimo išlaidos šioje elektroninėje byloje yra mažesnės kaip 3 Eur, todėl, vadovaujantis CPK 92 straipsniu, 96 straipsnio 6 dalimi, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, valstybei šiuo atveju nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 270 straipsniais,

nusprendžia:

ieškinį patenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo (duomenys neskelbtini) (j.a.k. (duomenys neskelbtini)), veikiančio (duomenys neskelbtini) (j.a.k. (duomenys neskelbtini)), buv. (duomenys neskelbtini), ieškovo E. J. (a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), naudai – 7315,80 EUR draudimo išmokos, 5 proc. dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo 2014-04-18 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 329,30 EUR bylinėjimosi išlaidų.

Kitoje dalyje ieškinį atmesti.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo sprendimo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per šį apylinkės teismą.