- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-03-31
- Bylos Nr.
- 2A-225-104/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-02-3-05751-2012-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jūratė Varanauskaitė, Antanas Rudzinskas, Natalja Cikoto
- Atsakovas
- H. S., D. S., M. S., E. S.
- Ieškovas
- AB DNB
- Kategorijos
- 35.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nataljos Cikoto (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Antano Rudzinsko ir Jūratės Varanauskaitės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų H. S. ir D. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3172-592/2013 pagal ieškovo AB DNB lizingas ieškinį atsakovams M. S., H. S., D. S. ir E. S. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, kurioje trečiasis asmuo yra UAB „Megadeta“, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
ieškovas AB DNB lizingas pareiškė actio Pauliana ieškinį atsakovams M. S. ir E. S., H. S. ir D. S. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, kuriuo prašė pripažinti negaliojančia atsakovų 2010-09-30 sudarytą trijų garažų (boksų), esančių (duomenys neskelbtini) pirkimo – pardavimo sutartį pagal kurią atsakovas M. S. (laiduotojas) ir jo sutuoktinė pardavė savo nekilnojamąjį turtą, t.y. tris garažus (boksus), tėvams – atsakovams H. S., D. S. ir taikyti restituciją natūra, grąžinant šį turtą M. S. ir E. S. nuosavybėn, priteisti iš atsakovų ieškovo turėtas bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
Ieškovas nurodė, kad su trečiuoju asmeniu UAB „Megadeta“ nuo 2007-08-09 iki 2009-02-26 sudarė trylika lizingo sutarčių, kurių tinkamą vykdymą laidavo trečiojo asmens savininkas ir direktorius – atsakovas M. S.. Šis atsakovas įsipareigojo ieškovui atsakyti visu savo turtu, jeigu trečiasis asmuo neįvykdys arba įvykdys netinkamai savo prievoles pagal lizingo sutartis. Trečiasis asmuo įsipareigojimus vykdė netinkamai, todėl ieškovas apie tai įspėjo atsakovą M. S.. Kadangi įsiskolinimas nebuvo padengtas, 2011-11-04 ieškovas pranešimu nutraukė lizingo sutartis. Ieškovas sužinojo, kad jam pateikus pretenzijas dėl įsipareigojimų nevykdymų, laiduotojas M. S. 2010-09-30 pardavė savo nekilnojamąjį turtą, t.y. tris garažus (boksus), tėvams – atsakovams H. S. ir D. S.. Šie nekilnojamojo turto pardavimo sandoriai pažeidžia ieškovo, kaip kreditoriaus, turtinius interesus, todėl turi būti pripažinti negaliojančiais CK 6.66 str. pagrindu. Taip pat pažymi, kad apie sudarytus ginčijamus turto perleidimo sandorius sužinojo tik 2011-10-12, kai buvo sprendžiamas klausimas dėl lizingo sutarčių nutraukimo ir buvo patikrinta atsakovo M. S. turtinė padėtis, todėl 1 metų senaties terminas pareikšti actio Pauliana ieškinį šiems sandoriams nuginčyti nėra praleistas.
Atsiliepimas
Atsakovai H. S. ir D. S. atsiliepimu į ieškinį prašė ieškinį atmesti, taip pat taikyti ieškinio senatį. Nurodo, kad 2008-12-11 buvo sudaryta preliminarioji nekilnojamojo daikto pirkimo pardavimo sutartis. Šios sutarties pagrindu atsakovas H. S. ir D. S. įsipareigojo sumokėti 60 000 Lt už tris garažus (boksus), o atsakovas M. S. įsipareigojo šiuos garažus perleisti iki 2010-09-30. Atsakovas M. S. sudarydamas 2010-09-30 pirkimo – pardavimo sutartį įvykdė sutartinius įsipareigojimus, tačiau nepažeidė ieškovo teisių. Po šio sandorio sudarymo, prieš sudarydamas 2010-10-28 laidavimo sutartį su ieškovu, informavo pastarąjį apie nekilnojamojo turto perleidimą. Laidavimo sutarties sudarymo dieną ieškovui buvo žinomas nekilnojamojo turto perleidimo faktas. Šis faktas niekaip neįtakojo ieškovo vykdomų veiksmų. Ieškovas aktyviai bendravo su atsakovu M. S., jam buvo žinoma visa šio atsakovo nekilnojamojo turto sudėtis ir pokyčiai. Prieš atliekant kokį nors veiksmą buvo reikalaujama duomenų apie kliento registruotą nekilnojamąjį turtą. Ieškovas apie ginčijamą sandorį sužinojo 2010-10-28, t. y. prieš sudarydamas naują laidavimo sutartį, todėl senaties terminas ginčo sandoriui ginčyti suėjo 2011-10-28.
Šalies argumentai
Atsakovas M. S. su pareikštu ieškiniu nesutiko, prašė taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti. Paaiškino, kad nuo 2007-08-09 iki 2009-02-06 jis su ieškovu sudarė trylika lizingo sutarčių ir kaip UAB „Megadeta“ savininkas ir direktorius laidavo jų tinkamą vykdymą. Atsakovų 2010-09-30 sudarytos pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu atsakovas M. S. perleido nekilnojamąjį turtą, t.y. garažus (boksus). Minėtų garažų (boksų) perleidimas buvo suplanuotas dar 2008 m., kuomet 2008-12-11 buvo sudaryta preliminarioji sutartis. Šios sutarties pagrindu atsakovas M. S. įsipareigojo už 60 000 Lt ne vėliau kaip iki 2010-09-30 perleisti tris garažų (boksų) patalpas, esančias (duomenys neskelbtini). Atsakovas H. S. šios sutarties pagrindu 2008-12-11 sumokėjo 50 000 Lt, 2009-02-05 – 10 000 Lt, iš viso – 60 000 Lt, ir įgijo teisę į sutartimi aptarto turto perleidimą. Dėl šių aplinkybių atsakovas M. S. buvo priverstas sudaryti pirkimo – pardavimo sutartį. Atsakovas M. S. po šio sandorio sudarymo, prieš sudarydamas 2010-10-28 laidavimo sutartį su ieškovu informavo pastarąjį apie nekilnojamojo turto perleidimą. Laidavimo sutarties sudarymo dieną ieškovui buvo žinomas faktas apie nekilnojamojo turto perleidimą. Šis faktas ieškovui buvo priimtinas ir niekaip neįtakojo jo vykdomų veiksmų. Ieškovas aktyviai bendravo su atsakovu M. S., jam buvo žinoma visa šio atsakovo nekilnojamojo turto sudėtis ir pokyčiai. Prieš atliekant kokį nors veiksmą buvo reikalaujama duomenų apie atsakovo vardu registruotą nekilnojamąjį turtą. Po ginčijamo sandorio sudarymo, 2010-10-18 ieškovas pranešimu informavo atsakovą dėl lizingo sutarčių nutraukimo. Po lizingo sutarčių nutraukimo, įvertinęs atsakovo turtinę padėtį ir nekilnojamojo turto sudėtį, panaudojęs prieš atsakovą asmeninį ekonominį spaudimą, privertė sudaryti naują laidavimo sutartį. Be to, ieškovas periodiškai tikrino nekilnojamojo turto sudėtį, vienas iš tokių tikrinimų atliktas 2010-11-12. Taigi ieškovas apie ginčijamą sandorį sužinojo ne vėliau kaip 2010-10-28, t. y. prieš sudarydamas naują laidavimo sutartį, todėl senaties terminas ginčo sandoriui ginčyti suėjo 2011-10-28.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. gegužės 16 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai – pripažino negaliojančia 2010-09-30 pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 7920, sudarytą atsakovų M. S., E. S., H. S. ir D. S. dėl garažų (boksų) (duomenys neskelbtini), perleidimo ir taikė restituciją, grąžinant šį turtą atsakovų M. S. ir E. S. nuosavybėn. Iš atsakovų M. S. lygiomis dalimis, E. S., H. S. ir D. S. ieškovui AB DNB lizingui priteisė 3 736 Lt bylinėjimosi išlaidų, taip pat 69,41 Lt į valstybės biudžetą.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovas AB DNB lizingas ir UAB „Megadeta“ sudarė šias lizingo sutartis: 2007-08-09 sutartį Nr. 200708F-569, 2008-03-27 sutartį Nr. 200803F-3592, 2008-05-22 sutartį Nr. 200805F-4382, 2008-11-07 sutartį Nr. 200811F-6204, 2009-02-26 sutartis Nr. 200902F-6626, Nr. 200902F-6627, Nr. 200902F-6628, Nr. 200902F-6629, Nr. 200902F-6630, Nr. 200902F-6631, Nr. 200902F-6632, Nr. 200902F-6633, Nr. 200902F-6634. UAB „Megadeta“ direktorius M. S. 2007-06-19 laidavimo sutartimi įsipareigojo įvykdyti įsipareigojimus pagal AB DNB lizingas ir UAB „Megadeta“ lizingo sutartis, sudarytas nuo 2007-06-19 iki 2008-06-19, su pakeitimais, 2008-04-16 laidavimo sutartimi įsipareigojo įvykdyti įsipareigojimus pagal AB DNB lizingas ir UAB „Megadeta“ lizingo sutartis, sudarytas nuo 2008-04-16 iki 2008-07-10, su pakeitimais, 2010-10-28 laidavimo sutartimis įsipareigojo įvykdyti įsipareigojimus pagal AB DNB lizingas ir UAB „Megadeta“ visas jau minėtas lizingo sutartis (sudarytas nuo 2007-08-09 iki 2009-02-26).
Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes ir byloje esančius įrodymus, teismas konstatavo, kad egzistuoja visos CK 6.66 str. numatytos sąlygos, todėl ginčo sandorį pripažino negaliojančiu. Nurodė, kad atsakovas M. S. nepateikė teismui įrodymų, kad jis kaip skolininkas ginčijamo sandorio metu buvo mokus kreditoriaus atžvilgiu (CPK 178, 185 str.). Pažymėjo, kad iš ieškovo 2010-09-29 pretenzijos dėl įsiskolinimo matyti, kad UAB „Megadeta“ lizingo sutarčių pagrindu yra skolinga 124 625,53 Lt už pradelstus mokėjimus ir 17 664,43 Lt delspinigių, viso 142 289,96 Lt. Atsižvelgiant į tai, teismas padarė išvadą, kad M. S., kaip įmonės vadovas, negalėjo nežinoti šių aplinkybių, todėl turėjo suprasti ir tai, kad įmonei nepadengus įsiskolinimų, kreditorius reikalaus įsiskolinimo padengimo ir iš jo (M. S.) kaip solidaraus laiduotojo. Aplinkybė, kad pirkimo-pardavimo sutarties šalys dar 2008-12-11 sudarė preliminariąją sutartį dėl garažų pirkimo, nepagrindžia to, kad būtent ginčijamas sandoris turėjo būti sudaromas, o ne sąžiningai atsiskaitoma su kitu kreditoriumi – ieškovu, nes dėl tokio sandorio buvo suteikta pirmenybę kitam kreditoriui. Be to, ginčo sandoris sudarytas artimų giminaičių, todėl preziumavo, kad sandorio šalys buvo nesąžiningos.
Pasisakydamas dėl ieškinio senaties taikymo, teismas padarė išvadą, kad ieškovas nepraleido vienerių metų ieškinio senaties termino, nes atsakovai nepateikė teismui įrodymų, pagrindžiančių jų nurodytas aplinkybes, kad 2010-10-28 ieškovas buvo informuotas apie ginčo sandorio sudarymą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovai H. S. ir D. S. prašo panaikinti Vilniaus miesto teismo 2013 m. gegužės 16 d. sprendimą ir priimti naują – taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pasisakydami dėl actio Pauliana instituto taikymo sąlygų, nurodė, kad perleidimo sandoris, kuris buvo sudarytas dar iki laidavimo sutarčių sudarymo, niekaip negalėjo pažeisti kreditoriaus teisių, tuo labiau, kad laidavimo sutarčių sudarymo dieną pats kreditorius nelaikė to fakto kaip kreditoriaus teisių pažeidimo. Taip pat nurodė, kad 2008 m. gruodžio 11 d. buvo sudaryta preliminarioji nekilnojamojo daikto pirkimo pardavimo sutartis, pagal kurią iki 2010 m. rugsėjo 30 d. privalėjo būti sudaryta pagrindinė nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutartis. Atsižvelgiant į tai, M. S. neturėjo pasirinkimo laisvės, todėl 2010-09-30 buvo sudaryta ginčo sutartis. Pasisakydami dėl senaties termino taikymo actio Pauliana ieškiniui pareikšti, nurodė, kad ieškovui kaip kredito įstaigai turi būti taikomi aukštesni atidumo ir rūpestingumo standartai nustatant, kada ieškovas turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą. Nagrinėjamu atveju ginčo sandoris buvo sudarytas 2010 m. rugsėjo 30 d., o kreditorius apie jį sužinojo ar turėjo sužinoti vėliausiai 2010 m. spalio 28 d., kuomet buvo sudarytos laidavimo sutartys Nr. 200708F-569, Nr. 200803F-3592, Nr. 200805F-4382, Nr. 200811F-6204, Nr. 200902F-6626, Nr. 200902F-6627, Nr. 200902F-6628, Nr. 200902F-6629, Nr. 200902F-6630, Nr. 200902F-6631, Nr. 200902F-6632, Nr. 200902F-6633, Nr. 200902F-6634 su atsakovu M. S..
Atsiliepimas
Ieškovas AB DNB bankas atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti, o skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 16 d. sprendimą palikti nepakeistą, taip pat priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad apeliaciniame skunde dėstomi argumentai, kad ieškovui 2010-10-18 pranešimu įspėjus apie lizingo sutarčių nutraukimą buvo nutrauktos lizingo sutartys ir tuo pačiu pasibaigė M. S. laidavimo sutartys, yra niekuo nepagrįsti ir neįrodyti. Tuo labiau, kad lizingo sutartys buvo nutrauktos po 2011-11-04 pranešimo dėl lizingo sutarčių nutraukimo. Be to, ieškovo reikalavimo teisė į atsakovą M. S. laidavimo sutarčių pagrindu yra patvirtinta Vilniaus apygardos teismo 2013-03-28 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-118-881/2013 dėl 450 443,10 Lt solidarios skolos pagal lizingo ir laidavimo sutartis ieškovo naudai. Apeliantai taip pat nepagrįstai teigia, jog ginčo sandoris nepažeidė ieškovo teisių. Priešingai, perleidęs ginčo turtą atsakovas iš esmės tapo nemokus, nes nebeturėjo jokio turo, iš kurio ieškovas galėtų patenkinti savo skolinius reikalavimus. Savo mokumo galimybių atsakovas neįrodinėjo, įrodymų, paneigiančių jo nemokumą, į bylą nepateikė. Ieškovas taip pat visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad viešame registre neįregistruota 2008-12-11 preliminarioji sutartis, sudaryta tarp artimųjų giminaičių – sūnaus ir tėvo, todėl taikytina nesąžiningumo prezumpcija. Pasisakydamas dėl praleisto ieškinio senaties termino nurodo, kad tokie apeliantų argumentai atmestini kaip neįrodyti ir nepagrįsti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (Lietuvos Respublikos CPK 320 str. 1 d.).
Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje tinkamai aiškino ir taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesines teisės normas (Lietuvos Respublikos CPK 176, 185 str.), bei materialines teisės normas, reglamentuojančias kreditoriaus teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, bei pagrįstai ieškinį tenkino. Apeliaciniame skunde išdėstyti atsakovų teiginiai nepaneigia šių teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo.
Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas AB DNB lizingas ir UAB „Megadeta“ sudarė šias lizingo sutartis: 2007-08-09 sutartį Nr. 200708F-569, 2008-03-27 sutartį Nr. 200803F-3592, 2008-05-22 sutartį Nr. 200805F-4382, 2008-11-07 sutartį Nr. 200811F-6204, 2009-02-26 sutartis Nr. 200902F-6626, Nr. 200902F-6627, Nr. 200902F-6628, Nr. 200902F-6629, Nr. 200902F-6630, Nr. 200902F-6631, Nr. 200902F-6632, Nr. 200902F-6633, Nr. 200902F-6634.
UAB „Megadeta“ direktorius M. S. 2007-06-19 laidavimo sutartimi įsipareigojo įvykdyti įsipareigojimus pagal AB DNB lizingas ir UAB „Megadeta“ lizingo sutartis, sudarytas nuo 2007-06-19 iki 2008-06-19, su pakeitimais, 2008-04-16 laidavimo sutartimi įsipareigojo įvykdyti įsipareigojimus pagal AB DNB lizingas ir UAB „Megadeta“ lizingo sutartis, sudarytas nuo 2008-04-16 iki 2008-07-10, su pakeitimais, 2010-10-28 laidavimo sutartimis įsipareigojo įvykdyti įsipareigojimus pagal AB DNB lizingas ir UAB „Megadeta“ visas jau minėtas lizingo sutartis (sudarytas nuo 2007-08-09 iki 2009-02-26).
Lietuvos Respublikos CK 6.66 str. įtvirtintos ir teismų praktikoje išskiriamos tokios actio Pauliana taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-04-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2009; 2008-12-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-587/2008). Sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 str. pagrindu būtinas šių nurodytų sąlygų visetas. Nustačius, kad nėra bent vienos iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo sandorį pripažinti negaliojančiu.
Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad šioje byloje egzistuoja visos CK 6.66 str. numatytos sąlygos actio Pauliana taikymui – ieškovo (kreditoriaus) neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisė 450 443,10 Lt solidarios skolos pagal lizingo ir laidavimo sutartis ieškovo naudai patvirtinta Vilniaus apygardos teismo 2013-03-28 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-118-881/2013;
neabejotina, kad ginčijamas sandoris, t.y. 2010-09-30 sudarytą trijų garažų (boksų), esančių (duomenys neskelbtini) pirkimo – pardavimo sutartis pažeidžia kreditoriaus teises, nes byloje nustatyta, kad laiduotojas kito turto neturi; nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas, nes ieškovo teiginys, kad apie ginčo sutartį jis sužinojo 2011-10- 12 gavęs Nekilnojamojo turto registro išrašą atsakovų nepaneigta, o apeliantų teiginys, kad ieškovas apie ginčo sandorį turėjo sužinoti vėliausiai 2010 m. spalio 28 d., kuomet buvo sudarytos laidavimo sutartys, nepatvirtintas įrodymais. Pažymėtina, kad tokios kreditoriaus pareigos- sutarties sudarymo metu kiekvieną kartą tikrinti laiduotojo turtinę padėti, teisės aktai nenustato, atvirkščiai- CK str. nustato sandorio šalių pareigą elgtis sąžiningai; skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio, nes tokių aplinkybių nenustatyta, apeliantų paminėta preliminarioji sutartis neregistruota Nekilnojamojo turto registre todėl negali būti panaudota prieš trečiuosius asmenis, todėl apeliantų teiginys, kad atsakovai privalėjo sudaryti ginčijamą sandorį, visiškai nepagrįsta; akivaizdu, kad skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; kadangi laiduotojas sandorį sudarė su savo tėvais, tai apeliantai taip pat buvo nesąžiningi ir tai preziumuoja įstatymas; ieškovas ginčija sandorį turint tikslą reikalavimą nukreipti į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę), nes reikalauja taikyti restituciją. Taigi, nustatytos CK 6.66 str. būtinos sąlygos actio Pauliana taikymui sudaro pagrindą ieškinį tenkinti.
Dėl apeliantų teiginio, kad jie privalėjo sudaryti sandorį teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinis teismas yra nurodęs, kad tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl susidėjusių faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas. Tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą tomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-11-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010). Gi nagrinėjamu atveju atsakovai pareigą sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį grindžia tarp šalių pasirašyta preliminaria pirkimo-pardavimo sutartimi, kuri nebuvo sudaryta kreditoriaus interesui, nes atsakovai neįrodinėjo, kad gautą už garažus pinigų sumą panaudojo skolų pagal lizingo sutartis dengimui, be to, kaip jau buvo minėta, ji negali būti ir panaudota prieš kreditoriaus reikalavimų, nes pagal Lietuvos Respublikos CK 1.75 str. 2 d. - neįregistravusios sandorio šalys negali panaudoti sandorio fakto prieš trečiuosius asmenis ir įrodinėti savo teisių prieš trečiuosius asmenis remdamosi kitais įrodymais. Dėl to apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad nagrinėjamu atveju preliminarios pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo faktas negali būti laikomas pakankamu pagrindu konstatuoti, jog pirkimo -pardavimo sutartis buvo sudaryta esant būtinybei.
Taip pat pažymėtina, kad šio konkrečiu atveju atsakovo nesąžiningumo nustatinėti nereikia, nes jį preziumuoja įstatymas CK 6.67 str. 1d. nustatyta, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu skolininkas sudarė sandorį su savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar kitais artimaisiais giminaičiais. Teisėjų kolegija pažymi, kad pats faktas, kad atsakovas M. S. būdamas įmonės (lizingo gavėjo) vadovu ir laiduotoju, jau 2008-12-11 sudarė su tėvais preliminarią garažų pirkimo pardavimo sutartį (kai daugiau jokio turto neturėjo), savaime rodo jo nesąžiningumą, t.y. ketinimą perleisti turtą, kad išvengti atsiskaitymo su ieškovu.
Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).
Lietuvos Respublikos CPK 93 str. nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Ieškovas pateikė apeliacinės instancijos teismui įrodymus, kad už atsiliepimą į atsakovų apeliacinį skundą turėjo 2 178 Lt atstovavimo išlaidų. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad atmetus atsakovų apeliacinį skundą, ieškovas turi teisę į atstovavimo išlaidų atlyginimą, kaip numato Civilinio proceso kodekso 98 str., tačiau mano, kad šio konkrečiu atveju ieškovo prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos yra per didelės, todėl ieškovo atstovavimo išlaidų dydis mažintinas iki 1 500 Lt (Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovų H. S. ir D. S. ieškovo AB DNB lizingas naudai 1 500 Lt bylinėjimosi išlaidų bylą nagrinėjant apeliacine tvarka.