Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rasos Gudžiūnienės ir Egidijaus Žirono,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės V. I. personalinės įmonės savininko bendraatsakovio V. I. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 23 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. eB2-4072-866/2017, kurioje pagal pareiškėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus pareiškimą iškelta atsakovės V. I. personalinės įmonės bankroto byla, trečiasis asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ar jų neperžengus būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis. Absoliučių apskųstosios Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 23 d. nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.Kaip jau minėta pirmiau, šioje byloje apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria iškelta atsakovės V. I. personalinės įmonės bankroto byla, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Pagrindo peržengti įmonės savininko V. I. atskirojo skundo ribas apeliacinis teismas nenustatė. Kvestionuodamas pirmosios instancijos teismo nutartį apeliantas teigia, kad teismas neturėjo pagrindo priimti minimo pareiškėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus pareiškimo, jį nagrinėti ir patenkinti, nes jo personalinė įmonė nebuvo įsteigta, be to, ji buvo likviduota. Taip pat tvirtina, kad šis pareiškėjas nėra atsakovės kreditoriumi, nes jau yra pasibaigę įmokų, mokamų į VSD biudžetą, išieškojimo senaties terminai. Teisėjų kolegija mano, kad prieš pradedant nagrinėti minėtus skundo argumentus yra tikslinga pažymėti aktualias įstatymo nuostatas, kasacinio teismo išaiškinimus, o taip pat apeliacinio teismo išaiškinimus sprendžiant bankroto bylos iškėlimo įmonei klausimus. Pagal CPK 1 straipsnio 1 dalį įmonių bankroto bylos nagrinėjamos pagal šio kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai, o pagal ĮBĮ 1 straipsnio 1 dalį būtent šis įstatymas reglamentuoja įmonių, be kita ko, taip pat ir individualių, bankroto procesą.Pagal ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalį įmonei bankroto byla iškeliama tuo atveju, jeigu teismas nustato, kad pastaroji atitinka bent vieną iš paminėtoje ĮBĮ dalyje nustatytų sąlygų: yra nemoki arba vėluoja išmokėti darbuotojams darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas (ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1 punktas); įmonė negali arba negalės vykdyti įsipareigojimų kreditoriams (ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 2 punktas). Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį įmonės nemokumas apibrėžiamas kaip šios būsena, kai nevykdomi įsipareigojimai (nemokamos skolos, neatliekami iš anksto apmokėti darbai ir kt.) ir pradelsti įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės.Taigi įmonės nemokumas įstatyme yra įtvirtintas kaip vienas iš savarankiškų tokios bylos iškėlimo pagrindų. Nagrinėjamoje byloje yra aktualu taip pat ir tai, kad apeliacinis teismas savo procesiniuose sprendimuose ne kartą yra nurodęs, jog įmonės nemokumas nustatomas išanalizavus ūkinės finansinės veiklos rezultatus, kurie pirmiausiai atsispindi finansinės atskaitomybės ir kituose dokumentuose (balanse, pelno (nuostolių), kapitalo pokyčių, pinigų srautų ataskaitose bei aiškinamuosiuose raštuose etc.), o taip pat kituose byloje esančiuose įrodymuose, – taip nustatant realią įmonės ūkinę finansinę būklę tokios bylos nagrinėjimo metu. Tokiu būdu byloje turi būti nustatyta ar bendrovė, būtent tada, kai yra sprendžiamas toks klausimas, yra iš tiesų nemoki, nebegalės vykdyti veiklos ir bankroto bylos iškėlimas yra optimaliausia priemonė, leidžianti apsaugoti kreditorių interesus, ar, priešingai, – turi tik laikinų finansinių sunkumų (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-356-381/2016; 2016 m. kovo 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-818-381/2016; 2008 m. lapkričio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-887/2008 etc.).Teismai, nagrinėjamos kategorijos bylose aiškindami ir taikydami bendruosius civilinio proceso principus bei normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, taip pat yra ne kartą nurodę, kad šios CPK taisyklės yra taikomos taip pat ir bankroto bylos iškėlimo stadijai, todėl šalys, be kita ko, turi teisę laisvai disponuoti joms priklausančiomis proceso teisėmis, tačiau jomis privalo naudotis sąžiningai, nepiktnaudžiauti, domėtis nagrinėjamos bylos eiga, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku pateikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai ar atsikirtimai, siekdamos, kad byla būtų išnagrinėta greitai ir teisingai (CPK 7, 13, 42, 178 straipsniai). Taigi pagal CPK 178 straipsnį, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus tuos atvejus, kai pagal įstatymą jų nereikia įrodinėti (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. liepos 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1793/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-56-421/2015). Tuo pat metu kasacinis teismas, aiškindamas pirmiau nurodytas CPK normas bei jų taikymą būtent įmonių bankroto procese, ne kartą yra pažymėjęs, kad tokios bylos iškėlimo klausimas yra viešojo intereso sritis, todėl nepaisant aukščiau nurodytų byloje dalyvaujančių asmenų procesinių prievolių, tokio intereso buvimas įpareigoja bylą nagrinėjantį teismą būti aktyviu, imtis priemonių išaiškinti reikšmingas bylos aplinkybes, rinkti įrodymus savo iniciatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-476/2011; 2014 m. sausio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2014). Taigi teisėjų kolegija, nagrinėdama atsakovės V. I. personalinės įmonės savininko bendraatsakovio V. I. atskirajame skunde išdėstytus argumentus ir tikrindama šios pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą bei pagrįstumą, vadovaujasi šiomis taisyklėmis.Iš skundžiamos teismo nutarties matyti, kad atsakovės bankroto byla iškelta konstatavus, jog pagal Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro duomenimis ši įmonė įregistruota dar 1995 m., jog jos savininku nuo įsteigimo yra bendraatsakovis V. I.; jog registro tvarkytojui įmonė nebuvo pateikusi finansinės atskaitomybės dokumentų; jog atsakovės vadovas teismui nepateikė nei atsiliepimo, nei reikalautų dokumentų, todėl byloje nėra jokių aktualių duomenų, leidžiančių įvertinti realią įmonės finansinę padėtį, valdomą turtą; jog atsakovės VSD įmokų skola už įmonės savininką tęsiasi nuo 1995 m. ir nuolat auga, o pareiškėjo VSDFV Vilniaus skyriaus taikytos priverstinio poveikio priemonės buvo neveiksmingos; jog pagal antstolio 2017 m. kovo 7 d. pažymos duomenis atsakovė neturi nei bankuose atidarytų sąskaitų, nei jokio turto ir turtinių teisių. Pagal viešųjų registrų duomenis teismas nustatė, kad atsakovės skola VSDFV biudžetui yra išaugusi iki 9 096,02 Eur; kad ji neturi jokio registruotino nekilnojamojo turto, transporto priemonių, neturi ir apdraustųjų asmenų. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis ir vadovaudamasis ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1 punkto, 2 straipsnio 8 dalies reikalavimais teismas sprendė, kad atsakovė yra nemoki, todėl keltina jos bankroto byla.Apeliacinis teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo VSDFV Vilniaus skyriaus pareiškimą, išsamiai ir visapusiškai nustatė visas faktines aplinkybes, reikšmingas bylai išspręsti, teisingai išaiškino, pritaikė materialiosios bei proceso teisės normas, tai yra tinkamai atskleidė šios bylos esmę, ir, patenkindamas reikalavimą – konstatuodamas atsakovės V. I. personalinės įmonės nemokumą bei iškeldamas jos bankroto bylą, priėmė teisėtą bei pagrįstą procesinį sprendimą (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis, ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1 punktas).Pirmiau išdėstyti atsakovės atskirojo skundo argumentai nesuteikia pagrindo panaikinti skundžiamą teismo nutartį ir, išsprendus klausimą iš esmės – pareiškėjo VSDFV Vilniaus skyriaus prašymą palikti nenagrinėtą, nes, visų pirma, priešingai nei tvirtina apeliantė, pagal oficialius Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro duomenis, kurių teisingumas įstatymo nustatyta tvarka nėra nuginčytas, ši įmonė yra įregistruota kaip juridinis asmuo ir nėra likviduota. Nustatytas faktas, kad pareiškėjas VSDFV Vilniaus skyrius 2004 m. gruodžio 27 d. VĮ Registrų centrui buvo pateikęs pasiūlymą inicijuoti šios įmonės likvidavimą ir registre buvo padarytas įrašas apie numatomą įmonės likvidavimą Registro tvarkytojo iniciatyva, nesuteikia pagrindą išvadai, jog atsakovė nebuvo įsteigta ar yra likviduota (CPK 185 straipsnis, CK 2.106, 2.70 straipsniai etc.).Antra, svarbu pažymėti tai, kad bendraatsakovis V. I., kaip įmonės savininkas žinojo / turėjo žinoti apie įmonės įregistravimą, o taip pat pirmiau paminėtą VSDFV Vilniaus skyriaus kreipimąsi į Registro tvarkytoją su prašymu inicijuoti įmonės likvidavimą, žinojo / turėjo žinoti taip pat ir apie VSDFV Vilniaus skyriaus pretenzijas dėl skolų VSD biudžetui, apie įmonės atžvilgiu taikomas pareiškėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus procedūras, savo pareigas per visą tokios įmonės egzistavimo laikotarpį, tai yra nuo jos įregistravimo iki išregistravimo iš Juridinių asmenų registro. Taigi būdamas / turėdamas būti apdairus, atsakingas asmuo, privalėjo dėti visas pastangas, kad nedidėtų šio kreditoriaus nuostoliai, patiriami dėl neatsiskaitymo, įstatymų nustatyta tvarka užtikrinti operatyvų visų tokios įmonės reikalų tvarkymą visose valstybės institucijose (CPK 185 straipsnis).Trečia, byloje esantys įrodymai (duomenys apie atsakovės V. I. personalinės įmonės atžvilgiu VSDFV priimtų sprendimų vykdymo eigą), o taip pat pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui su atsiliepimu į atsakovės atskirąjį skundą pateikti nauji rašytiniai įrodymai (2017 m. birželio 28 d. išplėstinis išrašas iš Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro; VSDFV Vilniaus skyriaus 2004 m. gruodžio 27 d. raštas Nr. 3-21539 ir suformuotų finansinių ataskaitų už 2017 m. I ir II ketvirčius skaitmeninės kopijos), kurie yra priimami į bylą ir vertinami nagrinėjant šį skundą (CPK 314 straipsnis), – priešingai nei teigia apeliantė, nepaneigia ĮBĮ 4 straipsnio 1 dalies 3 punkte, 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte, 6 straipsnyje, nustatytos pareiškėjo teisės reikalauti įmonės bankroto bylos iškėlimo. Šiuo klausimu pažymėtina tai, kad Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO (CPK 179 straipsnio 3 dalis) nėra duomenų, leidžiančių spręsti, jog įmonės atžvilgiu priimti minėti VSDFV sprendimai dėl skolų VSD biudžetui išieškojimo įstatyme nustatyta tvarka būtų nuginčyti (CPK 178 straipsnis). Gi atskirajame skunde iškelti argumentai, susiję su Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo nuostatų, reglamentuojančių mokesčių išieškojimo tvarką, terminus ir kt., aiškinimo bei taikymo, nagrinėtini sprendžiant dėl kreditoriaus VSDFV Vilniaus skyriaus finansinio reikalavimo patvirtinimo – jo pagrįstumo ir dydžio, tačiau tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl apeliacinis teismas jų nenagrinėja ir dėl jų nepasisako. Vadovaudamasi šioje nutartyje išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovės V. I. personalinės įmonės savininko bendraatsakovio V. I. atskirojo skundo motyvai nesuteikia pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ši paliekama nepakeista (CPK 263 straipsnio 1 dalis, ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1 punktas). Kartu teismas pažymi tai, kad pagal ĮBĮ 27, 28, 29 straipsnius iškelta įmonės bankroto byla gali būti nutraukta.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 23 d. nutartį palikti nepakeistą.