Panevėžio apygardos teismo nutartis

1.3.2; 1.3.2.9; 1.3.7.5.4; 1.3.7.5.9; 1.3.9; 3.3.1.14; 3.3.1.18.3

2021 m. rugsėjo 21 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolės Danguolės Smetonienės, Vyginto Mažuikos, Birutės Valiulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo S. L. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų 2021 m. balandžio 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-231-649/2021 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau ir UAB) (duomenys neskelbtini) ieškinį atsakovui S. L. dėl 3 130,28 Eur žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. G. esmė

I. P. instancijos teismo sprendimo esmė

I. A. skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

10. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė UAB (duomenys neskelbtini) prašo skundą atmesti ir priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas tapačiais, ieškinio argumentais.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

I. A. teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

12. Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo išnagrinėtas darbo ginčas iš esmės ir iš dalies patenkintas ieškovės UAB (duomenys neskelbtini) ieškinys dėl žalos atlyginimo priteisimo iš buvusio darbuotojo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

13. Byloje nustatyta, kad 2015-07-15 sudarius darbo sutartį, apeliantas S. L. pasirašė Vairuotojo ekspeditoriaus visiškos materialinės atsakomybės sutartį, o 2017-10-17 - UAB (duomenys neskelbtini) kolektyvinę sutartį. Nustatyta, kad materialinės žalos (nuostolių) nustatymo 2020-03-26 aktu Nr. 2 ieškovė nusprendė išieškoti iš S. L. 3 130,28 Eur, kaip bendrovei padarytos materialinės žalos atlyginimą už neatsakingą kuro kortelių UTA ir OMV ir /ar jų duomenų naudojimą, ko pasėkoje 2019-11- (26-27) dienomis buvo pavogtas kuras. Byloje kilo ginčas dėl materialinės atsakomybės darbdaviui ribų ir taikymo sąlygų.

14. Darbuotojo materialinė atsakomybė darbo teisėje suprantama kaip darbuotojo pareiga atlyginti darbdaviui žalą, padarytą neatlikus ar netinkamai atlikus darbuotojui nustatytas pareigas. Šios atsakomybės tikslas – atlyginti darbdaviui padarytą turtinę ir neturtinę žalą (DK 151 straipsnis). Atlygintinos turtinės žalos dydį sudaro tiesioginiai nuostoliai ir negautos pajamos (DK 152 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos darbo teisinių santykių srityje yra tokios pačios kaip ir civilinėje teisėje - turi būti nustatyta padaryta žala, darbuotojo neteisėti veiksmai (neveikimas), priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos, pažeidėjo kaltė bei nustatytos papildomos sąlygos – pažeidėjo ir nukentėjusios šalies darbo teisinių santykių buvimas, o žalos atsiradimas turi būti susijęs su darbo veikla (DK 4, 151 straipsniai, CK 6.245–6.249 straipsniai). Visos šios civilinės atsakomybės sąlygos yra privalomos ir nors vienos iš jų nesant, civilinės atsakomybės taikymas negalimas. Visas civilinės atsakomybės sąlygas turi įrodyti reikalavimą atlyginti žalą pareiškusi šalis. Dėl paminėto, nagrinėjamu atveju būtent darbdaviui (ieškovei) UAB (duomenys neskelbtini) tenka pareiga įrodyti visas buvusio darbuotojo S. L. atsakomybės sąlygas.

15. Tenkindamas ieškinį, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovė įrodė visų darbuotojo materialinės atsakomybės sąlygų egzistavimą ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su teismo išvadomis sutinka.

16. Byloje nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) laikotarpiu ieškovės darbuotojui S. L. buvo priskirtas UAB (duomenys neskelbtini) priklausantis automobilis M. B. A., valst. Nr. (duomenys neskelbtini), bei patikėtos kuro užpylimo kortelės UTA ir M. N., kad minėto reiso metu, naudojant darbuotojui patikėtų kuro kortelių UTA ir OMV duomenis, P., dviejose degalinėse, (duomenys neskelbtini) laikotarpiu buvo pagrobta 3 130,28 Eur vertės dyzelinio kuro ir tuo bendrovei padaryta turtinė žala. Byloje nėra ginčo, kad šalis siejo darbo teisiniai santykiai, nes kuro vagysčių metu S. L. vykdė ieškovės pavestas darbines pareigas (buvo reise). Ginčas byloje yra kilęs dėl darbuotojo materialinės atsakomybės ribų ir materialinės atsakomybės taikymo sąlygų. Apeliantas nurodo, kad jis nėra atsakingas dėl darbdaviui atsiradusios žalos, nes kortelių nebuvo praradęs, kortelės visada buvo su juo, jų niekam neperdavė ir PIN kodų niekam neatskleidė, o po reiso kuro korteles grąžino ieškovei. Teigia, kad žala ieškovei atsirado dėl trečiųjų asmenų neteisėto veikimo, todėl jis už žalą nėra atsakingas.

17. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog spręsdamas ginčą, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi bei įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims – kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (CPK 12,178 straipsnis).

19. Sutiktina su apeliantu, kad nagrinėjant darbo bylas įstatymu teismui priskirtas aktyvus vaidmuo, teisė ir pareiga atitinkamus klausimus spręsti ex officio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-113/2005, Nr. 3K-3-384/2011). Tai reiškia, kad tokios kategorijos bylą nagrinėjantis teismas turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus, kuriais šalys nesiremia, jeigu, teismo nuomone, tai yra būtina siekiant teisingai išspręsti bylą (CPK 414 straipsnio 1 dalis). Pagal CPK 414 straipsnio 1 dalies nuostatą, kurioje nustatytas teismo vaidmuo nagrinėjant darbo bylas, darytina išvada, kad byloje dalyvaujantys asmenys neatleidžiami nuo pareigos nurodyti faktus ir įrodymus, juos rinkti ir pateikti. Tokia išvada darytina vadovaujantis sisteminiu CPK 414 straipsnio 1 dalies ir 178 straipsnio aiškinimu. CPK 178 straipsnyje nustatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Pagal minėtas įstatymo normas šalys darbo byloje nėra atleidžiamos nuo pareigos nurodyti faktus ir įrodymus, juos rinkti ir pateikti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-71/2008). Teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje nekonstatavęs prieštaravimų, netikslumų ar kitų aplinkybių, dėl kurių būtų būtina savo iniciatyva rinkti įrodymus, siekiant teisingai išspręsti bylą, pirmosios instancijos teismas neturėjo pareigos naudotis CPK 414 straipsnio 1 dalyje nustatytomis teisėmis.

20. Apeliantas, teigdamas, kad teismas įrodymus vertino neobjektyviai ir šališkai, nepateikė šį teiginį patvirtinančių argumentų. Apeliacinio skundo argumentais apeliantas išreiškęs nesutikimą su teismo sprendimo išvada, jog jis nepateikė jokių įrodymų ir nenurodė jokių aplinkybių, kurios šalintų jo materialinę atsakomybę darbdaviui, iš esmės pakartoja savo poziciją dėl ginčo aplinkybių, tačiau nepagrindžia, kad vertindamas įrodymus pirmosios instancijos teismas padarė proceso teisės normų pažeidimų (CPK 12, 178, 185 straipsniai).

21. Apeliantas S. L. nurodo, kad teismas nepagrįstai jo kaltės įrodymu laikė aplinkybę, konstatuodamas jog jis neužtikrino kortelių ir PIN kodų saugumo. Kaip minėta, 2017-10-17 S. L. yra pasirašęs UAB (duomenys neskelbtini) kolektyvinę sutartį Nr. 1. Minėtos sutarties 7-ame skyriuje nurodytos materialinės atsakomybės sąlygos ir iš 7.1 punkto matyti, kad darbuotojas yra visiškai atsakingas už jam perduotą bet kokio pobūdžio UAB (duomenys neskelbtini) priklausantį turtą, taigi ir už UTA ir OMV korteles. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad ši atsakomybė pasireiškia ne tik tuo, kad po reiso išsaugotos kortelės grąžinamos įmonės atsakingiems asmenims, tačiau ir tuo, kad kortelių duomenys ir PIN kodai būtų saugomi tokiu lygiu, jog tretieji asmenys negalėtų pasinaudoti kortelėmis ar jų duomenimis. Vadinasi, pasirašius kolektyvinę sutartį darbuotojas yra atsakingas ne tik už fizinį kuro kortelių išsaugojimą, bet ir už bendrovės lėšų panaudojimą ieškovės poreikiams tenkinti sąskaitoje, kuriai išduota kuro kortelė. Aplinkybę, kad kuro kortelės, jų PIN kodai buvo tinkamai saugomi, neperduoti kitiems asmenims ir laikinai, nurodo tik pats apeliantas.

22. Pažymėtina, kad turtas gali būti perduodamas darbuotojui ir be papildomų dokumentų pasirašymo, jei tokių materialinių vertybių saugojimas, priėmimas, išdavimas, pardavimas, pirkimas ar gabenimas išplaukia iš darbuotojo darbo funkcijų ar tokios vertybės yra priemonės, kurios yra reikalingos darbuotojui naudotis darbe. Nors tiesiogiai kolektyvinėje sutartyje šalys ir neaptarė, jog S. L. prisiima materialinę atsakomybę už kuro kortelių išsaugojimą ir tinkamą naudojimą, tačiau įvertinus tai, jog kuro kortelės yra būtinos darbuotojo darbo funkcijoms atlikti, nes pagrindinė vairuotojo darbo funkcija – įvairūs pervežimai, vykdomi transporto priemone, kuriai būtinas kuras, aptartos kolektyvinės sutarties 7.1 punkto nuostatose buvo pakankamos apeliantui suprasti, jog jis prisiima visišką materialinę atsakomybę už kuro korteles bei jų tinkamą panaudojimą. Ieškovės bei liudytojo A. M. parodymais nustatyta, kad už kurą ir kitiems mokėjimams skirtos kortelės yra priskirtos konkretiems automobiliams, todėl vairuotojas, gaudamas automobilį, gauna ir korteles bei PIN kodus. Vairuotojai įspėjami, kad saugotų korteles ir jų PIN kodus. Minėtos kortelės, kaip ir banko kortelės, kurios yra įprasta atsiskaitymo priemonė, yra apsaugotos PIN kodų pagalba ir kiekvienam asmeniui žinoma, kad PIN kodo saugumas yra itin reikšmingas, kas leidžia spręsti, kad apeliantas elgėsi nerūpestingai, nes neužtikrino kuro kortelių ir PIN kodų tinkamo saugumo, nors privalėjo numatyti, kad dėl nerūpestingumo gali būti patirta žala. Apeliantas neginčija aplinkybės, kad kuro korteles ir jų PIN kodus reiso metu jis turėjo. Byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad automobiliu Mercedes B. A., valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) laikotarpiu darbo tik apeliantas, kiti įmonės vairuotojai minėtu laikotarpiu automobiliu nesinaudojo, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad minėtos kuro kortelės buvo perduotos kitiems įmonėje dirbantiems vairuotojams ir jie jų nesaugojo ar sudarė galimybę jomis pasinaudoti tretiesiems asmenims.

23. Teismų praktikoje suformuota nuostata, jog pareiga įrodyti savo nekaltumą dėl padarytos žalos tenka darbuotojui. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama vadinamąja tikėtinumo taisykle (tikimybių pusiausvyros principu). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką – teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų faktų buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo absoliučiai nėra abejonių; išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-304/2008; Nr. 3K-3-101/2009). Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes bei formuojamą teismų praktiką, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nors byloje nėra duomenų, kad apeliantas pats naudojosi mokėjimo už kurą kortelėmis ar jas perdavė tretiesiems asmenims, tačiau akivaizdu, kad jis neužtikrino kuro mokėjimo kortelių ir jų PIN kodų tinkamo saugojimo, tuo sudarydamas sąlygas galimai tretiesiems asmenims jomis pasinaudoti.

24. Pažymėtina, jog apeliantas, kuriam proceso teisės normos nustato pareigą įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12 straipsnis) bei suteikia teisę laisvai disponuoti jam priklausančiomis procesinėmis teisėmis (CPK 13 straipsnis), nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme neginčijo kolektyvinėje sutartyje numatytos materialinės atsakomybės ribų bei galiojimo, o apeliaciniame skunde negalima kelti naujų reikalavimų (CPK 312 straipsnis). Sprendžiant iš kolektyvinės sutarties 7.1 punkto formuluotės, taip pat įvertinus tai, kad apeliantas susipažino su pareiginiais nuostatais, pasirašė kolektyvinę sutartį, todėl turėjo suprasti, jog jis yra atsakingas už bet kokio pobūdžio darbdavio jam perduotas darbo priemones naudotis darbe, tame tarpe ir už kuro korteles ir PIN kodus bei jų konfidencialumo išsaugojimą. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu atmestini, kaip teisiškai nepagrįsti.

25. Teisėjų kolegija sprendžia, kad aplinkybės, jog nėra įrodymų, kad apeliantas dalyvavo neteisėtuose kuro pirkimuose, nei jis pats, nei su kitais asmenimis, nepaneigia teismo išvados, jog minėtos aplinkybės nepašalina S. L. pareigos elgtis ir veikti taip atidžiai ir rūpestingai, kad dėl jo veiksmų neatsirastų žala kitiems asmenims. Pažymėtina, kad kuras ne ieškovės reikmėms buvo įsigytas panaudojant S. L. žinioje ir atsakomybėje esančias mokėjimo korteles ir PIN kodus. Kokiu būdu kuro kortelėmis, nežinant PIN kodų, neturint pačių kortelių gali pasinaudoti tretieji asmenys, apeliantas nenurodė ir jų neįrodė. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytos aplinkybės paneigia apelianto argumentus dėl teismo sprendime nustatytų faktinių aplinkybių netinkamo vertinimo.

26. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė apelianto materialinės atsakomybės pagrindus, tai jog S. L., pasirašęs UAB (duomenys neskelbtini) kolektyvinę sutartį Nr. 1, yra visiškai materialiai atsakingas už jam bendrovės perduotą turtą ir privalo atlyginti visą darbdavio patirtą žalą, nes šios sutarties nuostatai numatė, kad darbuotojas atlygina nuostolius ir už žalą, atsiradusią dėl turto, darbuotojui perduoto perdavimo - priėmimo aktu, netekimo ar jo vertės sumažėjimo, sugadinimo (sužalojimo); žalą, padarytą pažeidus pareigą saugoti konfidencialią informaciją; žalą, padarytą darbuotojui padarius šiurkštų darbo pareigų pažeidimą ir kt. (7.3 p.). Konstatuotina, kad teismas pagrįstai vadovavosi kolektyvinės sutarties 7.1 punktu ir darė išvadą, jog S. L. buvo visiškai atsakingas už darbinių pareigų vykdymo metu jam patikėtas kuro užpylimo korteles, tame tarpe UTA ir OMV korteles, todėl atmestini apelianto argumentai, jog jis nėra atsakingas dėl ieškovei atsiradusius žalos.

27. Teisėjų kolegija pažymi, kad esminė aplinkybė, nustatyta šioje byloje, yra ta, kad jei apeliantas nebūtų pažeidęs kolektyvinės sutarties 7.1 punkto nuostatų bei 7.3.4 papunkčio (žala, padaryta pažeidus pareigą saugoti konfidencialią informaciją) reikalavimų, jis neprivalėtų ieškovei atlyginti žalą. Nagrinėjamu atveju apeliantas nepaneigė teismo išvados, jog byloje nustatytos visos jo materialinės atsakomybės sąlygos.

28. Kritiškai vertintini apelianto teiginiai, kad teismas vertino tik ieškovės argumentus, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Nesutikdamas su teismo išvadomis, apeliantas iš esmės kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Iš teismo sprendimo matyti, kad teismas išsamiai analizavo byloje esančią medžiagą ir vertino visus esančius argumentus ir įrodymus. Nesant duomenų, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas, kitokia apelianto nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio ir vertinimo neduoda pagrindo abejoti teismo išvadomis, pagrįstomis ne tik apelianto nurodytais įrodymais, bet ir visa bylos medžiaga. Teismo išdėstytų motyvų analizė neleidžia daryti išvados, jog kažkurios reikšmingos aplinkybės arba su jomis susiję įrodymai, pagrindžiantys ieškinio reikalavimus, teismo nebuvo įvertinti. Teismo sprendimas yra išsamiai motyvuotas ir priimtas išanalizavus bylos medžiagą, grindžiamas byloje esančiais įrodymais, todėl konstatuotina, kad teismas išsamiai išanalizavo visus byloje pateiktus įrodymus ir pagrįstai sprendė, jog dėl ieškovės patirtos žalos yra atsakingas S. L..

29. Žalos atlyginimo sąlygas, turtinės žalos ribas ir kitus materialinės atsakomybės klausimus reglamentuoja DK 151 -157 straipsniai. DK 151 straipsnis nustato, kad kiekviena darbo sutarties šalis privalo atlyginti savo darbo pareigų pažeidimu dėl jos kaltės kitai sutarties šaliai padarytą turtinę žalą, taip pat ir neturtinę žalą. DK 152 straipsnyje nustatyta, kad atlygintinos turtinės žalos dydį sudaro tiesioginiai nuostoliai ir negautos pajamos, o nustatant atlygintinos turtinės žalos dydį, atsižvelgiama į: 1) netekto turto ar turto, kurio vertė sumažėjo, vertę, atskaičiavus nusidėvėjimą, natūralų sumažėjimą ir turėtas išlaidas (tiesioginius nuostolius); 2) žalą patyrusios darbo sutarties šalies kaltės laipsnį ir jos veiksmus, siekiant išvengti žalos atsiradimo; 3) žalą padariusios darbo sutarties šalies kaltės laipsnį ir jos veiksmus, siekiant išvengti žalos atsiradimo; 4) faktą, kiek patirtai žalai atsirasti turėjo įtakos darbdavio veiklos pobūdis, ir jam tenkanti komercinė ir gamybinė rizika. Dėl paminėto, darbo ginčą nagrinėjantis organas gali sumažinti atlygintinos turtinės žalos dydį, atsižvelgdamas į žalą padariusios darbo sutarties šalies finansines ir ekonomines galimybes, išskyrus atvejus, kai žala padaroma tyčia.

30. Civilinio kodekso 6.247 straipsnis nustato, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Žalos dydis kiekvienu konkrečiu atveju yra fakto klausimas, priklausantis nuo konkrečių aplinkybių, todėl teismas jį privalo nustatyti individualizuotai.

31. DK 153 straipsnyje nurodytos darbuotojo atlyginamos turtinės žalos ribos, o DK 154 straipsnyje nurodyti atvejai, kai darbuotojas privalo atlyginti visą žalą. DK 154 straipsnio 4 punktas nurodo, kad darbuotojas privalo atlyginti visą žalą, kai žala padaryta pažeidus pareigą saugoti konfidencialią informaciją. Tokia pat nuostata numatyta kolektyvinės sutarties 7.3.4 punkte – žala darbdaviui atlyginama pilnai, jei neišsaugoma patikėta konfidenciali informacija.

32. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovo 3 130,28 Eur žalos atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl darbdaviui iš darbuotojo priteistinos žalos dydžio, įvertino bylos šalių darbo santykių specifiką, t. y. faktą, jog ieškovė užsiima tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonėmis veikla, o atsakovas buvo ieškovės transporto priemonės vairuotojas ekspeditorius, vairavęs įmonei priklausančią transporto priemonę. Teisėjų kolegija pritaria teismo argumentams, kad atsižvelgiant į ieškovės nepakankamą iniciatyvą siekiant išsiaiškinti kuro vagystės organizatorius ir vykdytojus, į ieškovei pagal gamybinės veiklos sritį tenkančią komercinę ir gamybinę riziką, esant teisinga prašomos priteisti sumos dydį sumažinti iki 80 procentų. Taigi, teismas įvertino apelianto nurodomas aplinkybes, jog darbo sąlygos, vairuojant vilkiką, gana įtemptos, vairuotojų civilinė atsakomybė nedraudžiama, t.y., įvertino šios veiklos riziką ir darė pagrįstą išvadą, kad ieškovė turi prisiimti tam tikrą žalos padarymo tretiesiems asmenims riziką. Pažymėtina, kad aplinkybės, jog ieškovė neišsiaiškino tikrųjų kuro vagystės kaltininkų, tik dėl dalies kuro (už 1 998,23 Eur) vagystės kreipėsi į policiją, dėl likusios dalies kuro vagystės į policiją nesikreipė, atsisakius pradėti ikiteisminį tyrimą nutarimo neskundė, taip pat savarankiškai nepateikė pranešimo apie nusikalstamą veiką užsienio valstybės kompetentingoms institucijoms, nėra pakankamas pagrindas atmesti ieškinį. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad ieškovė turi prisiimti 20 procentų žalos dalį, todėl pagrįstai prašomos priteisti sumos dydį sumažino.

33. Dėl kitų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-7-38/2008, Nr. 3K-3-252/2010, Nr. 3K-3-107/2010).

34. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir pilnai ištyrė visas reikšmingas bylai aplinkybes, sutinka su sprendimo išvadomis bei motyvais dėl ginčo esmės bei daro išvadą, kad apeliacinio skundo argumentais keisti arba naikinti Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų 2021-04-16 sprendimą nėra teisinio pagrindo.

35. CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ieškovė už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą patyrė 250 Eur teisinės pagalbos išlaidų. Šios išlaidos yra pagrįstos įrodymais, neviršija rekomenduojamų dydžių, todėl priteistinos iš apelianto.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija,

nutaria:

Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų 2021 m. balandžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo S. L. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini)), 250 Eur (du šimtus penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.