- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-05-17
- Bylos Nr.
- 2-1008-241/2016
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Danutė Gasiūnienė
- Suinteresuotas asmuo
- A. B.
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Lietmedis“
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Gasiūnienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens A. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 23 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Lietmedis“ bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Audata“ ieškinį pripažinti atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Lietmedis“ bankrotą tyčiniu, suinteresuotas asmuo – A. B..
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gegužės 8 d. nutartimi, kuri įsiteisėjo 2014 m. rugpjūčio 21 d., iškėlė UAB „Lietmedis“ bankroto bylą. Bankroto administratorius, įvertinęs viešų registrų duomenis apie įmonės finansinę būklę, turtą, jo areštus, ir atsižvelgdamas į tai, kad įmonės turtas ir finansinės apskaitos dokumentai administratoriui neperduoti, nustatė, kad UAB „Lietmedis“ vadovaujant bendrovės direktoriui A. B. nuo 2006 m. iki bankroto bylos iškėlimo veikė nuostolingai, nuostoliai nuolat didėjo; nuo 2007 m. UAB „Lietmedis“ įsipareigojimai sudarė 392 577,32 Eur, įmonės turto vertė buvo 486 145,15 Eur, todėl jau 2008 m. A. B. kilo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos UAB „Lietmedis“ iškėlimo, tačiau tai padaryta nebuvo; nuo 2012 m. spalio 10 d. UAB „Lietmedis“ visiškai nemokėjo valstybinio socialinio draudimo bei privalomojo sveikatos draudimo mokesčių; UAB „Lietmedis“ nuo 2004 m. turėjo įsiskolinimą Valstybinei mokesčių inspekcijai, kuri jau 2008 m. gegužės 6 d. buvo pradėjusi vykdyti priverstinį skolos išieškojimą dėl nesumokėto 33 500,89 Eur GP mokesčio; UAB „Lietmedis“ nuo 2008 m. turėjo įsiskolinimus darbuotojams dėl darbo užmokesčio nemokėjimo; įmonė vykdė atsiskaitymus su kreditoriais, kurie neturėjo pirmumo teisės gauti atsiskaitymus; nuo 2008 m. iki bankroto bylos iškėlimo UAB „Lietmedis“ buvo taikomi turto areštai, kurių bendras mastas sudarė 234 166,38 Eur; UAB „Lietmedis“ atsiskaitymus vykdė per bendrovės direktoriaus A. B. asmeninę sąskaitą. Dėl nurodytų priežasčių administratorius prašė UAB „Lietmedis“ bankrotą pripažinti tyčiniu.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2016 m. vasario 23 d. nutartimi atsakovės bankrotą pripažino tyčiniu. Teismas nustatė, kad atsakovės sąskaitoms 2008 m. birželio 12 d. ir 2008 m. liepos 22 d. pagal VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimus, ir 2008 m. gegužės 6 d. pagal VMI sprendimus dėl skolų išieškojimo priverstine tvarka buvo taikytas areštas. Atsakovės pirmos eilės kreditoriaus G. K. darbo užmokesčio įsiskolinimo laikotarpio pradžia – 2006 m. spalio mėn., J. K. – nuo 2008 m. birželio mėn., I. J. (Korsakaitei) – nuo 2008 m. lapkričio mėn., K. B. ir R. N. – nuo 2011 m. sausio mėn., V. P. – nuo 2011 m. balandžio mėn. Iš atsakovės vadovo ir akcininko vardu SEB banke esančios sąskaitos išrašų teismas nustatė, kad nuo 2009 m. spalio 13 d. už atsakovės suteiktas paslaugas įmonės pinigines lėšas pervesdavo į asmeninę A. B. sąskaitą. Teismas nurodė, kad atsakovė nuo 2008 m. gegužės mėn. nebeturėjo pakankamai lėšų atsiskaityti su kreditoriais, įmonės vadovas nevykdė pareigos laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, toliau įmonė buvo valdoma neefektyviai, įmonės balanse apskaitytam turtui nebuvo taikomas nusidėvėjimas, todėl turimas įmonės turtas neatspindėjo tikrosios jo vertės; įmonės turtas nebuvo prižiūrėtas, buvo samdomi nekvalifikuoti darbuotojai. Atsižvelgęs į tai, kad būdamas atsakingas už įmonės veiklos organizavimą, jos tikslų įgyvendinimą, bendrovės vadovas dirbo auto krautuvo vairuotoju, galąsdavo įrengimų frezas, obliavimo staklių peilius, reguliuodavo ir remontuodavo įrengimus, dirbo kroviku, pjaustydavo medieną, mokė darbininkus naujų technologijų, projektuodavo užsakytus gaminius, teismas sprendė, jog įmonės valdymas buvo organizuojamas neefektyviai, vadovas nesugebėjo sutelkti įmonės žmogiškuosius resursus sėkmingam įmonės tikslų realizavimui, neformavo įmonės politikos, nerengė įmonės veiklos strategijos, strateginio plano, nekontroliavo vyriausiojo finansininko darbo, nes įmonės nuostoliai, skolos kreditoriams toliau didėjo, įmonės buhalterinės apskaitos dokumentai nebuvo tvarkomi teisės aktų nustatyta tvarka. Teismas pabrėžė, kad įmonės vadovas turėjo pareigą atsiskaitymus vykdyti CK 6.930¹ straipsnyje nustatyta tvarka, t. y. prieš atsiskaitant su partneriais ar tiekėjais, įmonė turėjo būti visiškai atsiskaičiusi su darbuotojais bei valstybės biudžetu, sumokėjusi VSDF biudžetui įmokas ir visus mokesčius, kurių mokėjimo terminai buvo suėję. Įmonei atsiskaičius su šiais privilegijuotais kreditoriais, atsiskaitymai turėjo būti vykdomi vykdomuosius dokumentus turintiems, t. y. skolą jau prisiteisusiems, kreditoriams, ir tik tuomet leidžiama atsiskaitinėti su likusiais kreditoriais. Su visais kreditoriais turi būti atsiskaitoma griežtai kalendorinio eiliškumo tvarka – pagal mokėjimo dokumentų gavimo datą, draudžiama atsiskaityti su „svarbesniu“ tiekėju, jei jo sąskaita gauta vėliau nei kurio nors kito tiekėjo. Teismas nustatė, kad atsakovės vadovas vengdamas įstatyme nustatytos pareigos atsiskaitymus vykdė ne per įmonės, o per savo asmeninę banko sąskaitą, tokiu būdu siekdamas išvengti atsakovei taikytų turto arešto pasekmių. Teismas nurodė, kad nustatytų aplinkybių visuma sudaro pagrindą atsakovės bankrotą pripažinti tyčiniu.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Suinteresuotas asmuo A. B. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 23 d. nutartį. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Siekdamas paneigti prielaidas dėl tyčinio bankroto ir tai, kad nuo 2004 m. atsiradusios skolos VMI ir VSDFV nuolatos didėjo, kreipėsi į VSDFV ir VMĮ dėl informacijos apie vykdomus mokėjimus, tačiau VSDFV ir VMI atsisakė buvusiam įmonės vadovui pateikti tokią informaciją. VSDFV teismui pateikė neišsamią informaciją, joje nebuvo galima suprasti įsiskolinimų didėjimo ir mažėjimo atskirais laikotarpiais, nebuvo nurodyta kada, kokios sumos buvo mokomos, todėl nustatyti tikrąją atsakovės įsiskolinimų dinamiką nepakako duomenų. Iš VMI neišreikalavus išsamesnės informacijos, gautą informaciją panaudojus kaip patikimą, teismas padarė neteisingas išvadas. Tokiu būdų nenustatyta, jog 2004 m. skola VMI buvo pilnai padengta 2005 m. vasario mėn. mokėjimu. Šią aplinkybę patvirtinantys dokumentai buvo pateikti kartu su atsiliepimu, tačiau įrodymai nebuvo tirti ir vertinti.
2. Teismas nevertino įrodymų, kurie patvirtino apelianto ir jo sūnaus asmeninių lėšų panaudojimą atsakovės skoloms padengti. Atsisakęs instrumentininko, pjūklų galandintojo, elektriko, santechniko, autokrautuvo vairuotojo ir šias pareigas atlikdamas pats, per šešerius paskutinius metus įmonė sutaupė virš 250 000 Eur. Apeliantas skolino įmonei savo asmenines lėšas, padarė išradimą, kuriuo atpigino medienos džiovinimo sąnaudas dešimčia kartų naudojant mažiau šiluminės energijos, o teismas konstatavo, kad jis tyčia privedė įmonę prie bankroto.
Atsiliepimas
3. Teismas nesivadovavo Lietuvos apeliacinio teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis atsakovės bankroto byloje Nr.2-2134/2013, kuomet Lietuvos apeliacinis teismas, remdamasis VSDFV bei VMI ir kitų kreditorių atsiliepimais, nenustatė, jog įmonės pradelsti mokėjimai viršijo pusę įmonės turto. Lietuvos apeliacinis teismas tik 2014 m. balandžio 10 d. nutartimi pripažino, jog atsakovės pradelsti įsiskolinimai didesni nei pusė įmonės turto.
Žemesnės instancijos teismas
4. Teismas nustatė, kad atsakovė nuo 2012 m. spalio 10 d. nebemokėjo įmokų VSDFV, o tai patvirtina, jog atsakovė iki 2012 spalio 10 d. įmokas mokėjo. Be to, su VMI ir VSDFV buvo sudarytos mokestinių paskolų ir mokėjimų išdėstymų sutartys, todėl sudarius šias sutartis areštai buvo panaikinti. Atsakovės finansinė padėtis galutinai pablogėjo tik 2014 m.
5. Bankroto administratoriui turėjo būti keista, kodėl su visai dirbančiaisiais ir anksčiau dirbusiais bankroto iškėlimo dieną įmonė buvo atsiskaičiusi, o su trimis darbuotojais – ne. Bankroto administratorius galėjo patikrinti deklaracijas – kokios sumos ir kada buvo deklaruojamos už šių trijų asmenų gautus atlyginimus, žinant kokiu procentu apmokestinamos gaunamos pajamos, galima nustatyti, kokios atlyginimų sumos šiems trims asmenims faktiškai buvo išmokėtos, nes gyventojų pajamų mokesčiai, skirtingai nei VSDF mokesčiai deklaruojami ir mokami tik už gautą atlyginimą.
6. Nepagrįsta teismo išvada, kad įmonės vadovas dar 2008 m. privalėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Net po dviejų metų, 2010 m. vasario 12 d. su VSDFV Vilniaus skyriumi sudarant įsiskolinimų mokėjimo atidėjimo sutartį, įsiskolinimas sudarė 79 900 Lt arba 23 140,64 Eur, o po sutarties sudarymo pagal grafiką mokant atidėjimus, ši skola nebegalėjo būti vertinama kaip pradelsti įsiskolinimai. Su VMI sudaryta mokestinės paskolos sutartis buvo nutraukta 2013 m. sausio 22 d. Atsakovės skola VMI 2013 m. liepos 23 d. sudarė 79 931,17 Eur. Taigi mokestinių atidėjimų laikotarpiu atsakovė neturėjo prievolės kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.
7. Atsakovės skolininkių į asmeninę atsakovės vadovo sąskaitą pervestos piniginės lėšos buvo naudojamos su darbo santykiais susijusių asmenų atlyginimams, mokėjimams VSDFV bei VMI, šunų maitinimui ir pačioms būtiniausioms reikmėms, kad nenutrūktų gamyba. Atsakovės skola vadovui pagal paskolų sutartis sudaro apie 150 000 Eur ir virš 60 000 Eur neišmokėto atlyginimo. Įmonės vadovui vykdant atsiskaitymus su įmonės skolininkais per įmonės vadovo asmeninę sąskaitą, įmonės skola nemažėjo, tai reiškia, jog gavęs į savo asmeninę sąskaitą pinigus atsakovės vadovas iš jos mokėjo atlyginimus pirmos eilės kreditoriams, mokesčius VMI, VSDFV, antstoliams.
8. Teismas konstatavo, jog teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas, tačiau teismas nepasisakė, kokių buhalterinių dokumentų trūksta, kokie neišsaugoti, už kokius metus.
9. Už amortizacinius turto atskaitymus arba tiesiog nusidėvėjimų taikymą, atsakingas buhalteris, todėl įmonės vadovas negali atsakyti už jį, jeigu jis nedirbo pagal įstatymą.
Atsiliepimas
Atsakovės bankroto administratorius prašo atmesti apelianto atskirąjį skundą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
Šalies argumentai
1. Apeliantas teigia, kad nagrinėdamas bylą teismas buvo šališkas, tačiau objektyvių duomenų dėl teismo šališkumo nepateikia.
2. Atsižvelgiant į tai, kad bendrovė buvo nemoki jau 2008 metais, tačiau bankroto byla bendrovei buvo iškelta tik 2014 metais, bendrovės kreditorių, o ne vadovo iniciatyva, akivaizdu, jog bendrovės vadovas pažeidė jam įstatyme nustatytą pareigą dėl bankroto bylos bendrovei iniciavimo.
3. Vadovaujantis rungimosi principu, apeliantui niekas netrukdė atlikti skaičiavimus, kokius ir kokio dydžio mokėjimus jis atliko atsakovės vardu iš savo asmeninės sąskaitos, tačiau tokių skaičiavimų apeliantas nepateikė.
4. ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalyje nustatyti požymiai, kuriems esant preziumuojama, kad bankrotas yra tyčinis. Jų įrodinėti nereikia, o pareiga paneigti tokią prezumpciją tenka tai proceso šaliai, kuri atsikerta į atitinkamą aplinkybę. Byloje nustatyta, kad įmonės darbuotojams atsakovė turėjo skolų nuo 2008 metų lapkričio mėnesio, o nuo 2012 metų visiškai nemokėjo valstybinio socialinio sveikatos draudimo mokesčių, tačiau vadovas, pažeisdamas CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų eiliškumą, vykdė eilę atsiskaitymų su kreditoriais, kurie neturėjo pirmumo teisės gauti reikalavimo patenkinimą, todėl akivaizdu, jog esama situacija atitinka ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtintą tyčinio bankroto prezumpciją, todėl atsakovės bankrotas pagrįstai pripažintinas tyčiniu.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria atsakovės bankrotas pripažintas tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.
Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalį, tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti tyčinio bankroto požymiai. Teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato bent vieną iš ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų tyčinio bankroto požymių. Kasacinis teismas, formuodamas praktiką tyčinio bankroto bylose, yra išaiškinęs, kad, sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai ir kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gruodžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-680/2004). Kasacinio teismo praktikoje pažymėta ir tai, kad tam, jog būtų galima pripažinti bankrotą tyčiniu, nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio įmonės bankrotą, tačiau turi būti vertinama aplinkybių visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1045/2003; 2004 m. rugsėjo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2004).
Tyčinio bankroto faktą administratorė grindė jau nuo 2006 metų atsakovės nuostolingai vykdoma veikla, nuo 2012 m. spalio 10 d. valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo mokesčių nemokėjimu, įsiskolinimu VMI jau nuo 2004 metų ir įsiskolinimu darbuotojams nuo 2008 metų, atsiskaitymų per savo asmeninę sąskaitą vykdymu ir kreditoriams, neturintiems pirmumo teisės gauti atsiskaitymus, tokiu būdu užkertant kelią priverstiniam skolų išieškojimui. Teismas nustatė, kad atsakovė nuo 2008 m. nebeturėjo pakankamai lėšų atsiskaityti su kreditoriais, nevykdė pareigos laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonė buvo valdoma neefektyviai, įmonės buhalterinės apskaitos dokumentai nebuvo tvarkomi teisės aktų nustatyta tvarka, pažeistas CK 6.930¹ straipsnis, kuris reglamentuoja atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą.
Apeliantas su teismo išvadomis nesutinka, teigia, jog jos padarytos nevisapusiškai įvertinus byloje esančius įrodymus ir jo paaiškinimus, o VMI ir VSDFV nepateikus įrodymų apie atsakovės įsiskolinimų dinamiką, teismas padarė neteisingas išvadas ir nenustatė, jog 2004 m. skola VMI buvo pilnai padengta 2005 m. vasario mėn. mokėjimu. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad iš VMI pateiktų duomenų apie atsakovės įsiskolinimą negalima nustatyti atsakovės atliktų mokėjimų, tačiau šie duomenys patvirtina teismo išvados, jog atsakovės įsiskolinimas VMI nuo 2004 m. iki pat 2015 m. visuomet didėjo, teisingumą (1 t., 164-169 b. l.).
Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktą įmonės bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu, jeigu įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nuo 2008 metų gegužės mėnesio atsakovė neturėjo pakankami lėšų atsiskaityti su kreditoriais, todėl įmonės vadovas nevykdė pareigos laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Sprendžiant dėl šios teismo išvados pagrįstumo, svarbu atsižvelgti į Vilniaus apygardos teismo nutartyje, kuria buvo spręstas atsakovės bankroto bylos iškėlimo klausimas, nustatytas aplinkybes. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gegužės 8 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje NrB2-4336-258-2014, kuria iškelta atsakovės bankroto byla, nustatė, kad pagal balanso duomenis už 2011 – 2013 m. atsakovės turto vertė buvo 1 289 191 Lt, per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 1 150 107 Lt; 2012 m. atsakovės turto vertė siekė 1 308 523 Lt, per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 743 008 Lt, 2012 m. įmonė veikė nuostolingai ir turėjo 174 282 Lt nuostolį; 2013 m. balanse nurodyto atsakovės turto vertė – 1 780 399 Lt, per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 1 071 720 Lt, 2013 m. atsakovė taip pat veikė nuostolingai, patyrė 152 098 Lt nuostolį. Atsižvelgęs į tai, kad lizingo objektai iki visiško jų išpirkimo neturi būti įtraukiami į lizingo gavėjo (bankroto bylos atveju – atsakovės) balansą, teismas iš balanse nurodytos atsakovės turto vertės (1 780 399 Lt ) atėmė lizinguojamo turto vertę (589 389 Lt), todėl nustatė, kad 2013 m. atsakovės turto vertė galėjo būti 1 191 010 Lt. Teismas nustatė, kad atsakovė turi 268 750 Lt pradelstą įsiskolinimą Sodrai, 310 774 Lt – VMI, 256 012 Lt – savivaldybei, 49 811,93 Lt – tiekėjams, 7 372,93 Lt – darbuotojams, iš viso – 892 720,86 Lt. Teismas konstatavo, kad atsakovės finansinė padėtis nuo ieškinio pateikimo teismui dienos iki bankroto bylos iškėlimo blogėja, įmonės veikla nuostolinga, įvertinęs tai, kad reali atsakovės balanse nurodyto turto vertė gali būti 1 191 010 Lt, o pradelsti įsipareigojimai sudaro 892 720,86 Lt, teismas sprendė, kad egzistuoja atsakovės nemokumo požymiai, kadangi pradelstų įsiskolinimų vertė viršija pusę į atsakovės balansą įrašyto turto vertės, todėl iškėlė atsakovės bankroto bylą. Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. rugpjūčio 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-1362/2014, spręsdamas dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 8 d. nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, nurodė, kad atsakovei priklausančio turto vertės (1 191 010 Lt) ir pradelstų įsipareigojimų kreditoriams santykis (892 720,86 Lt) leido teismui spręsti apie atsakovės nemokumą.
Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad byloje nėra įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, kad jau 2008 metais atsakovė buvo nemoki ir atsakovės vadovas pagal ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalį privalėjo kreiptis į teismą dėl atsakovės bankroto bylos iškėlimo. Aplinkybė, kad atsakovė turėjo pradelstų mokėjimų VMI ir VSDF, nesudaro pagrindo spręsti apie atsakovės nemokumą ir pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimą.
Atsakovės 2012 metų balanso duomenys leidžia spręsti apie galimą atsakovės nemokumą, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad 2010 m. vasario 18 d. atsakovė su VSDFV buvo pasirašiusi įsiskolinimo atidėjimo sutartį, kuri nutraukta tik 2012 m. gruodžio 13 d. (1 t., 175 b. l.). Kadangi VSDFV yra viena iš didžiausių atsakovės kreditorių, darytina išvada, kad nurodytu laikotarpiu įsiskolinimas šio fondo valdomiems biudžetams nelaikytinas pradelstu, todėl atsakovės vadovas neturėjo pareigos kreiptis dėl atsakovės bankroto bylos iškėlimo.
Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad jeigu įmonei esant faktiškai nemokiai jos vadovas nesikreipia į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o toliau didina įmonės įsipareigojimus, pvz., sudarydamas nuostolingus sandorius, tai tokia įmonės vadovo veikla gali būti vertinama kaip siekis tyčia privesti įmonę prie bankroto. Tačiau savaime aplinkybė, kad įmonės finansinė padėtis pablogėjo ir įmonė tapo galbūt nemoki, nereiškia tyčinio bankroto. Juolab jeigu įmonė, pablogėjus finansinei padėčiai, dar kelerius metus vykdė ūkinę komercinę veiklą, jos kreditoriai neinicijavo įmonei bankroto procedūrų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2012; 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-597/2013).
Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į aptartą kasacinio teismo praktiką, atkreipia dėmesį, kad iki bankroto bylos iškėlimo atsakovė veiklos nenutraukė, mokėjo darbuotojams atlyginimus, bankroto byla atsakovei inicijuota tik 2013 m. rugsėjo mėnesį, kurią pirmosios instancijos teismas atsisakė iškelti. Įvertinus išdėstytas aplinkybes, sutiktina su apelianto argumentais, kad jis nepažeidė ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos kreiptis į teismą dėl atsakovės bankroto bylos iškėlimo, todėl nurodytu pagrindu negalima spręsti apie atsakovės vadovo tyčinius veiksmus siekiant atsakovės bankroto.
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad įmonės valdymas buvo organizuojamas neefektyviai, vadovas nesugebėjo sutelkti įmonės žmogiškuosius resursus sėkmingam įmonės tikslų realizavimui, neformavo įmonės politikos, nerengė įmonės veiklos strategijos. Atsakovės veiklos organizavimo duomenys patvirtina apie ilgalaikės strategijos bendrovėje nebuvimą, apie galbūt netinkamą vadovavimą bendrovei, tačiau negalima daryti išvados, kad atsakovės vadovo veiksmai buvo nukreipti į bendrovės nemokumą. Apelianto teigimu, jis tokiu būdu bendrovei sutaupė nemažą lėšų sumą, kuri būtų išleista atlyginimams mokėti. Taigi atsakovės vadovo veiksmus galima pripažinti kaip netinkamą vadovavimą, veiklos strategijos nebuvimą, tačiau aplinkybė, kad dalies darbuotojų funkcijas vykdė atsakovės vadovas pats, negalima vertinti kaip siekio privesti bendrovę prie bankroto.
Kita vertus, ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintą tyčinio bankroto požymį teismas nustatė pagrįstai. Šioje teisės normoje numatyta, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal CK 6.930¹ straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto.
Nuo 2013 m. spalio 1 d. įsigaliojusio CK 6.930¹ straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad skolininkas – fizinis ar juridinis asmuo, kuris neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, privalo atsiskaitymus atlikti šia eile: 1) pirmąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, atlyginimo ir išlaikymo išieškojimo; 2) antrąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl išmokų, atsirandančių iš darbo ir autorinių sutarčių; 3) trečiąja eile atsiskaityti pagal mokėjimo dokumentus, nustatančius įmokas į biudžetą (valstybės, savivaldybės, Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetus) ir valstybės pinigų fondus; 4) ketvirtąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus kitiems piniginiams reikalavimams patenkinti; 5) penktąja eile atsiskaityti pagal kitus mokėjimo dokumentus kalendorinio eiliškumo tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad atsiskaitymai pagal tos pačios eilės reikalavimus atliekami mokėjimo dokumentų gavimo kalendorinio eiliškumo tvarka. Byloje nustatyta, kad atsakovė nuo 2008 metų atsiskaitymus vykdė per apelianto atsiskaitomąją sąskaitą, į šią sąskaitą buvo mokamos sumos už atsakovės suteiktas paslaugas ar parduotas prekes, iš šios sąskaitos buvo vykdomi atsiskaitymai su atsakovės kreditoriais, mokamas atlyginimas darbuotojams. Taigi įmonės pajamos buvo perkeltos į apelianto asmeninę atsiskaitomąją sąskaitą, tokiu būdu kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės turtą buvo apribotos.
Byloje taip pat nustatyta, kad nuo 2012 m. spalio mėnesio atsakovė nebevykdė įmokų į valstybės biudžetą mokėjimo, nors veiklą tęsė dar iki 2014 metų ir vykdė atsiskaitymus su kitais kreditoriais.
Nors iš esmės tokia kaip byloje nustatyta atsiskaitymų vykdymo tvarka buvo siekiama tęsti atsakovės veiklą, buvo atsiskaitoma su atsakovės kreditoriais, nuo kurių priklausė tolesnė atsakovės veika – atsakovė mokėjo už tiekiamą elektrą, telefono paslaugas, vandenį, atlyginimus darbuotojams, tačiau tokiais savo veiksmais atsakovė didino įsiskolinimą valstybei. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės veikla kelis metus iš eilės buvo nuostolinga, atsakovė neturėjo pakankamai lėšų atsiskaityti su visais kreditoriais, atsakovės vadovo veiksmai, kuomet jis pažeisdamas CK 6.930¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtintą atsiskaitymų eilę, kuomet trečiąja eile privalėjo atsiskaityti pagal mokėjimo dokumentus, nustatančius įmokas į biudžetą (valstybės, savivaldybės, Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetus) ir valstybės pinigų fondus ir tik ketvirtąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus kitiems piniginiams reikalavimams patenkinti, o penktąja eile atsiskaityti pagal kitus mokėjimo dokumentus kalendorinio eiliškumo tvarka, atitinka ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintą tyčinio bankroto požymį.
Apeliantas nurodo, jog CK 6.930¹ straipsnis įsigaliojo tik nuo 2013 m. spalio 1 d., todėl negali būti taikomas atgal. Apeliacinės instancijos teismas su šiais apelianto argumentais sutinka, todėl spręsdamas dėl CK 6.930¹straipsnio pažeidimo, kaip tyčinio bankroto požymio, atsižvelgia tik iš apelianto atsiskaitomosios sąskaitos vykdytus mokėjimus nuo 2013 m. spalio 1 d. Minėta, kad mokėjimų į valstybės biudžetą atsakovė nevykdė nuo 2012 m. spalio mėnesio, jų nevykdė ir 2013 m. spalio 1 d., įsigaliojus CK 6.930¹ straipsniui. Taigi atsakovė nemokėjo įmokų į valstybės biudžetą, nors turėjo skolų tiek VSDF, tiek VMI valdomiems biudžetams. Nors atsakovė vykdė atsiskaitymus kreditoriams, taip pat mokėjo antstoliams pagal vykdomuosius raštus, tačiau atsižvelgiant į tai, kad neturėjo pakankamai lėšų atsiskaityti su visais kreditoriais, kad veikla buvo nuostolinga, atsakovės vadovas turėjo ir galėjo suprasti, kad tokiu būdu didina įsiskolinimą valstybės biudžetui ir panaikina valstybės galimybes atgauti iš atsakovės skolas.
Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011).
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino tyčinio bankroto požymius reglamentuojančias teisės normas, iš esmės tinkamai vertino byloje esančius įrodymus, pagrįstai atsakovės bankroto pripažino tyčiniu, todėl atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėtos ir pagrįstos nutarties (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Dėl kitų apelianto argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, kadangi jie neturi esminės reikšmės teisingam ginčo išsprendimui.
Atsakovės bankroto administratorius nepateikė įrodymų, patvirtinančių apeliacinės instancijos teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų dydį ir faktą, todėl jo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas nesprendžiamas (CPK 98 str. 1 d.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 23 d. nutartį palikti nepakeistą.