- Teismas
- Šiaulių apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-03-12
- Bylos Nr.
- 2-274-772/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-70-3-06586-2014-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jonas Stubrys
- Atsakovas
- S. V., Ž. D.
- Ieškovas
- BŽŪB „Atkrantė“
- Kategorijos
- 19.2pavadinimo nepavyko patikrinti
dalyvaujant ieškovo atstovui adv. Valdui Mėžiniui, atsakovei S. V., jos atstovui adv. Gintarui Žičkui, neatvykus atsakovui Ž. D., apie teismo posėdį pranešta tinkamai, nedalyvavimas nelaikytinas dėl svarbios priežasties,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo BŽŪB „Atkrantė“ ieškinį atsakovams: S. V. ir Ž. D. dėl 139 711,92 Lt priteisimo.
Aprašomoji dalis
NUSTATĖ:
Šalies argumentai
Ieškovas prašė teismo priteisti solidariai iš atsakovų 139 711,92 Lt žalai atlyginti. Ieškinyje nurodė, kad Šiaulių apygardos teismo 2013-10-14 nutartimi ŽŪB „Atkrantė“ iškelta bankroto byla, administratoriumi paskirtas ,,Administravimas“ UAB. LR ĮBĮ 8 str. 4 d. numato, kad, kai įmonės vadovas ar kitas asmuo, įmonėje turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. LR ĮBĮ 5 str. 2, 3 p. nustato, kad dėl bankroto bylos iškėlimo gali kreiptis į teismą ir pats įmonės vadovas arba savininkas. LR ĮBĮ 8 str. 1 p. nustatė, kad, jeigu įmonė negali ir/arba negalės atsiskaityti su kreditoriais ir šie nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio įstatymo 4 str. 4 p., įmonės vadovas, savininkas privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Įmonės vadovo administracinę atsakomybę nustato ir CK, ABĮ bei ŽŪBĮ atitinkamos nuostatos, kurias reikia taikyti sąryšyje su ĮBĮ nuostatomis. Šiomis įstatymo nuostatomis siekiama apsaugoti kreditorių interesus, nes paaiškėjus įmonės nemokumui paprastai įmonė dar turi turto ir gali atsiskaityti su kreditoriais. Tačiau jeigu įmonė tampa nemoki ir toliau vykdo ūkinę komercinę veiklą, tai jos nemokumas didėja, skaičiuojami delspinigiai, palūkanos ir įmonė nesugeba atsiskaityti vis su didesniu kreditorių skaičiumi. Atsakovas Ž. D. buvo bendrovės vadovas nuo 2006-03-01 iki 2013-11-04 ir pajininkas, kuriam priklausė 6 pajai, todėl buvo įstatymu įpareigotas įmonei tapus nemokiai teikti teismui ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo. Tačiau atsakovas to nedarė nuo 2006 metų, o nuo 2008 metų bendrovė veiklos nevykdė. Be atsakovo Ž. D. ŽŪB ,,Atkrantė“ pajininke nuo 2006-02-23 buvo ir kita atsakovė S. V. (buv. D.), kuriai priklausė 4 pajai. Todėl jų veiksmai laikytini neteisėtais, o atsiradusi dėl neteisėtų veiksmų žala turi būti atlyginta įstatymų numatyta tvarka. Atsakovų kaltė šiuo atveju preziumuojama. Žalos dydžiu laikytini kreditorių reikalavimai bendrovei, kurių bankrutuojanti bendrovė negalėjo patenkinti dėl to, kad iškėlus bankroto bylą, paaiškėjo, jog bendrovė neturi turto ir negali atsiskaityti su kreditoriais, taip pat bankroto procedūrai vykdyti kreditorių nustatyta administravimo išlaidų suma. Nurodė, kad tarp žalos ir atsakovo Ž. D., kaip įmonės vadovo bei abiejų atsakovų kaip bendrovės pajininkų (savininkų), veiksmų yra tiesioginis priežastinis ryšys, nes, jei atsakovai būtų kreipęsi į teismą iš karto, kai tik paaiškėjo bendrovės nemokumas, realiai gal būt bendrovės turto bent iš dalies būtų užtekę tam, kad būtų galima atsiskaityta su kreditoriais. Šiuo metu turto ir pajamų, iš kurių būtų galima atsiskaityti su kreditoriais ar apmokėti administravimo išlaidas nėra. Kadangi administravimo išlaidos apmokamos anksčiau negu kreditorių reikalavimai, o bankroto bylą iškėlė kreditorius VSDFV Šiaulių skyrius, kuris turės atlyginti išlaidas, todėl mano, jog yra pagrindas šias išlaidas priteisti iš atsakovų.
Ieškovas savo reikalavimus atsakovams grindė į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais.
Atsiliepimas
Atsakovė S. V. prašė teismo jos atžvilgiu ieškovo ieškinį atmesti. Atsiliepime atsakovė nurodė šiuos atsikirtimus į ieškovo pareikštą ieškinį.
Ieškovas atsakovės pareigą atsakyti už bankrutavusiai ŽŪB „Atkrantė“ padarytą žalą grindžia CK 2.50 str. 3 d., numatančia, kad kai juridinis asmuo negali įvykdyti prievolės dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, juridinio asmens dalyvis atsako pagal juridinio asmens prievolę savo turtu subsidiariai. Ieškovo teigimu, atsakovė nevykdė savo kaip bendrovės narės pareigų, t.y. laiku neinicijavo bankroto bylos iškėlimo nemokiai bendrovei. Aplinkybę, jog atsakovė neva įsigijo 4 bendrovės pajus ieškovas įrodinėja vieninteliu dokumentu - 2006-02-23 ŽŪB „Atkrantė“ visuotinio pajininkų susirinkimo protokolu Nr. 1. Akcentuotina, jog šis dokumentas neįrodo, jog atsakovė tapo ŽŪB „Atkrantė“ narė ir pajininke. 2006-02-23 protokole užfiksuota, kad du buvę ŽŪB „Atkrantė“ nariai - A. P. ir N. P. - nutarė parduoti savo pajus S. D. (dabar V.) ir Ž. D., t.y. protokole užfiksuota tik esamų bendrovės narių valia parduoti jiems priklausančius pajus ir priimti naujus narius. Po protokolo tekstu pasirašė ŽŪB „Atkrantė" nariai A. P. ir N. P. bei atsakovas Ž. D.. Iš to, kad po protokolu pasirašė ne tik bendrovės nariai, dalyvavę susirinkime, bet ir atsakovas Ž. D., galima spręsti, jog atsakovas tokiu būdu išreiškė savo pritarimą dėl jame priimtų sprendimų. Tuo tarpu atsakovė S. V. apie šį bendrovės pajininkų susirinkimą nieko nežinojo ir savo valios dėl jame priimtų nutarimų jokia forma neišreiškė.
Atsakovės atstovas pateikė prašymą Vį Registrų centro Šiaulių filialo Juridinių asmenų registro skyriui, prašydamas pateikti visų ŽŪB „Atkrantė“ Juridinių asmenų registrui pateiktų dokumentų kopijas per laikotarpį nuo 2006-01-01 iki 2012-12-31. Atsakydamas į paklausimą, VI Registrų centro Juridinių asmenų registro skyrius pateikė:
2006-02-23 ŽŪB „Atkrantė“ visuotinio pajininkų susirinkimo protokolą Nr. 1,2006-01-23 pranešimą pajininkams apie 2006-02-23 įvyksiantį ŽŪB „Atkrantė“ pajininkų susirinkimą,2006-02-23 ŽŪB „Atkrantė“ pajininkų susirinkime dalyvavusių pajininkų sąrašą, 2013-10-14 Šiaulių apygardos teismo nutartį dėl bankroto bylos iškėlimo ŽŪB „Atkrantė“,
- 2014-03-10 Šiaulių apygardos teismo nutartį dėl ŽUB „Atkrantė“ pripažinimo bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.
Iš VĮ ,,Registrų centras“ pateikto pranešimo apie 2006-02-23 bendrovės pajininkų susirinkimą bei susirinkimo dalyvių sąrašo matyti, jog atsakovė S. V. apie susirinkimą, kuriame buvo sprendžiami su ja susiję klausimai, informuota nebuvo ir jame nedalyvavo, iš protokole esančio Ž. D. parašo galima spręsti, jog jis apie susirinkimą žinojo bei šiuo parašu patvirtino savo sutikimą tapti bendrovės pajininku bei direktoriumi. S. V. parašo minėtame protokole nėra. Ieškovas nepateikė jokių kitų dokumentų, kuriuose S. V. raštu būtų išreiškusi savo valią tapti bendrovės pajininke ir nare. Atsakovė niekada nesiekė ir neplanavo tapti šios bendrovės nare bei dalyvauti bendrovės valdyme. Buvęs atsakovės sutuoktinis Ž. D. norėjo įsigyti bendrovę ir tapti jos vadovu, todėl greičiausiai jo iniciatyva atsakovė buvo įrašyta į protokolą kaip neva bendrovės pajus siekiantis įsigyti asmuo, nes Žemės ūkio bendrovių įstatymo 3 str. numatyta, jog bendrovėje turi būti ne mažiau kaip 2 nariai.
Civilinė prievolė gali atsirasti tik iš sandorių arba kitokių juridinių faktų, kurie pagal galiojančius įstatymus sukuria prievolinius santykius (CK 6.2 str.). Sandoriais laikomi asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas (CK 1.63 str. 1 d.). Sandorį asmuo sudaro tik laisva savo valia, kuri gali būti išreikšta žodžiu, raštu, veiksmu ar kitokia valios išraiškos forma (CK 1.64 str, 1 d.). Taigi civilines teises ir pareigas asmuo gali prisiimti tik laisva valia, šią savo valią išreikšdamas vienokia ar kitokia forma. Asmuo negali tapti juridinio asmens dalyviu prieš savo valią kitų asmenų sprendimu. Kad taptų juridinio asmens dalyviu asmuo turi išreikšti savo valią dalyvauti juridinio asmens veikioje, t.y. sudaryti sandorį ir įgyti nuosavybės teisę į juridinio asmens turtą (CK 2.45 str.).
Žemės ūkio bendrovių įstatymo 18 str. 2 d. 1 punkte numatyta, jog pajų perleidimo sandoriai sudaromi paprasta rašytine forma. Šio straipsnio 5 dalyje numatyta, jog asmuo, kuris pirko, dovanojimo ar kitokiu būdu jsigijo bendrovės nario ar pajininko pajų ar jo dalį, bendrovės nariu tampa tik tada, kai jį į bendrovę priima bendrovės narių susirinkimas. Kad taptų bendrovės nariu asmuo pirmiausia, turi sudaryti sandorį dėl pajaus įsigijimo ir tada, jei pajininkas pageidauja tapti nariu, bendrovės narių susirinkimas sprendžia, ar priimti naują narį. Be to, vadovaujantis Žemės ūkio bendrovių įstatymo 15 str. 7 d., pajų įsigijęs asmuo buvusio pajininko turtines teises ir pareigas perima nuo pajaus įregistravimo bendrovės dokumentuose momento. Taigi norint tapti bendrovės pajininku ir nariu, būtinas tam tikrų sandorių visetas. O šiuo atveju ieškovas, teigdamas, esą atsakovė yra ŽŪB „Atkrantė“ narė, remiasi vien tuometinių bendrovės narių sprendimu perleisti turimus pajus atsakovei ir nepateikia jokių dokumentų, įrodančių, kad atsakovė įsigijo bendrovės pajų ir tapo bendrovės nare.
Iš ieškovo pateikto protokolo matyti, jog tuo metu joks pajų perleidimo sandoris dar nebuvo sudarytas, nes protokolo 2.4. punktu nutarta įpareigoti ŽŪB „Atkrantė“ direktorių A. P. paruošti visus reikiamus dokumentus pajų pardavimui ir jos turto perdavimui naujiems savininkams. Pažymėtina, jog atsakovė sandorių dėl protokole nurodytų 4 pajų pirkimo iš A. ir N. P. nesudarė. Kadangi atsakovė nesudarė sandorių su A. ir N. P. dėl 2006-02-23 ŽŪB „Atkrantė“ visuotinio pajininkų susirinkimo protokole nurodytų 4 pajų, šių pajų savininkais iki šiol yra N. P. (3 pajai) ir A. P. (1 pajus).
Aplinkybę, jog atsakovė ŽŪB „Atkrantė“ pajų neįsigijo, patvirtina ir tai, kad nutraukiant atsakovės ir Ž. D. santuoką ir dalijant bendrą sutuoktinių turtą, į bendro turto balanso buvo įtraukti tik 6 (šeši) Ž. D. priklausantys ŽŪB „Atkrantė“ pajai. Likę 4 ŽŪB „Atkrantė“ pajai į dalintino turto balansą nebuvo įtraukti, nes S. V. jų nebuvo įsigijusi. 2007-11-28 Šiaulių rajono apylinkės teismo nutartimi buvo nutraukta S. V. ir Ž. D. santuoka bei patvirtinta jų pateikta santuokos nutraukimo pasekmių sutartis, kurios 3.4.2. punkte numatyta, kad Ž. D. atitenka ŽŪB „Atkrantė“ šeši pajai. Nutartyje nenumatyta, kad S. V. atitenka kiek nors ŽŪB „Atkrantė“ pajų.
Iš aukščiau nurodytų aplinkybių akivaizdu, kad S. V. nesudarė sandorio dėl ŽŪB „Atkrantė“ bendrovės pajų įsigijimo ir netapo bendrovės nare, todėl jai negali būti taikoma civilinė atsakomybė pagal CK 2.50 str. 3 d. 2006-02-23 ŽŪB „Atkrantė“ visuotinio pajininkų susirinkimo protokolas neįrodo, kad S. V. tapo bendrovės pajininke ir nare. Atsižvelgiant į CPK 178 str. įtvirtintą įrodinėjimo pareigos paskirstymą, ieškovas teigdamas, jog atsakovė buvo bendrovės narė, turėtų šią aplinkybę pagrįsti tinkamais įrodymais. Kadangi ieškovas nepateikė įrodymų, kad S. V. buvo ŽŪB „Atkrantė“ pajininke ir narė, ieškinys dalyje dėl žalos priteisimo iš atsakovės S. V. atmestinas.
Ieškovas atsakovės pareigą atsakyti už bankrutavusiai ŽŪB „Atkrantė“ padarytą žalą, grindžia faktine aplinkybe, kad ji neva nuo 2006 metų buvo bendrovės narė. Tačiau iš aukščiau išdėstytų argumentų ir pateiktų įrodymų matyti, kad atsakovė niekada nebuvo ŽŪB „Atkrantė“ narė, todėl atsakovė dėl kitų ieškinio argumentų, susijusių su atsakovės, kaip bendrovės narės, neteisėtais veiksmais ir kalte, nepasisako.
Atsižvelgdami į aukščiau išdėstytas aplinkybes, atsakovė teismo prašė:
1. Ieškovo ieškinį dalyje dėl 139 711,92 Lt priteisimo iš atsakovės S. V. atmesti.
2. Priteisti iš ieškovo atsakovės patirtas bylinėjimosi Išlaidas.
Atsakovė savo atsikirtimus į ieškovo ieškinį grindė rašytiniais įrodymais.
Liudytoja A. J. duodama parodymus teismui nurodė, kad teikė atsakovo vadovaujamai bendrovei buhalterines paslaugas. Ji anksčiau su atsakovu irgi buvo pažįsta, kadangi teko dirbti vienoje įmonėje. Tačiau atsakovas labai neatsakingai vykdė vadovo pareigas, kadangi iš pradžių jie bendravo, o vėliau jis ėmė jos vengti. Todėl ji nutraukė su juo teisinius santykius, nors ir buvo parengusi minėtai bendrovei skirtus buhalterinės ir finansinės apskaitos dokumentus ar jų projektus. Vėliau ji dalį bendrovė dokumentų matė pas vieną iš bankroto administratorių. Teigė, kad bendrovė planavo vykdyti tarptautinius pervežimus, tačiau kada prasidėjo ekonominė krizė darbai sustojo. Duomenis Registrų centrui turėjo perduoti atsakovas, o ne ji. Be to jis pats turėjo tvarkyti ir bendrovės pajų knygą. Ji žinojo apie bendrovės skolas Sodrai, VMI ir kitiems kreditoriams.
Motyvuojamoji dalis
Ieškovo ieškinys tenkintinas iš dalies.
Šios išvados daromos vadovaujantis šia įrodymų visuma ir dėl šių motyvų.
Byloje esančių įrodymų visuma nustatyta, kad įsiteisėjusia Šiaulių apygardos teismo 2013-10-14 nutartimi ŽŪB „Atkrantė“ iškelta bankroto byla, jos administratoriumi paskirtas ,,Administravimas“ UAB (T.1, 11-13 b. l.). Administratoriaus ieškinys atsakovams pareikštas ĮBĮ 8 str. 1 d., 4 d., 11 str. 3 d. 8 p., 14 p., 23 p. pagrindais vykdant šiuo įstatymu jam pavestas funkcijas imtis priemonių išieškoti skolas iš skolininkų, siekiant ginti visų kreditorių, bankrutuojančios įmonės teises ir interesus. Šiuo atveju ieškovas prašo priteisti iš atsakovo Ž. D. kaip bendrovės pajininko ir administracijos vadovo (direktoriaus) ir atsakovės S. V. irgi kaip pajininkės 139 711,92 Lt žalai atlyginti, nes atsakovai, žinodami, kad įmonė nemoki ir negali atsiskaityti su kreditoriais, tačiau šie asmenys nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo, nevykdė pareigos pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, dėl ko kreditoriai patyrė žalą.
Kasacinio teismo praktikoje akcentuojama, kad administracijos vadovo buvimas bendrovės organu lemia tai, jog daugelis administracijos vadovo teisių ir pareigų atsiranda įstatymo, o ne sutarties pagrindu. Todėl administracijos vadovo ir bendrovės santykiams daugiau būdingi įstatyminio atstovavimo bruožai. Be to, vadovo, kaip bendrovės valdymo organo, teisinį statusą reglamentuoja civilinės teisės normos, taikomos akcinių bendrovių organų veiklai reguliuoti (ABĮ 19 straipsnio 1, 4, 6, 8 dalys, 37 straipsnis, CK 2.81 straipsnio 1 dalis, 2.82 straipsnio 1, 2, 3 dalys, 2.87 straipsnis ir kt.). Administracijos vadovas yra specialus subjektas, kuriam taikomi aukštesni veiklos ir atsakomybės standartai nei eiliniam bendrovės darbuotojui. Įmonę ir administracijos vadovą sieja pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai, kas reiškia, kad įmonės administracijos vadovas privalo ex officio veikti išimtinai įmonės interesais ir jam keliama lojalumo pareiga. Įmonės vadovas atstovauja bendrovei, atsako už įmonės kasdienės veiklos organizavimą, jis turi veikti rūpestingai, sąžiningai, atidžiai, kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002-06-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-880/2002).
Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2009-11-20 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-444-2009, formuodama teismų praktiką klausimu dėl uždarosios akcinės bendrovės direktoriaus, kaip juridinio asmens valdymo organo, atsakomybės už juridiniam asmeniui padarytą žalą teisinio reglamentavimo ir pobūdžio, be kita ko, nurodė, kad bendrovės vadovą ir bendrovę sieja sutartiniai santykiai, kurie įforminami darbo sutartimi, tačiau atsiradę teisiniai santykiai atitinka ne darbo, bet civilinius teisinius santykius, nes bendrovės ir administracijos vadovo santykiams būdingi įstatyminio atstovavimo bruožai. Taip pat minėtoje nutartyje konstatuota, kad daugelis bendrovės vadovo, kaip valdymo organo ir atstovo, pareigų ir teisių atsiranda įstatymų pagrindu (ABĮ 19 straipsnio 6, 8 dalys, 37 straipsnio 5, 8, 9, 10 dalys, CK 2.81 straipsnio 1 dalis, 2.82 straipsnio 1 dalis, 2.87 straipsnio 1, 2, 3, 4 dalys ir kt. Už įstatymuose įtvirtintų pareigų nevykdymą ir (arba) netinkamą vykdymą bendrovės vadovo, kaip bendrovės valdymo organo, atsakomybė kyla taip pat įstatymų pagrindu (ABĮ 37 straipsnio 10 dalis, CK 2.82 straipsnio 3, 4 dalys, 2.83 straipsnio 3 dalis, 2.87 straipsnio 7 dalis). Taip pat išplėstinė teisėjų kolegija minėtoje nutartyje nurodė, kad už pirmiau nurodytų civilinio teisinio pobūdžio pareigų nevykdymą ar netinkamą vykdymą bendrovės vadovui, kaip bendrovės valdymo organui, kyla pareiga atlyginti jo kaltais veiksmais, nesilaikant įstatymuose įtvirtintų pareigų, padarytą žalą pagal civilinės teisės normas.
Ieškinys atsakovui Ž. D. dėl žalos atlyginimo priteisimo tenkintinas iš dalies deliktinės atsakomybės pagrindu.
Taikant deliktinę atsakomybę būtina nustatyti visas būtinas jos sąlygas: neteisėtus atsakovo veiksmus, žalos padarymo faktą, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos ir kaltę (CK 6.246-6.249 str., 6.263 str., LAT Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001-11-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1203/2001, išplėstinės teisėjų kolegijos 2001-10-16 nutartis byloje Nr. 3K-7-760 V. P. v. UAB ,,Radviliškio autobusų parkas“, 2004-10-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-480/2004, kat. 18.2; 21.6 ir kt.). Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 178 str.). Kasacinis teismas yra atkreipęs dėmesį į tai, kad įmonės vadovų ir jos dalyvių neteisėtais veiksmais padarytos žalos įstatymai nepreziumuoja ir vien įmonės valdymo organų neteisėtos veikos nepakanka jų civilinei atsakomybei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006-11-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-604-2006).
Teismo nuomone, nors ieškovas įrodė civilinės atsakomybės sąlygas dėl 139 711,92 Lt ieškinio priteisimo iš atsakovo Ž. D., tačiau šis jo reikalavimas tenkintinas iš dalies. Byloje nustatyta, kad atsakovas Ž. D. buvo ne tik vienas iš ŽŪB „Atkrantė“ pajininkų, bet ir bendrovės administracijos vadovas (direktorius) nuo 2006-03-01 iki 2013-11-04. Jo sprendimai prilygo visuotiniam pajininkų susirinkimo nutarimams ir jis buvo bendrovės valdymo organas, su kuriuo sudaryta darbo sutartis (T.1, 19-21 b. l.). Pagal ŽŪBĮ 21 str. 3,4 d., 23 str., bendrovės vadovas atsako už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą ir už kitų šiame ir kituose įstatymuose bei teisės aktuose, taip pat bendrovės įstatuose nustatytų pareigų vykdymą. Atitinkamai šių teisinių pareigų nevykdymas, padaręs žalos, sukelia bendrovės vadovo, kaip darbuotojo, materialinę atsakomybę (ŽŪBĮ 25 str. 1d.). Pagal CK 2.87 str. 7 d., juridinio asmens organo nariui nustatyta visiška atsakomybė už padarytą žalą juridiniam asmeniui, išskyrus atvejus jei įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenumato kitaip. Atsakovas kaip UAB „Atkrantė“ vadovas vadovavo bendrovei, organizavo ir vykdė bendrovės ūkinę veiklą, turėjo vadovautis įstatymais, pareigybiniais nuostatais, jis atstovavo bendrovei esant santykiams su trečiaisiais asmenimis, turėjo ruošti ir įgyvendinti finansavimo priemones, imtis priemonių bendrovės turto apsaugai ir t. t. (ŽŪBĮ 26 str.). ŽŪBĮ 4 str. 2 d. numatė, kad bendrovės valdymo organai neturi teisės priimti sprendimų ar atlikti kitų veiksmų, kurie pažeidžia bendrovės įstatus ar yra priešingi įstatuose nurodytiems bendrovės veiklos tikslams, yra akivaizdžiai nuostolingi ar akivaizdžiai ekonomiškai nenaudingi. LR ĮBĮ 8 str. 1 d. numatyta, jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės administracijos vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Taigi, laikotarpiu, kai atsakovas Ž. D. ėjo direktoriaus pareigas, virš minėtas įstatymas numatė jo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, jei bendrovė tampa nemokia. O taip pat pagal ĮBĮ 4 str. 1d. 4p., vadovas privalėjo ir viešai paskelbti arba kitaip pranešti kreditoriams, kad bendrovė negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų (ĮBĮ 5 str. 1d. 3p.). Kadangi atsakovas buvo ir bendrovės pajininkas, ir administracijos vadovas, tai neabejotinai žinojo, kiek bendrovė turi pradelstų įsipareigojimų, žinojo, kad 2008 m. prasidėjusi ekonominė krizė gali padaryti įtaką ir jo vadovaujamai bendrovei, jog dėl to pastaroji nebegalės vykdyti ūkinės komercinės veiklos. Todėl atsakovas galėjo ir turėjo suprasti, kad bendrovė negalės įvykdyti savo finansinių prievolių kreditoriams. Tačiau atsakovas ignoruodamas verslo logiką ir matydamas, kad bendrovė jau 2007-07-07 nebegali vykdyti įsipareigojimų kreditoriams ir tampa nemokia, o po to galutinai tapo nemokia bei nuo 2008 metų ji nevykdė ūkinės komercinės veiklos (T.1, 12 b.l.). Todėl pripažintina, kad jau nuo 2007 metų vidurio atsakovas turėjo su pareiškimu kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo. Teismo nuomone, bylos duomenys patvirtina, kad atsakovas virš minėtų įstatymais jam nustatytų pareigų tinkamai visiškai nevykdė, nes, įmonei tapus nemokiai, neinformavo kreditorių ir nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo, dėl ko padidėjo kreditoriniai įsiskolinimai kreditoriams ir sumažėjo įmonės mokumas. Teismo nuomone, minėti bylos duomenys patvirtina, kad tuo pasireiškė atsakovo Ž. D. neteisėti veiksmai.
Konstatavus atsakovo neteisėtus veiksmus reikia įvertinti faktines aplinkybes dėl atsakovo teisiškai nepagrįsto neveikimo ir ieškovo nurodytos žalos atsiradimo priežastinio ryšio, t. y. ar atsakovui įvykdžius įstatyme nurodytą pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo būtų buvę galima išvengti žalos bendrovės kreditoriams, ir jų reikalavimų padidėjimo.
Teismo nuomone, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad, atsakovui minėtą pareigą savalaikiai įvykdžius, 9 906,97 Lt vertės kreditorinių reikalavimų padidėjimo buvo galima išvengti. Bylų duomenys patvirtina, kad bankroto byloje nurodytiems kreditoriams: VSDFV Šiaulių skyriui ir VMI bei ŠRATC atsakovas mokestinių įsipareigojimų atitinkamai nevykdė nuo 2013-11-06 ir 2008-12-31 bei 2007-07-01 (T.1, 121-125 b.l.). Kitiems kreditoriams atsiradusių kreditorinių įsipareigojimų jis taip pat nevykdė (T.1,127-145, 161-162, 167, 175, b.l.). Pagal ĮBĮ nuostatas ir balansų duomenis matyti, kad ŽŪB „Atkrantė“ jau nuo 2005 metų susidūrė su nemokumo problemomis, o nuo 2007 metų tapo visiškai nemoki (T.1. 30-35 b. l., T.2, 13-16 b.l.). Padėtis nepasikeitė iki bankroto bylos iškėlimo dienos, nes Šiaulių apygardos teismo 2013-10-14 nutartyje iškelti bankroto bylą konstatuota, kad pagal 2007 metų balanso duomenis bendrovė buvo nemoki, nes jos turto vertė buvo 220 014 Lt, o pradelsti įsiskolinimai ir skolos – 220 021 Lt (T.1, 11-13 b. l.). Iš bankroto bylos Nr. B2-969-440/2013 įrodymų matyti, kad 2014-03-10 teismo nutartimi bendrovė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, kad ji turto ir pajamų, debitorinių skolų, iš kurių galimas išieškojimas, neturi. Pagal byloje pateiktus duomenis, 2007-12-31 dienai (kai bendrovė tapo nemoki) bendrovė buvo skolinga daugiau nei turėjo turto pagal balansą (T. 1, 30 b. l., T.2. 13-16 b.l.). Šios mokėtinos sumos ir įsipareigojimai buvo apskaičiuoti pagal tuo metu galiojusius įstatymus nepriklausomai nuo to, atsakovas kreipėsi ar nesikreipė į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo. Tačiau bankroto bylos iškėlimo dienai kreditorinių reikalavimų dydis buvo 139-711,92 Lt pagal Šiaulių apygardos teismo 2014-04-15 nutartį (T.1, 17-18 b.l.). Iš paminėto seka, kad nurodytoje sumoje yra priskaičiuota ir 26 581,40 Lt delspinigių (netesybų) suma, kurie susidarė dėl finansinių įsipareigojimų nevykdymo (T.1, 18 b.l.). Taigi, skolos suma minėtiems kreditoriams, jeigu atsakovas būtų savalaikiai įvykdęs pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, būtų likusi 113 130,52 Lt (T.1, 18 b.l.). Todėl, teismo nuomone, žalos dydis šioje byloje yra 113 130,52 Lt (CK 6.249 str.). Kreditorius VSDFV Šiaulių skyrius į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo kreipėsi 2013 m. spalio mėnesį, o nors bendrovė veiklos nevykdė nuo 2008 metų, į teismą dėl bankroto bylos jai iškėlimo atsakovas Ž. D. nesikreipė (civ. bylos Nr. B2-969-440/2013, bankroto bylos duomenys).
CK 6.251 str. numatyta, kad nuostoliai turi būti atlyginami visiškai, tačiau teismas, atsižvelgdamas į atsakomybės prigimtį, šalių turinę padėtį ir jų tarpusavio santykius, gali sumažinti nuostolių dydį, jeigu dėl visiško nuostolių atlyginimo atsirastų nepriimtinų ir sunkių pasekmių. Atsakovas Ž. D. neprašė sumažinti nuostolių dydžio, neteikė teismui įrodymų tokioms aplinkybėms įrodyti ir tokių aplinkybių šioje byloje nenustatyta. Todėl tenkintinas ieškovo ieškinys atsakovo atžvilgiu 113 130,52 Lt arba 32 764,86 Eur sumai, o likusioje dalyje jis atmestinas.
Teismas sutinka su ieškovo argumentu, kad teisiniu atsakovo atsakomybės pagrindu gali būti ĮBĮ 8 str. 4 d., kuri sudaro teisinį pagrindą ieškovo ieškinį tenkinti iš dalies, nes atsakovo atsakomybės teisinis pagrindas yra numatytas virš nurodytuose įstatymuose, kaip administracijos vadovui, priskirtų pareigų savalaikis nevykdymas.
Juridinio asmens dalyvio ir juridinio asmens valdymo organų yra atskiros atsakomybės rūšys, nes kiekvienai atsakomybei atsirasti reikalingas skirtingas teisinis pagrindas. Atsakovė S. V. nors ir tikėtina, kad galėjo būti viena iš ŽŪB „Atkrantė“ pajininkų, tačiau jos atsakomybei kilti reikalingos kitos sąlygos.
Nagrinėjamoje byloje laikytina, kad abu atsakovai buvo bendrovės pajininkais - atsakovas Ž. D. valdė 6 pajus arba 60 proc. ŽŪB „Atkrantė“ pajų, o atsakovė S. D. – 4 pajus arba 40 proc. ŽŪB „Atkrantė“ pajų (T.1, 22-23 b.l., T.2, 38 b.l.). Ieškovas prašė teismo jiems taikyti solidariąją civilinę atsakomybę CK 2.50 straipsnio 3 dalies pagrindu, kaip bendrovės pajininkams, nesilaikydamas kasacinio teismo suformuotos taisyklės, kad esant dalyvio ir valdymo organo civilinės atsakomybės pagrindų konkurencijai, įvertinus jo faktiškai atliekamas funkcijas, taikoma valdymo organo nario atsakomybė pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį. Kasacinis teismas pažymėjęs, kad dalyvio ir vadovo atsakomybės pagrindai skiriasi, nes skirtinga jų teisinė padėtis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB ,,Panevėžio balsas“ v. UAB ,,Eksena“, bylos Nr. 3K-3-244/2009). Skirtingas dalyvių ir valdymo organų narių statusas bei faktiškai atliekamos funkcijos lemia ir jų civilinę atsakomybę skirtingais pagrindais, atitinkamai pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį ir 2.87 straipsnio 7 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „ Alaja“ ir ko“ v. K. A., V. A., bylos Nr. 3K-3-509/2008). Dalyvio ir vadovo padėties skirtumas yra susijęs su jų atliekamomis funkcijomis ir kompetencija. Dalyvis per se nėra juridinio asmens organas ir neturi įstatyme nustatytų pareigų bendrovei, išskyrus pareigą apmokėti įstatinį kapitalą, pajininkų susirinkime jis gali balsuoti, vadovaudamasis savo interesais, jam galioja tik draudimas piktnaudžiauti ribota atsakomybe pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį. Dalyvis taip pat yra ir bendrovės organo – dalyvių susirinkimo narys. Dalyvių susirinkimas, skirtingai nei vadovas, nelaikomas valdymo organu (CK 2.82 straipsnio 2 dalis), nes neatlieka valdymo organui būdingų kasdienės veiklos organizavimo funkcijų, jam taip pat draudžiama perimti valdymo funkciją (ABĮ 20 straipsnio 2 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. G. v. R. G., bylos Nr. 3K-3-168/2009, 2012 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Panevėžio spaustuvė“ v. R. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-19/2012). Vadovas, priešingai, yra bendrovės valdymo organas ir yra saistomas pareigų, reglamentuotų DK, CK, Akcinių, Žemės ūkio bendrovių ir kitų įstatymų bei lydimųjų teisės aktų nuostatų, bendrovės įstatų, pareiginių nuostatų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „LRG farmacija“ kreditorius UAB ,,GlaxoSmithKline Lietuva“ v. D. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-234/2013), todėl privalo derinti visų juridinio asmens interesų grupių (pajininkų, darbuotojų, o kai įmonei kyla nemokumo pavojus – ir kreditorių) interesus ir ši jo pareiga nedeleguotina (CK 2.87 straipsnis, ABĮ 20 straipsnio 2 dalis, 19 straipsnio 6 dalis).
Juridinio asmens valdymo organo nariai turi fiduciarines pareigas juridiniam asmeniui, t. y. pareigas veikti išimtinai juridinio asmens interesais (CK 2.87 straipsnis), ir šių pareigų nevykdymas ar netinkamas vykdymas lemia valdymo organo nario atsakomybę pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį. Juridinio asmens dalyvio (CK 2.45 straipsnis) interesai ne visada privalo sutapti su paties juridinio asmens interesais, todėl juridinio asmens dalyvio veiksmų vertinimui netaikomas CK 2.87 straipsnis, t. y. dalyvis neturi fiduciarinių pareigų bendrovei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Alaja“ ir ko“ v. K. A., V. A., bylos Nr. 3K-3-509/2008).
Taip pat kasacinio teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012, išaiškinta, kad, atsižvelgiant į valdymo organo ir dalyvio funkcijų skirtingumą, civilinės atsakomybės bylose kiekvienu konkrečiu atveju spręstina, ar byloje atsakovu nurodytas asmuo atliko vadovui ar dalyviui būdingas funkcijas. Individualiu atveju būtina įvertinti, ar dalyvis atliko veiksmus, kurie pagal įstatymus ir steigimo dokumentus nepriskirtini jo, kaip dalyvio, kompetencijai, bet būdingi vadovui; tada jam atsakomybė taikytina kaip faktiniam vadovui ir atsakomybę turi prisiimti kaip vadovas. Kai tas pats asmuo yra ir vadovas, ir dalyvis arba tik dalyvis ir atliko dalyviui būdingus, bet neteisėtus kaltus žalos sukėlusius veiksmus, jo atsakomybė turi būti nustatoma kaip dalyvio civilinė atsakomybė.
Nagrinėjamoje byloje teismas nustatė, kad atsakovui Ž. D. tapus bendrovės vadovu jokie bendrovės pajininkų susirinkimai nebuvo šaukiami. Įstatymas suteikė teisę ir atsakovei S. V. kaip pajininkei irgi inicijuoti neeilinio bendrovė pajininkų susirinkimo sušaukimą (ŽŪBĮ 21 str. 4d.). Tačiau teismas mano, kad atsakovė nors būdama viena iš bendrovės pajininkų, bet faktiškai ji buvo nušalinta nuo jos valdymo, todėl nėra teisinio pagrindo spręsti apie jos atsakomybę CK 2.50 straipsnio 3 dalies pagrindu. Bylos duomenimis nustatyta, kad šį atsakovė jokių nesąžiningų veiksmų kaip bendrovės pajininkė ieškovo atžvilgiu neatliko (T.1, 63-66 b.l.).
Minėta ŽŪB įstatymo nuostata pakartoja teismų praktikos įtvirtintą taisyklę, kad pajininkas nėra fiduciariniame santykyje su bendrove ir nevykdo valdymo funkcijos, nebūdamas vadovu (arba de facto vadovu), jis neprivalo atsižvelgti į visų interesų grupių interesus, ši pareiga priskirta vadovui ir nedeleguotina, todėl jis yra atsakomybės subjektas, jei žala bendrovei padaryta neteisėtais valdymo organo veiksmais.
Atsižvelgiant į pirmiau nurodytą kasacinio teismo praktiką, nagrinėjamoje byloje teismas daro išvadą, kad atsakovė S. V. kaip bendrovės pajininkė nepažeidė pareigos elgtis sąžiningai bendrovės atžvilgiu – nepiktnaudžiauti ribota atsakomybe (CK 2.50 straipsnio 3 dalis). Dalyvių, kurie nėra paskirti bendrovės vadovais, veiksmai vertintini ne vien formaliai, bet spręstina, ar pajininkas faktiškai neatliko bendrovės valdymo organui priskirtų funkcijų (pavyzdžiui, darė verslo sprendimus, atstovavo bendrovei santykiuose su trečiaisiais asmenimis, faktiškai turėjo valdingus įgalinimus įmonėje). Nagrinėjamoje byloje tokių aplinkybių nenustatyta. Tik pajininkui, kuris yra kartu ir bendrovės vadovas (arba de facto vadovas) ir atliko neteisėtus veiksmus, priskirtus vadovo kompetencijai, atsakomybė taikytina pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį. Vertinant pajininko – bendrovės vadovo – sudarytų sandorių teisėtumą, taikytina kasacinio teismo praktikoje įtvirtinta verslo sprendimo taisyklė – vertinant, ar sandoris nėra aplaidus, atsižvelgtina, ar verslo sprendimas priimtas protingai įvertinus riziką (ar prieš sudarant sandorį ar priimant sprendimą buvo tinkamai surinkta ir įvertinta informacija) ir ar vadovas, priimdamas tokį sprendimą, galėjo protingai tikėti, kad toks sprendimas yra bendrovės naudai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Mitnija“ ir UAB „MG Baltic Investment“ v. V. G. ir E. R., bylos Nr. 3K-7-124/2014).
Tačiau jei pajininkai nevykdė valdymo funkcijos, tačiau pažeidė bendrąją sąžiningumo pareigą, piktnaudžiavo ribota atsakomybe, ir šie veiksmai nepriskirtini valdymo organo kompetencijai, atsakomybė pajininkui taikytina pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį, tik nustačius visas civilinės atsakomybės sąlygas. Remiantis byloje surinktais duomenimis ir atsižvelgiant į aukščiau paminėtą, seka, jog nekyla atsakovės S. V. atsakomybė prieš ieškovą.
Teismo nuomone, šis ieškovo ieškinio teisinis pagrindas atsakovei S. V. laikytinas neįrodytu (CPK 178 str.). Ieškinio reikalavimai dėl žalos padarymo kreditoriams gali būti nukreipti bendrovės pajininką tik per jų pareigų, prisiimtų bendrovės atžvilgiu, nevykdymą. Šioje byloje ieškinio pagrindu nebuvo nurodytos faktinės aplinkybės, kad atsakovė S. V., kaip juridinio asmens dalyvis, atliko aktyvius, sąmoningus, nesąžiningus veiksmus juridinio asmens kreditorių atžvilgiu, tačiau surinkti įrodymai ir atsakovės pateiktas atsiliepimas leidžia daryti priešingą išvadą. Teismas bylą nagrinėjo atsižvelgdamas į tai, jog joje yra viešas interesas, tačiau ieškovas nenurodė aplinkybių, kad iš atsakovės būtų galima reikalauti atsakomybės dėl bendrovei iškeltos bankroto bylos, todėl jo reikalavimas šiai atsakovei atmestinas. Teismui atmetus ieškovo ieškinio reikalavimą atsakovei, netenka teisinės prasmės ir reikalavimas dėl šiai atsakovei taikytinos solidarios atsakomybės kartu su kitu atsakovu ir dėl to teismas plačiau nepasisako.
Ieškovas nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleistas pagal įstatymą. Ieškovo ieškinį patenkinus iš dalies, iš atsakovo Ž. D. priteisiamas valstybei žyminis mokestis (983 Eur) proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai ir išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (17,12 Eur) (CPK 80 str. 1 d. 1 p., 83 str. 8 p., 88 str. 1 d. 3 p., 93 str. 2 d., 96 str., b. l. 2).
Teismo sprendimui įsiteisėjus panaikinti byloje 2014-08-28 ir 2014-09-18 priimtas nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovės S. V. atžvilgiu, o atsakovo Ž. D. atžvilgiu taikytą laikinosios apsaugos priemonės turto arešto dydį sumažinti iki 32 764,86 Eur.
Rezoliucinė dalis
NUSPRENDŽIA:
Ieškovo ieškinį tenkinti iš dalies.
1. Priteisti iš atsakovo Ž. D. (a.k. (duomenys neskelbtini)- ieškovui BUAB „Atkrantė“ (į.k. 300088964, buv. adresas (duomenys neskelbtini) 32 764,86 Eur (trisdešimt du tūkstančius septynis šimtus šešiasdešimt keturis eurus 86 euro ct) žalai atlyginti;
- į valstybės biudžetą (surenkamoji sąskaita, įmokos kodas 5660) - 1 000,12 Eur (vieną tūkstantį eurų 12 euro ct) Lt bylinėjimosi išlaidų.
2. Likusioje dalyje ieškovo ieškinį atmesti.
3. Teismo sprendimui įsiteisėjus panaikinti byloje 2014-08-28 ir 2014-09-18 priimtas nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovės S. V. atžvilgiu, o atsakovo Ž. D. atžvilgiu taikytos laikinosios apsaugos priemonės - turto arešto dydį sumažinti iki 32 764,86 Eur (trisdešimt dviejų tūkstančių septynių šimtų šešiasdešimt keturių eurų 86 euro ct).
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti apskųstas Šiaulių apygardos teismui apeliacinį skundą paduodant per sprendimą priėmusį teismą.