- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-09-19
- Bylos Nr.
- e2-723-330/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-00179-2019-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Gintaras Pečiulis
- Atsakovas
- I. G.
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Montavis“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. kovo 7 d. nutarties, kuria netenkintas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, priimtos civilinėje byloje Nr. e2-1356-221/2019 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Montavis“ ieškinį atsakovui I. G. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „Montavis“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, ginčydama atsakovo ūkininko I. G. ūkio 2018 m. vasario 15 d. raštu Nr.3.2-333 atliktą įskaitymą, kuriuo buvo įskaityta I. G. ūkio 169 915,30 Eur skola ieškovei į tariamai egzistuojantį I. G. ūkio tokio paties dydžio reikalavimą ieškovei dėl netinkamai atliktų statybos darbų pagal 2016-07-20 statybos darbų rangos sutartį. Ieškovė prašė ginčijamą įskaitymą pripažinti niekiniu ir negaliojančiu ab initio (nuo pat jo sudarymo momento) bei jį panaikinti, o taikant vienašalę restituciją – priteisti iš atsakovo I. G. 92 399,43 Eur skolą, 77 515,43 Eur be teisinio pagrindo įgytų lėšų, 3 326,38 Eur delspinigius, 8 835,84 Eur palūkanas, 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė ieškinio reikalavimams užtikrinti prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovui I. G. priklausančius nekilnojamuosius ir kilnojamuosius daiktus, uždraudžiant atsakovui juos bet kokiu būdu perleisti kitiems asmenims, taip pat įkeisti, tačiau paliekant atsakovui juos saugoti ir naudotis, o nustačius, kad atsakovas tokio turto neturi ar turi nepakankamai, areštuoti ir jo pinigines lėšas, esančias pas atsakovą ir trečiuosius asmenis, taip pat bankų sąskaitose, leidžiant iš areštuotų lėšų išmokėti darbuotojams darbo užmokestį, mokėti mokesčius valstybei bei socialinio draudimo įmokas, taip pat atsiskaityti su ieškove BUAB „Montavis“ (iš viso areštuojant turto už 182 077,52 Eur).
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Kauno apygardos teismas 2019 m. kovo 7 d. nutartimi ieškovės BUAB „Montavis“ prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones netenkino.
4. Teismas, susipažinęs su ieškinio turiniu ir pateiktais įrodymais, nustatė, kad šioje civilinės bylos nagrinėjimo stadijoje nėra pagrindo konstatuoti, jog ieškovė pasirinko akivaizdžiai neleistiną ar objektyviai neįmanomą jos galbūt pažeistų teisių gynybos būdą ir tikėtinai nepagrindė ieškinio reikalavimų.
5. Spręsdamas klausimą dėl antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės sprendimo vykdymui, teismas pažymėjo, jog pagal aktualią Lietuvos apeliacinio teismo formuojamą praktiką dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo vien ta aplinkybė, kad ieškinys pareikštas dėl didelės sumos, nėra absoliutus pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, o šiuo atveju ieškinyje nurodytos aplinkybės nepagrindžia atsakovo sąmoningo siekio sumažinti savo turimo turto masę ir taip išvengti būsimo teismo sprendimo įvykdymo. Be to, teismas akcentavo, kad ieškovės nurodytos aplinkybės apie atsakovo galimą nesąžiningumą sudarant ginčijamą sandorį yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas, todėl šios aplinkybės nenagrinėtinos sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Teismas taipogi konstatavo, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymas šioje byloje neatitiktų proporcingumo principo.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
6. Atskiruoju skundu ieškovė BUAB „Montavis“ prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2019 m. kovo 7 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – patenkinti ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovo I. G. atžvilgiu.
Žemesnės instancijos teismas
7. Kartu su atskiruoju skundu ieškovė pateikė papildomus dokumentus – ieškovės bankroto administratorės elektroninius laiškus, 2018 gegužės 9 d. raštą dėl dokumentų pateikimo atsakovui ir atsakovo 2018 m. gegužės 18 d. raštą dėl dokumentų pateikimo ieškovei. Ieškovė prašo priimti šiuos naujai teikiamus įrodymus ir juos vertinti kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.
8. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
8.1. Teismas neatsižvelgė į Lietuvos apeliacinio teismo formuojamą praktiką, kurioje įtvirtinta, kad sprendžiant dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimo, be kita ko, turi būti atsižvelgiama į ieškinio faktinį pagrindą.
Atsiliepimas
8.2. Atsakovo nesąžiningumas grindžiamas ne abstrakčiais teiginiais ar deklaratyviais samprotavimais, o konkrečiomis aplinkybėmis, t. y. tuo, kad atsakovas, atlikdamas vienašališką įskaitymą po teismo nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo ieškovei įsiteisėjimo, suvokė, jog atlikdamas minėtą veiksmą ir nesilaikydamas atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumo bankroto procese, pažeidžia bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus. Ieškovės teigimu, laikinųjų apsaugos priemonių taikymui užtenka bent tikėtinų duomenų apie galimą atsakovo nesąžiningumą.
8.3. Šioje byloje ieškinio sumos dydis turėtų būti vertinamas kaip vienas iš kriterijų, sprendžiant dėl kilsiančios grėsmės teismo sprendimo įvykdymui. Taip pat pabrėžtina, kad kai ieškinio suma yra didelė, egzistuoja tikimybė, kad asmuo, kuriam gresia didelio masto neigiamos pasekmės, gali elgtis ieškovės atžvilgiu nesąžiningai, todėl proporcingumo ar šalių interesų pusiausvyros principų pažeidimai negali būti konstatuojami.
9. Atsakovas I. G. atsiliepimo į atskirąjį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
10. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria netenkintas ieškovės prašymas taikyti atsakovui laikinąsias apsaugos priemones, yra pagrįsta ir teisėta. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių apskųstos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
11. Ieškovė BUAB „Montavis“ kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus: 2018 m. kovo 12 d., 2018 m. gegužės 18 d. ir 2018 m. gegužės 21 d. elektroninius laiškus, ieškovės BUAB „Montavis“ 2018 m. gegužės 9 d. raštą dėl dokumentų pateikimo atsakovui I. G. bei atsakovo I. G. 2018 m. gegužės 18 d. raštą dėl dokumentų pateikimo.
12. CPK 314 straipsnis įtvirtina ribojimus naujų įrodymų pateikimui apeliacinės instancijos teisme, jeigu jie galėjo būti pateikti anksčiau, nebent pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti arba tokių įrodymų poreikis iškilo vėliau, nei buvo priimtas teismo procesinis sprendimas (nutartis).
13. Šiuo atveju byloje nėra duomenų, kad ieškovė būtų teikusi nutarties 11 punkte išvardintus įrodymus pirmosios instancijos teismui ir jis būtų atsisakęs priimti šiuos įrodymus. Atskirajame skunde ieškovė parašė, kad naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, tačiau atskirojo skundo argumentuose nenurodė, kokias papildomas ar naujai paaiškėjusias aplinkybes, susijusias su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, ketina įrodinėti šiais kartu su atskiruoju skundu pateiktais įrodymais. Ieškovė taip pat neatskleidė priežasčių, dėl kurių naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taigi, šioje byloje ieškovė nepagrindė naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teisme būtinybės.
14. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinis teismas konstatuoja, kad nenustatyta po apskųstos nutarties priėmimo ieškovei iškilusi būtinybė pateikti naujus įrodymus, todėl juos atsisakytina priimti.
Dėl apskųstosios nutarties teisėtumo ir pagrįstumo
15. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai įvykdomos šios sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, pagrindžiama, kad nesiėmus prevencinių priemonių galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Šios sąlygos yra kumuliacinės. Tai reiškia, kad jeigu bent viena iš sąlygų neegzistuoja, atsakovo teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-11-196/2018 ir joje nurodytą praktiką).
16. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškinys preliminariai pagrįstas. Vadinasi, pirmoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtina sąlyga buvo nustatyta, todėl apeliacinis teismas šiuo klausimu plačiau nepasisako.
17. Tiek pirmosios instancijos teismui pateiktame prašyme, tiek atskirajame skunde ieškovės pozicija dėl laikinųjų apsaugos priemonių būtinumo (grėsmės sąlygos) grindžiama ieškinio reikalavimo sumos dydžiu, taip pat atsakovo elgesiu iki šios bylos iškėlimo, tikėtinai patvirtinančiu jo nesąžiningumą. Kaip teisingai apskųstojoje nutartyje nurodė pirmosios instancijos teismas, aktualioje (pastarųjų metų) Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra nuosekliai pasisakoma, kad tokios aplinkybės, kaip reikalavimo sumos dydis atsakovui ar atsakovo turimo turto apimtis savaime nėra pakankamas pagrindas atsakovo turto bei piniginių lėšų areštui, jeigu į bylą nepateikiama duomenų apie atsakovo nesąžiningą elgesį, t. y. jo veiksmus, kuriais specialiai siekiama sumažinti turimo turto masę (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016; 2016 m. birželio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016; 2016 m. birželio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016; 2018 m. sausio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-25-464/2018).
18. Šiame kontekste pažymėtina, kad sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, asmens nesąžiningumas nepreziumuojamas, todėl pareiga įrodyti bylos šalies nesąžiningumą tenka tam asmeniui, kuris prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Disponavimo turtu ribojimų nustatymo paskirtis yra konservacinė, o jų tikslas yra antrosios ginčijamų teisinių santykių šalies (atsakovo) turto išsaugojimas, jeigu kyla abejonių, kad šis turtas gali būti perleistas siekiant ateityje išvengti atsiskaitymo su savo kreditoriais ar prievolių jiems įvykdymo (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-1494-464/2017). Tokia teismų praktikos nuostata lemia išvadą, jog laikinųjų apsaugos priemonių institutu siekiantis pasinaudoti asmuo turi pateikti konkrečių duomenų (informacijos) apie atsakovo jau atliktus, atliekamus ar ketinamus atlikti veiksmus, kurie nesuderinami su sąžiningo elgesio standartu (turimo turto paslėpimas, perleidimas kitiems asmenims bet kokia forma, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma ir pan.). Sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek šalies veiksmai iki bylos iškėlimo, tiek ir jos nagrinėjimo metu. Priešingu atveju šis išimtinis ir atsakovo interesus itin varžantis procesinis institutas netaikytinas.
19. Šioje byloje ieškovė savo prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones negrindžia atsakovo nesąžiningumu, susijusiu būtent su siekiu išvengti ieškovei tikėtinai palankaus teismo sprendimo įvykdymu ar su poveikiu atsakovo turtui, jį sumažinant ar apsunkinant. Ieškovė galimą atsakovo nesąžiningumą grindžia tuo, jog atsakovas atliko vienašališką prievolių įskaitymą jau po teismo nutarties, kuria ieškovei iškelta bankroto byla, įsiteisėjimo. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad atsakovo elgesio vertinimas sąžiningumo aspektu negali būti siejamas su prievolės kreditoriui pobūdžiu bei ginčijamo sandorio sudarymo aplinkybėmis, nes tai yra argumentai dėl ginčo esmės. Ieškovės nurodytos aplinkybės dėl atsakovo galbūt neteisėtai atlikto įskaitymo, sudaro pagrindą kreiptis į teismą su ieškiniu, tačiau nesudaro pagrindo konstatuoti šalies nesąžiningumą sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Šioje bylos proceso stadijoje tokie ieškovės argumentai nėra aktualūs, dėl jų pagrįstumo pirmosios instancijos teismas pasisakys priimdamas sprendimą dėl šalių ginčo esmės.
20. Apeliacinis teismas, apibendrindamas tai, kas išdėstyta, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą suponuoja grėsmė, kad dėl kokių nors atsakovo veiksmų arba neveikimo, taip pat dėl kitokių objektyvių aplinkybių galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Kaip ne kartą jau buvo konstatuota teismų praktikoje, laikinosios apsaugos priemonės pasižymi procesiniu, o ne materialiniu teisiniu pobūdžiu (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-280/2012 ir kt.), kas reiškia, jog paaiškėjus ar iškilus naujoms grėsmėms būsimo teismo sprendimo įvykdymui, ieškovė turi teisę pakartotinai kreiptis į teismą su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje (CPK 144 straipsnio 1 ir 3 dalys, 147 straipsnio 2 dalis). Tokiu atveju teismas turi iš naujo vertinti prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumą, nustatinėdamas, ar pakartotinio prašymo nagrinėjimo metu egzistuoja prašyme nurodytos naujos grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui.
21. Kiti ieškovės atskirajame skunde išdėstyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliekama nepakeista.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
atsisakyti priimti ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Montavis“ kartu su atskiruoju skundu pateiktus įrodymus.
Kauno apygardos teismo 2019 m. kovo 7 d. nutartį palikti nepakeistą.