Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daliaus Jocio, Savinijaus Katausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Aurelijos Sadauskaitės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. G. apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2023-05-16 nuosprendžio, kuriuo V. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį 2 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2021-11-15 nuosprendžiu paskirta 2 metų laisvės atėmimo bausme, prie šiuo nuosprendžio paskirtos griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės bausmės – 6 mėnesius laisvės atėmimo ir V. G. galutinė subendrinta bausmė nustatyta – 3 metai laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, 66 straipsniu, V. G. į paskirtos bausmės laiką visiškai įskaityta bausmė, atlikta pagal Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2021-11-15 nuosprendį, laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2021-01-12 (11.30 val.) iki 2021-01-13 (11.25 val.).

Nuosprendžiu iš V. G. nukentėjusiajam R. P. priteista 510 Eur turtinės žalos atlyginimo, nukentėjusiajai E. S. 120 Eur turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. V. G. nuteistas už tai, kad, įsibrovęs į patalpą, pagrobė svetimą turtą – laikotarpyje nuo 2020-11-22, 22 val., iki 2020-11-23, 13 val. (tikslesnė data ir laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti), (duomenys neskelbtini), veikdamas bendrininkų grupe su asmeniu, kurio atžvilgiu dėl šios veikos ikiteisminis tyrimas atskirtas į atskirą tyrimą,: (1) nulaužė R. P. priklausančio sandėliuko durų spyną, kurios vertė 10 Eur, taip įsibrovė į minėtą patalpą, iš kurios pagrobė R. P. priklausančias 4 naujas automobilio vasarines padangas „Sunfull SF-688, R18“ su 4 ratlankiais, kurių bendra vertė 500 Eur; (2) nulaužė E. S. priklausančių dviejų sandėliukų durų spynas, kurių bendra vertė 20 Eur, taip įsibrovė į abu sandėliukus, tačiau iš vieno sandėliuko nieko nepagrobė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, tai yra todėl, kad sandėliuke nebuvo vertingų daiktų, o iš antro sandėliuko pagrobė E. S. saugotą trimerį, kurio vertė 100 Eur; (3) nulaužė J. B. priklausančių dviejų sandėliukų durų spynas, kurios buvo senos ir bevertės, taip įsibrovė į abu sandėliukus, tačiau iš jų nieko nepagrobė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, tai yra todėl, kad sandėliukuose nebuvo vertingų daiktų; (4) nulaužė V. G. priklausančio sandėliuko durų spyną, kuri buvo sena ir bevertė, taip įsibrovė į sandėliuką, tačiau iš jo nieko nepagrobė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, tai yra todėl, kad sandėliuke nebuvo vertingų daiktų; (5) iš V. N. priklausančio sandėliuko durų staktos išplėšė pakabinamą spyną, taip įsibrovė į minėtą sandėliuką, tačiau iš jo nieko nepagrobė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, tai yra todėl, kad sandėliuke nebuvo vertingų daiktų, tokiais veiksmais R. P. padarė 510 Eur, o E. S. – 120 Eur turtinę žalą.

3. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja advokatė prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

4. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-118-746/2016, 2K-226-1073/2019).‏‏‎

5. Nuteistasis V. G. apeliaciniame skunde nesutinka su jo pripažinimu kaltu, prašo išteisinti, teigia, jog vagystėje nedalyvavo, nieko apie nusikaltimą nežinojo. Tačiau apygardos teismas, ištyręs byloje esančią medžiagą, priimtą nuosprendį, nuteistojo apeliacinio skundo argumentus daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo V. G. kaltės, teisingai taikė baudžiamojo įstatymo bei baudžiamojo proceso normas. Vien tai, kad apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nereiškia nuosprendžio nepagrįstumo ar neteisėtumo. Šiuo atveju kolegija neturi pagrindo nesutikti su nuosprendyje išdėstytais argumentais bei motyvuotomis išvadomis ir sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo V. G. pripažintas kaltu pagrįstai, priešingai nei teigia apeliantas, jo kaltę įrodo ne prielaidos, o būtent įrodymų visuma.

6. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 1–4 dalys). Teismas apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi išdėstyti įrodymus, kuriais grindžia teismo išvadas, ir nurodyti motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Taigi teismas savo išvadas privalo grįsti patikimais įrodymais, įvertinti jų visumą ir tai turi leisti teismui padaryti sprendime išdėstytas išvadas.

7. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog pirmosios instancijos teismas laikėsi aptartų reikalavimų, išdėstė ištirtus įrodymus bei juos išsamiai išanalizavo, vertino tiek kiekvieną atskirai, tiek visumą, nustatydamas jų tarpusavio ryšius, atkūrė logišką ir nuoseklią nusikaltimo aplinkybių grandinę.

8. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu V. G. nuteistas dėl to, kad įsibrovęs į patalpą, pagrobė svetimą turtą, t. y. byloje nustatytu metu ir vietoje, veikdamas bendrininkų grupe su asmeniu, kurio atžvilgiu dėl šios veikos ikiteisminis tyrimas atskirtas į atskirą tyrimą, nulaužė R. P. priklausančio sandėliuko durų spyną, kurios vertė 10 Eur, taip įsibrovė į minėtą patalpą, iš kurios pagrobė R. P. priklausančias 4 naujas automobilio vasarines padangas su 4 ratlankiais, kurių bendra vertė 500 Eur, taip pat nulaužė E. S. priklausančių dviejų sandėliukų durų spynas, kurių bendra vertė 20 Eur, taip įsibrovė į abu sandėliukus, iš antro sandėliuko pagrobė E. S. saugotą trimerį, kurio vertė 100 Eur, be to, nulaužus spynas, buvo įsibrauta ir į daugiau sandėliukų, tačiau nieko vertingo nepagrobta. V. G. neneigia, jog buvo prie įvykio vietos, laukė automobilyje savo pažįstamo, kuris atsinešė esą kito pažįstamo padovanotus daiktus (ratus ir trimerį). Tokios pozicijos nuteistasis laikėsi apylinkės teisme, tačiau, kaip matyti iš nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas motyvuotai, remdamasis ištirtų įrodymų visuma, ją paneigė, kolegija nemato pagrindo nepritarti išsamiems apylinkės teismo argumentams.

9. Iš bylos medžiagos matyti, jog pats nuteistas procese duodamas parodymus apie inkriminuoto nusikaltimo aplinkybes nebuvo nuoseklus. Iš pradžių apklausiamas ikiteisminiame tyrime V. G. neigė išvis buvęs įvykio vietoje, vėlesnėse apklausose jau pripažino, jog visgi prie nusikaltimo vietos buvo su A. P. ir pastarojo paprašytas sustoti, laukė automobilyje, kur netrukus A. P. parsinešė du ratus ir jis, V. G., iškart suprato, kad ratai buvo pavogti, tačiau A. P. esą pasakęs, kad tai ne apelianto reikalas ir netrukus parsinešė dar du ratus ir įrankį žolei pjauti, nuvažiavus į Tauragę, svarstė, kur galėtų parduoti pavogtus ratus. Apklausiamas teisiamajame posėdyje V. G. jau teigė, jog prie parduotuvės sustojo paprašytas A. P., esą pastarajam draugas pažadėjo duoti ratus, jokių įtarimų, kad vykdoma vagystė nekilo, A. P. ratus atsinešė per du kartus, nuvažiavus į Tauragę, A. P. pasakęs, kad ratus reikia parduoti, bandyta ieškoti pirkėjų, vėliau A. P. jam pasakė teisybę. Taigi, kaip matyti, apelianto parodymai nenuoseklūs, todėl nepatikimi, nenuoširdūs ir neatitinkantys kitų bylos duomenų ir pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai pripažino kaltės neigimą gynybine versija bei ja nepatikėjo. Nors nuteistasis apeliaciniame skunde prašo apklausti A. P., tačiau šio asmens apklausa negalima, kadangi jis yra pasislėpęs, išduotas Europos arešto orderis. Kita vertus, byloje surinktų įrodymų pakanka pripažinti V. G. kaltu dėl inkriminuoto nusikaltimo.

10. Pats V. G. pripažįsta buvęs prie įvykio vietos, tai objektyviai patvirtina ir mobiliojo ryšio operatoriaus pateikta informacija apie telekomunikacijų įvykius elektroninių ryšių tinklais, bokštų celes, bokštų buvimo vietas, pagal kurią nusikaltimo naktį, V. G. naudojamas telefono numeris veikia celėje bokšto, kurio veikimo spindulys apima ir nusikaltimo vietą. Vien tai, jog, kaip teigia apeliantas, kitas kartu vykęs asmuo nešė daiktus į automobilį, nesudaro pagrindo spręsti, kad V. G. nesuprato, jog vykdomas nusikaltimas, o atnešti daiktai pavogti, įsibrovus į svetimus sandėliukus. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai sprendė, kad V. G. suvokė, jog buvo paimti svetimi daiktai bei veikė tyčia, apie ką galima spręsti iš V. G. pokalbių suvestinių (t. 2, b. l. 80-81, 82-85), kuriose užfiksuoti V. G. parodymų derinimai taip pat, kaip teisingai atkreiptas dėmesys skundžiamame nuosprendyje, ir nuteistojo frazės: „kad būtų ir šeši tie ratai buvę, būčiau ir visus šešis nupisęs“, todėl tikėti apeliantu apie tariamą dovaną ratais, nėra jokio pagrindo. Apie nuteistojo V. G. siekį netrukus parduoti pagrobti pavogtus daiktus patvirtina jo telefone esanti informacija – 2020-11-23 susirašinėjimas, iš kurio matyti, kad apeliantas teiraujasi, kas galėtų nupirkti ratus, siunčia ratlankio su padanga nuotrauką (t. 1, b. l. 125-126, 127, t. 2, b. l. 1-3, b. l. 4-9, 10-15), taip pat liudytojo V. N. parodymai apie tai, jog laikotarpyje nuo 2020-11-22 iki 2020-11-25, susitikus su V. G., pastarasis siūlė pirkti ratus, teiravosi, kam juos būtų galima parduoti. Be kita ko, nuteistasis apeliaciniame skunde pripažįsta sužinojęs apie nusikaltimą, tačiau ne jo padarymo metu, o esą vėliau, tačiau, tai, kaip matoma, neatbaidė nuo bandymų parduoti pagrobtą turtą. Bendrininkavimo atveju nebūtina, jog bendrai veikiantys asmenys kiekvienas realizuotų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymius, būtų detaliai aptarę nusikalstamą sumanymą. Šiuo atveju įrodymų visuma, jų tarpusavio ryšys, leidžia susieti V. G. su nusikaltimu bei patikimai pripažinti jo indėlį inkriminuoto nusikaltimo padaryme, dėl ko jis pagrįstai ir buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn bei nuteistas skundžiamu nuosprendžiu.

11. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis išsakė prašymą peržiūrėti jo nusikalstamą veiką atsižvelgiant į nuo birželio 1 dienos įsigaliojusius kodekso pasikeitimus. Pagal BK 3 straipsnio 2 dalį veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims.

12. Aptariamu nuosprendžiu V. G.nuteistas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį dėl svetimo turto vagystės, nustačius veiką kvalifikuojantį požymį – įsibrovimą į patalpą, vadinasi, jo padaryta veika atitiktų dabar galiojančio BK 178 straipsnio 3 dalį, kurioje įtvirtintas įsibrovimo į patalpą požymis. Vis tik, atsižvelgiant į tai, kad tiek V. G.nusikalstamos veikos padarymo metu (2020-11-22 – 11-23) galiojusios redakcijos BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijoje, tiek naujos redakcijos BK 178 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytos bausmės nepasikeitė (numatytos tos pačios alternatyvios baudos, laisvės apribojimo, arešto ir laisvės atėmimo iki šešerių metų bausmės), baudžiamojo įstatymo pakeitimai nuteistojo padėties nešvelnina, todėl nėra pagrindo perkvalifikuoti jo nusikalstamą veiką.

13. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis suabejojo bausmės dydžiu bei žalos dėl ratų dydžiu. Kolegija neturi pagrindo manyti, jog V. G. nubaustas per griežtai. Skundžiamame nuosprendyje bausmės skyrimas apeliantui išsamiai ir detaliai motyvuotas, atsižvelgta į bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visumą. Apeliantas praeityje ne kartą teistas, turėdamas neišnykusį teistumą, padarė naują tyčinį apysunkį nusikaltimą, dėl ko pripažinta, jog nusikalto būdamas recidyvistu ir tai sunkina jo atsakomybę. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas bausmės skyrimui reikšmingas taip pat ir nuteistojo padėties lengvinimui galinčias turėti įtakos bylos aplinkybes, pagrįstai parinko apeliantui griežčiausią sankcijoje numatytą bausmės rūšį bei nustatė kiek švelnesnį nei vidurkis jos terminą. Kolegija neturi pagrindo abejoti bausmės rūšies bei trukmės parinkimo pagrįstumu.

14. Padarytos žalos dydis nuosprendyje taip pat aptartas. Nors apeliantas apygardos teismo posėdyje teigė, jog vienas ratas buvo netinkamas naudoti, tačiau apžiūros protokole užfiksuotas V. G. telefone esantis susirašinėjimas programėlėje apie tai, kad parduodami ratai už 250 Eur, nurodant, kad geros padangos. Liudytojas V. N. apylinkės teisme patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, jog jam V. G. pasiūlyti ratai buvo apgadinti, tačiau nukentėjusysis R. P. teisme paaiškino, jog už ratus mokėjo 200 Eur, už padangas 300 Eur, vieną padangą buvo pradūręs, tačiau ji nebuvo mušta, diskas nelenktas. Nėra pagrindo abejoti nukentėjusiojo pateiktu žalos dydžiu, kuris protingas, atsižvelgiama ir į apelianto siekį parduoti ratus kaip geros būklės, todėl skundžiamame nuosprendyje nustatytą bei priteistą turtinės žalos dydį kolegija vertina kaip pagrįstą.

15. Atsižvelgdamas į visą tai, kas išdėstyta, apygardos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvadoms, kad įrodymų visuma leidžia pagrįstai spręsti, jog V. G. padarė jam inkriminuotą nusikaltimą. Dėl to, kas aptarta, pirmosios instancijos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

16. Klaipėdos apygardos teisme buvo gautas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Finansų skyriaus prašymas „Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų“, kuriame prašoma valstybei priteisti antrinės teisinės pagalbos išlaidas – 83,33 Eur iš V. G..

17. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos taip pat galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinėje instancijoje.

18. Nagrinėjamu atveju prašomos teisinės pagalbos išlaidos nepriteisiamos. Nuteistasis nedirbo, skundžiamu nuosprendžiu nuteistas realia laisvės atėmimo bausme, apeliacinis skundas surašytas paties nuteistojo ir šiuo atveju atmestas.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo V. G. apeliacinį skundą atmesti.

Atmesti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Finansų skyriaus prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų – 83,33 Eur priteisimo iš V. G..