- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-02-27
- Bylos Nr.
- I-1522-815/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04411-2018-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Ernestas Spruogis
- Pareiškėjas
- E. V.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos
- Kategorijos
- 20.5.1Kiti su civiline atsakomybe susiję klausimai
- 37.3Kalinamųjų ir suimtųjų teisės
- 55.1.3Teismo sprendimo priėmimas, paskelbimas ir išsiuntimas
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos ir Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I
1. Pareiškėjas E. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su 2018 m. gruodžio 6 d. skundu, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės 18 200 Eur atlyginimą už patirtą neturtinę žalą (b. l. 1–2):
1.1. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, neturtinės žalos atlyginimą – 9 100 Eur;
1.2. Iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, neturtinės žalos atlyginimą – 9 100 Eur.
2. Pareiškėjo skundas grindžiamas iš esmės tokiais argumentais.
2.1. Pareiškėjas periodiškai nuo 2015 m. lapkričio 23 d. iki 2016 m. balandžio 1 d. buvo periodiškai perkeliamas iš Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK) į Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio AVPK) komisariatą. Perkeliant pareiškėjo teisės buvo suvaržomos labiau negu įtvirtinta teisės aktuose (dėl judėjimo laisvės), tai sukėlė neigiamus išgyvenimus.
2.2. Panevėžio apygardos teismo 2011 m. gegužės 20 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pareiškėjui paskirta bausmę atlikti pataisos namuose, pareiškėjas gali būti perkeltas iš pataisos namų tik 5 paroms, buvo pažeistos jo teisės, įtvirtintos Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 7 straipsnio 1 dalies 1 punkte ir 8 straipsnio 1 dalies 3 punkte.
2.3. Pareiškėjas iš pataisos įstaigos buvo perkeltas ir grąžintas į įstaigą: atitinkamai 2015 m. lapkričio 23 d. ir 2015 m. gruodžio 14 d., 2016 m. sausio 4 d. ir 2016 m. kovo 17 d., 2016 m. kovo 31 d. ir 2016 m. balandžio 12 d., Taigi, pareiškėjas 73 dienas buvo laikomas ne pataisos įstaigoje. Pareiškėjas (remiantis Įstatymo 9 straipsnio 3 dalimi) laikytas užrakintas kamerose 23 valandas per parą, neturėjo jokio buitinio aprūpinimo, nustatyto pataisos įstaigoje, taip pat neturėjo judėjimo laisvės, kokia yra pataisos namuose. Taigi, pasibaisėtinai ilgą laiką teko būti, kai pareiškėjo laisvės buvo suvaržytos labiau, negu leidžia įstatymas, dėl to atsakinga ir Viešojo saugumo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba), ir Pravieniškių PN-AK. Neginčijamas faktas yra tai, kad atsakovė pažeidė pareiškėjo teises, nes jis buvo perkeltas iš pataisos namų daugiau kaip 5 paroms, o pažeidusi Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir 8 straipsnio 1 dalies 3 punktą, suteikė pareiškėjui pablogintas kalinimo sąlygas, vykdė baudimą tokio lygio, kuris neatitinka Konstitucijos 20 straipsnio, tai reiškia, kad pareiškėjas laikytas sąlygomis, prilygstančiomis suėmimui, tai buvo neteisėta, nes valstybės institucijos nesudarė grafiko, kad pareiškėjo teisės nebūtų pažeistos.
Atsakovė, taip ilgai laikydama pareiškėją, akivaizdžiai pažeisdama Įstatymą, atliko neteisėtus veiksmus, suvaržiusius pareiškėjo laisvę, negu įtvirtinta. Atsižvelgiant į atsakovės neteisėtus veiksmus, pažeistos pareiškėjo konstitucinės teisės (20 straipsnis), yra akivaizdus priežastinis ryšys (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.247 straipsnis), tarp jam kilusios žalos ir fakto, jog valstybės institucijos nepagrįstai taikė pareiškėjui laisvės suvaržymą, dėl to pareiškėjas patyrė nepatogumus, fizinį diskomfortą, bendravimo galimybių sumažinimą, nes kameroje buvo tik keli asmenys, taip pat neigiamus emocinius, dvasinius ir psichologinius išgyvenimus, kaip tai įtvirtinta CK 6.250 straipsnyje.
2.4. Šiuo atveju kalta ir Tarnyba, nes vykdo asmenų konvojavimą iš vienos įstaigos į kitą, o esant nepakankamai dažnam konvojavimui, nebuvo galimybių pareiškėją laikyti ne pataisos namuose trumpesnį laiką, dėl to pareiškėjo teisės buvo pažeistos.
2.5. Pareiškėjas, pagrįsdamas skundą, remiasi, be kita ko, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija (toliau – ir EŽTK), jos 3 straipsniu, CK nuostatomis susijusiomis su neturtinės žalos atlyginimu, Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 8 straipsnio 1 dalies 3 punktu (žr. atitinkamą galiojusią Įstatymo redakciją), nurodo, kad buvo pažeistas jo orumas, ir jam priteistinas prašomas neturtinės žalos atlyginimas – 18 200 Eur, t. y. po 9 100 Eur iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK.
II
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Viešojo saugumo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodo, kad pareiškėjo skundo dalis, susijusi Tarnyba, nutrauktina, kad reikalavimas yra nepagrįstas, prašo bylos dalies nenutraukus, minėta skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą, savo poziciją grindžia iš esmės tokiais argumentais (b. l. 10–14).
1. Tarnyba, nesutinka su pareiškėjo skundo abstrakčiais teiginiais dėl konvojavimo, o skundą dėl konvojavimo laiko netenkintinu ir atmestinu tiek turinio, tiek piniginės išraiškos atžvilgiu. Tarnyba, atstovaudama Lietuvos valstybei šioje administracinėje byloje, atmeta bet kokias pareiškėjo aliuzijas į Tarnybos galimai padarytus teisės pažeidimus pareiškėjo atžvilgiu ir kitus galimai padarytus teisės pažeidimus skundo teisminio nagrinėjimo dalyko ribose. Pareiškėjo skundo teiginiai grindžiami tik pareiškėjo subjektyviu įsitikinimu ir prielaidomis apie asmens konvojavimą, todėl šie teiginiai vertintini kritiškai ir atmestini. Konvojavimas yra tik ginkluotas asmenų lydėjimas ir pristatymas į paskirties punktus, užtikrinant apsaugą, vykdant kompetentingų įstaigų priimtą sprendimą dėl asmens pristatymo į paskirties punktą. Konvojavimas nėra sulaikymo, įkalinimo ar laisvės atėmimo bausmės vykdymas, Tarnyba nėra bausmių ar suėmimo vykdymo subjektas, neatliekanti, pasak pareiškėjo, asmens perkėlimo, iš Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) pavaldžių įstaigų (ir į pavaldžias įstaigas).
2. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. birželio 28 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-2378-428/2018 (proc. Nr. 3-62-3-00244-2018-5) pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos, vykdant pareiškėjo konvojavimą iš Pravieniškių PN-AK nuo 2014 m. gruodžio 20 d. iki 2017 m. gruodžio 20 d., pareiškėjo bylą dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo nuo 2010 m. liepos 31 d. iki 2015 m. balandžio 17 d. dėl saugos diržų neįrengimo konvojavimo automobiliuose ir automobilių perpildymo nutraukė, kitą dalį skundo atmetė. Teismo sprendimas 2018 m. spalio 16 d. įsiteisėjo.
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2017 m. gruodžio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. I-2590-362/2017 (teisminio proceso Nr. 3-64-3-01907-2017-3) atsisakė priimti pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo, vykdant priimtus sprendimus nuo 2011 m. gegužės nuo 20 d. iki 2017 m. lapkričio 11 d. gabenti pareiškėją iš pataisos namų, gabenimo neteisėtumo ir nepagrįstumo, apribojant pareiškėjo teises ir apsunkinant jo kalinimo sąlygas, kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai. Nutartis įsiteisėjo 2018 m. vasario 13 d.
3. Remiantis teismų praktika (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT administracines bylas Nr. AS146-52/2012, Nr. AS858-214/2010, Nr. AS602-11/2013), pareiškėjo skundo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, nenagrinėtinas pakartotinai. Pareiškėjas šioje administracinėje byloje, reikšdamas reikalavimą priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, neturtinės žalos atlyginimą, siekia išspręsti ginčą dėl tų pačių teisinių santykių, skundas grindžiamas tomis pačiomis aplinkybėmis, reikalavimai reiškiami tam pačiam atsakovui ir dėl to paties dalyko. Remiantis nurodytomis aplinkybėmis, minėtose administracinėse bylose yra priimti teismo sprendimai, kuriuose pareiškėjo reikalavimai dėl neturtinės žalos priteisimo yra išspręsti.
Tarnyba, priimdama organizacinio pobūdžio vietinius teisės aktus, nepriėmė administracinio akto individualiai pareiškėjo atžvilgiu ir nepriėmė individualaus pobūdžio sprendimo dėl pareiškėjo konvojavimo konkrečią dieną, konkrečiu konvojumi į atitinkamą paskirties punktą, todėl jai negali būti taikoma teisinė atsakomybė už galimai nepagrįstus kalinimo sąlygų pasikeitimus ir terminus ar šių sąlygų neužtikrinimą pareiškėjui bausmes vykdančioje institucijoje, kuri ir yra minėtos atsakomybės subjektas. Nurodyta netinkama atsakovės atstovė eliminuoja ginčą tarp asmens ir viešojo administravimo subjekto.
Tarnyba vykdo tik asmenų konvojavimą (procesą), ši funkcija vykdoma, atliekant kratas, priimant konvojuojamuosius, juos pervežant ir lydint specialiaisiais konvojavimo automobiliais, vykdant jų apsaugą. Tarnyba, būdama atsakinga ir nuosekli jai nustatytų funkcijų vykdytoja, atsako už veiksmų teisėtumą ir pagrįstumą tik dėl paminėtų veiksmų ir negali prisiimti atsakomybės už kitų subjektų veiksmus / neveikimą ir priimtų sprendimų galimą neteisėtumą. Tarnyba neturi teisinių ir techninių galimybių kontroliuoti asmenų buvimo tardymo izoliatoriuose terminų ir sąlygų ar daryti tam įtaką, minėta pareiga suformuluota ir teisės aktuose deleguota Departamentui pavaldžioms įstaigoms, kurios turi padalinius, vykdančius kalinamųjų apskaitą, kurie renka, kaupia ir analizuoja minėtą informaciją apie asmenų atvykimą, jų laikymą ir jų išvykimo teisines ribas bei pagrįstumą, prognozuoja būtinus laiku atlikti veiksmus, kad nebūtų pažeistos asmenų teisės ir kad būtų užtikrintos tinkamos teisėtos asmenų laikymo sąlygos.
Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakyme Nr. 1R-240/1V-246 patvirtintas Konvojavimo taisykles (toliau – ir Taisyklės) be Tarnybos konvojavimo veiklą gali vykdyti ir vykdo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir jam pavaldžios įstaigos, Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos., Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Departamentas ir jam pavaldžios įstaigos, Lietuvos Respublikos Specialiųjų tyrimų tarnyba, Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, Lietuvos Kariuomenės Karo policija ir kitos kompetentingos institucijos.
4. Tarnyba, vadovaudamasi teisės aktais, asmens duomenų pagrindu nekaupia ir nesistemina (nesudarinėja duomenų registrų) informacijos apie asmenų konvojavimo įvykius. Norminiai teisės aktai nenustato Tarnybai pareigos ar teisės rinkti ir (ar) kaupti informaciją, susijusią su konkrečių asmenų konvojavimu. Departamentui pavaldžios įstaigos yra laisvės atėmimo bausmės ir suėmimo vykdymo subjektai, ne Tarnyba. Departamentui pavaldžios įstaigos prima sprendimą konvojuoti asmenį, tinkamai parengia dokumentus konvojavimui ir pateikia paraišką Tarnybai, tai yra teisinis pagrindas konvojuoti asmenį į paskirties punktą. Tarnyba privalo vykdyti bausmės ar suėmimo vykdymo subjekto priimto sprendimą, negali jo keisti ar nevykdyti, nesant teisės aktuose nustatytų išimčių, Tarnybos pareigūnai tik organizuoja ir vykdo paties konvojavimo (lydėjimo su apsaugą į paskirties punktą) procesą, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos viešojo saugumo tarnybos įstatymu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 2 d. nutarimu Nr. 1109 ir Taisyklėmis. Asmens konvojavimo teisinis pagrindas yra pagal kompetenciją Departamentui pavaldžios įstaigos ar teritorinės policijos įstaigos priimtas sprendimas dėl asmens konvojavimo ir parengti, įforminti asmens konvojavimo dokumentai bei sprendimas perduoti konvojuoti Tarnybos pareigūnams. Apie priimtą sprendimą dėl asmens konvojavimo fakto ir konvojavimo vykdymo aplinkybes (sąlygas) sprendimą priėmęs subjektas tik informuoja Tarnybą, kad jį privalu vykdyti nurodytomis sąlygomis. Tarnybai teisės aktuose nenustatyta teisė ir (ar) pareiga kvestionuoti kompetentingo subjekto priimtą sprendimą konvojuoti asmenį nustatytu laiku, būdu ir į nurodytą paskirties punktą, nes priešingu atveju, pagal pareiškėjo pateiktą teisinės atsakomybės versiją, Tarnyba peržengtų nustatytas jos kompetencijos ribas ir pažeistų Departamentui pavaldžių įstaigų diskrecijos teises.
Byloje nėra duomenų dėl kokių priežasčių kompetentingos įstaigos ar pareigūnai priėmė sprendimus tokiu būdu ar kitokiu būdu perkelti pareiškėją, jį perduodant planinį konvojavimą organizuojančiai ir vykdančiai tarnybai, nurodant paskirties punktus.
5. Dėl neturtinės žalos
5.1. Tarnyba remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) praktika dėl neturtinės žalos (civilinės bylos Nr. 3K-3-294/2003, Nr. 3K-3-337/2006, Nr. 3K-3-376/2007), nurodo kad pareiškėjas neįrodinėjo dėl galimai neteisėtų veiksmų kilusių padarinių, neakcentavo pasireiškiančių išgyvenimų ar sukrėtimų, nepateikė įrodymų dėl jų sukelto sunkumo laipsnio ir galimų pasekmių ateityje. Asmens pažeista teisė gali būti apginta tuo atveju, jeigu jis konkrečiai įvardija neteisėtus valdžios institucijos veiksmus (neveikimą), apibrėžtus laike bei erdvėje ir savo reikalavimą pagrindžia atitinkamais argumentais ir įrodymais. Reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo, nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) administracinė byla Nr. A146-1527/2012).
Šalies argumentai
5.2. Pareiškėjo skunde nurodyti patirti nepatogumai, fizinis ir psichologinis diskomfortas, išgyvenimai yra ne jo teisių pažeidimo, o baudžiamojo persekiojimo ir laisvės atėmimo bausmės vykdymo specifiškumo bei taikomų apribojimų pasekmė. Remiantis Vilniaus apygardos administracinio teismo administracine byla Nr. I-1950-580/2013, laisvės atėmimo bausme nuteistas asmuo privalo susitaikyti su jo teisių ribojimais ir įvairiais nepatogumais, pagrindu teisių gynybai yra tik aplinkybių, kurios rodytų, jog su asmeniu buvo elgiamasi nežmonišku ar žeminančiu būdu arba jis būtų kankinamas, nustatymas (EŽTK 3 straipsnis); taigi, suimtasis turėtų patirti ypatingą, visuomenei nepriimtiną pareigūnų elgesį. Tokių aplinkybių Tarnyboje iki šiol neužfiksuota. Tik nustačius neteisėtus veiksmus, kurie galėtų būti vertinami kaip žalą sukėlęs veiksnys, galima spręsti klausimą dėl žalos atlyginimo. Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš Tarnybos galimai neteisėtų veiksmų, pareiškėjui nepakanka tik abstrakčiai pareikšti, kad buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir erdvėje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) pareiškėjui CK 6.270 straipsnio prasme. Šioje administracinėje byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie tai, kad kuriuo nors lygiu būtų sutrikusi pareiškėjo sveikata konvojavimo metu arba po jo ar kilusios kitos neigiamos pasekmės, taigi, nėra priežastinio ryšio tarp tariamai pareigūnų neteisėtų veiksmų ir atsiradusių neigiamų pasekmių. Šioje administracinėje byloje nėra objektyvių duomenų apie tai, kad atsirado sąlygos, įtvirtintos LR CK 6. 271 straipsnyje.
5.3. Akivaizdu, kad pareiškėjas nepagrindė valstybės civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo, o prašoma atlyginti neturtinė žala prieštarauja teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams. Nepagrįstais kaltinimais pareiškėjas pozicionuoja save kaip nukentėjusįjį, o jo reikalavimas atlyginti tariamai patirtą neturtinę žalą traktuotinas kaip galimai nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaitą
III
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija, dėl atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodo, kad su skundu nesutinka, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą, savo poziciją grindžia iš esmės tokiais argumentais (b. l. 16–19).
1. Dėl perkėlimo į laikino sulaikymo įstaigas
Pareiškėjas buvo perkeliamas į kitas įstaigas t. y. tardymo izoliatorių, areštinę, vykdant teismų nutartis. Atsakovės atstovas remiasi Įstatymo 2 straipsnio 2 dalimi, 8 straipsnio 1 dalies 3 punktu nurodo, kad pareiškėjas iš pataisos įstaigos į tardymo izoliatorius ir policijos komisariatus buvo perkeltas pagal motyvuotas teismų nutartis, kurias privalu vykdyti, todėl dėl šių pareiškėjo nurodytų aplinkybių nėra pagrindo konstatuoti atsakovės neteisėtų veiksmų.
2. Dėl neturtinės žalos priteisimo
Remiantis CK 6.271 straipsniu, viešoji atsakomybė atsiranda, esant 3 sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos, taigi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, o nenustačius bent vienos iš viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Remiantis Lietuvos administracinių teismų praktika, tam, kad būtų galima konstatuoti valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą CK 6.271 straipsnio taikymo prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktuose priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veiklos neteisėtumo, kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jeigu nustatytos) atsirado būtent dėl pareiškėjo nurodytų valdžios institucijos (pareigūno) neteisėtų veiksmų (neveikimo).
Tuo atveju, kai nenustatyti atsakovės atstovo neteisėti veiksmai, kitų sąlygų, būtinų deliktinei atsakomybei kilti, nustatymas yra betikslis, nes tam, kad būtų priteista pareiškėjo prašoma žala, turi būti nustatytos visos 3 kumuliatyvios sąlygos, būtinos deliktinei atsakomybei kilti. Taigi, dėl kitų pareiškėjo skundo argumentų dėl jo patirtos neturtinės žalos, jos buvimo ir jos įrodinėjimo, atsižvelgus į nurodytus argumentus, netikslinga atskirai pasisakyti.(žr. LVAT administracines bylas Nr. A858-610/2013, Nr. A-130-858/2015, Nr. A-315-602/2015).
Šalies argumentai
3. Pareiškėjas skunde nurodė tik bendrą prašomos priteisti neturtinės žalos dydį, bet konkrečiai neįvardijo, iš ko konkrečiai susideda jo prašoma atlyginti žala, savo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis ar įrodymais, argumentai dėl tariamai padarytos jam neturtinės žalos yra nekonkretūs, deklaratyvūs, paremti tik abstrakčiais teiginiais ir bendromis frazėmis apie įstatymuose įtvirtintą asmens teisę į žalos atlyginimą.
IV
Teismo posėdyje pareiškėjas E. V. iš esmės rėmėsi skunde pateiktais argumentais ir prašė skundą tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimo motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, teismo posėdyje pateiktus paaškinimus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,
konstatuoja:
1. Šioje administracinėje byloje, inter alia (lot. be kita ko), nustatyta:
1.1. Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, Panevėžio apygardos teismas 2011 m. gegužės 20 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) paskyrė pareiškėjui 11 m. laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose, taip pat suėmimas pratęstas iki nuosprendžio įsiteisėjimo (b. l. 4).
1.2. Panevėžio apygardos teismas 2015 m. lapkričio 2 d., 2015 m. lapkričio 11 d., 2015 m. lapkričio 13 d., 2015 m. gruodžio 2 d., 2015 m. gruodžio 14 d., 2016 m. sausio 21 d., 2016 m. sausio 29 d., 2016 m. vasario 4 d., 2016 m. kovo 7 d. nutartyse (b. l. 22, 24–26, 28, 32, 34, 35), Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 2 d., 2015 m. gruodžio 14 d., 2016 m. vasario 3 d. nutartyse (b. l. 23, 27, 31, 33, ), Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 23 d., 2016 m. sausio 12 d. nutartyse (b. l. 29, 30) nutarta pareiškėją konvojuoti iš Pravieniškių PN-AK į atitinkamas įstaigas.
2. Šioje administracinėje byloje sprendžiant, ar pareiškėjo prašymas yra pagrįstas ir gali būti tenkinamas, pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civiliniame kodekse ir kituose įstatymuose nustatyta tvarka. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (Civilinio kodekso 6.246 straipsnis); priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (Civilinio kodekso 6. 247 straipsnis); teisės pažeidimu padarytai žalai (Civilinio kodekso 6.249 straipsnis). Šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisydama konkretaus valstybinės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Neįrodžius bent vienos iš minėtų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. spalio 20 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A858-2233/2011 konstatavo:
„Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą). Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, taip pat turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, kurio taikymui tokiais atvejais būdingi svarbūs ypatumai, nes tokia materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta ir už kurią yra kompensuojama, turinio ir dėl to (jos dydis nesvarbu) pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą). Iš esmės analogiška nuostata suformuluota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kuris yra konstatavęs, jog neturtinės žalos atlyginimas yra glaudžiai susijęs su idėjos, jog pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai, po to, kai ši žala buvo teisingai atlyginta, įgyvendinimu. Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008). Atkreiptinas dėmesys, jog visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atvejais būdingi svarbūs ypatumai: neturtinė žala yra skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Neturtiniai praradimai susiję su netektimis, kurios negali būti nedelsiant apskaičiuojamos konkrečia materialine ekonomine forma.
Teismų praktikoje (žr., pvz., 2007 m. birželio 26 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/07; 2008 m. balandžio 16 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/08; Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14); 2010 m. birželio 23 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A858-940/2010) taip pat laikomasi nuostatos, jog neturtinės žalos įrodinėjamas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Todėl ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstu visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais.
Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog kaip neturtinė žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (žr., pvz., 2006 m. gegužės 17 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2006; 2007 m. lapkričio 15 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).“
3. Dėl Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos, civilinės atsakomybės galimumo šioje administracinėje byloje
Pabrėžtina, kad Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. birželio 28 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-2378-428/2018 (proc. Nr. 3-62-3-00244-2018-5) pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos, vykdant pareiškėjo konvojavimą iš Pravieniškių PN-AK nuo 2014 m. gruodžio 20 d. iki 2017 m. gruodžio 20 d., pareiškėjo bylos dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo nuo 2010 m. liepos 31 d. iki 2015 m. balandžio 17 d. dėl saugos diržų neįrengimo konvojavimo automobiliuose ir automobilių perpildymo nutraukė, kitą dalį skundo atmetė. Minėtas teismo sprendimas, pavėlavus paduoti apeliacinį skundą, įsiteisėjo. Teismas, įvertinęs Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. birželio 28 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-2378-428/2018 (proc. Nr. 3-62-3-00244-2018-5) turinį, daro išvadą, kad šioje byloje pareiškėjo reikalavimas priteisti 9100 Eur neturtinės žalos iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos, atlyginimą yra tapatus reikštajam minėtoje Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. I-2378-428/2018 (proc. Nr. 3-62-3-00244-2018-5), nes minėtoje byloje pareiškėjas prašė atlyginti neturtinę žalą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos, be kita ko, ir už, esą, pareiškėjo neteisėtą laikymą sunkesnėmis negu pataisos namuose sąlygomis areštinėse bei tardymo izoliatoriuose. Todėl ši administracinė byla dalyje dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti 9100 Eur neturtinės žalos iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos, atlyginimą nutrauktina Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 2 punkto pagrindu, nes yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.
4. Dėl Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, civilinės atsakomybės
Teismas pabrėžia, kad Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija jokiais savo veiksmais negalėjo įtakoti ir neįtakojo pareiškėjo buvimo tardymo izoliatoriuose bei areštinėse, nes tai buvo atliekama pagal atitinkamas teismų nutartis (žr. šio teismo sprendimo motyvuojamosios dalies 1.2 punktą). Vadinasi, Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija negalėjo pažeisti ir nepažeidė pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų; atitinkamai, nėra jokio teisinio pagrindo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 103 straipsnio 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Administracinę bylą Nr. I-1522-815/2019 dalyje dėl pareiškėjo E. V. reikalavimo priteisti 9 100 Eur neturtinės žalos iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, atlyginimą nutraukti.
Likusią pareiškėjo E. V. skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.