- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-05-06
- Bylos Nr.
- 1S-105-966/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 1-07-6-00001-2017-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Jurga Vasiliauskienė
- Kaltinamasis
- I. K.
- Advokatai
- Mindaugas Barkauskas
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Jurga Vasiliauskienė, nerengiant teismo posėdžio išnagrinėjusi kaltinamojo I. K. gynėjo advokato Mindaugo Barkausko skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. balandžio 7 d. nutarties, kuria laikinas nuosavybės teisės apribojimas į bendrosios jungtinės nuosavybės teise I. K. ir D. Č. priklausantį turtą – butą, esantį (duomenys neskelbtini), pratęstas šešių mėnesių laikotarpiui,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Nagrinėjamo klausimo esmė
1. Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama baudžiamoji byla Nr. 1-13-908/2024, kurioje, be kitų asmenų, I. K. kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalyje ir 228 straipsnio 2 dalyje, t. y. kad būdamas UAB “I.” akcininkas ir generalinis direktorius, veikdamas UAB “I.” vardu ir jos naudai, nuo 2014 m. balandžio 29 d. iki 2014 m. rugpjūčio 1 d. tyčia apgaule įgijo didelės vertės svetimą turtą, dalį UAB „P.Š.T.“ lėšų – 116 282 Eur, skirtų projektui „(duomenys neskelbtini)“ įgyvendinti; nuo 2014 m. rugpjūčio 1 d. iki 2017 m. sausio 1 d. rangos sutarties vykdymo metu piktnaudžiavo Lietuvos Respublikos statybos įstatymo suteiktomis teisėmis rangovui, rangos sutarties vykdymą neteisėtai perleisdamas kitam ūkio subjektui UAB “In.”, todėl Lietuvos Respublikos valstybė patyrė didelę neturtinę žalą, o UAB „P.Š.T.“ rangos sutarties darbams apmokėti 139 337,64 Eur buvo sumažintas finansavimas, skirtas iš klimato kaitos specialiosios programos lėšų; taip pat 2014 m. liepos 10 d. UAB “I.” vardu su VšĮ Respublikine K. L. (toliau – ir ligoninė) pasirašęs VšĮ Respublikinės K. L. pastatų atnaujinimo darbų sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kurios vertė 2 693 466,17 Eur (9 300 000 Lt) su PVM, 2015 m. rugpjūčio 18 d. pasirašęs susitarimą Nr. 1 prie rangos sutarties dėl papildomų 103 529,48 Eur (357 466,59 Lt) vertės darbų pirkimo ir 2015 m. gruodžio 1 d. susitarimą Nr. 2 prie rangos sutarties, nuo 2015 m. vasario 4 d. iki 2016 m. birželio 20 d., rangos sutarties vykdymo metu, su UAB “N.” pasirašė VšĮ Respublikinės K. L. pastatų atnaujinimo darbų sutartį Nr. 02/05, kuria, atstovaudamas UAB “I.”, rangos sutarties vykdymą neteisėtai perleido kitam ūkio subjektui – UAB “N.”; 2015 m. spalio 19 d. Vilniuje UAB “I.” vardu su UAB “S.” pasirašė statybos rangos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) dėl visų papildomų šildymo sistemos rekonstravimo darbų atlikimo, kuria, atstovaudamas UAB “I.”, rangos sutarties susitarimo Nr. 1 papildomų darbų vykdymą neteisėtai perleido kitam ūkio subjektui – UAB “S.”, ir tai padarė siekdamas UAB “I.” turtinės naudos, nes UAB “N.” ir UAB “S.”, kaip subrangovės, UAB “I.” darbus atliko už mažesnę kainą, negu numatyta rangos sutartyje, ir tokiu būdu ligoninei rangos sutarties darbams apmokėti 202 769,98 Eur buvo sumažintas finansavimas, skirtas iš klimato kaitos specialiosios programos lėšų, dėl to ligoninė, kaip viešasis juridinis asmuo, patyrė didelę turtinę žalą.
2. Vilniaus apygardos prokuratūros 3-iojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro 2017 m. kovo 31 d. nutarimu, siekiant užtikrinti galimą civilinį ieškinį ir turto konfiskavimą, laikinai buvo apribotos I. K. nuosavybės teisės į pinigines lėšas – 314 100 Eur ir 10 000 JAV dolerių, kurios buvo rastos 2017 m. kovo 28 d. atliekant kratą I. K. naudojamame seife Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame AB SEB banko individualių seifų saugojimo patalpoje, adresu: Gedimino pr. 12, Vilnius, uždraudžiant šiomis piniginėms lėšoms naudotis, jas valdyti ir jomis disponuoti.
3. Vilniaus apygardos prokuratūros 3-iojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro 2019 m. spalio 8 d. nutarimu Vilniaus apygardos prokuratūros 3-iojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro 2017 m. kovo 31 d. nutarimas iš dalies pakeistas, sumažintas laikino nuosavybės teisių apribojimo mastas iki 150 000 Eur, o kiti pinigai, paimti atliekant kratą, grąžinti I. K.. Dėl tolesnio laikino nuosavybės teisių apribojimo į nurodytą pinigų sumą kreiptasi nebuvo.
4. Vilniaus apygardos prokuratūros 3-iojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro 2019 m. spalio 9 d. nutarimu, siekiant užtikrinti civilinius ieškinius, paskirtas laikinas nuosavybės teisės apribojimas nekilnojamajam turtui: butui, esančiam (duomenys neskelbtini), bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančiam I. K. ir D. Č., uždraudžiant šį nekilnojamąjį turtą valdyti ir juo disponuoti, tačiau leidžiant juo naudotis. Vėlesnėmis teismų nutartimis šios procesinės prievartos priemonės terminas buvo tęsiamas.
5. Vilniaus apygardos prokuratūros 3-iojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro 2019 m. lapkričio 29 d. nutarimu civiliniams ieškiniams užtikrinti paskirtas laikinas nuosavybės teisių apribojimas piniginėms lėšoms – 150 000 Eur, rastoms 2017 m. kovo 28 d. atliekant kratą I. K. naudojamame seife Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame AB SEB banko individualių seifų saugojimo patalpoje, adresu: Gedimino pr. 12, Vilnius, uždraudžiant šiomis piniginėms lėšoms naudotis, jas valdyti ir jomis disponuoti. Vėlesnėmis teismų nutartimis šios procesinės prievartos priemonės terminas buvo tęsiamas.
6. Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gegužės 26 d. nutartimi, patenkinus I. K. gynėjo prašymą, panaikintas laikinas nuosavybės teisės į pinigines lėšas – 150 000 Eur – apribojimas, bet nuo 2023 m. gegužės 26 d. iki 2023 m. lapkričio 26 d. paskirtas laikinas nuosavybės teisės apribojimas butui (unikalus numeris (duomenys neskelbtini); registro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiam (duomenys neskelbtini), bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančiam I. K. ir jo sutuoktinei D. Č.. Vėlesnėmis šio teismo nutartimis aptartos procesinės prievartos priemonės terminas buvo tęsiamas.
7. Vilniaus apygardos teismo 2024 m. spalio 11 d. nutartimi, iš dalies tenkinus kaltinamojo I. K. gynėjo advokato M. Barkausko prašymą, siekiant užtikrinti civilinių ieškinių trečios eilės pagal patenkinimo eiliškumą reikalavimą, 6 (šešių) mėnesių laikotarpiui, t. y. iki 2025 m. balandžio 12 d., pratęstas I. K. nuosavybės teisės apribojimas į butą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), paliekant nustatytas laikino nuosavybės teisės apribojimo sąlygas. Tuo tarpu laikinas I. K. nuosavybės teisės apribojimas į butą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), panaikintas.
8. Vilniaus apygardos teismas skundžiama nutartimi pratęsė laikiną nuosavybės teisės apribojimą į minėtą I. K. ir D. Č. priklausantį turtą. Žemesnysis teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju laikino nuosavybės teisės apribojimo termino pratęsimo proporcingumą pagrindžia I. K. pareikštų kaltinimų ir pačios baudžiamosios bylos sudėtingumas, baudžiamosios bylos apimtis, taip pat ir pati bylos nagrinėjimo stadija – byloje vis dar atliekamas įrodymų tyrimas ir apklausiami liudytojai, taigi iki I. K. atžvilgiu taikomo laikino nuosavybės teisės apribojimo termino pabaigos teismas neturi objektyvių galimybių baudžiamąją bylą išnagrinėti ir joje priimti procesinį sprendimą. Netaikant laikino nuosavybės teisės apribojimo, butas, esantis (duomenys neskelbtini), gali būti perleistas, suvaržytas ar kitaip neišsaugotas, dėl ko gali būti apsunkintas arba tapti neįmanomas nuosprendžio dalies dėl civilinių ieškinių išsprendimo įvykdymas.
Motyvuojamoji dalis
II. Skundo aukštesniajam teismui argumentai
9. Kaltinamojo I. K. gynėjas skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. balandžio 7 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – panaikinti I. K. taikomą laikiną nuosavybės teisės apribojimą į butą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį I. K. ir D. Č. Gynėjas skundą grindžia šiais argumentais.
9.1. Aptariama procesinė prievartos priemonė iš pat pradžių buvo taikyta nesant tam pagrindo, ji yra neproporcinga. Net ir nebaigus nagrinėti baudžiamosios bylos, pakanka duomenų byloje pareikštus civilinius ieškinius vertinti kaip nepagrįstus. Procesinės prievartos priemonės neproporcingumą pagrindžia ir tai, kad visą jos taikymo laikotarpį nebuvo įvertintos pareikštų reikalavimų ir turto, į kurį apribotos nuosavybės teisės vertės ir jų santykis. Procesinė prievartos priemonė yra taikoma nepagrįstai ilgai ir dėl to I. K. patiria turtinę ir neturtinę žalą.
9.2. Gynėjo teigimu, I. K. taikoma procesinė prievartos priemonė pažeidžia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) protokolo Nr. 1, 1 straipsnį (Nuosavybės apsauga), neatitinka Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) formuojamos praktikos, tačiau, nepaisant to, žemesnysis teismas nei skundžiamoje, nei ankstesnėse nutartyse dėl to nepasisakė.
9.3. Remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika bylose dėl nuosavybės teisės ribojimo, Konvencijos Protokolo Nr. 1 nuostatomis bei EŽTT suformuotomis taisyklėmis, kuriomis remiantis gali būti ribojama nuosavybės teisė, gynėjas tvirtina, kad I. K. laikinas nuosavybės teisės apribojimas buvo taikytas nepagrįstai, pažeidžiant proporcingumo principą bei nepateisinamai ilgą laiką.
9.4. Gynėjas pažymi, kad būtina vertinti visą procesinės prievartos priemonės taikymo laikotarpį. Žemesnysis teismas nepagrįstai nurodė, kad laikinas nuosavybės teisės apribojimas I. K. taikomas nuo 2019 m., nes iš tikrųjų jis yra taikomas nuo 2017 m. kovo 31 d. Pirmą kartą laikinas nuosavybės teisės apribojimas buvo paskirtas siekiant užtikrinti civilinius ieškinius bei galimą turto konfiskavimą. Tačiau, civilinis ieškinys buvo pareikštas tik po metų. Gynėjas, remdamasis EŽTT byloje Narbutas prieš Lietuvą pateiktais išaiškinimais daro išvadą, kad šioje byloje susiklostė tokia pati situacija – nebuvo įvertintas nuosavybės, į kurią apribotos teisės vertės bei galimai padarytos žalos santykis, tuo pažeidžiant proporcingumo principą.
9.5. Gynėjo nuomone, po metų nuo procesinės prievartos priemonės pritaikymo pareikštas civilinis ieškinys nepateisina šios priemonės taikymo. Valstybės įmonės Turto banko civilinis ieškinys yra susijęs su I. K. inkriminuotu pasikėsinimu UAB “I.” naudai įgyti teisę į didelės vertės svetimą turtą. Šiame ieškinyje nurodoma ne patirta žala, bet išlaidos dėl (duomenys neskelbtini) pastato išlaikymo, susijusios išlaidos bei darbo užmokestis, viso 94 758, 61 Eur. Šiuo atveju nebuvo laikomasi BPK 109 straipsnyje numatyto reikalavimo surinkti duomenis, patvirtinančius pareikšto civilinio ieškinio pagrindą ir dydį, be to, gynėjas atkreipia dėmesį, kad šis civilinis ieškinys buvo pareikštas UAB “I.” bei kitiems fiziniams asmenims. Taigi, nors civilinis ieškinys ir buvo pareikštas, jo reikalavimų sumos santykis su I. K. piniginių lėšų suma, į kurią nuosavybės teisė buvo apribota, nebuvo niekaip vertinamas, taigi nebuvo vertinamas ir procesinės prievartos priemonės proporcingumas. Gynėjas taip pat pažymi, kad I. K. įtarimas dėl bet kokių nusikalstamų veikų, susijusių su valstybės įmonės Turto banko organizuotu (duomenys neskelbtini) rekonstrukcijos projektu, prokuroro 2019 m. rugpjūčio 9 d. nutarimu buvo panaikintas, taigi laikinas nuosavybės teisės apribojimas siekiant užtikrinti aptartą civilinį ieškinį taikytas nepagrįstai.
9.6. Skunde pažymima, kad EŽTT laikino nuosavybės teisės apribojimo proporcingumą apimties prasme vertina itin preciziškai, net iki dešimčių eurų (EŽTT byla Narbutas prieš Lietuvą). Nepaisant to, jokie matematiniai skaičiavimai šioje byloje nebuvo atliekami.
9.7. Tolesniu laikino nuosavybės teisės apribojimo pagrindu tapo UAB „P.Š.T.“ 2019 m. rugsėjo 6 d. pareikštas civilinis ieškinys, kuriuo prašyta iš nusikalstamą veiką padariusių asmenų priteisti 255 619, 64 Eur turtinę žalą ir VšĮ Respublikinės K. L. 2019 m. rugsėjo 6 d. raštas, kažkodėl laikomas civiliniu ieškiniu, kuriame nurodyta ieškinio reikalavimų suma laikyti 202 769, 98 Eur. Dėl šios priežasties tęsiant laikiną nuosavybės teisės apribojimą buvo laikoma, kad turi būti užtikrinta galimai atlygintina 458 389, 62 Eur žala.
9.8. Taip pat laikinas nuosavybės teisės apribojimas buvo grindžiamas galimu turto konfiskavimu nepaisant to, kad jokių pagrįstų duomenų, kad lėšos buvo įgytos nusikalstamu būdu, nebuvo. Gynėjo teigimu buvo nurodoma, kad nustatinėjama piniginių lėšų kilmė, tačiau iš tikrųjų vienintelis ir pagrindinis motyvas tęsti šios procesinės prievartos priemonės terminą buvo tai, kad nėra atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmai ir neužbaigtas tyrimas. Tai, kad nebuvo pagrindo šiuos pinigus laikyti įgytais iš nusikalstamos veikos patvirtina ir tai, kad prokuroras priėmė nutarimą dalį kratos metu rastų pinigų sugrąžinti I. K.. Prokuroro nutarime iš esmės nemotyvuojama, kodėl priimtas toks sprendimas.
9.9. Skunde kritikuojama ir ta skundžiamoje bei ankstesnėse nutartyse daroma išvada, kad laikino nuosavybės teisės apribojimo taikymui BPK nenumato jokių išlygų ar papildomų sąlygų. Gynėjo teigimu, tokiu atveju turi būti vadovaujamasi BPK 11 straipsnyje įtvirtintu proporcingumo principu, kuris ir yra ribojimas taikyti šią procesinę prievartos priemonę. Be to, nors BPK ir nenumato detalesnių jos taikymo sąlygų, EŽTT byloje Narbutas prieš Lietuvą vis tiek konstatavo Konvencijos Protokolo Nr. 1, 1 straipsnio pažeidimą atsižvelgiant į tai, kad procesinių prievartos priemonių teisėtumas ir pagrįstumas neturėtų būti vertinami formaliai, bet ir atsižvelgiant į Konstitucijos bei Konvencijos nuostatas. Taigi, žemesnysis teismas turėjo vertinti visą procesinės prievartos priemonės taikymo laikotarpį ir įvertinęs jį spręsti dėl tolesnio šios priemonės pratęsimo.
9.10. UAB „P.Š.T.“ ir VšĮ Respublikinės K. L. (toliau – ir Ligoninė) pareikšti civiliniai ieškiniai negali būti pagrindu taikyti laikiną nuosavybės teisių apribojimą tokį ilgą laiką ir tokia apimtimi. UAB „P.Š.T.“ civilinis ieškinys pareikštas ne tik I. K., bet ir dar dviem asmenims, jis buvo pareikštas gerokai vėliau, nei buvo pareikšti įtarimai I. K. ir UAB “I.”, kuriuose jau buvo nurodoma apie šį galimai neteisėtai įgytą turtą. Ligoninės patirta ir ieškinyje nurodyta žala siejama tik su UAB ”I.” neteisėtais veiksmais, šio juridinio asmens ieškinys taip pat buvo pareikštas vėliau, jau paraginus ikiteisminio tyrimo įstaigai, be to, jame buvo nurodyta ne galutinė, o preliminari ir tikslintina suma, ieškinys neatitinka nei procesiniam dokumentui nei ieškiniui įstatyme keliamų reikalavimų, tai yra tiesiog raštas. Įsiteisėjusiais teismų sprendimais konstatuota, jog UAB „P.Š.T.“ ir VšĮ Respublikinei K. L. buvo pagrįstai 139 337,64 Eur ir 202 769,98 Eur sumažintas finansavimas, skirtas iš klimato kaitos specialiosios programos lėšų. Taigi, laikinas nuosavybės teisių apribojimas, siekiant užtikrinti paminėtus civilinių ieškinių reikalavimus, yra nepagrįstas.
9.11. Skundžiamoje nutartyje akcentuota, kad negali būti suteikiamas absoliutus prioritetas kaltinamojo interesams prieš civilinių ieškovų interesus. Remdamasis EŽTT išaiškinimais gynėjas sutinka, kad turi būti užtikrintas šių interesų balansas. Šiuo gi atveju, šio balanso nesilaikoma, absoliutus prioritetas suteikiamas nepagrįstus ieškinius pareiškusiems civiliniams ieškovams, juridiniams asmenims, kurių pačių neteisėti veiksmai jau yra konstatuoti galutiniais teismų sprendimais. Neatsižvelgimas į akivaizdžias aplinkybes, parodančias pareikštų ieškinių ydingumą sprendžiant dėl procesinės prievartos priemonės termino tęsimo, neapibrėžtam laikui, tai yra, iki baudžiamosios bylos nagrinėjimo pabaigos – užkerta kelią kaltinamajam teisėtai gintis nuo dėl akivaizdžiai nepagrįstų reikalavimų taikomų teisių suvaržymų.
9.12. Skundžiamoje nutartyje taip pat užsiminta apie I. K. ir kitų liudytojų parodymus, tačiau čia pat nurodyta, jog sprendžiant dėl procesinės prievartos priemonės taikymo, minėtos aplinkybės reikšmės neturi. Taigi, pagal tokią teismo poziciją, laikino nuosavybės teisės apribojimo taikymo pagrįstumas ir teisėtumas iš esmės galės būti įvertintas tik baigus nagrinėti baudžiamąją bylą. Gynėjo nuomone, tokia teismo pozicija nepagrįsta, nes kaip matyti iš EŽTT sprendimo byloje Narbutas prieš Lietuvą, laikino nuosavybės teisės apribojimo taikymo teisėtumas ir pagrįstumas, jo proporcingumas, trukmė ir kitos aplinkybės gali būti įvertintos ir EŽTT vertintos dar nebaigus nagrinėti baudžiamąją bylą. Gynėjo manymu, nors pagal BPK 115 straipsnį civilinio ieškinio klausimas sprendžiamas priimant apkaltinamąjį nuosprendį, aptartos aplinkybės, jau šiuo metu, net ir neišnagrinėjus baudžiamosios bylos, akivaizdžiai paneigia UAB „P.Š.T.“ ir VšĮ Respublikinės K. L. reikalavimų I. K. atlyginti žalą pagrįstumą, todėl laikinas nuosavybės teisės apribojimas siekiant užtikrinti paneigtus reikalavimus negali būti taikomas. Kaip yra išaiškinęs Lietuvos apeliacinis teismas, tik kreipimasis į teismą ir reikalavimų pareiškimas nesuteikia pranašumo kitos šalies atžvilgiu ir savaime nėra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Taigi, būtent prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones pareiškęs asmuo turi pareigą įrodyti tokių priemonių taikymo būtinybę konkrečioje byloje, nurodyti išimtines aplinkybes, dėl kurių teismas turėtų tenkinti tokį prašymą, ir pagrįsti jas (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e2-134-330/2024). Nepaisant to, šioje baudžiamojoje byloje, suteikiamas akivaizdus prioritetas reikalavimus pareiškusioms šalims, nekeliant jokių abejonių dėl šių reikalavimų, jų apimties pagrįstumo, o kaltinamojo teisės suvaržomos maksimalia apimtimi.
9.13. Skunde nurodoma, kad laikino nuosavybės teisės apribojimo taikymo klausimą sprendusių prokuroro, Vilniaus apygardos teismo, o taip pat ir Lietuvos apeliacinio teismo (2024 m. gegužės 8 d. nutartis) pagrindinis argumentas, kodėl apribojant I. K. nuosavybės teises taikoma tenkintinų reikalavimų suma yra ne mažiau nei 458 389,62 Eur yra tai, kad UAB “I.” pradėta bankroto procedūra. Gynėjo teigimu, pagal šiuos argumentus reiktų suprasti, kad nepaisant to, kokie pasibaigus bankroto procedūrai kreditorių reikalavimai bus patenkinti ir kokia dalis UAB “I.” turto (tokie skaičiavimai net ir nebuvo atlikti) galiausiai visgi galėtų būti skirta UAB „P.Š.T.“ ir VšĮ Respublikinės K. L. reikalavimams užtikrinti, net ir pačiam teismui nurodžius, kad kai juridinis asmuo negali įvykdyti prievolės dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, juridinio asmens dalyvis atsako pagal juridinio asmens prievolę savo turtu subsidiariai (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. gegužės 8 d. nutartis), laikomasi pozicijos, kad visa reikalavimų suma turi būti maksimaliai užtikrinta būtent I. K. turtu. Skunde pažymima, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus, už neįvykdytą savo prievolę visais atvejais pirmiausia atsako pats juridinis asmuo, o kitų asmenų atsakomybė yra subsidiarioji ir galima tik esant išskirtinėms situacijoms (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2 K-7-304-976/2016, 2K-7-134-511/2023). Šiuo atveju, UAB „I.” negalėjimas įvykdyti galimos prievolės nėra konstatuotas, todėl visiškai nepagrįstai iš anksto sprendžiama, jog už UAB ”I.” prievoles turės atsakyti tik I. K. ir dar visa apimtimi.
9.14. Atsižvelgiant į tai, kad šioje baudžiamojoje byloje laikinas nuosavybės teisės apribojimas taikomas civiliniams ieškiniams užtikrinti, turėtų būti vadovaujamasi Lietuvos apeliacinio teismo išaiškinimais, jog tokios aplinkybės, kaip reikalavimo sumos dydis atsakovui ar atsakovo turimo turto apimtis savaime nėra pakankamas pagrindas atsakovo turto bei piniginių lėšų areštui, jeigu į bylą nepateikiama duomenų apie atsakovo nesąžiningą elgesį, t. y., jo veiksmus, kuriais specialiai siekiama sumažinti turimo turto masę (Lietuvos apeliacinio teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 62-50-464/2017, e2-134-516/201B, 2-1769-790/2018 ir kt.). Tokios aplinkybės, kaip ieškinio sumos dydis ir asmens turtinė / finansinė padėtis, nesuponuoja absoliutaus ir savaime pakankamo pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e2-31-790/2020 ir kt.). Nepaisant to, šioje baudžiamojoje byloje, nors ir nėra jokių duomenų, kad I. K. gali ketinti sumažinti savo turtą, nepagrįstai ir neproporcingai teikiamas prioritetas reikalavimus pareiškusiems UAB „P.Š.T.“ ir VšĮ Respublikinės K. L. interesams, laikomasi pozicijos, kad visos rizikos dėl negalėjimo šiuos reikalavimus patenkinti turi būti eliminuojamos suvaržant išskirtinai I. K. nuosavybes teises maksimaliai įmanoma apimtimi.
9.15. Gynėjas, remdamasis EŽTT praktika tvirtina, kad šiuo atveju, nepaisant to, kad laikino nuosavybės teisės apribojimo taikymas teismo peržiūrimas ne rečiau kaip kas 6 mėnesius, tačiau atsisakant vertinti šios priemonės taikymo pagrindo – civilinių ieškinių pagrįstumą, toks peržiūrėjimas iš esmės yra formalus. Tai neatitinka rungimosi, šalių lygiateisiškumo principo ir suteikiamas nepagrįstas prioritetas civilinius ieškinius pareiškusiems juridiniams asmenims.
9.16. Neproporcingo laikino nuosavybės teisės apribojimo taikymo aspektu itin reikšminga ir turto, į kurį taikomas šis apribojimas, reali vertė. Gynėjo teigimu, pareigą įvertinti, apskaičiuoti laikino nuosavybės teisės apribojimo proporcingumą turi šią procesinę prievartos priemonę taikantys subjektai – prokuroras ar teismas. Atsižvelgiant į tai, kyla abejonių dėl pozicijos, kad būtent asmuo, kuriam taikomas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, turi teikti papildomus dokumentus, įrodinėti šios priemonės neproporcingumą, nes tokiu būdu šiam asmeniui sukeliama dar didesnė našta, kurią jis ir taip jau patiria dėl savo nuosavybės teisės suvaržymo, trunkančio daugiau nei aštuonerius metus.
9.17. Skunde pažymima, kad šioje baudžiamojoje byloje laikinas nuosavybės teisės apribojimas ilgą laiką buvo taikomas į 2 110 000 Eur vertės nekilnojamąjį turtą ir ši suma, net ir įvertinus, kad butai, kuriems buvo taikomas laikinas nuosavybės apribojimas, priklauso ir I. K. sutuoktinei, kelis kartus viršijo pareikštų reikalavimų sumą, todėl aptariama procesinė prievartos priemonė taikyta neproporcingai, nepagrįstai ir neteisėtai. Gynėjo teigimu, tai pripažino ir Vilniaus apygardos teismas panaikindamas dalį laikino nuosavybės teisės apribojimo apimties. Visgi, šis teismo sprendimas nukreiptas tik į ateitį, teismas visiškai nevertino ir nepasisakė dėl to, kad didžiąją laikino nuosavybės teisė apribojimo taikymo laikotarpio dalį, ji buvo taikomas į itin didelės vertės, kelis kartus viršijančios reikalavimus, turtą, todėl šis ribojimas buvo neproporcingas ir akivaizdžiai pažeidžiantis I. K. nuosavybės teisę. Teismas turėjo įvertinti šias aplinkybes, atsižvelgti į tiriamo ir dar neįrodyto tariamo I. K. teisės pažeidimo mąstą, trukmę ir pasekmes, ir į tai atsižvelgti sprendžiant dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo termino tęsimo.
9.18. Be to, laikinas nuosavybės teisės apribojimas I. K. atžvilgiu taikomas nepateisinamai ilgą laiką – daugiau nei aštuonerius metus ir visą šį laiką prokuroras ir teismai laikėsi pozicijos, kad laikinas nuosavybės teisės apribojimas yra taikomas pagrįstai. Gynėjas pažymi, kad pastaruoju metu pateikiamas argumentas, jog I. K. gali naudotis jam priklausančiu butu, tačiau gynėjo nuomone negalima daryti išvados, kad tai nepažeidžia I. K. teisių, nes nuosavybės teisė yra užtikrinama tik tuo atveju, kuomet asmuo savo nuosavybe gali naudotis (disponuoti) netrukdomai. Gynėjas, remdamasis taip pat ir EŽTT praktika tvirtina, kad bet koks nuosavybės, kurios neliečiamumą užtikrina tiek Lietuvos Respublikos Konstitucija, tiek Konvencija, apribojimas, yra pakankamas žmogaus teisių suvaržymas, dėl kurio asmuo patiria žalą. Gynėjo teigimu, tokios aplinkybės, kaip bylos sudėtingumas, apimtis, ar juo labiau didelis kaltinamųjų skaičius, yra niekaip nuo I. K. nepriklausančios aplinkybės, todėl jomis negalima pagrįsti tokio ilgo jo teisių suvaržymo. Be to, kad neaišku, kodėl aplinkybe, jog šioje baudžiamojoje byloje yra, kaip teismas nurodė, didelis kaltinamųjų skaičius, pateisinama ilga laikino nuosavybės apribojimo taikymo trukmė, tačiau ši aplinkybė teismui visiškai nereikšminga vertinant šios proceso prievartos priemonės proporcingumą, nes, kaip minėta, laikomasi išankstinės pozicijos, kad dėl galimai nusikalstamų veikų padarymo visą galimai patirtą žalą turėtų atlyginti būtent I. K.. Gynėjo nuomone, svarbu ir tai, kad didžioji dalis proceso veiksmų byloje jau atlikta, kaltinimo epizodai, susiję su UAB „P.Š.T.“ ir VšĮ Respublikine K. L. jau baigti tirti. Atitinkamai ir nustatytos bei išsamiai aptartos šiame skunde išdėstytos aplinkybės apie priežastis, dėl kurių minimiems juridiniams asmenims buvo sumažintos subsidijos.
9.19. Dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo I. K. patiria ne tik neturtinę, bet ir turtinę žalą. I. K. ilgą laiką negali disponuoti savo nekilnojamu turtu taip, kad gautų iš jo turtinės naudos. Tokią teisę jis turi kaip šio turto savininkas, tačiau negali ja pasinaudoti. Be to, I. K. patyrė išlaidas dėl individualaus turto vertinimo parengimo. Taip pat, dėl taikyto ilgalaikio laikino nuosavybės teisės apribojimo į pinigines lėšas dėl infliacijos I. K. patyrė mažiausiai 74 000 Eur turtinę žalą, kurią patvirtina teismo eksperto konsultacinė išvada pateikta Vilniaus apygardos teismui.
9.20. Nutartyje paminėta, kad buvo sumažintas proceso metu kaltinamojo atžvilgiu taikomo laikino nuosavybės teisės apribojimo mastas, panaikinant laikiną nuosavybės teisės apribojimas į butą, esantį (duomenys neskelbtini), nurodant „kad kaltinamojo (taip pat ir turto bendrasavininkės) teisės nebūtų varžomos labiau nei būtina proceso tikslams pasiekti“. Taigi, net ir teismas neneigė, kad mažiausiai iki 2024 m. spalio 11 d. nutarties priėmimo, I. K. ir turto bendrasavininkės teisės buvo neproporcingai, taigi, ir neteisėtai suvaržytos. Nepaisant to, ši aplinkybė kaip galimas pagrindas panaikinti nepagrįstai ir neteisėtai taikytą laikino nuosavybės teisės apribojimą visa apimtimi, teismo nebuvo įvertinta.
9.21. Gynėjo teigimu, reikšminga ir tai, kad kaltinimas šiuose dviejuose epizoduose I. K. formuluojamas taip, kad jis tariamai padarė nusikalstamas veikas, kvalifikuotas pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, kas reiškia, jog jis turi atitikti ir specialius šio nusikaltimo sudėties subjekto kriterijus, išdėstytus BK 230 straipsnyje. Įvykusio teisminio bylos nagrinėjimo metu iš esmės ištyrus abu su šiais kaltinimais susijusius epizodus, buvo nustatytos aplinkybės, kategoriškai paneigiančios galimybę I. K. pripažinti BK 228 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo subjektu, o tai turi reikšmės ir sprendžiant klausimą dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo tolimesnio taikymo.
9.22. Vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, gynėjas tvirtina, kad I. K. vadovauta UAB “I.” užsiiminėjo tik su statybomis susijusiais (rangos) darbais, kurie akivaizdu kad nėra susiję su viešojo intereso įgyvendinimu ar viešųjų paslaugų teikimu, juo labiau, kad ir faktiškai atlikti I. K. konkretūs veiksmai yra susiję su sutarčių su kitais savarankiškai veikiančiais ūkio subjektais sudarymu. Tai reiškia, kad vertinti, jog I. K. kėsinosi į normalią valstybės institucijų veiklą, šių institucijų ir apskritai valstybės tarnybos autoritetą, viešąjį interesą, nėra jokio pagrindo. Taigi, I. K. negalėjo anksčiau ir šiuo metu negali būti laikomas BK 228 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos subjektu.
10. Proceso dalyvių atsiliepimų į skundą, pareiškimų dėl nušalinimo, prašymų negauta.
III. Aukštesniojo teismo argumentai ir išvados
Skundas atmetamas.
11. Aukštesnysis teismas, išnagrinėjęs kaltinamojo I. K. gynėjo skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. balandžio 7 d. nutarties bei pateiktą baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, jog teisinio ir faktinio pagrindo tenkinti kaltinamojo gynėjo skundo reikalavimą nėra.
12. Tiek Konstitucijos 23 straipsnyje, tiek Konvencijoje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas nėra absoliutus. Pagal Konstituciją riboti žmogaus teises ir laisves galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; laikomasi konstitucinio proporcingumo principo. Pagal Konstituciją teisė į nuosavybę gali būti ribojama dėl turto pobūdžio ir (arba) dėl kitų priežasčių, kai neapribojus šios teisės nebūtų galima apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintų vertybių, būtų pakenkta viešajam interesui. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs, kad tam, jog ribojanti priemonė būtų suderinama su Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsniu, kuris užtikrina nuosavybės apsaugą, ji turi atitikti tris esmines sąlygas: ji privalo būti taikoma „įstatymo nustatytomis sąlygomis“, uždraudžiant savavališkus nacionalinių institucijų veiksmus, ji turi būti būtina „visuomenės interesams“, o ją taikant privaloma užtikrinti teisingą pusiausvyrą tarp savininko teisių ir visuomenės interesų (EŽTT 2012 m. lapkričio 27 d. sprendimas byloje Vistiņš ir Perepjolkins prieš Latviją). EŽTT, spręsdamas klausimus dėl galimų Konvencijos pažeidimų civiliniame procese, kuriame buvo taikomos laikinosios apsaugos priemonės (kurios savo prigimtimi turi panašumų su BPK įtvirtintu laikinu nuosavybės teisės apribojimu), yra pažymėjęs, jog laikiną turto areštą iš esmės gali pateisinti „visuomenės interesas“, tačiau, atsižvelgiant į jų ribojantį pobūdį, laikinąsias apsaugos priemones reikia panaikinti, kai nebėra poreikio jas taikyti (EŽTT 1994 m. vasario 22 d. sprendimas byloje Raimondo prieš Italiją), kadangi kuo ilgiau tokios priemonės taikomos, tuo daugiau paveikiamas netrukdomas savininko naudojimasis savo nuosavybe (EŽTT 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimas byloje UAB „JKG Statyba“ ir Guselnikovas prieš Lietuvą).
13. Laikinas nuosavybės teisės apribojimas yra viena iš Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) numatytų procesinių prievartos priemonių, kuri susijusi su asmens konstitucinės teisės į nuosavybės neliečiamumą teisėtu suvaržymu. Vadovaujantis BPK 151 straipsnio 1 dalies nuostatomis, civiliniam ieškiniui, galimam turto konfiskavimui arba išplėstiniam turto konfiskavimui užtikrinti prokuroro nutarimu įtariamajam ar pagal įstatymus materialiai atsakingam už įtariamojo veiksmus fiziniam asmeniui arba fiziniams asmenims, kurie turi nusikalstamu būdu gautą ar įgytą arba BK 72³ straipsnyje nurodytus požymius atitinkantį konfiskuotiną turtą, gali būti skiriamas laikinas nuosavybės teisės apribojimas. Taigi laikinas nuosavybės teisės apribojimas gali būti paskirtas, esant bent vienam iš trijų pagrindų, t. y. kai procese būtina užtikrinti civilinį ieškinį, turto konfiskavimą arba išplėstinį turto konfiskavimą. To paties straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad, kai byla perduota į teismą, dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo paskyrimo ar jo taikymo termino pratęsimo priimdamas nutartį nusprendžia teismas, kurio žinioje yra byla.
14. Skundą nagrinėjančiam teismui nekyla abejonių, kad šioje baudžiamojo proceso stadijoje yra pakankamas faktinis pagrindas taikyti ginčijamą procesinę prievartos priemonę – laikiną nuosavybės teisės apribojimą. Baudžiamojoje byloje I. K. yra kaltinamas padaręs apysunkes (BK 182 straipsnio 2 dalis) ir sunkias (BK 228 straipsnio 2 dalis) nusikalstamas veikas. Baudžiamojoje byloje yra pakankamai duomenų, pagrįstai leidžiančių reikšti kaltinimą I. K. dėl jam inkriminuotų nusikaltimų (baudžiamosios bylos duomenys, užfiksuoti liudytojų parodymuose, specialisto išvadose, tarnybiniuose pranešimuose ir kitoje baudžiamosios bylos medžiagoje). Apygardos teismas, spręsdamas procesinės prievartos priemonės taikymo klausimą, tinkamai įvertino šiuos duomenis ir jų pakankamumą.
15. Laikinas nuosavybės teisės apribojimas kaltinamajam I. K. ir jo sutuoktinei priklausančiam turtui taikomas siekiant užtikrinti baudžiamojoje byloje pareikštus UAB „P.Š.T.“ ir VšĮ Respublikinės K. L. civilinius ieškinius, kurių bendra suma sudaro 458 389,62 Eur. Pažymėtina, kad priešingai nei teigiama kaltinamojo gynėjo skunde, klausimas dėl civilinių ieškinių formos, jų (ne)tenkinimo bei tenkinimo apimties šioje proceso stadijoje nėra sprendžiamas. Civilinių ieškovų reikalavimų pagrįstumas, kaip ir kaltinamajam reiškiamo kaltinimo pagrįstumas, bus vertinami tik priimant galutinį procesinį sprendimą byloje. Kartu pažymėtina ir tai, kad civilinių ieškovų reikalavimai nėra akivaizdžiai nepagrįsti. UAB „P.Š.T.“ savo turtinius reikalavimus yra pareiškusi kaltinamajam I. K., UAB ”I.” bei kaltinamajam D. P., tačiau vien tai, kad civilinis ieškinys pareikštas keliems asmenims, nesudaro pagrindo kaltinamajam I. K. panaikinti taikomą laikiną nuosavybės teisės apribojimą, kadangi tik išnagrinėjus baudžiamąją bylą bus nustatyti už galimai padarytą žalą atsakingi asmenys ir jų atsakomybės apimtis. VšĮ Respublikinė K. L. žalą (202 769,98 Eur) sieja tik su bankrutuojančios UAB “I.” neteisėtais veiksmais. Tačiau, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.50 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad tais atvejais, kai juridinis asmuo negali įvykdyti prievolės dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, juridinio asmens dalyvis atsako pagal juridinio asmens prievolę savo turtu subsidiariai. I. K. yra kaltinamas veikęs kaip UAB ”I.” akcininkas ir generalinis direktorius, o kaip matyti iš bylos medžiagos, UAB ”I.” yra iškelta bankroto byla. Nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo momento visą juridinio asmens turtą valdo, jį naudoja, juo disponuoja, užtikrina turto apsaugą nemokumo administratorius Juridinių asmenų nemokumo įstatymo nustatyta tvarka. Iškėlus bankroto bylą, kreditorių reikalavimai tenkinami pagal šio įstatymo nustatytą eiliškumą iš bendros nemokumo procese esamo juridinio asmens turto masės. Būtent juridinio asmens faktinis nemokumas ir yra viena iš būtinųjų subsidiariosios atsakomybės sąlygų (kasacinė nutartis Nr. 2K-80-1073/2019). Taigi, išlieka tikimybė, kad išnagrinėjus bylą kaltinamasis I. K. galėtų būti pripažintas atsakingu už VšĮ Respublikinės K. L. patirtą žalą.
16. Anot gynėjo, nepagrįstai laikoma, jog I. K. turtas turėtų būti apribotas visam civiliniu ieškiniu pareikštam reikalavimui užtikrinti, kadangi, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, už neįvykdytą savo prievolę visais atvejais pirmiausia atsako pats juridinis asmuo, o kitų asmenų atsakomybė yra subsidiarioji ir galima tik esant išskirtinėms situacijoms (kasacinės nutartys baudžiamosiose byloje Nr. 2K-7-304-976/2016, 2K-7-134-511/2023). Visgi pažymėtina, jog šiuo metu nėra galimybės nustatyti, ar UAB “I.” turto pakaks atlyginti VšĮ Respublikinės K. L. galimai patirtą žalą, todėl pagrįstai nuosavybės teisės apribojimas, siekiant užtikrinti šį civilinį ieškinį, taikomas ir I. K. turtui.
17. Kaltinamojo I. K. gynėjo skunde taip pat nurodo, kad įsiteisėjusiais administracinių teismų sprendimais konstatuota, jog pagrįstai 139 337,64 Eur ir 202 769,98 Eur UAB „P.Š.T.“ ir VšĮ Respublikinei K. L. buvo sumažintas finansavimas, skirtas iš klimato kaitos specialiosios programos lėšų. Ši aplinkybė, anot gynėjo, patvirtina civilinių ieškinių nepagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu tai nesudaro pakankamo pagrindo panaikinti kaltinamajam I. K. taikomą procesinę prievartos priemonę. Baudžiamojoje byloje gali būti remiamasi kitose bylose nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, tačiau jos neturi prejudicinės galios ir turi būti patikrinamos teisminio bylos nagrinėjimo metu. Kaip jau minėta, tik bylą išnagrinėjus iš esmės, bus priimtas galutinis sprendimas dėl asmenų, atsakingų už galimai padarytą žalą ir dėl jų atsakomybės apimties. Taigi, šie kaltinamojo gynėjo argumentai šioje proceso stadijoje negali būti ir pagrįstai nebuvo nagrinėjami, nes dėl jų spręs bylą iš esmės nagrinėjantis teismas. Pažymėtina, jog tik išnagrinėjus bylą iš esmės taip pat bus sprendžiami ir kiti fakto klausimai, įskaitant tai, ar kaltinamasis I. K. yra tinkamas jam inkriminuotų veikų subjektas.
18. Kaltinamojo gynėjas skunde taip pat tvirtina, kad I. K. taikoma procesinė prievartos priemonė yra neproporcinga, nebuvo atliekami civilinių ieškinių reikalavimų bei apriboto turto vertės santykio skaičiavimai. Vadovaudamasis EŽTT byla Narbutas prieš Lietuvą (2023 m. gruodžio 19 d. sprendimas) gynėjas tvirtina, kad teismas turėjo atlikti tokius skaičiavimus. Aukštesnysis teismas pažymi, jog šioje EŽTT byloje buvo konstatuotas Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnio pažeidimas, nes nustatyta, jog buvo areštuotas visas pareiškėjui priklausantis turtas – piniginės lėšos bankų sąskaitose bei automobilis, neatsižvelgus į pareiškėjo poreikius. Be to, šioje byloje ribojimai buvo taikomi kaltinamojo piniginėms lėšoms, todėl buvo galima nesunkiai palyginti, ar taikomi apribojimai atitinka byloje pareikštų reikalavimų mastą. Nagrinėjamu atveju, nuosavybės teisės apribojimas taikomas tik vienam iš kaltinamajam priklausančių nekilnojamojo turto objektų ir nėra nustatytas visiškas nuosavybės teisės apribojimas, kadangi kaltinamajam yra leidžiama tuo turtu naudotis. Paminėtina ir tai, kad nors byloje buvo pateiktas individualus buto, esančio (duomenys neskelbtini), vertinimas, atsižvelgiant į tai, kad baudžiamojoje byloje vis dar yra atliekamas įrodymų tyrimas ir nėra aišku, kada ji bus išnagrinėta, o taip pat į tai, kad butas jungtine bendrąja nuosavybe priklauso ne tik kaltinamajam, bet ir jo sutuoktinei, šiuo metu negalima nustatyti kokia būtų tiksli šio buto (jo dalies) vertė galimą išieškojimo iš šio turto dieną. Atlikus individualų nekilnojamojo turto vertinimą butas, esantis (duomenys neskelbtini), įvertintas 1 264 000 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad jis priklauso ne tik kaltinamajam, bet ir jo sutuoktinei, o taip pat, kad bendra civilinių ieškinių reikalavimų suma sudaro 458 389,62 Eur, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog taikomi apribojimai yra pagrįsti ir proporcingi.
19. Skunde taip pat teigiama, kad apygardos teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad kaltinamajam laikinas nuosavybės teisės apribojimas iš pat pradžių buvo paskirtas nepagrįstai. Spręsdamas dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo paskyrimo, šios procesinės prievartos priemonės termino pratęsimo ar dėl to nagrinėdamas skundus, teismas ankstesnių teismo sprendimų nevertina, nes tai gali būti daroma tik išnagrinėjus bylą iš esmės. Tačiau teismas, nustatęs, kad taikomas laikinas nuosavybės teisės apribojimas yra nebereikalingas, turi šią procesinę prievartos priemonę panaikinti (BPK 151 straipsnio 8 dalis). Šiuo metu kaltinamajam I. K. tęsiamas laikinas nuosavybės teisės apribojimas yra pagrįstas ir proporcingas, todėl šios procesinės prievartos priemonės terminas buvo tęsiamas pagrįstai.
20. Skunde taip pat tvirtinama, kad nagrinėjamu atveju turėtų būti vadovaujamasi Lietuvos apeliacinio teismo išaiškinimais, jog tokios aplinkybės, kaip reikalavimo sumos dydis atsakovui ar atsakovo turimo turto apimtis savaime nėra pakankamas pagrindas atsakovo turto bei piniginių lėšų areštui, jeigu į bylą nepateikiama duomenų apie atsakovo nesąžiningą elgesį, t. y., jo veiksmus, kuriais specialiai siekiama sumažinti turimo turto masę. Visgi pažymėtina, jog baudžiamasis procesas savo prigimtimi ir tikslais skiriasi nuo civilinio proceso, baudžiamajame procese taikomos procesinės prievartos priemonės nėra taikomos ginčui tarp dviejų asmenų išspręsti, jos taikomos baudžiamojoje byloje siekiant konkrečių procesinių tikslų. Nagrinėjamu atveju laikinas nuosavybės teisės apribojimas yra taikomas siekiant išsaugoti turtą, į kurį gali būti nukreiptas byloje pareikštų didelės vertės civilinių ieškinių išieškojimas, kad jis nebūtų perduotas kitiems asmenims, o asmuo, galimai padaręs nusikalstamą veiką, atlygintų nusikalstamais veiksmais padarytą žalą. Apygardos teismas, pratęsdamas aptariamos procesinės prievartos priemonės taikymo terminą BPK nustatytų reikalavimų nepažeidė.
21. Iš tiesų, kaltinamajam I. K. nuosavybės teisės apribojimas taikomas ilgą laiką, tačiau negalima teigti, kad ši procesinė prievartos priemonė jam yra taikoma nepagrįstai ilgai. Laikinas nuosavybės teisės apribojimas kaltinamajam I. K. šioje byloje taikomas nuo 2017 metų, apribojimas butui, esančiam (duomenys neskelbtini), taikomas nuo 2019 m. spalio 9 d. Vis dėlto, baudžiamoji byla yra labai didelės apimties – ją sudaro 94 tomai, pirmosios instancijos teismas bylą nagrinėja pagal intensyvų iš anksto nustatytą grafiką (teismo posėdžiai numatyti iki 2025 m. spalio mėnesio), byloje yra daug kaltinamųjų, kitų proceso dalyvių, šiuo metu byloje vis dar atliekamas įrodymų tyrimas (apklausiami liudytojai). Apeliacinės instancijos teismas nenustatė požymių, kad baudžiamasis procesas būtų vilkinamas, tęstųsi nepagrįstai ilgai.
22. Nuosavybės teisių suvaržymas yra laikino pobūdžio. Šioje proceso stadijoje procesinės prievartos priemonės taikymo pagrindai ir sąlygos nėra išnykę ar pasikeitę. Baudžiamoje byloje duomenų, patvirtinančių, kad tokio masto ir griežtumo (uždraudžiant turtu disponuoti ir jį valdyti, bet paliekant teisę juo naudotis) procesinė prievartos priemonė varžytų kaltinamojo ir jo sutuoktinės teises labiau, nei reikia tokios rūšies priemone numatytiems tikslams pasiekti, nėra. Naujų aplinkybių, kurios galėtų būti pagrindu šios procesinės prievartos priemonės nebetaikyti, nenustatyta. Nors kiekviena procesinė prievartos priemonė tam tikra apimtimi suvaržo asmenų galimybes laisvai disponuoti daiktinėmis teisėmis, nuosavybės teisė nėra absoliuti, o jos suvaržymas įstatyme nustatytai pagrindais ir tvarka savaime nereiškia, kad priemonė taikoma neteisėtai ar nepagrįstai.
23. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad skundžiamą nutartį priėmęs apygardos teismas nepažeidė procesinės prievartos priemonės taikymo (jos termino pratęsimo) reikalavimų. Skundžiamoje nutartyje nurodyti laikino nuosavybės teisės apribojimo taikymo pagrindai nėra išnykę, netaikant procesinės prievartos priemonės – laikino nuosavybės teisės apribojimo gali būti apsunkintas arba tapti neįmanomas nuosprendžio dalies dėl civilinių ieškinių įvykdymas. Todėl kaltinamojo I. K. gynėjo skundas atmetamas, kaip nepagrįstas, o skundžiama nutartis, kaip teisėta ir pagrįsta, paliekama nepakeista.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
atmesti kaltinamojo I. K. gynėjo advokato Mindaugo Barkausko skundą ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. balandžio 7 d. nutartį.
Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.