Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2011 m. spalio 21 d. nuosprendžio, kuriuo V. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 str. 2 d. 3 p. laisvės atėmimu vienuolikai metų, bausmę paskiriant atlikti pirmus trejus metus – kalėjime, likusius - pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo ir suėmimo nuo 2011 m. balandžio 11 d. iki 2011 m. spalio 21 d. laikas.

Iš V. K. priteista nukentėjusiajam T. K. 3300 Lt turtinei ir 20000 Lt neturtinei žalai atlyginti, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui 1322,08 Lt turtinei žalai atlyginti, Lietuvos Respublikos valstybei 130,34 Lt proceso išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. K. nuteistas už tai, kad 2011 m. balandžio 5 d., apie 2-3 val., A. K. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio, tyčia sudavė rankomis ne mažiau kaip septynis smūgius, lovoje gulėjusiai savo sugyventinei A. K. į galvos sritį, krūtinę bei kitas kūnas vietas, tuo padarydamas standžias violetines kraujosruvas kairio skruosto, dešinės akies viršutinio voko, dešinės plaštakos, kairio žasto, krūtinės kairės pusės, kairės blauzdos srityse, viršutinės lūpos žaizdą, kairės pusės III - V šonkaulių lūžimus, buką galvos traumą su kraujo išsiliejimais tarp kietojo ir minkštųjų galvos smegenų dangalų kairėje smilkininėje - viršugalvinėje - pakaušinėje dalyje, po minkštaisiais galvos smegenų dangalais ir skilveliuose, kas komplikavosi galvos smegenų dislokacija, suspaudimu, pabrinkimu, dėl ko nukentėjusioji mirė, t.y. tyčia nužudė šeimos narę A. K..

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokurorė – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.

Pagal BPK 320 str. 3 d. nuostatas, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

Apeliaciniame skunde neginčijamas nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos juridinis vertinimas, civiliniai ieškiniai ir jų dydžiai, todėl aukštesnės instancijos teismas šioje dalyje skundžiamo nuosprendžio nerevizuoja (BPK 320 str. 3 d.).

Apeliantas prašo taikyti BK 62 str. nuostatas ir sušvelninti jam paskirtą bausmę. Kolegija daro išvadą, kad apeliacinio skundo argumentai pirmosios instancijos teismo išvadų dėl paminėto baudžiamojo įstatymo taikymo ir V. K. paskirtos bausmės dydžio nepaneigia.

Pagal BK 62 str. 1 d. nuostatas, teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu, be to, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, nustato, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, taip pat visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Vadinasi, teismas, vadovaudamasis paminėto baudžiamojo įstatymo reikalavimais, kaltininkui paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę gali (tačiau neprivalo) tik nustatęs nurodytų sąlygų bei aplinkybių visumą.

Pažymėtina ir tai, kad atvykimas ar pranešimas apie nusikalstamą veiką reiškia, jog asmuo turi savanoriškai atvykti į valstybės instituciją ir pranešti apie nusikalstamą veiką, kurią jis betarpiškai padarė. Be to, toks atvykimas ar pranešimas apie nusikaltimo padarymą laikomas savanorišku, kai asmuo tai daro savo noru, o ne verčiamas objektyvių aplinkybių.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje teismų praktikoje yra pripažįstama, jog kaltininkas iš dalies atlygino ar pašalino padarytą turtinę žalą, tik tokiu atveju, kai tokios atlygintos žalos dydis yra pakankamai didelis (pvz., daugiau kaip pusę), kuris sudaro pagrįstas prielaidas tikėtis neuždelsto likusios žalos dalies atlyginimo, kaltininko pastangos atlyginti likusią padarytosios žalos dalį yra nuoširdžios ir pan. (kasacinės nutartys Nr. 2K-420/2007, 2K-397/2010, 2K-241/2011).

Bylos medžiagoje nėra duomenų, paneigiančių nuteistojo parodymus, kad apie nukentėjusiosios mirtį Bendruoju pagalbos telefonu Nr. 112 pranešė jis (2 t. 1-2, 34-41 b. l.). Tačiau V. K., apklaustas tuoj po šio pranešimo ir sekančią dieną (1 t. 104, 105-106 b. l.), ikiteisminio tyrimo pareigūnams neigė vartojęs smurtą prieš nukentėjusiąją bei tvirtino, kad jokio konflikto su A. K. nebuvo ir ant jos kūno nepastebėjo jokių sužalojimų. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nuteistasis Bendruoju pagalbos telefonu pranešė tik apie nukentėjusiosios mirties patį faktą, bet ne apie tai, kad būtent dėl jo smurtinių veiksmų mirė A. K.. Todėl, šiuo atveju, nėra pagrindo pripažinti, jog nuteistasis pats savo noru pareigūnams pranešė apie nusikalstamą veiką, kurią jis betarpiškai padarė.

Šioje byloje neginčijamai nustatyta, kad V. K. į policiją buvo pristatytas pareigūnų praėjus net šešioms dienoms po įvykio (2 t. 3-4 b. l.), nors, kaip jau minėta, jis buvo apklaustas 2011 m. balandžio mėn. tiek 5, tiek 6 d. (1 t. 104, 105-106 b. l.).

Skundžiamu nuosprendžiu iš nuteistojo yra priteista 1322,08 Lt Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui ir 130,34 Lt proceso išlaidų. Byloje nėra jokių duomenų apie šios žalos atlyginimą.

Pirmosios instancijos teismas nukentėjusiajam T. K. priteisė 3300 Lt turtinei ir 20000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nuteistasis yra atlyginęs dalį laidojimo išlaidų, t. y. Z.K. ir S. G. davė 400 Lt, nors paminėtos išlaidos sudarė 3300 Lt (2 t. 173, 174, 175 b. l.). Kolegijos nuomone, tokia dalis (400 Lt), kuri, šiuo atveju, sudaro tik 12,12 procentų nuo paminėtos patirtos turtinės žalos (3300 Lt), negali būti vertintina kaip pakankamai didelė.

Tokiu būdu, paminėti duomenys rodo, kad šioje baudžiamojoje byloje nėra BK 62 str. 1 d. nurodytų sąlygų visumos. Taip pat, byloje nėra visų BK 62 str. 2 d. numatytų taikymo sąlygų, t. y. bent vienos iš sąlygų, numatytų BK 62 str. 2 d. 1-6 punktuose.

Pirmosios instancijos teismas, skundžiamo nuosprendžio įžanginėje ir aprašomojoje (nuosprendžio 7-as lapas (2 t. 186 b. l.)) dalyse pažymėdamas, kad V. K. yra neteistas, nurodė netikslius bylos duomenis. Iš byloje esančių dokumentų (2 t. 81-86, 87-89) matyti, kad V. K. 2007 m. vasario 20 d. ir 2008 m. gruodžio 4 d. apkaltinamaisiais nuosprendžiais buvo pripažintas kaltu ir nuteistas už mažamečių asmenų tvirkinimą, viešosios tvarkos pažeidimą bei nesunkų sveikatos sutrikdymą. Pagal BK 97 str. 3 d. 1 p. nuostatas, šie teistumai yra išnykę ir nors šiuo metu V. K. laikomas neteistu (BK 97 str. 6 d.), tačiau tokie duomenys yra nuteistąjį neabejotinai neigiamai charakterizuojančios aplinkybės, į kurias teismas paprastai atsižvelgia skirdamas bausmę (BK 54 str. 2 d. 5 p., 97 str. 1 d.). Todėl paminėtas rašybos netikslumas taisytinas, nekeičiant nuosprendžio esmės, t. y. patikslinant apygardos teismo nuosprendžio įžanginę ir aprašomąją dalis nurodant, kad V. K. yra anksčiau teistas, tačiau teistumas išnykęs.

Priešingai nei teigiama skundžiamame nuosprendyje ir apeliaciniame skunde, paminėtos aplinkybės neabejotinai rodo jau susiformavusiais V. K. neigiamas nuostatas, nenorą elgtis pagal nustatytas visuomenės moralės ir elgesio normas, kad jis jokių išvadų dėl savo neigiamo elgesio nepadarė, o jam taikytos poveikio priemonės buvo neveiksmingos, t. y. kad, nuteistojo V. K. asmenybė yra padidinto pavojingumo visuomenei.

Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad viena iš V. K. atsakomybę lengvinančių aplinkybių pripažįstama tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys. Taip pat, jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinta ir tai, kad savo noru atlygino dalį padarytos žalos. Nesant apeliacinio skundo dėl tokių teismo išvadų, kolegija šioje dalyje pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nerevizuoja (BPK 320 str. 4 d.), nors šių sprendimų pagrįstumas kelia abejonių.

Taigi, kolegija atsižvelgdama į paminėtų duomenų visetą, daro išvadą kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas V. K. vienuolikos metų laisvės atėmimo bausmę, BK 41 str., 54 str. 2 d. ir 61 str. reikalavimų nepažeidė, t. y. atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltininko asmenybę, į jo ir nukentėjusiosios buvusius tarpusavio artimus santykius, atsakomybę lengvinančias (BK 59 str. 1 d. 2, 3 ir 6 p.) aplinkybes ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą bei kitas, turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Nuteistajam už labai sunkaus nusikaltimo, sukėlusio neatstatomas pasekmes, padarymą paskirta bausmė, kurios dydis yra žymiai mažesnis nei straipsnio sankcijoje numatytas bausmės vidurkis. Ši bausmė jokiu būdu nėra per griežta ir neprieštarauja bausmės paskirčiai bei teisingumo principui. Be to, ji atitinka suformuotą teismų praktiką daugumoje analogiškų baudžiamųjų bylų (kasacinės bylos Nr. 2K-627/2010, 2K-510/2010, 2K-350/2010 ir kt.). Todėl dar labiau ją švelninti, kaip to prašo apeliantas, nėra teisinio pagrindo.

Nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Tenkinti nuteistojo V. K. apeliacinį skundą pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo V. K. apeliacinį skundą atmesti.