Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Vaclovas Iždonas teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal A. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. vasario 2 d. nutarimo, kuriuo A. V. už administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 187 straipsnio 2 dalyje, nubausta 86 Eur dydžio bauda.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. V. nubausta už tai, kad ji 2014 m. gruodžio 6 d., apie 7.33 val., (duomenys neskelbtini), būdama girta, (duomenys neskelbtini) apskrities VPK OVS patalpose rodė įžeidžiantį gestą (duomenys neskelbtini) apskrities VPK OVS specialistui M. D., vykdančiam teisėtas policijos pareigas, taip įžeisdama jo garbę ir orumą.

Apeliaciniu skundu A. V. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. vasario 2 d. nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti. Apeliantė nurodo su priimtu nutarimu ir jai paskirta 86 Eur dydžio bauda nesutinkanti, mano, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo formaliai, nevisapusiškai, neobjektyviai, išsamiai neišsiaiškino ir neįvertino reikšmingų bylos aplinkybių.

Skunde nurodoma, kad „<...> Asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tada, kai dėl byloje esančių įrodymų yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai. Administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo metu bet kokios abejonės ar prieštaravimai dėl asmens kaltumo turi būti pašalinti tiesiogiai apklausiant liudytojus, aktyviai tiriant įrodymus ir siekiant nustatyti tikrąsias galimo pažeidimo padarymo aplinkybes. Teismas kiekvienu atveju turi visapusiškai įvertinti visus byloje surinktus įrodymus ir nuspręsti, ar jų pakanka konstatuoti, kad buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas. Administracinio teisės pažeidimo byloje priimtas nutarimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu tik tuomet, kai visapusiškai ir objektyviai išaiškinamos bei įvertinamos visos reikšmingos bylai aplinkybės (ATPK 248, 257, 284 straipsniai). ATPK 286 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išnagrinėjus administracinio teisės pažeidimo bylą, organo (pareigūno) priimtame nutarime turi būti bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių išdėstymas ir motyvuotas jų įvertinimas. <...>“ (Byla ATP-404-81/2012). Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai, visapusiškai ir nešališkai neišnagrinėjo visų reikšmingų bylai teisingai išspręsti aplinkybių, išsamiai neįvertino surinktų įrodymų, ir jų visumos.

A. V. įsitikinimu, šioje byloje įrodymai nebuvo visapusiškai surinkti (filmuota policijos patalpų medžiaga nepridėta prie bylos), atsakomybėn traukiamo asmens kaltė nustatyta tik formaliais tarnybiniais pranešimais bei liudytojų (policijos pareigūnų) parodymais. Mano, kad nagrinėjamu atveju policijos pareigūnai, kurių vienas šioje byloje turėtų būti ir nukentėjęs asmuo, yra suinteresuoti bylos baigtimi asmenys, kartu dirbantys viename policijos komisariate (vienas jų – pamainos viršininkas, o kitas – jo padėjėjas).

Pasak apeliantės, teismas nepagrįstai neįvertino jos parodymų, kad pareigūnas M. D. nurodė pasirašyti dokumentus, nedavęs su jais susipažinti (pats M. D. apklausoje nurodė, kad su procesiniais dokumentais pažeidėją supažindinti bandė žodžiu ir dokumentų perskaityti neleido), o kadangi pasirašyti dokumentus, jų neperskaičiusi, ji atsisakė, šis pareigūnas, galimai nesugebėdamas kitaip parodyti savo valdžios prieš moterį, pasijuto sumenkintas ir, nemokėdamas kitaip priversti paklusti, sugalvojo pasinaudoti savo tarnybine padėtimi ir susidoroti kitais būdais. Taigi, anot A. V., visiškai tikėtina, kad minėti liudytojai (pareigūnas M. D. bei pareigūnas V. G.) galėjo susitarti ir taip sufabrikuoti pažeidimą. Pagrindą tikėti minėta aplinkybe sudaro ir tai, kad filmuota medžiaga iš komisariato patalpų nebuvo pridėta prie administracinio teisės pažeidimo bylos (o tai pareigūnai, kaip įstatyme nurodyta institucija, privalėjo padaryti), juo labiau, kad ši medžiaga buvo sunaikinta ne po 7 dienų nuo įvykio, bet po 6 dienų (įvykis užfiksuotas 2014 m. gruodžio 6 d., o prašymas dėl filmuotos medžiagos išsaugojimo policijos komisariatui pateiktas 2014 m. gruodžio 12 d.).

Skunde atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad policijos pareigūnų M. D. ir V. G. 2014 m. gruodžio 6 d. surašyti tarnybiniai pranešimai, kuriais remiantis buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas ir pradėta administracinė teisena, yra identiški (žodis žodin). Tai sudaro dar vieną prielaidą, kad pareigūnai tarėsi tarpusavyje ir galimai fabrikavo įvykio aplinkybes. Be to, apeliantės teigimu, teismo posėdžio metu pareigūnų duoti parodymai apie esmines įvykio aplinkybes ženkliai skyrėsi (nors teismas savo nutarime atkreipia dėmesį, kad policijos pareigūnų parodymai yra nuoseklūs, neprieštaraujantys ir papildantys vieni kitus), t. y. pareigūnas V. G. paaiškino, kad pažeidėja buvo paleista, visos procedūros jau buvo atliktos, todėl jis pastarąją lydėjo link išėjimo iš komisariato patalpų. Tuo tarpu M. D. aiškino, kad jis vis dar bendravo su pažeidėja ir ji neva pati atsistojusi išėjo iš patalpų. Taip pat V. G., duodamas parodymus, vienu metu aiškino, kad pažeidėja buvo adekvati ir galėjo su ja susikalbėti, todėl ji buvo paleidžiama iš sulaikymo patalpų ir iš komisariato, tačiau tuo pačiu metu, aiškindamas apie padarytą pažeidimą, kaip vieną iš motyvų nurodė, kad pažeidėja buvo neadekvati ir nelabai orientavosi aplinkoje. Dėl to, A. V. manymu, tokiais prieštaringais parodymais negalima remtis.

Be to, apeliantės teigimu, bylos nagrinėjimo metu nebuvo tiksliai nustatyta, ar gestas apskritai buvo rodytas, o jei rodytas, tai kokiu būdu ir, ar tai buvo necenzūrinis tikslinis gestas, skirtas būtent pareigūnui M. D.. Kartu atkreipia dėmesį, kad teismo posėdžio metu pareigūnas M. D., paklaustas, ar jautėsi įsižeidęs, atsakė, kad jei jau buvo surašytas tarnybinis pranešimas, vadinasi jis galėjo būti įsižeidęs. Ši aplinkybė vėlgi yra pagrindas prielaidai, kad byla fabrikuojama, jokie jos (A. V.) veiksmai pareigūno garbės ir orumo neįžeidė.

A. V. pažymi, kad teismas atmetė jos paiškinimus, jais nesirėmė, nors ji aiškino, kad jokio necenzūrinio gesto pareigūnams nerodė ir neturėjo jokio pagrindo jų įžeisti. Išeidama iš policijos komisariato ji tyčia nerodė jokio gesto, o jei pareigūnai ir pamatė kažkokį jos kūno judesį ir užfiksavo jį kaip necenzūrinį gestą, teigia, kad jos veiksme nebuvo jokios tyčios įžeisti kurį nors iš pareigūnų. Juolab, kad pareigūno M. D., išeidama iš policijos patalpų, ji net nematė. Mano, kad jei ir būtų parodytas koks nors necenzūrinis gestas pareigūno atžvilgiu, logiška, kad po tokio gesto parodymo būtų sekę kažkokie žodžiai ar kiti veiksmai minėto pareigūno atžvilgiu, tačiau nagrinėjant bylą nenustatyta, kad po neva parodyto necenzūrinio gesto būtų sekę jį lydintys žodžiai ar kitokie užgaulūs veiksmai. Pareigūnai jų apklausų metu taip pat negalėjo paaiškinti kaip suprato, kad necenzūrinis gestas buvo parodytas būtent M. D. ir iš ko buvo nuspręsta, kad gestas apskritai buvo rodytas. Pareigūnai net nesiaiškino, ar buvo rodytas gestas, ar tai buvo tik kūno judesys.

Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teisme taipogi buvo nesilaikyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos, pagal kurią dėl įvykio metu užfiksuoto asmens necenzūrinio gesto parodymo būtent pareigūni M. D. neturi kilti jokių abejonių, - priešingu atveju administracinio teisės pažeidimo byla turi būti nutraukta. Mano, kad teismo procesas jos administracinėje byloje vyko pažeidžiant teisingo (sąžiningo) bylos nagrinėjimo, rungimosi, nekaltumo prezumpcijos ir objektyvaus bei nešališko įrodymų vertinimo taisykles. Teismas be pagrindo nusprendė nesiremti jos (A. V.) duotais parodymais, rėmėsi tik pareigūnų parodymais bei jų pagal šabloninį pavyzdį surašytais tarnybiniais pranešimais. Be to, teismas nepasisakė dėl kaltės formos, apsiribojo tik pažeidimo fakto nustatymu, kuris yra labai abejotinas. Apeliantė pažymi, kad neįrodžius asmens kaltės ir nenustačius kaltės formos administracinė atsakomybė apskritai negali kilti. Administracinės atsakomybės taikymas nenustačius asmens kaltės – šiurkštus teisėtumo principo, kurio įgyvendinimas garantuoja administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos dalyvių teisių ir teisėtų interesų apsaugą, pažeidimas.

Apeliaciniame skunde pažymima, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, jog Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Ši nuoroda yra susijusi su kitu Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje įtvirtintu principu – teismų ir tribunolų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti motyvai, kuriais jie pagrįsti. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas baigiamuosiuose aktuose ne kartą konstatavo, jog vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija.

Apeliantės nuomone, nagrinėdamas jai iškeltą administracinę bylą, teismas įvykdė būtent „formalų” teisingumą, tikrosios tiesos nenustatė, todėl teismo priimtas sprendimas laikytinas neatitinkančiu Konstitucijos saugomų vertybių. Atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat ne kartą yra pažymėjęs, jog „Iš Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos (pavyzdžiui, byla Balsytė-Lideikienė prieš Lietuvą, Judgement of 4 November 2008, No 72596/0J) darytina vienareikšmiška išvada, kad bylose dėl administracinių teisės pažeidimų padarymo turi būti laikomasi iš 1950 m. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos kylančių reikalavimų, t. y. turi būti taikomi pagrindiniai baudžiamajame procese galiojantys principai (viešumo, teisingo (sąžiningo) bylos nagrinėjimo, nekaltumo prezumpcijos ir kt), administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui turi būti garantuojamos iš esmės tos pačios teisės, kuriomis baudžiamojo proceso metu gali naudotis įtariamasis ir kaltinamasis”. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, visos abejonės bei neaiškumai turi būti aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai.

A. V. apeliacinis skundas netenkinamas.

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio kyla, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Iš skundžiamo apylinkės teismo nutarimo matyti, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 straipsnio 1 dalis), tinkamai pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 straipsnis) ir priėmė teisingą sprendimą.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sprendžia, kad A. V. kaltė dėl ginčijamo jai inkriminuoto pažeidimo padarymo įrodyta visiškai.

Kaip jau minėta, A. V. administracinė nuobauda paskirta už ATPK 187 straipsnio 2 dalyje numatyto pažeidimo padarymą.

ATPK 187 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad Policijos ar Specialiųjų tyrimų tarnybos, Valstybės sienos apsaugos tarnybos, Viešojo saugumo tarnybos, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos, Valstybės saugumo departamento, valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pareigūno teisėto nurodymo ar reikalavimo nevykdymas, taip pat jo garbės ir orumo įžeidimas, reiškiamas žodžiu ar kūno gestais, įžeidžiančiu elgesiu, kibimu ar kitokiu elgesiu, užtraukia baudą nuo 86 iki 144 eurų arba administracinį areštą nuo 15 iki 30 parų.

Taigi ATPK 187 straipsnio 2 dalyje yra numatytos dvi savarankiškų pažeidimų, už kuriuos asmuo gali būti traukiamas atsakomybėn, sudėtys, todėl tam, kad asmuo būtų pripažintas kaltu pagal šį straipsnį, pakanka nustatyti vienos iš veikų požymius, t. y. arba pareigūno teisėto nurodymo ar reikalavimo nevykdymą, arba jo garbės ir orumo įžeidimą. Pirmuoju atveju pareigūnas turi vykdyti pareigas, jo veikla ir veiksmai turi būti teisėti, t. y. jie turi būti numatyti įstatyme ar poįstatyminiame akte (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. rugpjūčio 23 d. nutartis administracinių teisės pažeidimų byloje Nr. N62 – 841/2006). Antruoju atveju turi būti konstatuotas asmens įžeidimas ne dėl jo asmeninių savybių, o dėl turimo pareigūno statuso (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 20 d. nutartis administracinių teisės pažeidimų byloje Nr. N12-634/2005) ir gali pasireikšti užgaulių žodžių vartojimu, įžeidžiamu elgesiu, kibimu ir pan. Įžeidimas reiškia, kad pažeidėjas pareigas vykdančiam pareigūnui išsako žeminančius žodžius, demonstruoja bendrą neigiamą jo asmenybės vertinimą, diskredituoja jį ir kenkia jo moraliniam prestižui aplinkinių ir jo paties akyse. Pažymėtina, kad ATPK 187 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas pažeidimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia, todėl šio pažeidimo inkriminavimui būtina nustatyti, kad pažeidimą padaręs asmuo žinojo, jog jo veiksmai yra neteisėti ir norėjo taip veikti.

Nors A. V. neigia padariusi jai inkriminuotą administracinį teisės pažeidimą, jos kaltę padarius ATPK 187 straipsnio 2 dalyje numatytą pažeidimą patvirtina byloje surinktų ir tinkamai, nepažeidžiant įstatymo reikalavimų, įvertintų įrodymų visuma.

Iš teismo posėdžio protokole užfiksuotų duomenų matyti, kad kaip liudytojas apklaustas policijos pareigūnas M. D. nurodė, jog A. V., kuri laikino sulaikymo kameroje buvo patalpinta už tai, jog girta pasirodė viešoje vietoje, išeidama iš policijos komisariato jam parodė nepadorų gestą – eidama 5 metrų atstumu nuo jo, iškėlė ir piktybiškai parodė pirštą. Tai matė jo padėjėjas V. G.. Jis (M. D.) buvo su uniforma, A. V. gestas jį įžeidė. A. V. gestą jam parodė pusiau pasukusi galvą į jį. V. G. ėjo priekyje, A. V. ėjo link jo, tuomet parodė jam ženklą. Tuo metu jis aiškino pažeidimo esmę, tačiau A. V., jį ignoruodama, nuėjo link durų ir parodė gestą (17–18 b. l.). Šiuos liudytojo parodymus patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, todėl netikėti minėtais parodymais nėra pagrindo. Liudytojas V. G. parodė, kad tąkart jis dirbo operatyvaus valdymo skyriuje, A. V. į policijos komisariatą buvo pristatyta už viešosios tvarkos pažeidimą. Išeidama A. V. jo kolegai M. D. parodė įžeidžiantį gestą. A. V. išleidžiant ir aiškinant, kada bus nagrinėjama byla, pastaroji, ją belydint, M. D., kuris tuo metu buvo su tarnybine uniforma, parodė nepadorų gestą. Jis (V. G.) šį gestą matė, yra įsitikinęs, kad gestas buvo skirtas M. D.. Gestas buvo nukreiptas į M. D. pusę, tuo metu M. D. stovėjo A. V. už nugaros, o jis (V. G.) ėjo priekyje, buvo pusiau pasisukęs. A. V. ranka buvo iškelta, delnas atsuktas ir iškeltas pirštas (17 b. l.). Liudytojų parodymus patvirtina ir jų tarnybiniuose pranešimuose nurodytos aplinkybės: M. D. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad A. V. policijos komisariato patalpose atsisakius pasirašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą, jai žodžiu paaiškinus, už ką protokolas surašytas ir kur bei kada bus nagrinėjama administracinio teisės pažeidimo byla, ji, apie 7.45 val., išeidama, Operatyvaus valdymo skyriaus koridoriuje pakėlė ranką ir jam parodė įžeidžiantį rankos gestą (vidurinį pirštą), taip įžeisdama jo, kaip policijos pareigūno, garbę ir orumą; V. G. tarnybiniame pranešime taip pat nurodyta, kad A. V. Operatyvaus valdymo skyriaus koridoriuje, pakėlusi ranką, specialistui M. D. parodė įžeidžiantį rankos gestą (3, 4 b. l.). Akivaizdu, kad liudytojų M. D. ir V. G. parodymai yra logiški, nuoseklūs, atitinkantys pirminiuose jų paaiškinimuose (tarnybiniuose pranešimuose) užfiksuotas aplinkybes, papildantys vieni kitus. Liudytojų parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių sutampa, todėl sutikti su apeliantės skundo argumentu, kad policijos pareigūnų parodymai ženkliai skiriasi, nėra pagrindo. Duomenų, kad policijos pareigūnai, davę A. V. kaltinančius parodymus, būtų buvę suinteresuoti bylos baigtimi ir būtų siekę ją melagingai apkalbėti, byloje nėra. Byloje esančiame asmens blaivumo teste užfiksuoti duomenys liudija, kad A. V. 2014 m. gruodžio 6 d. 7:33:49 val. buvo nustatytas 1,56 promilių girtumas (5 b. l.). Esant tokioms aplinkybėms konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog A. V., būdama girta, (duomenys neskelbtini) apskrities VPK OVS patalpose rodė įžeidžiantį gestą (duomenys neskelbtini) apskrities VPK OVS specialistui M. D., vykdančiam teisėtas jo pareigas, ir taip įžeidė pastarojo garbę ir orumą. A. V. skundo argumentai, susiję su leidimu / neleidimu jai susipažinti su pateiktais pasirašyti dokumentais, jos kaltę padarius administracinį teisės pažeidimą nei patvirtina, nei paneigia, o apeliantės teiginys, kad policijos pareigūnai pažeidimą sufabrikavo norėdami jai atkeršyti už tai, jog ji atsisakė pasirašyti jai pateiktus dokumentus, esant byloje nustatytoms aplinkybėms, vertinamas kaip deklaratyvus ir atmetamas. Pagrindo teigti, kad byla buvo sufabrikuota, nesudaro ir kita A. V. nurodyta aplinkybė – kad policijos pareigūnai privalėjo prie administracinio teisės pažeidimo bylos pridėti policijos komisariato patalpose filmuotą medžiagą. Atkreipiamas dėmesys, kad liudytojas, policijos pareigūnas M. D. teismo posėdyje atsakydamas į A. V. atstovo klausimus paaiškino, jog policijos pareigūnai neturi teisės prie bylos pridėti vaizdo medžiagos – jiems nesuteikti įgaliojimai „dėl medžiagos ištraukimo ir pridėjimo prie protokolo“ (17-18 b. l.). Be to, iš bylos matyti, kad į A. V. atstovo prašymą, pateiktą (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, buvo atsakyta, jog pateikti 2014 m. gruodžio 6 d. vaizdo įrašą nėra galimybės, nes dėl techninių galimybių vaizdo įrašai saugomi iki septynių dienų (15 b. l.).

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktų duomenų visumą, sprendžia, kad jų visiškai pakako pagrįstai išvadai dėl A. V. kaltės padaryti, todėl nėra pagrindo sutikti su pastarosios skundo argumentu, jog byloje nebuvo surinkta pakankamai jos kaltę pagrindžiančių įrodymų. Iš skundžiamo nutarimo akivaizdu, kad teismas įvertino visus byloje surinktus įrodymus, įskaitant ir A. V. parodymus, ir šiuos parodymus pagrįstai vertino kaip A. V. siekį išvengti administracinės atsakomybės. Kaip jau minėta, policijos pareigūnas M. D. teismo posėdyje nurodė, kad įžeidžiantį gestą A. V. parodė būtent jam, aplinkybę, kad A. V. minėtą gestą parodė būtent pareigūnui M. D., patvirtino ir liudytojas V. G., parodydamas, jog A. V., „<...> belydint M. D., parodė nepadorų gestą, <...>. Esu įsitikinęs, kad gestas skirtas M. D.“, taigi, nėra jokio pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad pareigūnai jų apklausų metu negalėjo paaiškinti kaip suprato, jog necenzūrinis gestas buvo parodytas būtent M. D.. Be to, liudytojas V. G. aiškiai nurodė, kad A. V. ranka buvo iškelta, buvo atsuktas delnas ir iškeltas pirštas. Iš bylos duomenų akivaizdu, kad A. V. suprato, kad ji yra policijos komisariate, suprato, kad M. D. yra policijos pareigūnas, žinojo, kad jos veiksmai yra neteisėti, tačiau norėjo taip veikti, t. y. ji veikė tiesiogine tyčia.

Duomenų, patvirtinančių apeliantės skundo teiginius, kad procesas administracinėje byloje vyko pažeidžiant teisingo (sąžiningo) bylos nagrinėjimo, rungimosi, nekaltumo prezumpcijos ir objektyvaus bei nešališko įrodymų vertinimo principus, byloje nėra, todėl šie teiginiai vertinami kaip nepagrįsti ir atmetami. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėdamas bylą ir priimdamas skundžiamą nutarimą pirmosios instancijos teismas nepažeidė nei nacionalinės, nei tarptautinės teisės aktų ir teisingumą vykdė ne formaliai, o vadovaudamasis įstatymu.

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, konstatuojama, kad apylinkės teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. A. V. paskirta nuobauda individualizuota tinkamai, ji nėra per griežta, atitinka padaryto pažeidimo pobūdį, pavojingumo laipsnį, pažeidėjos asmenybę, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atsižvelgiant į tai, Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. vasario 2 d. nutarimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Palikti Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. vasario 2 d. nutarimą nepakeistą ir A. V. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.