Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

šalims nedalyvaujant teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo užsienio bendrovės „Plus Plus Capital“ AS ieškinį atsakovei J. J., trečiasis asmuo byloje UAB „Mogo LT“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Atsakovei teismo šaukimas į teismo posėdį įteiktas asmeniškai (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 123 straipsnio 1 dalis), tačiau ji į teismo posėdį neatvyko, prašymų nagrinėti bylą jai nedalyvaujant nepateikė, neatvykimo priežastys teismui nežinomos. Ieškovės ir trečiojo asmens atstovai pateikė prašymą bylą nagrinėti ieškovei nedalyvaujant, patikslintame ieškinyje prašoma priimti sprendimą už akių atsakovės atžvilgiu, esant CPK numatytiems pagrindams. Tuo atveju, kai neatvyksta į teismo posėdį viena iš šalių, kuriai tinkamai pranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą, ir iš jos nėra gautas pareiškimas nagrinėti bylą jai nedalyvaujant, kitos šalies prašymu teismas gali priimti sprendimą už akių ( CPK 246 str. 2 d. , 285 str.).

Priimdamas sprendimą už akių, teismas atlieka formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą, tai yra, įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą (CPK 285 straipsnio 2 dalis).

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies

Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad 2015 vasario 27 d. trečiasis asmuo UAB „mogo LT“ ir atsakovė sudarė Sutartį, pagal kurią UAB „mogo LT“ suteikė atsakovei teisę už užmokestį laikinai valdyti ir naudoti transporto priemonę MERCEDES BENZ C 200 CDI, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pagal sutarties sąlygas su galimybe įsigyti, o atsakovė priėmė transporto priemonę iš trečiojo asmens ir ją valdė bei ja naudojosi ir įsipareigojo mokėti reguliarias mėnesio nuomos įmokas. Byloje nėra ginčo dėl to, kad Sutartis 2017 m. rugsėjo 5 d. buvo nutraukta dėl esminių sutarties pažeidimų, kadangi atsakovė nemokėjo įmokų numatyta tvarka. Nutraukus Sutartį, ir transporto priemonę atgavus trečiajam asmeniui, ši buvo parduota.

Iš periodinės reikalavimų perleidimo sutarties matyti, kad UAB „mogo LT“ 2017 m. vasario 28 d. Reikalavimo perleidimo sutartimi perleido reikalavimo teisę į atsakovės įsiskolinimą naujam kreditoriui ,,Risk Management Services“ OU, o vėliau 2018 m. gruodžio 18 d. Reikalavimo perleidimo sutartimi kreditorius ,,Risk Management Services“ OU perleido kreditorinio reikalavimo teises į atsakovės įsiskolinimą „PlusPlus Capital“ AS bei 2019 m. sausio 2 d. pranešimu informavo atsakovę apie reikalavimo teisės perleidimą (Cesiją). Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.101 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kreditorius turi teisę be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu. Reikalavimo perleidimo faktas gali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis ir skolininką tik nuo to momento, kai skolininkas sutiko, kad reikalavimas būtų perleistas, ar nuo to momento, kai skolininkas gavo reikalavimo perleidimo faktą patvirtinančio dokumento kopiją arba kitokį reikalavimo perleidimo fakto įrodymą (CK 6.109 straipsnio 1 dalis). Apie reikalavimo teisės perleidimą atsakovė buvo informuota pranešimu. Be to, įteikus atsakovei ieškinio su priedais kopijas CPK nustatyta tvarka, įskaitant ir reikalavimo perleidimo sutartį, laikytina, jog atsakovė tinkamai informuota apie reikalavimo perleidimo faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2011).Taigi ieškovas įgijo teisę atsakovei reikšti visus reikalavimus, kuriuos Sutarties pagrindu atsakovui turėjo teisę reikšti UAB „mogo LT“ (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.1–6.4 straipsniai, 6.101 straipsnio 1 dalis, 6.109 straipsnis).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl jos nutraukimo teisinių padarinių, ieškovui prašant taikyti sutartinę civilinė atsakomybę ir priteisti nuostolių atlyginimą. Sutarties nutraukimo teisinius padarinius reglamentuoja CK 6.221 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalies nuostatas sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo jos vykdymo. Pagal šio straipsnio 2 dalį sutarties nutraukimas nepanaikina teisės reikalauti atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl sutarties neįvykdymo, bei netesybas.

Įvertinęs Sutarties nuostatas, teismas sprendžia, kad šalis siejo išperkamosios nuomos sutarties teisinis santykis. Tokia išvada padaryta atsižvelgiant į tai, kad lizingo sutartimi daiktas perduodamas fiziniam ar juridiniam asmeniui būtent verslo tikslais, kad šis galėtų valdyti ir naudoti daiktą, gaudamas iš to naudos ir prisiimdamas su tuo susijusią riziką (CK 6.567 straipsnio 1 dalis), o išperkamosios nuomos atveju asmuo gali įsigyti daiktą asmeniniams poreikiams tenkinti. Civiliniame kodekse tokios sutarties sąvoka nepateikiama, tačiau CK 6.503 straipsnyje nurodyta galimybė nuomojamą daiktą išpirkti. Kasacinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad kaip išperkamosios nuomos sutartis gali būti kvalifikuojama sutartis, kai fizinis asmuo asmeniniams poreikiams tenkinti siekia įsigyti daiktą, perimdamas jo valdymą ir naudojimą, o už daiktą jo savininkui sumoka periodinėmis įmokomis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2013). Minimoje LAT nutartyje pažymėta, kad CK nereglamentuojami išperkamosios nuomos sutarčių nutraukimo padariniai ir šalių atsakomybės pagal šią sutartį, todėl, sprendžiant ginčus dėl šalių atsakomybės pagal išperkamosios nuomos sutartį, visų pirma turi būti vadovaujamasi konkrečios sutarties ir bendrosiomis civilinę bei sutartinę civilinę atsakomybę reglamentuojančiomis nuostatomis (CK 6.245–6.262 straipsniai). Atsižvelgiant į paminėtą kasacinio teismo praktiką, teismas darbo išvadą, kad sprendžiant dėl sutartinės atsakomybės pagal šalių sudarytą Sutartį, iš jos kylančių įsipareigojimų vykdymui bei atsakomybei netaikytinos lizingo (finansinės nuomos) sutartis reglamentuojančios teisės normos. Sprendžiant dėl atsakomybės pagal išperkamosios nuomos sutartį nėra pagrindo vadovautis ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse, kuriose buvo sprendžiami nuostolių atlyginimo, nutraukus lizingo sutartis, klausimai, suformuota teisės aiškinimo ir taikymo praktika.

Taigi spręsdamas ginčą dėl šalių atsakomybės pagal Sutartį, nagrinėjamoje byloje Teismas vadovaujasi konkrečios Sutarties ir bendrosiomis civilinę bei sutartinę civilinę atsakomybę reglamentuojančiomis nuostatomis (CK 6.245–6.262 straipsniai).

Sutartinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, kuri atsiranda dėl to, kad neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma sutartis, kurios viena šalis turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo ar netesybų (sumokėti baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti dėl sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo padarytus nuostolius arba sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (CK 6.245 straipsnio 3 dalis). Sutartinė civilinė atsakomybė atsiranda už sutartinės prievolės neįvykdymą arba netinkamą įvykdymą arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis, 6.256 straipsnio 1 dalis). Sutartinės prievolės neįvykdymas ar netinkamas įvykdymas nėra preziumuojamas (CK 6.246 straipsnis, 6.256 straipsnis), todėl ginčo atveju jį privalo įrodyti ieškovas, reikalaujantis taikyti sutartinę civilinę atsakomybę. Skolininko kaltė, kaip sutartinės civilinės atsakomybės prielaida, yra preziumuojama, išskyrus įstatymų numatytus atvejus (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Kaip jau minėta, byloje nėra ginčo dėl to, jog atsakovė nemokėjo įmokų numatyta tvarka (neteisėti veiksmai), liko nesumokėta automobilio finansavimo suma, o sutartis nutraukta dėl atsakovės padaryto esminio jos pažeidimo.

Byloje iš esmės šalys ginčijasi dėl nuostolių dydžio. Nuostolių sampratos sutartyje nepateikiama, todėl, sprendžiant dėl to, kas šiuo atveju laikytina ieškovo nuostoliais, atsižvelgtina į CK 6.249 straipsnio nuostatas, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos, taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (1 dalis); be tiesioginių nuostolių ir negautų pajamų į nuostolius įskaičiuojamos: 1) protingos išlaidos, skirtos žalos prevencijai ar jai sumažinti; 2) protingos išlaidos, susijusios su civilinės atsakomybės ir žalos įvertinimu; 3) protingos išlaidos, susijusios su nuostolių išieškojimu ne teismo tvarka (4 dalis). Padaryti nuostoliai turi būti atlyginti visiškai, išskyrus atvejus, kai įstatymai ar sutartis nustato ribotą atsakomybę (CK 6.251 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju nei įstatyme, nei šalių sutartyje nenustatyta sąlygų, ribojančių atsakovės atsakomybę Sutarties pažeidimo atveju. Dėl to darytina išvada, kad ieškovas turi teisę reikalauti priteisti visus patirtus nuostolius, kurie atitinka CK 6.249 straipsnyje pateiktus kriterijus.

Ieškovo teigimu, dėl sutarties nutraukimo jis patyrė nuostolių, kurių didžiausią dalį sudaro neišmokėtos atsakovės finansavimo sumos ir automobilio pardavimo kainos skirtumas, taip pat negautos pajamos ( pelno palūkanos).

Iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad sutarties nutraukimo dieną atsakovės įsiskolinimo suma sudarė 1567,79 Eur, ieškovas nurodo, kad automobilis buvo parduotas už 1000 Eur, kuri buvo paskirstyta Sutarties 6.11.p. nustatyta tvarka, taigi atsakovės įsiskolinimo suma pagal Sutartį po transporto priemonės pardavimo sumažėjo ir prašo priteisti 567,79 Eur nuostolius, t. y. atsakovės negrąžintos finansavimo sumos ir automobilio pardavimo kainos skirtumą. Iš atsakovės teiktų procesinių dokumentų turinio matyti, jog atsakovė aplinkybės, kad automobilis buvo parduotas už 1000 Eur neginčija, tačiau nurodo, kad jo pardavimo kaina neatitiko rinkos kainą, savo teiginiams pagrįsti į bylą pateikdama VšĮ ,,Emprekis“ išduotas pažymas apie automobilio Mercedes-Benz C 200 CDI vidutinę kainą Lietuvoje. Savo ruožtu, trečiasis asmuo byloje UAB „Mogo LT“ pateikė rašytinius įrodymus apie transporto priemonės rinkos vertę ir jo faktinės būklės rinkos vertę 2017 m. rugsėjo 18 d., iš kurios matyti, kad trečiajam asmeniui perduota transporto priemonė buvo su kėbulo, važiuoklės ir kitais defektais ir dėl tokios jos faktinės būklės jos rinkos vertė bei pradinė pardavimo kaina buvo nustatyta 1250 Eur. Iš esmės atsakovės atsiliepimų (į pradinį ir patikslintą ieškinį) argumentai yra susiję su tuo, kad atsakovės nuomone, sprendžiant dėl patirtų nuostolių dydžio, būtina atsižvelgti į tai, jog automobilio vertė jo grąžinimo metu buvo didesnė negu faktinė jo pardavimo kaina, todėl nuostoliai turi būti apskaičiuojami atsižvelgiant į vertę, o ne į automobilio pardavimo kainą. Teismas dėl šių atsakovės argumentų atkreipia dėmesį į keletą šiuo atveju reikšmingų aspektų. Daikto rinkos kainos nustatymas, atliekant turto vertinimą ar ekspertizę, nereiškia (ne visada reiškia), kad daiktas gali būti už nustatytą kainą parduotas, t. y. realiai sudaryto pirkimo–pardavimo sandorio kaina gali būti daug mažesnė arba didesnė. Tam įtakos gali turėti įvairūs veiksniai ar jų visuma: turto vertinimo atlikimo metodika (buvo lyginami skelbimai informaciniuose šaltiniuose ar realiai įvykę sandoriai, vertinamas atliktas visos šalies ar atskirų regionų mastu ir pan.), daikto specifika, staigus ekonominės padėties pasikeitimas šalyje, laikotarpis nuo daikto vertės nustatymo iki jo pardavimo bei kitos reikšmingos aplinkybės, dėl kurių daikto vertė gali kisti (sumažėti ar padidėti). Teismas taip pat atkreipia dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2013 suformuotą taisyklę, sprendžiant dėl išperkamosios nuomos davėjo dėl neišpirktos daikto vertės patirtų nuostolių dydžio, o būtent, kad jei sugrąžintas nuomos sutarties dalykas buvo parduodamas, nustatant nuostolių dydį, atsižvelgtina į pinigų sumą, gautą pardavus daiktą, o ne į jo rinkos vertę. Nurodytais argumentais, atsižvelgiant į tai, kad byloje nepateikta įrodymų, jog atsakovė su ieškove ir/ar pradiniu kreditoriumi visiškai atsiskaitė (CPK 178 straipsnis), ieškovei iš atsakovės priteisiama 567,79 Eur nuostolių (nesumokėta finansavimo suma).

Šalis gali reikalauti atlyginti negautas pajamas (netiesioginius nuostolius), kurių iš tikrųjų negavo ir kurių pagrįstai galėjo tikėtis, jei sutartis nebūtų buvusi nutraukta, vykdoma iki sutarties termino pabaigos (CK 6.258 straipsnio 4 dalis, 6.259 straipsnio 3 dalis). Taip užtikrinamas ir vieno iš civilinės teisės principų - teisėtų lūkesčių - įgyvendinimas. Aiškindamas sutartinę atsakomybę reglamentuojančias CK nuostatas kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad sutartinė atsakomybė skirta ekonominės civilinės apyvartos stabilumui užtikrinti, t. y. jos kompensacinė funkcija pirmiausia pasižymi siekimu, kad nukentėjusio nuo sutarties pažeidimo asmens padėtis būtų kiek įmanoma artimesnė padėčiai, tarsi sutartis būtų buvusi tinkamai įvykdyta. Iš esmės sutartine teise ginamas lūkesčių interesas. Tai reiškia, kad šalis tikisi atsidurti tokioje padėtyje, kurioje ji būtų, jei būtų tinkamai įvykdyta sutartis, todėl taikant sutartinę atsakomybę siekiama užtikrinti, kad nukentėjusioji šalis tokioje padėtyje ir atsidurtų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327-687/2015). Nagrinėjamu atveju šalys Sutarties bendrųjų nuostatų 7.1 punkte susitarė, jog atsakovė moka lizingo (išperkamosios nuomos) įmokas (t. y. fiksuotą įmokų dalį ir palūkanas) nuo neišmokėtos lizingo (išperkamosios nuomos) sumos per visą lizingo terminą, kurio pabaiga yra apibrėžta konkrečia data – 2021 m. vasario 27 d. Sutartyje šalys įtvirtino ieškovės teisę, Sutartį nutraukus dėl atsakovės kaltės, reikalauti grąžinti ją į tokią padėtį, kurioje ji būtų buvusi, jeigu atsakovė būtų tinkamai įvykdžiusi Sutartį (Sutarties bendrųjų nuostatų 14.7 punktas). Teismo vertinimu, tinkamo Sutarties vykdymo atveju UAB „mogo LT“ (pradinis kreditorius) galėjo pagrįstai tikėtis atgauti finansavimo sumą ir gauti atitinkamą užmokestį – mokėjimo (pelno) palūkanas, kurios turėjo būti sumokėtos atsakovės per sutarties galiojimo laikotarpį.

Ieškovas prašo priteisti iš atsakovės nuostolius,– pagal nutrauktą Sutartį negautų mokėjimo (pelno) palūkanų, kaip kreditoriaus negautų pajamų, atlyginimą,– kuriuos, be kita ko, ant ieškovo, sudaro 37,80 procentų dydžio mokėjimo funkciją atliekančios palūkanos, skaičiuojamos nuo nesumokėtos finansavimo sumos (567,79 Eur) nuo 2017 m. rugsėjo 5 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Kaip minėta, šalių sudarytos Sutarties bendrųjų nuostatų 7.1 punkte Sutarties šalys susitarė dėl mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų, dar vadinamų pelno palūkanomis, kurių paskirtis – atlyginti kreditoriui už naudojimąsi jo pinigais, mokėjimo nuo neišmokėtos lizingo (išperkamosios nuomos) sumos. Sutarties pagrindinių nuostatų 3.2 punkte nustatyta termino pabaiga – 2021 m. vasario 27 d. Todėl nepagrįstas ieškovo reikalavimas skaičiuoti 37,80 procentų dydžio mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas nuo fiksuotos sumos ieškinio pateikimo dieną, t. y. 567,79 Eur , kadangi sutarties sąlygos nenumato galimybės skaičiuoti palūkanas nuo fiksuotos sumos, atvirkščiai – numato galimybę skaičiuoti nuo neišmokėtos sumos dydžio. Nepaisant to, kad ieškinio pateikimo dieną yra neišmokėta 567,79 Eur suma, teismas nemato pagrindo nustatyti fiksuotą sumą, nuo kurios skaičiuotina 37,80 procentų dydžio palūkanų suma. Sutartine teise ginamas lūkesčių interesas apima kreditoriaus negautas pajamas, t. y. tik tas mokėjimo (pelno) palūkanas, kurias ieškovas pagrįstai galėjo tikėtis gauti, jei sutartis būtų įvykdyta tinkamai. Tuo tarpu aiškinimas, kad skolininko pareiga mokėti mokėjimo (pelno) palūkanas gali išlikti iki faktinio finansavimo sumos grąžinimo, viršija lūkesčio intereso gynimo ribas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta teismas sprendžia, jog šis ieškovo reikalavimas priteisti negautas pajamas tenkintinas iš dalies tokia apimtimi – priteistini nuostoliai (negautos pajamos), t. y. 37,80 procentų dydžio metinės palūkanos nuo neišmokėtos finansavimo sumos, kuri ieškinio padavimo dieną buvo 567,79 Eur, skaičiuojamos nuo 2017 m. rugsėjo 5 d. iki faktinio šios sumos grąžinimo, bet ne ilgiau negu iki sulygto termino pabaigos, t. y. iki 2021 m. vasario 27 d. Dėl atsakovės atsiliepimuose nurodytų Vartojimo kredito įstatymo 8 str. 7 dalies nuostatų taikymo, atkreiptinas dėmesys į tai, kad, viena vertus, į bylą pateikti rašytiniai įrodymai dėl atsakovės kreditingumo vertinimo prieš sudarant Sutartį, kita vertus, teismas atkreipia dėmesį į tai, kad minėtas įstatymas taikomas tik nuomos ar išperkamosios nuomos sutartims, kai šiose sutartyse ar atskiroje sutartyje nenustatyta pareiga įsigyti sutarties objektą (Vartojimo kredito įstatymo 3 str. 2 dalies 4 punktas), gi konkrečiu atveju Sutarties šalys, siekdamos išvengti abejonių, aiškiai jos 1.2 punkte sutarė ir pareiškė, kad Sutartimi nėra įtvirtinama atsakovės pareiga išpirkti transporto priemonę.

Ieškovas, remdamasis tuo, kad šalių sudarytos Sutarties 13.2 punkte yra numatytos 0,05 proc. netesybos už vėlavimą atlikti sutartyje numatytus mokėjimus (už kiekvieną uždelstą dieną skaičiuojant po 0,05 proc. dydžio delspinigius), prašė priteisti iš atsakovės 51,10 Eur delspinigių. Netesybos (bauda, delspinigiai) – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (CK 6.71 str. 1 d.). Netesybos yra prievolių užtikrinimo būdas, skatinantis skolininką įvykdyti prievolę (CK 6.70 str., 6.71 str.), taip pat sutartinės civilinės atsakomybės forma (CK 6.256 str. 2 d., CK 6.258 str. 1 d.). Kreditorius už sutartinės prievolės neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą gali reikalauti taikyti skolininkui dviejų formų sutartinę civilinę atsakomybę: netesybų išieškojimą ir (ar) nuostolių atlyginimą (CK 6.256 str. 2 d., CK 6.258 str.). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal bendrąją taisyklę netesybos (bauda, delspinigiai) yra minimalūs kreditoriaus nuostoliai, dėl kurių šalys susitaria, sudarydamos sutartį, ir kurių dydžio ar realumo kreditoriui, pareiškus reikalavimą, nereikia įrodinėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-267-916/2015). CK 6.73 str. 1 d. ir CK 6.258 str. 2 d. nustatyta, kad pareiškus reikalavimą atlyginti nuostolius, netesybos įskaitomos į nuostolių atlyginimą. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų reiškia tai, kad kreditoriui nereikia įrodinėti savo patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie gali būti pripažinti minimaliais nuostoliais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2012). CK 6.73 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, kai pareiškiamas reikalavimas atlyginti nuostolius, netesybos (t. y. ir delspinigiai) įskaitomos į nuostolių atlyginimą (analogiška taisyklė –CK 6.258 str. 2 dalyje). Teismas pažymi, kad CK 6.258 str. 2 d. nustatytas imperatyvus reikalavimas įskaityti netesybas į nuostolius. Atsižvelgdamas į tai, teismas daro išvadą, kad ieškovės reikalavimas priteisti delspinigius negali būti patenkintas, kadangi jų prašomas priteisti dydis (51,10 Eur) yra mažesnis už priteistus nuostolius.

Teismas, vadovaudamasis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, 6.210 straipsnio 1 dalimi, priteisia ieškovei iš atsakovės 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 567,79 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. rugpjūčio 29 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 2 dalimi, ieškinį patenkinus iš dalies bylinėjimosi išlaidos priteisiamos proporcingai tenkintiems reikalavimams. Ieškovė byloje patyrė 43 Eur bylinėjimosi išlaidas (sumokėtas žyminis mokestis). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė sumokėjo 19,50 Eur daugiau žyminio mokesčio nei numato įstatymas, teikdama pradinį ieškinį, ieškovei grąžinama 19,50 Eur žyminio mokesčio, be to, proporcingai patenkintų ieškinio reikalavimų daliai, ieškovei iš atsakovės priteisiama 12,80 Eur (23,5 Eur × 54,5 proc.) bylinėjimosi išlaidų. Atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje procesinių dokumentų siuntimo išlaidos (16,93 Eur) viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 (keistu 2020 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 1R-19/1K-2) nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą (5, 00 Eur), valstybės naudai iš atsakovės priteisiama proporcingai patenkintų ieškinio reikalavimų daliai 9,23 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 92 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 142 straipsnio 4 dalimi, 285–286 straipsniais,

nusprendžia:

patenkinti ieškinį iš dalies.

Priteisti ieškovei „Plus Plus Capital“ AS, juridinio asmens kodas 11919806, iš atsakovės J. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 567,79 Eur (penkių šimtų šešiasdešimt septynių eurų 79 ct), 37,80 procentų dydžio palūkanas, skaičiuojamas nuo neišmokėtos finansavimo sumos (kuri ieškinio padavimo dieną buvo 567,79 Eur) nuo 2017 m. rugsėjo 5 d. iki visiško finansavimo sumos grąžinimo, bet ne ilgiau kaip iki 2021 m. vasario 27 d., nuostoliams atlyginti, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 567,79 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. rugpjūčio 29 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir 12,80 Eur (dvylika eurų 80 ct) bylinėjimosi išlaidas. Kitoje dalyje ieškinį atmesti.

Priteisti iš atsakovės J. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 9,23 Eur (devynis eurus, 23 ct)) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų byloje siuntimu valstybės naudai, šias išlaidas sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitą, įmokos kodas 5660, teismui pateikiant apmokėjimą patvirtinantį dokumentą.

Grąžinti ieškovei „Plus Plus Capital“ AS, juridinio asmens kodas 11919806, 19,50 Eur (devynioliką eurų 50 ct) žyminio mokesčio permoką, išaiškinti, kad žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, remdamasi šiuo teismo sprendimu.

Atsakovė negali šio sprendimo skųsti nei apeliacine, nei kasacine tvarka, tačiau turi teisę per 20 dienų nuo jo priėmimo dienos paduoti Vilniaus miesto apylinkės teismui pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo.

Ieškovė per 20 dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos turi teisę paduoti apeliacinį skundą Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.