Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Alvydo Pikelio, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Vytauto Masioko,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. Ž. kasacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 5 d. ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 1 d. nuosprendžių bei pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 1 d. nuosprendžio.

Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nuosprendžiu V. Ž. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu devyniems mėnesiams, pagal BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirtas laisvės apribojimas vieneriems metams, uždraudžiant šiuo laikotarpiu bendrauti su J. J. ir E. B., prisiartinti prie bet kurios iš jų arčiau kaip per penkis metrus ir įpareigojant per vienuolika mėnesių atlyginti nukentėjusiosioms padarytą turtinę bei neturtinę žalą.

Iš V. Ž. J. J. priteista 59,50 Lt turtinei ir 300 Lt neturtinei žalai atlyginti, E. B. priteista 109,50 Lt turtinei ir 3000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 1 d. nuosprendžiu Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nuosprendžio dalis dėl V. Ž. nuteisimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį panaikinta ir priimtas naujas nuosprendis – V. Ž. dėl kaltinimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių.

Kita nuosprendžio dalis pakeista: panaikinta nuosprendžio dalis dėl BK 63 straipsnio 1, 4 dalių nuostatų taikymo, taip pat dalis, kuria V. Ž. uždrausta bausmės vykdymo laikotarpiu bendrauti su J. J., prisiartinti prie jos arčiau kaip per penkis metrus ir jis įpareigotas per vienuolika mėnesių atlyginti padarytą turtinę ir neturtinę žalą nukentėjusiosioms. V. Ž. nustatytas draudimas laisvės apribojimo bausmės, paskirtos pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, vykdymo laikotarpiu bendrauti su E. B., prisiartinti prie jos arčiau kaip per penkis metrus ir įpareigojimas per vienuolika mėnesių atlyginti E. B. padarytą turtinę žalą.

Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria J. J. iš V. Ž. priteista 59,50 Lt turtinei ir 300 Lt neturtinei žalai atlyginti ir J. J. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Masioko pranešimą, prokurorės, prašiusios prokuroro kasacinį skundą patenkinti, o nuteistojo atmesti, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių prokuroro skundą atmesti, o nuteistojo skundą tenkinti, paaiškinimus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Be to, V. Ž. nuteistas ir už tai, kad tuo pačiu laiku vykusio tarpasmeninio konflikto su E. B. ir J. J. metu gulinčiai ant žolyno E. B. apie penkis kartus smogė kumščiu į krūtinę, sulaužė krūtinkaulio kūną, taip nesunkiai sutrikdydamas jos sveikatą.

Kasatoriaus kaltė dėl nesunkiai sutrikdytos E. B. sveikatos iš esmės pagrįsta tik pačios nukentėjusiosios parodymais ir, anot apeliacinės instancijos teismo, J. J. parodymais bei teismo medicinos specialisto išvada. Kasatorius prašo atkreipti dėmesį į tai, kad teisme ekspertas teigė, jog mažai tikėtina, kad krūtinkaulio lūžimas galėjo gautis nuo smūgio kumščiu. Anot eksperto, tai galėjo gautis ir dėl griuvimo ant krūtinės. Šie eksperto parodymai patvirtina kasatoriaus parodymus apie tai, kad E. B. ketinant jam suduoti, ji pati neišsilaikė ir nugriuvo ant krūtinės. Eksperto tvirtinimu, griūvant ant žemės susilaužyti krūtinkaulį galima tik tada, kai yra iškilęs kažkoks paviršius (akmuo, plytgalis ar pan.). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, kad nuotraukose, darytose įvykio vietos apžiūros metu ir E. B. parodymų patikrinimo vietoje metu, nematyti jokių iškilių žemės paviršių, padarė išvadą, jog E. B. sužalojimus patyrė dėl kasatoriaus prieš ją panaudoto smurto. Kasatoriaus įsitikinimu, tokia išvada neatitinka faktinių aplinkybių ir joms prieštarauja, nes: E. B. parodymų patikrinimas vietoje atliktas praėjus daugiau kaip devyniems mėnesiams po įvykio; įvykio vietos apžiūros protokole įvykio vieta (E. B. griuvimo) išvis neaprašyta; apskritai nuotraukos nėra detalios, jose matyti tik bendras įvykio vietos vaizdas. Dėl to teismas, kasatoriaus manymu, neturėjo jokio pagrindo konstatuoti, kad žemės paviršius buvo lygus. Be to, ekspertas minėjo galimą E. B. kaulų trapumą ir išretėjimą, tai galėjo palengvinti lūžį, tačiau buvo netirta. Taip apeliacinės instancijos teismas iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 4, 5 dalyse įtvirtintus įrodymų leistinumo bei jų įvertinimo, pagrįsto išsamiu bylos aplinkybių išnagrinėjimu, principus.

Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis yra prieštaringas, nes jame dėl kasatoriaus veiksmų prieš E. B. remiamasi J. J. parodymais, o dėl jo veiksmų prieš J. J. – ne. Šios instancijos teismas konstatavo, kad prieš J. J. jis nepadarė veiksmų, turinčių požymių nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje. Taip iš esmės buvo pažeistos BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos, nes nuosprendyje neturi būti nepašalintų ir neaptartų prieštaravimų, o teismo išvados turi atitikti aplinkybes, nustatytas teisiamajame posėdyje, kad nuosprendis turi būti pagrįstas faktais, o ne prielaidomis, ir visos abejonės, jeigu jų negalima pašalinti, aiškinamos kaltinamojo (nuteistojo) naudai. Taigi jo kaltė pagal BK 138 straipsnio 1 dalį pagrįsta vien tik E. B. parodymais, kurių nepatvirtina kiti bylos duomenys.

Kadangi skundžiamame nuosprendyje išaiškinta, kad BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas gali būti padarytas ir netiesiogine tyčia, tai kitas nuosprendžio teiginys, jog kaltininkas pirmiausia turi suvokti savo veiksmus kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimą, t. y. turi ne tik numatyti, kad bus sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, bet ir norėti šių padarinių, laikytinas nepagrįstu. Tai, kad konkrečių asmeninių ar savanaudiškų motyvų dominavimas kaltininko veikoje gali rodyti, jog veika buvo nukreipta ne prieš viešąją tvarką, bet prieš kitas įstatymo saugomas vertybes, kvalifikuojant veiką pagal BK 284 straipsnio 1 dalį reikšmės neturi. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 30 d. nutartyje Nr. 2K-652/2007 išaiškinta, kad BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nei veikos motyvas, nei tikslas nenurodyti ir tai reiškia, kad aprašytos veikos konstatavimui nurodyti požymiai reikšmės neturi. Kita vertus, teismui konstatavus, kad V. Ž. kaltas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, buvo eliminuoti nukentėjusieji, kuriems viešoje vietoje parodyta nepagarba ir kurių rimtis buvo sutrikdyta. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 11 d. nutartyje Nr. 2K-796/2007 išaiškinta, kad viešoji vieta – tai tokia vieta, kurioje nusikalstamos veikos metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys. Veika laikoma padaryta viešoje vietoje nepriklausomai nuo to, ar nusikaltimo darymo metu toje vietoje kas nors buvo, ar ne. Svarbu tai, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kitų asmenų, kurie dėl kaltininko veiksmų patirs nepatogumų. Atsižvelgiant į tai, nuteistojo veiksmų vertinimas kaip mažiau pavojingas aplinkai ir aplinkiniams, nes jie atlikti toje vietoje, kur namo gyventojų buvimas yra ne toks dažnas, yra nepagrįstas.

Skundžiamo nuosprendžio išvados (liudytoja O. L. smūgių sudavimo nematė ir į nuolatinius tarp V. Ž. ir J. J. kylančius konfliktus nekreipė dėmesio; konflikto nematė nė vienas iš apklaustų liudytojų; byloje nėra patikimų įrodymų, kad įvykį matė vaikai) padarytos neišsamiai įvertinus bylos aplinkybes, taigi pagrįstos prielaidomis. Liudytojų nustatymas nėra būtinas kvalifikuojant veiką pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, nes V. Ž. fizinį smurtą prieš dvi moteris panaudojo viešoje vietoje, dienos metu. Teismas neįvertino liudytojos O. L. parodymų, duotų apylinkės teisme, kad ji, išgirdusi lauke triukšmą, pasižiūrėjo pro langą manydama, kad ten triukšmauja vaikai. Tai, kad konfliktą matė vaikai, patvirtina ikiteisminio tyrimo metu apklaustos liudytojos R. J. ir T. Ž., teisme liudytojai S. K., I. K., D. S. parodė, kad konflikto metu kieme buvo vaikų. Be to, liko neįvertinti liudytojos D. L. parodymai, kad ši pro langą girdėjo barnį bei E. B. šaukiant pagalbos. Taigi nustatyta, kad buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka.

BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nenumatyta, kaip turi reikštis ir kokio dydžio turi būti visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas, kurį lemia viešoje vietoje atliekami įžūlūs poelgiai, grasinimai, patyčios arba vandališki veiksmai, kuriais demonstruojama nepagarba aplinkiniams ar aplinkai. Todėl teismai, nevienodai vertindami sukeltų padarinių dydį, padarė skirtingas išvadas. Be to, pagrindas įvairiai vertinti šio nusikaltimo požymius yra ir nevienoda Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika: 2008 m. vasario 26 d. nutartyje Nr. 2K-122/2008 aiškiai pasisakoma, kad minėta nusikalstama veika gali būti padaroma tik tiesiogine tyčia, tuo tarpu 2008 m. gruodžio 23 d. nutartyje Nr. 2K-537/2008 – ir esant netiesioginei tyčiai.

Motyvuojamoji dalis

Kasaciniai skundai atmestini.

Dėl prokuroro kasacinio skundo argumentų

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad V. Ž. viešoje vietoje, prie daugiabučio namo, įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams, t. y. J. J. ir E. B. ketinant prisijungti vandens žarną prie bendro naudojimo čiaupo, J. J. parvertė ant žemės, taip pat ant žemės parvertė E. B. ir dėl asmeninių paskatų apie penkis kartus smogė jai kumščiu į krūtinę, sulaužė krūtinkaulį taip nesunkiai sutrikdė jos sveikatą. Tokiais veiksmais V. Ž. sutrikdė visuomenės rimtį. Konfliktas prasidėjo, kai J. J. ėmė priekaištauti V. Ž., kodėl jis plauna automobilį prie jos buto, ir užsuko vandens čiaupą. Šis teismas pripažino, kad J. J. elgesys buvo provokuojantis.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo apeliacinį skundą, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog konfliktas prasidėjo dėl J. J. provokuojančio elgesio, o jam tęsiantis E. B. buvo sužalota dėl asmeninių paskatų, todėl V. Ž. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Šis teismas taip pat konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas padarė prieštaringas išvadas: 1) V. Ž. viešoje vietoje, prie daugiabučio namo, įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams – sumušė E. B. ir tokiais veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį; 2) E. B. sumušė ir nesunkiai sutrikdė jos sveikatą ne dėl chuliganiškų, o dėl asmeninių paskatų. Apeliacinės instancijos teismas taip pat konstatavo, kad BK 284 straipsnio 1 dalyje nustatytas nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, todėl kaltininkas turi suvokti, kad savo veiksmais sutrikdo visuomenės rimtį ar tvarką, ir nori taip veikti. Šiuo atveju V. Ž. veiksmus nulėmė J. J. provokuojantis elgesys (priekaištavimas dėl automobilio plovimo ir vandens čiaupo užsukimas), kieme tuo metu daugiau žmonių nebuvo, todėl jis nesuvokė, kad savo veiksmais sutrikdo visuomenės rimtį, taigi nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo požymių.

Kasatoriaus nuomone, nuteistojo veiksmus kaip dviejų nusikaltimų sutaptį teisingai kvalifikavo pirmosios instancijos teismas.

BK 284 straipsnio 1 dalyje nustatyta: ,,Tas, kas viešoje vietoje įžūliais veiksmais, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką…“. BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodyti keli viešosios tvarkos pažeidimo būdai. Teismo nuosprendyje turi būti nurodoma, kokie konkretūs veiksmai pripažįstami įžūliais, kokie – grasinimais, kokie – patyčiomis ar vandališkais veiksmais. Esminis viešosios tvarkos pažeidimo objektyvusis požymis yra tai, kad minėtais būdais demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Šio nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas turi būti realus. Nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, todėl kaltininkas turi suvokti, kad savo veiksmais sutrikdo visuomenės rimtį ar tvarką, ir nori taip veikti (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Visuomenės rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį viešoje vietoje panaudojamas fizinis smurtas, aplinkiniai asmenys dėl to pasijunta šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti ir pan. Apie visuomeninės tvarkos sutrikdymą gali rodyti tai, kad buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įstaigų ar įmonių veikla ir pan. Tai vertinamieji požymiai, ir jų turinys priklauso nuo daugelio aplinkybių, taip pat nuo nusikalstamos veikos motyvų.

Nusikaltimo sudėties požymių visuma (objektyvieji požymiai – veika, padariniai, priežastinis ryšys ir subjektyvieji požymiai – kaltė, motyvas, tikslas) yra būtinas pagrindas asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn.

Pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas V. Ž. veiksmus kaip nusikaltimų sutaptį pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 1 dalį, tik konstatavo, kad įvykio metu viešoje vietoje V. Ž. veiksmais sumušant E. B. buvo sutrikdyta visuomenės rimtis, tačiau šis teismas kaltininko subjektyviųjų požymių – kaltės, motyvo, tikslo visiškai neanalizavo. Kaip reiškėsi visuomenės rimties sutrikdymas šis teismas visiškai neargumentavo. Buvo minėta, kad tai vertinamasis požymis, todėl teismas turėjo analizuoti ir priežastis, dėl kurių kilo konfliktas, kokie motyvai paskatino panaudoti smurtą, ar šį konfliktą matė pašaliniai asmenys ir tik tuomet padaryti teisiškai argumentuotą išvadą dėl veikos kvalifikavimo.

Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs priežastis, dėl kurių kilo konfliktas (beje, jas teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas), teisingai nurodė, kad V. Ž. veiksmus lėmė J. J. provokuojantis elgesys (priekaištavimas dėl automobilio plovimo ir vandens čiaupo užsukimas), ankstesni judviejų buitiniai konfliktai, taigi ir įvykio metu panaudojant smurtą prieš E. B. dominavo asmeninės paskatos; kieme tuo metu daugiau žmonių nebuvo ir pašaliniai asmenys įvykio nematė, neteisėti veiksmai truko neilgai, todėl V. Ž. nesuvokė, kad savo veiksmais gali sutrikdyti visuomenės rimtį.

BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, todėl kaltininkas turi suvokti, kad savo veiksmais sutrikdo visuomenės rimtį ar tvarką, ir nori taip veikti (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Be to, kaltininko tiesioginė tyčia padarinių atžvilgiu gali būti tiek apibrėžta (nori konkrečių padarinių), tiek neapibrėžta (veikos padarinius numato bendrai, jų savo sąmonėje nedetalizuoja). Tokią teismų praktiką formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (kasacinės nutartys Nr. 2K-122/2008, 2K-159/2009, 2K-241/2009 ir kt.).

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog V. Ž., išprovokuotas J. J. elgesio, viešoje vietoje panaudojęs smurtą prieš E. B., nesutrikdė visuomenės rimties, yra teisinga. Esant panašioms aplinkybėms, kai viešoje vietoje asmens provokuojantis elgesys sukelia konfliktą su kitais asmenimis, ar viešoje vietoje prieš pažįstamą asmenį smurtiniai veiksmai atliekami dėl asmeninių paskatų, teismai nusikaltimo – viešosios tvarkos pažeidimo – sudėties nekonstatuoja. Tokią teismų praktiką formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (kasacinės nutartys Nr. 2K-540/2005, 2K-216/2007 ir kt.).

Dėl nuteistojo kasacinio skundo argumentų

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies taikymo

Įrodymų vertinimas ir jų pakankamumas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas, todėl kasacinės instancijos teismas pasisako tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo pažeisti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai. Taigi kasatoriaus argumentai, kuriais ginčijamos faktinės aplinkybės, paliekami nenagrinėti.

Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kaip neišsamų bylos aplinkybių išnagrinėjimą kasatorius nurodo, jog teismas netyrė aplinkybės, kad nukentėjusiosios E. B. kaulai buvo trapūs ir išretėję, todėl ji galėjo susižaloti griūdama.

Šis kasatoriaus argumentas nepagrįstas, nes apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą, apklausė teismo medicinos ekspertą R. Petrauską, kuris patvirtino, kad nukentėjusiosios E. B. krūtinkaulis lūžo nuo tiesioginio poveikio į jį. Aplinkybė, ar nukentėjusiosios E. B. kaulai buvo trapūs ir išretėję, neturi jokios reikšmės kasatoriaus veiksmų kvalifikavimui, nes jis naudojo smurtą prieš pagyvenusią moterį ir tai suvokė, todėl atsako už kilusius padarinius.

Kita sąlyga įrodymams vertinti – įrodymai turi būti vertinami vadovaujantis įstatymu. Vertinant įrodymus šiuo požiūriu, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams yra išdėstyti BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Remdamasi šia nuostata, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai turi būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių. Nepagrįstai kasatorius teigia, kad jo kaltė pagrįsta vien tik nukentėjusiosios E. B. parodymais, kurių nepatvirtina kiti bylos duomenys. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimą dėl E. B. sužalojimo, patvirtino šio teismo išvadas dėl V. Ž. kaltės, nurodė įrodymų šaltinius, kuriais grindė savo išvadas, motyvuotai atmetė V. Ž. versiją dėl E. B. savaiminio susižalojimo griuvimo metu. Taigi žemesnės instancijos teismai, vertindami įrodymus, BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų nepažeidė.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad žemesnės instancijos teismai esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų šioje byloje nepadarė.

Pagal žemesnės instancijos teismų nustatytas aplinkybes baudžiamasis įstatymas – BK 138 straipsnio 1 dalis – V. Ž. veiksmams pritaikytas tinkamai.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo ir nuteistojo V. Ž. kasacinius skundus atmesti.