Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Bartašienės, Egidijaus Mockevičiaus ir Irenos Stasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB „Eglitana“ apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-83-853/2015 pagal ieškovo UAB „Universali forma“ ieškinį atsakovui UAB „Eglitana“ dėl atlyginimo už suteiktas paslaugas priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

II. Pirmos instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį esmė

Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas (CPK 330 str.), reglamentuojančias sutarčių aiškinimą – CK 6.193 straipsnis.Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė procesines teisės normas (CPK 329 str. 1 d.), aprašytas CPK 178, 185 straipsniuose ir dėl to buvo neteisingai išspręsta byla.Priimdamas sprendimą pirmosios instancijos teismas rėmėsi vien pažodiniu atskirų sutarties sąlygų aiškinimu, visiškai neatsižvelgdamas į sutarties šalių tikruosius ketinimus bei sutarties sąlygų tarpusavio ryšį bei sutarties tikslą. Bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, jog sutarties sąlygas parengė ieškovas, todėl neaiškios sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsakovo naudai.Ne visos paslaugos buvo suteiktos tinkamai ir iki galo (iki „sėkmės“) – atsakovas pats turėjo imtis veiksmų, todėl ieškovas galėtų pretenduoti į visą sėkmės mokestį tik ir tik tuo atveju, jeigu būtų atlikęs visas sutartyje numatytas paslaugas, reikalingas sutarties tikslui pasiekti. Pripažinus, kad tik dalis numatytų paslaugų teikėjo (t.y. ieškovo) paslaugų buvo suteikta, viso sėkmės mokesčio priteisimas prieštarautų protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principams. Ieškovas iki pat ieškinio pateikimo teismui niekuomet nesikreipė į atsakovą ir nereikalavo sumokėti sėkmės mokesčio, kas iš esmės paneigia ieškovo formuojamą poziciją, neva ieškovas ne kartą ragino atsakovą sumokėti sėkmės mokestį.Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš atsakovo priteisė 4274,33 Eur palūkanas už 13279 Eur skolą, skaičiuojamų dėl atsakovo prievolės nevykdymo, kadangi didelę reikšmę, kad nebuvo mokamas sėkmės mokestis, turėjo paties ieškovo veiksmai: ieškovas neišrašė ir nepateikė atsakovui PVM sąskaitos – faktūros dėl sėkmės mokesčio sumokėjimo. Ieškovui neatlikus teisės aktuose nustatytos pareigos ir neišrašius PVM sąskaitos – faktūros, atsakovas neturėjo jokios pareigos sėkmės mokestį sumokėti. Iš atsakovo ieškovo naudai priteistos ieškovo patirtos išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba yra neproporcingos atsižvelgiant į bylos aplinkybes bei kitus kriterijus, kurių pagrindu nustatomas priteistino užmokesčio už teisines paslaugas dydis.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.).

Nagrinėjamu atveju sprendžiamas ginčas dėl to, ar ieškovas pagal tarp ieškovo ir atsakovo sudarytą konsultacinių paslaugų teikimo sutartį įgijo teisę į sutartyje nustatytą sėkmės mokestį.

Pagal CK 6.189 straipsnio 1 dalį, sutartis jos šalims turi įstatymo galią ir įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai. Šioje teisės normoje įtvirtintas sutarties privalomumo ir vykdytinumo principas, kuriuo vadovaudamasis kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles (CK 6.256 str. 1 d.), priešingu atveju atsiranda sutartinė civilinė atsakomybė už netinkamą prievolės įvykdymą (CK 256 str. 2 d.).

Kaip pagrįstai nurodo apeliantas, sutarties aiškinimo taisyklės įtvirtintos CK 6.193 straipsnyje. Sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai, atsižvelgiant į iš sutarties kylančių prievolinių teisinių santykių turinį, vertinant sutarties sudarymo aplinkybes, šalių derybas dėl sutarties sudarymo, taip pat jų elgesį po sutarties sudarymo (CK 6.193 str. 5 d.). Sutarčių aiškinimo taisyklės pirmiausia įtvirtina subjektyvaus sutarties aiškinimo metodą, įpareigojantį aiškintis tikruosius šalių ketinimus, o ne vien remtis pažodiniu sutarties teksto aiškinimu (objektyvaus sutarties aiškinimo metodas). Kasacinis teismas pažymėjo, kad, nepaisant pirmiausia įtvirtinto subjektyvaus sutarties aiškinimo metodo, neabejotinai yra svarbūs visi CK 6.193 straipsnyje nustatyti sutarčių aiškinimo principai, ir kiekvienu atveju, aiškinant konkrečią sutartį, būtina atsižvelgti į visų nurodytų sutarčių aiškinimo taisyklių visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-288/2010).

Nagrinėjamoje byloje pareikštas reikalavimas priteisti skolą pagal 2010-02-05 tarp šalių sudarytą konsultacinių paslaugų teikimo sutartį. Sutarties 1.1.1. punkte buvo numatytos paslaugų teikėjo teikiamos paslaugos – konsultavimas bei reikalingų dokumentų paruošimas siekiant gauti ES struktūrinių fondų paramą projektui. Sutarties 1.1.4. punkte apibrėžtas sutarties galiojimo terminas – nuo 2010-02-05 iki 2010-03-31. Pagal Sutarties 2.1. punktą ieškovas įsipareigojo termino metu konsultuoti atsakovą bei paruošti reikalingus dokumentus, siekiant gauti ES struktūrinių fondų pagalbą, o atsakovas įsipareigojo termino metu suteikti visą darbo atlikimui reikalingą informaciją, įvykdyti kitus įsipareigojimus ir sumokėti ieškovui kainą, nurodytą sutarties 1.1.2. punkte, t. y. 12100 Lt. Minėtos sutarties 4.4. punkte atsakovas įsipareigojo per 30 dienų po Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro įsakymo dėl ES struktūrinių fondų paramos skyrimo sumokėti ieškovui sėkmės mokestį, kurio dydis nurodytas sutarties 1.1.3. punkte, t. y. 3,5 % nuo paskirtos paramos sumos ir 21 % PVM. Iš Lietuvos Respublikos 2011-04-22 žemės ūkio ministro įsakymo Nr. 3D-357 „Dėl projektų, kuriems skiriama parama pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemones „Parama verslo skatinimui ir plėtrai“ ir „Kaimo turizmo veiklos skatinimas“ sąrašo nustatyta, kad atsakovui UAB „Eglitana“ buvo skirta 1082638 Lt parama projektui įgyvendinti. Atsakovas per Sutarties 4.4. punkte nustatytą terminą sėkmės mokesčio nesumokėjo. Atsakovas atsisakydamas sumokėti sėkmės mokestį nurodė, kad ieškovas netinkamai aiškina sutarties nuostatas, bei kaltina ieškovą patį netinkamai įvykdžius sutartinius įsipareigojimus.

Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad sėkmės mokestis įtvirtintas sutarties 1.1.3. ir 4.4. punktuose yra siejamas su Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro teigiamo sprendimo dėl paramos projektui suteikimo priėmimu ir toks susitarimas imperatyvioms įstatymo normoms bei gerai verslo praktikai neprieštarauja, yra aiškiai atskleistas sutarties sąlygose. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada.

Sutarties laisvės principas užtikrina šalims teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas (CK 6.156 str.). Šalių pasiektas susitarimas įformintas teisės aktų pripažįstama tvarka tampa teisiškai įpareigojančiu aktu; jame nustatomos teisės ir pareigos. Sprendžiant ginčus, kylančius iš sutartinių santykių, nevalia ignoruoti sutarties šalių valios ir vadovautis vien įstatymo nuostatomis. Teismas, spręsdamas sutartinių ginčų klausimus, nuo sutarties sąlygų turinio gali (ir privalo) nukrypti ir vadovautis teisės normomis tik tada, kai šalių sutartis prieštarauja bendriesiems teisės principams (CK 1.5 str.), viešajai tvarkai (CK 1.81 str.) ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (CK 6.157 str.).

Sutartis yra vienas iš prievolės atsiradimo pagrindų (CK 6.2 str.). Paslaugų teikimo atlygintinos sutarties dalykas – nematerialaus pobūdžio arba kitokios paslaugos, nesusijusios su materialaus objekto sukūrimu (audito, konsultacinės, informacijos, mokymo, kt.). Dėl to CK 6.716 straipsnyje nurodytos paslaugos vadinamos intelektinėmis. Šalys paprastai tariasi dėl paslaugų teikimo, tačiau gali susitarti ir dėl tam tikro rezultato. Paslaugų teikimo sutartis yra dvišalė, todėl vienai sutarties šaliai – paslaugos teikėjui – įvykdžius sutartyje nustatytą įsipareigojimą, kitai sutarties šaliai – klientui – atsiranda pareiga apmokėti už suteiktas paslaugas. Jeigu paslauga lieka nesuteikta, neatsiranda ir pareigos ją apmokėti. Paslaugų teikėjams, atsižvelgiant į teikiamų paslaugų pobūdį, taikomi reikalavimai, susiję su jų kvalifikacija, patirtimi. Sutarties šalys nusistato tarpusavio teises ir pareigas, tačiau šios sutarties vykdymas grindžiamas CK 6.718 straipsnyje įtvirtintu kliento interesų prioriteto principu, kuris paslaugos vykdytoją įpareigoja veikti sąžiningai ir protingai, kad tai labiausiai atitiktų kliento interesus.

Vadovaujantis CK 6.193 straipsnio 1 dalimi, aiškinant sutarties nuostatas, jos negali būti aiškinamos atsižvelgiant išimtinai tik į vienos iš šalių ketinimus ir visiškai nepaisant sutartyje parašyto teksto, be to sutarties nuostatos turi būti aiškinamos sąžiningai. Sutarties, dėl kurios sąlygų vykdymo kilo šis ginčas, 1.1.3. punktas nurodo, kad sėkmės mokestį sudaro 3,5 % nuo paskirtos paramos sumos ir 21 % PVM. Šis mokestis sumokamas per 30 dienų po Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro įsakymo dėl ES struktūrinių fondų paramos skyrimo (Sutarties 4.4. p.). Konstatuotina, kad sutarties sąlygos yra išdėstytos aiškiai ir nedviprasmiškai, kaip to reikalauja CK 6.720 straipsnis. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų pareiškęs pretenziją ieškovui dėl netinkamai vykdomų sutartinių įsipareigojimų. Atsakovas neinicijavo sutarties nutraukimo nei CK 6.204 str., nei sutartyje nustatytais pagrindais, o priešingai, bendradarbiavo su ieškovu, kuris parengė paramos paraiškos tikslinimo (dalies paramos atsisakymo) dokumentus. 2011-04-22 Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro įsakymu Nr. 3D-357 „Dėl projektų, kuriems skiriama parama pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemonės „Parama verslo kūrimui ir plėtrai“ ir „Kaimo turizmo veiklos skatinimas“ sąrašo patvirtinimo“ nuspręsta atsakovui UAB „Eglitana“ suteikti 1082638 Lt paramą. Ieškovo parengta paraiška toliau buvo pateikta svarstyti Projektų atrankos komitetui bei Žemės ūkio ministerijai ir gavus teigiamus sprendimus atsakovas 2011-06-30 pasirašė sutartį dėl ES paramos. Tarp atsakovo UAB „Eglitana“ ir Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos kilus administraciniam ginčui dėl individualaus administracinio akto – 2012-01-27 Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos sprendimo nutraukti 2011-06-30 Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos ir UAB „Eglitana“ sudarytą paramos sutartį, neteisėtumo, minėtą teisės aktą pripažinus neteisėtu ir nepagrįstu, 1082638 Lt parama į atsakovės UAB „Eglitana“ banko sąskaitą buvo pervesta 2014-07-09. Apeliantas nepagrįstai nurodė, kad ne visos paslaugos buvo suteiktos tinkamai ir iki galo (iki „sėkmės“) – atsakovas pats turėjo imtis veiksmų, patyrė neplanuotų išlaidų naujiems konsultantams bei teisininkams (advokatams) norėdamas gauti rezultatą – gauti ES paramą. Sėkmės mokesčio mokėjimą siejant išskirtinai tik su realiai gauta ekonomine nauda būtų nepagrįstai išplečiama ieškovo, kaip vienos iš šalių, prisiimama rizika, o sėkmės mokesčio mokėjimas taptų tiesiogiai priklausomas ne nuo ieškovo suteiktų paslaugų, jų kokybės ir tinkamumo bei valstybės institucijų sprendimų priėmimo, o išimtinai nuo atsakovo valios ir jo veiksmų. Esant sutartyje aiškiai ir nedviprasmiškai sąlygai, kad sėkmės mokestis mokamas per 30 dienų po Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro įsakymo dėl ES struktūrinių fondų paramos skyrimo, konstatuotina, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministrui 2011-04-22 įsakymu nusprendus suteikti atsakovui ES paramą, ieškovo darbas buvo atliktas ir ieškovas 2011-05-23 įgijo teisę reikalauti sumokėti sutartyje numatytą sėkmės mokestį (CK 6.720 str. 3 d.).

Paslaugų sutarties vykdymas grindžiamas CK 6.718 straipsnyje įtvirtintu kliento interesų prioriteto principu, kuris paslaugos vykdytoją įpareigoja veikti sąžiningai ir protingai, jog tai labiausiai atitiktų kliento interesus. Tačiau, pažymėtina, kad abi šalys yra juridiniai pelno siekiantys asmenys, CK 6.158 straipsnio 1 dalis nustato, kad kiekviena sutarties šalis turėdama sutartinių santykių, privalo elgtis sąžiningai. CK 6.156 straipsnio 1 d. nustato, kad sutarties laisvės principas, kaip vienas iš civilinių santykių reglamentavimo principų (CK 1.2 str.), leidžia civilinių teisinių santykių dalyviams laisvai spręsti, ar sudaryti sutartį, savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, taip pat sudaryti sutartis, kurių CK tiesiogiai nenurodyta, jeigu tai neprieštarauja įstatymui. Nenustačius, kad šalių sudarytos sutarties sąlygos prieštarauja bendriesiems teisės principams (CK 1.5 str.), viešajai tvarkai (CK 1.81 str.) ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (CK 6.157 str.), dėl paslaugų sutarties dalyko, kainos ir apmokėjimo turėjo būti sprendžiama pagal šalių šiuo konkrečiu klausimu sutartyje įtvirtintas sąlygas. Tai reiškia, kad šalys, sutartyje numatydamos nuostatą dėl sėkmės mokesčio mokėjimo per 30 dienų po Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro įsakymo dėl ES struktūrinių fondų paramos skyrimo, įgyvendino sutarties laisvės principą. Byloje nenustatyta, kad šalys buvo verčiamos sudaryti sutartį, t. y. jos savanoriškai prisiėmė įsipareigojimus pagal minėtą sutartį, todėl privalo jų laikytis.

Apeliantas nurodė, kad sutartį sudarė prisijungimo būdu, todėl sutarties sąlygos turi būti aiškinamos pagal CK 6.193 straipsnio 4 dalį – ieškovo nenaudai ir atsakovo naudai. Pagal CK 6.185 straipsnio 1 dalį, standartinėmis laikomos sąlygos, kurias bendram nevienkartiniam naudojimui iš anksto parengia viena šalis, nederindama jų su kita šalimi ir kurios be derybų su kita šalimi taikomos sudaromose sutartyse. Nagrinėjamu atveju ginčo sutartį laikyti standartine nėra jokio pagrindo, kuomet ji sudaryta tarp dviejų verslo subjektų, kurie derėjosi dėl sutarties sąlygų. Be to, sutarties sąlygos dėl paslaugų pobūdžio (konsultavimo bei reikalingų dokumentų siekiant gauti ES struktūrinių fondų pagalbą rengimo), su kuriomis siejamas apmokėjimas buvo aiškiai atskleistos – detalizuotos sutartyje, todėl apelianto nuostata dėl jų neaiškumo gali būti siejama su jo atsikirtimo į ieškinį pozicija.

Nepagrįstas apelianto aiškinimas dėl sutarties galiojimo termino (sutarties 1.1.4. p.), kadangi jis prieštarauja faktinėms aplinkybėms. Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovas 2010-03-16 parengė paramos paraišką dėl paramos projektui „Gamybinės įmonės plėtra“ pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemonės „Parama verslo kūrimui ir plėtrai“ įgyvendinimo taisykles, kuri buvo pateikta Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos kontrolės departamento skyriui ir kurios pagrindu 2011-04-22 buvo priimtas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro įsakymu Nr. 3D-357 „Dėl projektų, kuriems skiriama parama pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemonės „Parama verslo kūrimui ir plėtrai“ ir „Kaimo turizmo veiklos skatinimas“ sąrašo patvirtinimo“, kuriuo nuspręsta atsakovui UAB „Eglitana“ suteikti 1082638 Lt paramą. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad sutartyje nustatytas terminas nuo 2010-02-05 iki 2010-03-31 buvo skirtas ne ES struktūrinių fondų paramai gauti, o atsakovo konsultavimui ir reikalingų dokumentų paramai gauti parengimui. Pažymėtina, kad tarp šalių sudarytos sutarties tikslas buvo konsultavimas bei reikalingų dokumentų paruošimas siekiant gauti ES struktūrinių fondų pagalbą (sutarties 2.1. p.). Todėl atitinkamai ir sėkmės mokestis yra siejamas su tinkamu minėtų pareigų įvykdymu bei šių pareigų įgyvendinimo rezultatu – tam tikros kompetentingos institucijos sprendimu suteikti paramą. Teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstais atsakovo argumentus dėl šalių sutartyje sulygto termino interpretavimo.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas, nesumokėdamas per sutartyje nustatytą terminą sėkmės mokesčio, pažeidė sutartinius įsipareigojimus ir CK 6.38 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą vykdyti prievoles sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais. Byloje nėra duomenų apie tai, kad atsakovas būtų sumokėjęs ieškovui, todėl atsakovas laikomas pažeidusiu prievolę (CK 6.63 str. 1 d. 2 p.).

Pasisakydama dėl apeliacinio skundo dalies palūkanų klausimu, teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas neginčijo ieškovo reikalavimo palūkanas priteisti ne pagal CK 6.210 straipsnyje nustatytus palūkanų dydžius, o pagal specialiame Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatyme nustatytus palūkanų dydžių apskaičiavimus, neteikė apeliacinio skundo dėl to, kad teismas palūkanas apskaičiavo ne pagal CK, o pagal specialų įstatymą. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš atsakovų priteisė 4274,33 Eur palūkanų už 13279 Eur skolą skaičiuojamų dėl atsakovo prievolės neįvykdymo, kadangi ieškovas neišrašė ir nepateikė atsakovui PVM sąskaitos – faktūros dėl sėkmės mokesčio sumokėjimo. Su šiuo apeliacinio skundo argumentu nėra pagrindo sutikti, kadangi atsakovui pareiga įvykdyti piniginę prievolę atsirado nuo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro įsakymo dėl ES struktūrinių fondų paramos skyrimo priėmimo, per 30 dienų, t.y. nuo 2011-04-22 iki 2011-05-23 (Sutarties 4.4. p). Prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais (CK 6.38 str. 1 d., 6.200 str. 1 d.). Praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą skolininkas privalo mokėti už termino praleidimą sutarčių ar įstatymo nustatytas palūkanas, kurios laikytinos minimaliais nuostoliais, patirtais dėl laiku negrąžintos skolos ir kurių kreditoriui nereikia įrodinėti (CK 6.261 str.). Kompensuojamųjų palūkanų tikslas yra kompensuoti dėl prievolės neįvykdymo patirtus nuostolis. Dėl to nuo termino piniginei prievolei įvykdyti praleidimo dienos iki kreipimosi į teismą ir bylos iškėlimo teisme dienos skolininkui skaičiuotinos CK 6.210 straipsnyje nurodytos palūkanos, jeigu įstatymuose ar sutartyje nenustatyta kitokio palūkanų dydžio. Ieškovas prašo skaičiuoti palūkanas vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymu (1 str. 2 d.). Šis įstatymas numato palūkanas už pavėluotus mokėjimus pagal komercinius sandorius. Tai – specialusis įstatymas, turintis pirmenybę prieš CK 6.210 straipsnį nustatant palūkanas už atliekamus pagal komercinius sandorius pavėluotus mokėjimus (CK 1.3 str. 3 d.). Nagrinėjamu atveju konsultacinių paslaugų teikimo sutartis, dėl kurios yra kilęs ginčas tarp šalių, atitinka Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatyme nurodytus komercinių sandorių požymius, tiek ieškovas, tiek atsakovas yra ūkio subjektai, sudarę komercinį konsultacinių paslaugų sandorį, todėl ieškovo prašymu taikytinos minimame įstatyme nustatytos palūkanos, kurios remiantis teismui pateiktais rašytiniais įrodymais sudaro 4274,33 Eur (CK 6.210 str. 1 d., Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo 3 str. 2 d.).

Apeliantas taip pat ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria iš atsakovo UAB „Eglitana“ ieškovui UAB „Universali forma“ priteista 1737,72 Eur (6000 Lt) išlaidų už advokato teisinę pagalbą. Anot jo, priteista bylinėjimosi išlaidų suma yra neproporcinga, atsižvelgiant į bylos aplinkybes bei kitus kriterijus, kurių pagrindu nustatomas priteistino užmokesčio už teisines paslaugas dydis. Be to, bylos nagrinėjimo metu ieškovą atstovavo advokato padėjėjas.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nurodyta, jog teismas, taikydamas CPK 88 straipsnį ir pagal realumo, būtinumo bei pagrįstumo kriterijus pripažinęs, kad šalis turėjo bylinėjimosi išlaidų ir kad jos turi būti apmokamos, remdamasis CPK 98 straipsnio 2 dalimi sprendžia, ar advokatui už teisinę pagalbą civilinėje byloje asmens visos sumokėtos sumos pripažįstamos bylinėjimosi išlaidomis ir turi būti atlyginamos. Pagal kasacinio teismo praktiką, ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo, o spręsdamas dėl išlaidų dydžio teismas turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus, bylos sudėtingumą, advokato darbo ir laiko sąnaudas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008; 2009 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-212/2009; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-31/2011).

Byloje nustatyta, kad ieškovą „Universali forma“ pagal Advokatų profesinės bendrijos „Markevičius, Gerasičkinas ir partneriai“ 2014-11-13 pavedimą Nr. 259 atstovavo advokato padėjėjas V. K., ieškovas pateikė rašytinius įrodymus, patvirtinančius turėtas 1737,72 Eur (6000 Lt) bylinėjimosi išlaidas už teisinę pagalbą. Pirmosios instancijos teismas pripažino jas pagrįstomis, atsakovas teismo posėdyje dėl to neprieštaravo. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikimą teisinę pagalbą (paslaugas) priteistino maksimalaus dydžio 5 punkte nurodyta, kad už advokato padėjėjo teikiamas teisines paslaugas skaičiuojama 80 procentų šių rekomendacijų 8 punkte nurodyto maksimalaus užmokesčio. Atsižvelgiant į bylos apimtį ir sudėtingumą, teiktų teisinių paslaugų pobūdį, nėra pagrindo priteistas atstovavimo išlaidas laikyti aiškiai per didelėmis, neatitinkančiomis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo kriterijų, tačiau, įvertinus tai, jog ieškovą atstovavo advokato padėjėjas, jos neatitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikimą teisinę pagalbą (paslaugas) priteistino maksimalaus dydžio. Atsižvelgiant į išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atsakovo apeliacinio skundo teiginys, jog priteistos atstovavimo išlaidos per didelės, yra pagrįstas, todėl jos mažintinos. Iš atsakovo ieškovui priteistina 1390,18 Eur (4800 Lt) bylinėjimosi išlaidų už advokato padėjėjo teisinę pagalbą.

Esant anksčiau paminėtoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas atskleidė bylos esmę, iš esmės tinkamai taikė ir aiškino tiek procesinės, tiek materialinės teisės normas, visapusiškai įvertino šiai bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ir priimti priešingą sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo; pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeistinas dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo (CPK 176 str., 263 str., 320 str., 327 str.).

Apeliacinį skundą tenkinus tik dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, apelianto turėtos išlaidos žyminiam mokesčiui už apeliacinį skundą sumokėti nepriteisiamos (CPK 93 str.).

Ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, pateikė PVM sąskaitą – faktūrą, kuri patvirtina, kad už teisines paslaugas pagal sutartį dėl teisinių paslaugų teikimo ieškovas turėjo 347,55 Eur bylinėjimosi išlaidų, taip pat sąskaitos apmokėjimą patvirtinančius dokumentus. Vadovaujantis Lietuvos Respublik?s teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nustatyto maksimalaus dydžio (2015-03-19 redakcija), įvertinus tai, kad ieškovą byloje atstovavo advokatas, kuris kuravo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (kas reiškia, jog papildomas susipažinimas su byla ir joje keltinais klausimais nereikalavo ypatingų laiko ir darbo sąnaudų), teisėjų kolegija mano, kad atsakovas turi atlyginti ieškovui pagrįstas ir realiai jo patirtas išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimą, kurias sudaro 347,55 Eur (CPK 93, 98 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 6 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą.

Pakeisti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 6 d. sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų ir išdėstyti ją taip:

„Priteisti iš atsakovo UAB „Eglitana“, į. k. 167344881, ieškovui UAB „Universali forma“, į. k. 125488373, bylinėjimosi išlaidas: 395,04 Eur (tris šimtus devyniasdešimt penkis eurus 4 euro centus) žyminio mokesčio ir 1390,18 Eur (vieną tūkstantį tris šimtus devyniasdešimt eurų 18 euro centų), išlaidų už advokato padėjėjo teisinę pagalbą.“

Priteisti iš atsakovo UAB „Eglitana“, į. k. 167344881, ieškovui UAB „Universali forma“, į. k. 125488373, 347,55 Eur (tris šimtus keturiasdešimt septynis eurus 55 euro centus) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.