Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo teisėja A. B., teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal D. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 8 d. nutarimo, kuriuo atsisakyta tenkinti D. V. prašymą dėl specialiosios teisės vairuoti transporto priemones atėmimo termino sutrumpinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

2017-05-30 Vilniaus miesto apylinkės teisme gautas D. V. prašymas sutrumpinti jam paskirtos teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminą. Prašyme nurodoma, kad jis atitinka ATPK 329 straipsnyje numatytus formalius reikalavimus, nuo teismo nutarimo priėmimo dienos naujų administracinių teisės pažeidimų nepadarė, vairuotojo pažymėjimas jam būtinas darbinėms funkcijoms vykdyti – jis yra įmonės direktorius, automobilis jam reikalingas bendrauti su įmonės partneriais ir klientais. Nurodė, kad neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2017-05-22 nustatė jam tik 40 procentų darbingumo. Neįgalumas pripažintas dėl judėjimo negalios, rekomenduojam vengti nuolatinio stovėjimo, dažno ir ilgo vaikščiojimo.

2017-06-15 Vilniaus apygardos teisme gautas D. V. apeliacinis skundas, kuriuo parašoma panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017-06-08 nutarimą ir sutrumpinti atimtos teisės vairuoti transporto priemones terminą.

Savo skundą apeliantas iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, kuriuos jis buvo nurodęs savo prašyme, adresuotame Vilniaus miesto apylinkės teismui.

Nurodo, kad nuo 2012 metų serga ankiloziniu spondiloartritu (Bechterevo liga). Ši liga yra nepagydoma ir pažeidžia stuburą, klubo ir periferinius sąnarius bei vidaus organus. Liga ypatingai paūmėjo nuo 2016 metų rugpjūčio mėnesio, tai yra po paskirtos nuobaudos, transporto priemonė yra svarbi, kad galėtų be kitų asmenų pagalbos nuvykti į gydymo ar reabilitacijos įstaigą bei padėtų gyventi pilnavertį gyvenimą. Jis atitinka ATPK 329 straipsnyje numatytas formalias sąlygas, teisė vairuoti automobilį jam tai pat reikalinga pagrindinėms darbo funkcijoms atlikti, nuo to priklauso įmonės, kurioje jis dirba, finansiniai rezultatai, galimybė išlaikyti personalą, mokėti darbo užmokestį. Pareiškėjo teigimu, apylinkės teismas nevertino, kad jis dėl padaryto nusižengimo gailisi, apmąstė jo pavojingumą ir galimas pasekmes, pakeitė gyvenimo būdą, nevartoja alkoholio ir nuo 2015-12-22 nepadarė jokio nusižengimo, todėl mano, kad administracinės nuobaudos skyrimo tikslai jau yra pasiekti.

Atsiliepimas į D. V. apeliacinį skundą negautas.

Motyvuojamoji dalis

D. V. skundas netenkintinas.

Visų pirma pažymėtina, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos 2015 m. birželio 25 d. administracinių nusižengimų kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo Nr. XII-1869, kuriuo patvirtintas nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojęs Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksas, 5 straipsnio, reglamentuojančio senaties terminų ir teisenos taikymą, 4 dalimi, byloje taikoma iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusiame ATPK reglamentuota teisena (bylų nagrinėjimo tvarka), nes administracinio teisės pažeidimo protokolas nagrinėjamoje byloje surašytas iki 2017 m. sausio 1 d.

Nagrinėjamo skundo kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, jog taikyti konkretaus asmens atžvilgiu ATPK 329 straipsnio nuostatas yra teismo prerogatyva, bet ne pareiga. Spręsdamas šį klausimą, teismas vertina ne tik, ar pažeidimą padaręs asmuo atitinka formaliuosius šio straipsnio taikymo kriterijus, bet taip pat vertina ir padaryto administracinio teisės pažeidimo pobūdį, pavojingumo laipsnį, pažeidėjo asmenybę charakterizuojančius duomenis, jo elgesį iki pažeidimo padarymo, pažeidimo darymo metu ir po jo padarymo.

Dėl D. V. argumentų, jog teisė vairuoti transporto priemones jam reikalinga jo darbo funkcijoms vykdyti, pažymėtina, jog pagal formuojamą teismų praktiką apelianto darbo pobūdis nėra išimtinė aplinkybė svarstant klausimą dėl teisės vairuoti transporto priemones atėmimo termino sutrumpinimo. Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, jog tai, kad administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens darbas siejamas su būtinybe vairuoti transporto priemones, panašaus pobūdžio bylose savaime nepripažįstamas ypatinga aplinkybe, turinčia lemti išskirtinai švelnios nuobaudos taikymą.

Pažymėtina ir tai, kad D. V. nubaustas už padarymą pažeidimo, kuris priskiriamas itin pavojingų administracinių teisės pažeidimų kategorijai, nes sukelia pavojų ne tik transporto eismo saugumui, bet ir žmonių gyvybei bei sveikatai. Jam buvo paskirtos minimalios ATPK 124¹ straipsnio 8 dalies ir 126 straipsnio 4 dalies sankcijose numatytos administracinės nuobaudos. Be to pažymėtina, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu D. V. savo kaltę pripažino tik dėl administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 124¹ straipsnio 8 dalyje, padarymo ir neigė padaręs administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 126 straipsnyje 4 dalyje. Vilniaus apygardos teismo 2016-07-01 nutartimi pareiškėjo skundas buvo atmestas. Todėl pareiškėjo argumentai, kad jis pripažino savo kaltę dėl jam inkriminuotų administracinių teisės pažeidimų ir dėl jų padarymo nuoširdžiai galėjosi, yra neįtikinami.

Dėl kitų pareiškėjo argumentų, susijusių su jo judėjimo negalia, pažymėtina, kad šiuo klausimu jau yra pasisakęs apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą (sprendimas įsiteisėjęs), taip pat pirmosios instancijos teismas, atsakydamas sutrumpinti atimtos teisės vairuoti transporto priemones terminą. Sutinkant su apylinkės teismo argumentais, kad liga nesutrukdė pareiškėjui padaryti vieną iš pavojingiausių administracinių teisės pažeidimų, darytina išvada, jog nėra pagrindo trumpinti paskirtos D. V. teisės vairuoti transporto priemones atėmimo trukmę, kadangi toks sutrumpinimas prieštarautų ATPK numatytiems administracinės nuobaudos skyrimo tikslams, skiriama nuobauda siekiama ne tik nubausti teisės pažeidėją, bet ir auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat, kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nepadarytų naujų teisės pažeidimų (ATPK 20 straipsnis). Tokiu būdu įstatymas aukščiau iškelia visuomenės interesą, taikant prevencines priemones ir pažeidėjo nubaudimą, užtikrinti nepriekaištingą teisės aktų laikymąsi, eismo ir visuomenės saugumą, o ne asmens, padariusio teisės pažeidimą, asmeninį interesą išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų, susijusių su padarytu pažeidimu. Tokių pasekmių atsiradimas pats savaime neturėtų būti laikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti paskirtą nuobaudą, nes neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017-06-08 nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti šį nutarimą.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 8 d. nutarimą palikti nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.