Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Julitos Dabulskytės-Raizgienės (kolegijos pirmininkės bei pranešėjos), Jurgitos Kolyčienės ir Nijolės Žimkienės,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. K. gynėjos advokatės Renatos Janušytės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 18 d. nuosprendžio, kuriuo L. K. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 3 dalyje, ir jam paskirta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 10 mėnesių.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 3 dalimi, paskirtos bausmės vykdymas iš dalies atidėtas, nustatant, kad L. K., nedelsiant įsiteisėjus nuosprendžiui, privalo atlikti 6 mėnesius laisvės atėmimo bausmės, o likusios laisvės atėmimo bausmės dalies (1 metų 4 mėnesių) vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams 6 mėnesiams. Bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu L. K. įpareigotas dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje, neišvykti už gyvenamosios vietos – miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo; per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį atlyginti dalį priteistos turtinės žalos, t. y. 9 000 eurų (BK 67 straipsnio 2 dalies 4 punktas, 69 straipsnis).

Civilinio ieškovo UAB „G.“ civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš L. K. priteista civiliniam ieškovui UAB „G.“ 17 723,66 eurų turtinei žalai atlyginti ir 5 procentų metinės palūkanos, skaičiuojamos nuo priteistos sumos nuo probacijos pasibaigimo dienos iki nuosprendžio įvykdymo šioje dalyje dienos.

Šiuo nuosprendžiu V. B. buvo išteisintas dėl jam pareikšto kaltinimo pagal BK 189 straipsnio 2 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas), tačiau nuosprendis šioje dalyje apeliacine tvarka nebuvo skundžiamas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos faktinės aplinkybės

II. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išaiškinimai

5. Nagrinėjamoje byloje apeliaciniu skundu ginčijamas pirmosios instancijos teismo faktinių aplinkybių nustatymas, atliktas įrodymų vertinimas ir nuteistojo veiksmų kvalifikavimas pagal BK 178 straipsnio 3 dalį. Nuteistojo gynėja prašo L. K. veiksmus perkvalifikuoti iš BK 178 straipsnio 3 dalies į BK 178 straipsnio 1 dalį. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, apeliacinės instancijos teismas patikrina skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Dėl veikos kvalifikavimo ir įrodymų vertinimo

8. Teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, jų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimo argumentavimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Vertinant įrodymus svarbu tai, jog būtų įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos. Įrodymų vertinimas neatsiejamai susijęs su baudžiamosios teisės nuostata, jog asmuo gali būti pripažintas kaltu, jeigu visi kaltinimo elementai yra pagrįsti įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. To reikalauja ir nekaltumo prezumpcijos principas, reiškiantis, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai), kas taip pat reiškia, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-251/2010, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-363/2013, 2K-476/2013).

11. Kartu pabrėžtinas ir tarp nuteistojo L. K. ir išteisintojo V. B. telefonu vykęs susirašinėjimas. Gynėja pagrįstai nurodo, kad užfiksuotas susirašinėjimas nepatvirtina, jog nuteistasis būtų perdavęs išteisintajam konkretų kiekį kaltinime nurodytų kompiuterių. L. K. su V. B. susirašinėjo nuo 2019 m. lapkričio 22 d. iki 2020 m. gegužės 18 d. Kaip matyti iš susirašinėjimo turinio, L. K. siūlydavo V. B. įvairius elektronikos prietaisus, taip pat ir kaltinime nurodytus kompiuterius „Lenovo Thinkpad T490“, „HP Pro Book 640 G5“, „HP Elite Book 840 G6“, tačiau pastarieji tardavosi ir dėl kitokio modelio kompiuterių, telefonų, operatyviosios atminties (susirašinėjime įvardijami „ramai“) (2 t., b. l. 86-87). Atkreiptinas dėmesys, kad susirašinėjime yra aptariamas galimas „Lenovo Thinkpad T490“ kompiuterio pirkimas, tačiau nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisiamojo posėdžio metu šio modelio kompiuterio pirkimo-pardavimo fakto nepatvirtino nė vienas asmuo. Priešingai, išteisintasis kategoriškai neigė pirkęs šio modelio kompiuterį iš nuteistojo. Pats nuteistasis taip pat teigė pagrobęs ir vėliau pardavęs tik „HP“ kompiuterius. Iš susirašinėjimo turinio ir šių asmenų parodymų galima daryti tik prielaidą, kad L. K. galėjo siūlyti iš UAB „G.“ pagrobtą kompiuterį „Lenovo“, tačiau nagrinėjamoje byloje nėra jokių patikimų įrodymų, kurie patvirtintų šio kompiuterio vagystę, o po to ir pardavimą išteisintajam. Šioje vietoje nuteistojo nuosekli pozicija, kad jis pagrobė ir vėliau pardavė tik dalį „HP“ modelio kompiuterių nėra paneigta. Taip pat pabrėžtina, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo L. K. iš viso pagrobus 20 vnt. „HP“ modelio kompiuterių. Nors ir nekyla abejonių, kad buvo tariamasi dėl vogtų „HP“ modelio kompiuterių pirkimo-pardavimo, tokias aplinkybes patvirtino tiek pats nuteistasis, tiek ir išteisintasis, tačiau iš susirašinėjimo negalima daryti jokių konkrečių išvadų dėl jų kiekio, o V. B. apskritai negalėjo patvirtinti, kiek ir kokio modelio kompiuterių jis įsigijo iš L. K., kai tuo tarpu pastarasis nuosekliai laikėsi pozicijos dėl 6 pagrobtų ir vėliau parduotų „HP“ modelio kompiuterių. Taigi iš susirašinėjimo turinio, taip pat L. K. bei V. B. parodymų negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad buvo pagrobtas, o vėliau ir parduotas kaltinime nurodytas „HP“ ir „Lenovo“ kompiuterių kiekis (iš viso 32 vnt.).

12. Teisėjų kolegija sutinka su nuteistojo gynėjos argumentais, kuriais tvirtinama pirmosios instancijos teismą visiškai neanalizavus ir nevertinus liudytojais apklaustų įmonės darbuotojų parodymų, kurie yra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka kaip tik detalizuotinos esminės liudytojų parodymų aplinkybės. Kaip matyti iš teisiamojo posėdžio metu liudytojo M. Š. duotų parodymų, jam įmonėje teko dirbti su kompiuteriais, juos surašinėti, sunešti į sandėlį. Atvežtus naujus kompiuterius galėdavo paimti inžinieriai, vadovai, spėja, kad juos buvo galima išsinešti (5 t., b. l. 26-27). Liudytojas R. J. teigė, kad patalpose, kuriose buvo sudėti kompiuteriai, galėjo lankytis sistemų administratoriai ir inžinieriai. Jeigu kompiuteriai buvo paliekami inžinierių darbo vietose, prie jų galėjo patekti „G.“ darbuotojai (4 t., b. l. 203-204). Liudytojas Ž. K. nurodė, jog dirba inžinieriumi, atlieka tas pačias funkcijas kaip ir L. K. anksčiau. Kompiuterio paėmimas iš sandėlio, siekiant jį paruošti darbui, niekur nėra fiksuojamas. Išeinant iš darbo, darbuotojai nėra tikrinami (4 t., b. l. 204-205). Tas pačias aplinkybes patvirtino ir L. M., teigdamas, kad tuo metu į sandėlį galėjo užeiti maždaug 10 žmonių. Darbuotojai niekur nežymėdavo, kada paima iš sandėlio kompiuterį. Fiziškai galima išsinešti kompiuterį iš darbo, apsauga netikrina (4 t., b. l. 205-206). Liudytojas A. I. parodė matęs, jog buvo laisvų, niekam nepriskirtų kompiuterių. Kontrolės mechanizmo nebuvo, todėl neatmeta galimybės, kad buvo galima išsinešti kompiuterius. Atvežtus naujus kompiuterius galėdavo priimti kas nors kitas, ne tik inžinieriai. Negalėjo pasakyti, kas galėjo patekti į serverinę, bet jų IT skyriaus vadybininkai galėjo įeiti. Jų skyrius programavo įėjimo korteles, todėl galėjo sudaryti galimybę patekti ir kitiems asmenims (5 t., b. l. 9-11). Liudytojas E. J. parodė, kad nauji kompiuteriai buvo laikomi pas IT specialistus kabinete, sandėliuke. Iki vagystės prie kompiuterių galėjo patekti ne tik inžinieriai. Neįtraukus kompiuterio į Exapt sistemą, gal ir galima buvo išsinešti (5 t., b. l. 11). Liudytojas J. S. parodė, jog galima situacija, kad kompiuteris gautas, bet neįtrauktas į apskaitą. Dar neįvedus kompiuterių į sistemą, galimybės išsinešti kompiuterius neatmetė, tačiau pasitikėjo tarpusavyje. Būdavo neatitikimų, darbuotojai pasikeisdavo kažkokiais IT prietaisais. Galėdavo būti, kad kompiuteriai atvežti, bet nesuvesti į sistemą. Jeigu kompiuteris niekam nereikalingas, kažkurį laiką gali gulėti neįvestas į sistemą (5 t., b. l. 12-13). Kaip matyti iš aptartų liudytojų parodymų, laikotarpyje iki pareiškimo dėl nešiojamų kompiuterių vagystės UAB „G.“ nebuvo nustatyta aiškios kompiuterių gavimo, fiksavimo, paskirstymo tvarkos. Įmonėje ne tik IT specialistai galėdavo patekti prie gautų ir dar nepriskirtų kompiuterių, bet ir dalis kitų darbuotojų. Be to, darbuotojai kompiuterius laisvai galėdavo išsinešti iš darbo vietos, apsauga jų netikrindavo. Gauti kompiuteriai kurį laiką netgi neatsispindėdavo kompiuterinėje sistemoje, nebūdavo priskirti konkrečiam darbuotojui, jeigu jų niekam nereikėdavo. Tokie liudytojų parodymai patvirtina, kad buvo pakankamai daug darbuotojų, kurie galėjo disponuoti kompiuteriais (taip pat ir juos išsinešant), įmonėje nebuvo iš esmės jokios kontrolės, o vien L. K. prisipažinimas pagrobus dalį kompiuterių, nesant jokių patikimų įrodymų dėl likusių kompiuterių vagystės, neleidžia daryti išvados dėl pastarojo kaltės pagrobus ir kitus iš įmonės dingusius kompiuterius. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie liudytojų parodymai nepaneigia nuteistojo viso proceso metu nuoseklios pozicijos, o kelia dar daugiau abejonių dėl kitų dingusių kompiuterių vagystės inkriminavimo nuteistajam.

13. Be to, gynėja pagrįstai pabrėžia, kad įmonėje nebuvo tinkamai užtikrinta priežiūra ir dėl retai atliekamų inventorizacijų, dėl ko ir kiti įmonės darbuotojai galėjo atlikti neteisėtus veiksmus pagrobiant kompiuterius. Atkreiptinas dėmesys į liudytojo R. J. parodymus, kad 2020 m. inventorizacijos, išskyrus kompiuterių paiešką, nebuvo, tuo tarpu šiuo metu yra tikrinama kas mėnesį (4 t., b. l. 203-204). Liudytojas P. V. patvirtino, kad inventorizacija vykdavo tik kas dvejus metus, dalyvaudavo visi IT inžinieriai (5 t., b. l. 12). Atsižvelgiant į tai, kad L. K. nusikalstamos veikos padarymo laikas buvo inkriminuotas nuo 2019 m. rugsėjo 30 d. iki 2020 m. birželio 5 d. („Lenovo Thinkpad T490“ kompiuteriai), o dėl likusių kompiuterių nuo 2020 m. kovo 6 d. iki 2020 m. birželio 5 d., nagrinėjamu atveju netgi nėra aišku, ar iki 2020 m. birželio 5 d. iš įmonės jau buvo dingę visi kaltinime nurodyti kompiuteriai. Pabrėžtina, kad UAB „G.“ atstovas su pareiškimu dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo kreipėsi 2020 m. birželio 5 d., nurodant, kad iš įmonės patalpų buvo pagrobta 13 nešiojamų kompiuterių (1 t., b. l. 1). 2020 m. birželio 15 d. pateikiant papildomą informaciją po atliktos inventorizacijos buvo nerasta dar 8 kompiuterių (1 t., b. l. 14). Atlikus dar vieną papildomą inventorizaciją 2020 m. liepos 10 d. pateiktoje informacijoje nurodoma, kad įmonė pasigedo dar 13 nešiojamų kompiuterių (1 t., b. l. 28). Taigi iš pateiktos informacijos net nėra aišku, kokiu metu atsirado kompiuterių trūkumas. Neatmetama galimybė, jog kompiuteriai iš įmonės galėjo dingti L. K. jau nebedirbant, kadangi įmonėje po pirminio pareiškimo buvo atliekami papildomi tikrinimai ir trūkumas nustatytas nuteistajam jau išėjus iš darbo. Tuo tarpu pirminio tikrinimo metu buvo pasigesta ženkliai mažesnės dalies kompiuterių, pačius kompiuterius išsinešti realią galimybę turėjo ir kiti įmonės darbuotojai. Šios aplinkybės kartu su anksčiau aptartais liudytojų parodymais atskleidžia, kad įmonėje vyravo gana chaotiška tvarka dėl kompiuterių apskaitos, paskirstymo, disponavimo jais, kas kartu su V. B., L. K. parodymais, SMS žinutėmis, neleidžia daryti kategoriškos ir abejonių nekeliančios išvados, kad būtent L. K. pagrobė visus kaltinime inkriminuotus kompiuterius.

14. Taigi visuma išanalizuotų bylos aplinkybių leidžia spręsti, kad byloje nėra pakankamai įrodymų, patvirtinančių L. K. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 3 dalyje. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-317-719/2018). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalį, taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (pvz., 1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Barber, Messegué ir Jabardo prieš Ispaniją, peticijos Nr. 10590/83; 2001 m. kovo 20 d. sprendimas byloje Telfner prieš Austriją, peticijos Nr. 33501/96).

15. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad L. K. pagrobė svetimą turtą, o būtent: jis, dirbdamas UAB „G.“ informacinių technologijų inžinieriaus pareigose, dirbdamas UAB „G.“ patalpose, esančiose adresu (duomenys neskelbtini), iš minėtų patalpų per laikotarpį nuo 2020 m. kovo 6 d. iki 2020 m. birželio 5 d. pagrobė 4 vnt. nešiojamų kompiuterių „HP Pro Book 640 G5“, kurių 1 vnt. vertė 536,35 eurų, bendrai 2 145,40 eurų vertės ir 2 vnt. nešiojamų kompiuterių „HP Elite Book 840 G6“, kurių 1 vnt. vertė 638,37 eurų, bendrai 1 276,74 eurų vertės, kuriuos pardavė V. B., gaudamas iš pastarojo už kompiuterius „HP Pro Book 640 G5“ – iki 330 eurų už 1 vnt., už kompiuterius „HP Elite Book 840 G6“ – iki 400 eurų už 1 vnt., tuo padarydamas UAB „G.“ 3 422,14 eurų turtinę žalą. Šiais veiksmais L. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 1 dalyje.

16. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus ir išanalizavusi visą baudžiamosios bylos medžiagą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė pagrobtų kompiuterių kiekį, netinkamai įvertino įrodymus ir nepagrįstai L. K. veiksmus kvalifikavo pagal BK 178 straipsnio 3 dalį. Esant šioms aplinkybėms ir nustačius, kad L. K. pagrobė turto bendrai už 3 422,14 eurų, pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas ir L. K. veika perkvalifikuojama iš BK 178 straipsnio 3 dalies į pagal BK 178 straipsnio 1 dalį.

Dėl bausmės

17. Nuteistojo L. K. nusikalstamą veiką perkvalifikavus iš BK 178 straipsnio 3 dalies į BK 178 straipsnio 1 dalį, spręstinas ir naujos bausmės, už šią nusikalstamą veiką, paskyrimo klausimas.

18. BK 54 straipsnio 2 dalis numato, kad teismas skirdamas bausmę atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą. Be to, teismų praktikoje pabrėžiama, kad individualizuojant bausmę visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-232-942/2018). Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką teismas privalo atsižvelgti ir į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį.

19. Spręsdama skirtinos bausmės klausimą, teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad L. K. padarė vieną baigtą nesunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 3 dalis) nuosavybei, už kurį įstatymų leidėjas numatė viešųjų darbų arba baudos, arba laisvės apribojimo, arba arešto, arba laisvės atėmimo iki trejų metų bausmes. Nusikalstama veika padaryta tiesiogine tyčia, siekiant gauti turtinės naudos, tai yra iš savanaudiškų paskatų. Pagrobto svetimo turto vertė siekia 3 422,14 eurų, kuri ženkliai viršija 5 MGL (250 eurų) dydžio ribą. Nuteistasis atlygino dalį žalos, bylos duomenimis civiliniam ieškovui atlyginta 800 eurų (5 t., b. l. 45-46). Šią aplinkybę pirmosios instancijos teismas pripažino nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Taip pat L. K. nuo pat proceso pradžios prisipažino padaręs nusikalstamą veiką (faktinės aplinkybės ir kaltė dėl pavogtų 6 kompiuterių neginčijama ir apeliaciniu skundu) ir dėl savo veiksmų nuoširdžiai gailisi, taip pat išreiškė norą atlyginti visą padarytą žalą, davė teisingus parodymus, kas pripažintina jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. L. K. iki šios nusikalstamos veikos padarymo ir po jos nebuvo teistas (3 t., b. l. 120). Administracine tvarka baustas už Lietuvos Respublikos kelių eismo taisyklių pažeidimus, tačiau pažeidimai nėra vertintini kaip šiurkštūs (3 t., b. l. 121-122). Nuteistasis yra vidurinio išsilavinimo, nevedęs, dirba UAB „B.“ techniku-menedžeriu (3 t., b. l. 124).

20. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, padarytą turtinio pobūdžio nusikalstamą veiką, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju BK 41 straipsnio 2 dalyje numatyta bausmės paskirtis bus įgyvendinta L. K. paskyrus 100 MGL (5 000 eurų) dydžio baudos bausmę. Skiriamas baudos dydis yra ženkliai mažesnis už nesunkiam nusikaltimui numatytą baudos bausmės vidurkį (BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punktas). Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia bausmė ir jos dydis, įvertinus L. K. charakterizuojančius duomenis ir jo padaryto nusikaltimo apibūdinančias aplinkybes, atitiks teisingumo, proporcingumo ir protingumo kriterijus bei jo asmenybę ir nebus akivaizdžiai per griežta ar per švelni.

21. Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė L. K. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte, t. y. jis savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą. Pagal teismų praktiką ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė nustatoma tada, kai kaltininkas savo noru pats ar jo valia kiti asmenys nukentėjusiajam atlygina visą žalą (tiek turtinę, tiek neturtinę) iki teismo nuosprendžio priėmimo, o jį apskundus – iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-66-976/2019). Atsakomybę lengvinančia aplinkybe, vadovaujantis BK 59 straipsnio 2 dalimi, gali būti pripažintas ir dalinis žalos atlyginimas, tačiau tokiais atvejais atlygintos žalos dydis turi būti pakankamai didelis, sudaryti pagrįstas prielaidas nukentėjusiesiems tikėtis neuždelsto likusios žalos dalies atlyginimo, o kaltininko pastangos atlyginti likusią padarytos žalos dalį – nuoširdžios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2007, 2K-437/2007, 2K-38/2009, 2K-77/2009, 2K-476/2010, 2K-579/2010, 2K-579/2010). Iki šio nuosprendžio priėmimo L. K. yra atlyginęs tik 800 eurų, t. y. pakankamai nedidelę padarytos turtinės žalos dalį, tačiau atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis procesas buvo pradėtas nuteistojo valia, jo gynėjai padavus apeliacinį skundą, ir, nesant prokuroro ar civilinio ieškovo apeliacinio skundo, nuteistojo padėtis dėl pirmosios instancijos teismo nepagrįstai nustatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės negali būti bloginama.

Dėl civilinio ieškinio

22. Nagrinėjamoje byloje civilinis ieškovas UAB „G.“ patikslintu civiliniu ieškiniu reikalavo priteisti 18 523,66 eurų dėl padarytos nusikalstamos veikos patirtos turtinės žalos ir 5 procentų dydžio procesines palūkanas (1 t., b. l. 85). CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai.

23. Nagrinėjamu atveju nekyla abejonių, kad dėl nusikalstamos veikos civilinis ieškovas patyrė turtinę žalą, byloje yra pateikti žalos dydį pagrindžiantys dokumentai. Pats nuteistasis, be kita ko, pripažino civilinį ieškinį dalyje dėl 6 pagrobtų kompiuterių, jų vertės neginčijo. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismas nustatė, jog dėl L. K. nusikalstamų veiksmų civilinis ieškovas UAB „G.“ patyrė 3 422,14 eurų turtinę žalą, civilinis ieškinys tenkinamas šioje dalyje ir iš nuteistojo priteistina civiliniam ieškovui 2 622,14 eurų (iš bendros turtinės žalos atėmus atlygintą dalį, t. y. 800 eurų).

24. Civilinis ieškovas prašė priteisti ir 5 procentų dydžio procesines palūkanas nuo priteistinos sumos. Atsižvelgiant į kasacinio teismo suformuotą praktiką, teismai, priimdami apkaltinamąjį nuosprendį ir tenkindami baudžiamojoje byloje pareikštą civilinį ieškinį bei priteisdami turtinės ir (ar) neturtinės žalos atlyginimą, esant atitinkamam civilinio ieškovo reikalavimui, gali priteisti CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatytas procesines palūkanas, tačiau nuo momento, kuris negali būti ankstesnis nei teismo nuosprendžio įsiteisėjimo momentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-75-788/2019). Tokios pozicijos laikomasi ir naujausioje kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-4-628/2022). Taigi civiliniame ieškinyje pareikštas reikalavimas priteisti 5 % dydžio procesines palūkanas tenkintinas, jas priteisiant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo momento iki visiško teismo sprendimo šioje dalyje įvykdymo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 3 ir 4 punktais,

nusprendžia:

nuteistojo L. K. gynėjos advokatės Renatos Janušytės apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 18 d. nuosprendį pakeisti:

L. K. nusikalstamą veiką iš Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 3 dalies perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 1 dalį ir paskirti L. K. 100 MGL (5 000 eurų) dydžio baudą.

Nuosprendžio dalį, kuria iš L. K. civiliniam ieškovui UAB „G.“ priteista 17 723,66 eurų turtinei žalai atlyginti, pakeisti ir atlygintinos turtinės žalos dydį sumažinti iki 2 622,14 eurų, priteisinat 5% procesines palūkanas už priteistą sumą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo momento iki visiško teismo sprendimo šioje dalyje įvykdymo.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuosprendis įsiteisėja jo paskelbimo dieną.