Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. Č. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2008 m. gegužės 7 d. nuosprendžio, kuriuo V. Č. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 129 straipsnio 1 dalyje ir nuteistas laisvės atėmimo bausme devyneriems metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Iš V. Č. S. L. priteista 140 (vienas šimtas keturiasdešimt) Lt padarytai turtinei ir 10000 (dešimt tūkstančių) Lt padarytai neturtinei žalai atlyginti.

Iš V. Č. Valstybinei ligonių kasai priteista 4485 (keturi tūkstančiai keturi šimtai aštuoniasdešimt penki) Lt nukentėjusiojo S. L. gydymo išlaidoms padengti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. Č. nuteistas už tai, kad 2008 m. sausio 27 d., apie 15 val. 30 min., Panevėžio rajone, Kaubariškio kaime, sodų bendrijos (duomenys neskelbtini) sodo namelio koridoriuje, apsvaigęs nuo alkoholio, dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio, sakydamas „Papjausiu“, sudavė penkiolika smūgių peiliu nukentėjusiajam S. L. į rankas, veidą, nugarą, krūtinę ir pilvą, taip padarydamas jam pjautines – durtines žaizdas kairiame rieše, dešinės plaštakos nykščio srityje, veide, nugaroje, pilvo dangoje, kiaurymines durtines – pjautines žaizdas krūtinės ląstos abiejose pusėse su oro susikaupimu abiejose krūtinplėvės ertmėse, kiauryminę pjautinę – durtinę žaizdą pilvo dangoje su kepenų kairiosios skilties sužalojimu ir kraujo susikaupimu pilvo ertmėje, kas pripažinta sunkiu sveikatos sutrikdymu. Šiais veiksmais nuteistasis pasikėsino nužudyti S. L. , tačiau nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios – nuo nukentėjusiojo jį atitraukė G. G. .

Nuteistojo manymu, teismas klaidingai įvertino jo žodžius R. R. , jog nuteistasis nesigaili dūręs nukentėjusiam ir sužalojo jį dėl pykčio.

Apeliantas tvirtina, kad teismas nepagrįstai konstatavo 15 smūgių peiliu sudavimą, nes sužalojimai padaryti S. L. kairiame rieše, dešinės plaštakos nykščio srityje, veide ir kiti, atsirado dėl to, kad nukentėjęs instinktyviai gynėsi ir bandė rankomis atremti smūgius, todėl šių sužalojimų padarymas neturėjo būti jam inkriminuotas.

Nuteistasis teigia, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog jis padarė nusikaltimą, veikdamas tiesiogine tyčia, pagrįsta tik spėjimais ir prielaidomis, nes teisme ši aplinkybė nebuvo įrodyta. Teismas nepagrįstai konstatavo tyčios nuteistojo veiksmuose buvimą remdamasis tik sužalojimų, kuriuos patyrė nukentėjusysis, skaičiumi. Nuteistasis teigia neturėjęs tyčios nužudyti S. L. , nesiekęs nukentėjusiojo mirties. Nė vienas liudytojas negalėjo teismui įvardinti priežasties, dėl ko apeliantas dūrė nukentėjusiam. Nuteistasis nurodo, kad peiliukas nebuvo skirtas žudymui. Liudytojai parodė, kad apelianto turėtas peiliukas buvo lenktinis ir nedidelis, jo geležtės ilgis buvo tik apie 5 cm, tačiau teisme nebuvo sprendžiamas klausimas, ar šiuo peiliu jis galėjo nužudyti nukentėjusįjį arba padaryti tuos sužalojimus, kurie buvo surasti ant nukentėjusiojo kūno. V. Č. teigia, kad norėdamas nužudyti S. L. jis galėjo durti į gyvybiškai svarbias kūno vietas, tačiau to nepadarė.

Nuteistais nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jis nusikaltimo nepabaigė dėl priežasčių, nepriklausiusių nuo jo valios. Apeliantas teigia, kad liudytojas G. G. pirmosios instancijos teisme parodymus davė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Minėtas liudytojas ikiteisminio tyrimo metu ir teisme parodė, jog jis V. Č. nuo nukentėjusiojo neatitraukinėjo ir nedėjo jokių pastangų, kad pastarasis pabėgtų. Be to, teismas neatsižvelgė į tą aplinkybę, kad apeliantas turėjo galimybę užbaigti nusikaltimą ir nužudyti nukentėjusįjį, tačiau to nepadarė, o leido nukentėjusiam pabėgti ir taip išvengė sunkesnių padarinių. Tai, nuteistojo teigimu, teismas turėjo pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatyta Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte. Apeliantas nurodo, kad teismas, pripažindamas nuteistojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad jis padarė nusikaltimą būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, neatsižvelgė, jog pats nukentėjusysis vaišino jį ir kitus asmenis savo atsineštu alkoholiu. Nuteistojo manymu, tai turėjo būti pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, nes tokią galimybė numatyta Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 2 dalyje. Be to, apeliantas teigia, kad po nusikaltimo padarymo jis ne tik gailėjosi, bet pasmerkė save ir bandė nusižudyti. Tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino šios aplinkybės kaip jo atsakomybę lengvinančios. Pirmosios instancijos teismas, apelianto tvirtinimu, taip pat neatsižvelgė į tai, kad nusikaltimo padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo elgesys.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegijos nuomone, apelianto kaltė padarius jam inkriminuotą nusikaltimą įrodyta. Pirmosios instancijos teismo išvados padarytos remiantis byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtais įrodymais, kurių visetu pagrįstos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Visa tai leidžia teigti, kad teismas bylą ištyrė nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

Dėl veikos kvalifikavimo

Iš V. Č. parodymų pirmosios instancijos teisme bei iš apeliacinio skundo turinio matosi, kad apeliantas neneigia, kad būtent jis peiliu sudavė smūgius nukentėjusiajam, tačiau neigia buvus pasikėsinimą nužudyti ir prašo jo veiką perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos BK 136 straipsnį.

Apeliantas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino, ar jo veiksmuose nebuvo būtinosios ginties situacijos, kadangi prieš sužalodamas nukentėjusįjį jis pats nukentėjusiojo ne kartą buvo užpultas ir sužalotas, o juo labiau buvo pastumtas ir pargriautas prieš pat subadydamas nukentėjusįjį.

Pagal BK 28 straipsnio 2 dalį būtinoji gintis yra tada, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos.

Pavojingas kėsinimasis turi būti realus ir akivaizdus, t. y. egzistuoti objektyviai, būti prasidėjęs ar tiesiogiai grėsti besiginančiojo teisėms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1997 m. birželio 13 d.nutarimo Nr. 4 „Dėl teismų praktikos taikant įstatymus dėl būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo“ 5 ir 6 punktai).

Specialisto išvadoje Nr. G 152 / 08 (05) nustatyta, kad V. Č. galimai įvykio metu buvo padaryta kairės plaštakos nykščio odos pjautinė žaizda, poodinės kraujosruvos dešiniame žaste, dešiniame kelio sąnaryje ir dešinėje blauzdoje, odos nubrozdinimas dešinės plaštakos antro piršto srityje. Sužalojimai padaryti ne mažiau kaip 5 trauminiais poveikiais. Kairės plaštakos nykščio odos pjautinė žaizda galėjo gautis susižalojant peiliu. Kiti sužalojimai galėjo gautis griūnant ir atsitrenkiant į kietus daiktus. Dėl nustatytų sužalojimų V. Č. sveikata sutrikdyta nežymiai ( b. l. 177, t. 1).

Iš paties nuteistojo parodymų apie jam padarytų sužalojimų atsiradimą galima spręsti, kad jie padaryti per du kartus. Dalis jų galėjo atsirasti, kai nukentėjusysis jį parvertė, kai jie abu ėjo iš namo iki automobilio paimti alaus, o kiti - kai jie ėjo parūkyti. Pirmosios instancijos teisme V. Č. apie šį momentą parodė taip: „ėjome abu parūkyti. Aš ėjau pirmas, o L. iš paskos. Jis mane stūmė. Aš nugriuvau nuo cementinių laiptų. Buvo 5-6 cementiniai laipteliai. Kišenėje turėjau peiliuką. Užėjo pyktis, negalėjau valdyti savo veiksmų“ (b. l. 72, t. 2). Atsakydamas į papildomai užduotus klausimus V. Č. pirmosios instancijos teisme dar parodė, kad „L. mane pastūmė, man spyrė. Smarkiai supykau“ (b. l. 72, t. 2). Iš šių parodymų matyti, kad nors nukentėjusiojo veiksmai prieš V. Č. ir vertintini kaip neteisėti, jie neiššaukė būtinosios ginties situacijos. Apie kitokius, citatose nepaminėtus, nukentėjusiojo veiksmus, kurie galėjo grėsti V. Č. gyvybei, sveikatai ar kitoms jo teisėms, jis neparodė, atvirkščiai, savo veiksmus aiškino kilusiu pykčiu. Specialisto išvadoje Nr. G 152 / 08 (05) jam nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas taip pat neduoda pagrindo manyti, kad apeliantui buvo kilęs pagrindas gintis.

Apeliantas kaip savo veiksmų prieš nukentėjusįjį priežastį nurodo ir tai, kad pastarasis seksualiai priekabiavo prie K. R. , kurią jis gynė.

Tačiau pati K. R. apie neteisėtus nukentėjusiojo veiksmus prieš ją neparodė.

Apeliaciniame skunde nuteistasis nepagrįstai teigia, kad dėl nukentėjusiojo grasinimų ir panaudoto psichologinio spaudimo liudytojos K. R. atžvilgiu, jos parodymais negalima tikėti. Iš bylos duomenų matyti, kad minėta liudytoja pirmosios instancijos teisme pasirašė pasižadėjimą ir priesaiką duoti teisingus parodymus (b.l. 68-69, t. 2). Be to, pasakodama, kad prieš teisiamąjį posėdį jai skambino ir atvažiavę grasino nepažįstami žmonės, nenurodė, kad tarp jų buvo ir nukentėjusysis S. L. ir kad atvykusiųjų tikslas buvo palaikyti būtent nukentėjusiojo poziciją. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme minėta liudytoja nurodė analogišką 2008 m. sausio 27 d. įvykių seką, nieko nepasakojo apie tariamai daromą nukentėjusiojo spaudimą, todėl teisėjų kolegija mano, kad nėra pagrindo teigti, jog K. R. parodymai yra neteisingi. Apelianto tvirtinimas, kad minėta liudytoja bijojo sakyti, kad jis ją gynė nuo priekabiaujančio S. L. , nepagrįstas.

Esant išvardintoms aplinkybėms, apeliacinio skundo teiginys, kad V. Č. galėjo veikti būtinosios ginties situacijoje, nėra pagrįstas.

Lietuvos Respublikos BK 136 straipsnis numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas sunkiai sužalojo žmogų staiga labai susijaudinęs dėl neteisėto ar itin įžeidžiančio jį ar jo artimą asmenį nukentėjusio asmens poelgio.

Sąlygas, kurioms esant laikoma, jog kaltininkas veikė staiga labai susijaudinęs dėl neteisėto ar itin įžeidžiančio jį ar jo artimą asmenį nukentėjusio asmens poelgio, išanalizavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 24 punkte, aiškindamas Lietuvos Respublikos BK 130 straipsnio taikymą. Pastarasis straipsnis, numatantis atsakomybę už nužudymą labai susijaudinus nuo Lietuvos Respublikos BK 136 straipsnio skiriasi tik nusikalstamos veikos pasekmėmis ir sankcija, todėl išaiškinimas dėl kaltininko būsenos vertinimo taikytinas ir vertinant, ar kaltininkas veikė staiga labai susijaudinęs dėl neteisėto ar itin įžeidžiančio jį ar jo artimą asmenį nukentėjusio asmens poelgio, sunkiai sutrikdydamas sveikatą.

Minėtame Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 24 punkte nurodyta, kad nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 130 straipsnį (staiga labai susijaudinus) tada, kai nukentėjusiajam gyvybė atimama kaltininkui esant fiziologinio afekto būsenos, kurią sukėlė neteisėtas ar itin įžeidžiantis jį ar jo artimą asmenį nukentėjusiojo poelgis.

Veika kaip padaryta staiga labai susijaudinus gali būti kvalifikuojama tik nustačius, kad nukentėjusiojo poelgis atitinka Lietuvos Respublikos BK 136 straipsnio dispozicijoje aprašytas sąlygas. Taigi, kaltininko nusikalstamus veiksmus turi sukelti nukentėjusiojo asmens neteisėtas ar itin įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį poelgis. Šis poelgis turi sukelti didelį susijaudinimą, dėl kurio sekė nusikalstami veiksmai. Antra būtina sąlyga kvalifikuoti veiką pagal minėtą straipsnį yra tai, kad kaltininko veiksmai padaryti iš karto po nukentėjusiojo asmens neteisėto ar įžeidžiančio poelgio kaip greitas atsakas į jį. Tik esant šių BK 136 straipsnio dispozicijoje įvardytų sąlygų visumai, kaltininko veika kvalifikuojama kaip sunkus sveikatos sutrikdymas padarytas staiga labai susijaudinus.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 24 punkte nurodyta, kad didelio susijaudinimo (fiziologinio afekto) būsena nustatoma pagal faktines bylos aplinkybes, prireikus gaunama specialisto išvada arba skiriama teismo psichologinė, teismo psichologinė-psichiatrinė ar kitokia ekspertizė. Tačiau tokia ekspertizė, kaip nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-479/2006, skiriama turint duomenų, rodančių buvus fiziologinio afekto būseną.

Šiuo atveju byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad nukentėjusiojo veiksmai sukėlė itin didelį V. Č. susijaudinimą.

Nors nukentėjusysis atliko priešingus teisei veiksmus prieš nuteistąjį, t. y. einant į automobilį paimti alaus jį pastūmė, o vėliau, einant į lauką parūkyti pastūmė dar kartą ir, galimai, įspyrė, taip padarydamas nuteistajam nežymų sveikatos sutrikdymą, šie veiksmai negalėjo sukelti staigaus didelio susijaudinimo būsenos, nes jie nebuvo intensyvūs ir labai įžeidžiantys. Be to, iš liudytojo R. R. parodymų matyti, kad kalbantis su V. Č. tuoj pat po to, kai buvo sužalotas nukentėjusysis, V. Č. paaiškino, kad į ranką įsipjovė pats, kad nukentėjusysis pabėgo, paaiškino, kad nukentėjusiajam jis norėjo galvą ar sprandą nusukti. Šie parodymai leidžia teigti, kad nuteistasis tuo metu nebuvo praradęs galimybės suvokti aplinką ir kontroliuoti savo veiksmus. Panevėžio teismo psichiatrijos komisijos specialisto išvadoje nurodyta, jog V. Č. suvokimo sutrikimų nenustatyta, jis yra psichiškai sveikas (b. l. 17, t. 2). Visi šie duomenys ir jau aptarti nuteistojo parodymai apie nukentėjusiojo sužalojimo aplinkybes patvirtina, kad nuteistojo veiksmus lėmė ne staigus susijaudinimas, o paprastas pyktis. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad V. Č. nebuvo afekto būsenoje, yra teisinga ir kvalifikuoti jo veiką pagal Lietuvos Respublikos BK 136 straipsnį nėra pagrindo.

Apeliacinio skundo argumentas, kad, V. Č. , badydamas nukentėjusįjį peiliu, nešaukė „Papjausiu“ yra niekuo nepagrįstas gynybinis teiginys. S. L. pirmosios instancijos teisme parodė, kad nuteistasis šaukė „Papjausiu“ (b.l. 73, t. 2). Kiti liudytojai, buvę įvykio vietoje, teigė negirdėję jokių frazių tuo metu, kai nuteistasis badė nukentėjusįjį. Teisėjų kolegija mano, kad nėra pagrindo netikėti nuosekliais S. L. parodymais ir tuo pačiu atkreipia dėmesį, kad V. Č. nusikalstamos veikos kvalifikavimą nulemia ne minėtos frazės „Papjausiu“ pasakymas, o nukentėjusiojo atžvilgiu atlikti veiksmai, jų tikslas ir atsiradusios pasekmės. Be to, iš R. R. parodymų matyti, kad jo girdėtą frazę „Ja tiebia liubliu“ S. L. pasakė sėdėdamas prie stalo, iki įvykstant konfliktui (b.l. 75, t. 2), todėl aplinkybė, kad ši frazė galėjo būti išgirsta klaidingai, taip pat nėra reikšminga sprendžiant klausimą dėl veikos kvalifikavimo.

Nuteistojo padarytą veiką pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino kaip pasikėsinimą nužudyti. Tai, kad nukentėjusiajam peiliu padaryta 15 durtinių – pjautinių sužalojimų krūtinės ląstos abiejose pusėse, pilve ir kitose kūno vietose, padarant sunkų, pavojingą gyvybei kūno sužalojimą patvirtina, kad V. Č. turėjo tyčią atimti nukentėjusiojo gyvybę. Krūtinėje ir pilve yra gyvybiškai svarbūs žmogaus organai, todėl nėra logiškas nuteistojo apeliacinio skundo teiginys, kad jis nesiekė nukentėjusiojo mirties, nes nesudavė smūgių į gyvybiškai svarbias kūno vietas. Iš specialisto išvados Nr. G 212/ 08 (05) matyti, kad durtiniai - pjautiniai sužalojimai padaryti nukentėjusiajam peiliu, suduodant 15 smūgių, todėl atmestinas kaip nepagrįstas apeliacinio skundo teiginys, kad smūgių peiliu buvo suduota mažiau. Kadangi niekas kitas nukentėjusiojo nežalojo, akivaizdu, jog nukentėjusiajam sunkus sveikatos sutrikdymas buvo padarytas apelianto turėtu peiliu nepriklausomai nuo to, koks to peilio geležtės ilgis. Iš specialisto išvadoje aprašytos nukentėjusiojo sveikatos būklės prieš operaciją (būklė sunki, kraujo spaudimas tik 90/60 mm Hg, kvėpavimas susilpnintas dešinėje, o kairėje išvis negirdimas, prieš operaciją arterinis kraujo spaudimas išvis nebeišmatuojamas) galima teigti, kad, jei ne medikų pagalba, dėl tuo peiliu padarytų sužalojimų būtų įvykusi nukentėjusiojo mirtis (b. l. 58-59, t. 1).

V. Č. nepagrįstai teigia, kad nusikalstamą veiką baigė savanoriškai. Šį nuteistojo argumentą paneigia liudytojas G. G. , kuris, priešingai nei teigia apeliantas, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teismo posėdyje parodė, kad pamatęs, kaip V. Č. užsėdęs ant gulinčio S. L. bado pastarąjį peiliu, sušuko „Valodia, ką darai“, truktelėjo nuteistąjį už drabužių, šis atsitiesė, o tuo metu nukentėjusysis atsikėlė ir pabėgo. Byloje nėra duomenų kad minėtas liudytojas, duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme, buvo neblaivus, todėl toks apeliacinio skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas. Tai, kad G. G. atitraukė nuteistąjį nuo nukentėjusiojo, iš dalies patvirtino liudytojas R. R. , kuris nors ir nematė įvykio, tačiau girdėjo liudytoją G. G. sakant „Ką tu čia darai“. Teisėjų kolegija mano, kad nusikaltimas buvo nebaigtas tik dėl G. G. įsikišimo, kuris sudarė galimybę nukentėjusiajam pabėgti, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad V. Č. nusikalstamos veikos nebaigė dėl priežasčių, nepriklausiusių nuo jo valios yra pagrįsta ir teisinga, jo padaryta nusikalstama veika tinkamai kvalifikuota kaip pasikėsinimas padaryti nusikaltimą.

Nuteistojo padarytas pasikėsinimas nužudyti teisingai kvalifikuotas kaip Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 129 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas.

Dėl provokuojančio elgesio ir kitų atsakomybę lengvinančių aplinkybių

Apelianto teiginys, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė, jog nusikaltimo padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo elgesys, visiškai neatitinka tikrovės. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktu, šią aplinkybę pripažino V. Č. atsakomybę lengvinančia bei atsižvelgė į ją skirdamas bausmę (b.l. 85, t. 2).

Nuteistojo teiginys, jog leido nukentėjusiajam pabėgti ir taip išvengė sunkesnių padarinių – S. L. mirties, yra niekuo nepagrįstas. Pripažįstant Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad kaltininkas suteikė nukentėjusiam asmeniui pagalbą arba kitais aktyviais veiksmais išvengė ar bandė išvengti sunkesnių padarinių, būtina nustatyti aktyvius kaltininko veiksmus, kuriais jis siekė įsiterpti į įvykių eigą taip, kad padarinių visai neatsirastų arba, jeigu jie iš dalies jau buvo atsiradę, jų nepadaugėtų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-39/2007). Teismų praktika rodo, kad ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė nustatoma tada, kai kaltininkas aktyviais veiksmais stengiasi užkirsti kelią nukentėjusiojo mirčiai. Tokie kaltininko veiksmai paprastai būna greitosios medicinos pagalbos iškvietimas ar aplinkinių pagalbos prašymas, bandymas gaivinti nukentėjusįjį darant jam dirbtinį kvėpavimą, stabdant kraujavimą ir panašiai. Byloje nėra duomenų, kad nuteistasis kokiais nors aktyviais veiksmais būtų siekęs išvengti atsiradusių padarinių. Priešingai, kaip jau buvo minėta, S. L. mirties išvengta tik todėl, kad įvykio metu buvęs liudytojas G. G. patraukė V. Č. ir taip leido nukentėjusiajam pabėgti.

Nėra pagrindo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti tai, kad nukentėjusysis vaišino apeliantą ir kitus asmenis degtine. Tai nebuvo daroma prieš apelianto valią ir apeliantas, būdamas suaugęs žmogus, nujausdamas savo elgesio pokyčius pavartojus alkoholio, galėjo rinktis ar pasinaudoti vaišinimu ar atsisakyti nuo to.

Ketinimas žudytis teismų praktikoje taip pat nelaikomas atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio sankcija įvykio metu jau numatė laisvės atėmimo bausmę nuo 7 iki 15 metų. Pirmosios instancijos teismas nustatė 2 atsakomybę lengvinančias ir 1 atsakomybę sunkinančią aplinkybę, įvertino nusikaltimo sunkumą, tyčios formą, pasekmes, taip pat nuteistajam palankią charakteristiką ir tai, kad nusikaltimas nebaigtas. Todėl paskirtoji laisvės atėmimo bausmė, kuri savo dydžiu yra 2 metais mažesnė nei sankcijos vidurkis, nėra per griežta ir nešvelnintina.

Dėl neturtinės ir turtinės žalos atlyginimo

Teismas neturtinės žalos dydį nustato pagal teisiškai reikšmingų konkrečioje byloje kriterijų visumą, atsižvelgdamas į ginamos vertybės specifiką“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-450/2006). Neturtinės žalos priteisimas yra vienas iš asmens pažeistų teisių gynimo būdų. Aplinkybė, kad neturtinė žala, jeigu yra įrodyta, kad ji padaryta, atlyginama nusikaltimo padarymo atveju ar dėl sveikatos sužalojimo, pabrėžia, kokią svarbą suteikia įstatymų leidėjas nuo nusikaltimo nukentėjusių asmenų gynimui ir sveikatos, kaip vienos iš didžiausių vertybių, apsaugai. Asmens sveikata yra viena iš svarbiausių, nesunkiai pažeidžiamų, ne visada atkuriamų ar neįmanomų atkurti vertybių, todėl turi būti itin saugoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2006). Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos CK) 6.250 straipsnio 2 dalį vienas iš neturtinės žalos dydžio parinkimo kriterijų yra pasekmės. Iš bylos duomenų matyti, kad V. Č. , pasikėsindamas nužudyti, sunkiai sutrikdė S. L. sveikatą (b.l. 58-59, t. 1), dėl ko nukentėjusysis buvo operuotas bei gydomas ligoninėje (b.l. 22, t. 1). Duodamas parodymu pirmosios instancijos teisme, S. L. pažymėjo, kad V. Č. peiliu suduoti smūgiai jam sukėlė didelį fizinį skausmą, o atsiradusias pasekmes vis dar jaučia – sunkiai eina, dūsta, negali dirbti (b.l. 73-74, t. 2). Byloje nėra duomenų, kad nukentėjusysis, nurodydamas patirtos neturtinės žalos pobūdį bei jos išraišką pinigais, ją siejo su turtine žala.

Pagal Lietuvos Respublikos CK 6.250 straipsnio 2 dalį dar vienas iš neturtinės žalos dydžio parinkimo kriterijų yra neturtinę žalą padariusio asmens kaltė. V. Č. kaltė pasireiškė didžiausio pavojaus visuomenei forma – darydamas tyčinį smurtinio pobūdžio nusikaltimą S. L. atžvilgiu, sunkiai jį sužalojo, privertė išgyventi dideles fizines ir dvasines kančias žalojimo metu.

Jeigu neturtinė žala padaryta dėl asmens sveikatos, kaip vienos ir labiausiai teisės ginamos vertybės, sužalojimo, o kaltė dėl sveikatos sužalojimo išreikšta tyčiniais smurtiniais brutaliais veiksmais, tai šie neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai yra esminiai ir nelaikytini lygiaverčiais su kitais, tokiais kaip kartu padarytos turtinės žalos dydis ir jos atlyginimo aplinkybės, žalą padariusio asmens turtinė padėtis ar kiti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2006).

Esant išvardintoms aplinkybėms, teisėjų kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismas iš V. Č. pagrįstai priteisė 10 000 litų neturtinei žalai atlyginti. Ši suma atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus ir yra mažesnė nei teismų praktikoje priteisiamos neturtinės žalos dydis (Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. birželio 19 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-458/2007 nurodė, kad nors nuteistieji neturi nei turto, nei pajamų, tačiau ši padėtis laikui bėgant gali keistis, todėl nukentėjusiajam už pasikėsinimą nužudyti solidariai priteistas 250 000 litų neturtinės žalos atlyginimas nėra per didelis).

Apeliacinio skundo teiginys, kad pirmosios instancijos teismas nusprendė sunaikinti nukentėjusiajam priklausiusius avalynę ir drabužius bei įpareigojo V. Č. už sunaikintus daiktus nukentėjusiajam atlyginti 140 litų, ne visiškai atitinka tikrovę. Iš Panevėžio apygardos teismo nuosprendžio konstatuojamosios dalies matyti, kad S. L. žieminius batus, nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta grąžinti nukentėjusiajam, o sugadintus (subadytus bei krauju išteptus) drabužius pagrįstai nuspręsta sunaikinti, nes jie yra nepataisomi. V. Č. neteisėtais veiksmais nepataisomai sugadino S. L. drabužius, dėl ko pastarasis patyrė 140 litų turtinės žalos, kurią pirmosios instancijos teismas pagrįstai įpareigojo atlyginti V. Č. . Priešingai negu teigia apeliantas, teisėjų kolegija mano, kad galimybės remontuoti nepataisomai sugadintus drabužius nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo V. Č. apeliacinį skundą atmesti.