Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vytauto Masioko, Albino Sirvydžio ir pranešėjo Vytauto Piesliako,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo ir nuteistųjų V. L. ir T. K. kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 7 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 23 d. nuosprendžio.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 7 d. nuosprendžiu T. K. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvylikai metų. Vadovaujantis BK 64 straipsniu, prie šios bausmės iš dalies pridėta neatlikta bausmės dalis, paskirta Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. sausio 25 d. nuosprendžiu, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas trylikai metų. Į atliktos bausmės laiką įskaitytas pataisos namuose ir suėmime išbūtas laikas nuo 2003 m. rugsėjo 22 d. iki 2005 m. lapkričio 7 d.

V. G. (V. G.) nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vienuolikai metų šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 straipsniu, prie šios bausmės iš dalies pridėta neatlikta bausmės dalis, paskirta Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2001 m. rugsėjo 10 d. nuosprendžiu, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas vienuolikai metų ir devyniems mėnesiams. Į atliktos bausmės laiką įskaitytas pataisos namuose ir suėmime išbūtas laikas nuo 2003 m. rugsėjo 22 d. iki 2005 m. lapkričio 7 d.

V. L. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vienuolikai metų ir šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 straipsniu, prie šios bausmės iš dalies pridėta neatlikta bausmės dalis, paskirta Kretingos rajono apylinkės teismo 2001 m. sausio 14 d. nuosprendžiu, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas vienuolikai metų ir dešimt mėnesių. Į atliktos bausmės laiką įskaitytas pataisos namuose ir suėmime išbūtas laikas nuo 2003 m. rugsėjo 22 d. iki 2005 m. lapkričio 7 d.

Priteista solidariai iš T. K., V. G. ir V. L. 21 277,97 Lt Valstybinei ligonių kasai. Nukentėjusiajai A. K. pripažinta teisė į civilinio ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl civilinio ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka (BPK 115 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 23 d. nuosprendžiu pakeista Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 7 d. nuosprendžio dalis dėl bausmės T. K. subendrinimo. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 3 dalimi, Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 7 d. nuosprendžiu T. K. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį paskirta dvylikos metų laisvės atėmimo bausmė subendrinta iš dalies sudedant su Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. sausio 25 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvylikai metų ir šešiems mėnesiams. Kitos Kauno apygardos Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 7 d. nuosprendžio dalys paliktos nepakeistos.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, V. L. gynėjo, prašiusio nuteistojo V. L. kasacinį skundą tenkinti, T. K. ir V. G. gynėjo, prašiusio nuteistojo T. K. kasacinį skundą tenkinti, o prokuroro kasacinį skundą dėl bausmės skyrimo T. K. ir V. G. atmesti, , prokuroro, prašiusio jo kasacinį skundą tenkinti, o nuteistųjų V. L. ir T. K. kasacinius skundus atmesti, paaiškinimus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. K. ir V. L. nuteisti už tai, kad, veikdami kartu su V. G., (duomenys neskelbtini) pataisos namuose nuteistųjų 2-ojo būrio patalpose po pirmo įvykusio konflikto su nuteistuoju L. K., kurio metu sudavė po keletą smūgių nukentėjusiajam, dėl ko pastarasis pagrasino su skriaudikais susidoroti ir juos „išpjauti“, jie, t. y. T. K. ir V. L., veikdami kartu su V. G., siekdami užkirsti kelią tokio grasinimo įvykdymui, susitarė sužaloti L. K., kad jis būtų išvežtas į ligoninę. 2003 m. rugsėjo 21 d., apie 22 val. 30 min., (duomenys neskelbtini) pataisos namų nuteistųjų 2-ojo būrio koridoriuje, tyčia bendrai sudavė L. K. daugybinius smūgius rankomis ir kojomis į galva ir kitas kūno vietas, o T. K. pagaliu sudavė daugybinius smūgius L. K., ir tokiu būdu bendrais veiksmais, mažiausiai devynių trauminių poveikių pasėkoje, iš jų - mažiausiai trijų trauminių poveikių į galvos šoninius paviršius, padarė daugybinius kūno sužalojimus, pasireiškusius plačiomis kraujosruvomis po sausgysliniu galvos šalmu galvos šoniniuose paviršiuose su kraujosruvomis ausų kaušeliuose, odos nubrozdinimais dešinėje smilkininėje srityje ir kairio ausies kaušelio pagrindo srityje, nubrozdinimais dešinio antakio srityje su poodine kraujosruva apie dešinę akį, galvos smegenų sumušimu su kraujo išsiliejimu į smegenų skilvelius, odos nubrozdinimais pilvo sienoje, kairėje alkūnėje, keliuose, dešinės kojos išorinio kulkšnies srityje, poodinėmis kraujosruvomis kairėje šlaunyje ir kairėje blauzdoje, ko pasėkoje 2004 m. rugsėjo 30 d. nukentėjusysis L. K. mirė po galvos smegenų sumušimo išsivysčiusių komplikacijų (ilgalaikė cerebrinė koma, bendras kūno išsekimas, plaučių uždegimas ), t. y. tyčia nužudė L. K.

Nuteistieji T. K., V. L. ir V. G. nusikaltimą, už kurį nuteisti skundžiamu nuosprendžiu, padarė atlikdami laisvės atėmimo bausmes. Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad kardomoji priemonė – suėmimas nuteistiesiems buvo paskirta ne iš karto po nusikaltimo padarymo, todėl būtina nustatyti kardomojo kalinimo trukmę ir likusias neatliktas ankstesniais nuosprendžiais paskirtas bausmes. Tik tada galimas teisingas BK 64 ir BK 66 straipsnių taikymas.

V. G. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2001 m. rugsėjo 10 d. nuosprendžiu buvo nuteistas ketverių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme (t. 2, b. l. 149-150). Į bausmės laiką įskaitytas kardomojo kalinimo laikas nuo 2001 m. birželio 21 d. iki 2001 m. rugsėjo 10 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2003 m. rugpjūčio 14 d. nutartimi (t. 2, b. l. 152) V. G. veika iš 1961 m. BK 271 straipsnio 3 dalies ir BK 278 straipsnio 1 dalies perkvalifikuota į 2000 m. BK 178 straipsnio 2 dalį ir BK 187 straipsnio 3 dalį ir jam paskirta galutinė trejų metų vieno mėnesio laisvės atėmimo bausmė. Pritaikius Lietuvos Respublikos 2002 m. lapkričio 7 d. įstatymo „Dėl amnestijos“ 5 straipsnį, neatliktoji laisvės atėmimo bausmės dalis sumažinta vienu šeštadaliu ir nustatyta galutinė dvejų metų devynių mėnesių ir dvidešimties dienų laisvės atėmimo bausmė. Naujo nusikaltimo padarymo dieną, t. y. 2003 m. rugsėjo 21 d., neatliktoji laisvės atėmimo bausmės dalis sudarė šešis mėnesius ir dvidešimt dienų. Kardomoji priemonė - suėmimas V. G. Alytaus rajono apylinkės teismo nutartimi buvo paskirta 2004 m. balandžio 9 d. Vadinasi, nuo 2003 m. rugsėjo 21 d. iki kardomojo suėmimo paskyrimo dienos jis pataisos namuose toliau atlikinėjo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2001 m. rugsėjo 10 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę. Todėl šis laikotarpis Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 7 d. nuosprendžiu yra nepagrįstai įskaitytas į bausmės laiką. Kardomojo suėmimo paskyrimo dieną, t. y. 2004 m. balandžio 9 d., Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2001 m. rugsėjo 10 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalis sudarė dvi dienas, todėl Kauno apygardos teismas skundžiamu nuosprendžiu negalėjo V. G. pridėti 3 mėnesių laisvės atėmimo. Taigi, vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, prie Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 7 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės turėtų būti pridėta dalis, t. y. viena diena, pagal Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2001 m. rugsėjo 10 d. nuosprendį paskirtos ir neatliktos laisvės atėmimo bausmės.

Taip pat BK 66 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka V. G. turi būti įskaitytas kardomajame suėmime išbūtas laikas nuo 2004 m. balandžio 9 d. iki 2005 m. vasario 18 d. (priimtas Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 18 d. nuosprendis (t. 3, b. l. 85-93)) ir laikotarpis nuo sulaikymo 2005 m. gegužės 26 d. (t. 4, b. l. 68) iki Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 7 d. nuosprendžio paskelbimo dienos. Be to, į bausmės laiką įskaitytinas laikas nuo 2005 m. vasario 18 d. iki 2005 m. gegužės 25 d., kai V. G. atliko bausmę pagal Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 18 d. nuosprendį, kuriuo jis buvo nuteistas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį dėl L. K. padaryto sunkaus sveikatos sutrikdymo.

V. L. Kretingos rajono apylinkės teismo 2002 m. sausio 14 d. nuosprendžiu buvo nuteistas trejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme (t. 2, b. l. 184-186). Šiuo nuosprendžiu į bausmės laiką įskaitytas kardomajame suėmime išbūtas laikas nuo 2001 m. liepos 27 d. iki 2001 m. rugpjūčio 7 d. Iš byloje esančios informacijos apie patraukimą baudžiamojon atsakomybėn ir teistumą (t. 2, b. l. 168) matyti, kad vykdant šį nuosprendį V. L. buvo suimtas 2002 m. balandžio 22 d. Kretingos rajono apylinkės teismo 2003 m. birželio 9 d. nutartimi perkvalifikavus V. L. veiką iš 1961 m. BK 272 straipsnio 1 dalies į 2000 m. BK 180 straipsnio 1 dalį bausmė palikta nepakeista (nutarties kopija pridedama). Vadinasi, naujo nusikaltimo padarymo dieną neatliktoji bausmės dalis buvo dveji metai ir dvidešimt dienų. Kardomoji priemonė - suėmimas V. L. buvo paskirta Kauno apygardos teismo 2004 m. birželio 30 d. nutartimi, tad iki šio laiko jis atliko bausmę pagal Kretingos rajono apylinkės teismo 2002 m. sausio 14 d. nuosprendį, todėl laikotarpis nuo 2003 m. rugsėjo 22 d. iki 2004 m. birželio 30 d. nepagrįstai įskaitytas į bausmės ir suėmimo laiką. Kardomojo suėmimo paskyrimo dieną, t. y. 2004 m. birželio 30 d., Kretingos rajono apylinkės teismo 2002 m. sausio 14 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalis sudarė vienerius metus tris mėnesius ir vienuolika dienų. Todėl, vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, prie Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 7 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės turėtų būti pridėta dalis pagal Kretingos rajono apylinkės teismo 2002 m. sausio 14 d. nuosprendį paskirtos ir neatliktos laisvės atėmimo bausmės.

Taip pat vadovaujantis BK 66 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, V. L. turi būti įskaitytas kardomajame suėmime išbūtas laikas nuo 2004 m. birželio 30 d. iki 20005 m. vasario 18 d. (įsiteisėjo Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 18 d. nuosprendis (t. 3, b. l. 85-93)) ir laikotarpis nuo suėmimo 2005 m. birželio 27 d. (t. 4, b. l. 92) iki Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 7 d. nuosprendžio paskelbimo dienos. Be to, į bausmės laiką įskaitytinas laikas nuo 2005 m. vasario 18 d. iki 2005 m. birželio 27 d., kai V. L. atliko bausmę pagal Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 18 d. nuosprendį, kuriuo jis buvo nuteistas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį dėl L. K. padaryto sunkaus sveikatos sutrikdymo.

Nuteistųjų V. L. ir T. K. ir Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo kasaciniai skundai netenkintini.

Dėl nuteistojo V. L. kasacinio skundo.

Motyvuojamoji dalis

Dėl V. L. padarytos veikos kvalifikavimo

Nuteistasis V. L. teigia, kad L. K. jis nužudė staiga labai susijaudinęs dėl neteisėtų nukentėjusiojo veiksmų, todėl jo veika turi būti perkvalifikuota į BK 130 straipsnį.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 24 punkte nurodyta, kad nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 130 straipsnį (staiga labai susijaudinus) tada, kai nukentėjusiajam gyvybė atimama kaltininkui esant fiziologinio afekto būsenos, kurią sukėlė neteisėtas ar itin įžeidžiantis jį ar jo artimą asmenį nukentėjusiojo poelgis. Veika gali būti kvalifikuojama pagal BK 130 straipsnį tik nustačius, kad nukentėjusiojo poelgis atitinka dispozicijoje aprašytas sąlygas. Taigi, kaltininko nusikalstamus veiksmus turi sukelti nukentėjusiojo asmens neteisėtas ar itin įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį poelgis. Šis poelgis turi sukelti didelį susijaudinimą, dėl kurio sekė nusikalstami veiksmai. Be to, pagrindinė sąlygą nužudymui kvalifikuoti pagal BK 130 straipsnį yra tai, kad kaltininko veiksmai padaryti iš karto po nukentėjusiojo asmens neteisėto ar įžeidžiančio poelgio kaip greitas atsakas į jį. Tik esant šių BK 130 straipsnio dispozicijoje įvardytų sąlygų visumai, kaltininko veika kvalifikuojama kaip nužudymas padarytas staiga labai susijaudinus. Didelio susijaudinimo (fiziologinio afekto) būsena nustatoma pagal faktines bylos aplinkybes, prireikus gaunama specialisto išvada arba skiriama teismo psichologinė, teismo psichologinė-psichiatrinė ar kitokia ekspertizė. Tačiau tokia ekspertizė skiriama turint duomenų, rodančių buvus fiziologinio afekto būseną.

Kolegija laiko, kad V. L. pagrįstai nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Teismai nenustatė BK 130 straipsnio dispozicijoje įtvirtintų sąlygų, kurioms esant nužudymas pripažįstamas padarytas staiga labai susijaudinus (fiziologinio afekto būsenoj). Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad nukentėjusiojo priešingi teisei ar itin įžeidžiantys kaltininką ar jo artimą asmenį veiksmai sukėlė itin didelį susijaudinimą. Nors nukentėjusysis L. K. atliko priešingus teisei veiksmus nuteistųjų atžvilgiu, t. y. paėmęs peilį grasino T. K., kvalifikuojant veiką pagal BK 130 straipsnį būtina nustatyti, kad nuteistojo veiksmai sekė iškart po neteisėto ar itin įžeidžiančio nukentėjusiojo poelgio. Tačiau byloje nėra jokių duomenų apie tai, nukentėjusysis pirmas grasino peiliu nuteistajam V. L., dėl ko šis labai susijaudino ir sudavė smūgius nukentėjusiajam. Teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma neabejotinai patvirtina, kad L. K. buvo nužudytas bendrais nuteistųjų V. L., T K. ir V. G. veiksmais. Liudytojai I. D., D. D., A. K., M. S. (apklaustas ikiteisminio tyrimo metu) ir liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas, Nr. 1 parodė, kad nukentėjusysis L. K. buvo mušamas du kartus, o nukentėjusiojo sumušimo iniciatoriai buvo būtent nuteistieji V. L., T. K. ir V. G. Pirmas smūgius rankomis nukentėjusiajam sudavė T. K., vėliau prie jo prisijungė V. L. ir V. G. Taigi būtent nuteistieji pirmi rankomis ir kojomis sudavė nukentėjusiajam smūgius į įvairias kūno vietas, dėl ko šis keršydamas atsinešė peilį ir juo grasino. Nukentėjusiojo L. K. veiksmai (grasinimas peiliu) nuteistajam V. L. negalėjo sukelti staigaus didelio susijaudinimo būsenos, nes konfliktas buvo prasidėjęs anksčiau ir nuteistieji suvokė, kad smurtaus prieš L. K. Nukentėjusysis grasino tik po to, kai nuteistieji jam sudavė smūgius rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas.

Byloje taip pat nėra jokių duomenų apie tai, kad nukentėjusysis L. K. prieš konfliktą su nuteistaisiais atliko kokius nors veiksmus, kurie galėtų būti vertintini kaip itin įžeidžiantys. Spręsdamas, ar nukentėjusiojo poelgis yra itin įžeidžiantis, teismas atsižvelgia į tai, kiek nukentėjusiojo tyčiniai veiksmai esmingai prieštarauja moralės ir dorovės principams, pažeidžia žmogaus garbę ir orumą ir kaip tai paveikia kaltininką, atsižvelgiant į jo individualias asmenines savybes.

Be to, nužudymas pripažįstamas padarytu staiga labai susijaudinus tik tada, kai jis įvyko tuoj po nukentėjusiojo neteisėto ar itin įžeidžiančio kaltininką ar jo artimus asmenis poelgio kaip greitas atsakas į tai. Jei po nukentėjusiojo poelgio iki nužudymo praėjo ilgesnis laiko tarpas ar kaltininkas atliko kokius nors pasiruošimo tam veiksmus, toks nužudymas paprastai negali būti kvalifikuojamas kaip padarytas staiga labai susijaudinus, nes šios aplinkybės rodo, kad staigaus didelio susijaudinimo būsena jam jau buvo praėjusi. Bylos duomenimis nustatyta, kad nukentėjusysis buvo mušamas su pertrauka du kartus: pirmą kartą konfliktą iniciavo ir pirmas smurtą prieš nukentėjusįjį panaudojo nuteistasis T. K., o tada prie jo prisijungė V. L. ir V. G.; antrą kartą nuteistieji nukentėjusįjį L. K. mušė būdami iš anksto susitarę ir praėjus kuriam laiko tarpui po pirmojo karto. Šią aplinkybę patvirtino ne tik apklausti liudytojai, kurių parodymai esminėse detalėse sutapo, bet ir pats nuteistasis V. L. Kadangi smurtaujama buvo su pertrauka, V. L. ir kitų nuteistųjų veiksmai nebuvo greitas atsakas į nukentėjusiojo veiksmus, nes nuteistieji jau po pirmo nukentėjusiojo sumušimo susitarė jį dar kartą „pamokyti“. Taigi, nuteistųjų tyčia sumušti nukentėjusįjį susiformavo ne staiga, o iš anksto, todėl teismai pagrįstai pripažino, kad staigaus didelio susijaudinimo būsenos nebuvo.

Dėl būtinosios ginties (BK 28 straipsnis)

Nuteistasis V. L. kasaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad jis nukentėjusįjį L. K. sužalojo gindamasis, todėl jo veiksmai turi būti vertintini kaip būtinoji gintis. Pagal BK 28 straipsnio 2 dalį būtinoji gintis yra tada, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos.

Baudžiamajame įstatyme nurodyta, kad būtinoji gintis galima nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taigi, viena iš būtinosios ginties teisėtumo sąlygų yra realus ir akivaizdus pavojingas kėsinimasis. Kėsinimasis laikomas realiu, jeigu jis egzistuoja objektyviai, o akivaizdžiu – kai jis yra pradėtas arba tiesiogiai gresia besiginančiojo teisėms. Pažymėtina, kad vertinant būtinosios ginties situaciją, turi būti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą. Būtinosios ginties būklė atsiranda ne tik pačiu pavojingo kėsinimosi momentu, bet ir tais atvejais, kai yra reali jo grėsmė (ištraukiamas ginklas, atlenkiamas peilis, besiginantysis apsupamas kitų asmenų ir pan.). Tuo tarpu, besiginančiojo veiksmai, padarant žalą kitam asmeniui, negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis.

Teismo nustatytų aplinkybių visuma rodo, kad V. L. veika nebuvo padaryta būtinosios ginties sąlygomis, todėl teisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Teismas, įvertinęs tiek paties nuteistojo V. L., tiek liudytojų I. D., D. D., A. K., M. S. (apklausto ikiteisminio tyrimo metu) ir liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, Nr. 1 parodymus, kuriuos šie patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu, nuosprendžiu konstatavo kad, V. L., veikdamas kartu su nuteistaisiais T. K. ir V. G., sudavė nukentėjusiajam L. K. smūgius rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, ko pasėkoje nukentėjusysis mirė, t. y. tyčia jį nužudė.

Bylos duomenimis nustatyta, kad konfliktą iniciavo nuteistieji V. L., T. K. ir V. G., kurie pirmieji sudavė L. K. smūgius rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, todėl nukentėjusysis gindamasis nuo pavartoto jo atžvilgiu smurto, atsinešė peilį, kuriuo jiems grasino. Taigi, nukentėjusiojo L. K. veiksmai (grasinimas peiliu) atitiko pavojingo, akivaizdaus ir realaus kėsinimosi sampratą, tačiau, kaip parodė apklausti liudytojai bei nuteistasis V. L., kažkuris iš nuteistųjų išmušė L. K. peilį iš rankų. Taigi išmušus peilį iš nukentėjusiojo rankų, pavojingas kėsinimasis buvo atremtas, todėl nuteistieji, tame tarpe ir V. L., išmušę peilį iš nukentėjusiojo rankų, suvokė, kad pavojingas kėsinimasis yra ne laikinai sustabdytas, o pasibaigęs, tačiau nesiliovė smurtavę. Be to, nuteistieji negalėjo klysti dėl pavojingo kėsinimosi pabaigos momento: išmušus peilį iš nukentėjusiojo rankų, jie trise toliau smurtavo prieš nukentėjusįjį, todėl esant kiekybiniai persvarai nukentėjusysis neturėjo jokių realių galimybių pasipriešinti. Esant šioms aplinkybėms, tokie nuteistojo V. L. veiksmai negali būti laikomi būtinąja gintimi, nes pavojingas kėsinimasis žinomai buvo atremtas ir aiškiai nebuvo reikalo gintis.

Dėl priežastinio ryšio tarp bendrininkų veiksmų ir mirties.

Kartu kolegija pažymi, kad teismai padarė pagrįstas išvadas dėl priežastinio ryšio buvimo tarp kasatorių padarytos veikos ir kilusių padarinių. Atsakomybė pagal BK 129 straipsnį už žmogaus gyvybės atėmimą kyla tik tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių yra priežastinis ryšys. Nors nuteistasis teigia, kad tarp jo padarytos veikos ir nukentėjusiojo mirties nėra priežastinio ryšio, tačiau ta aplinkybė, kad nukentėjusysis L. K. mirė praėjus metams nuo sužalojimų padarymo nepaneigia priežastinio ryšio buvimo tarp veikos ir padarinių. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 4 punktą ir teismų praktikos apibendrinimą, seka, kad jei nukentėjusiojo mirties priežastis buvo kaltininko padarytas sveikatos sutrikdymas, tai atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos veikos, ar praėjus kuriam laikui, taip pat nepriklausomai nuo to, ar jis buvo netinkamai gydomas, ar netinkamai diagnozuoti jo sužalojimai, ir kad, nesant šių aplinkybių, mirties galbūt buvo galima išvengti. Veikos kvalifikavimui pagal BK 129 straipsnį svarbu ne mirties laikas, o mirties priežastis. Nuteistasis V. L. neneigė sudavęs smūgius rankomis ir kojomis nukentėjusiajam L. K. į įvairias kūno vietas. Šį faktą patvirtino teisminio bylos nagrinėjimo metu apklausti liudytojai bei teismo medicinos specialisto 2003 m. rugsėjo 30 d. išvada Nr. 5332, kurioje nustatyta, kad L. K. sužalojimas padarytas kietais bukais daiktais ne mažiau kaip devynių trauminių poveikių, iš jų – ne mažiau kaip trijų trauminių poveikių į galvos šoninius paviršius pasėkoje ir dėl galvos smegenų sumušimo vertintinas kaip sunkus sveikatos sutrikdymas (t. 1, b. l. 34-35). Tai, kad šie nuteistojo veiksmai buvo susiję priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais, patvirtino kita teismo medicinos specialisto 2005 m. kovo 29 d. išvada Nr.1746/05 (01), kurioje konstatuota, kad tarp 2003 m. rugsėjo 21 d. padarytų L. K. kūno sužalojimų ir 2004 m. rugsėjo 17 d. jo sveikatos būklės pablogėjimo dėl trauminės galvos smegenų ligos yra priežastinis ryšys. L. K. mirė po galvos smegenų sumušimo išsivysčiusių komplikacijų (ilgalaikė cerebrinė koma, bendras kūno išsekimas, plaučių uždegimas) ( t. 4, b. l. 10-11). Taigi, padaryti sunkūs sveikatos sutrikdymai buvo būtinoji mirties sąlyga, nes be jų neįvyktų komplikacijos. Mirtis nėra atsitiktinė padarytų sunkių kūno sužalojimų pasekmė. Kaip pažymėjo ekspertas, minėtos komplikacijos paprastai kyla praradus galimybę judėti dėl padarytų sunkių sveikatos sutrikdymų. Esant šioms aplinkybėms, teismas baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai ir nuteistojo V. L. nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.

Dėl nuteistojo T. K. kasacinio skundo.

Dėl nuteisimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir įrodymų pakankamumo

Nuteistojo T. K. kasacinio skundo teiginys, kad teismai pažeidė BPK normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, yra deklaratyvus. Teismo nuosprendyje padarytos išvados dėl BK 129 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties buvimo T. K. veikoje pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Visi įrodymai, kuriais teismas pagrindė apkaltinamąjį nuosprendį, buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, atskleistas jų tarpusavio ryšys nei vienai įrodymų rūšiai neteikiant pranašumo prieš kitas.

T. K. kaltę padarius BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą neginčijamai patvirtina liudytojų I. D., D. D., M. S. (ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai), A. K. ir liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, Nr. 1 parodymai, kurie sutapo esminėse aplinkybėse apie nukentėjusiojo L. K. žalojimo seką ir mechanizmą. Pirmosios instancijos teismas nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje, kurioje pateikiama teismo įrodymų analizė, minėtų liudytojų parodymus ištyrė, įvertino ir sugretinęs su kitais byloje esančiais ir įvertintais įrodymais, pateikė išvadas dėl T. K. vaidmens nusikalstamos veikos padaryme.

Apklausti teisminio bylos nagrinėjimo metu, minėti liudytojai parodė, kad kilus asmeninio pobūdžio konfliktui tarp nuteistųjų (T. K., V. L. ir V. G.) ir nukentėjusiojo, pirmas smūgius rankomis ir lazda nukentėjusiajam sudavė T. K., vėliau prie jo prisijungė V. L. ir V. G., kurie taip pat sudavė nukentėjusiajam smūgius rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas. Šiuos parodymus liudytojai I. D., D. D. ir M. S. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1, b. l. 156-166; 180-204; t. 2, b. l. 38-52). Be minėtų įrodymų, T. K. kaltę patvirtina Teismo medicinos instituto serologijos ir DNR laboratorijos specialisto 2004 m. sausio 19 d. išvada Nr. 300, kurioje užfiksuota, kad ant T. K. sportinių kelnių ir pagalio Nr. 1, kuriuo, kaip parodė liudytojai I. D. ir D. D., buvo mušamas nukentėjusysis L. K., yra nukentėjusiojo kraujas (t. 1, b. l. 90-95). Priešingai nei kasaciniame skunde teigia nuteistasis T. K., teismas, pripažindamas T. K. kaltu padarius BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, rėmėsi ne vien šia išvada, o ją vertino kartu su kitais įrodymais, patvirtinančiais kasatoriaus kaltę.

Dėl prokuroro kasacinio skundo dėl bausmių bendrinimo (BK 64, 66 straipsniai)

Kasatorius skunde nurodo, kad teismai netinkamai pritaikė BK 64 ir 66 straipsnius, visiems nuteistiesiems į atliktos bausmės laiką įskaitydami ir pataisos namuose, ir suėmime išbūtą laiką - nuo 2003 m. rugsėjo 22 d. iki 2005 m. lapkričio 7 d.

Pagal BK 64 straipsnį naują nusikalstamą veiką padarius pilnai neatlikus bausmės pagal ankstesnį nuosprendį, teismas prie bausmės, paskirtos už naują nusikalstamą veiką, prideda visą ar dalį neatliktos bausmės, paskirtos ankstesniu nuosprendžiu. Teismas pats sprendžia, kokią neatliktos bausmės dalį pridėti prie paskirtos bausmės už naują nusikaltimą. Paskyręs galutinę bausmę teismas vadovaudamasis BK 66 straipsnio reikalavimais į paskirtą bausmę įskaito kardomojo kalinimo laiką, atbūtą tiriant ir nagrinėjant bylą dėl naujos nusikalstamos veikos.

Iš bylos duomenų matyti, kad nusikaltimas padarytas 2003 metų rugsėjo 21 d. visiems kasatoriams atliekant laisvės atėmimo bausmę dėl anksčiau padarytų nusikaltimų pataisos namuose. Kardomoji priemonė – suėmimas visiems nuteistiesiems buvo paskirta ne iš karto po nusikaltimo padarymo, o tik po kurio laiko. Taigi dar kurį laiką po inkriminuojamo nusikaltimo padarymo visi kasatoriai toliau atlikinėjo bausmę pagal ankščiau priimtus dėl kitų padarytų nusikaltimų teismų nuosprendžius. Dėl to laikas nuo nužudymo padarymo iki kardomosios priemonės – suėmimo paskyrimo nuteistiesiems – tai laikas, kai nuteistieji toliau atliko teismo paskirtą už ankstesnius nusikaltimus bausmę. Šis laikas turi reikšmės nustatant atliktos ir neatliktos bausmės santykį ir bendrinant bausmes, nes pagal įstatymą prie nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedama neatlikta pagal ankstesnį nuosprendį bausmės dalis. Tuo tarpu kardomojo kalinimo laikas paskutinėje byloje įskaitomas į paskirtą bausmę už naują nusikaltimą tik subendrinus bausmes. Todėl teisingas BK 64 ir 66 straipsnių taikymas nuteistųjų T. K., V. L. ir V. G. atžvilgiu reikalauja tiksliai nustatyti pagal ankstesnius nuosprendžius paskirtų ir neatliktų bausmių dalis bei kardomojo kalinimo dėl paskutinio nusikaltimo, padaryto neatlikus paskirtos bausmės už ankstesnius nusikaltimus, laiką. Kasatorius kasaciniame skunde aprašo siūlomą bausmės bendrinimo ir kardomojo kaltinimo įskaitymo mechanizmą. Kaip galima spręsti iš kasacinio skundo, prokuroras siūlo vadovaujantis BK 64 straipsniu T. K. paskirti subendrintą dvylikos metų ir dešimties dienų laisvės atėmimo bausmę, t. y. šešiais mėnesiais švelnesnę bausmę, negu buvo paskirta Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžiu, V. G. - vienuolikos metų šešių mėnesių ir vienos dienos laisvės atėmimo bausmę, t. y. trimis mėnesiais švelnesnę bausmę, negu buvo paskirta skundžiamais teismų sprendimais, o V. L. - vienuolikos metų dešimt mėnesių laisvės atėmimo bausmę - tokią pat, kokia buvo paskirta skundžiamais teismų sprendimais. Taigi, kasatorius lyg ir siūlo švelninti galutines bausmes T. K. ir V. G., o V. L. palikti tą pačią bausmę.

Toliau kasaciniame skunde siūloma įskaityti į bausmę kardomojo kalinimo laiką. Tačiau skunde net nebandoma skaičiuoti kaip pasikeis galutinė bausmė įskaičius kardomajame kalinime dėl naujo nusikaltimo išbūtą laiką bei atliktos bausmės pagal panaikintus teismų sprendimus (Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. vasario 18 d. nuosprendį) laiką ir visai nepasisakoma dėl galutinės bausmės visiems nuteistiesiems. Tuo tarpu kolegijos atlikti aritmetiniai skaičiavimai rodo, kad patenkinus prokuroro kasacinį skundą įskaitant į bausmės laiką siūlomus terminus, T. K. ir V. G. teisinė padėtis pablogėtų. T. K. neatliktos bausmės laikas padidėtų nuo dešimties metų keturių mėnesių ir penkiolikos dienų pagal skundžiamus nuosprendžius iki dešimties metų aštuonių mėnesių ir keturių dienų, o V. G. - nuo devynių metų septynių mėnesių ir penkiolikos dienų pagal skundžiamus nuosprendžius iki devynių metų vienuolikos mėnesių ir penkių dienų. Kadangi kasaciniame skunde nepasisakoma iš esmės kokių teisinių padarinių siekiama kasaciniu skundu, ar tikrai siekiama bausmes griežtinti ar siekiama jas švelninti, o prokuroras teismo posėdyje to neakcentavo, kolegija laiko, kad tenkindama prokuroro kasacinį skundą kolegija gali išeiti už kasacinio skundo ribų ir taip pabloginti šių nuteistųjų teisinę padėtį. BPK 376 straipsnio 3 dalyje įsakmiai pasakyta, kad sugriežtinti bausmę ar pritaikyti sunkesnę nusikalstamą veiką numatantį įstatymą teismas gali tik tuo atveju, kai to prašoma kasaciniame skunde. Prokuroro kasaciniame skunde neakcentuota, kad juo siekiama pabloginti nuteistųjų teisinę padėtį. Esant tokio turinio kasaciniam skundui, jis negali būti tenkintinas.

Kolegijai taip pat liko neaišku, kodėl iš esmės tas pats laikas, išbūtas laisvės atėmimo vietose, galutinėje išraiškoje patenkinus prokuroro kasacinį skundą ir pakeitus teismų sprendimus keičia galutinės atliktinos bausmės laiką. Nei kasaciniame skunde, nei nagrinėjant bylą teisme kasatorius nepagrindė tokios išvados.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo ir nuteistųjų V. L. ir T. K. kasacinius skundus atmesti.