Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, pareiškimą atsakovams A. S., G. A. P., M. B., V. M., Z. B. (Z. B.), J. R. ir E. K. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

IV.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

34. Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro valstybės institucijos, dėl kurios neteisėtų veiksmų buvo priteistas žalos atlyginimas ją patyrusiems subjektams, teisės regreso tvarka išieškoti išmokėtas sumas iš neteisėtus veiksmus atlikusių valstybės tarnautojų, įgyvendinimo sąlygos.

38. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybės valdyba ir AB „Alvilė“ 1995 m. gegužės 12 d. sudarė valstybinės žemės nuomos sutartį Nr. N01/95-7253, kuria bendrovei išnuomotas 336 386 kv. m ploto žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), žemės ūkio veiklai. Vilniaus miesto savivaldybės tarybai 2001 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. 235 patvirtinus nurodytos teritorijos detalųjį planą, pagal kurį suplanuoti nauji valstybinės žemės sklypai individualiems gyvenamiesiems namams statyti, Vilniaus apskrities viršininkas 2002 m. birželio 20 d. pasirašė įsakymą Nr. 2418-01 „Dėl valstybinės žemės sklypo (duomenys neskelbtini), naudojimo paskirties pakeitimo bei valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutarties patikslinimo“. Remiantis 2002 m. birželio 20 d. įsakymu, Vilniaus apskrities viršininkas su AB „Alvilė“ 2002 m. birželio 20 d. pasirašė susitarimą Nr. K21/2002-25628, kuriuo pakeista 1995 m. gegužės 12 d. valstybinės žemės nuomos sutartis Nr. N01/95-7253, AB „Alvilė“ buvo leista žemės ūkio veiklai skirtą žemės sklypą naudoti kitai paskirčiai, t. y. sodybinio tipo ir mažaaukščiams statiniams bei infrastruktūros objektams statyti ir eksploatuoti. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas 2005 m. balandžio 29 d. išdavė AB „Alvilė“ statybą leidžiantį dokumentą Nr. GN/390/05-0327 sodybinių ir mažaaukščių daugiabučių gyvenamųjų namų grupei žemės sklype statyti. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad buvo atliktas AB „Alvilė“ nuomojamos žemės patikrinimas ir 2004 m. spalio 22 d. patikrinimo akte Nr. 04-34-08 buvo nustatyta, jog nuomojama žemė nėra naudojama pagal paskirtį, t. y. kitai paskirčiai, todėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2004 m. spalio 25 d. raštu AB „Alvilė“ buvo įspėta, kad nuomos sutartis bus nutraukta prieš terminą. Vilniaus apskrities viršininkas 2005 m. gegužės 2 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą dėl viešojo intereso gynimo, pripažįstant valstybinės žemės nuomos sutartį negaliojančia, tačiau 2005 m. rugpjūčio 2 d. buvo gautas atsakymas Nr. 13.2-556, kuriuo atsisakyta kreiptis su ieškiniu dėl viešojo intereso gynimo, nurodant, kad pretendentai atkurti nuosavybės teises 2005 m. birželio 13 d. jau kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl to paties dalyko.

39. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. lapkričio 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-611/2006 paliko nepakeistus Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2006 m. sausio 4 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo 2006 m. balandžio 26 d. nutartį, kuriais Vilniaus miesto savivaldybės valdybos ir AB „Alvilė“ 1995 m. gegužės 12 d. sudaryta valstybinės žemės nuomos sutartis Nr. N01/95-7253 buvo pripažinta negaliojančia nuo 2002 m. birželio 20 d. bei panaikintas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2005 m. balandžio 29 d. išduotas statybą leidžiantis dokumentas. Civilinėje byloje buvo nustatyta, kad šis žemės sklypas iki 1940 m. buvo Lietuvos valstybės teritorijos dalyje, (duomenys neskelbtini) kaime, kur buvo likusi rėžių sistema ir jo ribos 2002 m. lapkričio 11 d. buvo kartografuotos, o visa reikalinga dokumentacija dėl sklypų suformavimo grąžinti natūra Vilniaus miesto savivaldybei buvo perduota 2003 m. balandžio 14 d. raštu Nr. 31/03/17-951. Ieškovai yra pretendentai atkurti nuosavybės teises į (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo ribose pagal Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą (toliau – ir Atkūrimo įstatymas). Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas 2004 m. spalio 12 d. rašte Nr. 63-3767-3194 nurodė, kad nagrinėjant Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus pateiktą buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo kartografinę medžiagą nustatyta, kad 33,6386 ha ir 67,6955 ha valstybinės žemės sklypai <...> priskirti valstybės išperkamai ir natūra negrąžinamai žemei dėl tos priežasties, kad ginčo žemės sklypas yra išnuomotas AB „Alvilė“. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija, kaip valstybinės žemės valdytoja ir institucija, kurios viena iš funkcijų yra vykdyti žemės naudojimo kontrolę, jau 2000–2001 metais turėjo pakankamą teisinį pagrindą inicijuoti nuomos sutarties nutraukimą, tačiau tuometis Vilniaus apskrities viršininkas 2002 m. birželio 20 d. įsakymu Nr. 2418-01, remdamasis Vilniaus miesto tarybos 2001 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. 235 bei tenkindamas AB ,,Alvile” 2001 m. rugsėjo 18 d. prašymą, pakeitė išnuomoto 33,6386 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypo <...> paskirtį iš žemės ūkio į kitą <...> bei pasirašė susitarimą dėl valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutarties dalinio pakeitimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, remdamasis Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d. nutarimo išaiškinimu, kad miesto žemės grąžinimą ar jos negrąžinimą natūra turi lemti realus ir pagrįstas visuomenės poreikis būtent tai konkrečiai žemei, kad valstybinės žemės priskyrimas valstybės išperkamai negali būti vertinamas atsižvelgiant išimtinai į vieno juridinio asmens komercinius interesus, atsižvelgdamas į aplinkybę, kad 2002 m. balandžio 2 d. įstatymo dėl Atkūrimo įstatymo pakeitimo įsigaliojimo metu ginčo žemės sklypas nebuvo priskirtas valstybės išperkamai žemei ir turėjo būti sprendžiamas klausimas dėl žemės grąžinimo savininkams natūra, prieš tai išsprendus šio sklypo nuomos sutarties nutraukimo klausimą (CK 6.564 straipsnio 1 dalies 3 punktas), žemės sklypo nuomos sutartų pripažino negaliojančia, o statybos leidimą – panaikino.

40. Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. vasario 17 d. sprendime, atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 27 d. nutartimi konstatuotą aplinkybę, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija 2002 m. birželio 20 d. neteisėtai pratęsė nuomos sutartį, nors turėjo elgtis priešingai – turėjo pakankamą teisinį pagrindą nutraukti Nuomos sutartį dar 2000–2001 m., kas nebuvo padaryta, o vėlesni Vilniaus apskrities viršininko administracijos veiksmai, priimant atitinkamus sprendimus, pažeidė įstatymines nuostatas, reglamentuojančias nuosavybės teisių atkūrimo principus, padaryta išvada, kad yra konstatuotas Vilniaus apskrities viršininko administracijos neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų, faktas (CPK 182 str. 2 p.); pažymėta, kad civilinė atsakomybė gali atsirasti ne tik dėl neteisėto veikimo, bet ir dėl neteisėto neveikimo arba bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimo (CK 6.246 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju Vilniaus apskrities viršininko administracija, turėdama teisinį pagrindą nutraukti Nuomos sutartį, ne tik jos nenutraukė, bet ir atliko veiksmus, kuriais pakeitė numatytą nuomos sutartyje žemės paskirtį kita, suteikė kitai sutarties šaliai pagrindą vystyti kitą veiklą – statiniams ir infrastruktūros objektams statyti bei eksploatuoti. Konstatavęs, kad ieškovo AB „Alvilė“ patirta žala buvo nulemta neteisėtų Vilniaus apskrities viršininko administracijos veiksmų, priteisė žalos atlyginimą: patirtas išlaidas už projektavimo darbus ir sklypo paruošimą gyvenamųjų namų kvartalo statybos darbams pagal atliktų darbų aktus nuo 1999 m. lapkričio 30 d. iki 2005 m. – 125 157,79 Lt ir 166 293,96 Lt sumą; sklypo nuomos mokesčio išlaidas 515 480,32 Lt; želdinių praradimo išlaidas - 150 000 Lt; viso 956 932 Lt.

41. Administracinę bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, vykdydama Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. vasario 17 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2A-150/2014, 2014 m. rugpjūčio 6 d. pervedė ieškovei AB „Alvilė“ 956 932 Lt turtinę žalą ir 3 000 Lt bylinėjimosi išlaidų. Nors pareiškėjas teigė, kad apie žalos atlyginimo faktą buvo informuotas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija 2016 m. lapkričio 10 d. raštu Nr. (1.35.)7R-8555 „Dėl valstybės regreso teisės įgyvendinimo“, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas apie šią aplinkybę buvo Teisingumo ministerijos informuotas dar 2014 m. rugpjūčio 27 d. raštu Nr. (1.34)7R-5866, kuris NŽT buvo gautas ir įregistruotas 2014 m. rugsėjo 1 d. Nr. 1GD-2480. Pastarąją aplinkybę teismas vertino kaip turinčią didelę reikšmę sprendžiant dėl senaties termino taikymo atmetant reikalavimus, pareikštus 2017 m. rugpjūčio 11 d. atsakovams A. S., M. B., V. M., Z. B., J. R. ir E. K.. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas nepagrįstai nurodė aplinkybę, jog tik 2016 m. lapkričio 10 d. sužinojo apie įvykdytą teismo sprendimą, nepagrįstais laikė argumentus, jog po to sudaryta komisija dar vienerius metus svarstė dėl kreipimosi į teismą regreso tvarka, ir vertino, kad pareiškėjas praleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytą trejų metų senaties terminą reikalavimams, atsirandantiems iš regresinių prievolių, skaičiuojamą pagal CK 1.127 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą taisyklę nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento, be svarbių priežasčių.

42. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl senaties termino taikymo, teigė, kad NŽT iki kreipimosi į teismą 2017 m. rugpjūčio 3 d. pareiškimu Nr. 1SD-3481-(3/8E) nebuvo žinoma apie asmenis, vizavusius Vilniaus apskrities viršininko 2002 m. birželio 20 d. įsakymą, kuris buvo pagrindas sudaryti tos pačios dienos susitarimą dėl nuomos sutarties pakeitimo, teigė, kad likvidavus apskričių viršininkų administracijas, NŽT nuo 2010 m. liepos 1 d. nebuvo perduoti visi dokumentai, taip pat nebuvo perduotas ir 2002 m. birželio 20 d. įsakymas. Teisėjų kolegija nurodytų aplinkybių nepripažįsta svarbiomis, pagrįstomis senaties termino praleidimo priežastimis. Pažymėtina, kad NŽT dalyvavo nagrinėjant civilinę bylą dėl žalos atlyginimo priteisimo pagal AB „Alvilė“ ieškinį, šioje byloje buvo remiamasi aplinkybėmis, nustatytomis kitoje civilinėje byloje, kurioje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. lapkričio 27 d. nutartimi ne tik konstatavo nuomos sutarties pratęsimo neteisėtumą, bet ir Vilniaus apskrities viršininko 2002 m. birželio 20 d. įsakymą Nr. 2418-01 įvertino kaip neteisėtą, taigi, pareiškėjui šio įsakymo priėmimo aplinkybės turėjo būti žinomos anksčiau, negu buvo įvykdytas Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. vasario 17 d. sprendimas. Be to, pareiškėjui, kaip viešojo administravimo subjektui, kurio kompetencija apima ir administracinių sprendimų dėl disponavimo valstybei priklausančiais žemės sklypais, dėl žemės reformos, dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusius žemės sklypus bei pan. priėmimą, turėjo būti žinoma ir suprantama tokių sprendimų kaip kad žemės sklypų paskirties keitimo, žemės sklypų nuomos sutarčių sudarymo ir/ar keitimo ir pan. rengimo, derinimo ir priėmimo procedūra, taigi, veikdamas atsakingai, pareiškėjas turėjo pareigą ir galimybę žinoti, kad tokio pobūdžio sprendimai nėra priimami vienasmeniškai, ir, rengdamas pareiškimą teismui dėl žalos atlyginimo regreso tvarka, nustatyti visus asmenis, dalyvavusius neteisėto administracinio akto rengime, derinime ir tvirtinime. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, laikytina, kad šiems veiksmams pareiškėjas turėjo pakankamą laiko tarpą, o jo nurodomos senaties termino aplinkybės pagrįstai nepripažintos svarbiomis priežastimis, šie apelianto argumentai nesudaro pagrindo ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį naikinti ar keisti (CK 1.131 str. 1 d.).

44. Atsakovai nebuvo įtraukti į civilinių bylų, kurios buvo užbaigtos Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2009 m. lapkričio 17 d. nutartimi ir Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. vasario 17 d. sprendimu nagrinėjimą, dėl jų teisių ir pareigų minėtuose procesiniuose sprendimuose nebuvo pasisakoma, todėl prejudicinę reikšmę nagrinėjamai bylai turi tik Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. vasario 17 d. sprendimu nustatytas faktas dėl valstybės civilinės atsakomybės ir jos dydžio. Šis faktas suteikė šios bylos pareiškėjui teisę, įvykdžius teismo sprendimą, reikšti regresinį reikalavimą, jo manymu, kaltiems valstybės tarnautojams atlygintos žalos ribose.

45. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje dėl valstybės tarnautojų materialinės atsakomybės yra pažymėjęs, jog valstybės tarnautojo veikos neteisėtumas pasireiškia kaip atitinkamų pareigų ir reikalavimų, įtvirtintų įstatymuose, kituose teisės aktuose, inter alia (be kita ko) vidaus administravimo aktuose, taip pat nustatytų valstybės tarnautojo pareigybės aprašyme, nevykdymas ar netinkamas vykdymas (2015 m. vasario 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-38-662/2015, išplėstinės teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 13 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2995-492/2018).

46. Byloje nustatyta, kad atsakovas G. A. P. Vilniaus apskrities administracijos viršininko pareigas ėjo nuo 2001 m. liepos 27 d. iki 2003 m. balandžio 8 d. Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. vasario 17 d. sprendimu, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2006 m. lapkričio 27 d. nutartimi nustatytais faktais, konstatuoti Vilniaus apskrities viršininko administracijos neteisėti veiksmai / neveikimas, kuriais buvo pažeisti Atkūrimo įstatymo reikalavimai spręsti dėl valstybės išperkamai žemei nepriskirtų žemės sklypų grąžinimo pretendentams, pasireiškę neveikimu – žemės nuomos sutarties su AB „Alvilė“ nenutraukimu jau 2000–2001 metais, bei neteisėtais veiksmais – 2002 m. birželio 20 d. įsakymo priėmimu, išnuomoto žemės sklypo paskirties iš žemės ūkio į kitą pakeitimu bei susitarimo dėl valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutarties dalinio pakeitimo pasirašymu. Atsižvelgiant į tai, jog apskrities viršininko, kaip apskrities administracijos vadovo, veiksmai šiuo atveju sutapo su Vilniaus apskrities viršininko veiksmais, kurių įvertinimas atliktas įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose ir kuriuose konstatuoti minėti pažeidimai, teisėjų kolegija vertina, jog buvusio apskrities viršininko G. A. P. veiksmų neteisėtumo faktas pripažintinas prejudiciniu nagrinėjamoje byloje ir neteisėti veiksmai, suprantami kaip apskrities viršininko pareigų, nustatytų įstatymų, kitų norminių teisės aktų netinkamas vykdymas, yra nustatyti.

47. Vien tai, kad teismai pripažino neteisėtais Vilniaus apskrities viršininko administracijos veiksmus, savaime nereiškia, jog atsirado prielaidos apskrities viršininko materialinei atsakomybei kilti. Materialinės atsakomybės taikymui yra būtina nustatyti kaltus atsakovo G. A. P. veiksmus priimant 2002 m. birželio 20 d. įsakymą bei atliekant kitus neteisėtais pripažintus veiksmus / neveikimą. Pareiškėjas skunde teigė, kad atsakovo kaltė pasireiškė aplaidžiu jam priskirtų pareigų vykdymu, t. y. jis veikė nerūpestingai, nes nenumatė, kad dėl netinkamo veikimo gali kilti tam tikri neigiami padariniai, tačiau turėjo ir galėjo tai numatyti. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad Valstybės tarnybos įstatymo taikytina 45 straipsnio 1 dalies nuostata numato, kad valstybės tarnautojo kaltė turi pasireikšti šiukščiu aplaidumu atliekant pareigas. Pažymėtina, kad savo teiginių dėl atsakovo kaltės formos ir laipsnio pareiškėjas niekaip neargumentavo ir neįrodinėjo, nepagrindė, kodėl atsakovo kaltė turi būti vertinama kaip aplaidumas / nerūpestingumas. Pirmosios instancijos teismas, sutikdamas su pareiškėjo teiginiais, atsakovo kaltės taip pat plačiau nenagrinėjo ir nedetalizavo. Tačiau neįvertinus atsakovo kaltės pobūdžio ir laipsnio (šiurkštaus aplaidumo), nėra pagrindo daryti išvadų dėl atsakovui taikytinos atsakomybės apskritai bei spręsti dėl regreso tvarka atlygintinos žalos dydžio priteisimo, todėl teisėjų kolegija turi įvertinti byloje esančius duomenis ir jų pakankamumą atsakovo kaltei įstatyme numatyta forma – šiurkščiam aplaidumui pagrįsti.

48. Civilinės atsakomybės atveju laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 str. 3 d.). Šioje normoje įtvirtintas vadinamasis protingo, apdairaus, rūpestingo žmogaus (bonus pater familias) elgesio standartas, pagal kurį vertinama, ar žalą padaręs asmuo yra kaltas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugpjūčio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-322-1075/2018).

49. Viešojoje teisėje kalbant apie valstybės institucijų tarnautojų ir vadovų materialinę atsakomybę būtina pabrėžti atsakingo valdymo ir gero viešojo administravimo standartus. Valstybės institucijoms, įstaigoms, pareigūnams ir kitiems atitinkamus įgaliojimus turintiems asmenims kyla pareiga vadovautis Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintais gero viešojo administravimo, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia principais. Valdžios institucijos, siekdamos įgyvendinti gero viešojo administravimo principą, užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių bei privataus asmens, kaip silpnesnės santykio su viešąja administracija šalies, apsaugą, privalo bet kurioje situacijoje vadovautis fundamentaliais protingumo, teisingumo, sąžiningumo principais, sprendimų priėmimo metu atsižvelgti į susiklosčiusių faktinių aplinkybių visumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-385/2014, 2017 m. spalio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4221-502/2017). Atsakingo valdymo (gero administravimo) principas įtvirtina viešojo administravimo subjekto pareigą imtis aktyvių veiksmų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1547-502/2015). Iš gero administravimo principo išplaukia, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus (vykdydamos valdžios funkcijas), privalo dirbti rūpestingai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1-502/2015, išplėstinės teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 13 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2995-492/2018).

50. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. vasario 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-38-662/2015 pažymėjo, kad tais atvejais, kai atitinkamos teisės aktų nuostatos įtvirtina aiškią ir konkrečią, vienareikšmiškai suprantamą elgesio taisyklę (pareigą atitinkamoje situacijoje elgtis vienu ar kitu konkrečiu būdu ir pan.), valstybės tarnautojui pažeidus tokią nuostatą, konstatuotas jo veikos neteisėtumas savo ruožtu galėtų suponuoti ir išvadą apie jo kaltę (valstybės tarnautojas, žinodamas, kokio elgesio varianto iš jo reikalauja atitinkama teisės norma, savo veika sąmoningai arba būdamas nepakankamai rūpestingas bei atidus ją pažeidžia). Tačiau kitaip vertintinos situacijos, kai valstybės tarnautojų, taip pat ir įstaigų vadovų funkcijos atliekamos srityse, kuriose sprendimai priimami atitinkamai institucijai (įstaigai) naudojantis diskrecijos teise – tam tikro laipsnio laisve pasirinkti, kaip įgyvendinti įstatymuose įtvirtintas pareigas, taip užtikrinant galimybę viešojo administravimo subjektui savo kompetencijos srityje veiksmingiausiu būdu siekti viešojo intereso tikslų, taip pat srityse, kuriose sprendžiami sudėtingi, kompleksiniai, inter alia vertinamojo pobūdžio klausimai, vadovaujantis ir taikant teisės aktų nuostatas, įtvirtinančias bendro, abstraktaus pobūdžio reikalavimus, taip pat nuostatas, kurios nėra vienareikšmiškai aiškios, ir pan.

51. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2018 m. lapkričio 13 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-2995-492/2018 pažymėjo, kad tokiais atvejais itin reikšmingas yra įvertinimas, ar valstybės tarnautojo, kurio atitinkama veika pripažinta neteisėta, kaltės laipsnis yra pakankamas jo materialinei atsakomybei kilti, taigi vertinti, ar jis elgėsi pakankamai apdairiai, rūpestingai ir atidžiai. Šie išaiškinimai yra aktualūs ir nagrinėjamoje byloje vertinant apskritės viršininko materialinės atsakomybės sąlygas, t. y. nustatant, ar jo atliktų neteisėtų veiksmų / neveikimo, priimant 2002 m. birželio 20 d. įsakymą, pakeičiant išnuomoto žemės sklypo paskirtį iš žemės ūkio į kitą, sudarant susitarimą dėl valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutarties dalinio pakeitimo, nenutraukiant nuomos sutarties, kaltės laipsnis yra pakankamas jo materialinei atsakomybei kilti.

52. Atsakovo G. A. P. pareigybę reglamentavo Lietuvos Respublikos apskrities valdymo įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2002 m. balandžio 1 d.) 2 skyrius, 10 straipsnis „Apskrities viršininko įgaliojimai žemėtvarkos ir žemės ūkio klausimais“, nustatantis, kad apskritės viršininkas tvarko laisvos valstybinės žemės fondą, išskyrus žemę, perduotą valdyti savivaldybių institucijoms; įgyvendina žemės reformą; įstatymų nustatyta tvarka nustato žemės servitutus ir atlieka žemės naudojimo valstybinį reguliavimą bei žemės naudojimo valstybinę kontrolę; <...> parduoda ar kitaip perleidžia privačion nuosavybėn valstybinę žemę, išskyrus privatizuojamiems nekilnojamojo turto objektams priskirtus žemės sklypus, atstovauja valstybei perleidžiant privačią žemę valstybės nuosavybėn bei valstybei pagal įstatymus ar testamentą paveldint žemę; sprendžia žemės paėmimo visuomenės poreikiams ir pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties keitimo klausimus. Įstatyme įtvirtinti apskrities viršininko įgaliojimai tvarkyti laisvos valstybinė žemės fondą, įgyvendinti žemės reformą, atlikti žemės naudojimo valstybinę kontrolę, perleisti privačios nuosavybėn valstybinę žemę, spręsti pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties keitimo klausimus pagrindžia atsakovo G. A. P. atsakomybę už tų sprendimų priėmimą ir/ar neveikimą, kurie tapo pagrindu priteisti žalos atlyginimą iš valstybės.

53. Kita vertus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apskrities viršininkas jam priskirtoms funkcijoms įgyvendinti formuoja administraciją ir jai vadovauja. Apskrities viršininko administracijos struktūrą ir jos nuostatus tvirtina apskrities viršininkas pagal Vyriausybės patvirtintus apskrities viršininko administracijos tipinę struktūrą ir jos tipinius nuostatus (Apskrities valdymo įstatymo 18 str. 1, 3 d.). byloje pateikiamas Vilniaus apskrities viršininko 2002 m. sausio 17 d. įsakymas Nr. 118 „Dėl kuruojamų sričių pasiskirstymo tarp apskrities viršininko, apskritės viršininko pavaduotojų ir apskrities sekretoriaus“ patvirtina, kad Žemės tvarkymo departamentą, Vilniaus miesto, Elektrėnų ir rajonų žemėtvarkos skyrius kuruoti ir organizuoti jų kompetencijai priskirtų funkcijų įgyvendinimą buvo pavesta apskrities viršininko pavaduotojui Z. B.. Ginčo byloje dėl aplinkybės, kad teismų sprendimais kaip neteisėtas įvertintas 2002 m. birželio 20 d. įsakymas buvo suderintas ir vizuotas visų už jo rengimą ir derinimą atsakingų subjektų, taip pat ir pavaduotojo Z. B., įsakymas priimtas remiantis Vilniaus miesto tarybos 2001 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. 235, kuriuo buvo patvirtintas nurodytos teritorijos detalusis planas, pagal kurį suplanuoti nauji valstybinės žemės sklypai individualiems gyvenamiesiems namams statyti. Atsakovas byloje neįrodinėjo aplinkybės, kad atsakovas G. A. P., pasirašydamas minėtą 2002 m. birželio 20 d. įsakymą, disponavo informacija, kad yra pretendentai atkurti nuosavybės teises į ginčo teritoriją, priešingai byloje pateikiama Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus žemėtvarkos skyriaus 2002 m. sausio 31 d. pažyma Nr. 02-25-02, patvirtinanti, kad į turėtą žemę (duomenys neskelbtini) nėra pretenduojančių piliečių (t. II, b. l. 149). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 27 d. nutartyje minimi duomenys – kad ginčo teritorija 2002 m. lapkričio 11 d. buvo kartografuota, kad visa reikalinga dokumentacija dėl sklypų suformavimo grąžinti natūra Vilniaus miesto savivaldybei buvo perduota 2003 m. balandžio 14 d. raštu Nr. 31/03/17-951, yra vėlesnio laikotarpio, taigi, šiais duomenimis negalima remtis, sprendžiant dėl atsakovo kaltės priimant 2002 m. birželio 20 d. įsakymą.

54. Apibendrindama aptartas 2002 m. birželio 20 d. įsakymo priėmimo aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovas G. A. P., pasirašydamas šį įsakymą, rėmėsi atsakingų administracijos tarnautojų pagal kompetenciją pateikta informacija, Vilniaus miesto tarybos 2001 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. 235, todėl laikytina, kad jo diskrecija pasirinkti elgesio variantą buvo sąlygota kitų sprendimo procedūros dalyvių veiksmų, o pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog šio atsakovo kaltės laipsnis dėl neteisėtais pripažintų Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimų priėmimo, veiksmų atlikimo ir /ar neveikimo galėtų būti vertinamas kaip šiurkštus aplaidumas atliekant pareigas. Pripažįstant aplinkybę, kada atsakovui, kaip apskrities viršininkui, teko atsakomybė už žemės naudojimo valstybinę kontrolę, jo kaltės (aplaidumo forma) laipsnis laikytinas nepakankamu jo materialinei atsakomybei kilti.

55. Pirmosios instancijos teismas, nevertindamas aplinkybių, patvirtinančių atsakovo kaltės formos, apibrėžtos įstatyme (šiurkštaus aplaidumo), egzistavimą, neturėjo pagrindo daryti kokių nors išvadų dėl priteistino žalos atlyginimo dydžio nustatymo, nes, nenustačius pakankamo kaltės laipsnio materialinei atsakomybei kilti, žalos atlyginimas regreso tvarka negali būti priteisiamas. Teisėjų kolegija, kad galėtų vertinti apelianto argumentus dėl regreso tvarka priteistino žalos atlyginimo dydžio, pirmiausiai privalėjo nustatyti atsakovo kaltės formą ir laipsnį pagrindžiančias aplinkybes. Padariusi išvadą, kad kaltės (aplaidumo forma) laipsnis nėra pakankamas materialinei atsakomybei kilti, teisėjų kolegija apelianto argumentų dėl žalos atlyginimo dydžio nenagrinėja kaip teisiškai nereikšmingų.

56. Atsižvelgdama į nutartyje išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija, nepaisant aplinkybės, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nebuvo pakankamų motyvų dėl vienos iš būtinųjų valstybės tarnautojo materialinės atsakomybės sąlygų – kaltės (šiurkštaus aplaidumo), siekdama proceso operatyvumo ir koncentruotumo, papildžiusi motyvus argumentais dėl atsakovo kaltės, pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmeta.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.