Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Nijolė Piškinaitė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. F. (A. F.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 1 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo civilinėje byloje pagal ieškovės Zurich Investments LTD Co ieškinį atsakovui A. F. (A. F.), trečiasis asmuo V. D., dėl skolos priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė Zurich Investments LTD Co kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo A. F. 121 588,25 Eur skolos, procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinio reikalavimams užtikrinti ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovo 121 588,25 Eur vertės nekilnojamąjį turtą ir lėšas banke.Vilniaus apygardos teismas 2017 m. spalio 20 d. nutartimi ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino: areštavo atsakovo nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą 121 588,25 Eur sumai, jo nesant ar nepakankant, atsakovo pinigines lėšas, priklausančias atsakovui ir esančias pas atsakovą ar trečiuosius asmenis, neviršijant 121 588,25 Eur sumos, uždraudžiant disponuoti areštuotomis lėšomis, o nesant turto ir piniginių lėšų, skolininkui priklausančias turtines teises. Teismas įpareigojo antstolį nustatyti konkrečią lėšų sumą, kuri per vieną kalendorinį mėnesį gali būti panaudota atsiskaityti su ieškove, taip pat naudojama būtiniausiems atsakovo ir jo šeimos poreikiams tenkinti. Atsakovas pateikė prašymą pakeiti Vilniaus apygardos teismas 2017 m. spalio 20 d. nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastą, leidžiant atsakovui kas mėnesį naudotis 600 Eur darbo užmokesčio suma, kuri yra pervedama į atsakovo sąskaitą banke. Atsakovas nurodė, kad antstolis, vykdydamas teismo 2017 m. spalio 20 d. nutartį, areštavo visą atsakovo turtą, įskaitant ir lėšas, esančias banko sąskaitoje, į kurią yra pervedamas atsakovo darbo užmokestis. Atsakovas neturi jokių papildomų pajamų, išskyrus darbo užmokestį, kuriuo negali disponuoti, t. y. atsakovas faktiškai neturi jokio pragyvenimo šaltinio. Atsakovas turi nepilnametį vaiką, kuriam išlaikyti jis kas mėnesį vaiko motinai perveda po 250 Eur, ir vartojimo kreditą, kurio mėnesio įmoka yra 198,69 Eur. Situacija, kai areštuojamos visos turimos ir gaunamos lėšos, nepaliekant reikalingų pragyventi, neatitinka teisingumo ir proporcingumo principų bei nepagrįstai suvaržo skolininko teises.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2017 m. gruodžio 1 d. nutartimi atmetė atsakovo A. F. prašymą.Teismas sprendė, kad atsakovo prašyme nurodyti argumentai nesudaro pagrindo keisti laikinąsias apsaugos priemones jo nurodytu būdu, nes teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, rėmėsi Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 145 straipsnio 6 dalimi ir įpareigojo antstolį nustatyti konkrečią lėšų sumą, kuri per vieną kalendorinį mėnesį gali būti panaudota atsiskaityti su ieškove, taip pat naudojama būtiniausiems atsakovo ir jo šeimos poreikiams tenkinti. Tai reiškia, kad antstolis, vykdantis nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, yra įpareigotas nustatyti konkrečią lėšų sumą, kuri per vieną mėnesį reikalinga būtiniausiems atsakovo ir jo šeimos poreikiams tenkinti. Be to, teismo vertinimu, atsakovo pateikti įrodymai savaime nepagrindžia prašyme nurodytų aplinkybių. Iš pateiktų mokėjimo nurodymų matyti, kad atsakovas nereguliariai perveda J. Š. 250 Eur, tačiau mokėjimo paskirtyje nurodoma, jog tai paskola, todėl nėra teisinio pagrindo teigti, kad tai yra atsakovo sūnui teikiamas išlaikymas (CPK 178 straipsnis).

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Atsakovas A. F. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 1 d. nutartį ir priimti naują nutartį – prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių masto pakeitimo tenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Iki šiol yra areštuotas visas atsakovo turtas, įskaitant ir lėšas, o jokia pinigų suma, kuria atsakovui būtų leista disponuoti, nėra nustatyta. Pirmosios instancijos teismas nevertino atsakovo nurodytų argumentų dėl jo pareigos vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus bei su tuo susijusių įrodymų.Pirmosios instancijos teismo argumentai, susiję su fakto, kad atsakovas turi pareigą teikti nepilnamečiam vaikui išlaikymą, neįrodymu, neatitinka net minimalių logikos reikalavimų. Tėvų pareiga išlaikyti nepilnamečius vaikus yra nustatyta įstatyme ir negali būti kvestionuojama. Atsakovas pateikė įrodymus, kad turi nepilnametį vaiką ir kad pagal žodinį susitarimą su vaiko motina teikia kas mėnesį ne mažesnį nei 250 Eur išlaikymą vaikui. Išlaikymo teikimo faktas negali būti paneigtas vien netinkamai suformuluota pinigų pervedimo paskirtimi. Aplinkybę, kad pavedimai nėra reguliarūs, lėmė objektyvios priežastys – atsakovo finansiniai sunkumai. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad areštuojant fizinių asmenų turtą, turėtų būti paliekama neareštuota ta pajamų dalis, kuris reikalinga būtiniausiems poreikiams tenkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-914-117/2015). Minimalios mėnesinės algos dydžio sumos būtinumo net nereikia įrodinėti, nes tokia suma yra pakankama tik minimaliems poreikiams patenkinti. Pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės neatitinka teisingumo, proporcingumo ir ekonomiškumo principų. Šiuo atveju 600 Eur suma yra objektyviai būtina minimaliems atsakovo poreikiams patenkinti, vaikui išlaikyti ir turimoms prievolėms vykdyti. Ieškovė Zurich Investments LTD Co atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti. Ieškovės teigimu, nebuvo ir nėra kliūčių apeliantui kreiptis į antstolį, kuris yra kompetentingas tiksliai ir objektyviai nustatyti sumą, kuri kas mėnesį reikalinga apelianto ir jo šeimos poreikiams patenkinti. Trečiasis asmuo V. D. atsiliepime į atskirąjį skundą palaiko ieškovės poziciją. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:Tai, kad pirmosios instancijos teismas įpareigojo antstolį nustatyti konkrečią lėšų sumą, kuri per vieną kalendorinį mėnesį gali būti panaudota atsiskaityti su ieškove, taip pat naudojama būtiniausiems apelianto ir jo šeimos poreikiams tenkinti, reiškia, kad pirmosios instancijos teismas laikinąsias apsaugos priemones taikė ne formaliai, o užtikrindamas šalių interesų pusiausvyrą ir nepilnamečio vaiko interesus. Apeliantas turėjo teisę ir pareigą kreiptis į antstolį dėl šios sumos nustatymo, tačiau to nepadarė. Apeliantas, prašydamas nustatyti 600 Eur sumą, nėra nuoširdus ir sąžiningas, nes net jeigu atsakovui būtų leista disponuoti minimalios mėnesinės algos dydžio suma, vaiko interesai galėtų būti užtikrinti. Apeliantas pagal savo sugebėjimus gali ir turi suprasti skirtumą tarp paskolos ir išlaikymo vaikui mokėjimo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.Nagrinėjamoje byloje apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atmestas atsakovo prašymas pakeisti taikytas laikinąsias apsaugos priemones, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.Pagal CPK 148 straipsnio 1 dalį teismas gali dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų pagrįstu prašymu vieną laikinąją apsaugos priemonę pakeisti kita. Laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo institutas atlieka tiek ieškovo, tiek atsakovo teisių apsaugos funkciją: jei pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nėra efektyvios ar pakankamos būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti, ieškovas gali prašyti jas pakeisti kitomis, ir priešingai, jei pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių rūšis ar mastas yra pernelyg varžantys skolininko / atsakovo interesus, šis gali pateikti prašymą taikyti kitas jo siūlomas laikinąsias apsaugos priemones arba sumažinti jau taikytų priemonių mastą (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-701-464/2017).Nagrinėjamu atveju atsakovas, pateikdamas pirmosios instancijos teismui prašymą pakeiti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 20 d. nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastą, siekė, kad teismas jam leistų kiekvieną mėnesį iš areštuotų lėšų naudotis 600 Eur suma savo ir savo šeimos poreikiams tenkinti. CPK 145 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad areštavus lėšas, esančias kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigų sąskaitose, leidžiama su jomis atlikti tik tas operacijas, kurios nurodytos teismo nutartyje; teismas, leisdamas atlikti tam tikras operacijas, nurodo antstoliui nustatyti konkrečią lėšų sumą, kuri per vieną kalendorinį mėnesį gali būti panaudota operacijoms atlikti. Vadovaudamasis šiomis nuostatomis, pirmosios instancijos teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, 2017 m. spalio 20 d. nutarties rezoliucinėje dalyje įpareigojo antstolį nustatyti konkrečią lėšų sumą, kuri per vieną kalendorinį mėnesį gali būti panaudota atsiskaityti su ieškove, taip pat naudojama būtiniausiems atsakovo ir jo šeimos poreikiams tenkinti. Būtent šiuo įpareigojimu pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis teisingumo, proporcingumo ir ekonomiškumo principais bei nepažeisdamas šalių interesų pusiausvyros, užtikrino, kad atsakovui laikinųjų apsaugos priemonių taikymo metu bus leista naudotis pajamų dalimi, kuri reikalinga būtiniausiems jo ir jo šeimos poreikiams tenkinti.Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad, atsižvelgiant į CPK 145 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą ir Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 20 d. nutarties turinį, nėra pagrindo keisti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones atsakovo nurodytu būdu, nes būtent antstolis, vykdantis nurodytą teismo nutartį, o ne teismas turi nustatyti konkrečią lėšų sumą, kuri per vieną kalendorinį mėnesį gali būti naudojama būtiniausiems atsakovo ir jo šeimos poreikiams tenkinti. Taigi įrodymai apie konkrečius atsakovo ir jo šeimos poreikius turėtų būti teikiami ne teismui, o Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 20 d. nutartį vykdančiam antstoliui. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs šias aplinkybes, neturėjo pareigos analizuoti atsakovo ir jo šeimos poreikių bei vertinti su tuo susijusių įrodymų, todėl atskirojo skundo argumentai, susiję su atsakovo pareiga išlaikyti nepilnametį vaiką ir vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus, nepaneigia skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumo ir teisingumo. Nors atsakovas atskirajame skunde teigia, kad iki šiol jokia pinigų suma, kuria atsakovui būtų leista disponuoti, nėra nustatyta, tačiau nepateikia įrodymų, kad jis kreipėsi į Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 20 d. nutartį vykdantį antstolį su prašymu nustatyti konkrečią atsakovo ir jo šeimos poreikiams tenkinti būtiną sumą. Jeigu antstolis nepagrįstai atsisako vykdyti ar netinkamai vykdo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 20 d. nutartį, apeliantas turi teisę teisės aktų nustatyta tvarka skųsti antstolio veiksmus (neveikimą). Iš to, kas pasakyta, apeliacinės instancijos teismas prieina išvados, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, ją keisti ar naikinti nėra teisinio pagrindo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, remdamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 1 d. nutartį palikti nepakeistą.