- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-07-09
- Bylos Nr.
- e2-914-117/2015
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Danutė Milašienė
- Ieškovas
- Z. D.
- Atsakovas
- T. S.
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto Z. D. įmonės „Paringuvio ūkis“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2015 m. kovo 4 d. nutarties, kuria buvo sumažintas laikinųjų apsaugos priemonių mastas civilinėje byloje pagal ieškovo Z. D. įmonės „Paringuvio ūkis“ ieškinį atsakovui T. S. dėl sutartinės piniginės prievolės įvykdymo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas Z. D. įmonė „Paringuvio ūkis“ kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo T. S. 268 488,12 Lt skolos; 31 681,59 Lt delspinigių; 8,48 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
Siekiant užtikrinti reikalavimo įvykdymą, ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti pinigines lėšas, priklausančias atsakovui ir esančias pas atsakovą ar trečiuosius asmenis, skolos bei bylinėjimosi išlaidų sumai, leidžiant daryti atsiskaitymus su ieškovu, o piniginių lėšų nesant arba jų esant nepakankamai, areštuoti atsakovui priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą.
Žemesnės instancijos teismas
Šiaulių apygardos teismas 2014 m. balandžio 4 d. nutartimi ieškovo prašymą tenkino, areštavo atsakovui priklausančius kilnojamuosius ir nekilnojamuosius daiktus 302 795,71 Lt sumai, uždrausdamas šį turtą išnuomoti, perduoti panaudai, parduoti ar kitaip perleisti nuosavybės teisę į jį bei įkeisti. Kilnojamųjų ar nekilnojamųjų daiktų nesant ar esant nepakankamai, teismas nutarė areštuoti atsakovui priklausančias pinigines lėšas, esančias pas atsakovą ar trečiuosius asmenis, iš areštuotų lėšų leidžiant atsiskaityti su ieškovu.
Atsakovas teismui pateikė prašymą leisti jam su pas jį ar trečiuosius asmenis, banke ar kredito įstaigose esančiomis areštuotomis jam priklausančiomis pinigų lėšomis atlikti privalomuosius mokėjimus:
mokesčių inspekcijai, socialinio draudimo valdybai ir kitus mokesčius valstybės, valdžios institucijoms;komunalinius mokesčius – už elektrą, vandenį, šildymą, ryšio paslaugas bei kitus mokesčius, išlaidas, reikalingus gamybinės ūkinės veiklos vykdymui bei asmeniniam naudojimui;darbo užmokesčio mokėjimą;atsiskaityti su paskolą išmirusių žvėrelių pirkimui suteikusia kredito įstaiga, atlikti periodinius mokėjimus.
Šalies argumentai
Prašyme nurodė, kad teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nesiderina su ekonomiškumo ir teisingumo principais, nes lėšų areštas, neleidžiant su jomis atlikti privalomųjų mokėjimų, visiškai sustabdo atsakovo gamybinę ūkinę veiklą, atsiskaitymą su valstybės, valdžios institucijomis, darbuotojais. Dėl negalėjimo sumokėti mokesčius didėja atsakovo skola, jam skaičiuojami delspinigiai. Atsakovas mano, kad tai prieštarauja ir ieškovo interesams, nes patenkinus ieškinį, nebeliks turto, lėšų išieškoti priteistą sumą. Pasak atsakovo, būtų teisinga leisti atsiskaityti su kredito įstaiga už gautą paskolą įsigyti žvėreliams, kurie, atsakovo nuomone, nugaišo dėl ieškovo parduotų nekokybiškų pašarų, kuo ir grindžiamas atsakovo atsiliepimas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Šiaulių apygardos teismas 2015 m. kovo 4 d. nutartimi atsakovo prašymą dėl turto arešto masto sumažinimo tenkino iš dalies – leido atsakovui atlikti privalomuosius mokėjimus mokesčių inspekcijai, socialinio draudimo valdybai, išmokėti darbo užmokestį darbuotojams, mokėti mokesčius už elektrą, vandenį, šildymą, ryšio paslaugas, būtinus gamybinės ūkinės veiklos vykdymui, taip pat leido per mėnesį disponuoti ne daugiau kaip 1 MMA (minimali mėnesinė alga) dydžio piniginėmis lėšomis būtiniausiems socialiniams bei buitiniams poreikiams tenkinti. Prašymo dalį dėl leidimo atsiskaityti su kredito įstaiga teismas atmetė.
Pasak teismo, taikomos laikinosios apsaugos priemonės turi būti proporcingos siekiamiems tikslams, t. y. teisingumas reikalauja užtikrinti kreditoriaus ir skolininko teisėtų interesų pusiausvyrą. Be to, taikant laikinąsias apsaugos priemones, teisingumas reikalauja, kad asmeniui padaryta žala būtų atlyginama visiškai, tačiau kartu būtina atsižvelgti ne tik į kreditoriaus, bet ir į pagrįstus skolininko interesus, į jo turtinę padėtį, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pasekmes skolininkui bei kitiems su skolininko veikla susijusiems asmenims. Teismas nustatė, kad atsakovas vykdo ūkinę veiklą, augina žvėrelius, tam reikalingi vanduo, elektra, ryšio paslaugos. Įvertinęs bylos aplinkybes, prašymo motyvus, teismas sprendė, kad atsakovo turtui pritaikytas laikinųjų apsaugos priemonių mastas turi būti sumažintas, leidžiant iš areštuotų lėšų išmokėti darbo užmokestį darbuotojams, mokesčius valstybei, socialinio draudimo įmokas, taip pat leidžiant atsakovui per mėnesį disponuoti ne daugiau kaip 1 MMA (minimali mėnesinė alga) dydžio piniginėmis lėšomis būtiniausiems socialiniams bei buitiniams poreikiams tenkinti. Siekdamas užtikrinti kreditoriaus ir skolininko teisėtų interesų pusiausvyrą, teismas sprendė, kad atsakovui siekiant toliau vykdyti ūkinę veiklą, leidimas atsiskaityti už elektrą, vandenį, ryšio paslaugas, būtinus gamybinės ūkinės veiklos vykdymui, būtų proporcinga priemonė taip pat ir ieškovo interesų gynimui, nes tokiu būdu atsakovas turės galimybę uždirbti lėšų ieškinio reikalavimui užtikrinti, jei šis bus teismo patenkintas. Atsakovo prašymą leisti atsiskaityti su kredito įstaiga, suteikusia kreditą žvėreliams pirkti, teismas vertino kaip prioriteto kito kreditoriaus interesams suteikimą, todėl šį prašymą atmetė.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Apeliantas Z. D. įmonė „Paringuvio ūkis“ prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2015 m. kovo 4 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atsakovo T. S. prašymą leisti atlikti privalomuosius mokėjimus atmesti. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismui nustačius pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių išimtis, jos neteks prasmės, neatliks ieškovo reikalavimų užtikrinimo funkcijos. Antstoliui vykdant teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, paaiškėjo, kad atsakovo turimas turtas (lėšos) yra nedidelis, nepakankamas ieškovo reikalavimų patenkinimui. Teismui leidus atsakovui tam tikra apimtimi disponuoti areštuotomis lėšomis, vykdyti atsiskaitymus su kitais subjektais, lėšos, į kurias būtų galima nukreipti išieškojimą ieškinio tenkinimo atveju, dar labiau sumažės, atsakovas panaudos turimą turtą, ko pasėkoje ieškovo teisės ir teisėti interesai faktiškai nebus apginti.
Šalies argumentai
2. Teismas, leisdamas atsakovui iš areštuotų lėšų mokėti mokesčius valstybei, mokesčius už komunalines paslaugas bei darbo užmokestį, iš esmės suteikė kitiems atsakovo kreditoriams prioritetą prieš ieškovą, nors jo reikalavimas atsirado anksčiau nei prievolė atlikti mokėjimus, kuriuos leido vykdyti teismas. Vadovaujantis bendraisiais teisingumo, protingumo, sąžiningumo, asmenų lygybės ir kitais principais (CK 1.2, 1.5, 6.38 str. ir kt.), tiek ieškovas, tiek valstybė, tiek subjektai, teikiantys komunalines paslaugas, tiek darbuotojai turėtų būti laikomi lygiaverčiais kreditoriais atsakovo atžvilgiu.
3. Teismas pažeidė rungimosi, dispozityvumo, teismo nešališkumo principus (CPK 12, 13, 21 str. ir kt.). Atsakovas prašė leisti atlikti mokėjimus, reikalingus ūkinės veiklos vykdymui bei asmeniniam naudojimui. Teismas ne tik leido atsakovui apmokėti už komunalines paslaugas, bet ir leido atsakovo nuožiūra disponuoti per mėnesį ne mažiau kaip 1 MMA dydžio piniginėmis lėšomis būtiniausioms socialiniams bei buitiniams poreikiams tenkinti, nors tokio reikalavimo savo prašyme atsakovas nesuformulavo. Savo iniciatyva teismas klausimus, susijusius su laikinosiomis apsaugos priemonėmis, gali spręsti tik išimtiniais atvejais, esant viešajam interesui (CPK 144 str. 2 d.). Atsakovui, kuriam atstovauja profesionalus teisininkas, nesuformulavus aiškaus, pagrįsto prašymo leisti disponuoti tam tikra lėšų suma asmeninių poreikių tenkinimui, nepateikus jokių duomenų, kokio dydžio suma jam yra reikalinga tokių poreikių tenkinimui, teismas neturėjo nei faktinio, nei teisinio pagrindo skundžiama nutartimi leisti atsakovui savo nuožiūra disponuoti 1 MMA per mėnesį dydžio suma.
Atsiliepimas
Atsakovas T. S. prašo atskirąjį skundą atmesti, skundžiamą teismo nutartį palikti galioti. Atsiliepime nurodo šiuos argumentus:
1. Šiuo metu atsakovo sąskaitose nėra daug lėšų, tačiau atsakovas tikisi, kad jas nuolat papildys pinigai, gauti iš jo anksčiau pateiktų Danijos aukcionuose parduodamų kailinių žvėrelių kailių. Atsakovas nesutinka su ieškiniu, tačiau nevengia atsakomybės ir nekelia sau bankroto bylos. Atsakovo manymu, jis sugebės atstatyti verslą ir, jei reikės, atsiskaityti su ieškovu. Lietuvos apeliacinio teismo formuojamoje nuoseklioje praktikoje pasisakoma, kad ginčo šalių interesų ekonomiškumo, pusiausvyros, lygiateisiškumo principai sąlygoja, jog teisminio proceso pradžioje taikomos laikinosios apsaugos priemonės turi būti tokios, kad iš esmės nestabdytų ir netrikdytų įmonių komercinės–ūkinės veiklos (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gruodžio 31 d. nutartis c. b. Nr. 2-949/2008; 2009 m. vasario 5 d. nutartis c. b. Nr. 2-84/2009 ir kt.).
Šalies argumentai
2. Tai, kad ieškovas anksčiau kreipėsi į teismą, nepadaro jo pirmesnės eilės kreditoriumi. Atvirkščiai – dėl ieškovo tiekto nekokybiško pašaro „krito“ atsakovo auginti kailiniai žvėreliai, o jo prašymu pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, atsakovas nebegalėjo mokėti darbuotojams, atitinkamai įmokų VSDFV ir mokesčių VMI. Šiems kreditoriams kreipusis į teismą, ieškovas gautų tik proporcingą dalį išieškomos sumos (jei tokia ieškovui bus priteista).
3. Atsakovui byloje neatstovauja joks profesionalus teisininkas. Prašymą dėl leidimo naudoti 1 MMA dydžio lėšas būtiniausių poreikių tenkinimui atsakovas suformulavo taip, kaip supranta – atsakovas gyvena atokioje sodų bendrijos teritorijoje, augina mažą vaiką, žmona nedirba, todėl tokia suma tik padėtų varganai egzistuoti šeimai. Teismo leistos naudoti minimalios lėšos reikalingos ne paties atsakovo, o jo 1,5 m. vaiko būtiniausių, gyvybiškai svarbių poreikių tenkinimui.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria pakeisti su pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis susiję atsakovo teisių apribojimai, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.
Byloje kilo ginčas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apimties. CPK 145 straipsnio 6 dalis nustato, kad areštavus lėšas, esančias bankų ir kitų kredito įstaigų sąskaitose, leidžiama su jomis atlikti tik tas operacijas, kurios nurodytos teismo nutartyje. Nagrinėjamu atveju teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemonės, areštavo atsakovui priklausančius kilnojamuosius ir nekilnojamuosius daiktus, neviršijant 302 795,71 Lt (87 695,69 Eur) sumos, o nesant ar nepakankant šio turto – atsakovo pinigines lėšas, leisdamas atsiskaityti tik su ieškovu. Teismas nenurodė jokių kitų operacijų, kurias atsakovas gali atlikti su areštuotomis lėšomis. Tai reiškia, kad tuo atveju, jeigu atsakovas jokio kito turto neturi arba jo vertės nepakanka visai arešto sumai padengti, areštuojamos visos atsakovo turimos piniginės lėšos, neviršijančios trūkstamos arešto sumos. Skundžiama nutartimi teismas, iš dalies tenkindamas atsakovo prašymą, sumažino jam ankstesne nutartimi nustatytų apribojimų, susijusių su areštuotų lėšų naudojimu, apimtį, t. y. leido jam kaip ūkininkui, užsiimančiam kailinių žvėrelių auginimu, vykdyti privalomuosius mokėjimus mokesčių inspekcijai, socialinio draudimo fondo valdybai, išmokėti darbo užmokestį darbuotojams, atsiskaityti už komunalines paslaugas, būtinas gamybinės ūkinės veiklos vykdymui, taip pat leido atsakovui per mėnesį disponuoti ne daugiau kaip 1 MMA dydžio piniginėmis lėšomis būtiniausiems socialiniams bei buitiniams poreikiams tenkinti.
Taikant laikinąsias apsaugos priemones teisingumo principas reikalauja išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą, tai yra laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos tokios ir tiek, kad nesuteiktų nė vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nevaržytų vienos proceso šalies teisių ir teisėtų interesų daugiau, nei būtina tikslui pasiekti (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-949/2008). Kai ieškinio reikalavimams užtikrinti nepakanka kilnojamojo ar nekilnojamojo turto ir atsiranda pagrindas areštuoti skolininko turimas lėšas, ekonomiškumo ir interesų pusiausvyros principai suponuoja būtinybę palikti galimybę skolininkui toliau vykdyti ūkinę–komercinę veiklą, net jei ieškovo reikalavimas nebūtų visiškai užtikrintas.
Nagrinėjamu atveju atsakovas yra fizinis asmuo, tačiau ieškinys grindžiamas atsakovo kaip ūkininko prisiimtų sutartinių įsipareigojimų neįvykdymu. Iš bylos duomenų matyti, kad antstolis, vykdydamas teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, areštavo atsakovo pinigines lėšas banko sąskaitose. Areštuotų atsakovo lėšų, pagal byloje esančius duomenis, nepakanka ieškinio reikalavimams užtikrinti. Kita vertus, uždraudus atsakovui apskritai naudoti visas lėšas, jis nebegalėtų toliau vykdyti savo ūkinės veiklos. Atsakovas nurodo, kad pajamas gauna iš aukcionuose parduodamų kailinių žvėrelių kailių. Šias aplinkybes patvirtina ir apelianto pateikta antstolio pažyma apie vykdymo eigą, kurioje taip pat minimos areštuotos lėšos, atsakovo gautos iš aukcionuose parduotų kailių. Atsižvelgiant į atsakovo vykdomos veiklos pobūdį (kailinių žvėrelių auginimas), akivaizdu, kad tokiai veiklai vykdyti yra būtinos elektros energijos, vandens, šildymo energijos tiekimo, ryšio paslaugos, todėl teismas pagrįstai leido atsakovui iš areštuotų lėšų vykdyti atsiskaitymus už šias komunalines paslaugas. Taip pat tikslinga taikant laikinąsias apsaugos priemones iš areštuojamų lėšų leisti atsiskaityti su valstybės ir VSDFV biudžetais bei darbuotojais. Atsakovui negalint atsiskaityti su šiais kreditoriais, jo finansinis įsiskolinimas gali didėti ir kartu gali mažėti galimybės ieškovui įvykdyti teismo sprendimą visa apimtimi, t. y. būtų pasiekiamas priešingas rezultatas, nei siekiamas taikant laikinąsias apsaugos priemones. Todėl atmestini apelianto argumentai, kad teismas, sumažindamas atsakovui nustatytus apribojimus dėl areštuotų lėšų disponavimo, pažeidė ieškovo teisėtus interesus ir nepagrįstai suteikė prioritetą kitiems kreditoriams.
Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad areštuojant fizinių asmenų turtą turėtų būti paliekama neareštuota ta pajamų dalis, kuri reikalinga būtiniems poreikiams tenkinti, atsižvelgiant ne tik į paties skolininko, bet ir į jo šeimos narių (ypač mažamečių vaikų) interesus, jų teisių apsaugą.
Nagrinėjamu atveju atsakovas taip pat prašė leisti iš areštuotų lėšų atlikti mokėjimus asmeniniam naudojimui. Areštavus visas atsakovo pinigines lėšas ir neleidus vykdyti jokių mokėjimų, jis nebegalėtų patenkinti būtinųjų asmeninių (šeimos) poreikių. Šiuo atveju atsakovas nenurodė konkrečios sumos, kuri būtina jo asmeniniams (šeimos) poreikiams patenkinti, tačiau toks prašymo reikalavimas iš esmės yra aiškus, todėl apeliantas nepagrįstai teigia, kad teismas šį klausimą išsprendė savo iniciatyva, pažeisdamas dispozityvumo principą. Jeigu byloje nėra konkrečių įrodymų, kokia pinigų suma yra būtina atsakovų elementariems poreikiams patenkinti, teismų praktikoje vadovaujamasi įvairiais kriterijais: teisingumo bei protingumo principais, Vyriausybės nustatytu minimalaus mėnesio atlyginimo dydžiu arba vidutiniu mėnesiniu darbo užmokesčio dydžiu, atsižvelgiama į galimus būtinus atsakovų bei jų šeimų poreikius. Šiuo atveju atsakovas nepateikė jokių konkrečių duomenų apie jam reikalingą pinigų sumą asmeninių (šeimos) poreikių tenkinimui, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsakovui iš areštuotų lėšų leido per mėnesį disponuoti ne daugiau kaip 1 MMA dydžio suma.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad teismas, pakeisdamas pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis atsakovui nustatytų apribojimų apimtį, nepažeidė šalių interesų pusiausvyros, proporcingumo principo. Atskirojo skundo argumentais panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo nutartį nėra pagrindo, todėl apelianto skundas atmetamas, o skundžiama nutartis paliekama nepakeista.
Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šiaulių apygardos teismo 2015 m. kovo 4 d. nutartį palikti nepakeistą.