Vilniaus apygardos teismo nutartis

2019-04-05 · Administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla Nr. AN2-200-468/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-04-05
Bylos Nr.
AN2-200-468/2019
Teisminio proceso Nr.
4-52-3-00499-2018-7
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teisėjas
Daiva Kazlauskienė
Nukentėjusysis
R. B.
Pažeidėjas
G. G.
Kategorijos
Administracinio nusižengimo byla Nr. AN2-200-468/2019Teisminio proceso Nr.: 4-52-3-00499-2018-7Procesinio sprendimo kategorijos: 18.8; 21.11.10. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2019 m. balandžio 5 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Daiva Kazlauskienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio nusižengimo bylą pagal nukentėjusiojo R. B. skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2019-02-14 nutarties, kuria administracinėn atsakomybėn patraukto G. G. skundas tenkintas: Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Administracinių nusižengimų komisijos 2018-10-16 nutarimas Nr. SAVAD-41-ANR_195-2018 panaikintas ir administracinio nusižengimo byla nutraukta,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Vilniaus rajono savivaldybės administracija 2018-10-16 nutarimu Nr. SAVAD-41-ANR_N-195-2018 G. G. pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 488 straipsnį paskyrė 50 Eur baudą, už tai, kad jis (duomenys neskelbtini), laiko Jagterjero veislės šunį, kuris nuo 2018-08-19, apie 22.00 val. iki 2018-08-20, 0.15 val. lojo trukdydamas kaimynų, gyvenančių adresu (duomenys neskelbtini), poilsį bei viešąją rimtį.

2. G. G. pateikė skundą apylinkės teismui, kuriame nurodė, kad nesutinka su Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Administracinių nusižengimų komisijos nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. SAVAD-41-ANR_N-195-2018.

3. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmai administracinėn atsakomybėn patraukto G. G. skundą tenkino: Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Administracinių nusižengimų komisijos 2018-10-16 nutarimą Nr. SAVAD-41-ANR_N-195-2018 panaikino ir administracinio nusižengimo bylą nutraukė.

Šalies argumentai

4. Apeliaciniu skundu nukentėjusysis R. B. prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2019-02-14 nutartį administracinio nusižengimo byloje Nr. II-2-832/2018 ir atmesti G. G. skundą dėl Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Administracinių nusižengimų komisijos 2018-10-16 nutarimo Nr. SAVAD-41- ANR_195-2018 panaikinimo.

4.1. Apelianto manymu, nagrinėjamu atveju administracinio nusižengimo byloje yra pakankamai įrodymų, kurių pagrindu būtų galima spręsti, jog padarytas administracinis nusižengimas, tačiau teismas esančius įrodymus vertino šališkai, nenuosekliai ir neišsamiai, dėl ko apylinkės teismo nutartis administracinio nusižengimo bylą nutraukti, priimta nesant nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

4.2. Pažymi, jog skundžiamoje nutartyje nurodoma, kad garso įraše iš BPC jokio šuns lojimo negirdėti, tačiau nurodo, kad policija buvo kviečiama kitame kambaryje, o ne miegamajame, kurio langai išeina į G. G. šuns voljero pusę, todėl garso įraše ir nesigirdi šuns lojimo. R. B. teigimu, policija buvo kviečiama iš kito kambario, kad būtų galima aiškiai susikalbėti su BPC. Todėl skundžiamos nutarties motyvas, kad ir garso įrašas paneigia šuns lojimą, yra nepagrįstas. Pažymi, jog policija buvo kviečiama 2018-08-19 po 23 val. 37 min., nurodant, kad lojimas sklinda adresu (duomenys neskelbtini). Policijos pareigūnams atvykus dėl šuns lojimo, policininkai kalbėjosi su G. G. ir po to perskambino pareiškėjui, sakydami, kad G. G. žadėjo imtis priemonių, kad nebūtų triukšmo. Apelianto nuomone, šios aplinkybės taip pat patvirtina, kad šuo lojo ir kėlė triukšmą, nes priešingu atveju, nesant šuns lojimo, nebūtų jokio pagrindo kviesti policiją ir, juo labiau, šuns savininkui žadėti pareigūnams dėl šuns lojimo imtis priemonių.

4.3. Nurodo, kad G. G. jau buvo nubaustas kitoje administracinėje byloje dėl savo šuns keliamo triukšmo, kuris 2018-07-24 apie 22.37 val., 2018-08-01 apie 22.17 val. lojo trikdydamas poilsį bei viešąją rimtį. Todėl, apelianto manymu, teismo motyvai dėl atstumo, aukštos tvoros, voljero su stogu ir t.t. yra nepagrįsti, nes tai nesumažino, neeliminavo šuns keliamo triukšmo tiek skundžiamu atveju, tiek ir anksčiau nurodytais laikotarpiais. R. B. manymu, tai, kad šuo kelia triukšmą, kuris trikdo rimtį ir ramybę, nuosekliai patvirtina kiti byloje pateikti įrodymai, į kuriuos teismas neatsižvelgė ir jų nevertino.

4.4. Pažymi, kad šuns lojimą patvirtino pareiškėjo paaiškinimai ir liudytojai D. P., Ž. B. nagrinėjant bylą Administracinių nusižengimų komisijoje bei teisme. D. P. teismo posėdyje nurodė, kad ginčo nutarime nurodytu laiku girdėjo G. G. šuns pakankamai garsų lojimą. Nurodė, kad minėtas šuo lojo valandą ar dvi. Šis lojimas nedavė užmigti. Liudytojas iš kelių šunų galėtų išskirti G. G. šuns lojimą ir jo nesumaišytų. Liudytoja Ž. B. taip pat nurodė, kad aptariamu laiku šuns lojimas buvo intensyvus, neleido užmigti ir patvirtino, kad tai tikrai buvo G. G. šuns lojimas. Be to, G. G. nagrinėjant bylą Administracinių nusižengimų komisijoje pripažino, kad lojo jo šuo, bet teigė, kad toks lojimas nekėlė triukšmo, nes šuo reagavo į aplinką. Garso įraše, darytame Administracinių nusižengimų komisijoje nagrinėjant šią bylą, 12.20 min. G. G. teigė, kad jo šuo „naktį dirba, kaip kiemsargis, savo lojimu atgraso tiek žmones, gyvūnus“, 17.38 min. „aš darau prielaidą, kad šuo buvo kitu būdu provokuojamas“, 28.16. min. „tą naktį ilgai lojo, galimai buvo provokuojamas, kol policija atvyko tada lojo šuo ir prasitęsė šuns lojimas“. Apelianto teigimu, šie G. G. parodymai Administracinių nusižengimų komisijoje patvirtina, kad jo šuo lojo. G. G. skunde taip pat rašė, kad jo šuo „ištisai nelojo“ t. y. neneigė, kad šuns lojimas buvo.

4.5. Nurodo, kad apklausti liudytojai E. Š., L. R. patvirtino, kad jų turimi šunys tą naktį buvo uždaryti namuose, t. y. jų lauke nebuvo, o liudytojas D. K. patvirtino, kad jis šuns neturi. Todėl, apelianto manymu, akivaizdu, kad šuns lojimo triukšmas kilo tik iš G. G. namų valdos, kur voljere yra laikomas šuo. Apklausti liudytojai E. Š., L. R., D. K. teigė, kad jie negirdėjo šuns lojimo, tačiau R. B. pažymi, jog R. R. gyvena už G. G. namo, kuris yra sublokuotas, jo namą ir voljerą skiria trys išorinės namo sienos: dvi G. G. namo ir viena L. R. namo siena bei vidinės G. G. kambarių sienos, kurios slopina garso patekimą į L. R. kambarius. Todėl, apelianto nuomone, natūralu, kad L. R. šuns lojimo galėjo negirdėti, o jeigu ir girdėjo, tai sąmoningai tai neigia, nes šis liudytojas yra baustas dėl savo šuns nepriežiūros būtent pagal pareiškėjo 2017 m. pareiškimą. Šias aplinkybes liudytojas pripažino teisme. Tai taip pat patvirtina ir pridedamas 2017-04-24 raštas. Pažymi, jog liudytojas E. Š. ((duomenys neskelbtini)) gyvena 78 m. atstumu nuo G. G. šuns voljero bei žemiau už G. G. dvibutį namą. Be to, G. G. šuns voljeras yra nutolęs per visą namo sieną, kuri kampu riboja garso patekimą į E. Š. namą. Taip pat E. Š. namas stovi žemiau, nei G. G. šuns voljeras, ir tokia geografinė padėtis, apelianto nuomone, gali turėti įtakos garso patekimui į žemiau esančio E. Š. namą - garsą tiesiog prislopinti. Liudytojas E. Š. nurodė, kad skiria tik savo šuns lojimą, kitų šunų lojimo neskiria. Liudytojo E. Š. atžvilgiu pagal pareiškėjo pareiškimą dėl jo šuns keliamo triukšmo yra pradėtos dvi administracinės bylos, kurios nagrinėjamos Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmuose (Nr.II-49- 834/2019, D-43-269/2019). Liudytojai E. Š. ir L. R. teisme nurodė, kad jie apskritai (ne tik ginčo naktį) po 22 val. negirdi lojant G. G. šunis tačiau, apeliantas pažymi, kad pats G. G. teigė, kad jo šuo „naktį dirba, kaip kiemsargis, savo lojimu atgraso tiek žmones, gyvūnus“. Taigi, R. B. teigimu, šių liudytojų parodymai yra prieštaringi, nenuoseklūs ir turi būti vertintini kritiški, nes jie yra suinteresuoti administracinio nusižengimo bylos baigtimi ir nėra objektyvūs.

4.6. Pažymi, kad liudytojas D. K. teigė, kad jis miegojo ir jo miegamojo kambario langai buvo uždaryti, todėl nieko negirdėjo, tačiau nurodė, kad jeigu ir loja šuo, nesigirdi joks garsas. Šuns lojimas girdisi tik tada, kai jis būna lauke arba būna atidarytas langas. Todėl jis nieko dėl aptariamo įvykio paaiškinti negalėjo. Negirdėjo šuns lojimo ir tada, kai atvyko policija. Taigi, iš minėto liudytojo parodymų matyti, kad jo namuose šuns lojimo paprasčiausiai nesigirdi.

4.7. Atkreipia dėmesį į tai, kad G. G. jau buvo nubaustas administracinio nusižengimo byloje dėl savo šuns, kuris 2018-07-24 apie 22.37 val., 2018-08-01 apie 22.17 val. lojo trikdydamas poilsį bei viešąją rimtį. Apklausti liudytojai E. Š., L. R., D. K. teigė, kad jie negirdėjo, kad G. G. šuo lojo 2018-07-24 apie 22.37 val., 2018-08-01 apie 22.17 val., nors toje administracinėje byloje buvo pateikti garso įrašai su užfiksuotu G. G. šuns lojimu, kuris sklinda į pareiškėjo miegamąjį. Todėl minėti liudytojai ir 2018-08-19 apie 22 val. iki 2018-08-20 0.15 val. galėjo negirdėti G. G. šuns lojimo arba galėjo teigti, kad šuns lojimo negirdėjo. Apelianto nuomone, net ir objektyviai nustačius, kad šie liudytojai negirdėjo šuns lojimo, tai neturi reikšmės administracinio nusižengimo sudėties konstatavimui. Net jeigu kitiems kaimynams šuns lojimas netrukdė (jie negirdėjo ar toleravo šuns lojimą), tai nepaneigia aplinkybės, kad šuns keliamas triukšmas trikdė poilsį ir viešąją rimtį (Kauno apygardos teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-176-238/2018), o tai atitinkamai užtraukia administracinę atsakomybę. Pažymi, jog teisės pažeidimui konstatuoti užtenka nustatyti, kad triukšmas po 22.00 val. trikdė viešąją rimtį bent vieno asmens atžvilgiu (Panevėžio apygardos teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-133-185/2017).

4.8. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, apie tai, kad tiriant įvykio aplinkybes būtų atlikti kokie nors triukšmo lygio matavimai, kurie neginčijamai patvirtintų G. G. kaltę padarius nusižengimą, o neatlikus triukšmo matavimo lygio, negalima spręsti dėl G. G. kaltės padarius pareiškėjo pareiškime nurodytą nusižengimą. Apelianto teigimu, tokie teismo motyvai iš esmės prieštarauja galiojančiam teisiniam reglamentavimui ir aktualiai teismų praktikai. Nusižengimo, numatyto ANK 488 straipsnyje, sudėtį nėra būtina įrodyti garso lygio matavimo prietaisų rodmenimis. Viešosios rimties trikdymo pažeidimo įrodinėjimas lygiai taip pat galimas, remiantis kitomis įrodinėjimo priemonėmis, pavyzdžiui, liudytojų parodymais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys Nr. N438-3973/2011, Nr. N575-406/2012). Be to, nusižengimo, numatyto ANK 488 straipsnyje, sudėčiai konstatuoti netgi nėra būtina, kad būtų viršyti skleidžiamo triukšmo ribiniai dydžiai. Teismų praktikoje nuosekliai pasisakoma, kad galimi atvejai, kad ir nebus viršyti skleidžiamo triukšmo ribiniai dydžiai, tačiau tas triukšmas bus toks nepakeliamas, erzinantis ir nemalonus, pastoviai girdimas, kad bus neįmanoma ramiai gyventi kitiems gyventojams, akivaizdžiai juos erzins, trikdys jų rimtį, poilsį ir pan. (Klaipėdos apygardos teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-90-606/2018). Pažymi, kad šiuo konkrečiu atveju G. G. šuns keliamas triukšmas, šuns voljero buvimas į pareiškėjo namo miegamojo pusę, trikdė pareiškėjo ir jo šeimos miegą, poilsį ir ramybę. Šios aplinkybės nors ir nebuvo patvirtintos triukšmo lygio matavimais, tačiau nuosekliai patvirtintos kitais duomenimis - liudytojų parodymais, BPC garso įrašu, paties G. G. daliniu pripažinimu. Apeliantų manymu, tokių įrodymų visiškai pakanka administracinės atsakomybės taikymui pažeidėjo atžvilgiu.

4.9. Pažymi, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 8 straipsnis saugo asmens teisę į privataus ir šeimos gyvenimą, būsto neliečiamybę ir susirašinėjimo slaptumą. Nors Konvencijoje nėra aiškiai įtvirtintos teisės į ramią aplinką, tačiau EŽTT savo jurisprudencijoje yra atskleidęs ir platesnį teisės į būsto neliečiamybę turinį, nurodydamas, kad asmuo turi teisę į būsto neliečiamybės gerbimą, reiškiančią ne tik teisę į atitinkamą plotą, bet ir teisę į ramų naudojimąsi juo. Pažeidėjas atitinkamai turi pareigą imtis priemonių, kad jo augintiniai netrukdytų kitiems asmenims, o ne perkelti pareigos kitam asmeniui prisitaikyti prie tokių sąlygų, nes kitas asmuo laiko gyvūnus. Todėl, apelianto teigimu, būtent pažeidėjas, naudodamasis teise turėti gyvūnus, turi būti ypatingai atidus, rūpestingas įgyvendindamas šią teisę ir, nepaisant to, kad nei jam, nei kitiems tolimesniu atstumu gyvenantiems kaimynams netrukdo jo gyvūnų lojimas, turi atsižvelgti į tai, kad artimiausio atstumo gyventojams gali trikdyti ramybę ir varžyti teisę į poilsį. Šiuo atveju G. G. neužtikrino, kad jo laikomas šuo netrikdytų viešosios tvarkos ir rimties, kad lojimo garsas nesklistų dideliu atstumu ir nesigirdėtų kaimynų namuose, ypatingai nakties metu, tokiu būdu ignoruojant pareiškėjo interesus. Taigi, apelianto manymu, apylinkės teismas skundžiama nutartimi Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Administracinių nusižengimų komisijos 2018-10-16 nutarimą Nr. SAVAD-41-ANR_N-195-2018 panaikino ir administracinio nusižengimo bylą nutraukė neteisėtai bei nepagrįstai, nesant jokio pagrindo (patikimų, nuoseklių duomenų) konstatavo G. G. nekaltumą.

Atsiliepimas

5. Atsiliepimu į nukentėjusiojo R. B. skundą administracinėn atsakomybėn traukiamas G. G. prašo palikti galioti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2019-02-14 nutartį ir R. B. apeliacinį skundą atmesti, nes apylinkės teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta.

Šalies argumentai

5.1. G. G. teigimu, jo šuo yra socializuotas, kontroliuojamas, o pagal poreikį lojančio šuns garso lygis nėra reguliuojamas. Taip pat niekur nėra nurodyta, kada kiemą saugančio ir lojančio šuns skleidžiamas garsas tampa nepageidautinu triukšmu. Pažymi, kad šuns voljeras yra įrengtas taip, kad kliudytų skristi garsui. G. G. teigimu, jo šuo yra medžioklinių veislės, sveikas, todėl aploja aplink lakstančius laukinius miško žvėris, kitus gyvūnus ar pašalinius asmenis.

5.2. Nurodo, jog, nors aplinkybę, kad 2018-08-19 triukšmą skleidė jų šuo, patvirtino ir liudytojas D. P., tačiau šio liudytojo namas yra toliau, nei kaimynų, kurie aiškino, kad šuns lojimo nurodytu laiku negirdėjo. G. G. teigimu, nėra niekur apibrėžta, kada šuns lojimas tampa triukšmu. Šuns lojimas galėtų būti pripažįstamas kaip viešosios tvarkos drumstimas tada, jei trukdytų daugumos kaimynų ramybę, o ne tik to kaimyno, kuris nuolatos rašo skundus.

Atsiliepimas

6.Vilniaus rajono savivaldybės administracijos administracinių nusižengimų komisija atsiliepimu į skundą prašė Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2019-02-14 nutartį panaikinti ir G.G. skundą dėl Komisijos nutarimo panaikinimo, atmesti.

Nukentėjusiojo R. B. apeliacinis skundas netenkinamas.

7. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinio skundo argumentus, skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį ir teismui pateiktą administracinio nusižengimo bylą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, todėl pagrįstai, vadovaujantis in dubio pro reo principu, administracinio nusižengimo bylos teiseną G. G. atžvilgiu nutraukė.

8. ANK 488 straipsnis numato atsakomybę už viešosios rimties trikdymą. Šio straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šauksmai, švilpimas, garsus dainavimas arba grojimas muzikos instrumentais, kitokiais garsiniais aparatais ar kiti triukšmą keliantys veiksmai gatvėse, aikštėse, parkuose, paplūdimiuose, viešajame transporte ir kitose viešosiose vietose, o vakaro (nuo 19 val. iki 22 val.) ir nakties (nuo 22 val. iki 7 val.) metu – ir gyvenamosiose patalpose, įmonėse, įstaigose ar organizacijose, kai tai trikdo asmenų ramybę, poilsį ar darbą, užtraukia baudą nuo 20 iki 80 Eur.

Motyvuojamoji dalis

9. Iš skundžiamos apylinkės teismo nutarties matyti, jog apylinkės teismas, atlikęs nuoseklią nukentėjusiojo, liudytojų parodymų ir administracinėn atsakomybėn traukiamo G. G. paaiškinimų analizę, pagrįstai konstatavo, kad byloje asmenims duodant prieštaringus parodymus dėl nuo 2018-08-19 apie 22.00 val. iki 2018-08-20 0.15 val. trukusio įvykio aplinkybių, byloje nepakanka objektyvių duomenų, galinčių patvirtinti, kad G. G. priklausantis ir voljere laikomas šuo minėtą naktį lodamas galimai kėlė triukšmą, užtraukiantį atsakomybę pagal ANK 488 straipsnį.

10. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemoje (Liteko) esančių apylinkės teismo posėdžių garso įrašų analizės matyti, jog R. B. ir liudytoja jo žmona Ž. B. aiškino, kad 2018-08-19 apie 22.00 val., iki 2018-08-20, 0.15 val., G. G. priklausantis šuo lojo intensyviai - be pertraukos 5-8 min., su 10-15 min. tarpais. Šuns lojimas buvo toks garsus ir erzinantis, kad trukdė užmigti netgi uždarius kambario langus. Triukšmui nesiliaujant ir negalint pailsėti prieš darbo dieną, jie nusprendė apie trikdomą viešąją tvarką pranešti policijai (b. l. 16-17, 37). Tai, kad šuns lojimas iš tiesų buvo toks, kad trukdė užmigti, patvirtino ir liudytojas D. P., kuris aiškino, kad G. G. šuns lojimą atskiria nuo kitų šunų, todėl žino, kad lojo būtent G. G. augintinis (b. l. 37). Tuo tarpu administracinėn atsakomybėn traukiamo G. G. teigimu, jo šuo yra socializuotas ir kontroliuojamas. Jo augintinis priklauso medžioklinių šunų veislei, yra sargus, todėl, gindamas namus, jautriai reaguoja į aplinką, aploja laukinius žvėris, kitus gyvūnus ar nepažįstamus asmenis. Tokį G. G. aiškinimą patvirtino liudytojų administracinėn atsakomybėn patraukto asmens kaimynų E. Š., gyvenančio nuo pastarojo 51 m. atstumu, L. R., kurio gyvenamąją erdvę nuo G. G. skiria tik siena, ir D. K., nuo G. G. gyvenančio 80 m. atstumu, parodymai, kad jie įvykio naktį lojančio šuns negirdėjo. L. R., kurio miegamojo langai nuo G. G. laikomo Jagterjerų veislės šuns voljero yra nutolę apie 15 m., parodė, kad minėtas šuo loja tik tada, kai reikia, t. y. reaguodamas į gyvūnus, be pagrindo po 22 val. jis neloja, nepertraukiamai G. G. augintinis nelojo ir minėtą naktį (b. l. 34). Tai, kad G. G. priklausantis šuo nekelia bereikalingo triukšmo, o savo lojimu tik atgraso nepageidaujamus gyvūnus, t. y. atlieka saugojimo funkciją, esant būtinumui – girdint pašalinius garsus ar matant pašalinius asmenis, nurodyta ir E. Š., L. R. ir D. K. rašytiniuose paaiškinimuose (bylos Nr. ANK-103/18 3.41 l. 37, 38, 39). Iš tiesų iš administracinio nusižengimo bylos medžiagos matyti, kad (duomenys neskelbtini) kaimo teritorija, kurioje gyvena apeliantas ir administracinėn atsakomybėn traukiamas G. G., yra apsupta pievomis, toliau nuo miesto. Akivaizdu, jog į gyvenamųjų namų apylinkes užklysta tiek laukiniai žvėrys, tiek kiti gyvūnai, į kuriuos gyventojų laikomi šunys neabejotinai reaguoja lojimu, tokiu būdu pastaruosius `nuvydami ir taip apsaugodami tiek savo šeimininkų, tiek jų kaimynų teritoriją. Tam, kad įvykio naktį kaimynų laikomas Jagterjerų veislės šuo galėjo loti reaguodamas į iš aplinkos sklindančius dirgiklius (kvapus ar garsus), neprieštarauja apelianto R. B. ir liudytojos Ž. B. aiškinimas, kad šuo lojo su 10-15 min. trunkančiomis pertraukomis.

11. Sutiktina su apelianto skundo argumentu, jog kiekvienas šuns šeimininkas yra atsakingas už savo augintinio priežiūrą ir jo kontrolę, tame tarpe ir už tai, kad be priežasties lojantis šuo netrikdytų aplinkinių rimties ir netrukdytų jų ramybės. Iš bylos medžiagos matyti, kad tarp apelianto R. B. ir jo kaimynų gana dažnai kyla nesutarimų dėl šunų lojimu trikdomos viešosios rimties. Todėl apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, jog byloje esant dviem viena kitai prieštaraujančioms pusėms, t. y. asmenims, šuns lojimą vertinantiems kaip aplinkos saugojimą ir jo įvykio naktį iš viso negirdėjusio, ir atvirkščiai, kaip be priežasties triukšmą skleidžiantį šaltinį, svarbu įvertinti tai, ar byloje yra kitų objektyvių duomenų, galinčių patvirtinti administracinio nusižengimo, numatyto ANK 488 straipsnyje, sudėties buvimą G. G. veiksmuose.

12. Apeliantas ir liudytoja Ž. B. aiškino, kad erzinančiai ir įkyriai G. G. priklausantis šuo lojo ir tuo metu, kai R. B. apie įvykį pranešė Bendruoju pagalbos centro telefonu. Tačiau, kaip pagrįstai atkreipė dėmesį apylinkės teismas, byloje esantis pokalbio su Bendrojo pagalbos centro operatore garso įrašas šios aplinkybės nepatvirtina. Juolab, kad bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu, Ž. B. teigimu, šuns lojimas buvo toks garsus, jog girdėjosi ir užmigti trukdė net uždarius kambario langus. Sutiktina su apelianto skundo argumentu, jog pokalbio garso įrašas negali būti vertinamas kaip jo aiškinimą apie garsų lojimą paneigiantis įrodymas, nes jis apie įvykį telefonu pranešė galimai iš kito kambario, tačiau, be byloje esančių liudytojų parodymų, kurie šuns lojimo garsą, intensyvumą ir tokios šuns elgsenos priežastis, kaip jau minėta, vertino subjektyviai, byloje nėra jokių kitų objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima spręsti dėl G. G. atsakomybės pagal ANK 488 straipsnį. Bylą nagrinėjant apylinkės teisme R. B. patvirtino, kad jis pats G. G. šuns lojimo niekaip nefiksavo, nes jam tai daryti atsibodo (b. l. 16-17).

13. Pagrįstas apelianto skundo argumentas, jog kiekvienas šuns šeimininkas privalo imtis priemonių, jog jų laikomų augintinių lojimas nekeltų nuolatinių nepatogumų aplinkiniams. Iš bylos medžiagos matyti, kad G. G. priklausantis Jagterjerų veislės šuo yra laikomas voljere, kurį nuo B. gyvenamojo namo ir teritorijos iki jo (viso apie 75 m), skiria betoninė tvora, medžiai (b. l. 30, 31, 32). Todėl laikyti, kad minėtas šuo yra laikomas nesiimant būtinų priemonių, kad būtų išvengta aplinkinių ramybės trikdymo, ar tokiu būdu pažeidžiant gyvūnų laikymo taisykles, nėra pagrindo.

14. Jokių kitų esminių aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima daryti priešingas išvadas ir panaikinti skundžiamą teismo nutartį nei apeliantas savo skunde, nei institucija, priėmusi nutarimą administracinio nusižengimo byloje, atsiliepime į skundą - nenurodė, todėl atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, skundą nagrinėjantis teismas konstatuoja, jog Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2019-02-14 nutartis yra teisėta ir pagrįsta, nes teismas administracinio nusižengimo teiseną G. G. atžvilgiu nutraukė byloje esant nepašalintoms abejonėms dėl pastarojo kaltės dėl viešosios rimties trikdymo. Todėl naikinti apylinkės teismo nutartį dėl skunde nurodytų argumentų nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

Palikti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2019-02-14 nutartį nepakeistą ir nukentėjusiojo R. B. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėja Daiva Kazlauskienė