Šiaulių apygardos teismo nutartis, 2A-690-154/2014

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2014-10-24
Bylos Nr.: 2A-690-154/2014
Teisminio proceso Nr.: 2-35-3-01783-2013-8
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Danutė Matiukienė, Laisvė Aleknavičienė, Vilija Valantienė
Atsakovas: G. V.

Civilinė byla Nr. 2A-690-154/2014Teisminio proceso Nr. 2-35-3-01783-2013-8 Procesinio sprendimo kategorija

(S)21.4.1.1.;21.6.;24.1.;35.6.1.;126.5.;121.21.ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. spalio 24 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Laisvės Aleknavičienės, Danutės Matiukienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Vilijos Valantienės,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo G. V. įmonės „Šoklys“ apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-124-154/2014, iškeltoje pagal ieškovo bankrutavusios UAB „Klegeta“, atstovaujamos bankroto administratoriaus UAB „Bankroto administravimo kontora“ ieškinį atsakovui G. V. įmonei „Šoklys“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas bankrutavusi UAB (BUAB) „Klegeta” kreipėsi į teismą ieškiniu, kuriuo actio Pauliana pagrindu prašė 1) pripažinti negaliojančiais BUAB „Klegeta” mokėjimus, atliktus nuo 2012-12-20 iki 2013-02-20 atsakovui G. V. įmonei „Šoklys“, kuriais buvo apmokėta už patiektą kurą; taikyti restituciją ir grąžinti BUAB „Klegeta“ 69 000 Lt; 2) pripažinti negaliojančiais mokėjimus, atliktus nuo 2013-02-21 iki 2013-02-25, kuriais buvo apmokėta už patiektą kurą atsakovui, taikyti restituciją ir grąžinti BUAB „Klegeta“ 7000 Lt, iš viso 76 000 Lt; priteisti iš atsakovo G. V. įmonės „Šoklys“ 6 proc. metines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas nurodė, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu UAB „Klegeta“ turėjo kreditorių, kurių teisės buvo pažeistos ginčijamais sandoriais, nes atsakovui buvo suteikta pirmenybė prieš kitus kreditorius patenkinti savo reikalavimus. 2013-12-12 nutartimi Šiaulių apygardos teismas patvirtino BUAB „Klegeta“ kreditorių sąrašą. Nuo 2012 m. liepos mėnesio nebuvo išmokėtas darbo užmokestis bendrovės darbuotojams, ieškovas taip pat buvo skolingas valstybinei mokesčių inspekcijai, „Sodrai“, UAB „Rekolas“ skola buvo net 153 408,26 Lt; bendrovė buvo skolinga bankui ir kitiems kreditoriams. Ginčijamų sandorių sudarymo metu ieškovas buvo nemokus ir tai patvirtina Šiaulių apygardos teismo nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo. Nutartyje pažymėta, kad bendrovės vadovas atsiliepime į ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo nurodė, kad bendrovė yra nemoki. Taip akivaizdžiai buvo suteikta pirmenybė vienam iš kreditorių. Ieškovas sandorius prašė pripažinti negaliojančiais CK 1.80 str. ir CK 1.81 str. numatytais pagrindais.

Atsakovas G. V. įmonė „Šoklys“ su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti, nurodė, kad ieškovas praleido 6 mėnesių ieškinio senaties terminą, todėl prašė taikyti ieškinio senatį.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Radviliškio rajono apylinkės teismas 2014 m. balandžio 11 d. sprendimu ieškinį patenkino.

Pripažino negaliojančiais atsiskaitymo sandorius tarp BUAB „Klegeta“ ir G. V. įmonės „Šoklys“, sudarytus nuo 2012-12-20 iki 2013-02-25 dėl BUAB „Klegeta“ 76000 Lt sumokėjimo G. V. įmonei „Šoklys“.

Taikė restituciją ir priteisė iš atsakovo G. V. įmonės „Šoklys“ 76 000 Lt bei 172, 92 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovui BUAB „Klegeta“.

Priteisė iš atsakovo G. V. įmonės „Šoklys“ 2280 Lt žyminį mokestį valstybei.

Teismas konstatavo, kad šalys buvo nesąžiningos. Pažymėjo, kad Šiaulių apygardos teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nutartimi UAB „Klegeta“ buvo iškelta bankroto byla. Nutartis įsiteisėjo 2013 m. vasario 21 d. Lietuvos apeliaciniam teismui išnagrinėjus atskirąjį skundą. Teismo nutartyje nurodyta, kad UAB „Klegeta“ vadovas atsiliepime į ieškinį pats pripažino, kad bendrovė yra nemoki nuo 2011 metų. Teismas konstatavo, kad UAB „Klegeta“ neturėjo jokios pareigos įvykdyti prievolę vienam iš kreditorių. Iš bankroto administratoriaus teismo posėdžio metu pateiktos ieškovo Pelno (nuostolių) ataskaitos 2013-01-01 – 2013-02-25 laikotarpiu matyti, kad ieškovas turėjo nuostolių, tačiau, būdamas nemokus, suteikė pirmenybę vienam kreditoriui – G. V. įmonei „Šoklys“. Nustatė, kad Šiaulių apygardos teismo 2013 m. balandžio 12 d. buvo patvirtinti 355398,82 Lt kreditoriniai reikalavimai, o tarp trečios eilės kreditorių yra G. V. įmonė „Šoklys“, kurio reikalavimas 7 188 Lt.

Teismas nurodė, kad atsakovas G. V. įmonė „Šoklys“ turėjo galimybę pasitikrinti viešoje erdvėje apie ieškovui iškeltą bankroto bylą, apie pareiškimo dėl bankroto bylos UAB „Klegeta“ iškėlimo priėmimą, nes buvo paskelbta Šiaulių apygardos teismo internetiniame tinklalapyje, todėl konstatavo, kad sąžiningu gali būti laikomas tik tas įgijėjas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį sudarantis asmuo neturi kreditorių ir ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai. Atsakovas turėjo galimybę tai padaryti, tačiau nepadarė. Teismas nustatė, kad UAB „Klegeta“ nuo 2012-12-20 iki 2013-02-20 (nuo nutarties priėmimo dienos iki nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos) už kurą apmokėjo atsakovui 69 000 Lt, o nuo 2013-02-21 (nuo nutarties įsiteisėjimo dienos) iki 2013-02-25 apmokėjo dar 7000 Lt, todėl konstatavo, kad skolininkas UAB „Klegeta“, žinodamas, kad faktiškai yra nemokus, elgėsi nesąžiningai, nes, realizavęs kurą, nutarė atsiskaityti tik su vienu iš kreditorių, t. y. atsakovu, nors tuo pačiu metu turėjo įsiskolinimų savo darbuotojams, Valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetams bei kitiems kreditoriams. Todėl teismas pripažino, kad UAB „Klegeta“ ginčijamų atsiskaitymų momentu žinojo, kad tokie atsiskaitymai pažeis kitų bendrovės kreditorių teises. Teismas pažymėjo, kad nors atsakovas nurodė, kad mokėjimai turi būti laikomi tarpusavio atsiskaitymu, grindžiamu buvusia įprasta tarp šalių susiklosčiusia verslo praktika, tačiau teismas padarė išvadą, kad ieškovas įrodė, jog UAB „Klegeta“, kaip skolininkas, esant bendrovei nemokiai, neprivalėjo atsiskaityti su atsakovu CK 6.66 straipsnio prasme. Nors atsakovas teigė, kad ieškovas vienašališkai pervedė jam pinigus, tačiau teismas konstatavo, kad kuro pardavimo-pirkimo sandoris, kurio pagrindu vyko atsiskaitymai su atsakovu, yra dvišalis sandoris, kuris gali būti ginčijamas pagal CK 1.80 ir 1.81 str. Teismas nustatė, kad Šiaulių apygardos teismas 2012 m. gruodžio 20 d. nutartimi taikė UAB „Klegeta“ priklausančio nekilnojamojo ir kilnojamojo turto areštą ir ši nutartis vykdoma skubiai. Konstatavo, kad perleidžiant bendrovės turtą, galiojant turto areštui, yra pažeidžiamos imperatyvios įstatymo normos, o imperatyvaus įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis, todėl tarp UAB „Klegeta“ ir G. V. įmonės nuo 2012-12-20 iki 2013-02-10 ir nuo 2013-02 – 21 iki 2013-02-25 sudarytus atsiskaitymo sandorius dėl 76 000 Lt sumokėjimo G. V. įmonei „Šoklys“, pripažino pažeidusiais imperatyvias įstatymo normas, t.y. CPK 18 straipsnį (įsiteisėjusi teismo nutartis turi būti vykdoma); Įmonių bankroto įstatymo (ĮBĮ) 10 str. 4 dalies 2 punktą (turto areštas galioja iki nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos); ĮBĮ 10 str. 7 dalies 3 punktą (draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo), todėl minėti sandoriai yra niekiniai ir negalioja (CK 1.80 str. 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas juos panaikino ir taikė restituciją pinigais.

Šalies argumentai

Dėl senaties teismas konstatavo, kad ieškovas nepraleido ieškinio senaties termino, nes pateikti ieškinius dėl actio Pauliano ir ginčyti sandorį, prašydamas jį pripažinti negaliojančiu, ieškovas gali per 1 metų ieškinio senaties terminą (CK 6.66 str. 3 d.). Teismas nesutiko su atsakovo tvirtinimu, kad ĮBĮ 11 str. 3 d. 8 p. nustato 6 mėnesių ieškinio senaties terminą. Nurodė, kad šis terminas yra skirtas administratoriui patikrinti įmonės sandorius, sudarytus per 36 mėnesius ir, esant reikalui, šis terminas teismo, nagrinėjančio bankroto bylą, nutartimi gali būti pratęstas dar 6 mėnesiams.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas G. V. įmonė „Šoklys“ prašo panaikinti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo BUAB „Klegeta“, ieškinį atmesti. Priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl visų actio Pauliana instituto taikymo sąlygų. Tai, atsakovo manymu, prilygsta sprendimui be motyvų, kadangi iš sprendimo liko neaišku, ar teismas sprendė, kad yra visos sąlygos, būtinos ieškiniui actio Pauliana pagrindu pareikšti bei tenkinti, ar ieškinį teismas tenkino taikydamas CK 1.80 bei 1.81 straipsnius.

Žemesnės instancijos teismas

2. Pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai ištyrė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, neatsižvelgė į tai, kad BUAB „Klegeta“ ginčijamų sandorių sudarymas buvo būtinas užtikrinti nenutraukiamą savo tiesioginės ūkinės-komercinės veiklos vykdymą. UAB „Klegeta“ iki ginčijamų sandorių sudarymo turėjo įsiskolinimų atsakovui už kurą, todėl apmokėjimai už kurą buvo būtini, kad nebūtų nutrauktas didmeninis degalų tiekimas BUAB „Klegeta“. Kuro pardavimai UAB „Klegeta“ būdavo vykdomi atskirais sandoriais, kiekvienas kurių neviršydavo 5000 Lt, ir tik atsiskaičius už įvykusį pardavimą, būdavo įmanomas sekantis sandoris. Neatlikus šių mokėjimų už kurą, atsakovas G. V. įmonė „Šoklys“ būtų nutraukęs kuro (degalų) tiekimą, siekdamas sumažinti riziką dėl galimo neatsiskaitymo. Ieškovui neturint degalų, kuriuos būtų galima parduoti degalinėje mažmeninės prekybos būdu, UAB „Klegeta“ tiesioginė ūkinė-komercinė veikla būtų nutrūkusi ir įmonė, negalėdama vykdyti savo tiesioginės veiklos, būtų patyrusi ženklių nuostolių.

3. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepasisakė, kaip ieškovui atliekant ginčijamus sandorius buvo pažeidžiamos kreditorių teisės. Neaišku, iš ko teismas sprendę, kad šiais sandoriais buvo pažeisti ieškovo kreditorių interesai. Atsakovas mano, kad kreditorių interesai nebuvo pažeisti. Šiuo atveju ieškovo įmonė nevykdė sau priešingos veiklos, atvirkščiai, įmonė vykdė savo tiesioginę ūkinę-komercinę veiklą. Pardavus įsigyjamus degalus, buvo gaunamas pelnas, t. y. nauda, dėl to kreditorių reikalavimų patenkinimo tikimybė galėjo tik padidėti. Kad buvo gaunamas pelnas, patvirtina teismo posėdžio metu ieškovo atstovės pateikta UAB „Klegeta“ Pelno (nuostolių) ataskaita 2013-01-01 – 2013-02-25 laikotarpiu, iš kurios matyti, kad 2013-01-01 dienai įmonės nuostoliai siekė 14 938,00 Lt, o 2013-02-25 dienai įmonės nuostoliai tesiekė 8 535,00 Lt. Galima daryti išvadą, kad nuo 2013-01-01 – 2013-02-25 UAB „Klegeta“ iš savo vykdomos veiklos gavo pelno. Ši Pelno (nuostolių) ataskaita savaime nepatvirtina, kad būtent degalų prekyba mažino įmonės nuostolius, nes ataskaita yra nedetalizuota. Atsakovas teismo posėdžio metu prašė iškviesti liudyti buvusį ieškovo įmonės direktorių M. N., kad išsiaiškinti apie vykdytą veiklą ir kt., tačiau liudytojo prisikviesti į teismo posėdį nepavyko, o teismas nesiėmė iniciatyvos surinkti bylai reikšmingus įrodymus, kurie padėtų išsiaiškinti ir tinkamai įvertinti, ar degalų prekyba įmonei buvo pelninga (nuostolinga).

4. Pripažinti sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti jo teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 str. nustatytų sąlygų visetui. Viena iš tokių sąlygų yra kai trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintini dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Šioje byloje ši sąlyga nėra įvertinta, nes ginčijami sandoriai yra vienašaliai sandoriai, todėl ieškinys actio Pauliana pagrindu negali būti tenkinamas. Pirkimo-pardavimo teisinių santykių kontekste pardavėjui G. V. įmonei „Šoklys“ sudarius pirkimo-pardavimo sandorius su UAB „Klegeta“ bei išrašius PVM sąskaitas-faktūras, atsirado pareiga perduoti degalus, o pirkėjui UAB „Klegeta“ atsirado pareiga sutartais terminais apmokėti už degalus. Atlikdamas ginčijamus veiksmus, t.y. 76 000 Lt mokėjimus į atsakovo atsiskaitomąją sąskaitą, M. N. vienašališkai pakeitė savo civilinių pareigų apimtį, todėl tokie jo veiksmai laikytini vienašaliais sandoriais. Iš to seka, kad atsakovas tokių UAB „Klegeta“ vadovo veiksmų, kurie pasireiškė kaip vienašaliai sandoriai, neįtakojo ir įtakoti negalėjo, todėl atsakovas negali būti laikomas nesąžiningu. Vertinant tarp šalių sudarytus pirkimo-pardavimo sandorius, atsakovas taip pat buvo sąžiningas, vykdydamas savo tiesioginę komercinę veiklą. Atsakovas tiekdavo degalus UAB „Klegeta“ pagal jos užsakymus, o UAB „Klegeta“ buvo įsipareigojusi atsiskaityti už gautas prekes, tačiau ieškovas nereiškė ieškinio dėl tarp šalių sudarytų pirkimo-pardavimo sandorių pripažinimo negaliojančiais.

Žemesnės instancijos teismas

5. Šiaulių apygardos teismas 2012 m. gruodžio 20 d. nutartimi taikė UAB „Klegeta“ priklausančio nekilnojamojo ir kilnojamojo materialaus turto areštą. Tai, kad areštuojamos įmonės lėšos, esančias įmonės kasoje ar banko sąskaitose, Šiaulių apygardos teismas minėtoje nutartyje nenurodė. ĮBĮ teismams yra nustatęs pareigą taikyti areštus tik nekilnojamam bei ilgalaikiam materialiam turtui. Akivaizdu, kad lėšos, esančios įmonės kasoje ar banko sąskaitoje, negali būti priskirtos prie ilgalaikio materialaus turto, kadangi tai yra trumpalaikis materialusis turtas, todėl atsakovas daro išvada, kad teismas netaikė arešto įmonės lėšoms. Kadangi mokėjimai G. V. įmonei „Šoklys“ buvo atliekami per UAB „Klegeta“ banko sąskaitą, akivaizdu, kad įmonės lėšos nebuvo areštuotos, nes pritaikius areštą lėšoms, esančioms banko sąskaitoje, UAB „Klegeta“ vadovas nebūtų galėjęs atlikti mokėjimų pavedimais. Apie tai, kad UAB „Klegeta“ lėšos, esančios įmonės kasoje ar banko sąskaitose nebuvo areštuotos, patvirtina atsakovo su apeliaciniu skundu pateikiamas 2014-04-17 Centrinės hipotekos įstaigos Turto arešto aktų registro išrašas su pakeitimų istorija. Iš išrašo matyti, kad duomenų apie taikytą areštą UAB „Klegeta“ turtui nėra, ir tai patvirtina, kad įmonės lėšos nebuvo areštuotos. Todėl mokėjimai atlikti nuo 2012-12-20 iki 2012-02-20 nepažeidė imperatyvių įstatymo normų, neprieštaravo viešajai tvarkai, todėl neturėtų būti pripažinti niekiniais ir negaliojančiais.

6. Atsakovo vertinimu, teismas nesiėmė iniciatyvos surinkti, ištirti ir įvertinti bylos teisingam išsprendimui reikšmingus įrodymus ir tik formaliai vertino esamus įrodymus, todėl padarė klaidingą išvadą, jog UAB „Klegeta“ lėšoms buvo taikyti areštai. Bankroto bylose teismas ne tik pasiūlo šalims pateikti reikalingus įrodymus, bet ir, esant tokiam poreikiui, ex officio renka įrodymus, siekdamas nustatyti reikšmingas bylai aplinkybes. Civilinėje byloje, kurioje bankrutuojančios įmonės administratorius, gindamas kreditorių interesus, reiškia actio Pauliana ieškinį, teismas savo iniciatyva renka įrodymus, juos tiria ir vertina, jeigu dalyvaujantys byloje asmenys nevisiškai įvykdo savo pareigas įrodinėjimo procese.

Žemesnės instancijos teismas

7. Atsakovo vertinimu sandoriai, sudaryti nuo 2013-02-21 iki 2013-12-25, t.y. įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, nepažeidė imperatyvių įstatymo normų, kadangi ĮBĮ, įsiteisėjus nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo, numato įmonės valdymo organams terminą, per kurį jie privalo bankroto administratoriui perduoti visą įmonės turtą bei įmonės dokumentus. Šiuo atveju, UAB „Klegeta“ vadovui Šiaulių apygardos teismas 2012-12-20 nutartimi buvo suteikęs 10 dienų terminą. Taigi nuo 2013-02-21 iki 2013-02-25 mokėjimai buvo atlikti, kuomet įmonės turtas dar nebuvo perduotas bankroto administratoriaus žinion. Todėl tokie sandoriai negali būti laikomi neteisėtais, kadangi buvo atlikti, vykdant ūkinę - komercinę veiklą, kol įmonės turtas dar nebuvo perduotas administratoriui.

8. 2012-12-19, t. y. prieš Šiaulių apygardos teismui priimant nutartį dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Klegeta“, pastaroji G. V. įmonei „Šoklys“ buvo skolinga 13800,00 Lt. Šiuo metu BUAB „Klegeta“ bankroto byloje atsakovo patvirtintas kreditorinis reikalavimas yra 7188,00 Lt. Jeigu apeliacinės instancijos teismas darytų išvadą, jog 2013-02-21 – 2013-02-25 laikotarpiu atlikti sandoriai pažeidė imperatyvias įstatymo normas ir teismas šiuos sandorius pripažintų negaliojančiais bei taikytų restituciją pinigais, priteisiant iš atsakovo ieškovo naudai 7000 Lt, o sandorių, atliktų 2012-12-20 – 2013-02-20 laikotarpiu nepripažintų negaliojančiais, atsakovo vertinimu, nebūtų pažeista nė vienos šalies interesų pusiausvyra, kadangi priteisus iš atsakovo ieškovo naudai 7 000 Lt, šalių turtinė padėtis būtų grąžintą į pradinę padėtį, kokia buvo 2012-12-19 dienai, t. y. prie 14000 Lt skolos už parduotus degalus. Tačiau, jei teismas tenkintų ieškinio dalį dėl sudarytų sandorių nuo 2012-12-20 iki 2013-02-20 pripažinimo negaliojančiais bei priteistų iš atsakovo ieškovo naudai 69000 Lt, ieškovas nepagrįstai gautų antrą tiek, kadangi atsakovui sumokėtus 69000 Lt už parduotus degalus didmeninės prekybos būdu, ieškovas UAB „Klegeta“ yra atgavęs, realizuodamas tuos pačius degalus mažmeninės prekybos būdu. Tai reiškia, kad pardavus degalus UAB „Klegeta“ pažeistas mokumas buvo atkurtas ar netgi pagerintas, įmonė buvo grąžinta į ankstesnę turtinę padėtį.

Šalies argumentai

9. Atsakovas parengiamojo posėdžio metu Radviliškio rajono apylinkės teismui pateikė prašymą dėl UAB „Klegeta“ buvusio vadovo įtraukimo į bylą trečiuoju asmeniu. Teismas sprendė, kad šios bylos išsprendimas neturės įtakos M. N. teisėms ir pareigoms, todėl tokį atsakovo prašymą atmetė. Atsakovo manymu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai į bylą trečiuoju asmeniu neįtraukė buvusio UAB „Klegeta“ vadovo. Pirma, atsakovas mano, kad šios bylos sprendimas turės tiesioginę įtaką M. N. teisėms bei pareigoms, nes pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime padarė išvadą, kad UAB „Klegeta“ vadovas, sudarydamas ginčijamus sandorius, veikė nesąžiningai ir tokie pirmosios instancijos teismo nustatyti faktai prejudicinę galią turės kitose bylose, jei bus pareikšta dėl vadovo nesąžiningais veiksmais padarytos žalos priteisimo. M. N. šioje byloje galimybės gintis bei pateikti savo paaiškinimus, kaip trečiasis asmuo, neturėjo. CPK 329 str. 2 d. yra numatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai, tame tarpe kai pirmosios instancijos teismas nusprendžia dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų. Atsakovo vertinimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė procesinės teisės normą į bylą neįtraukęs UAB „Klegeta“ vadovo trečiuoju asmeniu, todėl toks teismo sprendimas turėtų būti naikintinas.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas BUAB „Klegeta“, atstovaujamas bankroto administratoriaus UAB „Bankroto administravimo kontora“, prašo apeliacinį skundą atmesti, o Radviliškio rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Šioje byloje yra ginčijami atlikti mokėjimai atsakovui. Kokiu būdu bendrovės pinigų išleidimas didino įmonės pelną ir mokumą, atsakovas nenurodo, nors CPK 178 str. įtvirtinta pareigą, kad šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo atsikirtimus. Iš apeliacinio skundo argumentų susidaro įspūdis, jog atsakovas nesuvokia, kokius sandorius ieškovas ginčija. Procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdžio metu buvo akcentuojama, kad ginčijami sandoriai, kuriais atsakovui buvo suteikta pirmenybė patenkinti savo finansinį reikalavimą aukščiau kitų. Ieškovas turėjo piniginių lėšų, kurių neturėjo teisės skirstyti išimtinai savo nuožiūra, taip pažeisdamas kitų kreditorių teises.

2. Šioje situacijoje actio Pauliana taikymas turi tam tikrą specifiką, nes skolininkas actio Pauliana prasme yra bankrutuojanti įmonė, kuriai atstovauja bankroto administratorius ir kuris gina ne vieno, o visų kreditorių interesus. Bankroto bylose restitucija taikoma kitaip - tais atvejais, kai įmonei (skolininkui) iškelta bankroto byla, teisinių pasekmių klausimas sprendžiamas kitaip, nei kitais atvejais taikant actio Pauliana institutą. Pagal ĮBĮ 1 str. 3 d. bankroto procese kitų įstatymų nuostatos taikytinos tiek, kiek jos neprieštarauja šiam įstatymui. Tokiu atveju CK 6.66 str. nuostatos taikytinos kartu su ĮBĮ 35 str., reglamentuojančiu kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką. Dėl to, ĮBĮ esant nustatytai kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarkai, teismui panaikinus bankrutuojančios įmonės sandorį CK 6.66 straipsnio pagrindu, negali būti taikomos šio straipsnio 4 dalyje nustatytos sandorio pripažinimo negaliojančiu teisinės pasekmės tik actio Pauliana pareiškusiam kreditoriui. Tokiais atvejais į skolininko nepagrįstai perleistą turtą (ar jo vertę) negali būti nukreipiamas kreditoriaus reikalavimo patenkinimas. Šis turtas (ar jo vertė) turi būti grąžinamas bankrutuojančiai įmonei į bendrą turto masę ir naudojamas atsiskaityti su visais kreditoriais ĮBĮ nustatyta tvarka (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. kovo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-407/2014).

3. Ieškovas vykdė veiklą, įsigydamas įvairias prekes ir paslaugas iš daug savo partnerių, tačiau su jais neatsiskaitinėjo, o mokėjo tik atsakovui. Todėl visi kiti kreditoriai, kurie sąžiningai laukė bankroto procedūrų pradžios, kada bus įstatymo nustatyta tvarka atsiskaitinėjama su visais kreditoriais pagal įstatymo reikalavimus, liko apgauti, nes vienas kreditorius aukščiau kitų kreditorių gavo lėšas už savo produkciją, kai kiti kreditoriai net ir bankroto procedūrų metu iki šiol pinigų už suteiktas prekes ar paslaugas neatgavo.

Šalies argumentai

4. Apeliantas parengiamojo posėdžio metu pateikė prašymą iškviesti liudyti M. N.. Teismas tokį apelianto prašymą tenkino ir atidėjo bylos nagrinėjimą, tačiau kiekvieną kartą gavęs šaukimą į teismo posėdį, liudytojas atsiųsdavo nedarbingumo pažymėjimą, nurodydamas, jog dalyvauti posėdyje negalės. Paskutinio posėdžio metu paaiškėjo, kad teismo šaukimą gavo liudytojo žmona, kuri nurodė, kad jos vyras yra išvykęs dirbti į užsienį. Kadangi bylos nagrinėjimas užsitęsė dėl liudytojo neatvykimo, buvo nuspręsta bylą nagrinėti ir, išklausius šalių poziciją, spręsti klausimą dėl liudytojo parodymų svarbos. Šalims išdėsčius savo pozicijas, į teisėjo klausimą, ar šalys turi prašymų, ieškovo ir atsakovo atstovai nurodė, kad neturi. Teisėjui pakartotinai paklausus atsakovo atstovo, ar tikrai jis nereiškia prašymo dėl liudytojo iškvietimo, atsakovo atstovas atsakė, kad savo anksčiau pateikto prašymo atsisako. Todėl apeliacinio skundo argumentas dėl netinkamo bylos išnagrinėjimo neiškvietus liudytojo M. N., yra nepagrįstas.

5. Privalėjimas sudaryti sandorį - tai asmens pareiga, kurią gali nustatyti įstatymas, ir jei šalis tokios pareigos nevykdo, tai suinteresuotas asmuo gali kreiptis į teismą su reikalavimu teismine tvarka nustatyti prievolę (pvz., viešojo pirkimo sutartys (CK 6.380 str.), energijos pirkimo-pardavimo sutartys (CK 6.383 str.), žemės nuomos sutartys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2004 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-541/2004 ir kt.). Todėl, jei konkrečiu atveju asmuo nėra teisiniais imperatyvais įpareigotas sudaryti sandorį, o yra laisvas pasirinkti, tai negalima konstatuoti teisinės prievolės sudaryti sandorį buvimą. Termino vykdyti prievolei suėjimas (pareiga atsiskaityti) nereiškia privalomumo vykdyti atsiskaitymo sandorį CK 6.66 str. kontekste. Tarp ieškovo ir atsakovo buvo susiklostę elementarūs pirkimo - pardavimo teisiniai santykiai, ir jų pagrindu ieškovui buvo kilusi prievolė atsiskaityti su atsakovu, tačiau šie sandoriai nepatenka į tą ribotą sąrašą atvejų, kuriems esant išimtinais atvejais yra nustatyti imperatyvai sudaryti sandorį. Vadinasi, ieškovas neprivalėjo sudaryti ginčijamus sandorius.

Šalies argumentai

6. ĮBĮ 10 str. 7 d. 5 p. nustato, kad įsiteisėjus nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo, galima vykdyti ūkinę komercinę veiklą, bet tokį sprendimą priima bankroto administratorius, o ĮBĮ 14 straipsnis imperatyviai nustato, kad teisė valdyti, naudoti bankrutuojančios įmonės turtą (lėšas) ir juo disponuoti suteikiama tik administratoriui. Nagrinėjamu atveju administratorius nesudarė jokių susitarimu su G. V. įmone „Šoklys“, be to, nebuvo priimtas sprendimas tęsti ūkinę komercinę veiklą. Apeliantas į bylą nepateikė įrodymų, paneigiančių šią aplinkybę, todėl šis apelianto argumentas nepagrįstas įrodymais.

7. Naujausioje teismų praktikoje pripažįstama, kad verslininkams taikomi didesni atidumo standartai ir tokie subjektai privalo domėtis kontrahento finansine padėtimi, jo kreditoriais ir tokios pareigos nevykdymas automatiškai suponuoja jo nesąžiningumą. Dažniausiai tokio pobūdžio sandoriai, kai yra išskiriamas pavienis kreditorius iš kitų kreditorių ir su juo atsiskaitoma, yra atliekami iki nutarties iškelti bankroto bylą priėmimo. Tokie, galima sakyti, įžūlūs atvejai, kai atsiskaitymai vyksta po nutarties iškelti bankroto bylą, yra labai reti. Ieškovo nemokumą galima konstatuoti ir anksčiau, tačiau remdamasi teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais, ieškovas teikė ieškinį dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais tik už tą laikotarpį, kai UAB „Klegeta“ jau buvo iškelta bankroto byla.

8. Dalis mokėjimų buvo atlikti būtent tuo metu, kai UAB „Klegeta“ buvo iškelta bankroto byla ir pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės iki nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo, t. y. esant situacijai, kai ieškovas buvo nemokus, visoms šalims žinant ar turint žinoti, kad ieškovas negali atsiskaityti su visais kreditoriais ir vykdyti įsipareigojimus bei esant turto areštui. Likusi dalis mokėjimų buvo atlikta jau po nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo. Ieškovo nesąžiningumas yra akivaizdus, nes jis buvo gavęs visus procesinius dokumentus, susijusius su ieškovui inicijuota bankroto byla, įskaitant nutartį iškelti UAB „Klegeta“ bankroto bylą, be to, UAB „Klegeta“ vadovas ieškovo vardu bankroto byloje yra pateikęs atsiliepimą, kuriame neprieštaravo inicijuojamam bankrotui, sutiko su pareiškime išdėstytomis aplinkybėmis, kad ieškovas yra nemokus ir nesugebės atstatyti savo finansinio stabilumo. Informacija apie tokią finansinę situaciją ir ieškovo finansinę būklę buvo viešai prieinama ir žinoma byloje nedalyvavusiems asmenims, tarp jų ir atsakovui, nes apie teisme priimtą pareiškimą iškelti bankroto bylą UAB „Klegeta“ 2012-11-06 buvo viešai paskelta Šiaulių apygardos teismo internetinėje svetainėje. Šiaulių apygardos teismo nutartis taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra privaloma vykdyti (CPK 18 str.).

9. Actio Pauliana prasme vertinant skolininko (šiuo atveju ieškovo) nesąžiningumą, užtenka konstatuoti, kad ieškovas žinojo apie sunkią finansinę būklę, apie turimus kitus kreditorius ir vis tiek priėmė sprendimą atsiskaityti su pavieniu kreditoriumi, taip jį išskirdamas iš kitų kreditorių (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 7 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-1674/2012).

10. Teismui priėmus nutartį dėl bankroto bylos iškėlimo ir pritaikius laikinąsias apsaugos priemones yra areštuojamas visas įmonės turtas, tame tarpe ir lėšos. Tokia teismo nutartis yra privaloma vykdyti, todėl sandoriai, kurie yra sudaryti pažeidžiant tokį teismo nutartimi nustatytą draudimą, yra niekiniai ir negaliojantys.

11. ĮBĮ 14 str. 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos teisė valdyti, naudoti bankrutuojančios įmonės turtą (lėšas) ir juo disponuoti suteikiama tik administratoriui. Įmonės kreditorius ar kitas asmuo neturi teisės perimti bankrutuojančiai įmonei priklausančio turto ir lėšų kitaip, negu nustatyta ĮBĮ. Šio straipsnio 2 d. nurodyta, kad visi sandoriai, sudaryti pažeidžiant šio straipsnio 1 dalies nuostatas, yra negaliojantys nuo jų sudarymo. CK 6.157 str. 1 d. nurodyta, kad šalys savo susitarimu negali pakeisti, apriboti ar panaikinti imperatyviųjų teisės normų galiojimo ir taikymo, nepaisant to, kokia teisė - nacionalinė ar tarptautinė šias normas nustato. Pagal CK1.80 str. 1 dalį - imperatyvioms įstatymo normos prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja.

12. Byloje buvo analizuojamas klausimas dėl UAB „Klegeta“, o ne dėl jos vadovo nesąžiningų veiksmų. Procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdžių metu buvo analizuojama, ar ieškovas, t. y. UAB „Klegeta“, teisėtai sudarinėjo ginčo sandorius ir ar buvo sąžiningas. Šioje byloje nebuvo sprendžiamas klausimas dėl M. N. atsakomybės ir nebuvo pasisakyta dėl M. N. teisių ir pareigų apimties, nes išimtinai buvo analizuojama dėl UAB „Klegeta“ sudarytų sandorių teisėtumo, dėl UAB „Klegeta“ sąžiningumo. CPK 47 str. 1 d. nurodyta, kad tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų dėl ginčo dalyko, gali įstoti į bylą ieškovo arba atsakovo pusėje iki baigiamųjų kalbų pradžios, jeigu bylos išsprendimas gali turėti įtakos jų teisėms arba pareigoms. Šiuo atveju bylos išsprendimas neturi jokios įtakos M. N. teisėms ir pareigoms, todėl apelianto argumentas yra nepagrįstas.

Apeliacinės instancijos teismo nustatyti faktai ir teisiniai argumentai, kuriais apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Išnagrinėjusi byloje esančius įrodymus, apeliacinio skundo bei atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje neatskleista bylos esmė, nenustatytos bylai svarbios aplinkybės taip pat spręstina dėl trečiojo asmens byloje patraukimo, todėl teismo sprendimas panaikintinas ir byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo taisyklių, nustatančių bylų nagrinėjimo ribas, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą jo teisėtumo ir jo pagrįstumo aspektais. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinius, ir teisinius bylos pagrindus, t.y. tiriant ir vertinant byloje surinktus įrodymus, taip pat ir priimtus CPK 314 str. tvarka; patikrinama ar pirmosios instancijos teismas teisingai atskleidė bylos esmę, nustatė faktines bylos aplinkybes, ar teisingai kvalifikavo tarp bylos šalių susiklosčiusius teisinius santykius. Kartu apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, kadangi konstatavus jų buvimą kyla atitinkamos pasekmės – priimtasis pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas, o byla turi būti nagrinėjama iš naujo pirmosios instancijos teisme. CPK 327 str. 1 dalis nustato, kad apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, dviem atvejais - jeigu: 1) nustatomi CPK 329 str. 2-3 dalyse nurodyti pagrindai; 2) neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme.

Dėl bylos esmės atskleidimo

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad actio Pauliana – specialus su sutarčių laisvės principo ribojimu susijęs kreditoriaus teisių gynimo būdas, kurio poreikį lemia kreditoriaus siekis kontroliuoti skolininką, neleisti šiam piktnaudžiauti savo teisėmis ir taip užtikrinti įstatymo ar sutarties pagrindu prisiimtų skolininko pareigų kreditoriui įvykdymą. Taikydami šį institutą, kaip vieną išimtinių sandorių negaliojimo atvejų, teismai turi užtikrinti kreditoriaus, skolininko ir jo turtą įsigijusio trečiojo asmens interesų pusiausvyrą. Atsižvelgdamas į tai, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai plėtojamoje praktikoje yra išskyręs tokias būtinas actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje 3K-P-311/2012). Siekiant, kad kreditorius nepiktnaudžiautų šiuo institutu bei nebūtų nepagrįstai suvaržytos skolininko teisės, sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sąlygų visetui, t.y. nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnio ir pripažinti sandorį negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-611/2013).

Apeliantas G. V. įmonė „Šoklys“ skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl visų actio Pauliana instituto taikymo sąlygų. Tai, atsakovo manymu, prilygsta sprendimui be motyvų, kadangi iš sprendimo neaišku, ar teismas sprendė, kad yra visos sąlygos, būtinos ieškiniui actio Pauliana pagrindu pareikšti bei tenkinti, ar ieškinį teismas tenkino taikydamas CK 1.80 bei 1.81 straipsnius. Apelianto manymu, bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad ginčijamais sandoriais buvo pažeistos kitų kreditorių teisės, kad ginčijamų sandorių ieškovas UAB Klegeta“ neprivalėjo sudaryti, o ginčijamus sandorius sudariusios šalys yra nesąžiningos.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teisme nebuvo išsamiai išanalizuotos būtinos actio Pauliana taikymo sąlygos, o sąlyga, kad ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises, apskritai nebuvo tiriama.

Teisėjų kolegijai pagrįstų abejonių kelia UAB „Klegeta“ ir G. V. įmonės „Šoklys“ prekyba ir atsiskaitymai laikotarpiu nuo 2012-12-20 iki 2013-02-20, t.y. iki nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Klegeta“ įsiteisėjimo.

Apeliantas pagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino faktines bylos aplinkybes, kad UAB „Klegeta“ ginčijamų sandorių sudarymas buvo būtinas užtikrinti nenutraukiamą savo tiesioginės ūkinės-komercinės veiklos vykdymą, o apmokėjimai už kurą buvo būtini, nes kuro pardavimai iš didmenininko G. V. įmonės „Šoklys“ mažmenininkui UAB „Klegeta“ būdavo vykdomi atskirais sandoriais, kiekvienas kurių neviršydavo 5000 Lt, ir tik atsiskaičius už įvykusį pardavimą, būdavo įmanomas sekantis pardavimas. Neatlikus šių mokėjimų už kurą, atsakovas G. V. įmonė „Šoklys“ būtų nutraukęs kuro (degalų) tiekimą, siekdamas sumažinti riziką dėl galimo neatsiskaitymo. Ieškovui neturint degalų, kuriuos būtų galima parduoti degalinėje mažmeninės prekybos būdu, UAB „Klegeta“ tiesioginė ūkinė-komercinė veikla būtų nutrūkusi ir įmonė, negalėdama vykdyti savo tiesioginės veiklos, būtų patyrusi didesnių nuostolių.

Pirmosios instancijos teismas byloje šių aplinkybių neanalizavo, dėl jų nepasisakė, tik formaliai įvertino, kad atsiskaitymais su atsakovu G. V. įmone „Šoklys“ buvo pažeisti kitų kreditorių, kuriems UAB „Klegeta“ taip pat buvo skolinga, interesai, nes su jais nebuvo atsiskaitoma, t.y. suteikta pirmenybė vienam kreditoriui. Iš esmės tuo pačiu pagrindu teismas formaliai įvertino ir šalių nesąžiningumą. Tai vertintina, kaip teismo pareigos visapusiškai išanalizuoti faktines ir teisines bylos aplinkybes, pažeidimas.

Kasacinis teismas yra nurodęs, jog actio Pauliana negali būti aiškinamas taip, kad sudarytų prielaidas ginčyti sandorius, kurie jų sudarymo metu nebuvo draudžiami ir atitiko įprastą verslo praktiką, nepaisant to, kad jų sudarymo metu skolininkas turėjo įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams, o vėliau jam buvo iškelta bankroto byla. Sprendžiant, ar buvo pažeistos kreditoriaus teisės ginčijamu sandoriu suteikiant pirmenybę kitam kreditoriui, reikia turėti omenyje tai, kad kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai, todėl įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno iš kreditorių reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas net ir esant neįvykdytiems įsipareigojimams kitiems kreditoriams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2012; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-485/2010).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje svarbu išsiaiškinti, kokią konkrečią įtaką kitų kreditorių interesams turėjo tai, kad iki įsiteisėjimo nutarties iškelti bankroto bylą (2013-02-21), tarp UAB „Klegeta“ ir G. V. įmonės „Šoklys“ toliau vyko prekyba degalais; jei ši prekyba kaip pagrindinė įmonės veikla buvo naudinga įmonei ir jos kreditoriams, ar ši prekyba apskritai galėjo būti vykdoma neatsiskaičius už eilinę degalų (kuro) partiją; ar tuo pačiu metu lygiagrečiai, iš įmonės mažmeninės prekybos pajamų, buvo bent dalinai atsiskaitoma su kitais kreditoriais, mokamas darbo užmokestis darbuotojams, atsiskaitoma su valstybinėmis institucijomis.

Pažymėtina, kad laikotarpis nuo 2012-12-20 iki 2013-02-20, t.y. iki nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Klegeta“ įsiteisėjimo, ir laikotarpis nuo 2013-02-21 iki 2013-02-25, teismo turėjo būti analizuojamas ir vertinamas atskirai ir skirtingai, nes nuo 2013-02-21, t.y. įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, įmonės UAB „Klegeta“ valdymo organai neteko savo įgaliojimų (ĮBĮ 10 str. 7 d. 2 punktas), todėl buvęs direktorius M. N. nebeturėjo įgalinimų vykdyti bet kokią įmonės veikla, sudaryti sandorius, o tuo pačiu vykdyti atsiskaitymus su atsakovu. Atskirai šie aspektai byloje neanalizuojami.

Dėl senaties taikymo.

Pirmosios instancijos teismo vertinimas dėl 6 mėnesių termino, nustatyto ĮBĮ 11 str. 3 d. 8 punkte, neteisingas. Sprendžiant dėl to, nuo kada turi būti skaičiuojamas vienerių metų actio Pauliana pareiškimo (ieškinio senaties) terminas (CK 6.66 str. 3 dalis), kai ieškinį pareiškia bankrutuojanti įmonė (bankroto administratorius), kartu turi būti vadovaujamasi ir LR Įmonių bankroto įstatymo (ĮBĮ) 11 str. 3 dalies 8 punktu, t. y. šio punkto 2011-12-22 redakcija (XI-1867), įsigaliojusia nuo 2012-03-01, kurioje buvo nustatyta, kad bankroto administratorius būtent per 6 mėnesių terminą, kuris skaičiuojamas nuo dokumentų apie įmonės sandorius gavimo dienos, turi pareikšti ieškinius dėl sandorių, priešingų bankrutuojančios įmonės veiklai, negaliojimo. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ši ĮBĮ norma taikoma tik tiems atvejams, kai bankroto byla iškelta po minėtos normos naujos redakcijos įsigaliojimo (2012-03-01), nes teisinio reguliavimo srityje galioja taisyklė lex retro non agit – teisės aktas neturi atgalinio veikimo galios, todėl teisės aktai paprastai netaikomi tiems įvykusiems teisiniams faktams ir teisiniams padariniams, kurie atsirado iki naujai priimto teisės akto įsigaliojimo (CK 1.7 straipsnis), (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugpjūčio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-393/2012).

Nagrinėjamu atveju bankroto byla UAB „Klegeta“ iškelta ir bankroto administratorius paskirtas Šiaulių apygardos teismo 2012-12-20 nutartimi, kuri įsigaliojo Lietuvos apeliacinio teismo 2013-02-21 nutartimi minėtą nutartį palikus galioti. Vadinasi byloje turi būti nustatyta, kada bankroto administratorius gavo dokumentus apie ginčijamus sandorius, ar šis terminas nebuvo teismo pratęstas papildomam iki 6 mėnesių terminui, ar 6 mėnesių terminas nebuvo praleistas dėl svarbių priežasčių, suteikiančių pagrindą jį atnaujinti, nes tai nėra naikinamasis terminas.

Šios aplinkybės byloje neanalizuotos.

Dėl trečiojo asmens patraukimo.

Teisėjų kolegija sutinka su apelianto skundo argumentais dėl M. N. patraukimo byloje trečiuoju asmeniu, nes atsakovas G. V. įmonė „Šoklys“ nurodė ketinimą pareikšti regresinį ieškinį M. N. dėl jo galimai nesąžiningais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, todėl M. N., nebūdamas patrauktas trečiuoju asmeniu, prarastų teisė pareikšti savo paaiškinimus bei prieštaravimus šioje byloje, kurioje teismo nustatyti faktai gali turėti prejudicinę galią kitose bylose. Be to, M. N. šioje byloje galėtų išsamiau paaiškinti faktines bylos aplinkybes.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamas sprendimas dėl šių sąlygų egzistavimo nėra paremtas byloje esančiais įrodymais ir jų viseto įvertinimu (CPK 185 str.).

Įrodymų tyrimas ir vertinimas yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva.

Vadovaujantis CPK 327 str. 1 d. 2 p., apeliacinės instancijos teismo teisė yra panaikinti apskųstą teismo sprendimą ir perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme.

Kadangi faktinių aplinkybių nustatymas apeliacinės instancijos teisme yra ribotas todėl, kad peržiūros procedūra varžoma papildomų įrodymų priėmimo apribojimais, tyrimo apimtis susiaurina apeliacinių skundų apimtys. Pirmojoje instancijoje netyrus esminių bylos aplinkybių bei įrodymų, nepateikus jų teisinio vertinimo, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylos išsprendimas negalimas apeliacinėje instancijoje, todėl tikslinga perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Tuo nenusižengiama esminėms civilinio proceso nuostatoms. Proceso operatyvumas yra viena iš principinių proceso nuostatų, tačiau tai nėra savitikslis dalykas. Jo taikymas turi būti tinkamas, kad geriau užtikrintų asmenų teisių įgyvendinimą. Bylos aplinkybės turi būti ištirtos išsamiai ir visapusiškai, o šalims turi būti suteikta teisė pateikti apeliaciją dėl, jų manymu, neteisėtų pirmosios instancijos teismo sprendimų ir jų argumentų. Bylai teisingai išspręsti reikalingi faktai, kaip paminėta, apeliacinėje instancijoje gali būti nustatomi tik ribotai, o po jų nustatymo nesutinkanti su faktinių aplinkybių konstatavimu šalis netenka galimybės į pakartotinį jų persvarstymą. Vadinasi, grąžinus bylą pirmajai instancijai, rungimosi galimybės yra geresnės, o teisė į apeliaciją tuo aspektu, kad galima iš naujo patikrinti faktines aplinkybes, užtikrinama labiau.

Atsižvelgiant į šias aplinkybes, Radviliškio rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 11 d. sprendimas panaikintinas ir byla perduotina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Bylą perdavus nagrinėti iš naujo bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimas apeliacinėje instancijoje nespręstinas.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Radviliškio rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 11 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjai Laisvė AleknavičienėDanutė MatiukienėVilija Valantienė