- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-08-21
- Bylos Nr.
- 2-1368/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-59-3-00173-2012-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Gintaras Pečiulis
- Suinteresuotas asmuo
- D. Ž., R. R., R. P.
- Kategorijos
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 126.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens D. Ž. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2014 m. gegužės 16 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. B2-152-278/2014 pagal bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Freonetas“ administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Tytus“ pareiškimą dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Freonetas“ bankroto pripažinimo tyčiniu, dalyvaujant suinteresuotiems asmenims D. Ž., R. R. ir R. P..
Panevėžio apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 14 d. nutartimi UAB „Freonetas“ iškelta bankroto byla, bankrutuojančios įmonės administratoriumi paskirta UAB „Tytus“.
BUAB „Freonetas“ administratoriaus įgaliotas asmuo kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydamas pripažinti UAB „Freonetas“ bankrotą tyčiniu. Nurodė, kad įmonės valdymo organai administratoriui nei bendrovės turto, nei dokumentų neperdavė, todėl darytina išvada, kad turtas buvo paslėptas ir/ar iššvaistytas. Paskutiniai UAB „Freonetas“ finansinės atskaitomybės dokumentai VĮ Registrų centrui pateikti tik už 2009 m. Tuo metu įmonė turėjo 387 670 Lt vertės turto, kuris administratoriui nebuvo perduotas. Kreditoriams padaryta 387 670 Lt žala, kuri įsiteisėjusiu Panevėžio apygardos teismo 2013 m. kovo 15 d. sprendimu už akių yra priteista iš bendrovės vadovo D. Ž.. Remiantis VĮ Registrų centro duomenimis, UAB „Freonetas“ veiklą vykdė iki 2009 m. Bendrovė 2007 m. su AB Ūkio banku buvo sudariusi sąskaitos kreditavimo (overdrafto) sutartį, pagal kurią pasinaudojo ir bankui nesugrąžino 9 616,38 Lt skolos. Su AB Ūkio banku 2008 m. taip pat buvo sudaryta kredito sutartis Nr. 08/03-415. Bendrovė negrąžino bankui 200 000 Lt kredito, nemokėjo palūkanų ir delspinigių. Nuo 2007 m. įmonės ilgalaikis turtas nuolat mažėjo, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai augo. Įmonės vadovas D. Ž. 2011 m. kovo 29 d., bendrovei realiai esant nemokiai, UAB „Freonetas“ akcijas perleido R. R.. Sąmoningais ir tyčiniais įmonės vadovų veiksmais 2009 m. balanse nurodytas turtas nebuvo išsaugotas ir perduotas administratoriui, tokiu neteisėtu veikimu siekiant išvengti prievolių kreditoriams. UAB „Freonetas“ vadovai, sudarydami kredito sutartis įmonei turint pradelstų įsipareigojimų, net neketino gautų lėšų naudoti bendrovės ekonominei padėčiai gerinti.
Panevėžio apygardos teismas 2013 m. gruodžio 11 d. nutartimi UAB „Freonetas“ bankrotą pripažino tyčiniu. Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. vasario 13 d. nutartimi panaikino Panevėžio apygardos teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nutartį ir perdavė klausimą dėl UAB „Freonetas“ bankroto pripažinimo tyčiniu pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nustatęs, kad teismas nesilaikė ĮBĮ 20 straipsnio 4 dalyje nustatytų procedūrų – nepranešė bankrutavusios įmonės kreditoriams apie gautą prašymą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu.
Panevėžio apygardos teismas 2014 m. gegužės 16 d. nutartimi UAB „Freonetas“ bankrotą pripažino tyčiniu.
Teismas nustatė, kad BUAB „Freonetas“ finansinės atskaitomybės dokumentų VĮ Registrų centrui neteikia nuo 2010 m. Pagal 2009 m. gruodžio 31 d. duomenis, bendrovė turėjo 387 670 Lt vertės turto, tačiau įsipareigojimai kreditoriams sudarė 382 568 Lt. Įmonės ilgalaikio turto vertė nuolat mažėjo, o mokėtinos sumos didėjo: 2007 m. gruodžio 31 d. balanse buvo apskaitomas 114 286 Lt vertės ilgalaikis turtas, 2008 m. gruodžio 31 d. balanse ilgalaikio turto sumažėjo iki 92 532 Lt. Per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai 2007 m. sudarė 336 765 Lt, 2008 m. – 372 525 Lt, o 2009 m. – 382 568 Lt. Pardavimo pajamos 2007 m. sudarė 450 372 Lt, 2008 m. sumažėjo beveik 3 kartus ir sudarė 121 897 Lt, 2009 m. sumažėjo iki 105 662 Lt. UAB „Freonetas“ negrąžino AB Ūkio bankui 9 616,38 Lt skolos pagal 2007 m. sąskaitos kreditavimo (overdrafto) sutartį bei 200 000 Lt skolos pagal 2008 m. kredito sutartį. Iš administratoriaus paaiškinimų teismas nustatė, kad pagal kredito sutartis gautos lėšos nebuvo naudojamos įmonės skoloms dengti ar pardavimams didinti. Šios aplinkybės leido teismui daryti išvadą, kad blogėjant įmonės finansinei būklei, turint pradelstų įsipareigojimų, UAB „Freonetas“ valdymo organai, sudarydami kredito sutartis ir neketindami gautų lėšų naudoti įmonės ekonominei padėčiai gerinti bei negrąžindami bankui kredito sumų, nemokėdami delspinigių ir palūkanų, sąmoningai didino bendrovės įsipareigojimus, toliau blogindami įmonės ir jos kreditorių finansinę būklę bei nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Teismas nustatė, kad įmonės finansinė būklė nuo 2007 m. tik blogėjo, o aptarti balanso duomenys leido teismui konstatuoti, kad jau 2008 m. UAB „Freonetas“ vadovui, akcininkui kilo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Administracijos vadovai R. P., vėliau D. Ž. bankroto bylos iškėlimo neinicijavo, nors UAB „Freonetas“ 2008 m. realiai buvo nemoki įmonė, nevykdė įsipareigojimų, o pradelstos skolos viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės. UAB „Freonetas“ vadovas D. Ž. neperdavė teismo paskirtam bankroto administratoriui jokio įmonės turto ir dokumentų, todėl nėra galimybės nustatyti debitorių, išieškoti iš debitorių skolas bei realizuoti turtą. Teismas nenustatė, kad D. Ž. įmonės turtą būtų perdavęs akcininkui R. R.. Vengimas perduoti įmonės dokumentus leido teismui konstatuoti, jog tuo galbūt yra siekiama nuslėpti vadovų sudarytus įmonei nuostolingus sandorius, neteisėtą bendrovės turto iššvaistymą ar perleidimą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs, kad įmonės valdymo organai sąmoningai nevykdė įstatymais nustatytų reikalavimų vesti įmonės buhalterinę apskaitą, taip pat įmonei esant nemokiai kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, sprendė, jog yra pagrindas UAB „Freonetas“ bankrotą pripažinti tyčiniu.
Suinteresuotas asmuo D. Ž. pateikė atskirąjį skundą, prašydamas panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2014 m. gegužės 16 d. nutartį. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
Teismas nepagrįstai nevertino ekonominės krizės įtakos verslui. Sutartinius įsipareigojimus UAB „Freonetas“ vykdė kiek galėjo, tačiau situacija pakito 2008 m. pabaigoje, atsiradus ekonomikos nuosmukiui. Pradėjo vėluoti atsiskaitymai, sumažėjo užsakymų.Pareiškime bei skundžiamoje nutartyje nenurodomas nei vienas sandoris, kuris būtų nenaudingas įmonei. Turtas buvo perimtas banko, todėl argumentas, jog jis buvo iššvaistytas, visiškai nepagrįstas. Pats administratorius neperima likusio turto, t. y. automobilio SEAT INCA.Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad UAB „Freonetas“ 2010 m. sausio 5 d. sumokėjo įsiskolinimą VSDF biudžetui. Tai įrodo, kad įmonė vykdė įsipareigojimus, t. y. vykdė veiklą ir iš veiklos gautomis pajamomis mažino įsiskolinimą. Pirmosios instancijos teismas į tai neatsižvelgė.
Atsiliepimų į atskirąjį skundą negauta.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str., 338 str.).
Nagrinėjamoje byloje apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria UAB „Freonetas“ bankrotas pripažintas tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalis tyčinį bankrotą apibrėžia kaip įmonės privedimą prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad, sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tokie atvejai, kai dėl įmonės valdymo organų sprendimų yra nuostolingai perleidžiamas, sunaikinamas, sugadinamas ar iššvaistomas įmonės turtas, sudaromi sandoriai, kurių vykdymas reiškia nepagrįstai didelę finansinę naštą įmonei, atliekami veiksmai, kuriais siekiama sužlugdyti įmonę ir perkelti jos veiklą į kitą tų pačių ar susijusių asmenų naujai įsteigtą įmonę, atsiskaitoma tik su tam tikrais kreditoriais ir pan., gali būti vertinami kaip tyčinio įmonės bankroto požymiai. Pažymėtina, kad tam, jog būtų galima pripažinti bankrotą tyčiniu, nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio įmonės bankrotą, tačiau turi būti vertinama aplinkybių visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1045/2003; 2004 m. rugsėjo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2004). Tai gali būti tokios aplinkybės, kurios yra susijusios su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitos aplinkybės, nulėmusios įmonės nemokumą įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste. Tais atvejais, kai nustatomas tyčinis blogas įmonės valdymas, kuris gali atsiskleisti sąmoningai vykdoma neteisinga investicijų politika, ydinga įmonės veikla ir plėtra, blogu vadovavimu įmonės komercinei, ūkinei ir finansinei veiklai, netinkamu darbo, technologinių procesų organizavimu, žinomai nenaudingų įmonei sandorių sudarymu, neatlikimas tų ekonominių veiksmų ir finansinių operacijų, kurias būtina atlikti konkrečioje situacijoje, yra pagrindas įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu. Taigi bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, kurie rodo, kad įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. kad bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-648/2013; 2014 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2014).
ĮBĮ 20 straipsnyje įstatymų leidėjas nustatė bankroto kilimo požymius, kurių bent vienam esant, teismas gali pripažinti bankrotą tyčiniu (ĮBĮ 20 str. 2 d.), taip pat apibrėžti tam tikri požymiai, kuriems esant preziumuojama, kad bankrotas yra tyčinis (ĮBĮ 20 str. 3 d.).
Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog BUAB „Freonetas“ valdymo organai nevykdė ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonei jau 2008 m. esant nemokiai, taip pat nevykdė įstatymais nustatytų reikalavimų tinkamai tvarkyti bendrovės buhalterinę apskaitą (ĮBĮ 20 str. 2 d. 5 p.), pripažino bankrotą tyčiniu.
ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad jeigu įmonei esant faktiškai nemokiai, jos vadovas nesikreipia į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o toliau didina įmonės įsipareigojimus, tai tokia įmonės vadovo veikla gali būti vertinama kaip siekis tyčia privesti įmonę prie bankroto. Tačiau savaime aplinkybė, kad įmonės finansinė padėtis pablogėjo ir įmonė tapo galbūt nemoki, nereiškia tyčinio bankroto. Juolab jeigu įmonė, pablogėjus finansinei padėčiai, dar kelerius metus vykdė ūkinę komercinę veiklą, jos kreditoriai neinicijavo įmonei bankroto procedūrų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2012).
Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad UAB „Freonetas“ buvo įsteigta 2005 m. birželio 2 d. Paskutiniai įmonės finansinės atskaitomybės dokumentai VĮ Registrų centrui buvo pateikti už 2009 metus. Kadangi įmonės vadovas D. Ž. nei bankroto administratoriui, nei teismui neteikė įmonės buhalterinių dokumentų, todėl pirmosios instancijos teismas, vertindamas UAB „Freonetas“ finansinę padėtį, pagrįstai rėmėsi VĮ Registrų centrui pateiktais 2007-2009 m. duomenimis. Nustatyta, kad pagal 2007 m. balansą įmonė turėjo 376 939 Lt vertės turto (ilgalaikis turtas – 114 286 Lt, trumpalaikis – 262 653 Lt), o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai siekė 211 939 Lt. Pagal 2008 m. balanso duomenis įmonė turėjo 359 481 Lt vertės turto (ilgalaikis turtas – 92 532 Lt, trumpalaikis – 266 886 Lt), per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai siekė 298 408 Lt (2 t., 37 b. l.). Pagal 2009 m. balansą UAB „Freonetas“ turtą sudarė 387 670 Lt (ilgalaikis turtas – 14 390 Lt, trumpalaikis – 373 280 Lt), o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 382 568 Lt (2 t., 28 b. l.). Taigi šie finansinės atskaitomybės dokumentai patvirtina, kad UAB „Freonetas“ balanse apskaitomo ilgalaikio turto vertė nuolat mažėjo, o mokėtinos sumos didėjo. Nustatyta, kad Panevėžio apygardos teismas, gavęs VSDFV Panevėžio skyriaus pareiškimą, 2009 m. gruodžio 30 d. nutartimi buvo iškėlęs atsakovui bankroto bylą (2 t., 136 b. l.). Lietuvos apeliacinis teismas, nors ir pripažino, kad pagal bylos duomenis pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamą pagrindą spręsti, jog įmonė yra nemoki, tačiau 2010 m. vasario 4 d. nutartimi panaikino Panevėžio apygardos teismo 2009 m. gruodžio 30 d. nutartį, kadangi UAB „Freonetas“ pateikė duomenis, jog sumokėjo kreditoriui VSDFV Panevėžio skyriui 4 541,15 Lt skolą, taip pat pateikė duomenis apie vykdomą veiklą – 2009 m. gruodžio 4 d. sudarytą rangos sutartį su UAB „Ramsita“ (2 t., 137 b. l.).
Aukščiau išdėstyti faktiniai duomenys byloje patvirtina, kad UAB „Freonetas“ finansinė būklė jau nuo 2007 m. tolydžio blogėjo, įmonė turėjo problemų dėl atsiskaitymų su kreditoriais, vienas iš jų (VSDFV Panevėžio skyrius) 2009 m. buvo inicijavęs bankroto bylos iškėlimą. Nors, kaip minėta, buvo teikiami duomenys, jog 2009 m. gruodžio 4 d. UAB „Freonetas“ sudarė rangos sutartį su UAB „Ramsita“, tačiau byloje nėra įrodymų apie šios sutarties vykdymą ar įvykdymą. Įmonės vadovas D. Ž. nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė jokių duomenų, kad įmonė ir toliau (po 2009 m. inicijuoto bankroto) vykdė veiklą. Įvertinęs šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad įmonės valdymo organai (R. P., vėliau D. Ž.), įmonei susidūrus su finansiniais sunkumais ir jau 2008 m. realiai esant nemokiai, nesiėmė ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos savalaikiai kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, bet toliau didino įmonės įsipareigojimus.
Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad UAB „Freonetas“ 2007 m. buvo sudaręs su AB Ūkio banku sąskaitos kreditavimo (overdrafto) sutartį, pagal kurią negrąžino bankui 9 616,38 Lt skolos, nemokėjo delspinigių ir palūkanų, o 2008 m. su AB Ūkio banku buvo sudaręs kredito sutartį, pagal kurią negrąžino 200 000 Lt kredito, nemokėjo delspinigių ir palūkanų. Administratoriaus teigimu, pagal minėtas sutartis gautos lėšos nebuvo naudojamos bendrovės skoloms dengti ar pardavimams didinti. Paaiškinimų, kur buvo naudojamos pagal sąskaitos kreditavimo (overdrafto) ir kredito sutartis gautos lėšos, apeliantas nepateikė.
Minėta, jog teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad yra bent vienas iš ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų požymių. Vienas jų – jeigu teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros (ĮBĮ 20 str. 2 d. 5 p.).
Panevėžio apygardos teismui 2012 m. rugsėjo 14 d. nutartimi iškėlus atsakovui UAB „Freonetas“ bankroto bylą, įmonės vadovas buvo įpareigotas perduoti bankroto administratoriui UAB „Freonetas“ turtą pagal finansinę atskaitomybę, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo duomenimis, įmonės antspaudą ir visus dokumentus (1 t., 63 b. l.). Įmonės vadovui D. Ž. nevykdant šio įpareigojimo, Panevėžio apygardos teismo 2013 m. sausio 11 d. nutartimi jam buvo skirta 5 000 Lt bauda (1 t., 124 b. l.), tačiau net ir po baudos paskyrimo nei bendrovės turtas, nei dokumentai administratoriui perduoti nebuvo. BUAB „Freonetas“ vadovui neperdavus bankroto administratoriui jokių įmonės dokumentų, administratorius negalėjo vykdyti savo pareigų ir ginti kreditorių interesų, nes nebuvo galimybės nustatyti įmonės turto, debitorių, iš kurių galima būtų išieškoti skolas ir bent iš dalies padengti kreditorių reikalavimus, taip pat patikrinti įmonės sudarytus sandorius. Nepavykus išreikalauti iš buvusio įmonės vadovo dokumentų ir turto, bankroto administratorius kreipėsi į teismą su prašymu apriboti buvusiam įmonės vadovui D. Ž. teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu. Panevėžio apygardos teismas 2013 m. birželio 27 d. nutartimi tokį prašymą tenkino ir apribojo D. Ž. teisę 3 metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu (1 t., 197-199 b. l.). Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. rugsėjo 19 d. nutartimi Panevėžio apygardos teismo 2013 m. birželio 27 d. nutartį paliko nepakeistą (2 t., 8-13 b. l.).
Apeliantas pirmosios instancijos teismui buvo pateikęs 2011 m. kovo 25 d. perdavimo-priėmimo aktą, neva patvirtinantį, kad visi UAB „Freonetas“ dokumentai ir antspaudai buvo perduoti naujam įmonės akcininkui R. R. (1 t., 188 b. l.). Tačiau iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų bazės nustatyta, kad įsiteisėjusiu Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 21 d. baudžiamuoju įsakymu (baudžiamoji byla Nr. 1-254-830/2014) buvęs UAB „Freonetas“ vadovas D. Ž. pripažintas kaltu pagal BK 223 straipsnio 1 dalį (aplaidus apskaitos tvarkymas) ir 300 straipsnio 1 dalį (dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu). Minėtoje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad D. Ž., būdamas UAB „Freonetas“ direktoriumi, pagamino netikrą dokumentą – 2011 m. kovo 25 d. perdavimo-priėmimo aktą, jame įrašydamas tikrovės neatitinkančius duomenis, t. y. kad D. Ž. perduoda, o naujasis UAB „Freonetas“ akcininkas R. R. priima visus buhalterinės apskaitos ir juridinius dokumentus, antspaudus bei pasirašė už R. R., imituodamas šio parašą, taip pat nustatyta, kad D. Ž. aplaidžiai tvarkė teisės aktų reikalaujamą UAB „Freonetas“ buhalterinę apskaitą ir dėl neišsaugotų buhalterinės apskaitos dokumentų negalima iš dalies nustatyti įmonės veiklos ir įsipareigojimų dydžio ar struktūros.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, įmonės vadovo veiksmai, neperduodant bankroto administratoriui bendrovės dokumentų ir turto, atitinka ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatytą tyčinio bankroto požymį, t. y. bendrovės buhalteriniai dokumentai buvo tvarkomi netinkamai, jie neišsaugoti, todėl nėra galimybės nustatyti įmonės tikrosios veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ar struktūros, taip pat patikrinti įmonės sudarytus sandorius.
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis ir nustatytas faktines aplinkybes, pripažįsta pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, jog įmonė buvo privesta prie bankroto tyčia, jos valdymo organams nevykdant įstatymais nustatytų reikalavimų tinkamai tvarkyti įmonės buhalterinę apskaitą, taip pat nevykdant įstatymo nustatytos pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonei esant faktiškai nemokiai (ĮBĮ 8 str. 1 d., 20 str. 2 d. 5 p.). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas BUAB „Freonetas” bankrotą tyčiniu, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią naikinti ar keisti atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panevėžio apygardos teismo 2014 m. gegužės 16 d. nutartį palikti nepakeistą.