Kauno apygardos teismo nutartis, 2A-1528-230/2013

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2013-10-01
Bylos Nr.: 2A-1528-230/2013
Teisminio proceso Nr.: 2-21-3-01117-2009-9
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Aušra Baubienė (pirm.), Nijolia Indreikienė (pran.), Albina Rimdeikaitė
Ieškovas: E. P.
Atsakovas: P. P.

Kategorijos

75.6.2pavadinimo nepavyko patikrinti
75.8pavadinimo nepavyko patikrinti
77.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
78.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
121.21pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-1528-230/2013Teisminio proceso Nr. 2-21-3-01117-2009-9Procesinio sprendimo kategorija: 75.6.2; 75.8; 77.4.2; 78.2.1; 121.14; 121.21. (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. spalio 1 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Baubienės (kolegijos pirmininkė), Nijolios Indreikienės (pranešėja), Albinos Rimdeikaitės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės E. P. ir atsakovo P. P. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. balandžio 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2680-540/2013 pagal ieškovės E. P. patikslintą ieškinį atsakovui P. P., institucijai, teikiančiai byloje išvadą, Kauno rajono savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyriui dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo priteisimo, turto pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe ir jo padalinimo bei atsakovo P. P. priešieškinį ieškovei E. P. ir institucijai, teikiančiai byloje išvadą, Kauno rajono savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyriui dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo jam priteisimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinius skundus ir civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė patikslintu ieškiniu pirmosios instancijos teismo prašė dukters V. P., gim. (duomenys neskelbtini) gyvenamąją vietą nustatyti su jos motina - ieškove; nuo kreipimosi į teismą dienos priteisti iš atsakovo jo nepilnametės dukters V. P. materialiniam išlaikymui po 500 Lt kas mėnesį mokamų periodinių piniginių išmokų iki Vakarės pilnametystės, išlaikymo sumą indeksuojant Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją; pripažinti, kad gyvenamasis namas lAlp su kiemo statiniais, ūkio pastatas 21lp ir ūkio pastatas 3Ilp, esantys (duomenys neskelbtini), yra E. P. ir P. P. bendroji jungtinė nuosavybė; ieškovei asmeninės nuosavybės teise priteisti: gyvenamąjį namą lAlp su kiemo statiniais, kurių vertė – 221 300 Lt, ūkio pastatą 2Ilp, kurio vertė - 10 400 Lt, esančius (duomenys neskelbtini), viso turto - už 231 700 Lt; atsakovui asmeninės nuosavybės teise priteisti: automobilį CHRYSLER VOYAGER, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 6 000 Lt vertės, plastmasės gaminių liejimo stakles 10 000 Lt vertės, ūkio pastatą 3Ilp, esantį (duomenys neskelbtini) 24 000 Lt vertės, 10 000 Lt pinigų sumą, gautą už santuokos metu įgytų miškų ūkio paskirties žemės sklypų unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) pardavimą, viso turto - už 50 000 Lt; priteisti atsakovui iš ieškovės kompensaciją už jai tenkantį didesnės vertės turtą - 11 606 Lt bei visas ieškovės turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovė nurodė, kad 2001-06-16 teismo sprendimu buvo nutraukta jos ir atsakovo santuoka, ištuoka įregistruota 2004-07-16, todėl nuo šio momento laikoma santuoka pasibaigusia. Ieškovė prašė dukters Vakarės gyvenamąją vietą nustatyti su ja. Nurodė, kad jos išlaikymui per mėnesį reikalinga apie 700 - 1 000 Lt suma, ji viena išlaikyti dukrą Vakarę neturi galimybių, todėl prašė jos išlaikymui iš atsakovo priteisti 500 Lt (teismo posėdžio metu - 400 Lt) per mėnesį. Prašydama padalinti turtą nurodė, kad iki kreipimosi į teismą ji su atsakovu gyveno kartu bei vedė bendrą ūkį. 2000 m. rugsėjo mėn. ieškovė nupirko žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kurio ½ dalį perrašė atsakovui, jo įkalbėta tam, kad būtų lengviau vykdyti namo statybą. 2001 m. šalys sklype pradėjo statytis namą. Namą statėsi iš bendrų lėšų, nes tuo metu jie turėjo bendrą verslą. Kol statėsi namą, ieškovė ir atsakovas su dukromis gyveno atsakovui priklausančiame bute, kurį atsakovas 2003-03-04 pardavė, po to dar kurį laiką gyveno ieškovės tėvų bute. Šalys vedė bendrą ūkį, kartu lankydavosi pas ieškovės ir atsakovo giminaičius. Namas ir ūkiniai pastatai faktiškai buvo pastatyti 2001-2003 m., 2003 m. šeima jame apsigyveno, tačiau namas pripažintas tinkamu naudoti 2006 m., šalys iki 2011 m. gyveno kartu. Ieškovė prašė pripažinti pastatytą gyvenamąjį namą bei kartu pastatytus ūkinius pastatus bendra jos ir atsakovo jungtine nuosavybe. Ieškovė taip pat nurodė, kad gyvenant santuokoje buvo nupirkti du miškų ūkio paskirties sklypai, kuriuos atsakovas be ieškovės žinios pardavė ir taip sumažino jų bendrą turtą, todėl prašė priteisti kompensaciją. Santuokos metu šalys buvo įsigiję plastmasės gaminių liejimo stakles, su kuriomis abu dirbo, ir automobilį CHRYSLER VOYAGER, todėl šį turtą, ieškovės įvertintą po 1 000 Lt (pareiškime buvo nurodžiusi automobilio vertę - 6 000 Lt, staklių vertę 10 000 Lt), taip pat prašė pripažinti bendrąja jungtine nuosavybe. Ieškovė remdamasi tuo, kad su ja gyvena abi dukros, atsakovas ne kartą jos atžvilgiu naudojo fizinį smurtą, prašė dalinant jų santuokinį turtą nukrypti nuo lygių dalių, pripažįstant jai teisę į 2/3 dalis, o atsakovui į 1/3 dalį turto. Kadangi bendras gyvenimas būtų neįmanomas dėl atsakovo elgesio, ieškovė prašė namą su vienu ūkiniu pastatu paskirti jai, o kitą turtą paskirti atsakovui, o iš jos atsakovui priteisti 11 606 Lt (posėdžio metu nurodė 25 606 Lt) piniginę kompensaciją už jai tenkančią didesnę turto dalį.

Atsakovas priešieškiniu prašė nepilnametės dukters Vakarės gyvenamąją vietą nustatyti su atsakovu, priteisti iš ieškovės išlaikymą nepilnametei dukrai Vakarei periodinėmis išmokomis po 300 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki jos pilnametystės atsakovui uzufrukto teise, priteistą išlaikymo sumą indeksuojant kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją. Tačiau po atliktos vaiko teismo psichologijos ekspertizės atsakovas, atsižvelgdamas į vaiko norą, atsisakė priešieškinio reikalavimų.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2013 m. balandžio 12 d. sprendimu patikslintą ieškinį tenkino iš dalies, bylą priešieškinio dalyje nutraukė. Nepilnametės dukros V. P., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą nustatė su jos motina - ieškove. Priteisė iš atsakovo dukters V. išlaikymui po 400 Lt kas mėnesį mokamų periodinių piniginių išmokų nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki Vakarės pilnametystės 2018-05-24, išlaikymo sumą indeksuojant kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją. Priteisto išlaikymo lėšų tvarkytoja uzufrukto teise paskyrė įstatyminę vaiko atstovę - ieškovę. Nustatė, kad gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) su kiemo statiniais, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkio pastatas 21lž, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir ūkio pastatas 3Ilp, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini) yra bendroji jungtinė sutuoktinių E. P. ir P. P. nuosavybė. Šalių santuokoje įgytą turtą padalino sekančiai: ieškovei E. P. asmeninės nuosavybės teise priteisė gyvenamąjį namą lAlp, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) su kiemo statiniais, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vertė – 221 300 Lt, ūkio pastatą 2Ilž, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vertė - 10 400 Lt, esančius (duomenys neskelbtini), viso turto - už 231 700 Lt; atsakovui P. P. asmeninės nuosavybės teise priteisė automobilį CHRYSLER VOYAGER, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 1 000 Lt vertės, plastmasės gaminių liejimo stakles 1 000 Lt vertės, ūkio pastatą 31lp, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), 24 000 Lt vertės, 10 000 Lt tolygią pinigų sumą, gautą už santuokos metu įgytų miškų ūkio paskirties žemės sklypų unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) pardavimą, viso turto - už 36 000 Lt. Iš ieškovės priteisė atsakovui 97 850 Lt kompensaciją už jai tenkantį didesnės vertės turtą. Priteisė iš atsakovo ieškovei 150 Lt jos sumokėto žyminio mokesčio, valstybei - 3 572 Lt žyminio mokesčio bei 158,07 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad šalių santuoka teismo sprendimu nutraukta 2001-07-11, tačiau ištuoka įregistruota 2004-07-16. Šalys yra V. P., gim. (duomenys neskelbtini) tėvai. 2001-09-24 turto dalybų sutarties pagrindu ieškovei ir atsakovui atiteko po ½ dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini). Leidimas vykdyti statybos darbus atsakovui išduotas 2001-11-05, o 2006-04-13 aktu gyvenamasis namas su ūkiniu pastatu 2I1/ž, nurodytu adresu (duomenys neskelbtini) pripažinti tinkamais naudoti. Atsakovo nuosavybės teise registruotas gyvenamasis namas ir ūkio pastatas bei ½ žemės sklypo, esantys (duomenys neskelbtini). Ieškovės nuosavybės teise registruota ½ žemės sklypo, esančio tuo pačiu adresu. Atsakovo nuosavybės teise buvo įregistruoti 2 žemės sklypai, esantys (duomenys neskelbtini): unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įgyti 2001-11-06 ir 2001-11-09 pirkimo-pardavimo sutarčių pagrindu. 2009-07-14 sutartimi atsakovas šiuos du žemės sklypus pardavė už bendrą 10 000 Lt sumą. Atsakovo vardu taip pat registruotas automobilis CHRYSLER VOYAGER, v/n (duomenys neskelbtini). 2001-06-04 dovanojimo sutartimi T. P. padovanojo P. P. 165 000 Ukrainos grivinų, kas atitinka 30 000 JAV dolerių, žemės sklypo įsigijimui ir gyvenamojo namo statybai bei jo įrangai. 2003-03-24 sutartimi atsakovas už 32 000 Lt pardavė butą, esantį (duomenys neskelbtini). Dėl netinkamo atsakovo elgesio šeimoje fakto ištyrimo ieškovė kreipėsi į Kauno r. PK Karmėlavos PN, Vaikų teisių apsaugos tarnybą, todėl tarp šalių susiklostę priešiški santykiai.

Pirmosios instancijos teismas tenkino ieškinio reikalavimą dėl dukters V. gyvenamosios vietos nustatymo su ieškove, kadangi tarp šalių dėl to neliko ginčo, ir atsakovas atsisakė priešieškinio. Spręsdamas nepilnamečio vaiko išlaikymo klausimą, pirmosios instancijos teismas įvertino šalių turtinę padėtį patvirtinančius įrodymus ir padarė išvadą, kad negalima teigti, kad kurio nors iš tėvų turtinė padėtis būtų žymiai geresnė. Todėl teismas, įvertinęs išlaikymui reikalingų lėšų apimtį (700 - 1 000 Lt), kurias pripažino pagrįstomis, sprendė, kad iš atsakovo priteistinas dukrai Vakarei išlaikymas po 400 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki vaiko pilnametystės.

Teismas, spręsdamas turto pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe ir jo padalijimo klausimus, nustatė, kad santuoka pasibaigė tik 2004-07-16 įregistravus ištuoką. Teismo sprendimu šalių santuokinis turtas nebuvo padalintas. Todėl teismas sprendė, kad atsakovo 2001 m. lapkričio mėn. įgyti žemės sklypai, esantys (duomenys neskelbtini), ieškovei ir atsakovui priklausė bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Atsakovas šiuos sklypus pardavė po ieškovės kreipimosi į teismą, be jos žinios ir sutikimo. Kadangi šalių santykiai konfliktiški, teismas atmetė atsakovo paaiškinimą, kad už žemės sklypus gauti pinigai buvo panaudoti maisto pirkimui bei kitoms bendroms reikmėms, kadangi nebuvo pateikta jokių tai patvirtinančių įrodymų. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas už parduotus žemės sklypus gautus 10 000 Lt panaudojo savo reikmėm, todėl ieškovė turi teisę į bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės sumažėjimo kompensavimą.

Tarp šalių nebuvo ginčo dėl automobilio CHRYSLER VOYAGER, v/n (duomenys neskelbtini) teisinio režimo bei jo vertės, t. y. 1 000 Lt ir dėl liejimo staklių vertės 1 000 Lt, tačiau atsakovas teigė, kad staklės yra jo asmeninė nuosavybė. Teismas iš ieškovės liudytojo V. T. paaiškinimų nustatė, kad ginčo staklės iš pradžių priklausė ieškovės broliui, kuris jomis kartu su atsakovu vykdė bendrą veiklą, o vėliau tas stakles apie 2004 m. pardavė atsakovui, o ieškovė toliau kartu su sutuoktiniu bei broliu dirbo minėtomis staklėmis. Todėl teismas sprendė, kad daugiau tikėtina, kad atsakovas minėtas stakles nupirko iki šalių ištuokos įregistravimo, ir dirbant jomis gaunamas pelnas buvo naudojamas šeimos interesams tenkinti, todėl padarė išvadą, kad liejimo staklės yra bendroji jungtinė šalių nuosavybė ir įtrauktinos į dalintino santuokoje įgyto turto balansą.

Teismas nustatė, kad ginčo gyvenamasis namas su ūkiniais pastatais pradėtas statyti 2001 m. šalims esant sutuoktiniais, kartu gyvenant ir vedant bendrą ūkį, ką patvirtino liudytojai, taip pat nustatė, kad dauguma statybinių medžiagų pirkta 2001 m. Šalys į ginčo namą įsikėlė gyventi apie 2003 m., kuriame toliau kartu gyvendami jį įsirenginėjo. Nors nekilnojamojo turto registre gyvenamasis namas ir ūkio pastatas bei ½ žemės sklypo, esantys (duomenys neskelbtini), 2006-09-27 įregistruoti atsakovo nuosavybės teise, tačiau teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė išvadą, kad pagrindiniai gyvenamojo namo statybos darbai buvo atlikti iki 2004-07-16, t. y. iki šalių santuokos nutraukimo momento, todėl šis turtas šalims priklauso bendrąją jungtine nuosavybe. Atsakovo argumentą, kad ginčo gyvenamasis namas yra jo asmeninė nuosavybė, kadangi jis buvo statomas iš jo asmeninių, t. y. jo motinos padovanotų bei už parduotą butą gautų lėšų, atmetė kaip neįrodytą. Teismas šią išvadą grindė tuo, kad leidimas vykdyti statybos darbus atsakovui išduotas 2001-11-05, t. y. po 2001-06-04 pinigų dovanojimo sutarties sudarymo. Teismas nustatė, kad atsakovas P. P. iš Ukrainos Ivano-Frankivsk banko per du kartus, t.y. 2001-07-18 ir 2001-08-28 pervedė bendrą 30 000 JAV dolerių sumą į savo sąskaitą Vilniaus banko Kauno filiale. Įvertinęs ieškovės paaiškinimus, jog atsakovo tėvai gyveno gana vargingai ir todėl minėtus pinigus pats atsakovas nusivežė į Baltarusiją, o po to deklaravo kaip dovanotus bei tai, kad iki 2001-11-05 leidimo vykdyti statybos darbus išdavimo sutuoktinių sąskaitose nebuvo didelių pinigų sumų, kurios būtų pakankamos namo statybai, teismas sprendė, kad daugiau tikėtina, kad atsakovo motina T. P. sūnui namo statybai padovanojo 30 000 JAV dolerių, kas pagal tuo metu buvusį valiutų kursą atitinka 120 000 Lt. Teismo nuomone, atsakovui padovanota pinigų suma nebuvo pakankama pastatyti ginčo statinius. Kadangi atsakovas iki namo statybos turėjo savo verslą bei iš jo gaudavo tam tikras pajamas ir dėl to šeima turėjo bendrų lėšų, teismas padarė išvadą, kad šalys namo statybai panaudojo tiek T. P. padovanotus, tiek šeimos turėtus bendrus pinigus. Teismas, nustatęs, kad atsakovo sąskaitose 2003 m. buvo pakankamai lėšų namo statybai, nepripažino, jog jo lėšos, gautos už parduotą jam priklausiusį butą, buvo panaudotos namo ir ūkinių pastatų statybai ir įrengimui, kadangi tokių įrodymų atsakovas nepateikė. Dėl nurodytų aplinkybių teismas padarė išvadą, kad gyvenamasis namas su ūkiniais pastatais, esantys (duomenys neskelbtini), yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė.

Teismas nustatė, kad name šiuo metu gyvena ieškovė kartu su nepilnametėmis dukromis V. ir J., šalių dukra V. ginčo name gyvena apie 10 m., todėl šioje gyvenamojoje vietoje mergaitei yra susiformavę gyvenimo įpročiai bei draugų ratas, ieškovė kitos gyvenamosios patalpos neturi, tarp ieškovės ir atsakovo yra susiklostę itin priešiški santykiai, atsakovas šiuo metu yra išsikėlęs gyventi į kitą gyvenamąją vietą. Įvertinęs šis aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad prioritetines nepilnametės dukters teises bei jos interesus geriausiai atitiktų gyvenamojo namo su ūkio pastatu 2I1p priteisimas ieškovei, likusį turtą priteisiant atsakovui, o iš ieškovės atsakovui priteisiant piniginę kompensaciją už jai tenkančią didesnę turto vertę.

Šalies argumentai

Ieškovė prašė dalijant santuokoje įgytą turtą nukrypti nuo lygių dalių ir jai pripažinti teisę į 2/3 turto dalis, atsakovui – į 1/3 turto dalį, atsižvelgiant į tai, kad su ieškove lieka gyventi jos ir atsakovo nepilnametė dukra bei kita ieškovės dukra, taip pat į tai, kad atsakovas išsivežė didžiąją dalį santuokos metu įsigytos buitinės technikos, masažinę vonią ir kt., be to, atsakovas šalims gyvenant kartu smurtavo ieškovės atžvilgiu. Teismas atsižvelgė į tai, kad ieškovė ir atsakovas yra panašaus amžiaus, atsakovas nepateikė įrodymų, kad jis turi 2-os grupės invalidumą, o ieškovė nepateikė įrodymų, kad dėl atsakovo netinkamo elgesio jai atsirado sveikatos problemų, todėl padarė išvadą, kad abi šalys turi vienodas galimybes dirbti ir gauti nuolatines pajamas, todėl jų turtinė padėtis iš esmės nesiskiria. Tačiau atsižvelgdamas į tai, kad su ieškove lieka gyventi šalių nepilnametė dukra bei kita jos nepilnametė dukra, teismas sprendė, kad yra pagrindas vaiko interesais nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo ieškovės naudai. Kartu teismas pripažino, kad atsakovo indėlis į bendrosios jungtinės nuosavybės sukūrimą yra didesnis, todėl yra pagrindas nukrypti nuo lygių dalių principo ir atsakovo naudai. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad labiausiai protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus atitiktų bendro turto padalijimas lygiomis dalimis.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas, nustatydamas nekilnojamojo turto rinkos vertę, rėmėsi byloje paskirtos turto vertės nustatymo ekspertizės išvadomis, iš kurių matyti, kad ginčo gyvenamojo namo lAlp su kiemo statiniais vertė – 221 300 Lt, ūkio pastato 2Ilp vertė - 10 400 Lt, ūkio pastato 31lp vertė - 24 000 Lt. Tokiu būdu šalių santuokinio turto bendra vertė yra 267 700 Lt. Teismas sprendė, kad ieškovei priteisus gyvenamąjį namą su kiemo statiniais ir ūkio pastatu 2I1p, kurių bendra vertė 231 700 Lt, o atsakovui priteisus automobilį CHRYSLER VOYAGER (1 000 Lt), plastmasės gaminių liejimo stakles (1 000 Lt), ūkio pastatą 3I1p (24 000 Lt) bei į atsakovui tenkančio turto apimtį įtraukiant 10 000 Lt, gautus už santuokos metu įgytų miškų ūkio paskirties žemės sklypų pardavimą, t. y. atsakovui priteisus turto už 36 000 Lt, iš ieškovės atsakovui turi būti priteita 97 850 Lt piniginė kompensacija už ieškovei tenkančią didesnę turto dalį. Teismas taip pat padarė išvadą, kad ieškovė turėtų finansines galimybes sumokėti priteistą piniginę kompensaciją atsakovui, nes yra paveldėjusi žemės sklypą, be to, reikalingą pinigų sumą galėtų pasiskolinti iš artimų asmenų ar banko.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Ieškovė apeliaciniu skundu prašo pakeisti Kauno apylinkės teismo 2013 m. balandžio 12 d. sprendimą dalyje dėl kompensacijos atsakovui priteisimo ir priteisti iš ieškovės atsakovui 20 940 Lt kompensaciją už jai tenkantį didesnės vertės turtą bei pakeisti sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų, papildomai priteisiant iš atsakovo ieškovei 2 150 Lt bylinėjimosi išlaidų. Nurodo šiuos skundo argumentus:

1) Dėl nukrypimo nuo lygių dalių principo dalinant santuokoje įgytą turtą

Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad dalijant santuokoje įgytą turtą nebuvo pagrindo nukrypti nuo lygių dalių principo. CK 3.123 straipsnio 4 dalyje nustatytas atvejis, kai dėl netinkamo sutuoktinio elgesio, net ir laikantis bendro sutuoktinių turto lygių dalių principo, faktinės sutuoktiniams tenkančio turto dalys gali būti nevienodos: vieno sutuoktinio dalis iš bendro turto taip pat gali būti sumažinama šeimos negautų pajamų, kurių šeima negavo dėl sutuoktinio aplaidumo arba kurias jis nuslėpė nuo šeimos ir naudojo savo asmeniniams poreikiams tenkinti, suma. Teismas konstatavo, kad dėl to, jog su ieškove lieka gyventi šalių bei jos nepilnametės dukros, yra pagrindas vaiko interesais nukrypti nuo lygių dalių principo ieškovės naudai, tačiau atsižvelgiant į tai, kad atsakovo indėlis į bendro turto sukūrimą yra didesnis, yra pagrindas nukrypti nuo lygių dalių ir atsakovo naudai. Taip pat teismas padarė išvadą, kad byloje nėra konstatuota aplinkybių, jog vieno iš buvusių sutuoktinių turtinė padėtis iš esmės skirtųsi nuo antrojo. Apeliantė su tokiomis teismo išvadomis nesutinka ir nurodo, kad tais atvejais, kai teismas nustato kelis skirtingus pagrindus nukrypti nuo lygių dalių principo, teismas turėtų pasirinkti vieną iš kriterijų, kuris yra prioritetinis. Kasacinio teismo praktikoje šios kategorijos bylose pripažįstama, kad svarbiausia yra apginti šalių nepilnamečių vaikų interesus. Dėl to kasacinis teismas laikosi nuostatos, kad nukrypimas nuo bendro sutuoktinių lygių dalių principo, atsižvelgiant į nepilnamečių vaikų interesus, ir tuo pagrindu didesnę turto dalį skiriant tam iš tėvų, su kuriuo lieka gyventi nepilnamečiai vaikai, yra pateisinamas sutuoktiniui tenkančia didesne našta, auginant ir ugdant šalių nepilnamečius vaikus. Apeliantės nuomone, byloje esantys įrodymai patvirtina ieškovės ir atsakovo nesantaiką, atsakovo naudotą fizinį ir psichologinį smurtą. Be to, apeliantės turtinė padėtis turėtų būti vertinama kaip sunkesnė nei atsakovo, kadangi atsakovas, skirtingai nei ieškovė, jokių išlaikytinių neturi. Be to, atsakovas nuo 2012 metų ne tik kad nesurūpino turto išlaikymu, bet sugadino namo šildymo įrangą bei nutraukė elektros energijos tiekimą į ginčo namą, dėl ko apeliantė turėjo papildomų išlaidų. Apeliantė nesutinka su teismo išvada, kad atsakovo indėlis į bendro turto sukūrimą yra didesnis. Nors byloje yra pateikta pinigų dovanojimo sutartis, kuria atsakovo motina T. P. dovanoja jam 30 000 JAV dolerių, tačiau nėra nustatyta, kokia apimtimi atsakovas panaudojo šiuos pinigus namo statybai. Iš atsakovo banko sąskaitų matyti, kad jis 2001-07-20 ir 2001-09-10 dienomis šiuos pinigus skirtingomis dalimis pervedė į terminuotų indėlių sąskaitas, kai kurie iš šių terminuotų indėlių buvo tęsiami ir iki 2005 metų, dalį pinigų atsakovas išėmė grynais. Laikotarpiu nuo 2000-01-31 dienos iki 2003-06-18 atsakovas turėjo individualią įmonę, iš kurios taip pat buvo gaunamos pajamos, tai patvirtina AB Vilniaus banko Kauno filialo atsakovo sąskaitos išrašas, iš kurio matyti, kad 2003-05-19 dieną iš P. P. įmonės jis gauna į savo sąskaitą 36 200 Lt pajamų. Teismo posėdžio metu atsakovas paaiškino, jog 36 200 Lt - tai buvo įmonės uždarymo metu valstybės grąžintas PVM mokestis, todėl akivaizdu, kad P. P. įmonės metų pardavimo pajamos viršijo 100 000 Lt ir iš jos veiklos buvo gaunama pakankamai daug piniginių lėšų. Todėl yra akivaizdu, kad šeima turėjo pakankamai pinigų namo statybai ir be atsakovui dovanotų pinigų. Be to, nėra įmanoma nustatyti, kokia savo asmeninių lėšų dalimi atsakovas prisidėjo prie namo statybos. Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovas be ieškovės sutikimo, jai jau padavus ieškinį teismui, 2009-07-14 dieną pardavė 2 santuokos metu įgytus miškų ūkio paskirties žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini), už 10 000 Lt, kuriuos panaudojo savo reikmėms. Apeliantė nurodo, kad teismas nepagrįstai bendro turto praradimą įvertino 10 000 Lt suma. Žemės sklypų perleidimo sutartyje nurodytos parduotų žemės sklypų vidutinės rinkos vertės - 34 389 Lt ir 23 534 Lt. Todėl bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės sumažėjimas vertintinas bendra 57 923 Lt suma, o ieškovei turėtų būti kompensuota pusė šios prarastos vertės, t. y. 28 960 Lt. Apeliantės nuomone, teismas turėjo pagrindą nukrypti nuo sutuoktinių lygių dalių principo jos naudai, ir šalių bendras turtas turėjo būti padalintas tokiomis proporcijomis - ieškovei pripažįstant teisę į 2/3 turto dalis, o atsakovui - į 1/3 dalį. Kadangi ieškovei sutikus su atsakovo pasiūlyta automobilio ir staklių verte (po 1 000 Lt ) viso dalintino turto vertė yra 257 700 Lt, ieškovei, nukrypstant nuo lygių dalių principo, turi atitekti turto už 171 800 Lt, o atsakovui - už 85 900 Lt. Kadangi teismas ieškovei priteisė turto už bendrą 231 700 Lt vertę, o atsakovui turo už 36 000 Lt, o iš ieškovės atsakovui priteistinos kompensacijos dydis 49 900 Lt turėtų būti mažinamas 28 960 Lt ir iš ieškovės atsakovui priteistina 20 940 Lt kompensacijos.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

Šalies argumentai

Teismas, vadovaudamasis LR CPK 98 str. 1 dalimi, nepriteisė ieškovei išlaidų už advokatės V. K. teiktą teisinę pagalbą, kadangi, teismo nuomone, nebuvo pateiktas prašymas dėl išlaidų apskaičiavimo ir pagrindimo. Tačiau LR CPK 98 str. redakcija, kuria teismas vadovavosi atmesdamas prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, įsigaliojo 2011-10-01 dieną, o apmokėjimas už advokatės V. K. paslaugas buvo įvykdytas 2009-06-18 ir 2009-06-22 dienomis, juolab, kad byloje pasikeitė ieškovės advokatas. Todėl apeliantė mano, kad teismas nepagrįstai taikė atgal pasikeitusią teisės normą, o kadangi patikslintuose ieškiniuose ieškovė prašė priteisė 2 866,34 Lt bylinėjimosi išlaidų, teismas turėjo spręsti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą, vadovaudamasis byloje pateiktais rašytiniais įrodymais ir LR Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato arba advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio. Išlaidos už advokatės V. K. teiktą teisinę pagalbą neviršija minėtų Rekomendacijų nuostatų, todėl ieškovei priteistina ¾ turėtų išlaidų - 2 150 Lt.

Atsakovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2013 m. balandžio 12 d. sprendimo dalį, kuria nustatyta, kad gyvenamasis namas su ūkio pastatais ir kiemo statiniais, esantys (duomenys neskelbtini) yra bendroji jungtinė sutuoktinių E. P. ir P. P. nuosavybė; sprendimo dalį, kuria ieškovei asmeninės nuosavybės teise priteistas gyvenamasis namas su kiemo statiniais, kurių vertė - 221 300 Lt, ūkio pastatas 2Ilž, kurio vertė - 10 400 Lt, esantys (duomenys neskelbtini) viso turto - už 231 700 Lt; ir iš ieškovės priteista atsakovui 97 850 Lt kompensacija už jai tenkantį didesnės vertės turtą; sprendimo dalį, kuria nuspręsta atsakovui asmeninės nuosavybės teise priteisti ūkio pastatą 311p, esantį (duomenys neskelbtini) 24 000 Lt vertės, ir šiose dalyse priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį atmesti. Apeliantas nurodo, kad skundžiamos sprendimo dalys dėl nekilnojamojo turto pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe ir jos padalijimo yra neteisėtos ir nepagrįstos, nes teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas ir pažeidė procesinės teisės normas, nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos. Nurodo šiuos skundo argumentus:

Dėl turto pripažinimo bendrąją jungtine sutuoktinių nuosavybe

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas konstatuodamas, kad nekilnojamasis turtas yra įgytas santuokos metu, netinkamai taikė materialinės teisės normas. Teismas nepagrįstai darė išvadą, kad pagrindiniai gyvenamojo namo statybos darbai buvo atlikti iki šalių santuokos nutraukimo momento 2004-07-16, todėl taikytina bendrai įgyto turto prezumpcija. Šios teismo išvados yra nepagrįstos, jos padarytos neįvertinus byloje esančių įrodymų ir prieštarauja suformuotai teismų praktikai. CK 3.88 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, savininkai viešame registre turi būti nurodyti abu sutuoktiniai. Kai turtas įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, jis pripažįstamas bendrąja jungtine nuosavybe, jeigu viešajame registre jis nurodytas kaip bendroji jungtinė nuosavybė. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje pabrėžiama, kad tam, jog viešame registre registruotinam turtui būtų galima taikyti sutuoktinių turto bendrumo prezumpciją, būtinas bent vienas iš įrašų: 1) turto įregistravimas abiejų sutuoktinių vardu; 2) kai turtas įregistruotas vieno sutuoktinio vardu, registre turi būti nurodyta, kad tai yra bendroji jungtinė nuosavybė. Vieno sutuoktinio vardu viešame registre įregistruotas turtas, jame nenurodžius, kad turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, bus laikomas asmenine to sutuoktinio nuosavybe, kol neįrodyta kitaip. Ši teisės taikymo taisyklė reiškia, kad įrašai Nekilnojamojo turto registre preziumuoja nuosavybės teisinių santykių pobūdį taip, kaip jie išviešinami, tačiau tokia prezumpcija yra ginčijamoji. Kadangi šalių santuoka nutraukta 2001-06-26 Kauno miesto apylinkės teismo sprendimu, kuris Civilinės metrikacijos biure buvo įregistruotas 2004-07-16, o gyvenamasis namas ir ūkiniai pastatai buvo pastatyti ir pripažinti tinkamais naudoti 2006-04-13, todėl preziumuotina, kad nekilnojamasis turtas yra atsakovo asmeninė nuosavybė. Šią prezumpciją ieškovė privalėjo nuginčyti pateikdama įrodymus. Sprendžiant sutuoktinių ginčą dėl turto, priklausančio asmeninės nuosavybės teise vienam sutuoktiniui, pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, būtina vadovautis CK 3.90 straipsnio 1 dalyje nustatytomis taisyklėmis: turtas, kuris yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė, gali būti teismo pripažintas sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, jeigu nustatoma, kad santuokos metu šis turtas buvo iš esmės pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis arba kito sutuoktinio lėšomis ar darbu (kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kita). Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių minėtų teisiškai reikšmingų faktinių aplinkybių buvimą, priešingai, byloje yra įrodymai, kad namas pastatytas už atsakovo asmenines lėšas. Teismas dėl visų minėtų aplinkybių sprendime nepasisakė, o išvadų nepagrindė įrodymais. Formaliai gyvenamasis namas buvo pradėtas statyti šalims esant santuokoje, nes statybos leidimas gautas 2001-11- 05. Tačiau teismas, aiškindamas įstatymus ir juos taikydamas šioje byloje, turėjo vadovautis CK 1.5 straipsnio nuostatomis, ko akivaizdžiai nedarė. Teismas neatsižvelgė į tai, kad santuokos nutraukimo byla buvo išnagrinėta ir sprendimas priimtas likus 4 dienoms iki naujojo CK įsigaliojimo, kurio normos numatė kitokį santuokos nutraukimo momento reglamentavimą, tuo labiau, kad 2005 metais buvo nagrinėjama byla dėl civilinės būklės akto ištaisymo. Teismas taip pat neįvertino aplinkybių, kurios buvo išdėstytos ieškovės 2001-06-08 ieškinio pareiškime dėl santuokos nutraukimo, kur ji nurodė, kad šeima iširo galutinai, išsaugoti jos negalima. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų dėl bendro ūkio vedimo, kadangi gyvenimas viename būste to nepatvirtina. Teismas nepasisakė dėl prijungtos Kauno rajono apylinkės teismo civilinės bylos dėl civilinės būklės akto ištaisymo, iš kurios galima daryti išvadą, kad nors šalys ir gyveno kartu viename būste, tačiau nebuvo susitaikę ir negyveno kaip šeima.

Šalies argumentai

Apeliantas nurodo, jog teismas neįvertino aplinkybės, kad nekilnojamasis turtas buvo sukurtas statybų būdu, t. y. per tam tikrą laiką, todėl turėjo būti nustatytos bylai teisiškai reikšmingos aplinkybės, kiek buvo pastatyta ir kokia buvo gyvenamojo namo su ūkio pastatais statybinė vertė santuokos nutraukimo momentu, t. y. 2004-07-16. Teismas šių aplinkybių nenustatinėjo, jų nevertino, todėl padarė nepagrįstas išvadas. Nors teismas sprendime nurodė, kad iš šalių paaiškinimų matyti, kad į namą jie įsikėlė apie 2003 metus, ši išvada yra niekuo nepagrįsta, ir tas faktas nepatvirtina namo baigtumo. Namas tinkamu naudoti pripažintas tik 2006-04-13, todėl namas, kuomet šalys į jį persikėlė gyventi, nebuvo pabaigtas. Namo baigtumo nustatymas šioje byloje buvo reikšmingas tam, kad teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus dėl atsakovo panaudotų asmeninių lėšų statant gyvenamąjį namą ir nebaigto gyvenamojo namo vertės santuokos nutraukimo momentu, galėtų padaryti išvadą, kad jis yra atsakovo asmeninė nuosavybė arba tai yra bendra jungtinė sutuoktinių nuosavybė tuo atveju, jeigu namo statybinė vertė santuokos nutraukimo momentu didesnė nei atsakovo turėtų asmeninių lėšų suma.

Apeliantas nurodo, kad teismas neatsižvelgė ir neįvertino, kad namas pastatytas ant žemės sklypo dalies A pažymėtos žemės sklypo plane, t. y. dalies, kuri faktiškai buvo priskirta naudotis jam. Byloje nustačius, kad atsakovas gyvenamąjį namą įsigijo už asmenines dovanotas lėšas ir lėšas gautas pardavus jo asmeninės nuosavybės teise turėtą nekilnojamąjį turtą (butą), ir nustačius, kad ginčo gyvenamojo namo su ūkio pastatais įgijimo metu atsakovas buvo aiškiai išreiškęs valią įgyti jį asmeninėn nuosavybėn, laikytina, kad teismas nepagrįstai nurodytą turtą kvalifikavo kaip bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę. Todėl nesant nė vieno iš CK 3.88 straipsnio 3 dalyje nurodytų įrašų apie bendrosios jungtinės nuosavybės subjektus ir nuosavybės rūšį Nekilnojamojo turto registre bei esant aplinkybėms, sudarančioms pagrindą pripažinti ginčo gyvenamąjį namą su ūkio pastatais asmenine atsakovo nuosavybe CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, nebuvo galima remtis sutuoktinių turto bendrumo prezumpcija, o turėjo būti įrodyta, kad ginčo turtas buvo įgytas bendrai (CK 3.90 straipsnis), tačiau tokių įrodymų ieškovė nepateikė. Teismas neteisingai paskirstė įrodinėjimo naštą, sprendime nurodydamas, kad atsakovas nepateikė jokių patikimų įrodymų, jog visi už parduotą butą gauti pinigai buvo panaudoti namo ar ūkinių pastatų statybai ir įrengimui, kadangi CK 3.90 straipsnio pagrindu sprendžiant turto, kuris yra asmeninė sutuoktinių nuosavybė, pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, klausimą, įrodinėjimo našta tenka tam sutuoktiniui, kuris siekia, kad kito sutuoktinio asmeninė nuosavybė būtų pripažinta bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe.

Ieškovė rėmėsi santuokoje įgyto turto bendrumo prezumpcija, įtvirtinta CK 3.88 straipsnio 2 dalyje, nors ši nuostata šiuo atveju netaikytina, todėl ieškovė turėjo į bylą pateikti įrodymus, patvirtinančius, jog šis turtas buvo įgytas bendrai su atsakovu, bet ne jo asmeninėn nuosavybėn. Ieškovė ir teismas tiesiog rėmėsi santuokoje įgytų lėšų bendrumo prezumpcija, tačiau, sprendžiant sutuoktinių ginčą dėl turto, priklausančio asmeninės nuosavybės teise vienam sutuoktiniui, pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, būtina vadovautis CK 3.90 straipsnio 1 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Apeliantas nurodo, kad byloje yra neginčijami įrodymai, jog namo statyboms jis panaudojo ne mažiau, kaip 152 000 Lt asmeninių lėšų (dovanotos lėšos ir lėšos, gautos pardavus asmeninės nuosavybės teise turėtą butą). Ginčo gyvenamojo namo vertė yra 221 300 Lt, taigi atsakovo asmeninės lėšos sudaro daugiau kaip 2/3 namo rinkos vertės. Teismas neatsižvelgė į tai, kad turėjo būti įvertinta ir statybinė vertė, kuri pagal nekilnojamojo turto registro išrašą yra 193 000 Lt, kas reiškia, kad namas buvo pastatytas išimtinai už atsakovo pinigines lėšas. Be to, reikia įvertinti tai, kad atsakovas po 2004-07-06 į namą investavo nemažai lėšų, kurios sąlygojo dabartinę turto rinkos vertę. Byloje nėra jokių įrodymų, paneigiančių, kad iki santuokos nutraukimo į namą buvo investuota 152 000 Lt jo asmeninių lėšų ir būtent tokia jo vertė buvo tuo momentu. Be to, pirmosios instancijos teismas neįvertino teisiškai reikšmingos aplinkybės, kad atsakovo sąskaitoję buvusios pinigines lėšos, nors pagal teisės aktus laikytinos bendromis lėšomis, tačiau įvertinus, jog ½ šių lėšų priklausė atsakovui ir įvertinus jų sumą, akivaizdu, kad visas gyvenamasis namas su ūkio pastatais pastatytas tik už atsakovo lėšas.

Žemesnės instancijos teismas

Nepagrįsta teismo išvada, kad neįrodyta, jog atsakovui pardavus asmeninės nuosavybės teise turėtą butą visi pinigai buvo panaudoti statyboms. Teismas neįvertino, kad byloje nėra duomenų, kad kažkokiam kitam tikslui, išskyrus namo statyboms, būtų reikėję parduoti butą. Byloje taip pat nėra nei vieno objektyvaus įrodymo, kad ieškovė namo statybos laikotarpiu būtų turėjusi kokių nors piniginių lėšų, kurias būtų įdėjusi į statybą. Apelianto nuomone, tokios teismo išvados yra nenuoseklios, nes esant iš esmės vienodiems įrodymams vienu atveju teismas padarė išvadą, kad statyboms atsakovas panaudojo 120 000 Lt, gautų kaip dovaną, o kitu atveju - esant atsakovo paaiškinimams ir buto pirkimo - pardavimo sutarčiai, teismas konstatuoja, kad neįrodyta, jog visi gauti pinigai už parduotą butą buvo panaudoti statybose.

Dėl bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimo ir nukrypimo nuo bendro turto lygių dalių principo

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ginčo turto padalijimo klausimą, nebuvo nuoseklus. Dalijant santuokoje įgytą turtą turto padalijimo natūra principas yra prioritetinis, o teismas sprendime nepasisakė, kad turto padalijimas natūra nėra galimas. Teismas, pasirinkdamas padalijimo būdą - turtą natūra priteisdamas ieškovei, nurodė, kad name šiuo metu gyvena ieškovė su dukromis, atsakovas yra išsikėlęs gyventi kitur. Tačiau tokią situaciją sudarė būtent teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones ir įpareigodamas atsakovą išsikelti, o po to šį faktą panaudojo sprendime. Priteisdamas ginčo gyvenamąjį namą ieškovei, teismas rėmėsi nepilnamečio vaiko prioritetinėmis teisėmis ir interesais, tačiau teismas neįvertino tai, kad dukra V. pageidavo gyventi su abiem tėvais, t. y. ji nepasirinko gyventi su motina. Be to, vaiko gyvenamoji vieta gali būti keičiama, todėl gautųsi paradoksali situacija, jeigu vėliau vaiko gyvenamoji vieta būtų nustatyta su atsakovu, ginčo namas vis tiek jau būtų tik ieškovės. Teismas neįvertino aplinkybės, kad ieškovės tėvai turi gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), kur ieškovė su vaikais yra deklaravusi gyvenamąją vietą, todėl teiginiai, kad namą natūra priteisus atsakovui, V. neturės kur gyventi, yra nepagrįsti. Teismas nukrypo nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo, atsižvelgdamas į nepilnamečio vaiko interesus, tačiau iš sprendimo neaišku, kiek nukrypimas nuo lygių dalių principo yra būtinas, siekiant apsaugoti vaiko interesus, todėl neaišku, kaip teismas taikė CK 3.123 straipsnio 1 dalį. Santuokos iširimas dėl vieno sutuoktinio kaltės ar vaiko gyvenamos vietos nustatymas su motina nėra tos aplinkybės, kurios leistų nukrypti nuo lygių dalių principo. Apelianto nuomone, nagrinėjamu atveju galimybė nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo yra tik atsakovo naudai, kadangi kasacinis teismas yra ne kartą nurodęs, kad nevienodas sutuoktinių indėlis į bendrosios jungtinės nuosavybės įgijimą ir kūrimą laikytinas svarbia aplinkybe, sudarančia pagrindą nukrypti nuo sutuoktinių lygių dalių principo. Teismas nepagrįstai sprendė, kad yra pagrindas nukrypti nuo lygių dalių principo ne tik atsakovo, bet ir ieškovės naudai ir kad labiausiai protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus atitiktų šalių santuokoje įgyto bendro turto padalijimas lygiomis dalimis.

Dėl ūkio pastatų padalijimo

Teismas, neįvertindamas byloje esančių duomenų, kad žemės sklypas šalims priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise po ½ , atsakovui priteisė ūkio pastatą 3Ilp, kuris pastatytas ant žemės sklypo dalies B, kuri pagal žemės sklypo planą, suderintą tarp šalių ir patvirtintą Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus, paskirta naudotis ieškovei. Apelianto nuomone, jeigu ieškovei būtų priteistas ūkio pastatas 3Ilp, tai turėtų pilnai kompensuoti jos įnašus į bendro turto sukūrimą.

4) Dėl kompensacijos priteisimo

Teismas nusprendė priteisti iš ieškovės atsakovui piniginę kompensaciją, nors ši neturi galimybės ją sumokėti. Teismo argumentai, kad ieškovė yra gavusi palikimą, kad gautų iš banko paskolą ir pan., nepagrįsti įrodymais. Teismas ignoravo reikalavimą, kad teismo sprendimui įsiteisėjus jis privalo būti įvykdytas, todėl ieškovė turėjo pateikti įrodymus, kad ji ne ateityje turės, bet turi realią galimybę sumokėti kompensaciją. Ieškovė pati ieškinyje deklaruoja savo sunkią materialinę padėtį, o tai reiškia, kad sprendimas negalės būti įvykdytas.

Šalies argumentai

Apeliantas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovas prašo jį atmesti. Nurodo, kad ieškovės apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti ir prašo juos atmesti savo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais. Papildomai nurodo, kad ieškovės dukra J. T. netrukus, t. y. už kelių mėnesių taps pilnametė, o ieškovė, prisidengdama dukros V. interesais, tik siekia sau materialinės naudos. Ieškovė nepagrįstai teigia, kad įmonės pajamos buvo virš 100 000 Lt, nes neįvertina įmonės išlaidų (sąnaudų), mokesčių ir pan. Be to, ieškovė nėra nuosekli, nurodydama miškų ūkio žemės sklypų kainą, nes ji pati patikslintame ieškinyje prašė priteisti 10 000 Lt už parduotus žemės sklypus, o apeliaciniame skunde bendrosios sutuoktinių nuosavybės sumažėjimą jau vertina 57 923 Lt, prašydama jai kompensuoti pusę šios sumos. Pažymi, kad pirkimo-pardavimo sutartys nėra nuginčytos ir yra galiojančios.

Ieškovė atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o jos apeliacinį skundą tenkinti. Nesutinka su atsakovo argumentais, kad teismas neteisingai taikė CK 3.88 str. 3 dalies ir 3.90 str. nuostatas. Nors nuosavybės teisė į ginčo turtą įregistruota 2006-04-13 pripažinimo tinkamu naudoti akto pagrindu, tačiau nuosavybės teisės išviešinimas nesutampa su nuosavybės įsigijimo momentu – turto pastatymo momentu. Todėl teismas pagrįstai aiškinosi ginčo turto statybų aplinkybes bei aplinkybes, susijusias su šalių bendru gyvenimu ir bendro ūkio vedimu. Ieškovės nuomone, teismas teisingai ir pagrįstai nustatė faktines aplinkybes, kurių pagrindu teismas taikė CK 3.88 str. 1 d. įtvirtintą sutuoktinių turto bendrumo prezumpciją ir pripažino ginčo turtą bendrąja jungtine šalių nuosavybe. Atsakovo skundo argumentai, kad teismas nevertino rašytinių įrodymų dėl jo asmeninių lėšų į namo statybą įdėjimo, nepagrįsti, kadangi teismas įvertino į bylą pateiktą pinigų dovanojimo atsakovui sutartį. Taip pat nurodo, kad byloje nėra jokių įrodymų, kad tarp šalių buvo nustatyta pasidalinto žemės sklypo naudojimosi tvarka, kuri būtų įregistruota viešame registre, tuo tarpu faktiškai visu žemės sklypu naudojosi abu sutuoktiniai bendrai, kartu vykdė statybos darbus. Laiko nepagrįstais atsakovo skundo argumentus, kad teismas, dalindamas turtą, turėjo nukrypti nuo lygių dalių principo atsakovo naudai. Šį argumentą ieškovė grindžia savo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais ir argumentais.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Ieškovės apeliacinis skundas tenkintinas bylinėjimosi išlaidų dalyje, atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Dėl atsakovo pareikšto prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka

Atsakovas, paduodamas apeliacinį skundą, prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Prašymą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas neišsiaiškino bylai reikšmingų aplinkybių, nesilaikė suformuotas teismų praktikos, taip pat bylos sudėtingumu. CPK 321 straipsnio 1 dalis pagrindine apeliacinio proceso forma laiko rašytinį procesą, o apeliacinės bylos nagrinėjimas žodine tvarka yra išimtinė forma. Apeliantas nenurodo, kokios konkrečios reikšmingos bylai aplinkybės liko neišsiaiškintos pirmosios instancijos teisme, dėl kurių šalys turėtų papildomai paaiškinti, ir kas gali trukdyti visapusiškai ir objektyviai patikrinti skundžiamo sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą, apeliacinius skundus nagrinėjant rašytinio proceso tvarka. Byloje pateiktuose procesiniuose dokumentuose yra išsamiai išdėstytos bylos aplinkybės, visi įrodymai, kuriais šalys grindė savo reikalavimus ir atsikirtimus, buvo pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, o šalių (jų atstovų) paaiškinimai užfiksuoti teismo posėdžių protokoluose. Todėl kolegija nepripažįsta būtinumo aiškintis bylos aplinkybes, bylą nagrinėjant žodinio proceso tvarka, ir nurodyto atsakovo prašymas netenkintina (CPK 322 straipsnis).

Dėl turto pripažinimo sutuoktinių bendrąją jungtine nuosavybe

Byloje nustatyta, kad šalių santuoka teismo sprendimu buvo nutraukta 2001-07-11 (t. 1, b. l. 11), tačiau ištuoka įregistruota 2004-07-16 (t. 1, b. l. 8). 2001-09-24 turto dalybų sutarties pagrindu ieškovei ir atsakovui atiteko po ½ dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 13). Leidimas vykdyti statybos darbus atsakovui išduotas 2001-11-05 (t. 3, b. l. 120), o 2006-04-13 aktu gyvenamasis namas su ūkiniu pastatu 2I1ž, esantys nurodytu adresu (duomenys neskelbtini) pripažinti tinkamais naudoti (t. 3, b. l. 121-122). Atsakovo nuosavybės teise registruotas gyvenamasis namas 1A1p ir ūkio pastatas 2I1ž bei ½ žemės sklypo, o ieškovės nuosavybės teise registruota ½ to paties žemės sklypo žemės sklypo (t. 1, b. l. 14-15, t. 2, b. l. 138-139). Ūkinio pastato 3I1p nuosavybės teisė neregistruota, kadastriniai matavimai atlikti (t. 1, b. l. 59-61).

Ginčas byloje kilo dėl gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų pripažinimo sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad turto registracija viešame registre (turima omenyje ginčo turto registracija atsakovo vardu, atlikta 2006 m.) atlieka tik teisių išviešinimą, tačiau nenustato pačios teisės turinio, o pagrindiniai gyvenamojo namo statybos darbai buvo atlikti iki 2004-07-16, t. y. iki šalių santuokos nutraukimo momento, todėl teismas ginčo turtą pripažino bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialines teisės normos, ir tokios jo išvados prieštarauja suformuotai teismų praktikai. Atsakovas, nesutikdamas su tokia pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, nurodo, kad nebuvo nei faktinio, nei teisinio pagrindo ginčo turtą pripažinti sutuoktinių bendrąja jungtine, o ne atsakovo asmenine nuosavybe.

Ginčo nekilnojamasis turtas - gyvenamasis namas ir ūkinis pastatas 2I1ž po ištuokos yra įregistruoti atsakovo vardu, t. y. formaliai tai atsakovo asmeninė nuosavybė. Tačiau ieškiniu prašoma padalinti santuokoje įgytą turtą, kuris priimant teismo sprendimą dėl šalių santuokos nutraukimo nebuvo padalintas. Bendrosios sutuoktinių turto, nutraukiant santuoką, dalijimo taisyklės įtvirtintos CK 3.118 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad, dalijant sutuoktinių bendrąją jungtinę nuosavybę, pirmiausia nustatomas bendras sutuoktinių turtas ir vieno bei kito asmeninis turtas. Koks turtas sutuoktiniams priklauso asmeninės, o koks – bendrosios jungtinės nuosavybės teise, spręstina pagal CK 3.88, 3.89 straipsnius ir kitas sutuoktinių turtinius teisinius santykius reglamentuojančių CK straipsnių normas.

Remiantis CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu, pripažįstamas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, t. y. tokiu būdu yra nustatyta turto bendrumo prezumpcija. CK 3.88 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, savininkai viešame registre turi būti nurodyti abu sutuoktiniai. Kai turtas įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, jis pripažįstamas bendrąja jungtine nuosavybe, jeigu registre jis nurodytas kaip bendroji jungtinė nuosavybė. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija, aiškindama CK 3.88 straipsnio 3 dalį, 2010 m. gegužės 20 d. nutarime, priimtame civilinėje byloje R. A. v. A. A., bylos Nr. 3K-P-186/2010, pažymėjo, kad sutuoktinių turto registracija viešame registre atlieka tik teisių išviešinimo, bet ne teises nustatančią funkciją, todėl pirmiau nurodyta įstatymo norma nepakeičia ir neapriboja CK 3.88 straipsnio 1, 2 ir 4 dalių normose, 3.90 ir 3.91 straipsniuose įtvirtintų bendrosios jungtinės nuosavybės nustatymo taisyklių; teismas, sudarydamas sutuoktinių turto balansą ir nustatydamas bendrą sutuoktinių turtą bei kilus ginčui tarp sutuoktinių, turi vadovautis ne tik viešo registro duomenimis (CK 3.88 straipsnio 3 dalis), bet ir patikrinti šių duomenų tikrumą (patikimumą), remdamasis CK 3.88 straipsnio 1, 2 ir 4 dalies, 3.90 ir 3.91 straipsnių taisyklėmis. Tai reiškia, kad šiuo atveju yra svarbus turto įgijimo momentas, numatytas CK 3.88 straipsnio 1 dalyje, taip pat panaudotų lėšų pobūdis (bendros ar asmeninės lėšos), nesuteikiant absoliutaus prioriteto viešo registro duomenims dėl daiktinių teisių įregistravimo.

CK 4.47 straipsnis numato nuosavybės teisės įgijimo pagrindus, tarp kurių numatytas daikto pagaminimas. Ginčo objektai yra statiniai, kurie buvo sukurti statybos eigoje, todėl šiuo atveju yra svarbu nustatyti, kada statiniai buvo pastatyti (ar šalims gyvenant santuokoje, ar jau nesant santuokinių ryšių) ir iš kokių lėšų sukurta nuosavybė, kadangi daiktinių teisių įregistravimas yra tik baigiamasis nuosavybės teisių į statinius įteisinimo momentas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai, remdamasis byloje pateiktais įrodymais, tinkamai juos įvertinęs, nustatė faktinę aplinkybę, kad pagrindiniai ginčo statinių statybos darbai buvo atlikti iki šalių santuokos pasibaigimo momento, t. y. šalims faktiškai gyvenant santuokoje ir vedant bendrą ūkį. Atsakovo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino ieškovės pareiškime dėl santuokos nutraukimo (t. 2, b. l. 116) nurodytų aplinkybių, jog šeima iširusi galutinai, bei prijungtoje civilinėje byloje dėl civilinės būklės akto ištaisymo nurodytų aplinkybių, kad nors sutuoktiniai ir gyveno kartu, tačiau nebuvo susitaikę ir negyveno kaip šeima, neturi esminės reikšmės, kadangi pirmosios instancijos teismas įvertino įrodymų visumą ir nustatė labiau tikėtiną faktą, kad sutuoktiniai ir po teismo sprendimo nutraukti jų santuoką ir toliau gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį, t. y. gyveno santuokoje. Kolegija sutinka su tokiu įrodymų vertinimu ir nemano, kad atsakovo nurodytos aplinkybės galėtų turėti kokios nors įtakos ir paneigtų nustatytą faktą. Pats atsakovas pripažįsta, kad sutuoktiniai statant namą gyveno kartu pradžioje jam nuosavybės teise priklausančiame bute, vėliau pardavus šį butą - pas ieškovės tėvus ir kad kartu įsikėlė į pastatytą namą. Šie faktai patys savaime patvirtina tarp šalių buvus santuokinius ryšius, jų bendrą gyvenimą ir bendrą ūkio vedimą.

Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė teisiškai reikšmingų aplinkybių, kiek buvo pastatyta ir kokia buvo gyvenamojo namo su ūkiniais pastatais statybinė vertė santuokos nutraukimo momentu, t. y. 2004 m. liepos 16 d. Tačiau pats atsakovas pripažįsta, kad sutuoktiniai į gyvenamąjį namą įsikėlė 2004 m. rudenį, tai iš esmės patvirtina ir tuo metu sudarytos sutartys dėl paslaugų (dujų, elektros energijos) teikimo ginčo name (t. 1, b. l. 148-150), o tai reiškia, kad namas iš esmės buvo jau buvo pastatytas ir paruoštas jame gyventi. Be to, ir iš atliktų kadastrinių matavimų duomenų (t. 1, b. l. 59-61) matyti, kad jie buvo atlikti 2005-06-13, nurodant gyvenamojo namo ir ūkinių statinių baigtumą - 100 %. Atsakovas, teigdamas, kad gyvenamasis namas iki ištuokos įregistravimo dar buvo nebaigtas statyti, ir atsakovas jo pabaigimui iš savo asmeninių lėšų įsigijo tam tikras statybines medžiagas, santechninę ir kitą įrangą, nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų, o byloje pateikti rašytiniai įrodymai (t. 1, b. l. 66-99) patvirtina, kad pagrindinės statybinės medžiagos buvo įsigytos 2001-2002 m. Tokios aplinkybės leidžia nustatyti labiau tikėtiną faktą, kad ginčo statiniai buvo pastatyti iki santuokos pasibaigimo.

Atsakovas, teigdamas, kad įrašai Nekilnojamojo turto registre preziumuoja nuosavybės teisinių santykių pobūdį taip, kaip jie yra išviešinami, ir remdamasis tokią išvadą pagrindžiančia teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 29 nutartis, priimta civilinėje byloje D. V. v J. V., bylos Nr. 3K-3-464/2008, 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. M. v R. M., bylos Nr. 3K-3-491/2010), faktiškai yra teisus, tačiau, kaip ir jis pats nurodo, tokia prezumpcija yra nuginčijamoji. Ieškovė, remdamasi sutuoktinių bendrąją jungtinę nuosavybę reglamentuojančių normomis, ir įrodė, kad nuosavybė buvo sukurta šalims gyvenant santuokoje, kadangi statiniai faktiškai buvo pastatyti jiems gyvenant santuokoje ir iš bendrų lėšų, o ne ieškovo asmeninių lėšų.

Koks turtas, įgytas santuokos metu, pripažįstamas asmenine nuosavybe, nustatyta CK 3.89 straipsnio 1 dalyje. Pagal CK 3.88 ir 3.89 straipsnius turto priskyrimui prie asmeninės ar bendrosios jungtinės reikšmingi šie kriterijai: turto įsigijimo laikas ir pagrindas, turto pobūdis. Tais atvejais, kai bendro turto režimas yra nustatytas įstatymo, preziumuojama, jog turtas, įgytas po santuokos sudarymo, yra bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad tai – vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.87 straipsnio 1 dalis, 3.88 straipsnio 2 dalis). Ši prezumpcija įtvirtinta siekiant teisinio apibrėžtumo dėl turto teisinio režimo. Kilus sutuoktinių ginčui dėl santuokos metu įgyto turto teisinio režimo, sutuoktinis, kuris mano, kad šis turtas jam priklauso asmeninės nuosavybės teise, privalo paneigti CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą prezumpciją, jog santuokos metu įgytas turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė.

CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta, kad asmenine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, sutuoktinio įgytas už asmenines lėšas, arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn. CK 3.89 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad faktas, jog tam tikras turtas priklauso asmeninei vieno sutuoktinio nuosavybei, gali būti įrodytas tik rašytiniais įrodymais, išskyrus atvejus, kai įstatymas leidžia liudytojų parodymus arba to turto prigimtis ir pobūdis patys savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl šių teisės normų aiškinimo ir taikymo, yra konstatavęs, kad netgi už asmenines lėšas santuokos metu įgytas turtas pripažįstamas asmenine sutuoktinio nuosavybe tik tais atvejais, kai leistinomis priemonėmis įrodoma, kad to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įsigyti turtą asmeninėn, o ne bendrojon nuosavybėn (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. P. v. D. P. , bylos Nr. 3K-3-529/2005; 2011 m. sausio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B. v. J. B., bylos Nr. 3K-3-2/2011; kt.). Teisinis reguliavimas, reikalaujantis aiškios sutuoktinio, panaudojančio savo lėšas turtui įgyti, valios išraiškos įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn, reiškia ne ką kita, kaip bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijos dominantę turtiniuose sutuoktinių santykiuose, taigi jeigu tokia valia nebuvo aiškiai išreikšta ir sutuoktiniai nesusitaria dėl nuosavybės teisių į turtą, toks turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. V. v. J. V., bylos Nr. 3K-3-464/2008).

Atsižvelgiant į tai bei įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes, kad šalys, statydamos ginčo statinius gyveno santuokoje ir kartu vedė bendrą ūkį, darytina išvada, kad atsakovui dovanotų lėšų (t. 1, b. l. 113 a-115) ir pajamų, gautų pardavus asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą (t. 1, b. l. 116-119), panaudojimas ginčo nuosavybės sukūrimui nereiškė jo siekimo turtą įgyti asmeninėn nuosavybėn. Tai patvirtina byloje nustatytos aplinkybės, kad namo statybos laikotarpiu sutuoktiniai pradžioje gyveno atsakovui priklausančiame bute, po to ieškovės tėvų gyvenamajame name, o vėliau kartu įsikėlė į pastatytą gyvenamąjį namą, kurios rodo, kad gyvenamasis namas ir kiti statiniai buvo statomi būtent šeimai, o ne kuriama vien atsakovo asmeninė nuosavybė. Be to, sutuoktinių siekimą bendrai statyti gyvenamąjį namą, patvirtina ir žemės sklypo, kuris buvo įregistruotas ieškovės vardu, 2001 m. iki teismo sprendimo nutraukti santuoką priėmimo atliktas tikslinės žemės paskirties keitimas iš žemės ūkio į kitos paskirties (sodybinio užstatymo) sklypą (t. 3, b. l. 116-119), kas patvirtina sutuoktinių bendrą ketinimą kartu statyti gyvenamąjį namą. Todėl yra pagrindas spręsti, kad atsakovo asmeninių lėšų tiesioginis panaudojimas, jei toks ir būtų nustatytas, nesukūrė jam asmeninės nuosavybės. Iš byloje pateikto atsakovo banko sąskaitos Vilniaus banke išrašo (t. 1, b. l. 152-156, 192-219) negalima spręsti, kad jo asmeninės lėšos buvo panaudotos būtent ginčo nuosavybės objektų sukūrimui, kadangi iš sąskaitos duomenų matyti, kad nurodytų statinių statybos laikotarpiu atsakovas turėjo ir kitų pakankamai didelės apimties piniginių lėšų, gautų iš individualios įmonės veiklos, jam parduodant miško medieną, kurios laikytinos bendrąja jungtine nuosavybe (CK 3.88 straipsnio 1 dalies 3, 4, 5 punktai). Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad dalis atsakovui dovanotų lėšų buvo pervestos į terminuoto indėlio sąskaitas, kurios buvo tęsiamos net iki 2005 m., todėl tuo metu negalėjo būti panaudotos tiesiogiai statyboms. Atsakovo nuoroda į tai, kad byloje nėra jokių įrodymų apie tai, kad ieškovė būtų turėjusi kokių nors piniginių lėšų, kurias būtų galėjusi panaudoti statyboms, yra nereikšminga. Ieškovė namo statybos laikotarpiu augino šalių dukrą V., kuri tuo metu ką tik buvo gimusi (duktė V. gimė (duomenys neskelbtini) t. 1, b. l. 10). Esant šioms aplinkybėms, nėra jokio pagrindo pripažinti, kad ginčo statiniai pastatyti iš atsakovo asmeninių, o ne iš bendrų lėšų, nors ir atsižvelgus į įrodymų visumą spręstina, kad atsakovo indėlis sukuriant bendrąją nuosavybę yra didesnis.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas nuosavybės teisių į ginčo turtą klausimą, pagrįstai nesivadovavo vien tik viešo registro duomenimis, bet tikrino pagrindą nuosavybės teisėms atsirasti pagal CK 3.88 ir 3.89 straipsnių nuostatas, t. y. tinkamai taikė materialines teisės normas ir išvadas tinkamai grindė suformuota teismų praktika.

Nepripažinus, kad turtas yra asmeninė vieno sutuoktinio nuosavybė, nėra jokio būtinumo aiškintis, ar ginčo turtas nebuvo iš esmės pagerintas bendromis sutuoktinių lėšomis (CK 3.90 straipsnio 1 dalis).

Dėl bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimo ir nukrypimo nuo bendro turto lygių dalių principo.

Pirmosios instancijos teismas sutuoktinių turtą padalino lygiomis dalimis, įvertinęs tai, kad nukrypimas nuo lygių dalių principo galimas tiek ieškovės, tiek atsakovo naudai: ieškovės naudai - atsižvelgus į su ja liekančios gyventi dukros interesus, o atsakovo naudai - į tai, kad atsakovo indėlis į bendrosios jungtinės nuosavybės sukūrimą yra didesnis. Tokias teismo išvadas ginčija tiek ieškovė, tiek atsakovas. Ieškovė nurodo, kad teismui nustačius kelis skirtingus pagrindus nukrypti nuo lygių dalių principo, turėtų būti taikomas prioritetinis vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas, be to, šiuo atveju bendro sutuoktinių turto nelygios dalys nustatytinos, atsižvelgiant į tai, kad atsakovas be ieškovės sutikimo sumažino bendro turto vertę, parduodamas jiems priklausančius žemės sklypus, taip pat atsižvelgus į ieškovės sunkesnę turtinę padėtį. Atsakovas nesutinka, kad ginčo atveju buvo pagrindas atsižvelgti į nepilnamečio vaiko interesus, kadangi nenustatyta, kad toks nukrypimas buvo būtinas būtent vaiko interesais, todėl nukrypimas nuo lygių dalių principo galimas tik jo naudai dėl jo didesnio indėlio į bendro turto sukūrimą.

Žemesnės instancijos teismas

Preziumuojama, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios (CK 3.117 straipsnio 1 dalis). Padalydamas bendrą turtą teismas privalo vadovautis šia prezumpcija, jeigu nenustato CK 3.123 straipsnyje nurodytų pagrindų, leidžiančių teismui nukrypti nuo bendro turto lygių dalių principo ir vienam sutuoktiniui priteisti didesnę turto dalį. Teismas gali nukrypti nuo lygių dalių principo, atsižvelgdamas į nepilnamečių vaikų interesus, vieno sutuoktinio sveikatos būklę ar jo turtinę padėtį arba kitas svarbias aplinkybes (CK 3.123 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas CK 3.123 straipsnio taikymo praktiką, yra išaiškinęs, kad, taikant CK 3.123 straipsnio 1 dalies normas, neužtenka tik konstatuoti esant tam tikras aplinkybes, dėl kurių nukrypimas nuo lygių dalių yra galimas, reikia nustatyti, kiek toks nukrypimas yra būtinas, siekiant apsaugoti sutuoktinio, vaiko interesus; vadinasi, turi būti aiškūs kriterijai, nustatant sutuoktiniams tenkančias turto dalis. Kasacinis teismas taip pat yra pasisakęs, kad kiekvienu atveju nukrypimo nuo bendro sutuoktinių turto lygių dalių mastas ir turto padalijimo būdas priskirtini teismo diskrecijai, įvertinant individualias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. M. v. V. M., bylos Nr. 3K-3-301/2007; 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. D. v. A. D., bylos Nr. 3K-3-479/2009; plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje R. A. v. A. A., bylos Nr. 3K-P-186/2010; kt.).

Šioje byloje nustatyta, kad šalys turi pakankamai didelės vertės nekilnojamojo turto, esančio jų bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Todėl aplinkybė, kad su atsakove lieka gyventi šalių nepilnametė duktė, kuriai priteistas išlaikymas kas mėnesį po 400 Lt, nėra pagrindas nukrypti nuo turto padalijimo lygių dalių principo. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas galimybę nukrypti nuo lygių dalių principo nepilnamečio vaiko interesais, nenurodė, kuo konkrečiai yra pagrįstas tokio nukrypimo būtinumas, t. y. nenurodė, dėl kokių konkrečių vaiko interesų yra pagrindas nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo. Dalijant sutuoktinių bendrą turtą, yra sprendžiami tėvų, bet ne vaiko turtiniai klausimai. Šiuo atveju pagrindas nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo galėtų būti tuomet, kai reikėtų užtikrinti pagrindinę vaiko teisę – teisę į tinkamas gyvenimo sąlygas. Tačiau tarp sutuoktinių dalintinas gyvenamasis namas pakankamai didelis, todėl ir nustatytos lygios sutuoktinių turto dalys gali pakankamai užtikrinti sutuoktinių nepilnametės dukters gyvenimo sąlygas net ir įvertinus tai, kad ieškovė turi kitą dukrą, kuri beje jau yra tapusi pilnamete (t. 1, b. l. 9).

Atmestinas ieškovės apeliacinio skundo argumentas, kad nukrypimas nuo lygių dalių principo galimas ir dėl jos sunkesnės turtinės padėties, kadangi ji išlaiko ir kitą dukrą. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, padarytomis įvertinus abiejų sutuoktinių turtinę padėtį, kaip iš esmės nesiskiriančią. Pažymėtina, kad atsakovo darbingumo lygis nustatytas tik 40 % (t. 4, b. l. 132), todėl net ir atsižvelgus į tai, kad ieškovė išlaiko 2 dukras, jos turtinė padėtis negalėtų būti vertinama kaip sunkesnė.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovo indėlis į bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimą buvo didesnis. Nors byloje nebuvo nustatyta, kad ginčo nuosavybė buvo sukurta iš atsakovo asmeninių lėšų, siekiant šį turtą įgyti būtent atsakovo asmeninėn nuosavybėn, tačiau atsakovo indėlis į šios nuosavybės sukūrimą gali būti pripažintas didesniu, ir į tai galėtų būti atsižvelgta padalijant turtą. Tačiau kolegija sprendžia, kad šiuo atveju svarbu ir tai, kad atsakovas be ieškovės žinios ir sutikimo, ieškovei jau kreipusis į teismą dėl turto padalijimo, perleido kitą bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdytą turtą - 2 žemės sklypus (t. 4, b. l. 47-50). Žemės sklypai parduoti už 10 000 Lt, nors jų vidutinė rinkos vertė nurodyta apie 60 000 Lt. Todėl kolegija sprendžia, kad įvertinus visas aplinkybes, labiausiai teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus atitinka turto padalijimas lygiomis dalimis, ką ir nustatė pirmosios instancijos teismas.

Dėl turto padalijimo natūra

Atsakovas ginčija pirmosios instancijos teismo išvadas, kuriomis remiantis gyvenamasis namas natūra priteistas ieškovei, ir tai padaryta, vadovaujantis šalių nepilnametės dukros interesais. Nurodo, kad dukra nori gyventi su abiem tėvais, o vaiko gyvenamoji vieta gali būti nustatyta ir su atsakovu, o šalių konfliktiniai santykiai atsirado tik tuomet, kai ieškovė, iškėlusi bylą, sąmoningai ėmėsi veiksmų, kurie rodytų, kad šalių tarpusavio santykiai itin blogi, tačiau jos pareiškimai policijai buvo atmesti.

CK 3.127 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad turtas padalijamas natūra, atsižvelgiant į jo vertę ir abiejų sutuoktinių bendro turto dalis, jeigu galima taip padalyti. Teismui parenkant turto padalijimo būdą, taip pat dalijant turtą natūra, atsižvelgiama į objektyvius sutuoktinių poreikius, nepilnamečių vaikų interesus, vieno sutuoktinio sveikatos būklę ar jo turtinę padėtį arba kitas svarbias aplinkybes (CK 3.123 straipsnio 1 dalis, 3.127 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. V. v. I. V., bylos Nr. 3K-3-430/2011). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tam tikrais atvejais sutuoktiniams turtas negali būti padalytas natūra dėl objektyvaus pobūdžio veiksnių, t. y. dėl to, kad konkretus turtas yra nedalus (pvz., kai techniškai neįmanoma paskirstyti konkrečių turto objektų ar atskirti turto dalių). Kitais atvejais turtas negali būti padalytas natūra dėl subjektyvaus pobūdžio aplinkybių, t. y. dėl bendraturčių santykių, jų galimybių bendrai valdyti ir naudoti objektą, dėl vaikų ar pačių buvusių sutuoktinių interesų apsaugos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. A. v. A. A., bylos Nr. 3K-3-51/2008; 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. V. v. I. V., bylos Nr. 3K-3-430/2011).

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė kitos gyvenamosios vietos neturi, tarp šalių yra susiklostę itin priešiški santykiai, o atsakovas yra išsikėlęs gyventi į kitą gyvenamąją vietą, todėl padarė išvadą, kad ginant nepilnamečio vaiko interesus bei atsižvelgus į sutuoktinių tarpusavio santykius, gyvenamasis namas ir ūkio pastatas 2I1ž priteistini ieškovei, o atsakovui - ūkio pastatas 3I1p. Šie pirmosios instancijos teismo argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Nepilnametės dukros gyvenamosios vietos nustatymas su ieškove jokiu būdu nereiškia, kad atsakovas daro neigiamą įtaką dukrai ir ją reikėtų apsaugoti nuo pastovaus bendravimo su tėvu. Byloje atliktos teismo psichologijos ekspertizės aktu (t. 3, b. l. 82-85) nustatyta, kad nepilnametė dukra V. nori gyventi su abiem tėvais, jai pasirinkti, su kuriuo iš jų norėtų gyventi kartu, yra labai sunku, jai gerai tiek su mama, tiek su tėčiu, ji vienodai prisirišusi prie abiejų tėvų. Tai nepilnametė dukra išsakė ir ją apklausiant pirmosios instancijos teisme, ji net nurodė, kad daugiau laiko praleidžia su tėvu (t. 3, b. l. 34). Todėl negalima spręsti, kad būtent vaiko interesais būtų geriau, kad tėvas negyventų tame pačiame name, o atvirkščiai, tai suteiktų galimybę dukrai palaikyti glaudesnius ir visa apimančius ryšius su tėvais. Nustatyti konfliktiniai santykiai tarp sutuoktinių gali būti pašalinti abiejų sutuoktiniu valia ir geranoriškumu, be to, gali būti taikomos tam tikros poveikio priemonės, tačiau tai nėra ta aplinkybė, dėl kurios iš atsakovo galėtų būti atimta nuosavybės teisė į jam nustatytą nuosavybės dalį, ypač kai namas dėl jame esančio ploto ir patalpų išsidėstymo (name du aukštai) natūroje gali būti padalintas, ateityje net ir atidalintas. Duomenų apie atsakovo netinkamą elgesį, o juo labiau jo keliamą grėsmę vaiko fiziniam ar psichologiniam saugumui, byloje nėra. Pažymėtina, kad ieškovės pareiškimai policijai ir kitoms valstybės institucijoms dėl atsakovo netinkamo elgesio buvo pradėti rašyti tik po to, kai ieškovė kreipėsi į teismą dėl turto padalijimo, iš pareiškimų turinio matyti, kad konfliktai buvo kilę būtent dėl turto padalijimo ir vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, tačiau atsakovo veikose nebuvo nustatyti teisės pažeidimai (tyrimai nutraukti arba atsisakyti pradėti) (t. 2, b. l. 57-59, t. 3, b. l. 19-21, 93-102, t. 4, b. l. 17-19, 90). Būtent dėl tarp sutuoktinių susiklosčiusių konfliktinių santykių ieškovės prašymu buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, ir atsakovas įpareigotas gyventi skyrium ir uždrausta lankytis gyvenamajame name ir žemės sklype (t. 4, b. l. 20-21). Tačiau teismo sprendimu išsprendus šalių turtinius ginčus ir tokiu būdu nustačius jų aiškius turtinius santykius, nelieka pagrindo buvusiems konfliktams, todėl nėra jokio pagrindo faktiškai visą nekilnojamąjį turtą, kuris yra dalus, priteisti vien ieškovei. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovė beveik visą bylos nagrinėjimo laiką, nuolat tikslindama ieškinį, reiškė reikalavimus padalinti gyvenamąjį po ½ dalį ir nustatyti naudojimosi gyvenamojo namo patalpomis tvarką ( t. 2, b. l. 94-98, 133-137, t. 3, b. l. 1-5) ir tik pateikusi paskutinį patikslintą ieškinį gyvenamąjį namą prašė priteisti jai (t. 4, b. l. 36-43). Be to, teismas, padalinęs turtą pagal paskutiniu patikslintu ieškiniu išreikštą ieškovės pageidavimą, priteisdamas jai gyvenamąjį namą ir vieną ūkinį pastatą 2I1ž, iš ieškovės atsakovui priteisė itin didelę 97 850 Lt piniginę kompensaciją, kurios sumokėjimo galimybės nėra pagrįstos įrodymais. Tokiu būdu padalinant turtą ieškovei atsiranda didelė finansinė našta, kurią vykdydama ieškovė gali susidurti su dideliais sunkumais, dėl ko būtų nepagrįstai pažeistos atsakovo nuosavybės teisės.

Atsižvelgdama į tai, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CK 3.127 straipsnio 3 dalį, todėl sprendimo dalis, kuria gyvenamasis namas ir ūkinis pastatas 2I1ž priteistas ieškovei, o atsakovui - ūkinis pastatas 3I1p, naikintina, šį turtą padalijant tarp sutuoktinių natūra lygiomis dalimis po ½ dalį, dėl ko pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 330 straipsnis).

Žemesnės instancijos teismas

Nutraukus santuoką ir padalijus santuokinį turtą, bendroji jungtinė nuosavybė pasibaigia (CK 3.100 straipsnio 4 punktas). Tai reiškia, kad sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausęs turtas, jį padalijus lygiomis dalimis, tampa valdomu jų abiejų bendrosios dalinės nuosavybės teise, o buvę sutuoktiniai šiuo atveju – bendrosios dalinės nuosavybės dalyviais (CK 4.72, 4.73 straipsniai), kurie bendrą daiktą (turtą) valdo ir juo naudojasi bendru sutarimu (CK 4.75 straipsnio 1 dalis), taip pat įgyja teisę reikalauti atidalyti kiekvieno jų dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės (CK 4.80 straipsnis) ir turi teisę nustatyti naudojimosi patalpomis tvarką (CK 4.81 straipsnis). Nors ieškovė pradžioje buvo pareiškusi reikalavimą padalinti gyvenamąjį namą po ½ dalį ir prašė nustatyti patalpų naudojimosi tvarką, jai faktiškai atsisakius šio reikalavimo ir pakeitus jį į reikalavimą ginčo turtą priteisti jai vienai, byloje nebuvo spręstas klausimas dėl gyvenamojo namo patalpų ir ūkinių pastatų naudojimosi tvarkos nustatymo. Todėl apeliacinės instancijos teismas neturi galimybių priimti sprendimo šiuo klausimu, tačiau tai neužkerta kelio šalims šį klausimą išspręsti tarpusavio susitarimu, o nesusitarus dėl to kreiptis į teismą.

Dėl kompensacijos priteisimo

Bendrosios sutuoktinių turto, nutraukiant santuoką, dalijimo taisyklės įtvirtintos CK 3.118 straipsnyje. Pagal jame įtvirtintą reglamentavimą teismas, nutraukdamas santuoką, turi sudaryti sutuoktinių turto balansą, t. y. nustatyti bendrą sutuoktinių turtą ir vieno bei kito asmeninį turtą, mokėtinas abiejų (vieno jų) skolas, taip pat kiek vienas ir kitas sutuoktinis privalo kompensuoti bendrą turtą ir kiek vienam bei kitam sutuoktiniui turi būti kompensuota iš bendro turto. Jeigu, sudarius balansą, paaiškėja, kad bendro turto liko, jis padalijamas sutuoktiniams lygiomis dalimis (CK 3.118 straipsnio 4 dalis).

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad sutuoktinių bendro turto vertė yra 267 700 Lt (gyvenamojo namo su kiemo statiniais vertė - 221 300 Lt, ūkio pastato 2I1ž vertė - 10 400 Lt, ūkio pastato 3I1p vertė - 24 000 Lt, automobilio CHRYSLER VOYAGER vertė - 1 000 Lt, plastmasės gaminių liejimo staklių vertė - 1 000 L ir 10 000 Lt vertės atsakovo parduotas turtas). Padalindamas bendrą sutuoktinių turtą, pirmosios instancijos teismas atsakovo parduotą turtą priteisė atsakovui, tokiu būdu išspręsdamas ir kompensacijos už šį turtą priteisimo ieškovei klausimą. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai įvertino bendro turto (2 žemės sklypų) praradimą 10 000 Lt suma, kurią atsakovas gavo pardavęs šiuos žemės sklypus, kadangi šių sklypų rinkos vertė yra 57 923 Lt ir būtent šia suma turėjo būti įvertintas bendro turto sumažėjimas. Tačiau pati ieškovė, reikšdama patikslintus reikalavimus (t. 4, b. l. 36-43), reiškė reikalavimą būtent dėl 10 000 Lt sumos, gautos už santuokos metu įgytų miškų ūkio paskirties žemės sklypų pardavimą, priteisimo atsakovui kartu su kitu jam priteistinu turtu t. y. šią sumą įskaitė kaip jam priteistą turtą. Todėl ieškovė nepagrįstai, manipuliuodama kitokia šių sklypų vidutine rinkos verte, prašo perskaičiuoti kompensaciją. Jei ieškovė bendro turto sumažėjimą vertino didesne verte, tuomet ir prašydama paskirti šį turtą atsakovui, šią vertę ir turėjo nurodyti, o ne remtis pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyta parduoto turto kaina - 10 000 Lt. Kolegija sprendžia, kad atsakovo parduoto turto kaina pagrįstai nustatyta, remiantis pirkimo-pardavimo sutartimi (t. 4, b. l. 49-50), kurioje sandorio suma nurodyta 10 000 Lt. Ši sutartis nėra nuginčyta, joje nustatyta parduoto turto kaina, todėl nėra jokio pagrindo remtis joje nurodytomis žemės sklypų vidutinėmis rinkos kainomis. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų (CPK 178 straipsnis), kad atsakovo parduoti konkretūs žemės sklypai buvo parduoti sumažinta kaina, dėl ko galėjo būti patirti nuostoliai, ir kad parduotų žemės sklypų rinkos vertė, o ne vidutinė rinkos kaina, yra didesnė. Todėl ieškovės apeliacinio skundo argumentai, kad paskaičiuojant mokėtiną kompensaciją nepagrįstai nebuvo atsižvelgta į atsakovo parduotų žemės sklypų vidutines rinkos vertes, atmestini.

Atsižvelgiant į tai, kad gyvenamasis namas su ūkiniais pastatais priteisiami sutuoktiniams po ½ dalį, o ieškovui priteistas 1 000 Lt vertės automobilis bei 1 000 Lt vertės plastmasės gaminių liejimo staklės, dėl ko nekyla ginčo, bei atsižvelgiant į tai, kad jis privalėtų ieškovei kompensuoti bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimą (CK 3.115 straipsnio 2 dalis), iš atsakovo ieškovei priteistina bendra 6 000 Lt vertės kompensacija.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pakeitus teismo sprendimą, perskirstytinos ir pirmosios instancijos teismo priteistos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Spręstina, kad turtą padalijus lygiomis dalimis, kai šalys siekė šios nuosavybės kiekviena sau, yra patenkinta po 50 % ieškinio ir atsakovo apeliacinio skundo reikalavimų, todėl šalims bylinėjimosi išlaidos atlygintinos proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 ir 3 dalis). Ieškovė, paduodama ieškinį yra sumokėjusi 150 Lt žyminio mokesčio (t. 1, b. l. 5), nuo likusios žyminio mokesčio dalies teismo nutartimi buvo atleista (t. 1, b. l. 104). Todėl iš atsakovo ieškovei priteistina 75 Lt žyminio mokesčio išlaidų, o valstybei - 3 527 Lt žyminio mokesčio, nuo kurio ieškovė buvo atleista (CPK 96 straipsnio 1 dalis) (264 700 Lt bendro turto vertė : 2 = 133 850 Lt x 3 % = 3 000 Lt + 2 % nuo 33 850 Lt = 677 Lt, viso 3 677 Lt - 150 Lt ieškovės sumokėtas žyminis mokestis). Atsakovas, paduodamas apeliacinį skundą, yra sumokėjęs 500 Lt žyminio mokesčio (t. 4, b. l. 130), nuo likusios žyminio mokesčio dalies buvo atleistas (t. 4, b. l. 155-156), ieškovė nuo žyminio mokesčio už apeliacinį skundą taip pat buvo iš dalies atleista (t. 4, b. l. 157-158). Todėl iš ieškovės atsakovui priteistina 250 Lt žyminio mokesčio išlaidų, o atlikus tarpusavio mokėjimų įskaitymą, iš ieškovės atsakovui priteistina 175 Lt žyminio mokesčio išlaidų (250 Lt - 75 Lt). Kadangi ieškovė iš dalies atleista nuo žyminio mokesčio sumokėjimo, žyminis mokestis, nuo kurio mokėjimo atsakovas paduodant apeliacinį skundą buvo atleistas, iš ieškovės valstybei nepriteistinas (CPK 96 straipsnio 4 dalis).

Ieškovė ginčija teismo sprendimą nepriteistų jai atstovavimo išlaidų dalyje, teigdama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CPK 98 straipsnio 1 dalies normą, kadangi atstovavimo išlaidos buvo patirtos, galiojant ankstesnei šios normos redakcijai, nenumačiusiai reikalavimo pateikti raštu prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Tačiau procesinės teisės normos taikomos tos, kurios galioja procesinių veiksmų atlikimo metu, todėl ieškovės apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamo procesinių teisės normų taikymo yra nepagrįsti. Nepaisant to, kolegija sprendžia, kad atsižvelgiant į tai, kad bendras ieškovės prašymas priteisti visas patirtas bylinėjimosi išlaidas buvo suformuluotas patikslintame ieškinyje, o atstovavimo išlaidas patvirtinantys įrodymai pateikti kartu su ieškiniu (t. 1, b. l. 6-7), įvertinus šalių procesinį lygiateisiškumą (CPK 17 straipsnis) bei remiantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, ieškovei turėtų būti atlygintos atstovavimo išlaidos proporcingai patenkintų reikalavimų daliai. Ieškovė turėjo 2 000 Lt atstovavimo išlaidų pirmosios instancijos teisme (t. 1, b. l. 6-7), todėl iš atsakovo ieškovei priteistina 1 000 Lt atstovavimo išlaidų. Atsakovas patyrė 3 630 Lt atstovavimo išlaidų (t. 4, b. l. 66-68), todėl iš ieškovės atsakovui priteistina 1 815 Lt atstovavimo išlaidų. Atlikus šalių tarpusavio mokėjimų dėl patirtų atstovavimo išlaidų įskaitymą iš ieškovės atsakovui priteistina 815 Lt atstovavimo išlaidų.

Valstybės patirtos išlaidos dėl procesinių dokumentų įteikimo iš šalių priteistinos lygiomis dalimis, t. y. po 73, 03 Lt iš kiekvieno.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

Ieškovės apeliacinį skundą patenkinti bylinėjimosi išlaidų dalyje. Atsakovo apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Pakeisti Kauno apylinkės teismo 2013 m. balandžio 12 d. sprendimą ir panaikinti šio sprendimo dalis, kuriomis ieškovei E. P. asmeninės nuosavybės teise priteistas gyvenamasis namas 1A1p su kiemo statiniais ir ūkinis pastatas 2I1ž, o atsakovui P. P. asmeninės nuosavybės teise - ūkio pastatas 3I1p ir iš ieškovės atsakovui priteista 97 850 Lt kompensacija, taip pat sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Priimti šiose dalyse naują sprendimą:

Ieškovei E. P. ir atsakovui P. P. asmeninės nuosavybės teise priteisti po ½ dalį gyvenamojo namo 1A1p, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su kiemo statiniais, kurių unikalus NR. (duomenys neskelbtini), vertė - 221 300 Lt, ūkio pastato 2I1ž, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vertė - 10 400 Lt, ūkio pastato 3I1p, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vertė - 24 000 Lt, esančių (duomenys neskelbtini).

Priteisti iš atsakovo P. P. ieškovei E. P. 6 000 Lt kompensacijos už jam tenkantį didesnės vertės turtą.

Priteisti iš ieškovės E. P. atsakovui P. P. 175 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą išlaidų ir 815 Lt atstovavimo išlaidų, viso 990 Lt.

Likusios sprendimo dalies nekeisti.

Teisėjai Aušra BaubienėNijolia IndreikienėAlbina Rimdeikaitė