Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

atsakovės Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovams Indrei Gasparei ir Arūnui Sodoniui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. C. skundą atsakovei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl įsakymo panaikinimo, iš valstybės tarnybos santykių gaunamų sumų skirtumų priteisimo, neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Iš bylos medžiagos matyti, kad ginčas tarp šalių vyksta dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2020-05-22 įsakymo Nr. 1TE-76 „Dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2019 m. birželio 14 d. įsakymo Nr. 1TE-145 „Dėl L. C. perkėlimo“ pakeitimo ir L. C. atšaukimo iš Lietuvos Respublikos teisėsaugos atašė Lietuvos nuolatinėje atstovybėje Europos Sąjungoje pareigų“, teisėtumo ir pagrįstumo. Įsakymu buvo pakeistas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2019-06-14 įsakymo Nr. 1TE-145 „Dėl L. C. perkėlimo“ 1 punktas, kuriuo L. C. nuo 2019 m. liepos 1 d. buvo perkelta iš Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos patarėjo pareigų į Lietuvos Respublikos teisėsaugos atašė Lietuvos nuolatinėje atstovybėje Europos Sąjungoje pareigas 3 metų laikotarpiui, nurodant, kad ji perkeliama į Lietuvos Respublikos teisėsaugos atašė Lietuvos nuolatinėje atstovybėje Europos Sąjungoje pareigas iki 2020-06-30. Be to, Įsakymu L. C. 2020-06-30 atšaukta iš Lietuvos Respublikos teisėsaugos atašė Lietuvos nuolatinėje atstovybėje Europos Sąjungoje pareigų ir nuo 2020-07-01 perkelta į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos patarėjo (karjeros valstybės tarnautojo) pareigas. Įsakyme nurodyta, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras šį Įsakymą priėmė, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 21 straipsnio 3 dalimi ir 29 straipsnio 4 dalies 3 punktu, Nuostatų 21.1 papunkčiu ir 22 punktu ir atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos 2020-05-19 raštą Nr. (4.11E)3-2168, į būtinybę sutelkti administracinius gebėjimus ir sustiprinti pajėgumus esminės reikšmės užduočiai – Sąjungos civilinės saugos mechanizmo cheminių, biologinių, radiologinių ir branduolinių (CBRN) pajėgumų centro steigimo Lietuvos Respublikoje paraiškos rengimui, įvertinusi žmogiškųjų išteklių civilinės saugos srityje trūkumą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijoje.

Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (teisės akto redakcija, galiojusi nuo 2020-03-18 iki 2020-07-01) (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas) 21 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad karjeros valstybės tarnautojas su jo rašytiniu sutikimu į specialiojo atašė pareigas perkeliamas Vyriausybės tvirtinamuose Lietuvos Respublikos specialiųjų atašė nuostatuose nustatyta tvarka.

Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnis nustato, kad karjeros valstybės tarnautojas su jo rašytiniu sutikimu gali būti perkeltas į kitas pareigas Lietuvos Respublikos diplomatinėse atstovybėse, konsulinėse įstaigose ir atstovybėse prie tarptautinių organizacijų, taip pat perkeltas dirbti į specialiąsias misijas. Karjeros valstybės tarnautojas į šio straipsnio 1 dalyje nurodytas pareigas, kurių pareigybės aprašyme yra nustatytas specialusis reikalavimas atitikti reikalavimus, būtinus išduodant leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, perkeliamas tik tada, kai yra kompetentingos valstybės institucijos išvada, kad šiam asmeniui gali būti išduotas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija. Atsižvelgiant į delegavimą į tarptautines ir Europos Sąjungos institucijas ar užsienio valstybių institucijas reglamentuojančius teisės aktus, karjeros valstybės tarnautojas su jo rašytiniu sutikimu gali būti laikinai perkeltas į pareigas tarptautinėje ar Europos Sąjungos institucijoje ar užsienio valstybės institucijoje. Pretenduojantys būti laikinai perkelti į šias pareigas valstybės tarnautojai atrenkami Lietuvos Respublikos asmenų delegavimo į tarptautines ir Europos Sąjungos institucijas ar užsienio valstybių institucijas įstatymo ir Vyriausybės nustatyta tvarka. Paprastai pagal šio straipsnio 1 ar 3 dalį perkeltas valstybės tarnautojas kitas pareigas gali eiti ne ilgiau kaip 3 metus, jeigu tarptautinė sutartis ar Europos Sąjungos teisės aktai nenustato kitaip, o perkeltas kadencijai priimtas karjeros valstybės tarnautojas kitas pareigas gali eiti ne ilgiau negu iki kadencijos pabaigos. Karjeros valstybės tarnautojas gali būti perkeltas į kitas pareigas Lietuvos Respublikos diplomatinėse atstovybėse, konsulinėse įstaigose ir atstovybėse prie tarptautinių organizacijų, jeigu jis atitinka pareigybės, į kurią perkeliama, aprašyme nustatytus specialiuosius reikalavimus. Karjeros valstybės tarnautojų perkėlimo į šio straipsnio 1 dalyje nurodytas pareigas ir atšaukimo iš šių pareigų tvarką, socialinių garantijų ir tarnybos užsienyje ypatumus nustato įstatymai.

Taigi, šių teisės aktų analizė leidžia daryti išvadą, kad specifinę specialiųjų atašė, palyginus su valstybės tarnautojais, priėmimo į valstybės tarnybą ir atleidimo iš jos tvarką ir teisinius veiklos pagrindus nustato Lietuvos Respublikos specialiųjų atašė nuostatai (teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2016-10-07). Nuostatų 8 punkte nustatyta, kad sprendimą steigti specialiojo atašė, jo pavaduotojo pareigybes diplomatinėje atstovybėje ar konsulinėje įstaigoje atitinkamos srities ministro teikimu, užsienio reikalų ministrui raštu pritarus, priima Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Specialusis atašė, jo pavaduotojas jų rašytiniu sutikimu skiriamas (perkeliamas) ministro (ar jo įgaliojimu – kanclerio), įstaigos prie ministerijos vadovo, kitos valstybės institucijos ar įstaigos vadovo įsakymu, užsienio reikalų ministrui raštu pritarus, ir jiems mokamas darbo užmokestis nuo ministro, įstaigos prie ministerijos vadovo, kitos valstybės institucijos ar įstaigos vadovo įsakyme nurodytos datos (Nuostatų 13 punktas). Pagal Nuostatų 2 punktą, Lietuvos Respublikos specialusis atašė yra Lietuvos Respublikos pilietis, pagal jį paskyrusios arba perkėlusios ministerijos, kitos valstybės institucijos ar įstaigos kompetenciją padedantis įgyvendinti Lietuvos Respublikos užsienio politiką. Specialusis atašė, jo pavaduotojas savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, 1961 metų Vienos konvencija dėl diplomatinių santykių, Lietuvos Respublikos įstatymais bei kitais teisės aktais taip pat šiais Nuostatais (Nuostatų 5 punktas).

Nuostatų 21 punkte numatyta, jog specialusis atašė, jo pavaduotojas atšaukiamas: pasibaigus jo paskyrimo laikui; jo paties prašymu; Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka nutrūkus tarnybos santykiams anksčiau, nei pasibaigia paskyrimo laikas; tarptautinei organizacija, prie kurios jis buvo akredituotas, nutraukus savo veiklą; panaikinus specialiojo atašė, specialiojo atašė pavaduotojo pareigybę; diplomatinei atstovybei, kurioje dirba specialusis atašė, nutraukus savo veiklą; panaikinus specialiojo atašė, specialiojo atašė pavaduotojo pareigybę; panaikinus Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo nustatyta tvarka jam išduotą leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptintą informacija; kitais tarptautinės teisės nustatytais pagrindais. Specialusis atašė, jo pavaduotojas iš buvimo valstybės atšaukiamas jį paskyrusio ministro, jeigu jis to nepaveda ministerijos kancleriui, įstaigos prie ministerijos vadovo, institucijos ar įstaigos vadovo įsakymu, užsienio reikalų ministrui raštu pritarus (Nuostatų 22 punktas). Atšaukus asmenį iš specialiojo atašė pareigų, jis buvimo valstybėje nebegali vykdyti Nuostatų 15 punkte numatytų specialiojo atašė funkcijų.

Kaip matyti iš byloje esančių įrodymų, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2019-06-14 įsakymu Nr. 1TE-145, pritarus Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministrui, pareiškėja 2019-07-01 buvo perkelta iš Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos patarėjo pareigų į Lietuvos Respublikos teisėsaugos atašė Lietuvos nuolatinėje atstovybėje Europos Sąjungoje pareigas 3 metų laikotarpiui. Tačiau, kaip minėta, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2020-05-22 įsakymu Nr. 1TE-76 pareiškėja, sutrumpinus jos perkėlimo į atašė pareigybę terminą iki 2020-06-30, nuo 2020-06-30 atšaukta iš Lietuvos Respublikos teisėsaugos atašė Lietuvos nuolatinėje atstovybėje Europos Sąjungoje pareigų. Tokiu būdu, atsižvelgiant į minėtą teisinį reglamentavimą, nuo 2020-06-30 pareiškėja nebeturėjo ir nebegalėjo vykdyti specialiojo teisėsaugos atašė funkcijų Belgijos Karalystėje.

Pareiškėja teismui pateiktame skunde ir teismo posėdžio metu nurodė, kad nei Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas, nei Nuostatai, nei kiti teisės aktai nenustato galimybės atsakovei vienašališkai nuspręsti dėl specialiojo atašė kadencijos laikotarpio sutrumpinimo. Priešingai, Nuostatų 14 punktas nustato galimybę, esant tarnybinei būtinybei, specialiojo atašė kadencijos laikotarpį pratęsti. Atsižvelgusi į tai, pareiškėja mano, kad ginčijamas Įsakymas yra neteisėtas, kadangi nagrinėjamu atveju nebuvo jokio teisinio pagrindo sutrumpinti specialiojo atašė paskyrimo arba perkėlimo laikotarpį.

Teismas, pirmiausiai pažymi tai, kad ginčijamame Įsakyme yra nurodytas toks minėto Įsakymo priėmimo teisinis pagrindas, t. y., kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras šį Įsakymą priėmė, vadovaudamasis Valstybės tarnybos įstatymo 21 straipsnio 3 dalimi (karjeros valstybės tarnautojas su jo rašytiniu sutikimu į specialiojo atašė pareigas perkeliamas Vyriausybės tvirtinamuose Lietuvos Respublikos specialiųjų atašė nuostatuose nustatyta tvarka) ir 29 straipsnio 4 dalies 3 punktu (valstybės tarnautojui perkeliamam arba atkuriančiam statusą į lygiavertes pareigas, nustatoma jo turėta pareiginė alga), Nuostatų 21.1 papunkčiu (specialusis atašė atšaukiamas pasibaigus jo paskyrimo laikui) ir 22 punktu (specialusis atašė, jo pavaduotojas iš buvimo valstybės atšaukiamas jį paskyrusio ministro, jeigu jis to nepaveda ministerijos kancleriui, įstaigos prie ministerijos vadovo, institucijos ar įstaigos vadovo įsakymu, užsienio reikalų ministrui raštu pritarus).

Visų antra, teismas atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos įstatymo 53 straipsnio, 54 straipsnio nuostatos pareiškėjos atžvilgiu netaikomos dėl to, jog jos iš esmės reglamentuoja diplomatinio atstovo funkcijų vykdymo pabaigą ir jo atšaukimą, o minėto įstatymo 17 straipsnio 5 dalyje numatyta, jog Lietuvos Respublikos specialiųjų atašė, tarp jų ir Lietuvos Respublikos gynybos atašė, ir jų pavaduotojų skyrimą ir veiklą reglamentuoja Vyriausybės patvirtinti Lietuvos Respublikos specialiųjų atašė nuostatai (specialusis teisės aktas). Tuo tarpu Darbo kodekso 57 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos pareiškėjos atžvilgiu netaikomos dėl to, kad pagal Nuostatų 9 punktą, specialusis atašė paprastai yra Lietuvos Respublikos valstybės tarnautojas, o valstybės tarnautojo teises ir pareigas, atsakomybę, darbo užmokestį, socialines ir kitas garantijas, valstybės tarnybos valdymo teisinius pagrindus nustato Valstybės tarnybos įstatymas (1 str.), kurio 25 straipsnio 6 dalis dėl valstybės tarnautojų perkėlimo į kitas pareigas Lietuvos Respublikos diplomatinėse atstovybėse, konsulinėse įstaigose ir atstovybėse prie tarptautinių organizacijų, taip pat į pareigas tarptautinėse ir Europos Sąjungos institucijose ar užsienio valstybių institucijose bei perkėlimo dirbti į specialiąsias misijas kaip minėta nukreipia į specialius minėtus santykius reglamentuojančius teisės aktus, nagrinėjamu atveju, į Lietuvos Respublikos specialiųjų atašė nuostatus. Be to, pažymėtina ir tai, kad Darbo kodekso 57 straipsnio 1 dalies 1 punkte yra numatytas vienas iš darbo sutarties nutraukimo pagrindų, kuris susijęs su tuo, kad darbuotojo atliekama darbo funkcija darbdaviui tampa pertekline, tuo tarpu nagrinėjamu atveju, pareiškėja ginčijamu Įsakymu atšaukta iš atašė pareigų ne dėl to, kad jos darbo funkcija tapo nebereikalinga, o dėl to, kad konstatavus tarnybinį būtinumą ir sutrumpinus pareiškėjos perkėlimo į atašė pareigybės terminą, pasibaigė jos pakyrimo laikas (Nuostatų 21.1. papunktis).

Taigi, teismas minėtą atsakovės argumentą, t. y., kad ginčijamo Įsakymo teisiniu pagrindu kartu su Nuostatų 21.1 papunkčiu laikytinos ir Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos įstatymo 53 straipsnio, 54 straipsnio nuostatos, Darbo kodekso 57 straipsnio 1 dalies 1 punktas, atmeta kaip nepagrįstą visų pirma dėl to, kad toks teisinis pagrindas nebuvo nurodytas pačiame ginčijamame Įsakyme, visų antra dėl to, kad minėtos įstatymų nuostatos netaikytinos ginčo teisiniams santykiams.

Vertindamas, ar specialus ginčo santykius reglamentuojantis teisės aktas ­- Nuostatai - suteikia diskrecijos teisę atsakovei vienašališkai nuspręsti dėl specialiojo atašė kadencijos laikotarpio koregavimo, teismas atsižvelgs į Nuostatuose įtvirtintų teisės normų visumą.

Nuostatų 1 punkte pažymėta, jog Nuostatai nustato Lietuvos Respublikos specialiųjų atašė, jų pavaduotojų skyrimo ir atšaukimo tvarką ir teisinius jų veiklos pagrindus.

Nuostatų 13 punktas nustato, kad specialusis atašė jo rašytiniu sutikimu skiriamas (perkeliamas) ministro, jeigu jis to nepaveda ministerijos kancleriui, įstaigos prie ministerijos vadovo, kitos valstybės institucijos ar įstaigos vadovo įsakymu, užsienio reikalų ministrui raštu pritarus.

Nuostatų 14 punkte nustatyta, kad specialusis atašė, jo pavaduotojas gali būti skiriami arba perkeliami dirbti diplomatinėje atstovybėje ar konsulinėje įstaigoje ne ilgiau kaip 3 metams. Esant tarnybinei būtinybei, šis terminas gali būti pratęstas vieną kartą iki vienų metų, užsienio reikalų ministrui raštu pritarus.

Nuostatų 21 punkte nustatyta, kad specialusis atašė, jo pavaduotojas atšaukiamas: pasibaigus jo paskyrimo laikui; jo paties prašymu; Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka nutrūkus tarnybos santykiams anksčiau, nei pasibaigia paskyrimo laikas; tarptautinei organizacija, prie kurios jis buvo akredituotas, nutraukus savo veiklą; panaikinus specialiojo atašė, specialiojo atašė pavaduotojo pareigybę; diplomatinei atstovybei, kurioje dirba specialusis atašė, nutraukus savo veiklą; panaikinus specialiojo atašė, specialiojo atašė pavaduotojo pareigybę; panaikinus Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo nustatyta tvarka jam išduotą leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptintą informacija; kitais tarptautinės teisės nustatytais pagrindais.

Specialusis atašė, jo pavaduotojas iš buvimo valstybės atšaukiamas jį paskyrusio ministro, jeigu jis to nepaveda ministerijos kancleriui, įstaigos prie ministerijos vadovo, institucijos ar įstaigos vadovo įsakymu, užsienio reikalų ministrui raštu pritarus (Nuostatų 22 punktas).

Įvertinęs paminėtą teisinį reglamentavimą, teismas konstatuoja, kad Nuostatuose yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro diskrecijos teisė spręsti dėl specialiojo atašė paskyrimo, paskyrimo termino nustatymo ir jo atšaukimo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Nuostatai neišskiria jokių specialių kriterijų, į kuriuos atsižvelgdamas, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras asmenį paskiria specialiuoju atašė, iš esmės specialusis atašė turi atitikti tik Nuostatų 9 punkte apibrėžtus bendruosius reikalavimus. Taip pat Nuostatai apibrėžia tik ilgiausią galimą specialiojo atašė skyrimo ar perkėlimo terminą – ne ilgiau kaip 3 metams, tačiau nustatyti konkretų kiekvienu atveju specialiojo atašė skyrimo terminą suteikia diskreciją jį skiriančiam asmeniui.

Taigi, nagrinėjamu atveju Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras turėjo santykinai plačią diskreciją perkeldamas pareiškėją į specialiojo atašė pareigas ir nustatydamas perkėlimo laikotarpį.

Kita vertus, pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras yra valstybės pareigūnas, saistomas, be kita ko, bendraisiais teisės (draudimo diskriminuoti, asmenų lygybės prie įstatymą ir kt.) bei gero administravimo principais (objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, asmens dalyvavimo priimant atitinkamus sprendimus, skaidrumo ir kt.). O tai reiškia, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro diskrecijos teisė net ir šiuo atveju nėra absoliuti. Kiekvienas valdžios institucijos sprendimas turi būti tinkamai motyvuojamas, grindžiamas nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir teisės normomis. Šie teisiniai imperatyvai saisto ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrą, kartu užtikrindami ir aiškų, skaidrų bei pagrįstą tiek paskyrimo, tiek paskyrimo termino nustatymo ar pakeitimo, tiek ir atšaukimo iš specialiojo teisėsaugos atašė įgyvendinimą.

Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad Nuostatų 14 punktas suteikia teisę į specialiojo atašė pareigas skiriančiam (perkeliančiam) subjektui prerogatyvą nustatyti specialiojo atašė paskyrimo terminą, taip pat minėtas subjektas turi diskrecijos teisę ir pakeisti nustatytą specialiojo atašė paskyrimo terminą jį sutrumpindamas ar pailgindamas, tačiau, kaip minėta aukščiau, ši diskrecijos teisė nėra absoliuti.

Teismas pažymi, kad viešojoje teisėje veikiančios valstybės institucijos (šiuo atveju ir atsakovė) diskrecijos teisę realizuoja įstatymų rėmuose, todėl savo sprendimus jos privalo motyvuoti ir paremti atitinkamomis teisės normomis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-05-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A502-118/2011). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje yra vienareikšmiškai nurodyta, jog viešojo administravimo subjektas, priėmęs negatyvias pasekmes sukeliantį sprendimą, turi pareigą jį pagrįsti tiek teisiniais, tiek faktiniais argumentais, t. y. nurodyti priežastis, lėmusias neigiamo sprendimo priėmimą (žr., pvz., LVAT 2013-04-22 nutartį administracinėje byloje Nr. A602-658/2013).

Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras 2020-05-22 įsakyme Nr. 1TE-76 „Dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2019 m. birželio 14 d. įsakymo Nr. 1TE-145 „Dėl L. C. perkėlimo“ pakeitimo ir L. C. atšaukimo iš Lietuvos Respublikos teisėsaugos atašė Lietuvos nuolatinėje atstovybėje Europos Sąjungoje pareigų“ nurodo, kad šį Įsakymą priima vadovaudamasis Įsakyme nurodytais teisės aktais bei atsižvelgdamas į būtinybę sutelkti administracinius gebėjimus ir sustiprinti pajėgumus esminės reikšmės užduočiai – Sąjungos civilinės saugos mechanizmo cheminių, biologinių, radiologinių ir branduolinių (CBRN) pajėgumų centro steigimo Lietuvos Respublikoje paraiškos rengimui, įvertinus žmogiškųjų išteklių civilinės saugos srityje trūkumų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijoje. Be to, ir atsiliepime į pareiškėjos skundą atsakovė taip pat nurodė, kad Ministerija priėmė sprendimą pakeisti pareiškėjos perkėlimo į Lietuvos Respublikos teisėsaugos atašė Lietuvos nuolatinėje atstovybėje Europos Sąjungoje pareigų terminą, atsižvelgdama į tarnybinę būtinybę - sutelkti administracinius gebėjimus ir sustiprinti pajėgumus CBRN pajėgumų centro steigimo Lietuvos Respublikoje paraiškos rengimui.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje praktikoje teigiama, kad tarnybinio būtinumo konstatavimas galimas tik tuo atveju, kai institucijos ar įstaigos, į kurią valstybės tarnautojas perkeliamas, vidinių personalo išteklių nepakanka kvalifikuotai užtikrinti institucijos ar įstaigos funkcionavimo, o ankstesnėje institucijoje ar įstaigoje dėl tokio valstybės tarnautojo perkėlimo veikla nesutrikdoma. Tarnybinio būtinumo pagrindas valstybės tarnautojų perkėlimui į kitas pareigas turi būti motyvuotai paaiškintas įsakyme dėl laikinojo perkėlimo į kitas pareigas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-02-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1103-662/2015).

Taigi, nagrinėjamu atveju teismas vertins, ar atsakovė įrodė, kad buvo būtinybė rengti paraišką CBRN pajėgumų centro steigimui Lietuvoje ir kad būtent dėl šios būtinybės buvo sutrumpintas pareiškėjos perkėlimo į atašė pareigybes terminas ir ji atšaukta iš atašė pareigų ir perkelta į Ministerijos patarėjo pareigas, kad Ministerijos vidinių žmogiškųjų išteklių nepakako kvalifikuotai užtikrinti būtinybę rengti paraišką CBRN pajėgumų centro steigimo Lietuvoje įgyvendinimui, ir kad tik pareiškėjos turima kvalifikacija rengiant tokio pobūdžio dokumentus galėjo užtikrinti atsakovės tinkamą funkcionavimą šioje srityje.

Teismas pažymi, kad nors pareiškėja nurodo, kad atsakovė dar nėra gavusi kvietimo iš Europos Komisijos teikti paraiškas dėl CBRN pajėgumų laikymo atitinkamoje valstybėje narėje (užtikrinant regioninį saugumą) ir šią aplinkybę patvirtinti pateikė teismui Civilinės saugos atašė Žydrūno Kuodžio el. laišką, kuriame teigiama kad kvietimo teikti paminėtą paraišką nebus iki 2021-07-01, tačiau teismo vertinimu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. sausio 22 d. pasitarimo protokolas Nr. 3, kuriuo buvo pritarta tikslingumui steigti Cheminių, biologinių, radiologinių ir branduolinių incidentų (CBRN) pajėgumų centrą Lietuvoje, kuris taptų „rescEU“ sudėtine dalimi ir atitinkamai Ministerijai pavesta parengti ir pateikti Lietuvos pasiūlymą Europos Komisijos Europos civilinės saugos ir humanitarinės pagalbos operacijų generaliniam direktoratui dėl cheminių, biologinių, radiologinių ir branduolinių incidentų (CBRN) pajėgumų centro steigimo Lietuvos Respublikos teritorijoje patvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybės ketinimo rengti paraišką CBRN pajėgumų centro steigimui Lietuvoje realumą ir tai, kad pasiruošimo teikti paraišką Europos Komisijai CBRN pajėgumų centro steigimui Lietuvoje darbus pavesta atlikti Ministerijai.

Atsakovė įrodinėdama pareiškėjos perkėlimo į atašė pareigybės laiko sutrumpinimo, atšaukimo iš atašė pareigų ir perkėlimo į Ministerijos patarėjo pareigas tarnybinį būtinumą į bylą pateikė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2020-05-12 įsakymą Nr. 1V-451 „Dėl darbo grupės sudarymo“, kurio 1 punktu buvo nuspręsta sudaryti darbo grupę (šios darbo grupės nare paskirta ir pareiškėja) organizuoti pasirengimą įsteigti Cheminių, biologinių, radiologinių ir branduolinių incidentų (CBRN) pajėgumų centrą Lietuvos Respublikos teritorijoje. Minėto įsakymo 2 punktu Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras darbo grupei iki 2020-09-01 pavedė organizuoti reikalingus parengiamuosius Cheminių, biologinių, radiologinių ir branduolinių incidentų (CBRN) pajėgumų centro įsteigimo Lietuvos Respublikos teritorijoje darbus. Be to, atsakovė į bylą pateikė Lietuvos Respublikos Vyriausybės pavedimą, kuriuo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai pavedama parengti ir pateikti derinti Darbo grupei paraiškos Europos Komisijai dėl „rescEU“ cheminių, biologinių, radiologinių ir branduolinių incidentų (CBRN) centro steigimo Lietuvoje projektą.

Teismas pažymi, kad minėti atsakovės į bylą pateikti dokumentai paneigia atsakovės atsiliepime nurodytą argumentą apie būtinumą pakeisti pareiškėjos perkėlimo į Lietuvos Respublikos teisėsaugos atašė Lietuvos nuolatinėje atstovybėje Europos Sąjungoje pareigų terminą, atsižvelgiant į būtinybę sutelkti administracinius gebėjimus ir sustiprinti pajėgumus esminės reikšmės užduočiai – Sąjungos civilinės saugos mechanizmo cheminių, biologinių, radiologinių ir branduolinių (CBRN) pajėgumų centro steigimo Lietuvos Respublikoje paraiškos rengimui. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės pavedimu atsakovei (Ministerijai), kaip minėta, yra pavedama parengti ir pateikti derinti Darbo grupei paraiškos Europos Komisijai dėl „rescEU“ cheminių, biologinių, radiologinių ir branduolinių incidentų (CBRN) centro steigimo Lietuvoje projektą. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad iš į bylą atsakovės pateiktų dokumentų taip pat matyti, kad minėtą paraiškos dėl centro steigimo projektą Ministerija turėjo parengti ir pateikti derinti Darbo grupei, kurios nare yra ir pareiškėja, iki pareiškėjos atšaukimo iš specialiojo atašė pareigų t. y. dar iki 2020-06-30. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2020-05-12 įsakymu Nr. 1V-451 „Dėl darbo grupės sudarymo“ sudarytai Darbo grupei yra pavesta ne parengti paraiškos projektą, bet organizuoti reikalingus parengiamuosius CBRN pajėgumų centro įsteigimo Lietuvoje darbus.

Be to, pažymėtina ir tai, kad minėta Darbo grupė buvo sudaryta dar 2020-05-12, o pareiškėja dėl tarnybinės būtinybės sutrumpinus jos paskyrimo terminą atšaukta iš specialiojo atašė pareigų nuo 2020-06-30, vadinasi laikotarpiu nuo Darbo grupės sudarymo iki jos atšaukimo iš atašė pareigų pareiškėja vykdė Darbo grupės narės užduotis ir eidama specialiojo atašė pareigas, ką patvirtino ir pati pareiškėja teismo posėdžio metu nurodydama, jog minėtu laikotarpiu buvo surengtas vienas minėtos Darbo grupės nuotolinis posėdis, kuriame ji dalyvavo kaip Darbo grupės narė, ir kurio metu buvo aptarti bendri organizaciniai darbai. Ministerija nepateikė teismui jokių įrodymų, galinčių patvirtinti aplinkybę, kad pareiškėja ir toliau eidama specialiojo atašė pareigas negalėjo vykdyti Darbo grupės narės užduočių, kad jos atšaukimas iš pareigų dėl tinkamų Darbo grupė narės funkcijų įgyvendinimo buvo būtinas. Pažymėtina ir tai, kad minėtos Darbo grupės nariu yra paskirtas ir Žydrūnas Kuodis, einantis Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Tarptautinių ryšių skyriaus Civilinės saugos atašė Lietuvos Respublikos nuolatinėje atstovybėje prie Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos pareigas. Šio asmens, kuris eina Civilinės saugos atašė pareigas paskyrimas Darbo grupės nariu, tuo pačiu neatšaukiant jo iš atašė pareigų teismo vertinimu įrodo, kad atsakovei nebuvo jokio būtinumo atšaukti pareiškėjos iš specialiojo atašė pareigų, ir patvirtina pareiškėjos skundo argumentą, kad vykdyti Darbo grupės narės užduotis ji galėjo ir eidama specialiojo atašė pareigas.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nors Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2020-05-12 įsakymu Nr. 1V-451 „Dėl darbo grupės sudarymo“ sudarytai Darbo grupei buvo pavesta iki 2020-09-01 organizuoti reikalingus parengiamuosius Cheminių, biologinių, radiologinių ir branduolinių incidentų (ChBRB) pajėgumų centro steigimo Lietuvos Respublikoje darbus, parengti Darbo grupės atliktos veiklos ataskaitą bei pasiūlymus dėl tolesnių veiksmų ir pateikti juos vidaus reikalų ministrui, tačiau realiai minėtos Darbo grupės nuotolinis posėdis buvo surengtas tik vieną kartą, ir, kaip patvirtino atsakovės atstovai teismo posėdžio metu, nuo 2020-06-30, t. y. nuo pareiškėjos atšaukimo iš atašė pareigų dėl tarnybinio būtinumo, iki 2020-09-01, t. y. iki Darbo grupei pavestų užduočių atlikimo termino pabaigos, vyko tik neformalus susirašinėjimas, tačiau Darbo grupei pavesti tikslai nebuvo pasiekti, t. y. nebuvo atlikti jokie parengiamieji Cheminių, biologinių, radiologinių ir branduolinių incidentų pajėgumų centro steigimo Lietuvos Respublikos teritorijoje darbai, nebuvo parengta darbo grupės veiklos ataskaita, Vidaus reikalų ministrui nebuvo pateikti tolesnių veiksmų pasiūlymai.

Pažymėtina ir tai, kad iš į bylą atsakovės pateiktų pareiškėjos Ministerijoje eitų pareigybių aprašymų bei pačios pareiškėjos teismo posėdžio metu nurodytų aplinkybių apie jos darbines funkcijas galima daryti išvadą, kad pareiškėja anksčiau savo darbinėje praktikoje Ministerijoje yra prisidėjusi prie įvairių paraiškų tarptautinėms organizacijoms rengimo ir jos pareiginės funkcijos apėmė ir civilinės saugos sritį, t. y. teismo vertinimu, pareiškėjos turima kvalifikacija ir darbo patirtis buvo tinkama sudarytos Darbo grupės užduoties vykdymui ir ji galėjo užtikrinti atsakovės tinkamą funkcionavimą šioje srityje. Tačiau Ministerija ginčijame Įsakyme nurodydama, kad sutrumpino pareiškėjos perkėlimo terminą ir atšaukė pareiškėją iš atašė pareigų įvertinusi žmogiškųjų išteklių civilinės saugos srityje trūkumą, į bylą nepateikė jokių įrodymų, galinčių patvirtinti aplinkybę, jog žmogiškųjų išteklių civilinės saugos srityje Vidaus reikalų ministerijoje trūkumas realiai buvo, nors teismas 2020-07-08 nutartimi buvo įpareigoję atsakovę pateikti visus dokumentus, susijusius su pareiškėjos perkėlimu iš specialiojo atašė pareigų ir pagrindžiančius būtinybę sutelkti administracinius gebėjimus ir sustiprinti pajėgumus Sąjungos civilinės saugos mechanizmo cheminių, biologinių, radiologinių ir branduolinių (CBRN) pajėgumų centro steigimo Lietuvos Respublikoje paraiškos rengimui.

Atsižvelgęs į minėtas byloje nustatytas aplinkybes, teismas prieina prie išvados, kad atsakovė neįrodė, jog pareiškėjos atšaukimas iš atašė pareigų buvo dėl tarnybinio būtinumo, t. y. dėl būtinybės sutelkti administracinius gebėjimus ir sustipinti pajėgumus esminės reikšmės užduočiai – Sąjungos civilinės saugos mechanizmo cheminių, biologinių, radiologinių ir branduolinių (CBRN) pajėgumų centro steigimo Lietuvos Respublikoje paraiškos rengimui, ir kad Ministerijos vidinių žmogiškųjų išteklių nepakako kvalifikuotai užtikrinti būtinybę rengti paraišką CBRN pajėgumų centro steigimui Lietuvoje įgyvendinimui. Todėl konstatuoja, kad ginčijamas Įsakymas, kuriuo buvo sutrumpintas pareiškėjos perkėlimo į atašė pareigybės laikas, ji atšaukta iš atašė pareigų ir perkelta į Ministerijos patarėjo pareigas, yra nepagrįstas, t. y. priimtas nesant faktinio jo priėmimo pagrindo.

Nors atsakovės atstovai teismo posėdžio metu taip pat bandė įrodyti, kad ginčijamu Įsakymu, buvo pakeistas pareiškėjos perkėlimo į atašė pareigybes laikotarpis ir ji atšaukta iš minėtų pareigų ir dėl to, kad dėl epidemiologinės situacijos sumažėjo jos kaip atašė pareigūnės darbo krūvis, kadangi visi posėdžiai buvo vykdomi tik nuotoliniu būdu, nebuvo organizuojami Ministerijos, valdymo srities įstaigų vadovų vizitai, todėl siekiant optimizuoti darbą, Ministerija inicijavo ir 2020-06-11 raštu Nr. 1D-2951 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo projekto derinimo“ Lietuvos Respublikos finansų ministerijai ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai pateikė derinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos teisėsaugos atašė Lietuvos nuolatinėje atstovybėje Europos Sąjungoje pareigybės panaikinimo“ projektą, kuriuo buvo siekiama nuo 2020-07-01 naikinti Lietuvos Respublikos teisėsaugos atašė Lietuvos nuolatinėje atstovybėje Europos Sąjungoje pareigybę, kuri, pritarus minėtoms ministerijoms, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020-07-16 nutarimu Nr. 808 ir buvo panaikinta, tačiau teismas minėtus atsakovės atstovų argumentus atmeta kaip nepagrįstus, visų pirma dėl to, kad ginčijamu Įsakymu pareiškėja buvo atšaukta iš specialiojo atašė pareigų ne dėl specialiojo atašė pareigybės panaikinimo, bet kitu pagrindu, t. y. pareiškėja buvo atšaukta iš specialiojo atašė pareigų Ministerijai sutrumpinus jos kadencijos terminą ir atitinkamai pasibaigus jos paskyrimo laikui, visų antra, teismas atsižvelgia ir į tai, kad tokių jos atšaukimo iš atašė pareigų pagrindų nurodė nežinojusi ir pareiškėja, o pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) suformuotą praktiką, administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kuriuo atžvilgiu jis priimamas (žr., pvz., LVAT 2018-07-19 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1150-502/2018, 2017-11-08 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1833-442/2017).

LVAT savo praktikoje yra pateikęs išaiškinimą, kaip turėtų būti vertinamos situacijos, kai ginčijamo akto priėmimo motyvai išdėstomi tik teisminio nagrinėjimo metu. Šiuo aspektu LVAT nuolat akcentuoja, kad administracinio akto priėmimo motyvai pagal įstatymą privalo būti nurodomi pačiame administraciniame akte; skundžiamo sprendimo priėmimo motyvų nurodymas teismo proceso metu neturi būti vertinamas ir nedaro įtakos nemotyvuoto viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo teisėtumui (žr., pvz., 2013 m. birželio 13 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-502-940/2013; 2015 m. sausio 8 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-1-502/2015; 2015 m. kovo 31 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-1536-662/2015). Priešingu atveju būtų pažeistos pareiškėjo teisės į gynybą (žr., pvz., 2011 m. lapkričio 2 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-261-2692/2011; ir kt.).

Be to, teismo nuomone, esant atsakovės atstovų nurodytai situacijai, t. y. dėl epidemiologinės situacijos sumažėjus atašė pareigūnės darbo krūviui ir siekiant optimizuoti Ministerijos valdomus žmogiškuosius išteklius, pareiškėja turėjo būti atšaukta iš užimamų pareigų vadovaujantis Nuostatų 21.6 papunkčio nuostatomis – panaikinus specialiojo atašė pareigybę. Taigi, teismas minėtą atsakovės atstovų argumentą vertina kaip gynybinį ir atmeta kaip nepagrįstą.

Vertindamas pareiškėjos skundo argumentą, jog priėmus ginčijamą Įsakymą buvo pažeisti jos teisėti lūkesčiai, teismas visų pirma pažymi, kad Konstitucinio Teismo doktrinoje (Konstitucinio Tesimo 2008-12-24 nutarimas byloje Nr. 09/06-30/06-01/07-30/08) yra išaiškinta, jog teisėtų lūkesčių apsaugos principas suponuoja valstybės, taip pat valstybės valdžią įgyvendinančių bei kitų valstybės institucijų pareigą laikytis valstybės priimtų įsipareigojimų. Šis principas taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą, t. y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, neprieštaraujančius Konstitucijai, įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos.

Konstitucinis Teismas savo praktikoje taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius, vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui; jų neužtikrinus, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise (Konstitucinio teismo 2003-03-04; 2016-06-20; 2017-01-25 nutarimai). Teisėtų lūkesčių principas inter alia suponuoja tai, kad valstybė privalo vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui.

Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas sutinka su pareiškėjos skundo argumentu, kad atsakovė ginčijamą Įsakymą, kuriuo nepagrįstai sutrumpino jos paskyrimo laiką ir atšaukė ją iš atašė pareigų, priėmė nesant faktinio jo priėmimo pagrindo ir tuo pažeidė pareiškėjos tesėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir saugumo principus, kadangi Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2019-06-14 įsakyme Nr. 1TE-145 „Dėl L. C. perkėlimo“ nustatytas pareiškėjos paskyrimas 3 metų laikotarpiui eiti teisėsaugos atašė pareigas, leido pareiškėjai pagrįstai tikėtis, kad minėtas pareigas ji eis būtent minėtu įsakymu nustatytą laikotarpį.

Kadangi ginčijamu Įsakymu buvo pažeisti jos teisėti lūkesčiai, dėl, pareiškėjos vertinimu, neteisėto ir nepagrįsto Įsakymo priėmimo ji patyrė stresą, išgyvenimus, pablogėjo jos sveikata, pareiškėja patikslintu skundu prašė priteisti iš atsakovės 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Nors pareiškėja prašydama neturtinės žalos atlyginimo vadovavosi CK 6.271 straipsniu, tačiau teismo vertinimu šioje byloje nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo vadovautis šia norma, reglamentuojančia valstybės atsakomybę, kai žala yra padaroma viešojo administravimo subjektų veikimu (neveikimu) viešojo administravimo srityje.

Teismas pažymi, jog įvertinus šioje byloje šalių nurodytas aplinkybes dėl ginčo esmės, darytina išvada, kad pareiškėją ir atsakovę siejo vidiniai tarnybiniai santykiai, o tai reiškia, jog tarp šalių yra kilęs tarnybinis ginčas (ABTĮ 2 str. 3 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1903/2013; 2013 m. lapkričio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1847/2013). Vadovaujantis ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punktu, žala šiuo atveju negali būti atlyginama pagal CK 6.271 straipsnį, nes administraciniai teismai sprendžia bylas tik dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjekto neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-369/2010).

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje nustatyta, jog iš šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje numatytų asignavimų neatlyginama žala, valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padaryta šių valdžios institucijų darbuotojams, valstybės tarnautojams, taip pat valstybės politikams, teisėjams ir valstybės pareigūnams tais atvejais, jei buvo taikomi darbo santykius, valstybės tarnybą ar specialūs jų statusą reglamentuojantys teisės aktai. Ši žala atlyginama iš žalą padariusiai institucijai skiriamų valstybės biudžeto asignavimų. Kadangi nei Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nuostatos nei Nuostatai nereglamentuoja darbdavio atsakomybės, todėl nagrinėjamu atveju taikytinos Lietuvos Respublikos darbo kodekso nuostatos, reglamentuojančios darbdavio atsakomybę (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1032/2014).

Darbo kodekso 151 straipsnis nustato, kad kiekviena darbo sutarties šalis privalo atlyginti savo darbo pareigų pažeidimu dėl jos kaltės kitai sutarties šaliai padarytą turtinę, taip pat ir neturtinę žalą. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kt., teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymą, kaip ir atlyginimo teisinius pagrindus, lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Neturtinė žala atlyginama pažeidus vertybes, kurių įkainoti neįmanoma, ir pasireiškia neturtinio pobūdžio praradimais, kurie negali būti tiksliai apskaičiuojami piniginiu ekvivalentu. Šiuo aspektu pažymėtina, kad fiziniam asmeniui neturtinė žala padaroma fizinio ir dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie sukelia kančias ir išgyvenimus; neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis; jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos; esminiai neturtinės žalos nustatymo kriterijai yra nukentėjusiajam teisės pažeidimo sukelti neigiami padariniai, kurie nustatomi pirmiausia atsižvelgiant į pažeistų vertybių specifiką, pažeidimo pobūdį ir pažeidimo aplinkybes, pažeidimo sunkumą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl Darbo kodekso 250 straipsnio (nuo 2017 m. liepos 1 d. DK 151 str.) aiškinimo ir taikymo, yra išaiškinęs, kad konstatavus įstatymo saugomos asmens teisės ar teisėto intereso pažeidimą teismas gali įpareigoti atlyginti neturtinę žalą, tačiau vien neturtinės teisės ar vertybės pažeidimas ex facto (pagal faktą) nereiškia ir neturtinės žalos padarymo, t. y. neturtinei žalai atlyginti už neturtinių vertybių pažeidimą būtinos visos civilinės atsakomybės sąlygos (neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys, kaltė ir žala), o neturtinė žala priteisiama tuo atveju, kai nustatoma, jog teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-442/2008; 2008 m. liepos 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2008; kt.). Įstatyme neįtvirtinta neturtinės žalos prezumpcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas gali būti priteisiamas tik tuo atveju, jeigu įrodytas ir nustatytas tokios žalos patyrimo faktas, taip pat kitos būtinosios atsakomybės sąlygos.

Vadovaujantis LVAT praktika bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo, reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Vien tik pareiškėjos paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., LVAT 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Išgyvenimai ir jų priežastys turi būti tokio pobūdžio ir lygmens, kad juos galima būtų vertinti kaip pakankamai reikšmingus, lyginant su eiliniais, ir gilius (žr., pvz., LAT 2006-05-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Atkreiptinas dėmesys, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos teismai ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/1999; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; kt.).

Teismo vertinimu, pareiškėja byloje nėra pateikusi jokių konkrečių įrodymų, patvirtinančių jog dėl ginčijamo Įsakymo priėmimo patirtas stresas, išgyvenimai dėl staigaus priverstinio persikėlimo iš Belgijos Karalystės į Lietuvą, gyvenimo aplinkybių pasikeitimas ir patirta įtampa dėl ateities lėmė jos sveikatos pablogėjimą, sukėlė ilgalaikę žalą jos fizinei ar dvasinei sveikatai. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Ministerija pareiškėją apie tai, kad keičiamas jos paskyrimo Lietuvos Respublikos teisėsaugos atašė Lietuvos nuolatinėje atstovybėje Europos Sąjungoje paskyrimo (perkėlimo) terminas ir kad ji, vadovaujantis Nuostatų 21.1 papunkčiu yra atšaukiama iš pareigų, pasibaigus jos paskyrimo laikui, informavo daugiau nei prieš mėnesį. Taip pat akcentuotina, kad neturtinės žalos atlyginimas yra skirtas kompensuoti pažeistas neturtines vertybes, o ne atlyginti patirtus nuostolius ar atkurti nukentėjusiojo turėtą padėtį, kaip kad yra turtinės žalos atlyginimo atveju, todėl teismas spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo nevertina pareiškėjos teismo posėdžio metu išsakytų argumentų, kad ji patyrė realią žalą, nes grįžusi į Lietuvą buvo sanatorijoje, patyrė automobilio transportavimo išlaidas, ar naujų akinių gamybos išlaidas.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovė nesant faktinio pagrindo priėmė ginčijamą Įsakymą, kuriuo buvo sutrumpintas pareiškėjos perkėlimo į atašė pareigybę laikas ir ji atšaukta iš atašė pareigų. Teismas pripažįsta, kad ginčijamo Įsakymo priėmimas pareiškėjai galėjo sukelti tam tikrus pergyvenimus, įtampą, nepatogumus, stresą, tačiau kaip jau minėta, ne bet kokie dvasiniai išgyvenimai gali būti vertinami kaip sukėlę neturtinę žalą, atlygintiną pinigais. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pažeidimo fakto pripažinimas, įvertinus tai, kad byloje nenustatyta, jog pareiškėjos patirti išgyvenimai sukėlė ilgalaikę žalą jos fizinei ar dvasinei sveikatai, kad ji apie tai, jog yra atšaukiama iš pareigų, pasibaigus jos paskyrimo laikui, buvo informuota daugiau nei prieš mėnesį, kas patvirtina, kad jos persikėlimas ir gyvenamosios vietos pasikeitimas nebuvo netikėtas ir staigus, kad iš esmės jos teisių pažeidimas nesitęsė ilgą laiką, kadangi, kaip minėta aukščiau, Lietuvos Respublikos teisėsaugos atašė Lietuvos nuolatinėje atstovybėje Europos Sąjungoje pareigybė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020-07-16 nutarimu Nr. 808 buvo panaikinta, yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

Taigi, teismas įvertinęs pareiškėjos skunde ir posėdžio metu nurodytas aplinkybes, kuriomis ji grindė jai padarytą neturtinę žalą ir jos dydį, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra faktinio ir teisinio pagrindo pareiškėjai priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais, kad jos teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija pareiškėjos pažeistai teisei apginti. Atsižvelgęs į tai, teismas pareiškėjos reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigine išraiška netenkina.

Pareiškėja taip pat prašo priteisti iš Ministerijos jos naudai iš valstybės tarnybos santykių gaunamų sumų skirtumą, kurį sudaro su darbu užsienyje susijusių išlaidų kompensacija, susidariusi laikotarpiu nuo neteisėto jos atšaukimo iš teisėsaugos atašė pareigų, t. y. nuo 2020-07-01, iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020-07-16 nutarimo Nr. 808 Dėl Lietuvos Respublikos teisėsaugos atašė Lietuvos nuolatinėje atstovybėje Europos Sąjungoje pareigybės panaikinimo įsigaliojimo, t. y. 2020-07-21, iš viso – 1243,76 Eur.

Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją).

Atsižvelgdamas į sprendime nustatytų faktinių aplinkybių visumą, teismas konstatuoja, kad ginčijamas Įsakymas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (galiojusio ginčijamo akto priėmimo metu) 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, todėl jis naikintinas kaip neteisėtas iš esmės, tai yra savo turiniu prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams (ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Įvertinus tai, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020-07-16 nutarimu Nr. 808 „Dėl Lietuvos Respublikos teisėsaugos atašė Lietuvos nuolatinėje atstovybėje Europos Sąjungoje pareigybės panaikinimo“ teisėsaugos atašė pareigybė buvo panaikinta, nustatytina, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2019 m. birželio 14 d. įsakymas Nr. 1TE-145 „Dėl L. C. perkėlimo“ galiojo iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020-07-16 nutarimo Nr. 808 „Dėl Lietuvos Respublikos teisėsaugos atašė Lietuvos nuolatinėje atstovybėje Europos Sąjungoje pareigybės panaikinimo“, kuriuo buvo panaikinta teisėsaugos atašė pareigybė, įsigaliojimo.

Pareiškėja teismo prašo priteisti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Iš pareiškėjos prie prašymo pridėtų duomenų matyti, kad už skundo, patikslinto skundo parengimą ir teisines paslaugas rengiant skundą pareiškėja atstovui sumokėjo 1240,25 Eur, už papildomų paaiškinimų pateikimo parengimą ir papildomų dokumentų pateikimo parengimą, konsultacijas dėl bylos eigos ir procesinių veiksmų, už konsultacijas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo ir prašymus dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymą, už nuomonės parengimą dėl bylos nagrinėjimo rašytinio proceso tvarką pareiškėja sumokėjo 514,25 Eur, už susipažinimą su atsiliepimu pareiškėja sumokėjo 20,17 Eur, už pasirengimą bylai susitikimo metui pareiškėja sumokėjo 181,50 Eur, už pasirengimą bylos nagrinėjimui ir atstovavimą teisme pareiškėjai sumokėjo 363 Eur. Viso pareiškėja už jai suteiktas teisines paslaugas patyrė 2319,17 Eur išlaidų.

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis, nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 5 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti.

ABTĮ 40 straipsnio 5 dalis nustato, kad atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Teiktų teisinių paslaugų metu galiojo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (redakcija nuo 2015 m. kovo 19 d. (toliau – Rekomendacijos). Pagal Rekomendacijų 2 punktą, nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, rekomenduojama atsižvelgti į Rekomendacijų 8 punkte nustatytus maksimalius dydžius ir į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, būtinybę išvykti į kitą vietovę, nei registruota advokato darbo vieta, turto ar pinigų sumų dydį (priteistinų ar ginčijamų), teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, kitas svarbias aplinkybes.

LVAT savo praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, kad dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo sprendžiama pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles. Pagal LVAT praktiką ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje, nustatančioje, jog dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu, iš esmės įtvirtintas suinteresuotai šaliai adresuotas reikalavimas pagrįsti savo prašyme nurodytas išlaidas konkrečiais skaičiais bei įrodymais, atitinkančiais ABTĮ 56 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus (LVAT 2012 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-113/2012); prašomų sumų apskaičiavimas iš esmės turėtų būti detalus (LVAT 2010 m. spalio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146–2022/2010), išsamus ir su pagrindimu (LVAT 2011 m. birželio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756–34/2011); šių reikalavimų nepaisymas gali lemti prašymo dėl išlaidų atlyginimo atmetimą (LVAT 2011 m. rugpjūčio 29 d. nutartis administracinėje byloje AS62–521/2011).

Teismas, atsižvelgdamas į nagrinėtos bylos pobūdį, sudėtingumą, tai, kad prašomos priteisti už suteiktas teisines paslaugas sumos neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių bei į tai, kad pareiškėjos skundas tenkintinas iš dalies (patenkinta 1/3 skundo reikalavimo), konstatuoja, kad nėra pagrindo papildomai mažinti pareiškėjai priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos, todėl iš atsakovės Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareiškėjai L. C. priteisia 773,06 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, 84 straipsniu, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 dalimi, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsnių, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjos L. C. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2020-05-22 įsakymą Nr. 1TE-76 „Dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2019 m. birželio 14 d. įsakymo Nr. 1TE-145 „Dėl L. C. perkėlimo“ pakeitimo ir L. C. atšaukimo iš Lietuvos Respublikos teisėsaugos atašė Lietuvos nuolatinėje atstovybėje Europos Sąjungoje pareigų“ ir nustatyti, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2019 m. birželio 14 d. įsakymas Nr. 1TE-145 „Dėl L. C. perkėlimo“ galiojo iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020-07-16 nutarimo Nr. 808 „Dėl Lietuvos Respublikos teisėsaugos atašė Lietuvos nuolatinėje atstovybėje Europos Sąjungoje pareigybės panaikinimo“, kuriuo buvo panaikinta teisėsaugos atašė pareigybė, įsigaliojimo.

Kitus pareiškėjos L. C. skundo reikalavimus atmesti kaip nepagrįstus.

Priteisti pareiškėjai L. C. iš atsakovės Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 773,06 Eur (septynis šimtus septyniasdešimt tris eurus, šešis euro centus) patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.