Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-10-30 · Administracinė byla Nr. I-6645-406/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2018-10-30Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2020-05-20Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-10-30
Bylos Nr.
I-6645-406/2018
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-01555-2018-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Gintaras Čekanauskas
Pareiškėjas
E. K.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-6645-406/2018Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01555-2018-1Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; (S) 51.4; 55.1.1
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. spalio 30 d.Kaunas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjas Gintaras Čekanauskas,sekretoriaujant Henrikai Žibutytei,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas E. K. kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 250 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Atsiliepimas

Pareiškėjas skunde (b. l. 2-10), atsiliepime (b. l. 97-98) nurodė, kad jis laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje (toliau – ir Pravieniškių PN-AK) atliko nuo 2011 m. gegužės 16 d. iki 2018 m. liepos 16 d. netinkamomis bausmės atlikimo sąlygomis. Pareiškėjas teigė, jog atliekant bausmę Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje visą ginčo laikotarpį bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose jam trūko gyvenamojo ploto. Gyvenamųjų patalpų plotą mažino ir patalpoje esantis inventorius: gultai, stalai, kėdės, spintos, spintelės. Pareiškėjo teigimu, gyvenamosiose patalpose buvo pilna blakių, kurios jį sukandžiodavo, todėl ne kartą kreipėsi į medicinos darbuotojus. Pažymėjo, jog lovos buvo 2 metrų ilgio, o jo ūgis 2,02 metro, todėl jis normaliai negalėjo išsimiegoti. Teigė, kad patalpose buvo pelėsis, grindų ir sienų dangos buvo nelygios. Pareiškėjo nuomone, dėl blogų kalinimo sąlygų, jis patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, sutriko miegas. Pareiškėjas prašė skundą tenkinti.

Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą (b. l. 14-21) nurodė, jog jokie teisės aktai nenumato tokio skaičiavimo būdo, apie kurį mini pareiškėjas, t. y., kad baldų, esančių patalpoje, taip pat esančio inventoriaus užimamas plotas turėtų būti išskaičiuotas iš bendro ploto, apskaičiuojant tenkantį vienam nuteistajam gyvenamosios patalpos plotą. Atsakovės atstovas teigė, kad ne visada visos miegamojo vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tenka ir daugiau. Be to, pataisos namai nėra kalėjimo ar kamerų tipo pataisos įstaiga, todėl nuteistieji gyvena bendrabučio tipo patalpose. Taigi, pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimo laiko. Nuteistojo gyvenamasis plotas nėra tik vieta miegamajame kambaryje, nes pataisos namų teritorijoje yra įrengtos sporto aikštelės, salės, koplyčia, kuriomis bet kada gali naudotis nuteistieji. Teisės aktai įpareigoja nuteistuosius valyti savo gyvenamąsias patalpas. Jei patalpoje gyvenantys nuteistieji gerai atliktų savo budėtojo pareigas (tinkamai jas vėdintų, valytų), joje negalėtų būti blogo kvapo, pelėsio. Jei pareiškėjas teigia, kad taip buvo, vadinasi, nuteistieji netinkamai atliko savo pareigas. Pareiškėjas su skundais dėl netinkamo gyvenamųjų patalpų, pelėsio ar drėgmės į Ūkio ir komunalinių paslaugų skyrių nesikreipė. Nurodė, kad įstaiga yra sudariusi sutartį pagal kurią įstaigos objektuose buvo teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos ir informacija apie suteiktą paslaugą registruojama Atliktų kenkėjų kontrolės darbų ataskaitoje, be to patalpose pastebėjus kenkėjus, papildomai atliekamas kenkėjų naikinimas. Teigė, jog patalpos inventoriumi aprūpinamos pagal teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas, atlikdamas bausmę, ginčo laikotarpiu į pataisos namų Psichologinės tarnybos skyriaus specialistus dėl patiriamų emocinių sunkumų nesikreipė. Pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje duomenų dėl sveikatos nusiskundimų, kuriuos galėjo sukelti ar įtakoti blogos gyvenimo sąlygos, nėra. Pareiškėjas skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų apie tai, kad jo teisės ar orumas, jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose - atvirojoje kolonijoje buvo pažeisti ir neįrodė, kad atsakovės atstovas nesilaikė galiojančių teisės aktų reikalavimų, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė nuteistajam žalos, taip pat, kad dėl laikymo sąlygų pataisos namuose pablogėjo jo sveikatos būklė. Atsakovės atstovas laikosi teisės aktų reikalavimų, nuteistiesiems yra užtikrinamos laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygos, numatytos atitinkamose normose ir teisės aktuose. Prašė taikyti ieškinio senaties terminą bei pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo neturtinės žalos, kurią kildina iš neteisėtų Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK) veiksmų atliekant laisvės atėmimo bausmę nuo 2011 m. gegužės 16 d. iki 2018 m. liepos 16 d. Pravieniškių PN-AK bendrabučio tipo patalpose.

Atsakovės atstovas prašė teismo pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį (b. l. 14-15).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

CK 1.125 straipsnio 8 dalis numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą, todėl pareiškėjo reikalavimui jo prašomas bendras senaties terminas netaikytinas. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal šią teisės nuostatą ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).

Kaip jau buvo nurodyta, pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildina iš jo bausmės atlikimo sąlygų laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės 16 d. iki 2018 m. liepos 16 d. (b. l. 4), tačiau bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas į Pravieniškių PN-AK atvyko 2011 m. birželio 16 d. (b. l. 22). Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo nurodytas bausmės atlikimo sąlygų jam sukeltas neigiamas pasekmes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų nuo įkalinimo pradžios, t. y. nuo 2011 m. birželio 16 d. (kai atvyko į Pravieniškių PN-AK, b. l. 22), nes patirdamas skunde nurodytus nepatogumus, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Pravieniškių PN-AK, šios įstaigos vadovą, kitas kompetentingas institucijas. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti iš Pravieniškių PN-AK ar kitų institucijų reikiamą informaciją. Šios aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti nuo kalinimo pradžios 2011 m. birželio 16 d., tačiau į teismą kreipėsi tik 2018 m. liepos 25 d. (b. l. 11).

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).

Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, jog galimų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie šiuos pažeidimus. Nenurodė jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos. Akcentuotina, jog gavęs atsakovės atstovo atsiliepimą, kuriame buvo prašoma taikyti ieškinio senatį ir su juo susipažinęs, pareiškėjas nepateikė teismui prašymo dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo, taip pat nenurodė jokių svarbių bei objektyvių termino praleidimo priežasčių, sudarančių pagrindą kitaip vertinti ieškinio senaties taikymo klausimą. Tokiu būdu, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo.

Esant šioms aplinkybėms, atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, prašymas tenkintinas, pareiškėjo skundo reikalavimui taikytinas ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2015 m. liepos 24 d. atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).

Pritaikius trejų metų senaties terminą laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos nuo 2015 m. liepos 25 d. iki 2018 m. liepos 16 d.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad jam atliekant bausmę Pravieniškių PN-AK nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į bausmės atlikimą tinkamomis sąlygomis. Pareiškėjas skunde nurodė, jog ginčo laikotarpiu atliekant bausmę bendrabučio tipo patalpose trūko gyvenamojo ploto normos.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad Pravieniškių pataisos namai – atviroji kolonija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (ABTĮ 24 str. 2 d. 7 p., 25 str., 56 str. 4 d., 67 str., 71 str.).

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas (Lietuvos Respublikos Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau - EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau vadinama – nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos „Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės“ (toliau – Taisyklės). Taisyklių 11-1.1 punktai nustato minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose.

Byloje pateikti įrodymai, patvirtina, kad pareiškėjas atliko bausmę Pravieniškių PN-AK (b. l. 43, 46).

Kiekvienam pataisos įstaigos nuteistajam direktoriaus įsakymu yra skiriama miegamoji vieta, esanti tam tikro būrio brigados gyvenamojoje zonoje. Kiekvienos brigados miegamoji sekcija yra atskiras bendrabučio tipo pastato kambarys. Būrio patalpos apjungia kelių brigadų sekcijas ir, priklausomai nuo esamos infrastruktūros ir būriui priskirtų nuteistųjų skaičiaus, užima pusę arba visą gyvenamojo pastato aukštą. Kiekvieno būrio patalpų miegamosios sekcijos yra sujungtos bendru koridoriumi ir sudaro vientisą gyvenamąją erdvę, kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose yra įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė, kai kuriose, atsižvelgiant į esamą infrastruktūrą ir laisvą plotą, yra įrengti dušai, poilsio kambariai arba bibliotekos. Objektyvių duomenų, kiek pareiškėjo kalinimo metu nuteistųjų buvo pataisos įstaigos gyvenamosiose bei miegamosiose vietose, kuriose gyveno pareiškėjas, nei pareiškėjas, nei atsakovės atstovas nepateikė. Kadangi duomenų apie Pravieniškių PN-AK konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje patalpoje metu buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios gyvenamosios patalpos plotą padalinant iš Pataisos įstaigos atsiliepime nurodyto konkrečios patalpos miegamųjų vietų skaičiaus.

Pareiškėjas nuo 2015 m. liepos 25 d. iki 2016 m. balandžio 26 d. buvo paskirtas gyventi į 9 būrį 3 gyvenamąją patalpą, kurios gyvenamasis plotas yra 33,21 kv. m, joje įrengta 11 miegamųjų vietų, todėl atlikus paskaičiavimą, padalinus gyvenamosios patalpos plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus, vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,01 kv. m (b. l. 27, 28). Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2015 m. rugsėjo 2 d. iki 2015 m. rugsėjo 4 d., nuo 2016 m. kovo 18 d. iki 2016 m. kovo 23 d. nebuvo Pravieniškių PN-AK, kadangi buvo išvykęs į kitas kalinimo įstaigas (b. l. 22).

Pareiškėjas nuo 2016 m. balandžio 26 d. iki 2018 m. liepos 16 d. buvo paskirtas gyventi į 6 būrį 2 gyvenamąją patalpą, kurios gyvenamasis plotas yra 52,00 kv. m, joje įrengta 11 miegamųjų vietų, todėl atlikus paskaičiavimą, padalinus gyvenamosios patalpos plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus, vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 4,72 kv. m (b. l. 27, 28). Pareiškėjas atsikirsdamas į atsakovės atstovo pateiktus duomenimis nesutinka su atsakovės atstovo pateiktais duomenimis ir juos ginčija, bei pateikia 6 būrio 2 patalpos planą iš kurio matyti, jog minėtoje patalpoje gyveno 14 asmenų (b. l. 99, 100). Teismas pažymi, kad net ir laikant pareiškėjo įrodymus objektyviais ir juos vertinant, t. y., laikant, jog 6 būrio 2 patalpoje, kurios gyvenamasis plotas 52,00 kv. m, ir joje gyveno 14 nuteistųjų, konstatuotina, jog gyvenamojo ploto norma pažeista nebuvo, kadangi vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,71 kv. m. Kitų įrodymų savo argumentams pagrįsti dėl jo įvardintų patalpų plotų, miegamųjų vietų ir nuteistųjų skaičiaus gyvenamosiose patalpose į bylą nepateikė. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl gyvenamųjų patalpų perpildymo.

Taigi, teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą ir faktinius bylos duomenis, daro išvadą, kad bausmės atlikimo Pravieniškių PN-AK bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 25 d. iki 2016 m. balandžio 26 d. pareiškėjui nebuvo užtikrinta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11-1.1 punkte reglamentuota vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto norma, kadangi trūko 0,09 kv. m gyvenamojo ploto, taip pat dalį ploto užėmė patalpoje buvę baldai.

Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą siejo su blakių gyvenamosiose patalpose buvimu.

Pagal Higienos normos HN 76:2010 (galiojusios iki 2015 m. lapkričio 1 d.) 60 punktą, laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją), kurį atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Analogiškos nuostatos įtvirtintos Higienos normos HN 134:2015 (galiojančioje nuo 2015 m. lapkričio 1 d.) 20 punkte.

Į bylą pateikti duomenys Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalų kopijos, darbų atlikimo aktai patvirtina, jog Pravieniškių PN-AK vykdomas buitinių kenkėjų (vabzdžių ir graužikų) monitorinio, kontrolės ir naikinimo paslaugų teikimas (b. l. 30-32, 33, 34-37, 38-43, 44-79). Taigi, buitinių kenkėjų buvimo laisvės atėmimo vietos įstaigos patalpose faktas pats savaime nėra laikomas pažeidimu, pažeidimas konstatuotinas tuo atveju, kai pataisos namų administracija nesiima veiksmų aptiktiems buitiniams kenkėjams naikinti. Nagrinėjamu atveju atsakovės atstovas ėmėsi veiksmų siekiant užtikrinti, kad kamerose nebūtų graužikų ir buitinių parazitų (Higienos normos HN 76:2010 60 p., HN 134:2015 20 p.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2515-662/2016, 2018 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1714-602/2018). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į medicinos darbuotojus dėl to, kad jį sukandžiojo blakės, taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į įstaigos administraciją dėl papildomo kenkėjų naikinimo ar pan. Atsižvelgiant į išdėstyta, nėra pagrindo konstatuoti kokius nors netinkamus Pravieniškių PN-AK veiksmus.

Atsakydamas į pareiškėjo argumentus dėl pelėsio, grindų bei sienų nelygios dangos buvimo Pravieniškių PN-AK patalpose, teismas pažymi, kad skunde pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė šias aplinkybes, tačiau nedetalizavo jokių su šiuo jo teiginiu susijusių aplinkybių, t. y. kokiose konkrečiai patalpose (miegamajame, bendro naudojimo patalpose, sanitariniame mazge) tariamai buvo pelėsio, kada jis atsirado (ar buvo pareiškėjui atvykus į patalpas, ar atsirado vėliau), taip pat ir dėl tariamai buvusių nelygių sienų ir grindų nenurodė konkrečių patalpų (miegamajame, bendro naudojimo patalpose, sanitariniame mazge ar kt. patalpose), ar pareiškėjas dėl to kreipėsi į Pravieniškių PN-AK administraciją, todėl neaišku, kokias konkrečiai aplinkybes teismas turi aiškintis ir vertinti. Pareiškėjui nenurodžius su jo tariamu teisių pažeidimu susijusių aplinkybių, teismas neturi pagrindo konstatuoti kokius nors neteisėtus Pravieniškių PN-AK veiksmus.

Pareiškėjas skundėsi, kad jo ūgis yra 2,02 metro, tačiau jam skirta miegui lova buvo tik 2 metrų, todėl jis negalėjo tinkamai išsimiegoti.

Pažymėtina, jog nuteistų vyrų ir moterų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normose nenurodyti lovų parametrai, išskyrus tai, kad turi būti metalinė lova – 1 vnt. vienam asmeniui, Taigi, negali būti pripažintas teisės aktų reikalavimų pažeidimas dėl to, kad Pravieniškių PN-AK gyvenamosios patalpos buvo aprūpintos dviejų metrų lovomis.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovės atstovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Nors pareiškėjas skunde nurodė, jog ginčui aktualiu laikotarpiu bausmę atliko žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis, tačiau byloje nėra duomenų, kad Pravieniškių PN-AK pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Sprendžiant ginčą, akcentuotinos bausmės atlikimo pataisos įstaigoje bendrosios sąlygos, t. y., kad ši įstaiga nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, kad šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų. Jie turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijose, taip pat gali sportuoti įrengtose aikštelėse, lankyti biblioteką, užsiimti kita leistina veikla. Taigi buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva.

Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai jog Pravieniškių PN-AK pareigūnų elgesys su pareiškėju galėtų būti vertintinas kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme, tačiau teismas, įvertinęs pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų (pažeidžiant reglamentuotą minimalią gyvenamojo ploto normą 267 paras, kurio trūko labai nežymiai, t. y. 0,09 kv. m), pažeidimų trukmę ir mastą, daro išvadą, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų kalinamas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Taigi, teismui nekyla abejonių, kad pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam užtikrinant teisės aktuose nustatytą vienam asmeniui tenkančią ploto normą buvo pažeista, todėl atsižvelgus į nustatyto pažeidimo trukmę ir mąstą, į tai, kad 267 paras pareiškėjas buvo kalinamas bendrabučio tipo patalpose Pravieniškių PN-AK pažeidžiant reglamentuotą minimalią gyvenamojo ploto normą (trūko tik 0,09 kv. m), taip pat įvertinus Lietuvoje egzistuojančias darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 21 d. nutartį Nr. A-916-502/2017, kuria už 946 paras priteista 500 Eur, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 8 d. nutartį Nr. A-2246-1062/2018, kuria už 600 paras priteista 400), teisingumo ir protingumo kriterijais laikytina, kad pats teisės pažeidimo pripažinimas, šiuo konkrečiu atveju, nėra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjui atlyginti už patirtą neturtinę žalą, todėl pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertintinas pinigais (CK 6.250 str. 1 d.), t. y. 160 Eur suma, kuri priteistina iš atsakovės pareiškėjui, o kita skundo dalis netenkintina.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 5 punktu, teismas

nusprendžia:

Skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui E. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 160 Eur (vieną šimtą šešiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Dėl kitos reikalavimų dalies skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui ar per šį teismą

Teisėjas Gintaras Čekanauskas