Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2018-05-10 · Civilinė byla Nr. e2A-44-407/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-05-10
Bylos Nr.
e2A-44-407/2018
Teisminio proceso Nr.
2-58-3-00203-2016-2
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Konstantinas Gurinas, Egidija Tamošiūnienė, Vigintas Višinskis
Atsakovas
G. B.
Ieškovas
G. K.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2A-44-407/2018Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00203-2016-2Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.8; 2.6.8.10; 2.6.29.4 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. gegužės 10 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Konstantino Gurino, Egidijos Tamošiūnienės ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo G. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2017 m. sausio 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo G. K. ieškinį atsakovui G. B. dėl skolos, palūkanų priteisimo ir pagal atsakovo G. B. priešieškinį ieškovui G. K. dėl sutarties sąlygų pakeitimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas G. K. kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovo G. B. priteisti 28 600 Eur skolą, 46 490 Eur palūkanų ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.Ieškovas nurodė, kad jis su atsakovu 2011 m. birželio 1 d. sudarė paskolos sutartį Nr. 11, pagal kurią ieškovas įsipareigojo atsakovui perduoti 28 600 Eur, o atsakovas įsipareigojo 2016 m. birželio 1 d. gražinti šią pinigų sumą bei kas mėnesį pagal sutarties 3.2 punktą mokėti 7 procentų palūkanas už naudojimąsi paskola. Ieškovo teigimu, sutartis, kuri atitiko šalių valią, nebuvo keičiama, atsakovas paskolos negrąžino ir už naudojimąsi paskola sumokėjo tik dalį palūkanų, kurios nėra nepagrįstai didelės, nes neviršija Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatyme įtvirtintos 250 procentų normos, be to, pats ieškovas yra pareiškęs reikalavimą priteisti mažesnę palūkanų sumą palyginti su pagal sutartį mokėtina palūkanų suma. Atsakovas su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti, be to, pateikė priešieškinį, prašydamas pakeisti sutarties 2.2.3, 3.2 punktų sąlygas ir jas išdėstyti taip: 2.2.3 Jei paskolos gavėjas laiku negražino paskolos, paskolos davėjas gali reikalauti, kad paskolos gavėjas sumokėtų paskolos davėjui 9 procentų metines palūkanas papildomai už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas; 3.2 Už kiekvieną mėnesį iki visos paskolos gražinimo paskolos gavėjui skaičiuojamos 9 procentų dydžio metinės palūkanos ir sumokamos sekančio mėnesio nustatytą dieną pagal sutarties pasirašymo datą.Atsakovas paaiškino, kad pagal sutarties 2.3.1 ir 2.3.2 punktus paskolos suma turėjo būti gražinama pirmiau nei mokamos palūkanos, todėl jis ieškovo sutikimu iki 2016 m. birželio 1 d. grąžino visą paskolą ir sumokėjo 13 400 Eur palūkanų. Atsakovo teigimu, sutartyje buvo numatytos neprotingai didelės palūkanos.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Šiaulių apygardos teismas 2017 m. sausio 23 d. sprendimu ieškinį tenkino: priteisė ieškovui iš atsakovo 28 600 Eur paskolos, 46 490 Eur palūkanų, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (75 090 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2016 m. liepos 14 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, 2 443 Eur bylinėjimosi išlaidų, taip pat priėmė atsakovo atsisakymą nuo priešieškinio ir šią bylos dalį nutraukė, nurodydamas gražinti atsakovui 23,25 Eur žyminio mokesčio.Teismas, įvertinęs atsakovo versijos apie pinigų negavimą iškėlimo momentą (nagrinėjant bylą teismo posėdyje) ir aplinkybę, jog atsakovas teigė grąžinęs paskolą ir mokėjęs palūkanas, darė išvadą, kad nėra pagrindo vertinti, jog sutartyje nurodyti pinigai realiai nebuvo perduoti. Teismas nurodė, kad atsakovo paaiškinimai yra nenuoseklūs ir prieštaringi, o vien tik atsakovo parašo vieta sutartyje (ne prie atsakovo ranka parašytos sumos, o prie grafos paskolos gavėjas) nepaneigia paskolos sutarties sudarymo ir pinigų perdavimo fakto. Teismo vertinimu, ieškovas įrodė paskolos sutarties sudarymo, t. y. esminių jos sąlygų egzistavimo, faktą, o atsakovas, remdamasis pinigų negavimo aplinkybe, jam tenkančios įrodinėjimo pareigos neįvykdė ir nurodytos aplinkybės neįrodė.Teismo vertinimu, ankstesni šalių susitarimai, sudaryti iš esmės tomis pačiomis sąlygomis, šalių nurodyta aplinkybė, kad jie buvo draugai, atsakovo asmenybę apibūdinantys požymiai (aukštąjį išsilavinimą turintis verslininkas) paneigia atsakovo argumentus, jog paskolos sutartis neatitiko šalių valios. Įvertinęs sutarties tekstą, teismas pažymėjo, kad jos sąlygos nėra neaiškios ar nesuprantamos, o atsakovas savo parašu sutartyje patvirtino sutikimą dėl sutarties sąlygų. Teismas atmetė niekuo nepagrįstą atsakovo argumentą, kad šalys sutarties sąlygas susitarė vykdyti pagal atskirus tarpusavio susitarimus, t. y. ne taip, kaip sutartyje surašyta. Teismas konstatavo, kad yra pagrindas priteisti ieškovui iš atsakovo 28 600 Eur paskolos, nes atsakovas neįrodė skolos gražinimo fakto (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 straipsnis). Teismas sprendė, kad ieškovo ištaisytas suklydimas dėl to, kiek palūkanų yra sumokėjęs atsakovas, nurodant, jog atsakovas iš tikrųjų yra sumokėjęs ne 30 000 Eur palūkanų, kaip buvo nurodyta pradiniuose ieškovo procesiniuose dokumentuose, o 9 999,82 Eur palūkanų, nesudaro pagrindo teigti, kad ieškovas, pakeitęs poziciją dėl sumokėtos palūkanų sumos, elgiasi nesąžiningai, nes būtent 9 999,82 Eur sumą patvirtina ieškovo pateikti įrodymai. Teismas pažymėjo, kad nors atsakovas teigia, jog jis yra sumokėjęs daug daugiau nei nurodė ieškovas, tačiau konkrečių šias aplinkybes pagrindžiančių duomenų nepateikė (CPK 178 straipsnis). Atsižvelgęs į ieškovo pateiktus įrodymus, teismas darė išvadą, kad atsakovas yra sumokėjęs 9 999,82 Eur palūkanų. Įvertinęs tai, kad šalys gera valia susitarė dėl palūkanų dydžio, jų mokėjimo tvarkos ir termino, laikotarpį, kurį atsakovas palūkanų nemokėjo, konkrečią prašomą priteisti palūkanų sumą (pusė pagal sutartį apskaičiuotų palūkanų), teismas nenustatė pagrindo sumažinti prašomą priteisti palūkanų sumą (45 060 Eur).Teismas nurodė, kad ieškovui iš atsakovo priteistinos palūkanos už laikotarpį nuo 2016 m. birželio 1 d. iki 2016 m. liepos 1 d. (1 430 Eur), nes sutarties 2.2.3 punkte šalys susitarė dėl 5 procentų dydžio mėnesinių palūkanų, jeigu paskolos gavėjas laiku negrąžins paskolos, o atsakovas vieną mėnesį praleido terminą gražinti paskolą, taip pat 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą (75 090 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2016 m. liepos 14 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.37 straipsnio 2 dalis ir 6.210 straipsnis) bei ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos: 1 343 Eur žyminio mokesčio ir 1 100 Eur atstovavimo išlaidų.Priėmęs atsakovo atsisakymą nuo priešieškinio, teismas šią bylos dalį nutraukė, nurodydamas gražinti atsakovui 23,25 Eur žyminio mokesčio.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas G. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2017 m. sausio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais: Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 6.870 straipsnio 2 dalies normą, neanalizavo ankstesnės paskolos sutarties ir nevertino bei nelygino jos su 2011 m. birželio 1 d. pasirašyta sutartimi. Pagal 2007 m. spalio 24 d. sutartį atsakovas iš ieškovo gavo 64 000 Lt paskolą ir po įrašu, kad 64 000 Lt buvo perduoti, pasirašė, tačiau 2011 m. birželio 1 d. sutartyje (jos 5.2 punkte) tokio atsakovo parašo nėra, nes jokie pinigai atsakovui nebuvo perduoti. 2011 m. birželio 1 d. sutartis buvo sudaryta dėl to, kad 2007 m. spalio 24 d. sutartis nebuvo visiškai įvykdyta, 2011 m. birželio 1 d. sutartyje nurodyta 28 600 Eur paskolos suma yra pagal 2007 m. spalio 24 d. sutartį negrąžinta paskolos dalis ir mokėtinos palūkanos. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad vien tik aplinkybė, jog ties atsakovo ranka parašytos sumos nėra jo parašo, o jis yra ties grafa paskolos gavėjas, nepaneigia paskolos sutarties sudarymo ir pinigų perdavimo fakto. Kadangi pinigai nebuvo perduoti, t. y. nesant paskolos gavėjo parašo, kad jis pinigus gavo, pirmosios instancijos teismas turėjo pripažinti, jog paskolos sutartis nebuvo sudaryta (CK 6.875 straipsnio 3 dalis), ir ieškinį atmesti. Pirmosios instancijos teismas, aiškindamas 2011 m. birželio 1 d. paskolos sutartį, pažeidė CK 6.193 straipsnio 4 dalies normą, pagal kurią sutarties sąlygos turi būti aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai. Nagrinėjamu atveju abiejų sutarčių sąlygas pasiūlė ieškovas, todėl pirmosios instancijos teismas jas turėjo aiškinti atsakovo naudai. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsakovą pripažino nesąžininga šalimi, o ieškovą – sąžininga šalimi. Šiuo atveju yra priešingai, t. y. ieškovas yra nesąžiningas, nes teismo posėdyje pakeitė savo anksčiau procesiniuose dokumentuose nurodytą poziciją dėl atsakovo sumokėtos sumos dydžio. Ieškovo nesąžiningumą taip pat patvirtina ir jo siekis prisiteisti ypač didelę pinigų sumą pagal niekinę paskolos sutartį. Pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 185 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, nes nevertino atsakovo nurodytos aplinkybės, kad ieškovas buvo socialiai remtinas, todėl atsakovas paskolą grąžino ir palūkanas mokėjo ne pavedimais, o grynaisiais pinigais. Pirmosios instancijos teismas taip pat nevertino, ar ieškovas 2011 metais turėjo galimybę atsakovui paskolinti tokią didelę pinigų sumą, nors teismo posėdyje pats ieškovas pripažino, jog 2011 metais pinigų nedeklaravo. Ieškovo paaiškinimus, kad jis pinigus skolinosi iš tėvo ir uošvio, pirmosios instancijos teismas turėjo vertinti kritiškai. Ieškovas G. K. atsiliepime į apeliacinį skundą nesutinka su juo ir prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas (550 Eur). Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:Atsakovas tiek pradiniuose procesiniuose dokumentuose, tiek pirmuosiuose teismo posėdžiuose netvirtino, kad sutarties nesudarė ar kad negavo sutartyje nurodytos paskolos sumos, priešingai, atsakovas teigė, kad paskolą grąžino ir sumokėjo dalį palūkanų, pateikė priešieškinį, prašydamas pakeisti sutarties sąlygas – sumažinti mokėtinas palūkanas. Tik 2016 m. gruodžio 19 d. teismo posėdyje ir antrajame priešieškinyje atsakovas pirmą kartą nurodė, kad pinigų negavo ir prašė sutartį laikyti nesudaryta. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į įrodymų visumą, nesąžiningą atsakovo elgesį ir tinkamai aiškino CK 6.870 straipsnio 2 dalies normą.Atsakovas apeliaciniame skunde ir teigia, ir neigia pasirašęs 2011 m. birželio 1 d. paskolos sutartį. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovas sutartį pasirašė, nes aplinkybė, jog ties atsakovo ranka parašytos sumos nėra jo parašo, o jis yra ties grafa paskolos gavėjas, nepaneigia paskolos sutarties sudarymo ir pinigų perdavimo fakto. Po sutarties sudarymo atsakovo atlikti palūkanų mokėjimai ir tai, kad vienintelis paskolos sutarties egzempliorius yra pas ieškovą, patvirtina sutarties sudarymą ir paskolos gavimą. Apelianto nesąžiningumą patvirtina ir tai, kad: 1) jis po Šiaulių apygardos teismo 2017 m. sausio 23 d. sprendimo šioje byloje priėmimo kreipėsi į Šiaulių apylinkės teismą dėl 2011 m. birželio 1 d. paskolos sutarties panaikinimo; 2) apeliantas, neinformavęs ieškovo, kaip atsakovo kreditoriaus, siekė nutraukti santuoką ir pasidalyti su sutuoktine turtą; 3) prašo atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo / atidėti žyminio mokesčio mokėjimą, nors vykdo pelningą komercinę veiklą, turi turto.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Dėl naujo įrodymo priėmimo

Ieškovas kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė naują įrodymą, kurį prašo pridėti prie bylos – antstolio A. B. 2017 m. balandžio 21 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą Nr. 0041-17-14. Ieškovas paaiškina, kad šiame faktinių aplinkybių konstatavimo protokole užfiksuotuose ieškovo ir atsakovo susirašinėjimuose SMS žinutėmis atsispindi susirašinėjimas dėl paskolintų pinigų grąžinimo ir palūkanų mokėjimo. Ieškovo teigimu, anksčiau nebuvo būtinybės teikti šį įrodymą, nes atsakovas neneigė pinigų pagal ginčo paskolos sutartį gavimo. Tik 2016 m. gruodžio 19 d. teismo posėdyje atsakovas pateikė priešieškinį, kuriame nurodė, kad pinigų pagal ginčo paskolos sutartį negavo, tačiau ieškovas nebeturėjo galimybės skubiai pateikti šį įrodymą. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su nauju įrodymu ir ieškovo paaiškinimais dėl jo pateikimo momento, atsisako priimti naują įrodymą, kadangi tokio pobūdžio įrodymas galėjo būti pateiktas ir pirmosios instancijos teisme (CPK 314 straipsnis). Kaip pripažįsta pats ieškovas, tokio įrodymo pateikimo būtinybė iškilo po 2016 m. gruodžio 19 d. teismo posėdžio, o po jo pirmosios instancijos teisme buvo surengti dar du teismo posėdžiai. Taigi ieškovas galėjo dar bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme kreiptis į antstolį, kuris, kaip matyti iš faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo, aplinkybes užfiksavo tą pačią dieną, kai tik ieškovas kreipėsi į jį, dėl nuo 2015 m. sausio 2 d. iki 2016 m. spalio 25 d. vykusio susirašinėjimo užfiksavimo ir pateikti šį įrodymą pirmosios instancijos teisme.

Dėl paskolos sutarties (ne)sudarymo

Vienas iš pagrindinių apeliacinio skundo argumentų yra tas, kad jokie pinigai atsakovui pagal ginčo paskolos sutartį nebuvo perduoti, todėl pirmosios instancijos teismas, nustatydamas, jog paskolos sutartis buvo realiai sudaryta, netinkamai aiškino ir taikė CK 6.870 straipsnio 2 dalies normą, pagal kurią paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento. Jeigu įrodoma, kad pinigai ar daiktai iš tikrųjų nebuvo paskolos gavėjui perduoti, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta (CK 6.875 straipsnio 3 dalis).Pagal kasacinio teismo praktiką dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo šios kategorijos bylose kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino; kai skolos dokumente neužfiksuotas pinigų perdavimo paskolos gavėjui faktas, įrodyti pinigų perdavimo faktą turi paskolos davėjas; kai skolos dokumentas patvirtina pinigų perdavimą, preziumuojama, kad paskolos sutartis yra sudaryta, ir tokiu atveju įrodyti paskolos dalyko neperdavimo faktą turi paskolos gavėjas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-422-687/2017 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Tačiau aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, įrodinėti nereikia, nes tai yra prejudiciniai faktai (CPK 182 straipsnio 2 punktas).Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Šiaulių apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. e2-911-841/2018, kurioje dalyvavo tie patys asmenys ir dėl kurios buvo sustabdyta ši civilinė byla, 2018 m. sausio 16 d. priėmė sprendimą atmesti G. B. ieškinį, kuriuo jis prašė pripažinti, jog 2011 m. birželio 1 d. paskolos sutartis Nr. 11 tarp G. B. ir G. K. nesudaryta, nes G. B. nepagrindė ieškinio. Šiaulių apylinkės teismas, išnagrinėjęs bylą, nurodė, kad tai, jog G. B. parašas sutartyje yra ne ties įrašu „paimta suma žodžiais ir parašas“ o šiek tiek aukščiau, tačiau tame pačiame sutarties punkte, neįrodo, kad pinigai ieškovui nebuvo perduoti. Šiaulių apylinkės teismas taip pat pažymėjo, kad pats G. B. savo procesiniuose dokumentuose yra nenuoseklus ir teigia prieštaringus teiginius, t. y. iš pradžių tvirtino, jog 28 600 Eur skolą bei 13 400 Eur palūkanas sumokėjo, ir tik vėliau pareiškė ieškinį dėl paskolos sutarties pripažinimo nesudaryta. Atsižvelgusi į nurodytoje byloje nustatytą prejudicinį faktą, kad ginčo paskolos sutartis buvo sudaryta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįsta apelianto pozicijos, jog ginčo paskolos sutartyje nurodyti pinigai iš tikrųjų jam nebuvo perduoti. Apelianto motyvai, kad ginčo paskolos sutartis nebuvo realiai sudaryta, prieštarauja įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, nustatytoms aplinkybėms. Apeliacinio skundo argumentai, susiję su ginčo paskolos sutarties ir 2007 m. spalio 24 d. sutarties sąsajomis bei su paskolos gavėjo (apelianto) parašo ginčo paskolos sutartyje vieta, nesuteikia pagrindo kitaip vertinti išnagrinėtoje byloje nustatytą prejudicinį faktą dėl ginčo paskolos sutarties sudarymo ir daryti priešingą išvadą, t. y. dėl jos nesudarymo. Dėl nurodytoje byloje nustatyto prejudicinio fakto apeliaciniame skunde akcentuojamas vertinimas, ar ieškovas 2011 metais turėjo galimybę atsakovui paskolinti tokią didelę pinigų sumą, šiuo atveju taip pat nėra teisiškai reikšmingas.

Dėl paskolos sutarties aiškinimo

Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas pažeidė CK 6.193 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą sutarčių aiškinimo taisyklę, pagal kurią, kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. Kasacinis teismas šiuo aspektu yra pažymėjęs, kad visų pirma sutarties sąlygos ginčo atveju turi būti aiškinamos sąžiningai, t. y. objektyviai. Sutarties sąlygoms esant aiškiai suformuluotoms ir neprieštaraujant įstatymui, galimas tik vienas jų išaiškinimo variantas. CK 6.193 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos taisyklės taikymas yra sutarties sąlygų neaiškaus suformulavimo pasekmė. Nekonstatavus šalims aktualios sutarties sąlygos neaiškumo, taikyti nurodytą taisyklę nėra pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-64-378/2017). Taigi CK 6.193 straipsnio 4 dalyje yra įtvirtinta tik viena iš CK 6.193 straipsnyje reglamentuotų sutarčių aiškinimo taisyklių, kuri aktuali tik tuo atveju, kai yra abejonių dėl sutarties sąlygų, t. y. kai sutarties sąlygos gali būti suprantamos ir aiškinamos nevienareikšmiškai. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ginčo paskolos sutarties sąlygos nėra neaiškios ar nesuprantamos. Apeliaciniame skunde nenurodyta, kurios konkrečios ginčo paskolos sutarties sąlygos yra suformuluotos neaiškiai ir dėl to turėjo būti pirmosios instancijos teismo aiškinamos jo naudai. Vien aplinkybė, kad tam tikros ginčo paskolos sutarties sąlygos yra nenaudingos apeliantui, nėra pagrindas tokias sutarties sąlygas pripažinti neaiškiomis. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje pagrįstai nebuvo nustatyta, kad ginčo paskolos sutarties sąlygos būtų suformuluotos neaiškiai, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo jas aiškinti kitaip nei jos suformuluotos, t. y. vienos iš sutarties šalių naudai, o kitos nenaudai, kaip to siekiama apeliaciniame skunde.

Dėl paskolos gavėjo sumokėtos sumos dydžio

Apeliantas tvirtina, kad ieškovas yra nesąžiningas, nes teismo posėdyje pakeitė savo anksčiau procesiniuose dokumentuose nurodytą poziciją dėl atsakovo pagal ginčo paskolos sutartį sumokėtos sumos dydžio, o pirmosios instancijos teismas, vertindamas su tuo susijusias aplinkybes, pažeidė CPK 185 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, nes tinkamai neįvertino atsakovo nurodyto fakto, jog jis paskolą grąžino ir palūkanas mokėjo grynaisiais pinigais.Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad paskolos gavėjo sumokėtos sumos dydžio nustatymas yra fakto klausimas, kurio teisingas išsprendimas priklauso nuo byloje surinktų įrodymų tinkamo įvertinimo. Kaip jau minėta, būtent skolininkui tenka pareiga įrodyti, kad jis grąžino paskolą. Nors procesiniuose dokumentuose atsakovas teigė, kad jis yra grąžinęs paskolą ir sumokėjo ieškovui 13 400 Eur palūkanų, tačiau šiems savo teiginiams pagrįsti atsakovas nepateikė jokių įrodymų. Įrodymais nepagrįsti atsakovo teiginiai apie paskolos grąžinimą ir sumokėtų palūkanų dydį vertintini kritiškai. Dėl to sutiktina su pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime padarytomis išvadomis, kad atsakovas neįrodė nei skolos gražinimo fakto, nei fakto, jog jis ieškovui sumokėjo daugiau nei 9 999,82 Eur palūkanų. Apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl paskolos gavėjo sumokėtos sumos dydžio, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, atmestini. Pats ieškovas, reikšdamas ieškinį, sumažino prašomą priteisti palūkanų sumą iki pusės pagal sutartį apskaičiuotų palūkanų. Pirmosios instancijos teismas nenustatė pagrindo sumažinti prašomą priteisti palūkanų sumą. Apeliantas neginčija pirmosios instancijos teismo iš atsakovo priteisto palūkanų dydžio, todėl apeliacinės instancijos teismas palūkanų aspektu atskirai nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atmetus atsakovo apeliacinį skundą, iš jo valstybės naudai priteisiamas 1 591 Eur žyminis mokestis, kurio mokėjimas iki bylos išnagrinėjimo apeliacine tvarka buvo atidėtas Šiaulių apygardos teismo 2017 m. kovo 23 d. nutartimi. Atmetus atsakovo apeliacinį skundą, ieškovui priteistinos jo apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93, 302 straipsniai). Ieškovas prašo priteisti 550 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų, nurodydamas, kad 500 Eur buvo sumokėti už advokatės teisines paslaugas ir 50 Eur – už faktinių aplinkybių konstatavimą. Kadangi faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas nebuvo priimtas, nėra pagrindo priteisti ieškovui už jo parengimą sumokėtus pinigus. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovas jam atstovavusiai advokatei už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą sumokėjo 500 Eur. Ši suma neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.11 punkte nustatyto maksimalaus dydžio, todėl ji ieškovui priteistina iš atsakovo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2017 m. sausio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo G. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 591 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus devyniasdešimt vieną eurą) žyminio mokesčio valstybei.

Priteisti iš atsakovo G. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovui G. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 500 Eur (penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms apeliacinės instancijos teisme, atlyginti.

Teisėjai Konstantinas GurinasEgidija TamošiūnienėVigintas Višinskis