Vilniaus apygardos teismo nutartis

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos S. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus m. 4-ojo apylinkės teismo 2012 m. vasario 1 d. sprendimo civilinėje byloje pagal S. D. pareiškimą suinteresuotiems asmenims I. A., L. N., Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl palikimo priėmimo, pradėjus faktiškai paveldimą turtą valdyti, fakto nustatymo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Teismo motyvuose konkrečiai nesuformuluota, dėl kokios priežasties prašomas juridinis faktas negalėjo būti patvirtintas. Teismas tiesiogiai turėjo konstatuoti, ar J. S. atliko veiksmus dėl palikimo priėmimo, atitinkančius įstatymo reikalavimus, ar ne, t.y. privalėjo įvertinti jos veiksmų esmę po vyro N. S. mirties. Butas, įregistruotas J. S. vardu ir laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, po sutuoktinio mirties faktiškai buvo paveldėtas pradedant jį valdyti ir tapo J. S. asmenine nuosavybe. Be šio juridinio fakto patvirtinimo nėra galimybės įregistruoti buto VĮ „Registrų centre“ kaip J. S. asmeninės nuosavybės. 1999-01-12 paveldėjimo teisės liudijimas tokios teisės nesuteikia, kadangi išduotas dėl kito turto. Teismas tinkamai nevertino bei neanalizavo J. S. veiksmų dėl palikimo priėmimo po vyro mirties. Teismo posėdžio metu suinteresuotas asmuo I. A. pripažino, kad J. S. po tėvo mirties liko gyventi bute, esančiame (duomenys neskelbtini), prižiūrėjo ir rūpinosi juo, kad daugiau niekas 1992 m. dėl palikimo priėmimo nesikreipė. Tai, kad paveldėjimo byla po N. S. mirties buvo užvesta bei suinteresuotiems asmenims vėliau buvo atnaujintas terminas palikimui priimti, neturėjo trukdyti teismui patvirtinti pareiškime nurodyto juridinio fakto. Suinteresuoti asmenys faktiškai teismo posėdžio metu pripažino, kad po N. S. mirties butą, esantį (duomenys neskelbtini), priėmė ir iki mirties valdė būtent J. S., jai šio turto išlaikyti jos nepadėjusios nei po tėvo mirties, nei vėliau, kuomet joms buvo atnaujintas terminas palikimui priimti. Savo veiksmais suinteresuoti asmenys nesiėmė perimti buto dalies bei prisidėti prie jo išlaikymo. Suinteresuoti asmenys pareiškime teismui dėl termino palikimui priimti atnaujinimo po N. S. mirties paveldėjimo neteisingai nurodė turto masę, buvo kalbama tiktai apie žemę, dėl likusio turto (buto) nieko nebuvo paminėta bei nepranešta teismui, kad šį butą faktiškai pradėjo valdyti J. S.. Tokio juridinio fakto nustatymas leistų pareiškėjai kreiptis su prašymu dėl bylos atnaujinimo, kuri buvo užvesta dėl termino palikimui priimti suinteresuotiems asmenims atstatymo. Juridinio fakto, kad J. S. po N. S. mirties palikimą priėmė, patvirtinimas taip pat leistų pareiškėjai įregistruoti butą J. S. vardu kaip asmeninę nuosavybę. Pareiškėja kreipėsi į teismą su pareiškimu nežinodama, kad suinteresuotiems asmenims išduotas 2006-11-28 paveldėjimo teisės liudijimas Nr. VŠ-5437, kuriame kalbama apie visą turtą, likusį po N. S. mirties. Apie tai pareiškėja sužinojo tik po to, kai šis liudijimas buvo pateiktas į bylą dėl juridinio fakto nustatymo. J. S. šio dokumento neturėjo, jis jai išduotas nebuvo. Esant tokiai situacijai, teismas privalėjo bylą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nutraukti pagal CPK 293 str. 1 p., kaip nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-12-29 nutarime Nr. 56.

Suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepimo į 2012-03-01 apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

I. A. teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į apeliantės skundo argumentus ir patikrinęs skundžiamą teismo sprendimą teisėtumo bei pagrįstumo aspektais, taip pat vadovaudamasis CPK 443 str. 8 d. nustatyta tokių bylų nagrinėjimo specifika (CPK 302 str.), pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas nevisiškai tinkamai šioje byloje įgyvendino įrodinėjimo procesą, aiškindamas faktines aplinkybes nebuvo pakankamai aktyvus, ir nurodyti procesiniai pažeidimai galėjo nulemti netinkamą (neteisingą) bylos išsprendimą arba jos užbaigimą netinkamos procesinės formos baigiamuoju teismo dokumentu.

Byloje nustatyta, kad 1992-10-05 mirė apeliantės motinos sutuoktinis N. S. (b.l. 4), jo įstatyminėmis įpėdinės tuo metu buvo sutuoktinė J. S. bei dukterys iš pirmosios santuokos I. A. ir L. N.. J. S. mirė 2011-01-12 (b.l. 4). Apeliantė, inicijuodama šią bylą, siekė apginti savo, testamentinės J. S. įpėdinės, teises. Kitaip tariant, šios konkrečios bylos dalykas – apeliantės ginama teisė paveldėti pagal motinos testamentą paliktą jai butą, esantį (duomenys neskelbtini), iki šiol įregistruotą viešame registre mirusiosios J. S. vardu (b.l. 18), kuriame apeliantė nepertraukiamai gyvena, nuo 1967 m. yra deklaravusi jame savo gyvenamąją vietą (b.l. 6), pati yra dalyvausi šio buto privatizavimo procese: pasirašiusi susitarimą privatizuoti butą motinos N. S. vardu (b.l. 89-90) bei pagal mokėjimo pranešimą (b.l. 46) pati sumokėjusi nemenką dalį asmeninių piniginių lėšų už jo išpirkimą (b.l. 66). Kaip matyti iš bylos, paveldėjimo teisės liudijimas po motinos mirties apeliantei nebuvo išduotas ir atsisakymo priežastys įvardintos notarės 2011-05-12 pranešime (b.l. 20-21). Siekdama įrodyti ginčo buto priklausymą asmeninės nuosavybės teise savo motinai J. S. ir kad galėtų šį turtą paveldėti, apeliantė pasirinko juridinio fakto nustatymo institutą, įrodinėdama, kad motina po sutuoktinio mirties faktiškai valdydama ši daiktą paveldėjo ir tą dalį, kuri galimai priklausė N. S. kaip jos sutuoktiniui. Į notarų biurą iki 1999-01-13, t.y. kuomet atsirado poreikis sutvarkyti paveldėjimo formalumus (paveldėti kitą, vėliau atsiradusį N. S. turtą – žemės sklypą ), J. S. nesikreipė, nes, pasak apeliantės, butą laikė tik savo asmenine nuosavybe. Bylos medžiaga patvirtina ir tokią aplinkybę, kad suinteresuoti asmenys I. A. ir L. N. savo paveldėjimo teisę po N. S. mirties įgyvendino praėjus gana ženkliam laiko tarpui (14 metų) po tėvo mirties, 2006-10-03 teismo nutartimi pratęsus joms terminą palikimui priimti (b.l.21-22). Jos, kaip matyti iš procesinių dokumentų turinio, taip pat pretenduoja paveldėti ir ginčo buto dalį. Vadinasi, iš esmės yra kilęs apeliantės ir suinteresuotų asmenų ginčas dėl teisės paveldėti konkretų daiktą - butą, esantį (duomenys neskelbtini).

Ar juridinio fakto nustatymas šiuo atveju yra tinkama ir pakankama priemonė apeliantės siekiamam rezultatui, pirmiausia yra fakto, o po to - teisės klausimas. Apeliacinės instancijos teismas neturi prielaidų nesutikti su apeliantės skundo argumentais, jog bylą nagrinėjęs ir pareiškimą atmetęs pirmosios instancijos teismas dėl į bylą pateiktų įrodymų įrodomosios reikšmės ir apeliantės argumentų, susijusių su J. S. atliktais po sutuoktinio mirties veiksmais palikimui priimti, visiškai nepasisakė, jų pagrįstumo ar nepagrįstumo neįvertino, apsiribojęs pripažinimu, jog fakto nustatymas nesukeltų apeliantei teisinių padarinių. Tačiau tokiu atveju, kaip pagrįstai nurodoma ir apeliaciniame skunde, teismas negalėjo išspręsti šio pareiškimo iš esmės ir priimti byloje sprendimo dėl pareiškėjos prašymo nustatyti paveldėjimo juridinę reikšmę turintį faktą atmetimo (išspręsti materialųjį klausimą), o turėjo nutraukti bylą pagal CPK 293 str. 1 p. kaip nenagrinėtiną teisme (išspręsti procesinį klausimą). Kuomet prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas nesukelia teisinių padarinių arba kai asmuo gali ne teismo tvarka gauti tą faktą patvirtinančius dokumentus, byla dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nutraukiama, nesant visų teisės pareikšti pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo prielaidų (CPK 444 str. 1 d. ir 445 str.). Tai reikštų apskritai negalimą ir neteisėtai pradėtą procesą pagal pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Dėl to savo praktikoje ne kartą yra pasisakęs ir kasacinis teismas, išaiškindamas, kad juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t.y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą. Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo teisme nenagrinėtinas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-02-03 nutartis c. b. Nr. 3K-3-45/2009; 2010-10-05 nutartis c. b. Nr. 3K-3-390/2010; 2011-06-17 nutartis c.b. Nr. 3K-3-273/2011). Vadinasi, teismo argumentai, kad prašomas nustatyti faktas nėra juridinis - nesukels padarinių, nes visi paveldėtojai po N. S. mirties yra padavę pareiškimus notarams priimti palikimą, teisiškai ydingi teismo baigiamojo procesinio dokumento formos (teismo sprendimo) kontekste.

Kita vertus, šiuo konkrečiu atveju apeliacinės instancijos teismas negali pats nurodyto trūkumo ištaisyti, kadangi pagal byloje esančius įrodymus negalima padaryti vienareikšmės išvados, jog prašomas nustatyti faktas nėra juridinis ir byla dėl to nutrauktina. Išnagrinėjus bylą iš esmės priimtas teismo sprendimas yra nepagrįstas konkrečiais bylos duomenimis ir be motyvų, leidžiančių kategoriškai nustatyti tokią aplinkybę, o teismo išvada, kad buto dalį paveldi ir suinteresuoti asmenys pagal visiems paveldėtojams išduotus paveldėjimo tesės liudijimus, padaryta neištyrus tokių įrodymų. Nepaisant ypatingosios teisenos bylose teismui nustatyto aktyvaus vaidmens bei pareigos imtis priemonių, kad būtų nustatytos visas bylai reikšmingas aplinkybes, nagrinėjamojoje byloje nėra J. S. išduoto paveldėjimo teisės liudijimo pagal jos 1999-01-13 pareiškimą, nors teismas tokiais duomenimis grindė priimtą sprendimą. Dėl šios priežasties nenustatyta, kokiam turtui paveldėti jis buvo išduotas. Neišreikalavus aptariamos paveldėjimo bylos kopijos į civilinę bylą, nežinoma aplinkybė, kaip buvo traktuojamas ginčo butas, ar J. S. nebuvo išduotas jos asmeninės nuosavybės teisę į šį butą patvirtinantis liudijimas, vėliau apsprendęs ir jos valios palikti šį butą apeliantei 1997-04-04 testamentu, susiformavimą. Taip pat byloje neišreikalautas ir šis testamentas bei apeliantės inicijuotos po motinos mirties paveldėjimo bylos kopiją, todėl negalima nustatyti nei testamento turinio, nei formos, kuria jis buvo sudarytas, t.y. ar šį testamentą patvirtino notaras. Neišspręstas taip pat ir klausimas, ar suinteresuotiems asmenims I. A. ir L. N. buvo išduotas būtent paveldėjimo teisės liudijimas ir į kokį turtą. Pažymėtina, kad byloje esantis 2006-11-28 liudijimas, adresuotas VĮ Registrų centrui (b.l.36) ir kuriuo, kaip paveldėjimo teisės liudijimu, rėmėsi teismas nėra tapatus paveldėjimo tesės liudijimui, patvirtinančiam nuosavybės teisių atsiradimą paveldėjimo būdu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, buvo būtina išreikalauti ir šią paveldėjimo bylą (jos kopiją), pradėtą po 2006-10-03 teismo nutarties atnaujinti terminą palikimui priimti (b.l. 21-22).

Nurodytų faktinių aplinkybių tikslus identifikavimas byloje galėtų arba patvirtinti, arba paneigti prašomo nustatyti fakto juridinės reikšmės buvimą, ar net sąlygoti kuriuos nors kitus apeliantės procesinius teisinius veiksmus, pavyzdžiui, ginčų ieškinio teisenos tvarka inicijavimą dėl jos asmeninės nuosavybės dalies, atsižvelgiant į sumokėtas privatizuojant butą įmokas, nustatymo, dėl išduotų paveldėjimo teisės liudijimų ginčijimo ir pan. Asmuo, pretenduojantis į palikimą, gali ginčyti palikimo priėmimo teisėtumą bei išduotą paveldėjimo teisės liudijimą, pareikšdamas ieškinį palikimą priėmusiam asmeniui. Tačiau šioje vietoje pažymėtina, kad su apeliantės skundo argumentais, kad tik nustatytas jos prašomas juridinę reikšmę turintis faktas, susijęs su motinos J. S. faktiniais veiksmais, priimant palikimą po sutuoktinio mirties, leistų jai įgyvendinti prašymo dėl proceso atnaujinimo byloje dėl termino palikimui priimti atstatymo procedūrą (CPK 365 str.), taigi vien dėl šios priežasties faktas turi jai juridinę reikšmę, negalima visiškai sutikti. Pagal CK 5.1 str. nuostatas, paveldėjimas yra mirusio fizinio asmens turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams pagal įstatymą arba (ir) įpėdiniams pagal testamentą. Paveldimi yra materialūs ir nematerialūs daiktai, palikėjo turtinės reikalavimo teisės ir palikėjo turtinės prievolės, įstatymų numatytais atvejais intelektinė nuosavybė ir kitos įstatymų nustatytos turtinės teisės bei pareigos. Palikimas atsiranda palikėjo mirties momentu, o įpėdiniai (pagal įstatymą ir testamentą) turi palikimą priimti tam, kad jį įgytų. Įstatymu yra įtvirtinti keli alternatyvūs palikimo priėmimo būdai - ir faktiškai pradedant paveldimą turtą valdyti, ir pateikiant notarui pareiškimą apie palikimo priėmimą. Abu šie būdai yra lygiaverčiai, nes paveldėjimo teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos nustato specifinę įpėdinio teisių į palikimą įgyvendinimo tvarką. Paveldėjimo teisinių santykių reglamentavimas tiek pagal 1964 m. CK, tiek pagal šiuo metu galiojančius įstatymus yra iš esmės analogiškas. Tam, kad įpėdinis įgytų palikimą, jis turi įstatymo nustatyta forma išreikšti valią, kad palikimą priima (CK 5.50 str. 2 d.; 1964 m. CK 587 str. 1 d.- 2 d.). Tinkama forma pareiškęs valią, kad palikimą priima, įpėdinis įgyja jam tenkančią paveldėto turto dalį; teisė į palikimą jį priėmusiam įpėdiniui priklauso nuo palikimo atsiradimo momento, o paveldėto turto masė nustatoma iškirtinai pagal objektyvų kriterijų - priėmęs palikimą įpėdinis įgyja teises į visą palikimu esantį turtą (jam tenkančią dalį) (CK 5.1 str. 2 d.; 1964 m. CK 587 str. 5 d.). Pagal CK 5.50 str. 3 d. įpėdinis turi priimti palikimą per tris mėnesius nuo jo atsiradimo dienos, tačiau tai yra teisės į palikimą įgyvendinimo, o ne jos gynimo terminas (CK 5.57 str.). 1964 m. CK 587 str. 3 d. buvo nustatytas net ilgesnis - šešių mėnesių - terminas palikimui priimti, o šio termino teisinė reikšmė buvo ta pati. Be to, nuosavybės teisė į paveldėtą turtą įgyjama palikimo priėmimu ir priklauso įpėdiniui nuo palikimo atsiradimo momento nepriklausomai nuo to, ar įpėdinis yra gavęs paveldėjimo teisės liudijimą. Tam, kad teises į paveldėtą turtą galėtų įgyvendinti visa apimtimi (įregistruoti teises į privalomai registruotiną turtą, sudaryti jo perleidimo sandorius ir pan.), įpėdinis gali prašyti notaro išduoti dokumentą, kuris patvirtina jo teisių į palikimą įgijimą - paveldėjimo teisės liudijimą (CK 5.66 str.). Todėl paveldėjimo teisės liudijimas savo teisine reikšme yra tik įpėdinio turimas teises įforminantis dokumentas, o jo išdavimas nekeičia nei teisių į paveldėtą turtą atsiradimo momento, nei šių teisių apimties. Įstatyme nustatyta, kad bendra tvarka paveldėjimo teisės liudijimas negali būti išduotas anksčiau negu suėjus trims mėnesiams nuo palikimo atsiradimo dienos (CK 5.67 str.), tačiau nenustatyta jokių terminų, per kuriuos palikimą priėmęs įpėdinis gali prašyti išduoti paveldėjimo teisės liudijimą, t.y. šios teisės įgyvendinimas laiko atžvilgiu yra neribojamas. Analogiškos taisyklės buvo nustatytos 1964 m. CK 598 str. , 599 str.

Vadinasi, esant tokiam teisiniam reglamentavimui, net jeigu įpėdinis praleidžia įstatyme nustatytus palikimo priėmimo terminus, sumažėja vien jo galimybės gauti paveldėtą turtą, tačiau tokia jam priklausanti teisė iš esmės nėra eliminuojama. Tuo atveju, jeigu kiti įpėdiniai sutinka, jis gali priimti palikimą, tačiau jeigu palikimą priėmę įpėdiniai gera valia nesutinka dalytis paveldėtu turtu su palikimo laiku nepriėmusiu įpėdiniu, teismas jo teisę į paveldėjimą gali apginti tik tada, kai terminas palikimui priimti praleistas dėl svarbių priežasčių (CK 5.57 str. 1 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-06-27 nutartis c.b. Nr. 3K-3-295/2011).

Nurodytas teisės normų aiškinimas suponuoja išvadą, kad nepriklausomai nuo to, ar būtų nustatytas ankstesnis palikimo priėmimo faktas kuriuo nors pagal įstatymą nustatytu būdu (pradedant faktiškai paveldimą turtą valdyti ar kreipiantis į notarą), ar nebūtų, tai neužkerta kelio kitiems įstatyminiams ar testamentiniams įpėdiniams inicijuoti procesą dėl termino palikimui priimti atnaujinimo. Todėl vien dėl deklaruojamo apeliantės ketinimo pasinaudoti proceso atnaujinimo institutu Vilniaus m. 4-ojo apylinkės teismo 2006-10-03 išnagrinėtoje civilinėje byloje (b.l. 21-22), apeliantės prašomas nustatyti faktas savaime neįgyja juridinę reikšmę turinčio fakto statusą (CPK 444 str. 1 d.). Tokia teise ji gali mėginti pasinaudoti nepriklausomai nuo šios bylos išnagrinėjimo rezultato kaip J. S. įpėdinė (teisių perėmėja), priėmusi palikimą vienui iš galimų būdų – paduodama notarui atitinkamą pareiškimą. Ar būtų įstatyminis pagrindas procesui toje byloje atnaujinti nėra šios bylos dalykas ir apeliacinės instancijos teismas dėl to nepasisako.

Apibendrindamas apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs teismas, neištyręs ir nepasisakęs dėl apeliantės pateiktų įrodymų, susijusių su palikimo priėmimu faktinio valdymo būdu, įrodomosios reikšmės bei neišreikalavęs visų būtinų tokiai išvadai padaryti duomenų, tačiau nusprendęs, jog šis faktas nesukurs apeliantei teisinių padarinių, pažeidė procesines teisės normas. Dar daugiau, išspręsdamas šį klausimą netinkama procesine forma, teismas nustatė prejudiciją bei tuo neabejotinai apsunkino apeliantės procesinius veiksmus ateičiai. Nustatytas netinkamas proceso teisės normų taikymas yra esminis, susijęs su bylai reikšmingų faktinių aplinkybių nustatymu ir galimų naujų įrodymų surinkimu, ir negali būti pašalintas apeliacinės instancijos teisme, todėl skundžiamas teismo sprendimas panaikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti tam pačiam apylinkės teismui (CPK 329 str. 1 d.)

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad šios bylos nagrinėjimo dalykas nesudaro jokių prielaidų vertinti apie galinčią atsirasti valstybės paveldėjimo teisę, kas pateisintų dar vieno suinteresuoto asmens - Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos dalyvavimą procese, todėl, nagrinėjant bylą iš naujo, turi būti išspręstas minėtos institucijos dalyvavimo byloje suinteresuotu asmeniu pagrįstumo klausimas.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus m. 4-ojo apylinkės teismo 2012 m. vasario 1 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.