Panevėžio apygardos teismo nutartis

Teisėja Vijolė Vitienė Teisminio proceso Nr. 2-50-3-01514-2011-5

2012 m. spalio 8 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Ramunės Čeknienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų B. J. P. ir R. P. apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-37-356/2012 pagal ieškovės O. M. ieškinį atsakovams B. J. P., R. P. dėl avanso grąžinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Teismas konstatuoja, kad Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Byloje nustatyta, kad 2007-09-27 R. P. ir O. M. sudarė rašytinę žemės pirkimo-pardavimo sutartį, kuria susitarė, jog R. P. parduoda O. M. 1,100 ha žemės sklypą, o O. M. sumoka 2 000 Lt avanso (b. l. 8). Šalys sutarė, jog R. P. nepardavus žemės sklypo, avansas grąžinamas O. M. ir, jei O. M. atsisako pirkti – avansas lieka R. P.. 2007-11-09 R. P., J. P. ir O. M. sudarė žemės pirkimo-pardavimo sutartį, kuria R. P. ir J. P. įsipareigojo parduoti O. M. 0,9100 ha žemės sklypą, o O. M. sumokėjo R. P. 25 000 Lt avanso (b. l. 8). Šalys sutarė, jog nepardavus žemės sklypo, avansas grąžinamas O. M., o O. M. atsisakius pirkti, avansas lieka R. P.. Ieškovė O. M. nurodė, kad derybas nutraukė, nes R. P. neturėjo nuosavybės teisių į parduodamą žemės sklypą, žemės sklypo plotas buvo keičiamas bei prašė priteisti iš R. P. 2 000 Lt bei solidariai iš abiejų atsakovų 25 000 Lt avansą. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad tarp šalių buvo sudaryta preliminari sutartis, kuri šalims galioja vienerius metus.

Pagal Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.165 straipsnį, preliminariąja sutartimi laikomas šalių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę - sutartį. Vienas iš kriterijų kvalifikuojant šalių santykius kaip preliminariąją sutartį – šalių sutarimas dėl būsimos pagrindinės sutarties dalyko ir esminių pagrindinės sutarties sąlygų. Esminėmis sutarties sąlygomis yra laikomos sąlygos, kurių nesant sutartis laikoma nesudaryta. Kurios sąlygos yra esminės, o kurios – ne, priklauso nuo sutarties rūšies, jos pobūdžio, šalių valios ir įstatymo. Pagal CK 6.165 straipsnyje įtvirtintą preliminariosios sutarties sampratą, išskirtini tokie šios sutarties bruožai: pirma, aiškus šalių susitarimas ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį; antra, šalių sutarimas dėl būsimos pagrindinės sutarties dalyko ir esminių pagrindinės sutarties sąlygų aptarimas; trečia, terminas, per kurį turi būti sudaryta pagrindinė sutartis; ketvirta, šio susitarimo įforminimas rašytine forma. Teisėjų kolegija, įvertinusi 2007-09-27 ir 2007-11-09 sutarčių turinį, šalių paaiškinimus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai išaiškino ir pritaikė CK 6.165 straipsnio normą, dėl ko nepagrįstai sudarytas sutartis pripažino preliminariąja sutartimi, nes 2007-09-27 ir 2007-11-09 sutartys iš esmės yra tik susitarimai avanso sumokėjimui patvirtinti, juose nėra visų būtinų sąlygų pripažinti sutartis preliminariąja sutartimi. Šiose sutartyse nėra susitarimo dėl pagrindinės sutarties sudarymo ateityje, nenurodyta, kad atsakovas R. P. veikia atsakovės J. P. vardu ir jos įgaliotas, nenurodyta sandorio kaina, sutarties sudarymo terminas (CK 6.165 str. 1 d., 3 d.). Be to, sutartyse nėra aptartos visos pagrindinės nekilnojamojo daikto – žemės sklypo, sutarties sąlygos, nes nėra aptarta ne tik žemės sklypo kaina, bet nepateikti ir tikslūs duomenys apie žemės sklypą (2007-09-27 sutartyje nurodytas 1,100 ha sklypo plotas, 2007-11-09 sutartyje – 0,9200 ha plotas), sklypo vieta, t. y., esminės sąlygos, būtinos šios rūšies sutartims sudaryti (CK 6.396 str., 6.397 str.). Todėl nesant 2007-09-27 ir 2007-11-09 sutartyse visų būtinų preliminariosios sutarties sąlygų, sutartis pripažinti preliminariąja sutartimi nėra pagrindo.

CK 6.163 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad šalys turi teisę laisvai pradėti derybas bei derėtis ir neatsako už tai, jog nepasiekiamas šalių susitarimas. Ši įstatymo nuostata reiškia, kad jeigu derybų metu šalys vis dėlto nepasiekia susitarimo ar vienai šaliai nepriimtinos kitos šalies siūlomos sąlygos, negalima versti šalies tęsti derybas, jeigu ši nenori derėtis, ar taikyti jai atsakomybę už tai, kad sutartis nebuvo sudaryta. Tačiau šalies teisė pradėti derybas ir jas nutraukti nėra absoliuti – šią teisę šalis gali įgyvendinti nepažeisdama sąžiningumo principo. Jeigu derybose viena iš šalių elgėsi nesąžiningai ir sutartis nebuvo sudaryta dėl šios nesąžiningų veiksmų, tai nesąžiningai šaliai gali būti taikoma civilinė atsakomybė. CK 6.163 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad šalis, kuri derybų metu elgiasi nesąžiningai, privalo atlyginti kitai šaliai nuostolius. Nagrinėjamos bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė O. M. sumokėjo 27 000 Lt avansą, siekdama nupirkti žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Šio tikslo nepasiekus ir nesudarius minėto žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties, laikytina, kad pinigai buvo perduoti be teisėto pagrindo, todėl sumokėtą avansą ieškovė turi teisę reikalauti iš jį gavusios šalies pagal CK 6.237 straipsnį. Dėl nurodytų motyvų pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino ieškovės teisę reikalauti grąžinti avansą iš jį gavusių atsakovų. Kadangi minėtos sutartys negali būti laikomos preliminariąja sutartimi, todėl atsakovai R. P. ir J. P. negali avansą traktuoti kaip netesybas. CK 1.5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises ir atlikdami pareigas, privalo veikti pagal sąžiningumo reikalavimus. Civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri reiškia, kad kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. CK 6.158 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekviena sutarties šalis, turėdama sutartinių santykių, privalo elgtis sąžiningai. Sąžiningas elgesys yra privalomas tiek esant ikisutartiniams santykiams (CK 6.163 straipsnis), tiek sudarant sutartį (CK 6.162 straipsnis), tiek aiškinant jos turinį (CK 6.193 straipsnis), tiek ją vykdant (CK 6.200 straipsnis). Šaliai, pažeidusiai pareigą elgtis sąžiningai esant ikisutartiniams santykiams, atsiranda prievolė atlyginti padarytus nuostolius (CK 6.163 straipsnio 1, 3 dalys). Už įstatyme nustatytos pareigos derėtis sąžiningai nevykdymą ar netinkamą vykdymą kylanti civilinė atsakomybė savo prigimtimi yra deliktinė, todėl jai atsirasti būtinas sąlygų visetas: žala, priežastinis ryšys, neteisėti veiksmai ir padariusio žalą asmens kaltė. Asmuo, reikalaujantis taikyti civilinę atsakomybę nesąžiningam derybų partneriui, turi įrodyti pirmųjų trijų sąlygų buvimą, tarp jų neteisėtus (nesąžiningus) veiksmus. Nors skolininko kaltė preziumuojama, tačiau taip pat turi būti nustatyta (CK 6.248 str. 1 d., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/2009). Jeigu derybas šalis nutraukė, nes negalėjo sudaryti sutarties dėl objektyvių, nuo jos valios nepriklausančių priežasčių, nėra pagrindo jai taikyti civilinę atsakomybę. Taikant ikisutartinę atsakomybę, siekiama nukentėjusią šalį sugrąžinti į tokią padėtį, kurioje ji buvo iki teisių pažeidimo, t. y., kaip nuostoliai atlyginama tai, ką asmuo prarado dėl nesąžiningų derybų, o ne tai, ką jis būtų gavęs, jeigu pagrindinė sutartis būtų sudaryta. Laikoma, kad derybos pradedamos arba deramasi nesąžiningai, kai derybų šalis neturi tikslo sudaryti sutartį, taip pat atlieka kitus sąžiningumo kriterijų neatitinkančius veiksmus. Šalies nesąžiningumą turi įrodyti kita šalis, nagrinėjamu atveju - atsakovai (CPK 178 str.). Bylos šalys pripažįsta faktą, kad ieškovė O. M. kainos dalį ketino apmokėti pardavus žemę (mišką), tačiau minėto turto pardavimas užsitęsė ir, kreipiantis į notarą dėl pirkimo-pardavimo sandorio sudarymo, O. M. reikiamos pinigų sumos neturėjo (b. l. 44-47). Be to, atsakovai O. M. nesąžiningumą derybose bei jos kaltę dėl ginčo žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties nesudarymo grindžia tuo, kad ieškovė vengė sudaryti sutartį, o vėliau, sumažėjus žemės sklypų rinkos kainoms, visiškai atsisakė sudaryti sutartį. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, ieškovė nurodė, kad R. P. nenurodė tikslaus žemės sklypo dydžio, patvirtino, jog mažesnis ginčo žemės sklypas jai netiko, todėl jį siūlė pirkti K. J., kuris, vėliau, paaiškėjus parduodamo turto kainai, atsisakė sklypą pirkti. Neatmestina, jog nurodyti ieškovės motyvai buvo pagrindas atsisakyti pirkti žemės sklypą. Nors ieškovė, sudarydama sutartis ir du kartus sumokėdama avansą, sukūrė atsakovams pagrįstą pasitikėjimą ir įsitikinimą, kad pirkimo sutartis bus sudaryta, tačiau ši aplinkybė nėra pakankama konstatuoti, jog pradėdama derybas ji buvo nesąžininga. Neatmestina, jog pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta ieškovei nepardavus jai priklausančio žemės (miško) sklypo, t.y., negavus lėšų sandoriui sudaryti, nes jos nurodyti teiginiai, kad J. P. priklausančiame žemės sklype yra draudžiama statyba, neįrodyti (CPK 178 str.). Aplinkybė, kad sandoris bus sudarytas tik gavus ieškovei lėšų, atsakovams buvo atskleista, todėl ir ši aplinkybė negali būti vertinama kaip ieškovės nesąžiningas elgesys. Atsakovai nepateikė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui jokių įrodymų, jog dėl O. M. veiksmų, jos delsimo sudaryti sandorį, žemės sklypo savininkė patyrė nuostolius (CK 6.163 str., 6.249 str.). Apeliantai neįrodė, jog ginčo sklypui buvo realių pirkėjų, kad apie tai jie informavo O. M., o ji 4 metus trukdė sudaryti pirkimo-pardavimo sutartis. Tai, jog pirmosios instancijos teisme liudyt. G. B. nurodė teiravęsis R. P. apie ginčo sklypą, o liudyt. A. B. teigė, jog buvo asmenų kurie teiravosi ar sklypas nėra parduodamas, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog besiteiraujantys asmenys buvo realūs žemės sklypo pirkėjai (CPK 178 str., b.l. 53-54). Ta aplinkybė, jog per 4 metų laikotarpį sumažėjo žemės sklypų vertė nėra pagrindas pripažinti, jog tokio dydžio nuostolių atsakovai patyrė dėl nutrūkusių derybų. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantai privalėjo įvertinti riziką, kuria prisiėmė derėdamiesi su ieškove bei patys kelerius metus elgėsi neapdairiai ir nerūpestingai. Šią išvadą patvirtina ir ta aplinkybė, jog dar 2008-02-25 ieškovė nurodė atsakovams kad ji nepirks žemės sklypo ir nurodė naują pirkėją K. J., todėl jau tuo metu atsakovams buvo akivaizdu, jog sandoris nebus sudarytas ir jie gali žemės sklypą parduoti kitiems asmenims (b.l. 23). Be to, apeliantai nepateikė jokių duomenų jog jie konkrečiai patyrė 27 000 Lt nuostolių, todėl nėra pakankamo pagrindo konstatuoti, kad ieškovė turi juos atlyginti (CK 6.246-6.249).

Apeliantai pagrįstai nurodo, kad sandorius šalys gali sudaryti per atstovus, tačiau 2007-09-27 sutartyje R. P. nenurodė, jog jis veikia žemės sklypo savininkės motinos J. P. vardu ir jos pavedimu, kad ji dalyvavo sudarant minėtą sutartį, todėl teismas pagrįstai konstatavo, jog 2 000 Lt gautą avansą, grąžinti ieškovei privalo R. P., nes šias lėšas jis gavo visiškai be pagrindo (b.l. 8). Sudarant 2007-11-09 sutartį, nors ir nurodyta, kad sklypą parduoda J. P., tačiau įgaliojimas R. P. veikti jos vardu taip pat nepateiktas. Įvertinus, kad J. P. pripažįsta gavusi pinigines lėšas, teismas turėjo pagrindą 25 000 Lt priteisti iš atsakovų solidariai (CK 6.6 str., 6.237 str.).

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytus motyvus, kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai kvalifikavo šalių santykius kaip preliminariąją sutartį, tačiau priėmė teisingą procesinį sprendimą, todėl keisti ar naikinti skundžiamą sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutarė:

Utenos rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.