Utenos apylinkės teismo sprendimas

Utenos rajono apylinkės teismo teisėja Vijolė Vitienė, sekretoriaujant E. M., dalyvaujant ieškovei O. M., o jos atstovui advokatui K. R., atsakovams R. P., B. J. P. ir jų atstovei advokatei J. U. nedalyvaujant, apie posėdį pranešta, viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės O. M. ieškinį atsakovams R. P. ir B. J. P. dėl avanso grąžinimo

Aprašomoji dalis

nustato:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas visiškai.

Šalys neginčijo fakto, kad atsakovė 2007 metais nuosavybės teise valdė 0,9239 ha ploto žemės ūkio paskirties, suformuotą padalijus daiktą, žemės sklypą ir ketino jį parduoti, o ieškovė pageidavo jį įsigyti, joms tarpininkavo atsakovas ir šalių bendra pažįstama B. A. (šiuo metu jau mirusi), sklypą, kuris yra netoli ežero, susitarė pirkti už 125 - 130 tūkstančių litų.

Tuo tikslu šalys tarėsi žodžiu bei paprasta rašytine forma (tekstą surašė ieškovė) sudarė dvi sutartis.

2007-09-27 ieškovė ir atsakovas sudarė sutartį dėl žemės pirkimo – pardavimo ateityje, kuria atsakovas su ieškove susitarė, jog atsakovas parduoda 1,10 ha ploto žemės sklypą ieškovei, o pastaroji duoda atsakovui 2.000,00 Lt avanso. Susitarė, kad tuo atveju, jei atsakovas atsisakys jai parduoti, duotą avansą bus privalu grąžinti ieškovei, o jeigu ieškovė nepirks minėtos žemės, tada pinigai liks atsakovui ( 8, 21-22 b.l.).

2007-11-09 buvo surašyta kita sutartis dėl to paties žemės pirkimo – pardavimo ateityje, kuria atsakovas ( atsakovė) parduoda 0,91 ha ploto žemės sklypą ieškovei, o pastaroji duoda atsakovui (atsakovei) avanso 25.000,00 Lt. Susitarė, kad tuo atveju, jei atsakovas atsisakys jai parduoti, duotą avansą 25.000,00 Lt bus privalu grąžinti „minėtus pinigus 2.500,00 Lt“ ieškovei, o jeigu ieškovė nepirks minėtos žemės, tada pinigai liks atsakovui ( 8, 21-22 b.l.). Kitame egzemplioriuje, kuris liko pas atsakovus, nepadaryta klaidos dėl 25.000,00 Lt nurodymo. Ginčo dėl to, kad ieškovė sumokėjo iš viso 27.000 Lt, tarp šalių nėra.

Sutartis – tai suderintos šalių valios išraiška. Pagal bendrąją taisyklę sutartis laikoma sudaryta nuo momento, kai šis susitarimas pasiekiamas - oferentas gauna akceptą (LR CK 6.181 straipsnio 1 dalis). Žemės sklypo, kaip nekilnojamojo turto, perleidimo sutartis yra specifinė sutarties formos ir momento, nuo kurio sutartis laikoma sudaryta, požiūriu. Nekilnojamojo turto perleidimo sutarčiai, kaip dvišaliam sandoriui, privaloma notarinė forma, notarinės formos reikalavimo nesilaikymas daro sutartį niekiniu sandoriu, todėl pagal bendrąją taisyklę tokia sutartis laikoma sudaryta ne nuo šalių susitarimo, o nuo sutarties notarinio patvirtinimo momento (LR CK 6.159, 6.181 straipsnio 4 dalis, 6.393 straipsnio 1, 2 dalys). Jeigu pagal faktines aplinkybes yra konstatuojama, kad šalys ne tik susitarė dėl esminių nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų, bet ir pradėjo vykdyti jos turinį sudarančius įsipareigojimus, tačiau viena iš šalių vengia sutartį patvirtinti notariškai, sutartį įvykdžiusios ir jos sudarymu suinteresuotos šalies teisės galėtų būti ginamos LR CK 1.93 straipsnio 4 dalies ir 6.309 straipsnio normų pagrindu ir tokia sutartis galėtų būti pripažinta galiojančia teismo sprendimu.

Šioje byloje nustatyta, kad šalys dėl žemės sklypo pirkimo-pardavimo ateityje sudarė 2 paprastas rašytines sutartis, o dėl kainos derėjosi žodžiu ir tokiu būdu susitarė dėl esminių sutarties sąlygų, tačiau derybos nutrūko iki notarinio sutarties įforminimo ir nė viena šalių nereikalauja ją pripažinti sudaryta.

LR CK 6.156 straipsnyje įtvirtintas vienas iš pamatinių civilinės teisės principų – sutarties laisvės principas, reiškiantis, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, tačiau draudžiama versti kitą asmenį sudaryti sutartį, išskyrus atvejus, kai pareiga sudaryti sutartį yra nustatyta įstatymuose ar savanoriškame įsipareigojime sudaryti sutartį (LR CK 6.156 straipsnio 1, 2 dalys, 6.163 straipsnio 2 dalis).

Pagal CK 6.165 straipsnio 1 dalį preliminariąja sutartimi laikomas šalių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį. Būtini preliminariosios sutarties elementai: suderinta šalių valia pasiektas susitarimas sukurti teisinius santykius, t. y. įsipareigojimas ateityje sudaryti pagrindinę sutartį; pagrindinės sutarties esminių sąlygų aptarimas; susitarimo išreiškimas rašytine forma (LR CK 6.159 straipsnis, 6.165 straipsnio 1, 2 dalys, 1.73 straipsnio 1 dalies 7 punktas). Nustačius, kad išreikšta šalių valia rodo jų susitarimą ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį, pripažintinas ikisutartinių santykių etapas ir preliminariosios sutarties sudarymo faktas.

Teismo vertinimu tarp šios bylos šalių susiklostę teisiniai santykiai kvalifikuotini kaip ikisutartiniai, šie santykiai šalis saistė vienerius metus nuo preliminarios sutarties sudarymo, nes sutartyje nebuvo nurodytas terminas pagrindinei sutarčiai sudaryti (LR CK 6.165 str. 3d.), todėl tarp šalių kilęs ginčas dėl civilinės atsakomybės spręstinas pagal LR CK 6.163 straipsnio taisykles.

Minėta, kad ieškovė su atsakovais sudarytos preliminarios sutarties pagrindu yra perdavusi atsakovams viso 27.000,00 Lt.

Kai iki sutarties patvirtinimo pirkėjas yra perdavęs pardavėjui tam tikrą pinigų sumą, sprendžiant dėl ikisutartinės civilinės atsakomybės toks lėšų perdavimas yra kvalifikuojamas teisiškai, t. y. nustatoma, kokiu tikslu lėšos perduotos ir kokias teisines pasekmes tai sukelia. Įstatyme įtvirtinta prezumpcija, kad pinigų sumos sumokėjimas parduoti daiktą įsipareigojusiam asmeniui pripažįstamas dalies kainos sumokėjimu (avansu), jeigu šalys nėra susitarusios kitaip (LR CK 6.309 straipsnio 2 dalis). Taigi, suinteresuotai ginčo šaliai tenka pareiga šią prezumpciją paneigti ir leistinomis priemonėmis įrodyti, kad lėšos perduotos prievolės užtikrinimo tikslu, kaip netesybos, ar kt.

Sutarties laisvės principas leidžia sutarties šalims susitarti dėl bet kokių sąlygų, neprieštaraujančių imperatyviosioms teisės normoms, viešajai tvarkai ir gerai moralei (LR CK 6.156 straipsnis). Preliminariosios sutarties šalių nuožiūra nustatyta sąlyga, kad, ieškovei atsisakius sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį, avansinė įmoka negrąžinama, o lieka kaip užtikrinimo priemonė atsakovo nuostoliams padengti, neprieštarauja imperatyviosioms teisės normoms. Taigi šalys susitarė taip, kad sutartyje nustatytas ir ieškovės sumokėtas avansas atliktų dvejopą funkciją – išankstinės įmokos, kuri įskaitoma į turto pirkimo-pardavimo kainą sudarius tokią sutartį funkciją ir atsakovo galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo netesybomis funkciją, jeigu ieškovė atsisakytų sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį. Dėl to tuo atveju, kai sutarties šalys nustato imperatyviosioms teisės normoms neprieštaraujančią sąlygą, kad iš anksto sumokėtas avansas, kuris atliks mokėjimo – atsiskaitymo funkciją ir bus įskaitytas į sutarties, ją įvykdžius, kainą, dėl sutartyje aptartų šalies padarytų pažeidimų negrąžinamas jį sumokėjusiam asmeniui, avansas laikomas netesybomis baudos forma, t. y. atlieka ne tik mokėjimo-atsiskaitymo, bet ir netesybų funkciją.

Taigi nagrinėjamu atveju ginčo šalių sudarytos preliminariosios sutarties nuostatos patvirtina, kad šalys susitarė dėl šioje sutartyje nustatytos prievolės įvykdymo užtikrinimo netesybomis ir civilinės atsakomybės netesybų forma (baudos) (LR CK 6.71 straipsnio 1 dalis).

Pažymėtina, kad šiuo konkrečiu atveju, kaip matyti iš rašytinių sutarčių turinio, atsakovams jokia prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonė, apart to, kad grąžins ieškovės sumokėtą avansą, nebuvo numatyta.

Neįgyvendinus preliminariosios sutarties, t. y. nesudarius pagrindinės sutarties, civilinė atsakomybė taikoma tada, kai nustatoma, jog nepagrįstai vengta ar nepagrįstai atsisakyta sudaryti pagrindinę sutartį, ir ši atsakomybė taikoma tai šaliai, kuri kalta dėl atsisakymo ją sudaryti (LR CK 6.165 straipsnio 4 dalis).

Esant ikisutartiniams santykiams, šalys neturi teisės reikalauti priverstinio sutarties sudarymo, jų derybose prisiimti įsipareigojimai kitai šaliai nesuteikia reikalavimo teisės, tačiau kartu jas sieja įstatyme įtvirtinta tarpusavio pareiga elgtis sąžiningai ir nepadaryti žalos kitai besiderančiai šaliai; pažeidusiai šią pareigą sutarties šaliai atsiranda prievolė atlyginti padarytus nuostolius (LR CK 6.163 straipsnio 1, 3 dalys). Tam, kad sudaryti sutartį atsisakiusiai šaliai būtų taikoma civilinė atsakomybė, turi būti konstatuoti LR CK 6.163 straipsnio 3 dalyje išvardyti pagrindai - kad šalis pradėjo derybas dėl sutarties sudarymo arba derėjosi nesąžiningai; laikoma, kad derybos pradedamos ar deramasi nesąžiningai, kai derybų šalis neturi tikslo sudaryti sutartį, taip pat atlieka kitus sąžiningumo kriterijų neatitinkančius veiksmus. Už įstatyme nustatytos pareigos derėtis sąžiningai nevykdymą ar netinkamą vykdymą kylanti civilinė atsakomybė savo prigimtimi yra deliktinė (LR CK 6.245 straipsnio 4 dalis), jai atsirasti būtinas sąlygų visetas: žala, priežastinis ryšys, neteisėti veiksmai ir padariusio žalą asmens kaltė. Asmuo, reikalaujantis taikyti civilinę atsakomybę nesąžiningam derybų partneriui, turi įrodyti pirmųjų trijų sąlygų buvimą, tarp jų neteisėtus (nesąžiningus) veiksmus, skolininko kaltė preziumuojama (LR CK 6.248 straipsnio 1 dalis), tačiau taip pat turi būti nustatyta. Taikant ikisutartinę atsakomybę siekiama nukentėjusiąją šalį sugrąžinti į tokią padėtį, kurioje ji buvo iki teisių pažeidimo, t.y. kaip nuostoliai atlyginama tai, ką asmuo prarado dėl nesąžiningų derybų, o ne tai, ką jis būtų gavęs, jeigu pagrindinė sutartis būtų sudaryta.

Byloje nustatyta, kad ginčo šalis siejo ikisutartiniai žemės sklypo pirkimo-pardavimo santykiai, derybos vyko ir žodžiu bei buvo sudaryta preliminarioji sutartis, ja buvo susitarta, kad visa sumokėto avanso suma liktų atsakovams tuo atveju, jei ieškovė nebepirks žemės sklypo. Ieškovė sumokėjo atsakovams dalį žemės sklypo kainos - 27.000 litų avansu, pripažinti sutartį galiojančia, kaip minėta, reikalavimo nėra. Atsakovai, atsikirsdami, kad, nesudarius sutarties, dėl ieškovės kaltės patyrė nuostolių, turi pareigą įrodyti nuostolių faktą, dydį, ieškovės neteisėtus (nesąžiningus) veiksmus ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir nuostolių (LR CPK 178 straipsnis). Ar egzistuoja šalių reikalavimus ir atsikirtimus sudarančios aplinkybės, teismas sprendžia, laikydamasis LR CPK įtvirtintų įrodinėjimo taisyklių – visų pirma pakankamų ir leistinų įrodymų pagrindu. Nors atsakovai teigia, kad žemės sklypas liko neparduotas ir nuvertėjo, tačiau byloje iš viso nėra objektyvių duomenų apie ginčo žemės sklypo rinkos vertę ir jos pokyčius, atsakovų paaiškinimai dėl nuostolių dydžio nėra pakankami įrodymai; žemės sklypo rinkos vertės sumažėjimas savaime nėra pakankamas pripažinti, kad tokio dydžio nuostolių kreditorius patyrė dėl nutrūkusių derybų, nes šių dviejų faktų nesieja priežastinis ryšys. Atsakovai turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo, kuris grąžintų juos į tokią padėtį lyg derybų nebūtų buvę iš viso. Prarastos konkrečios galimybės piniginės vertės ar kitų tokio pobūdžio nuostolių byloje nenustatyta.

Neteisėtų veiksmų įrodinėjimo našta, kaip minėta, tenka atsakovams, kaip žalos atlyginimo reikalaujančiai (įskaičiusiai avansu sumokėtus 27.000 litų kaip baudą) šaliai; taigi atsakovai turi įrodyti, kad ieškovė derybose elgėsi nesąžiningai.

Byloje nustatyta, kad ieškovė, nors ir susitarė minėta tvarka dėl žemės sklypo pirkimo ateityje, tačiau neturėjo reikiamos pinigų sumos, juos ketino gauti pardavusi žemės sklypą kitame rajone. Kaip matyti iš šalių 2007 m. rugsėjį sudarytos sutarties (8 b.l.) turinio, buvo nurodyta, kad parduodamas 1,10 ha ploto žemės sklypas, o pardavėjas – atsakovas, nors jis nuosavybės teise žemės sklypo nevaldė. Šios sutarties pagrindu ieškovė sumokėjo 2 tūkstančių litų avansą atsakovui. 2007 m. lapkritį sudarytoje sutartyje, kurios pagrindu ieškovė sumokėjo dar 25.000 litų avanso, jau nurodyta, kad parduodamas 0,91 ha ploto žemės sklypas, nurodyta, kad žemės sklypą parduoda atsakovas arba atsakovė.

Tik sumokėjusi 25.000 litų avansą, ieškovės teigimu, ji išsiaiškino, kad žemės sklype, kuris yra mažesnio ploto nei vienas hektaras, jokia statyba neleidžiama, taigi ji negalėtų ten steigti ūkininko ūkio ir statyti pastatų, o ji būtent siekė, kad perkamame žemės sklype, kuris yra netoli ežero, galėtų pasistatyti pastatų. Sužinojusi tokius faktus, ji pirkti žemės sklypą, kuriame statyba negalima, atsisakė. Tam, kad atsakovai galbūt galėtų parduoti žemės sklypą, ieškovė jį siūlė pirkti kitiems asmenims. Liudytojas K. J. (47 b.l.) patvirtino, kad jam ieškovė siūlė pirkti minėtą žemės sklypą, tačiau kaina buvo per didelė, todėl jis nepirko, sandorio sudarymą pas notarą atšaukė.

Šalys neginčijo fakto, kad ieškovė iki tol, kol nesužinojo, jog statyba žemės sklype negalima, ketino pirkti šį žemės sklypą, jį apžiūrėjo vietoje, sumokėjo avansą, taigi negalima pripažinti, kad ji su atsakovais pradėjo derėtis neketindama žemės sklypą įsigyti. Ieškovė neatsisakė pirkti žemės sklypą tuo pagrindu, kad neturėjo pakankamai pinigų atsiskaityti.

Teismas, vertindamas įrodymus, vadovaujasi ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais. Logiška būtų manyti, todėl tikėtina, kad ieškovė už 125 tūkstančius litų ketino įsigyti žemės sklypą netoli ežero ne tam, kad ten tik verstis žemės ūkiu (tokios paskirties buvo žemės sklypas), o ateityje ten kurti ūkininko ūkį ir pasistatyti savo šeimos poreikiams tenkinti pastatus. Taigi galima būtų pripažinti ieškovę tik buvus nepakankamai atidžia dėl to, kad ji iki preliminarios sutarties sudarymo nepasidomėjo tiksliu žemės sklypo plotu, kuris pirmojoje sutartyje buvo nurodytas neteisingai, ir tuo, ar būtų galima statyba tokiame žemės sklype. Ieškovės veiksmų, pradedant derybas ir derantis, nėra pagrindo pripažinti buvus nesąžiningais. Taip pat nėra pagrindo pripažinti, kad ieškovė nutraukė derybas be pakankamo pagrindo, nes ieškovei paaiškėjo aplinkybės, jog atsakovų parduodamas nekilnojamasis daiktas neatitinka jos tokiam daiktui keliamų reikalavimų.

Ikisutartiniuose santykiuose esantys asmenys, net ir tuo atveju, kai sudaro preliminariąją sutartį, negali būti garantuoti, kad pagrindinė sutartis bus sudaryta, jie nėra atleidžiami nuo bendrosios civilinių santykių subjektų pareigos elgtis protingai, t.y. būti atidiems ir rūpintis savo interesų apsauga. Atsakovai pripažįsta, ką iš dalies patvirtino liudytojai A. B. ir G. B. (53-54 b.l.), turėję galimybę tuo pačiu metu parduoti žemės sklypą kitiems asmenims, tačiau ja nepasinaudoję. Elgdamiesi kaip atidūs ir rūpestingi asmenys, nes buvo sudarę susitarimą su ieškove ir jos duotus kaip avansas pinigus panaudoję namo remontui, jie turėjo įvertinti riziką, kurią prisiima derėdamiesi su ieškove, juo labiau, kad juos preliminarioji sutartis saistė tik vienerius metus, o jau po 2008 m. lapkričio jie buvo laisvi žemės sklypą parduoti kitiems asmenims. Be to, pažymėtina, kad pagal sutartį su ieškove jiems negrėsė jokia sankcija, t.y. jie būtų privalėję grąžinti tik ieškovės sumokėtą avansą. Šie faktai leidžia padaryti išvadą, kad patys atsakovai nesielgė apdairiai ir rūpestingai.

Kasacinio teismo išaiškinta, jog avansą arba preliminariosios sutarties įvykdymui užtikrinti pinigų sumą sumokėjusi šalis turi teisę reikalauti grąžinti juos visais atvejais, išskyrus tuos, kai iš preliminariosios sutarties turinio galima daryti išvadą apie šalių susitarimą dėl atsakomybės už šioje sutartyje nustatytų įsipareigojimų nevykdymą netesybų forma. Tokią sankciją sutartyje nustačius, reikalavimas grąžinti pinigus negali būti tenkinamas ta apimtimi, kiek jis įskaitomas priešpriešiniu vienarūšiu reikalavimu taikyti netesybas (LR CK 6.130 straipsnio 1 dalis).

Įskaitymas yra vienas iš įstatyminių prievolės pasibaigimo pagrindų, kuriam atsirasti pakanka vienašališko prievolės šalies pareiškimo (LR CK 6.130 straipsnis, 6.131 straipsnio 1 dalis), savo teisine prigimtimi tai yra vienašalis sandoris. Atsakovai, dar iki civilinės bylos iškėlimo yra pranešę ieškovei, jog avanso negrąžins, nes jie patyrė nuostolių, gautus pinigus panaudojo namo remontui, būtent jiems negrąžinant avanso, ieškovė ir kreipėsi į teismą, todėl, teismo nuomone, atsakovai pasinaudojo įskaitymo teise. Atsakovams pareiškiant apie įskaitymą teisme ginčo dėl nuostolių atlyginimo nebuvo, todėl įskaitymas nebuvo draudžiamas pagal LR CK 6.134 straipsnio 1 dalies 1 punktą.

Minėta, kad tik tuo atveju, jeigu būtų pripažinta ieškovės kaltė dėl preliminariosios sutarties nevykdymo, būtų pagrindas ieškovės sumokėtą avansą, kaip atsakovų nuostolių atlyginimo užtikrinimą netesybomis garantuojančią įmoką, panaudoti atsakovų minimaliems nuostoliams, patirtiems ieškovei atsisakius sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį, atlyginti. Tačiau nagrinėjamoje byloje nenustatyta ieškovės, kaip vienos iš sutarties šalių, nesąžiningo elgesio ar kaltų veiksmų dėl pagrindinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties nesudarymo, todėl atsakovų iš ieškovės gautas avansas grąžintinas ieškovei kaip preliminariosios sutarties neįvykdymo padarinys, nes netesybos kaip civilinė atsakomybė gali būti taikomos tik už neteisėtus asmens veiksmus.

Nustačius, kad ieškovė neprivalėjo mokėti atsakovams baudos, nes nėra visų būtinųjų sąlygų deliktinei civilinei atsakomybei ieškovės atžvilgiu taikyti (neteisėti veiksmai (LR CK 6.246 str. 1 d.), priežastinis ryšys (LR CK 6.247 str.), kaltė (LR CK 6.248 str.), nuostoliai (LR CK 6.249 str.)), įskaitymas neteisėtas ir nepagrįstas, nesudarius pagrindinės nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutarties, atsakovai netenka teisinio pagrindo turėti ieškovės sumokėtų kaip avansas lėšų – 27 tūkstančių litų, jie turi būti grąžinti ieškovei kaip be teisinio pagrindo įgytas turtas (LR CK 6.237 straipsnio 2 dalis).

LR CK 6.6 str. 1d. nustato, kad solidarioji skolininkų prievolė nėra preziumuojama, kad ji gali atsirasti, pavyzdžiui, šalių susitarimo numatytais atvejais. Tiek 2007 m. rugsėjį, tiek 2007 m. lapkritį sudarytas sutartis yra pasirašęs tik atsakovas ir ieškovė, tačiau lapkritį sudarytoje sutartyje yra nurodyta, kad žemės sklypą parduoda atsakovas/atsakovė, 25 tūkstančius litų avansą ieškovė duoda atsakovui/atsakovei. Atsakovė neginčija pinigus gavusi ir juos išleidusi savo reikmėms. Tokie nustatyti faktai leidžia padaryti išvadą, kad buvo tarp šalių susitarimas dėl solidariosios atsakovų atsakomybės grąžinti 25 tūkstančius litų ieškovei.

Ieškovės pažeistos teisės gintinos, ieškinys tenkintinas visiškai, ieškovei iš atsakovo R. P. priteistina 2 tūkstančiai litų jos atsakovui sumokėto avanso, o iš abiejų atsakovų solidariai priteistina ieškovei dar 25 tūkstančiai litų jos sumokėto avanso.

Ieškovė ieškinį apmokėjo 810,00 Lt dydžio žyminiu mokesčiu (5 b.l.), o už advokato teisinę pagalbą sumokėjo 1.000,00 Lt (7 b.l.). Ieškovės turėtų išlaidų advokatų pagalbai apmokėti dydį palyginus su Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr.1R-85 patvirtintų „Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“ numatytais maksimaliais dydžiais: 8.2p. (už ieškinį - 2.400,00 Lt ), 8.3 p. (už dubliką - 1.400,00 Lt), 8.18 p. (už vieną atstovavimo teisme valandą - 120,00 Lt), pripažintina, kad ieškovės realiai turėtos ir pagrįstos dokumentais išlaidos advokato pagalbai apmokėti buvo būtinos, jų dydis atitinka protingumo kriterijus.

Ieškinys patenkintas visiškai, paskirstytinos bylinėjimosi išlaidos: iš atsakovų solidariai ieškovei priteistina 750,00 Lt (3 proc. nuo 25.000 Lt) žyminio mokesčio, 925,90 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti (92,59 proc. nuo 1.000 Lt), iš atsakovo - 60,00 Lt (3 proc. nuo 2.000 Lt) žyminio mokesčio, 74,10 Lt (7,41 proc. nuo 1.000 Lt) už advokato teisinę pagalbą (LR CPK 88 str., 93 str., 98 str.).

Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje yra mažesnės nei 10 litų, todėl iš atsakovų neišieškotinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis LR CPK 150 str., 259 str., 263 - 265 straipsniais, 268 - 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Ieškinį patenkinti visiškai.

Priteisti solidariai iš atsakovų R. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir B. J. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovei O. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 25.000,00 Lt sumokėto avanso, 750,00 Lt žyminio mokesčio, 925,90 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Priteisti iš atsakovo R. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovei O. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2.000,00 Lt sumokėto avanso, 60,00 Lt žyminio mokesčio, 74,10 Lt už advokato teisinę pagalbą.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Panevėžio apygardos teismui, skundą paduodant per Utenos rajono apylinkės teismą.