Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-12-22 · Administracinė byla Nr. I-5280-281/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-12-22
Bylos Nr.
I-5280-281/2017
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Mefodija Povilaitienė
Pareiškėjas
A. G.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
  • 20.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 55.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-5280-281/2017Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03167-2017-0Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. gruodžio 22 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Mefodija Povilaitienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjas A. G. 2017-09-13 teismui paštu padavė skundą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1–7).

Šalies argumentai

Paaiškino, kad nuo 2016-12-21 iki 2017-02-17 jo laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų. Lukiškių TI-K gyvenamosiose patalpose trūko gyvenamojo ploto, ploto trūkumas sudarė iki 1,2 m². Gyvenamąjį plotą taip pat mažino tokios aplinkybės kaip drabužių džiovinimas gyvenamojoje patalpoje, baldai, sanitarinis mazgas, maisto atsargų laikymas. Gyvenamąjį plotą taip pat mažino ir pertekliniai baldai – metaliniai gultai, šie gultai įrengti neteisėtai. Dėl per didelio laikomų nuteistųjų skaičiaus susidaro dideli nepatogumai, nes sanitarinis mazgas bei kriauklė yra vienas kameroje. Dušuose netinkamai įrengtos pertvaros, garantuojančios besimaudančio asmens privatumą. Teigia, jog nebuvo evakuacinio išėjimo, nesilaikoma priešgaisrinės saugos taisyklių – niekur nėra iškabintų gesintuvų, nėra dėžės su smėliu ar kitų pirmo reikalingumo įrankių įvykus gaisrui. Nesilaikyta materialinio aprūpinimo normų reikalavimų – nei tualetinis popierius, nei dantų šepetėliai, dantų pasta, muilas prieš einant į dušą neišduodamas. Pareiškėjas teigia, kad nėra matęs, jog specialistai atliktų dezinfekciją, jeigu tokia buvo atliekama, ji buvo neveiksminga, nes visą laiką matomi parazitai. Nurodo, kad nakties metu buvo įjungtas apšvietimas, todėl pareiškėjas negalėjo normaliai miegoti ir pailsėti. Dėl šių aplinkybių pareiškėjas patyrė neigiamus išgyvenimus.

Pareiškėjas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pareiškėjui pranešta tinkamai.

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 12–21).

Paaiškino, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas laikotarpiu nuo 2016-12-23 iki 2017-02-14. Lukiškių TI-K administracija nedaro įtakos suimtųjų, nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo. Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, atsižvelgiant į esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Atsakovo teigimu, gyvenamosiose kamerose įrengtos prie grindų pritvirtintos metalinės lovos, stalai, lentyna maisto produktams laikyti, pakabos viršutiniams drabužiams kabinti. Pažymėjo, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą į kamerų užstatymą baldais neatsižvelgiama. Atkreipė dėmesį, kad kiekvieno pastato kiekviename aukšte yra pirminės gesinimo priemonės (gesintuvai). Gaisriniai čiaupai įrengti visose gyvenamosiose korpusuose kiekviename aukšte. Vidaus gaisrinio vandentiekio gaisriniai yra su žarnomis ir švirkštais ir laikomi spintelėse. Kiekviename gyvenamajame korpuse yra du evakuaciniai išėjimai tiesiai į lauką, evakuaciniai išėjimai neužkrauti, evakavimo planai įrengti pagal teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K teigimu, tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio. Gyvenamosiose kamerose yra sanitarinio mazgo patalpa su klozetu. Asmens privatumui užtikrinti gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose įrengiamos užuolaidos. Lukiškių TI-K kamerose langai yra pritaikyti vėdinimui, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Nuteistiesiems kas mėnesį išduodami: dantų šepetėlis, dantų pasta, vienkartiniai skustukai, du kartus per mėnesį išduodama patalynė, muilas, tualetinis popierius. Pažymėjo, kad naktinis apšvietimas yra viena iš priemonių, skirta pataisos įstaigose laikomų asmenų nuolatinei elgesio kontrolei užtikrinti. Pareiškėjo skundas grindžiamas abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, žalos atsiradimo pagrindų pareiškėjas neįrodė, todėl žala nepriteistina. Prašo iš pareiškėjo priteisti realiai patirtas bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas (3,06 Eur).

Atsakovės atstovas teismo posėdyje nedalyvavo.

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui už kalinimą Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2016-12-23 iki 2017-02-14 sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

CK 6.250 str. 1 d. nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais; to paties straipsnio 2 d. nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų numatytais atvejais. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, 871/02).

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas humanizmo principas reiškia, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Kadangi analizuojamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, taip pat yra aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 str. reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 str. yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė jį su Konvencijos 3 str. nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95). Kaip ne kartą pažymėjo EŽTT savo praktikoje, ypač mažas kameros plotas yra labai svarbi aplinkybė, kurią būtina įvertinti sprendžiant, ar kalinimo sąlygos buvo žeminančios Konvencijos 3 str. prasme. Ypač mažas kamerų plotas yra savaiminis pagrindas pripažinti, kad kalinimo sąlygos yra žeminančios (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, 53254/98).

Pareiškėjas skunde nurodo, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose jam nebuvo užtikrintas pakankamas gyvenamosios vietos plotas.

1996 m. sausio 18 d. Suėmimo vykdymo įstatymo Nr. I-1175 3 str. nustatyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal šio įstatymo 44 str. 1 d., suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.

Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172, 104 p. nustatyta, kad suimtiesiems skirtos patalpos, ypač miegamosios, turi atitikti sveikatos ir higienos reikalavimus.

Vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 p., vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Lietuvos higienos norma 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 d. įsakymu Nr. V-908, kaip ir iki 2015-10-30 galiojusi HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, minimalių vienam kaliniui tenkančių kameros plotų nenustato.

Bylos medžiaga patvirtina ir nėra ginčo, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2016-12-23 iki 2017-02-14 buvo laikomas toliau nurodytose kamerose: 7,49 kv. m. ploto kameroje Nr. 116 (1 asm.); 7,94 kv. m. ploto kameroje Nr. 192 (1-2 asm.); 8,02 kv. m. ploto kameroje Nr. 148 (2 asm.); 7,94 kv. m. ploto kameroje Nr. 173 (1–2 asm.). Iš Lukiškių TI-K pateiktų duomenų apie kameros, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, plotą bei jose laikytų asmenų skaičių, spręstina, kad tinkamas plotas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K kamerose pareiškėjui buvo užtikrintas visą kalinimo laikotarpį. Todėl neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų šiuo aspektu nenustatyta.

Pareiškėjo teigimu, kameroje gyvenamasis plotas sumažėjo dėl perteklinių baldų (neteisėtai įrengtų metalinių gultų), drabužių džiovinimo gyvenamojoje patalpoje, sanitarinio mazgo, maisto atsargų laikymo. Teigia, jog nuteistųjų yra laikoma daug, tačiau sanitarinis mazgas bei kriauklė yra vienas kameroje.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ nurodyta, kad kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti. Atkreiptinas dėmesys, kad taisyklės nenumato, jog į jose įtvirtintas minimalias vienam asmeniui turinčias tekti gyvenamųjų patalpų ploto normas neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Teismas akcentuoja, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismas 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), pateiktą išaiškinimą, EŽTT vertinimu, į skirto ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui buvo skirta pakankamai gyvenamojo ploto, kuris atitiko aukščiau nurodytus teisės aktų reikalavimus, nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų dėl kamerų aprūpinimo baldais.

Teismas pastebi, kad drabužių džiovinimas kameroje ir maisto atsargų laikymas yra subjektyvaus pobūdžio veiksmai, dėl kurių Lukiškių TI-K negali prisiimti atsakomybės. Kiekviena kamera turi būti įrengiama pagal teisės aktų reikalavimus, užtikrinant kameroje asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą, tačiau atsakovui nėra nustatyta pareigos įvertinti tokius galimus faktorius kaip papildomo kameros ploto užėmimas kameroje laikomų asmenų subjektyviais veiksmais, tokiais kaip pareiškėjo minėtas drabužių džiovinimas ar maisto atsargų laikymas. Pažymėtina, kad pagal Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, 14.5 p. kamerose turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa, todėl pareiškėjo nusiskundimai dėl kameroje įrengto sanitarinio mazgo užimamo ploto taip pat atmestini kaip nepagrįsti. Nors pareiškėjas teigia, kad kameroje esant per dideliam kalinamų asmenų skaičiui vieno sanitarinio mazgo bei kriauklės neužtenka, iš byloje esančios medžiagos matyti, kad visu ginčo laikotarpiu pareiškėjas kameroje buvo laikomas vienas arba dar su vienu asmeniu, todėl nėra pagrindo teigti, kad vieno sanitarinio mazgo ar kriauklės du asmenys negalėjo pasidalinti.

Pareiškėjas nurodo, jog dušuose netinkamai įrengtos pertvaros, garantuojančios besimaudančio asmens privatumą.

Teismas pažymi, kad LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., LVAT 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013-04-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.). Pažymėtina, kad pareiškėjas abstrakčiai nurodė aplinkybes, susijusias su privatumo reikalavimų pažeidimu duše. Pareiškėjas nenurodė, kad dėl pažeisto privatumo duše būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją, tokių duomenų byloje taip pat nėra. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo teiginiai dėl privatumo pažeidimo duše yra deklaratyvaus pobūdžio bei nepagrįsti, jie atmestini kaip neįrodyti.

Pareiškėjas teigia, jog nebuvo evakuacinio išėjimo, nesilaikoma priešgaisrinės saugos taisyklių – niekur nėra iškabintų gesintuvų, nėra dėžės su smėliu ar kitų pirmo reikalingumo įrankių įvykus gaisrui.

Teismo vertinimu, pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, kaip statinio galimas neatitikimas priešgaisriniams reikalavimams, t. y. evakuacinio išėjimo nebuvimas, pažeidė jo teises, visiškai nepagrindė priežastinio ryšio tarp šių pažeidimų ir pareiškėjui padarytos neturtinės žalos. Akcentuotina, kad neturtinės žalos atlyginimas priteisiamas tik tada, kai nustatomas realus poveikis asmeniui, tačiau ne spėjamas, galimas ar tikėtinas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl priešgaisrinės saugos taisyklių reikalavimo nesilaikymo, atmetamas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjo teigimu, nesilaikyta materialinio aprūpinimo normų reikalavimų – nei tualetinis popierius, nei dantų šepetėliai, dantų pasta, muilas prieš einant į dušą neišduodamas.

Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normas (galiojusias iki 2017-01-01) vyrams per mėnesį išduodamas 1 rulonas tualetinio popieriaus, 100 g tualetinio muilo ir 200 g skalbiamojo muilo. Be to, suimtiesiems kas mėnesį išduodami: dantų šepetėlis, dantų pasta (50 ml), vienkartiniai skustuvai (iki 4 vnt.). Lukiškių TI-K patvirtino, kad minėtos higienos priemonės yra išduodamos, o muilas ir tualetinis popierius išduodamas du kartus per mėnesį – mėnesio pradžioje ir pabaigoje, taigi teisės aktų reikalavimai šiuo atveju nebuvo pažeisti.

Nuo 2017-01-01 įsigaliojusių Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016-04-20 įsakymu Nr. 1R-132 patvirtintų Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašu, higienos reikmenys, avalynė, drabužiai išduodami jų neturintiems asmenims ir nemokiems suimtiesiems (nuteistiesiems), esant jų rašytiniam prašymui. Nors pareiškėjas teigia, kad nurodytos higienos priemonės jam turėjo būti išduotos prieš einant į dušą tokio reikalavimo teisės aktai nenustato. Pažymėtina, kad pareiškėjas abstrakčiai teigia, kad jam nebuvo išduotos higienos priemonės, tačiau nedetalizuoja nei kokiomis dienomis tai buvo padaryta, taip pat byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų skundęsis dėl savo teisių pažeidimo šiuo aspektu. Atsižvelgiant į nurodytą, pareiškėjo skundo argumentai dėl higienos priemonių neišdavimo atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas teigia, kad nėra matęs, jog specialistai atliktų dezinfekciją, jeigu tokia buvo atliekama, ji buvo neveiksminga, nes visą laiką matomi parazitai.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu buvo sudaręs sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ (b. l. 67–74). Pagal šią sutartį buvo sutarta, kad bus nuolat vykdoma patalpų priežiūra (išsiaiškinant vabzdžių buvimą ir atliekant jų naikinimo darbus). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Lukiškių TI-K ėmėsi būtinų priemonių parazitams išvengti, su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ pasirašyta paslaugų teikimo sutartis laikytina tinkamu įrodymu, pagrindžiančiu, kad dezinfekcijos darbai Lukiškių TI-K yra atliekami. Pažymėtina, kad pareiškėjo nurodomas argumentas, jog jis nėra matęs atliekamos dezinfekcijos yra subjektyvaus pobūdžio. Aplinkybė, kad pareiškėjas nematė atliekamos dezinfekcijos nereiškia, kad faktiškai dezinfekcija nebuvo atliekama. Atsižvelgiantį tai, Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai šiuo aspektu nekonstatuotini.

Pareiškėjas nurodo, kad nakties metu buvo įjungtas apšvietimas, todėl pareiškėjas negalėjo normaliai miegoti ir pailsėti.

Pagal Higienos normos HN 134:2015 14 p. gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Pažymėtina, kad pareiškėjas nedetalizavo kokiose kamerose ir kuriomis konkrečiomis dienomis jo teises galėjo pažeisti įjungtas naktinis apšvietimas. Todėl tokiu atveju Lukiškių TI-K tektų pernelyg didelė pareiga paneigti šiuos bendro pobūdžio pareiškėjo teiginius. Pažymėtina, kad higienos normų reikalavimai nedraudžia naudoti apšvietimą nakties metu, todėl teismas sutinka su atsakovo nurodomais argumentais, kad nuteistųjų stebėjimas naktį yra susijęs su saugumo užtikrinimu laisvės atėmimo vietoje ir yra būtinas siekiant užtikrinti nuteistųjų asmenų saugumą. Nors pareiškėjas teigia, kad dėl įjungto apšvietimo negalėjo išsimiegoti ir jautėsi blogai, pareiškėjas nenurodė, kad tokia jo savijauta atsispindėjo sveikatos priežiūros dokumentuose. Atsižvelgiant į tai, kad Lukiškių TI-K teisės aktai suteikia teisę naudoti dirbtinį apšvietimą nakties metu ir toks apšvietimas, kaip teigia atsakovas, skirtas Lukiškių TI-K laikomų asmenų saugumui užtikrinti, teismas neturi pagrindo konstatuoti neteisėtų atsakovo veiksmų šiuo aspektu.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Nagrinėjamos bylos atveju nenustačius neteisėtų veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip žalą sukėlęs veiksnys, negalimas ir prašomos neturtinės žalos atlyginimas. Taigi nesant būtinųjų CK 6.271 str. nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą netenkintinas, o pareiškėjo skundas visa apimtimi atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

ABTĮ 40 str. 1 d. nurodyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Vadovaujantis Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-09-01 nutarimu Nr. 1039 (toliau – ir Tvarka), 6 ir 7 p. bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012-12-12 informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, vieno rašytinio, grafinio A4 formato lapo kopijos parengimas nustatytinas 0,06 Eur. Atsižvelgiant į tai, atsakovės atstovas prašo iš pareiškėjo priteisti 3,06 Eur realiai patirtų išlaidų už A4 formato lapų kopijų parengimą susijusių su bylos nagrinėjimu. Pažymėtina, kad Tvarkos 1, 2 p. nustatyta, kad ši tvarka reglamentuoja oficialių rašytinių, grafinių, garsinių regimųjų, kompiuterinės informacijos dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimą, kai pareiškėjų pageidavimu valstybės ir savivaldybių įstaigos parengia oficialių dokumentų kopijas, nes nėra galimybės susipažinti su šių dokumentų originalais. Pareiškėjas, pageidaujantis gauti oficialaus dokumento kopiją, turi pateikti įstaigai atitinkamą prašymą pagal Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymo 6 straipsnio nuostatas. Šiuo atveju Lukiškių TI-K su ginču susijusią medžiagą teikė vykdydamas teismo nutartį, kaip tai yra numatyta Administracinių bylų teisenos įstatymo 67 str. 3 d. Kaip šiuo aspektu yra nurodęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, bylinėjimosi išlaidos už dokumentų kopijų parengimą nėra priteisiamos, kai įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Tvarka, kuria remiasi atsakovės atstovas, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina (2016-01-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015). Atsižvelgus į tai, Lukiškių TI-K prašymas priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 88 straipsnio 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas

nusprendžia:

pareiškėjo A. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkinti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Mefodija Povilaitienė