Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ilonos Jakubėnienės, Ernestos Montvidienės ir Gražvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroro Šarūno Vaicekavičiaus apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2024 m. gruodžio 19 d. nuosprendžio, kuriuo I. P. išteisinta, nes nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 236 straipsnio 1 dalyje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Prokuroro apeliacinis skundas atmestinas

5. Apeliacinės instancijos teismo pareiga – patikrinti skundžiamo nuosprendžio – išteisinamojo ar apkaltinamojo – pagrįstumą bei teisėtumą. BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu. Tai reiškia, kad teismas privalo išsamiai išnagrinėti apeliacinį skundą, bylos patikrinimas turi būti paremtas bylos duomenimis ir jų analize, visų teisinę reikšmę turinčių aplinkybių išnagrinėjimu, o visais išnagrinėtais klausimais daromos išvados – aiškios ir pakankamai argumentuotos. Kai apeliacinis skundas paduotas dėl BPK pažeidimų, padarytų vertinant bylos įrodymus, netinkamo ir (ar) neteisingo faktinių aplinkybių nustatymo (prašant priimti naują nuosprendį), apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti pirmos instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir, laikydamasis BPK normų reikalavimų, išnagrinėti, ar skundžiamame nuosprendyje padarytos išvados yra pagrįstos ir teisingos. Tik laikantis įrodinėjimą reglamentuojančių BPK 20 straipsnio nuostatų nustačius visas baudžiamojoje byloje įrodinėtinas aplinkybes, galimas tinkamas ir teisingas baudžiamojo įstatymo klausimų išsprendimas.

7. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su prokuroro apeliaciniame skunde dėstomais argumentais, taip pat skundžiamo išteisinamojo nuosprendžio motyvais, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas byloje surinktų įrodymų visumą įvertino tinkamai bei teisėtai ir pagrįstai padarė išvadą, kad šiuo atveju I. P. veiksmuose nėra BK 236 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių visumos.

8. BK 236 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas melagingai įskundė įstaigai ar pareigūnui, turinčiam teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą, nekaltą asmenį kaip padariusį nusikalstamą veiką, jeigu dėl to šis asmuo pradėtas persekioti, arba pranešė apie žinomai nebūtą nusikaltimą. Taigi šiame straipsnyje įtvirtintos dvi nusikaltimų sudėtys – melagingas įskundimas ir melagingas pranešimas apie nebūtą nusikaltimą. Pranešimo apie žinomai nebūtą nusikaltimą atveju institucijoms, turinčioms teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą, pranešama apie tariamai padarytą, rengiamą nusikaltimą arba pasikėsinimą jį padaryti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-341/2011, 2K-487-746/2015, 2K-307-648/2016, 2K-289-693/2017). Šis nusikaltimas yra baigtas, kai įstaigai ar pareigūnui, turinčiam teisę pradėti ikiteisminį tyrimą, bet kokia forma perduodama melaginga informacija apie žinomai nebūtą nusikaltimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-478-746/2015, 2K-80-976/2017). Šio nusikaltimo subjektyviajam požymiui – kaltei – būdinga tiesioginė tyčia, t. y. kaltininkas supranta, kad informacija, kurią jis pateikia BK 236 straipsnio 1 dalyje nurodytiems subjektams, neatitinka tikrovės, be to, tikrai žino, kad nusikaltimo, apie kurį jis juos informuoja, nėra buvę, kad nusikaltimas neegzistuoja ir pranešimo metu, tačiau siekia, kad tokią neabejotinai melagingą informaciją šios institucijos gautų ir kaip nors į ją reaguotų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-202/2014, 2K-497/2014, 2K-7-27-746/2015, 2K-478-746/2015). Darant išvadą apie BK 236 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties buvimą, svarbu įvertinti visas su įskundimu (pranešimu) padarius nusikalstamą veiką susijusias aplinkybes, tarp jų ir tai, ar nėra aplinkybių, kurios leistų spręsti, kad, pavyzdžiui, skundą padavęs asmuo klydo vertindamas faktines aplinkybes (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-344/2013).

9. Nagrinėjamoje situacijoje I. P. baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 236 straipsnio 1 dalį buvo traukiama dėl to, kad ji 2024 m. balandžio 17 d. melagingai pranešė apie tai, jog 2024 m. balandžio 16 d. bei 2024 m. balandžio 17 d., vyro R. P. buvo seksualiai prievartaujama, grasinant, kad panaudos fizinę jėgą, gaus į galvą, išmes ją iš namų, padegs jų namus, ko pasėkoje R. P. atžvilgiu buvo pradėtas vykdyti baudžiamasis persekiojimas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 2 dalyje, vėliau ši veika perkvalifikuota ir ikiteisminis tyrimas buvo tęsiamas pagal BK 150 straipsnio 1 dalį, ir 2024 m. birželio 18 d. Šiaulių apygardos prokuratūros nutarimu ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-14535-24 nutrauktas, nustačius, kad R. P. nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 150 straipsnio 1 dalyje.

10. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien pagal asmens pareiškimą pradėto ikiteisminio tyrimo nutraukimo faktas nesuponuoja manymo, kad asmens ikiteisminio tyrimo institucijai pateikta informacija buvo žinomai melaginga. Vertinant priešingai, kiekvienu atveju, kai ikiteisminio tyrimo metu nėra surenkama pakankamai duomenų, pagrindžiančių galimai nuo nusikalstamos veikos nukentėjusio asmens nurodomas aplinkybes, tai sudarytų pagrindą pastarojo atžvilgiu pradėti baudžiamąjį persekiojimą. Tokia situacija sudarytų prielaidas asmenims išvengti baudžiamosios atsakomybės, kadangi asmuo dėl galimo vėlesnio baudžiamojo proceso jam pradėjimo grėsmės įtarimams pagal jo pareiškimą nepasitvirtinus, nesikreiptų į institucijas, kurioms pagal baudžiamojo proceso įstatymą deleguojama pareiga greitai, išsamiai ir visapusiškai atskleisti nusikalstamas veikas.

11. Pritariant pirmosios instancijos teismo motyvams, šiuo atveju byloje surinkti įrodymai nesudaro pagrindo spręsti, kad I. P. ikiteisminio tyrimo pareigūnams pateikta informacija, jog ji vyro R. P. buvo seksualiai prievartaujama, grasinant, kad panaudos fizinę jėgą, gaus į galvą, išmes ją iš namų, padegs jų namus, buvo žinomai melaginga. Baudžiamajame procese galiojantis in dubio pro reo principas, reiškiantis, kad baudžiamąjį procesą užbaigiantis sprendimas negali būti grindžiamas prielaidomis, o abejonės turi būti aiškinamos atsakomybėn traukiamo asmens naudai, savaime negali nulemti asmens, besikreipusio dėl galimai jo atžvilgiu padarytos nusikalstamos veikos, atsakomybės jo nurodytoms aplinkybėms baudžiamojo proceso įstatyme numatytomis racionaliomis ir ekonomiškai pagrįstomis priemonėmis nepasitvirtinus. Šiuo atveju, priešingai nei tvirtinama prokuroro apeliaciniame skunde, I. P. pareiškime nurodyta pozicija apie sutuoktinio prieš ją lytinių santykių metu atliktus veiksmus, išsakytus įžeidžiančius žodžius, viso proceso metu iš esmės nekito.

12. Tiek 2024 m. balandžio 17 d. pareiškime-protokole, tiek ir tą pačią dieną duodama parodymus, I. P. tvirtino, kad R. P. kišo koją į jos lytinius organus, taip sukėlė jai fizinį skausmą, po to kišo savo rankos pirštus, taip sukeldamas dar didesnį fizinį skausmą. Ji vis kartojo, kad jai skauda, kad baigtų, ji sugebėjo vyrą nustumti ir pabėgti į lauką. Taip pat ji paaiškino, kad 2024 m. balandžio 17 d. po sutuoktinio jai pasakytų žodžių, ji atsigulė šalia sutuoktinio, jis griebė jai už „klyno“ sakydamas „esi kiaulės pyzda, gulkis į kojų galą, aš tave su koja išpisiu“, po to kišo pirštus į jos lytinį organą taip sukeldamas jai fizinį skausmą, ji sakė, kad jai skauda. Kai ji pradėjo rėkti, R. P. atsitraukė ir ji pabėgo. Po to jai pasidarė bloga ir suklupo virtuvėje prie spintelės, o R. P. pylė jai į burną amoniako, ji viską išspjovė, pradėjo gerti vandenį (1 t., b. l. 20–21, 2 t., b. l. 61–63). Policijos pareigūnų kūno kameromis darytuose įrašuose taip pat užfiksuota, kad pareigūnui paprašius papasakoti kas atsitiko, I. P. paaiškino, jog vyras ją prievartavo, pirštus kišo, ją draskė, fiziškai prieš ją nesmurtavo, jai netrenkė, tačiau naudojo psichologinę prievartą, vadino ją necenzūriniais žodžiais. I. P. nurodė, kad ji bijo čia pasilikti, nes vyras sakė, kad „sudegins viską“. Taip pat nurodė, kad vyras liepė atsigulti, išplėsti kojas, vakar koją mėgino kišti, viską darė per prievartą, sakydamas, kad išvarys iš namų (1 t., b. l. 161–162). 2024 m. gegužės 7 d. papildomos apklausos metu I. P. nurodė, kad 2024 m. balandžio 16 d. ji savo noru sutiko atsigulti pas sutuoktinį, sutiko su vyro pasiūlymu užsiimti seksu. Paaiškino, kad kai vyras susinervino, ji suprato, kad jam nestangrėja lytinis organas, vyras jai pasakė, kad „kekše ji vis tiek padarys, kad tu nenorėtum kitų vyrų“. Pasakydamas tokius žodžius vyras grubiai kišo savo pirštus jai į makštį, kiek pirštų jis įkišo į makštį ji nepasakys, bet jo tas veiksmas buvo grubus, jai sukėlė skausmą. Kadangi toks vyro elgesys, tas grubus pirštų kišimas į makštį ir pasakyti žodžiai, jai sukėlė neigiamas emocijas ir skausmą, ji vyrą nuo savęs nuspyrė koja, iššoko iš lovos, pasigriebė rūbus nuo grindų ir išbėgo į koridorių. Tuo metu emociškai jautėsi labai blogai, verkė, jautėsi pažeminta, jautė neviltį, bejėgiškumą, o be to perštėjo ir makšties viduje. Taip pat šios apklausos metu I. P. nurodė, kad 2024 m. balandžio 17 d. ryte, vyras pirmiausiai atėjo į virtuvę, atsistojo prie išėjimo iš virtuvės durų ir piktai, vos ne šaukdamas pasakė, kad ji eitų į jo kambarį, kad jei jam „bybis“ nestovi, ją su koja išpis. Ji išsigando vyro elgesio, iš virtuvės jai nebebuvo kur išbėgt, nuėjo į vyro kambarį. Vyras atėjo iš paskos. Vyras tuo metu buvo visiškai nuogas. Kai įėjo į kambarį vyras jai šaukė, kad vilktųsi kelnes ir gultųsi į lovos galą. Bijodama vyro elgesio, žodžius jis sakė su piktumu, įniršiu, pakeltu balsu, ji pati nusivilko kelnes, kelnaites ir atsigulė į lovos galą, išilgai lovos, galva į kojūgalį. Tada vyras liepė jai išsižergti, ji sulenkė per „kelėnus“ kojas ir išsižergė. Tada vyras lovoje atsiklaupė priešais ją, kelias sekundes žiūrėjo jai į lytinius organus, o tada pasakė: „dabar tave išpisiu su koja“. Tada vyras atsisėdo ir kišo jai kojos kulnį į makštį. Ji gulėjo nejudėdama, kadangi buvo išsigandusi, nešaukė, neverkė, buvo tokia kaip sustingusi. Matė, vyro veide pasigėrėjimo išraišką, kai jis kišo į makštį kulnį. Tas jo veiksmas truko kelias sekundes, tuo metu skausmo nejuto, kulnies prie makšties vyras stipriai nespaudė. Netrukus vyras pasakė, kad koja „vis tiek nelys, sukiš ranką“. Tada vyras jai į makštį sukišo, kaip mano, keturis rankos pirštus, kišo grubiai, jai skaudėjo. Ji šaukė, kad jai skauda, kad ją paleistų, tačiau vyras nekreipė į tai dėmesio, giliau grūdo pirštus į makšties vidų. Ji tuo momentu muistėsi, pasuko dubenį šonu ir jai pavyko iš lovos iššokti, išbėgo į virtuvę. Atbėgus į virtuvę, jai aptemo akys ir ji sukniubo (susitūpė) ant grindų. Juto, kad vyras įbėgo į virtuvę ir kiša jai buteliuką prie nosies. Netrukus pajuto ant veido, ties nosimi ir lūpomis skystį ir užuodė amoniako kvapą, tada suprato, kad vyras jai užpylė amoniako (1 t., b. l. 66–71). 2024 m. gegužės 17 d. papildomos apklausos metu I. P. atsakydama į jai pateiktus klausimus, teigdama, jog sumaišė dienas, nurodė, kad vyras 16 dieną tik stipriai suėmė už lytinių organų, pirštų į makštį nekišo, o 2024 m. balandžio 17 d. vyras koją kišo į lytinius organus. Ji nesutiko su R. P. veiksmais: kojos kišimu prie makšties, pirštų kišimu į makštį, nurodė, kad šaukė, jog skauda, buvo sugriebusi vyrui už rankos, traukė į šoną jo ranką, nurodė, kad nesipriešino, bijojo, nes jei būtų pradėjusi draskytis, gal dar būtų gavusi į galvą. Ji tokius vyro veiksmus suprato kaip seksualinę prievartą. Taip pat I. P. nurodė, kad vyrui reiškia pretenzijas dėl psichologinio smurto ir dėl seksualinio smurto, kai 2024 m. balandžio 17 d. ji kišo į lytinius organus koją, po to pirštus (1 t., b. l. 72–78). 2024 m. gegužės 31 d. papildomos apklausos metu I. P. taip pat patvirtino aplinkybes, kad R. P. jai kišo koją į lytinius organus, kaip kišo į makštį pirštus, jog ji išsigando, kai vyras virtuvėje jai piktai, pakeltu tonu pasakė „jei jam bybis nestovi, ją jis su koja išpis“. Apklausta pirmosios instancijos teisme I. P. taip pat teigė, kad jos sutuoktinis atliko visus tuos veiksmus, kuriuos nurodė 2024 m. balandžio 17 d., tik nebuvo prievartos. Ji taip pat paaiškino, jog ji keitė parodymus, nes norėjo sušvelninti vyrui bausmę. Kai atvyko policija, jos tikslas buvo, kad vyrą išvežtų, kad galėtų pailsėti nuo jo. Pareigūnai pasakė, kad jei ji nerašys pareiškimo, negalės jo išvežti. Praktiškai ji nepamelavo pareigūnams nieko. Policininkams papasakojo viską, kas vyko. Seksualinę prievartą ji supranta kaip blogus veiksmus. Jai jos sutuoktinio atlikti veiksmai nepatiko. Policininkams nesakė, kad prievartavo, sakė, kad kišo pirštus, įvardijo tuos faktus, tai mano, kad čia ir yra seksualinė prievarta. Taigi nors I. P. parodymai minėtų apklausų metu dėl tam tikrų aplinkybių buvo nenuoseklūs, tačiau dėl esminių aplinkybių, jog lytinių santykių metu jai buvo kišama koja, rankos pirštai, kad jai skaudėjo, kad ją įžeidinėjo, su ja kalbėjo pakeltu tonu, jos parodymai išliko nepakitę, ir tai savaime nelemia akivaizdaus I. P. nusikalstamo elgesio, pateikiant melagingą pranešimą ikiteisminio tyrimo institucijoms.

13. Būtent tokią išvadą leidžia daryti ir kiti byloje surinkti ir pirmosios instancijos teismo tinkamai įvertinti įrodymai. Kaip matyti iš pareigūnų kūno kameromis užfiksuotų aplinkybių, atvykus pareigūnams I. P. atrodė išsigandusi, verkė, sakė, jog jau kelias dienas vyras ją varo iš namų, kad jai pasidarė bloga. Tai, kad I. P. buvo išsigandusi, nusiverkusi, atrodė klaikiai, nurodė teisme apklaustos liudytojos L. R. ir R. S.. Liudytoja L. R. teismo posėdžio metu nurodė, kad mama jai paskambinusi sakė, kad „nagais drasko pyzdą, ar aš turiu kentėti“, kad atvykus jai į įvykio vietą sakė, jog jai peršti lytinius organus. Be to, tokias aplinkybes, kad ji patyrė tiek psichologinį, tiek ir seksualinį smurtą, išteisintoji I. P. po įvykio nurodė ir liudytojai G. P.. Apklausta ikiteisminio tyrimo metu, taip pat ir duodama parodymus teisme liudytoja G. P. parodė, kad konsultacijų metu I. P. kalbėjo apie patiriamą psichologinį, seksualinį smurtą, minėjo apie kojų, rankų kišimą į jos lytinius organus. Liudytoja taip pat parodė, kad I. P. atvykusi konsultacijai buvo pasimetusi, išsigandusi, o pokalbio metu kalbėjo nuoširdžiai, jautriai, jaudinosi, verkė. Liudytojai nepasirodė, kad I. P. kalba perdėtai (1 t., b. l. 106–107, 2 t., b. l. 154–155). Liudytoja I. J. apklausiama teisme taip pat patvirtino, kad po įvykio ji bendravo su I. P., kuri, kaip ji suprato, yra patyrusi smurtą iš artimos aplinkos. Liudytojai nekilo įtarimų, kad I. P. ką nors išsigalvoja, ar kalba netiesą (2 t., b. l. 153–154). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) buvo nustatytas I. P. sužalojimas dešinėje gaktos pusėje, jog toks sužalojimas galėjo būti padarytas užduotyje nurodyto įvykio aplinkybėmis ir laiku (1 t., b. l. 180–181), o tai patvirtina, kad išteisintoji tikrai juto fizinį skausmą. Be to, ir pats R. P. neneigė, kad tarp jo ir jos sutuoktinės buvo lytiniai santykiai, kad jai išsakė įžeidžiančius žodžius, patvirtino, kad sutuoktinė po to verkė, kūkčiojo nerviškai, o jis ją išvadino necenzūriniais žodžiais. Visos šios aptartos aplinkybės taip pat neduoda pagrindo daryti išvados, kad I. P. pateikė žinomai melagingą informaciją, kad tai padarė aktyviai veikdama ir aiškiai tai suvokdama.

14. 2024 m. birželio 18 d. nutarimu R. P. buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas pagal BK 150 straipsnio 1 dalį, nes jis nepadarė šios nusikalstamos veikos. Minėtame nutarime nustatyta, kad R. P., tenkindamas lytinę aistrą kitokio fizinio sąlyčio būdu, nenaudojo prieš I. P. fizinio smurto ir negrasino jai tuoj pat jį panaudoti bei I. P. aiškiai neišreiškus nesutikimo lytiškai santykiauti, nesuvokė, jog tenkino lytinę aistrą kitokio fizinio sąlyčio būdu prieš jos valią, neturėdamas I. P. sutikimo (2 t., b. l. 113–128).

15. Taigi, byloje neginčijamai nustatyta, kad įvykis – o būtent tai, kad 2024 m. balandžio 16 d. bei 2024 m. balandžio 17 d., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, R. P. tenkino lytinę aistrą kitokio fizinio sąlyčio būdu su I. P., buvo. Bylos duomenimis nepaneigtos I. P. nurodytos faktinės aplinkybės, kad vykusių lytinių santykių metu buvo kišamos kojos, rankų pirštai, kas jai sukėlė fizinį skausmą. Taip pat nepaneigta, kad R. P. savo sutuoktinei I. P. išsakė įžeidžiančio pobūdžio žodžius, ją išvadino necenzūriniais žodžiais, jog dėl tokio sutuoktinio elgesio ji buvo išsigandusi, verkė. Taigi šiuo nagrinėjamu atveju išteisintosios I. P. nurodytos faktines įvykio aplinkybes dėl psichologinio smurto, lytinių santykių metu R. P. atliktų veiksmų, kuriuos ji suprato kaip seksualinę prievartą, yra nustatytos, tačiau nepasitvirtino tik jos manymas vertinant sutuoktinio veiksmus kaip neteisėtus.

16. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo daryti išvadą, kad išteisintoji I. P. turėjo tiesioginę tyčią melagingai įskųsti savo sutuoktinį ar pranešti apie nebūtą nusikaltimą, ji tik pasinaudojo teisės aktais suteikta teise pranešti apie galimai prieš ją atliktus neteisėtus veiksmus, nors ir klysdama dėl jų teisinio vertinimo. Be to, kaip pagrįstai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, kad I. P. nors ir nurodė, jog ji pareiškimą rašė tik dėl to, kad išvežtų jos sutuoktinį ir ji galėtų pailsėti, tačiau pareiškimo parašymo tikslas šiuo atveju nesudaro pagrindo teigti, jog juo siekta būtent melagingai apskųsti sutuoktinį kaip asmenį padariusį nusikaltimą. I. P. nurodė, jog ji pati nebūtų kvietusi policijos, kad ji nenorinti, jog vyras būtų nubaustas, bet vien tai nepaneigia jos pareiškime ir vėliau apklausose nurodytų esminių faktinių aplinkybių tikrumo ir neduoda pagrindo manyti, jos veiksmuose yra nusikaltimo, numatyto BK 236 straipsnio 1 dalyje, požymiai.

17. Prokuroras apeliaciniame skunde atkreipia dėmesį į tai, jog šioje byloje ikiteisminis tyrimas buvo užbaigtas 2024 m. rugpjūčio 26 d. surašant pareiškimą dėl proceso užbaigimo baudžiamuoju įsakymu, kuriame nurodyta, kad kaltinamoji pripažino savo kaltę dėl jai inkriminuojamo nusikaltimo, sutiko su siūlomos bausmės rūšimi bei dydžiu, ir tvirtina, jog teismas, bylą perdavęs nagrinėti teisiamajame posėdyje, parodė išankstinį nusistatymą. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog prokuroras gali inicijuoti teismo baudžiamojo įsakymo priėmimo procesą, tačiau BPK 420 straipsnyje nustatyta tvarka, teisėjas gavęs prokuroro pareiškimą dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu ir ikiteisminio tyrimo metu surinktą medžiagą, turi teisę perduoti bylą nagrinėti teisme, jeigu bylos aplinkybės nėra pakankamai aiškios ir kilusias abejones galima pašalinti tik nagrinėjimo teisme metu. Taigi baudžiamojo įsakymo priėmimas gavus prokuroro pareiškimą dėl proceso užbaigimo baudžiamuoju įsakymu nėra teismo pareiga, o proceso greitumo principas negali nurungti siekio bylą išnagrinėti išsamiai. O tai, kad teismas siekdamas pašalinti kaltinamosios parodymuose esančius prieštaravimus, jai pateikė papildomus tikslinančius bylos aplinkybes klausimus, negali būti vertinama teismo šališkumu. Šiuo aspektu dar kartą pažymima, jog teismui kyla pareiga objektyviai, išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti motyvuotus ir pagrįstus sprendimus.

18. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad aptartų įrodymų visuma nesudaro pagrindo daryti kategoriškos išvados, jog I. P., pateikdamas pranešimą apie jos atžvilgiu galimai padarytus neteisėtus veiksmus ikiteisminio tyrimo institucijoms bei vėlesnių procesinių veiksmų atlikimo metu apie tai duodama parodymus, pateikė akivaizdžiai melagingą informaciją, todėl I. P. atžvilgiu pirmosios instancijos teismo priimtas išteisinamasis nuosprendis, konstatavus, kad ji nepadarė veikos, turinčios jai inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 236 straipsnio 1 dalyje, požymių, yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti prokuroro apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, nenurodant konkrečių teismo padarytų klaidų ar pažeidimų vertinant bylos duomenis, turėjusių įtakos, prokuroro nuomone, neteisėto ir nepagrįsto nuosprendžio priėmimui, nėra pagrindo.

19. Prokuroras apeliaciniu skundu taip pat prašė spręsti klausimą dėl BK 37 straipsnio nuostatų I. P. taikymo, tačiau atsižvelgiant į tai, jog I. P. atžvilgiu priimtas skundžiamas išteisinamasis nuosprendis paliekamas galioti, teisėjų kolegija plačiau šiuo klausimu nepasisako.

Dėl proceso išlaidų

20. BPK 106 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Analogiškos nuostatos taikytinos ir sprendžiant antrinės teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo klausimą apeliacinės instancijos teisme.

21. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus 2025 m. vasario 5 d. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, teikiant antrinę teisinę pagalbą I. P., kurias sudaro 260,42 Eur.

22. Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje baudžiamojoje byloje būtinumą skirti išteisintajai I. P. gynėją numatė BPK 322 straipsnio 1 dalis. Tai reiškia, kad bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu siekiant įgyvendinti teisę į gynybą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas valstybės iniciatyva, nepriklausomai nuo išteisintosios valios. Taip pat teismų praktikoje yra ne kartą nurodyta, kad sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, koks yra gynėjo paskyrimo teisinis pagrindas, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-303/2014, 2K-226-942/2016, 2K-41-697/2021). Šiuo atveju byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal prokuroro apeliacinį skundą, kuris atmestas kaip nepagrįstas. Taip pat atsižvelgiama į tai, kad I. P. atžvilgiu paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis. Esant nurodytoms aplinkybėms, įvertinus tai, jog antrinė teisinė pagalba išteisintajai šioje byloje buvo teikiama ne jos iniciatyva, laikytina, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimas neatitiktų proporcingumo principo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad išlaidos už I. P. suteiktą antrinę teisinę pagalbą iš jos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroro Šarūno Vaicekavičiaus apeliacinį skundą.

Iš išteisintosios I. P. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme, valstybės naudai neišieškoti.