- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-12-03
- Bylos Nr.
- e2A-1892-614/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-09345-2019-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jūra Marija Strumskienė, Eglė Surgailienė, Loreta Bujokaitė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Jurisdictus“
- Atsakovas
- A. B.
- Trečiasis asmuo
- A. Š.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Loretos Bujokaitės, Jūros Marijos Strumskienės ir Eglės Surgailienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Jurisdictus“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr e2-1077-647/2020 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Jurisdictus“ patikslintą ieškinį atsakovui A. B. dėl išlaidų už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą priteisimo, trečiasis asmuo byloje A. Š..
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Jurisdictus“ kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo A. B. 2662,00 Eur už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą, 1,17 Eur išlaidas, susijusias su skolos išieškojimu ne teismo tvarka, 5 proc. dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad:
1.1. UAB „Sauda“, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.101 straipsniu, bei remdamasi Reikalavimo perleidimo (cesijos) sutartimi Nr. 18/03 ir priėmimo-perdavimo aktu Nr. 27-20 tarp UAB „Sauda“ ir UAB „Jurisdictus“, 2019 m. sausio 11 d. perleido reikalavimo teisę UAB „Jurisdictus“. Pagal šią sutartį UAB „Jurisdictus“ įgijo teisę reikalauti iš transporto priemonės F. F., valst. Nr. (duomenys neskelbtini), savininko ar valdytojo atlyginti išlaidas už transporto priemonės priverstinį nuvežimą bei saugojimą;
1.2. vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. spalio mėn. 05 d. nutarimu Nr. 993 Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. lapkričio 27 d. nutarimo Nr. 1426 „Dėl transporto priemonių priverstinio nuvežimo ir važiuoklės užblokavimo tvarkos patvirtinimo pakeitimo, 2018 m. liepos 5 d. buvo surašytas transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktas dėl kelių eismo taisyklių reikalavimų pažeidimo. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu dėl transporto priemonių priverstinio nuvežimo ir važiuoklės užblokavimo tvarkos patvirtinimo 5.2 straipsniu, policijos pareigūnas apžiūrėjo transporto priemonę ir remiantis 2018 m. gegužės 8 d. sutartimi tarp UAB „Sauda“ ir Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato „Dėl priverstinio transporto priemonės nuvežimo ir saugojimo“, perdavė automobilį transportuoti į UAB „Sauda“ saugojimo aikštelę, kur ji yra saugoma iki šios dienos;
1.3. viešame transporto priemonių registre VĮ „Regitra“ transporto priemonės F. F. valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininku yra nurodytas A. B.. Atkreipė dėmesį, kad Vilniaus apskrities VPK Kelių policijos valdyba 2018 m. rugpjūčio 29 d. išdavė leidimą atsiimti transporto priemonę A. B.;
1.4. atsižvelgiant į transporto priemonės saugojimo laiką, skaičiuojamą nuo transporto priemonės nuvežimo dienos (2018 m. liepos 5 d.) iki skolos perleidimo dienos (2019 m. sausio 11 d.) įsiskolinimo suma (2,00 Eur + (190 dienos * 14,00 Eur) yra 2662,00 Eur.
2. Atsakovas A. B. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad:
2.1. teismui pateikta Transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartis patvirtina, kad automobilį FORD FOCUS, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), atsakovas pardavė A. Š. dar 2015 m. vasario 23 d.;
2.2. A. Š. neigiant aplinkybes, kad jis įsigijo minimą automobilį, atsakovas buvo iškviestas ikiteisminio tyrimo pareigūno ir davė parodymus kaip liudytojas, taip pat sutiko duoti savo rašto pavyzdį. Pažymėjo, kad jam jokie įtarimai nėra pareikšti, jis buvo apklaustas tik kaip paprastas liudytojas. Jis automobilį pardavė, todėl neturi jokio suinteresuotumo byla (jis nėra automobilio nei savininkas, nei valdytojas);
2.3. Lietuvos kelių policijos tarnyba 2019 m. lapkričio 21 d. raštu nurodė, kad 2018 m. liepos 5 d. automobilis F. F., valst. nr. (duomenys neskelbtini), buvo paliktas stovėti trukdant kitų transporto priemonių eismui, dėl to A. B. buvo taikyta administracinė nuobauda.
3. Tretysis asmuo A. Š. nurodė, kad nepažįsta ir niekada nebuvo sutikęs A. B., nei iš jo, nei iš jokio kito asmens niekada nepirko automobilio F. F., valst. nr. (duomenys neskelbtini), ir niekada tokio automobilio nevairavo. 2015 metais, kada anot A. B., jis pardavė šį automobilį, atsakovas ne tik neturėjo teisės vairuoti transporto priemones, bet net nemokėjo to daryti. Tik 2018 metais, pabaigęs atitinkamus kursus jis išmoko vairuoti, o 2018 m. rugsėjo 11 d. išlaikęs egzaminą gavo vairuotojo pažymėjimą. Transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartis yra suklastota. Tokios sutarties jis nebuvo ir nėra sudaręs, joje esantis parašas nėra jo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. rugsėjo 14 d. sprendimu nusprendė ieškovės ieškinį atmesti ir priteisti iš ieškovės UAB „Jurisdictus“ trečiajam asmeniui A. Š. 800,00 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismas nurodė, kad:
4.1. 2018 m. liepos 5 d. buvo surašytas transporto priemonės F. F., valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priverstinio nuvežimo aktas dėl kelių eismo taisyklių reikalavimų pažeidimo;
4.2. iš Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato 2018 m. rugpjūčio 29 d. surašyto administracinio nusižengimo protokolo nustatė, kad A. B. paliko transporto priemonę ten, kur ji trukdo kitų automobilių eismui;
4.3. iš teismui pateiktos Transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarties nustatė, jog A. B. transporto priemonę F. F., valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 2015 m. vasario 23 d. pardavė atsakovui A. Š.;
4.4. teismas vertino Lietuvos kriminalistinių tyrimų centro 2020 m. sausio 16 d. specialisto išvadą, kurioje nurodyta, kad parašą, esantį 2015 m. vasario 23 d. transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutarties eilutėje „Transporto priemonę pirko“ pasirašė ne A. B. ir ne A. Š., o kitas asmuo, rankraštinius įrašus „A. Š.“, esančius 2015 m. vasario 23 d. transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutarties eilutėje „Transporto priemonę pirko“, pasirašė ne A. B. ir ne A. Š., o kitas asmuo. Taip pat teismas vertino atsakovo A. B. į bylą pateiktus skrydžio bilietus, darbo sutartį, draudimo polisą, liudijančius, kad jo Lietuvoje ieškovo nurodomu laiku nebuvo, jis 2018 m. liepos 5 d. buvo išvykęs dirbti į užsienį (nuo 2018 m. birželio 22 d.) ir neturėjo jokios galimybės palikti minimą automobilį draudžiamoje vietoje;
4.5. įvertinęs šias aplinkybes, bei tai, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad automobilis jo nuvežimo momentu priklausė atsakovui ar trečiajam asmeniui, ieškovo reikalavimą priteisti iš atsakovo 2662,00 Eur už transporto priemonės F. F., valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nuvežimą ir saugojimą laikotarpiu nuo 2018 m. liepos 5 d. iki 2019 m. sausio 11 d., atmetė, kaip neturintį teisinio pagrindo ir prieštaraujantį CK 1.6 straipsnyje įtvirtintiems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams;
4.6. atmetęs ieškinį, teismas tenkino trečiojo asmens reikalavimą dėl 800,00 Eur bylinėjimosi išlaidų priteisimo, priteisdamas jas trečiajam asmeniui iš ieškovės.
III. Apeliacinio skundo argumentai
5. Ieškovė apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 14 d. sprendimą ir ieškinį tenkinti visiškai: priteisti iš A. B. 2662,00 Eur už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą, taip pat visas bylinėjimosi išlaidas; perskirstyti A. Š. patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą priteisiant jas iš atsakovo A. B.. Nurodė, kad:
5.1. ieškovė teismui pateikė įrodymus, kokiu pagrindu atsakovą A. B. laiko atsakovu byloje t. y. transporto priemonės savininku. Atsižvelgiant į tai, jog transporto priemonės savininkas (valdytojas) automobilio priverstinio nuvežimo metu nedalyvavo ir jo duomenų nėra nuvežimo akte, pirminis kreditorius pateikė užklausą policijai, kad šiuos duomenis sužinotų. Policija pateikė atsakymą, jog transporto priemonės savininkas yra A. B., o asmuo nubaustas už kelių eismo taisyklių pažeidimą taip pat yra atsakovas A. B.. Be to, leidimas atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę išduotas A. B.. VĮ „Regitra“ duomenimis, transporto priemonės savininkas yra A. B.. Pažymėjo, jog įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymų nustatyta tvarka (CK 4.626 straipsnis). Ieškovė taip pat pateikė teismui 2018 m. rugpjūčio 29 d. administracinio nusižengimo protokolą Nr. 10-ANR_P-58260-218, kuriuo atsakovas nubaustas už tai, kad automobilį paliko ten, kur jis trukdo kitų transporto priemonių eismui. Ieškovės teigimu, pateiktų įrodymų visuma iš esmės suponuoja, jog būtent atsakovas yra ir transporto priemonės savininkas ir valdytojas;
5.2. ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad atsakovo teismui pateikta 2015 m. vasario 23 d. transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartis yra suklastota, todėl ja vadovautis byloje negalima;
5.3. teismas vadovavosi argumentu, jog Lietuvos kriminalistinių tyrimų centro 2020 m. sausio 16 d. specialisto išvadoje nurodoma, jog parašą, esantį 2015 m. vasario 23 d. transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutarties eilutėje „Transporto priemonę pirko“ ir rankraštinius įrašus „A. Š.“, esančius 2015 m. vasario 23 d. transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutarties eilutėje „Transporto priemonę pirko“, ne atsakovas. Tačiau argumentas, kad apgaulingus įrašus sutartyje padarė ne atsakovas, jokiu būdu nereiškia, kad transporto priemonė iš tiesų buvo parduota;
5.4. teismas vadovavosi atsakovo pateiktais dokumentais: skrydžio bilietu, darbo sutartimi, draudimo polisu, liudijančiais, kad atsakovo Lietuvoje nebuvo tuo metu, kai transporto priemonė buvo priverstinai nuvežta. Pažymėjo, jog iš pateiktų įrodymų negalima daryti net išvados, kad ne atsakovas paliko automobilį stovėti draudžiamoje vietoje. Pagal darbo sutarties (kuri yra pasirašyta tik atsakovo – kitos darbo sutarties šalies parašo nėra) 3 punktą, darbo pradžios data nurodoma 2018 m. birželio 11 d, tačiau skrydžio bilietas yra 2018 m. birželio 22 d., t. y. 11 dienų vėliau nei atsakovas pradėjo dirbti. Vadinasi atsakovas 11 dienų darbo funkcijas galėjo atlikti Lietuvoje. Teigti, jog atsakovo Lietuvoje nebuvo konkrečiu metu vien pagal išvykimo laiką taip pat nėra jokio pagrindo. Byloje yra tik duomenys, jog atsakovas 2018 m. birželio 22 d. išskrido į Londoną, o tada iškart į Nicą. Byloje nėra duomenų, kada atsakovas grįžo į Lietuvą;
5.5. atkreipė dėmesį, jog atsakovo pateikti įrodymai neprieštarauja ieškovės pateiktiems įrodymams. Transporto priemonės nuvežimo akte, nurodoma, jog savininkas (valdytojas) nuvežant automobilį nedalyvavo. Tai reiškia, kad atsakovo Lietuvoje galėjo ir nebūti automobilio nuvežimo dieną, bet nereiškia, kad atsakovas buvo ne Lietuvoje, kai automobilis buvo pastatytas draudžiamoje vietoje. Be to, tai, kad atsakovas nedalyvavo nuvežant transporto priemonę, niekaip nėra susiję su tuo, jog jis yra ar nėra automobilio savininkas. Skrydžio bilietai ir darbo sutartis nėra įrodymai, kuriais būtų galima remtis transporto priemonės pirkimo-pardavimo sandoriui įrodyti;
5.6. priimdamas sprendimą teismas rėmėsi išimtinai tik atsakovo paaiškinimais, kurie teismo vertinimu buvo svarbesni nei rašytiniai įrodymai byloje. Apeliantės nuomone, atsakovas į bylą pateikė suklastotą sutartį, kuri negali būti vertinama kaip įrodymas, nenurodė asmens, kuriam automobilį neva pardavė, todėl nebuvo galimybės įtraukti jį į bylą, taip pat nepateikė jokių kitų įrodymų, jog automobilis apskritai buvo parduotas (atsakovas pirkimo-pardavimo sutarties neišviešino VĮ „Regitra“, nors tokią pareigą turėjo, jeigu sudarė automobilio pirkimo-pardavimo sutartį). Byloje taip pat nebuvo nuginčytas ir 2018 m. rugpjūčio 29 d. administracinio nusižengimo protokolas Nr. 10-ANR_P-58260-218, kuriuo atsakovas nubaustas už tai, kad automobilį paliko ten, kur jis trukdo kitų transporto priemonių eismui. Atsakovas jam paskirtą baudą sumokėjo, o tai reiškia, jog pripažino pažeidimo padarymą;
5.7. ieškovė nesutinka dėl priteistų bylinėjimosi išlaidų. Nurodė, kad viso proceso metu sąžiningai naudojosi savo procesinėmis teisėmis, o trečiojo asmens A. Š. bylinėjimosi išlaidos susidarė tik dėl atsakovo veiksmų, kuomet jis pateikė suklastotą transporto priemonės pirkimo pardavimo sutartį, todėl būtent atsakovas turėtų padengti trečiojo asmens turėtas bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas
6. Atsakovas pateikė atsiliepimą, kuriuo su apeliaciniu skundu nesutiko, prašė apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti iš ieškovo atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad:
Šalies argumentai
6.1. priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo ieškovas, teismas vadovavosi ne tik žodiniais paaiškinimais, bet ir rašytiniais įrodymais. Byloje yra nenuginčyta ir galiojanti 2015 m. vasario 23 d. Transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartis, kuri patvirtina, kad transporto priemonė buvo parduota, t. y. perėjo kito asmens nuosavybėn. Tai, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, jog kaip pirkėjas pasirašė ne A. Š. ir ne A. B., nereiškia, kad Transporto pirkimo-pardavimo sutartis tapo negaliojanti. Be to, atsakovas į bylą pateikė rašytinius įrodymus, patvirtinančius, kad laikotarpiu, kuomet buvo padarytas pažeidimas, dėl kurio transporto priemonė priverstinai išvežta į UAB „Sauda“ saugomą aikštelę, A. B. net nebuvo Lietuvoje – jis buvo sudaręs darbo sutartį, pagal kurią dirbo užsienyje ir buvo išvykęs;
Atsiliepimas
6.2. atsakovas kategoriškai nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog faktas, kad atsakovas neregistravo sandorio VĮ „Regitra“, patvirtina šio sandorio nebuvimą. Atsakovas automobilį pardavė, sudarymas sandorį. Sandoris yra galiojantis, abi šalys įvykdė sutartį: automobilis buvo perduotas pirkėjui, o pirkėjas sumokėjo automobilio kainą;
6.3. automobilio priverstinio nuvežimo momentu, nepaisant VĮ „Regitra“ neįregistruoto transporto priemonės pardavimo fakto, A. B. nebuvo šio automobilio savininkas, todėl ir neturi pareigos atlyginti transporto priemonės priverstinio nuvežimo išlaidų;
6.4. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Todėl teismas pagrįstai trečiojo asmens A. Š. patirtas bylinėjimosi išlaidas priteisė iš ieškovo, kurio nenaudai buvo priimtas sprendimas. Ieškovo kaltinimai, kad bylinėjimosi išlaidos susidarė tik dėl atsakovo veiksmų, kuomet jis pateikė suklastotą Transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį, neatitinka tikrovės.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.
8. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.
9. Byloje kilo ginčas dėl atsakovo pareigos atlyginti automobilio priverstinio nuvežimo ir saugojimo.
10. Bylos duomenimis nustatyta, kad UAB „Sauda“, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.101 straipsniu, bei remdamasi Reikalavimo perleidimo (cesijos) sutartimi Nr. 18/03 ir priėmimo-perdavimo aktu Nr. 27-20 tarp UAB „Sauda“ ir UAB „Jurisdictus“, 2019 m. sausio 11 d. perleido reikalavimo teisę UAB „Jurisdictus“. Pagal šią sutartį UAB „Jurisdictus“ įgijo teisę reikalauti iš transporto priemonės F. F., valst. Nr. (duomenys neskelbtini), savininko ar valdytojo atlyginti išlaidas už transporto priemonės priverstinį nuvežimą bei saugojimą. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. spalio mėn. 5 d. nutarimu Nr. 993 Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. lapkričio 27 d. nutarimo Nr. 1426 „Dėl transporto priemonių priverstinio nuvežimo ir važiuoklės užblokavimo tvarkos patvirtinimo pakeitimo“, 2018 m. liepos 5 d. buvo surašytas transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktas dėl kelių eismo taisyklių reikalavimų pažeidimo. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu dėl transporto priemonių priverstinio nuvežimo ir važiuoklės užblokavimo tvarkos patvirtinimo 5.2 straipsniu, policijos pareigūnas apžiūrėjo transporto priemonę ir remiantis 2018 m. gegužės 8 d. sutartimi tarp UAB „Sauda“ ir Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato „Dėl priverstinio transporto priemonės nuvežimo ir saugojimo“, perdavė automobilį transportuoti į UAB „Sauda“ saugojimo aikštelę, kur ji yra saugoma iki šios dienos. Atsižvelgiant į transporto priemonės saugojimo laiką, skaičiuojamą nuo transporto priemonės nuvežimo dienos (2018 m. liepos 5 d.) iki skolos perleidimo dienos (2019 m. sausio 11 d.) įsiskolinimo suma (2,00 Eur + (190 dienos * 14,00 Eur) yra 2662,00 Eur. Iš teismui pateiktų įrodymų nustatyta, kad tiek pirminis kreditorius UAB „Sauda“, tiek ieškovė bandė suderinti skolos dengimo klausimą ikiteismine tvarka, bei bandė surasti atsakovą, tačiau jis į raginimą imtis veiksmų dėl transporto priemonės nereagavo; transporto priemonės neatsiėmė bei už automobilio saugojimą neapmokėjo. Viešame transporto priemonių registre VĮ „Regitra“ transporto priemonės F. F., valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininku yra nurodytas A. B.. Iš Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato 2018 m. rugpjūčio 29 d. surašyto administracinio nusižengimo protokolo matyti, kad atsakovas A. B. nubaustas administracine bauda už tai, kad paliko transporto priemonę ten, kur ji trukdo kitų automobilių eismui. Siekdamas apginti savo teises, atsakovas pateikė teismui Transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartį, kurioje nurodoma, kad A. B. transporto priemonę F. F., valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 2015 m. vasario 23 d. pardavė A. Š.. Gindamasis nuo jam pareikšto ieškinio, A. Š. kreipėsi į ikiteisminio tyrimo pareigūnus, siekdamas įrodyti, kad nurodytos Transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutarties su A. B. nesudarė ir automobilio F. F., valst. Nr. (duomenys neskelbtini), neįgijo. Teismui pateikta Lietuvos kriminalistinių tyrimų centro 2020 m. sausio 16 d. specialisto išvada patvirtino, kad parašą, esantį 2015 m. vasario 23 d. Transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutarties eilutėje „Transporto priemonę pirko“ pasirašė ne A. Š. ir ne A. B., o kitas asmuo, rankraštinius įrašus „A. Š.“, esančius 2015 m. vasario 23 d. Transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutarties eilutėje „Transporto priemonę pirko“, ne A. Š. ir ne A. B., o kitas asmuo.
11. Pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį atmetė, nurodė, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog ginčo automobilis priklauso atsakovui A. B., nes automobilį A. B. pardavė nenustatytam asmeniui.
12. Ieškovė, nesutikdama su teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą. Ieškovės nuomone, teismas nepagrįstai vadovavosi vien atsakovo A. B. paaiškinimais, tačiau visiškai neatsižvelgė į byloje pateiktus rašytinius įrodymus, todėl iš esmės pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, todėl priėmė neargumentuotą, nepagrįstą ir neteisingą sprendimą.
13. Rungimosi civiliniame procese principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis).
14. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2013 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-71/2013). Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais, turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-171/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016).
15. Pagal kasacinio teismo suformuluotas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvadą dėl bet kokios informacijos įrodomosios vertės nustato pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymais. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų daryti išvadą, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas; turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; 2015 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-688-684/2015; kt.).
16. Nagrinėjamu atveju ieškovė prašo priteisti iš atsakovo kaip transporto priemonės F. F., valst. Nr. (duomenys neskelbtini), savininko, su transportavimu ir saugojimu susijusias išlaidas, remdamasis viešame transporto priemonių registre VĮ „Regitra“ įregistruotais duomenimis, pagal kuriuos atsakovas yra nurodytas minėtos transporto priemonės savininku. Atsakovas su šiuo reikalavimu nesutinka, teigdamas jog jis automobilio priverstinio nuvežimo momentu jis nebuvo šio automobilio savininkas, nes automobilį pardavė dar 2015 m. vasario 23 d.
17. Automobilio pardavimo metu galiojusiu 2001 m. gegužės 25 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 260 patvirtintų Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų registravimo taisyklių (toliau – Taisyklės) (Suvestinė redakcija nuo 2014 m. gruodžio 9 d. iki 2016 m. birželio 30 d.) 75.1 punktas nustatė, jog įregistruotų transporto priemonių registravimo duomenys keičiami pasikeitus transporto priemonės valdytojui (kai transporto priemonė perduodama valdyti Lietuvos Respublikoje gyvenančiam asmeniui arba Lietuvos Respublikoje įregistruotai įmonei, įstaigai, organizacijai) arba transporto priemonės savininkui, kuris nėra transporto priemonės valdytojas. Taip pat Taisyklėse buvo nustatyta, kad dėl įregistruotų duomenų keitimo į VĮ „Regitra“ buvusio ir naujo transporto priemonės valdytojo (transporto priemonės savininko) vardu veikiantys pareiškėjai privalo kreiptis per 15 dienų nuo įregistruotų duomenų pasikeitimo (Taisyklių 76.3 punktas ir 78 punktas). Taigi, pagal minėtą teisinį reglamentavimą pareigą įregistruoti pasikeitusius duomenis turėjo tiek buvęs, tiek naujas transporto priemonės savininkas (valdytojas). Vadinasi, atsakovas, kaip apdairus ir rūpestingas teisinių santykių dalyvis, perleidęs nuosavybės teises į ginčo automobilį, turėjo pareigą nuvykti į VĮ „Regitra“ ir įregistruoti duomenis apie automobilio savininko duomenų pasikeitimą, o šios pareigos neįvykdęs turėjo suprasti dėl tokių padarinių kilsiančias neigiamas pasekmes jam kaip teisėtai įregistruotam transporto priemonės savininkui.
18. Teismų praktikoje yra išaiškinta, jog privalomas automobilio įregistravimas, skirtingai nuo jo pirkimo – pardavimo sutarties, nėra nuosavybės teisės įgijimo pagrindas, todėl savaime nereiškia, jog tik jį įregistravęs asmuo yra to daikto savininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-309/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-54/2011). Todėl sprendžiant klausimą dėl automobilio priklausomumo nuosavybės teise, vertintini ne tik duomenys viešajame registre, bet ir kiti duomenys, patvirtinantys nuosavybės teises. Remiantis kasacinio teismo praktika, tuo atveju, kai asmuo, kurio vardu registre yra įregistruotas automobilis, įrodo, kad jį yra pardavęs, tai tokio automobilio savininkas yra jį pirkęs asmuo, nepriklausomai nuo to, ar šis asmuo jį įregistravo ar neįregistravo Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registre. Ši taisyklė taikytina ir sprendžiant ginčą, kai asmuo privalo atlyginti automobilio priverstinio nuvežimo ir jo saugojimo išlaidas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. Lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-309/2010).
19. Nagrinėjamu atveju, siekdamas apginti savo teises, atsakovas pateikė teismui Transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartį, kurioje įrašyta, kad A. B. transporto priemonę F. F., valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 2015 m. vasario 23 d. pardavė A. Š.. Tačiau ikiteisminio tyrimo metu atlikus rašysenos ekspertinę ir pasitvirtinus faktui, kad atsakovo teismui pateikta 2015 m. vasario 23 d. Transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartis yra suklastota, t. y. sutartyje kaip automobilio pirkėjas pasirašė ne A. Š., ji negali būti vertinama kaip įrodymas, patvirtinantis automobilio pardavimo faktą šiam asmeniui. Daugiau jokių įrodymų, patvirtinančių automobilio pardavimo faktą atsakovas teismui nepateikė, o vien jo paaiškinimų, jog automobilis buvo parduotas kitam nenustatytam asmeniui, nepagrindžiant šių teiginių jokiais kitais objektyviais duomenimis, nesudaro pagrindo išvadai, jog sandoris iš tiesų įvyko. Rūpestingas padidinto pavojaus šaltinio savininkas turėtų įsitikinti asmens, su kuriuo tariamai sudaro sandorį, tapatybe. Teisėjų kolegija sutinka su apeliante, kad vien atsakovo teismui pateikti skrydžio bilietai ir darbo sutartis nėra įrodymai, kuriais būtų galima remtis transporto priemonės pirkimo – pardavimo sandoriui įrodyti. Aplinkybė, kad atsakovas nedalyvavo priverstinai nuvežant transporto priemonę, taip pat nėra pakankama konstatuoti, kad jos nuvežimo metu atsakovas nebuvo automobilio savininkas.
20. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes ir teismui pateiktus rašytinius įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas A. B. neįrodė automobilio pardavimo fakto, kadangi byloje nėra įrodytas nei realus pirkėjas, nei automobilio perdavimo faktas, nei pirkimo kainos sumokėjimo faktas (CPK 178 straipsnis). Dėl to, kad atsakovas byloje pakankamais objektyviais įrodymais neįrodė automobilio perleidimo fakto, nėra pagrindo spręsti, kad atsakovas nėra automobilio savininku. Todėl jis, kaip transporto priemonės F. F., valst. Nr. (duomenys neskelbtini), savininkas, yra atsakingas už minėtos transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas, į kurių atlyginimą reikalavimo teisę perėmė ieškovė UAB „Jurisdictus“. Atsižvelgiant į tai, ieškovei iš atsakovo priteistina 2662,00 Eur skola.
21. Patenkinus ieškovės pagrindinį reikalavimą, iš atsakovo ieškovės naudai priteistinos ir 5 procentų dydžio metinės procesinės palūkanos už teismo sprendimu priteistą 2662,00 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. balandžio 1 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis ir 6.210 straipsnio 1 dalis).
22. Apibendrindama aukščiau išdėstytą teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino pateiktus įrodymus, netinkamai taikė ir išaiškino įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso taisykles ir padarė nepagrįstą ir neteisėtą išvadą, jog byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad automobilis jo nuvežimo momentu priklausė atsakovui. Atsižvelgiant į tai, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas - ieškinys tenkintinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme
23. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai yra priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Ieškinį patenkinus visiškai, ieškovės naudai iš atsakovo priteistina 60,00 Eur žyminio mokesčio ir 1,17 Eur patirtos išlaidos, susijusias su skolos išieškojimu ne teismo tvarka, iš viso – 61,17 Eur bylinėjimosi išlaidų.
24. Teismui pateikti įrodymai patvirtina, kad trečiasis asmuo A. Š. pirmosios instancijos teisme patyrė 800,00 Eur bylinėjimosi išlaidas už advokato teisinę pagalbą, kurios pagrįstos 2019 m. lapkričio 14 d. sąskaita SM Nr. 15-2019 ir pinigų priėmimo kvitu LAT Nr. 910524. Išlaidų dydis neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85, „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) maksimalaus dydžio, todėl nėra pagrindo jas mažinti. Ieškinį patenkinus, trečiojo asmens pirmosios instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš atsakovo (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
25. Teismui pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ieškovė UAB „Jurisdictus“ apeliacinės instancijos teisme patyrė 60,00 Eur bylinėjimosi išlaidas (už sumokėtą žyminį mokestį). Apeliacinį skundą patenkinus, bylinėjimosi išlaidos iš atsakovo ieškovui priteistinos CPK 93 straipsnio 1 dalies pagrindu.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,
nusprendžia:
ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Jurisdictus“ apeliacinį skundą patenkinti.
Vilniaus regiono apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 14 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Jurisdictus“ ieškinį patenkinti.
Priteisti iš atsakovo A. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2662,00 Eur (du tūkstančius šešis šimtus šešiasdešimt du eurus) už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą, 5 (penkių) procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą (2662,00 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2019 m. balandžio 1 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 61,17 Eur (šešiasdešimt vieną eurą 17 ct) bylinėjimosi išlaidų ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Jurisdictus“, juridinio asmens kodas 301851658, naudai.
Priteisti iš atsakovo A. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) trečiajam asmeniui A. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 800,00 Eur (ašuonis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.
Priteisti iš atsakovo A. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Jurisdictus“, juridinio asmens kodas 301851658, 60,00 Eur (šešiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliaciniame procese.