Kauno apygardos teismo nuosprendis, 1A-38-498/2015

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2015-01-26
Bylos Nr.: 1A-38-498/2015
Teisminio proceso Nr.: 1-26-1-00488-2013-6
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Olegas Šibkovas (pirm.), Svetlana Jurgaitienė, Ramūnas Antanavičius
Nukentėjusysis: B. M. D.
Advokatai: Rasa Gradauskienė, Diana Višinskienė

Kategorijos

1.2.4.8.2pavadinimo nepavyko patikrinti

Pranešėjas Olegas Šibkovas Baudžiamosios bylos Nr. 1A-38-498/2015

Teisėja Liuba Kymantienė Teisminio proceso Nr. 1-26-1-00488-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.4.8.2.,1.2.5.4.,3.4.6.4.2. (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 26 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Olego Šibkovo, teisėjų Svetlanos Jurgaitienės, Ramūno Antanavičiaus, sekretoriaujant Laimai Grėbliūnienei, dalyvaujant prokurorei Virginijai Vigelienei, išteisintojo gynėjai advokatei Dianai Višinskienei, nukentėjusiajai B. M. D., jos atstovei advokatei Rasai Gradauskienei, teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros pirmojo skyriaus prokurorės ir nukentėjusiosios B. M. D. apeliacinius skundus dėl 2014 m. birželio 20 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo:

A. D., a/k (duomenys neskelbtini) išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 145 straipsnio 1 dalį neįrodžius, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (LR BPK 303 str. 5 d. 2 p.).

Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. D. buvo kaltinamas ir pirmos instancijos teismo išteisintas dėl to, kad 2013 m. balandžio 10 d. apie 16.00 val. savo gyvenamojoje vietoje - bute, esančiame Kovo 11-osios g. 29-60, Kaune, bendro naudojimo koridoriuje, išplūdo savo buvusią sutuoktinę B. M. D. necenzūriniais žodžiais, stumdė ją, sudavė ne mažiau dviejų kartų kumščiu į krūtinę, sugriebęs B. M. D. už rankų ją pastūmė, dėl ko B. M. D. kaire ranka trenkėsi į durų staktą, tuo padarė jai poodinę kraujosruvą kairiojo žasto srityje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, po ko B. M. D. nubėgus į savo kambarį, grasino B. M. D. nužudyti, teigdamas, jog „tu jau daugiau nieko nebegalėsi pasakyti“ bei „nu dabar jau vieną kartą pabaigsiu“ ir, rodydamas, jog jo grasinimai realūs, jėga įsiveržė pro nukentėjusiosios B. M. D. laikomas užremtas jos kambario duris, tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, griebė B. M. D. abiem rankomis už kaklo ir ją smaugė, tokiu būdu grasino nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą ir tai buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.

Šalies argumentai

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros pirmojo skyriaus prokurorė V. V. apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2014-06-20 Kauno apylinkės teismo nuosprendį, kuriame A. D. išteisintas pagal LR BK 145 str. 1 d., pripažinti kaltu priimant naują apkaltinamąjį nuosprendį ir skirti jam 1 metų 4 mėn. laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis LR BK 63 str. 1, 4, 9 d. paskirtąją bausmę subendrinti su 2013-06-19 Kauno apylinkės teismo paskirta bausme iš dalies sudedant ir paskirti galutinę subendrintą bausmę - 1 metus 10 mėn. laisvės atėmimo. Tenkinti B. M. D. pareikštą civilinį ieškinį 20000 Lt sumai neturtinei žalai atlyginti. Daiktus, turinčius reikšmės nusikaltimui tirti ir nagrinėti išspręsti sekančiai: butų savininkų bendrijos atsiskaitymo knygelę grąžinti ją pateikusiam asmeniui - B.M. D., kompaktinį diską su garso įrašu, sunaikinti.

Skunde prokurorė nurodo, kad pirmos instancijos teismo priimtas nuosprendis turi būti panaikintas ir priimtas naujas apkaltinamasis nuosprendis todėl, kad nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių ir netinkamai išspręsti kiti nuosprendžio klausimai. Teismas nepakankamai įsigilinęs į baudžiamosios bylos aplinkybes padarė neteisingą išvadą, jog nėra įrodyta, kad A. D. dalyvavo padarant šį nusikaltimą bei nepagrįstai atmetė byloje esančius įrodymus, o kai kurių visiškai neanalizavo ir nenurodė jokių motyvų, kodėl juos atmeta. Apsiribojo bendro pobūdžio teiginiais, visiškai neatspindinčiais ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių. Jau vien ta aplinkybė, kad A. D. yra du kartus teistas už analogiškų nusikalstamų veikų padarymą prieš B.M. D. leidžia pagrįstai manyti, kad A. D. smurtinis elgesys yra būdingas.

Prokurorė nurodo, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusioji B.M. D. davė išsamius ir nuoseklius parodymus, jais netikėti nėra visiškai jokio pagrindo. Apie jai A. D. padarytus sužalojimus liudija specialisto išvadoje nustatyti sužalojimai, visas B.M. D. nurodytas įvykio aplinkybes patvirtino liudytojai, kurių parodymai taip pat išsamūs ir nuoseklūs ir jais netikėti nėra jokio pagrindo. Paaiškinimus apie B.M. D. nustatytus sužalojimus davė ir specialistė, atlikusi jos sužalojimų medicininį tyrimą, atsakydama į klausimus išsamiai paaiškino padarytus sužalojimus ir jų atsiradimo galimybes. Visi šie duomenys kiekvienas atskirai ir jų visuma įrodo, kad A. D. padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Tačiau teismas priėmė A. D. išteisinantį nuosprendį, todėl šiame apeliaciniame skunde būtina visus surinktus duomenis analizuoti detaliau.

Skunde prokurorė cituoja B.M. D. parodymus bei vertina, kad šiais nuosekliais nukentėjusios parodymais netikėti nėra visiškai jokio pagrindo, jai padarytus sužalojimus patvirtina specialisto išvada.

Skunde prokurorė taip pat išdėsto specialistės Z. M. ir liudytojų policijos pareigūnų R. B. ir D. M. parodymus, liudytojų A. M., R. S. parodymus nurodydama, kad teismas šių eilės liudytojų parodymų neanalizavo ir nevertino, nemotyvavo, kodėl juos laiko nepatikimais ir atmeta.

Šalies argumentai

Skunde nurodoma, kad teismas nurodė, kad už grasinimą gali būti baudžiama, jeigu jis yra realus, kai yra pakankama pagrindas manyti, kad jis bus įvykdytas. Grasinimo realumą rodo aplinkybės, apibūdinančios veiksmus, jų formą ir pobūdį, kaltininko pavojingumą visuomenei, ginklo, peilių ar kitų priemonių turėjimas, jų demonstravimas, chuliganiškas elgesys. Nusikaltimu laikomas tik konkretus grasinimas, t. y. pareikštas taip, kad nukentėjusiajam yra aišku, jog tikrai grasinama nužudyti ar sunkiai sužaloti. Įstatymu nustatyta atsakomybė tik už grasinimą nužudyti arba sunkiai sužaloti kūną. Grasinimas padaryti ką nors kita - sumušti ar pagrobti - negali būti kvalifikuojamas kaip grasinimas. Įvertintina ir tai, kad kaltinamasis su nukentėjusiąją buvę sutuoktinai, daug metų pragyvenę santuokoje. Tokioje byloje, kai nesutaria ir skiriasi santuokoje ilgai pragyvenę žmonės, jų santykiai įtempti, todėl jų parodymai vertintini atsargiai. Tiek kaltinamasis, tiek nukentėjusioji gali elgtis ne visai teisėtai, neadekvačiai vertinti situaciją, turėti ne visai teisėtų motyvų.

Skunde nurodoma, kad vertinant teismo išvadas derėtų pažymėti, kad grasinimas yra realus tuomet, kai yra pakankamas pagrindas manyti, kad jis bus realizuotas. Tai gali liudyti grasinimo motyvai, santykiai tarp grasintojo ir nukentėjusio, aplinkybės, kurioms esant buvo grasinama. Grasinimai gali būti išsakyti tiesiogiai, ar per kitus asmenis. Vertinant grasinimo realumą reikšmės turi ir tai, kaip jį suprato nukentėjusysis. Grasinimo sudėčiai pakanka, kad kaltininkas siekia sudaryti įspūdį nukentėjusiajam, jog grasinimas bus realizuotas. Nusikaltimo tikslai ir motyvai gali būti įvairūs.

Prokurorės vertinimu, šiuo atveju A. D. atlikti aktyvūs veiksmai - plūdimas necenzūriniais žodžiais, kumščiavimas j krūtinę, sugriebus už rankų trenkimas į durų staktą, bėgančios nuo smurto B.M. D. vijimasis į jos gyvenamąjį kambarį, brovimasis pro užremtas koja ir laikomas duris, Įsakytas grasinimas, kad daugiau ji jau nieko negalės pasakyti ir su ja šiandiena bus pagaliau baigta, grėsmingas prie jos artėjimas nuo pykčio perkreiptu veidu ir galiausiai griebimas jai už gerklės ir smaugimas - yra daugiau nei pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įgyvendintas. Pasakytina daugiau, šie A. D. veiksmai balansuoja ties pasikėsinimu padaryti sunkesnį nusikaltimą - sunkų sveikatos sutrikdymą ar nužudymą. Pagal įvykio aplinkybes matyti, kad A. D. buvo visiškai girtas ir dėl šio priežasties B.M. D. pavyko iš A. D. gniaužtų išsprūsti ir pabėgti, tačiau esant kitokioms aplinkybės įvykio seka galėjo sukelti ir žymiai sunkesnes pasekmes. Moteris nurodė, kad dėl smaugimo jai atėmė balsą, ji net negalėjo rėkti. A. D. apsvaigimas nuo alkoholio ir dėl to pakankamos spaudimo jėgos kaklui nebuvimas bei šaliko buvimas ant kaklo tikėtina išgelbėjo jai gyvybę. Eilę metų namuose patirianti smurtą bei grasinimus B.M. D. turėjo daugiau nei pakankamą pagrindą manyti, kad A. D. grasinimai realūs. Tai papildomai įrodo ir tai, kad 2008 m. A. D. jai grasino ginklu bei tai, kad 2012-05-11 ji taip pat patyrė A. D. grasinimus ir jai buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Dėl šių nusikaltimų padarymo A. D. teismo nuosprendžiais pripažintas kaltu.

Prokurorė vertinimu, A. D. paaiškinimai, kad jis nepadarė jam inkriminuojamo nusikaltimo turėtų būti vertintini kritiškai, dėl 2008 m. padaryto nusikaltimo jis prisipažino kaltu, dėl 2012 m. padarytų nusikaltimų jis kaltu pradžioje prisipažino, vėliau tai pradėjo neigti. Šios aplinkybės įrodo, kad smurtas jų namuose yra vartotas ne vieną kartą ir yra pakankamas pagrindas abejoti A. D. parodymų nuoširdumu bei vertintinas, kaip siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Prokurorės vertinimu, taip pat kritiškai turėtų būti vertinami ir A. D. draugų liudytojų A. K. ir K. A. parodymai, kurių metu jie paaiškino, kad A. D. negalėjo padaryti jam inkriminuojamo nusikaltimo, nes tuo metu buvo su jais. A. K. nurodė, kad palydėjo girtą A. D. į jo namus apie 17.00 vai., nes į namus grįžo tikrai po 17.00 vai. K. A. nurodė, kad iš garažų, kur jis buvo su A. D. išėjo apie 17.00 vai., o A. D. išėjo iškart po jo, bet tikrai vėliau nei 16.30 vai. Šiuos liudytojų parodymus paneigia A. D. laikino sulaikymo protokolas, kuriame nurodyta, kad jis sulaikytas buvo 2013-04-10 16.45 val., bei duomenys iš policijos suvestinės, kurioje užfiksuota, kad pranešimas apie smurtą artimoje aplinkoje buvo gautas 2013-04-10 16.13 val., Kauno AVPK Patrulių rinktinės mobilaus būrio vyriausiasis patrulis D. M. A. D. į Kauno AVPK Dainavos PK pristatė 2013-04-10 16.55 val., o į laikino sulaikymo patalpą A. D. uždarytas 17.05 val. Akivaizdu, kad liudytojai meluoja arba netinkamai interpretuoja tos dienos įvykius, todėl remtis jų parodymai priimant nuosprendį nėra jokios galimybės.

Šalies argumentai

Prokurorė skunde nurodo, kad kitos teismo padarytos išvados taip pat nėra pagrįstos. Prokurorės manymu, būtina įvertinti ir tai, kad nusikaltimas yra padarytas artimoje aplinkoje, kad moteris eilę metų neturėjo ramybės savo namuose, kur kiekvienas asmuo turi teisę jaustis komfortabiliai ir saugiai.

Apeliaciniu skundu B. M. D. prašo panaikinti 2014 m. birželio 20 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-206-288/2014 ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį ir nukentėjusiosios B. M. D. civilinį ieškinį patenkinti.

Skunde apeliantė nurodo, kad Kauno apylinkės teismas netinkamai aiškino LR BK 145 str. 1 d. ir byloje esančius įrodymus. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie sukliudė teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Taip pat Kauno apylinkės teismas padarė procesinių pažeidimų tirdamas bei vertindamas įrodymus. Nurodo, kad pagal Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatos prasmę, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Pastarajame straipsnyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet jų visetą. Tai leidžia konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (2007-06-28 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus „Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga", Teismų praktika Nr. 27, 320-388 psl). Tačiau šiuo atveju pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, teismas visiškai nesigilino į tai, kad šiuo atveju kaltinamojo veiksmuose buvo nusikalstamų veikų požymiai ir sudėtis.

Apeliantė nurodo, kad BK 145 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta baudžiamoji atsakomybė tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti kito žmogaus sveikatą turi būti konkretus ir realus. Grasinimas yra realus, kai yra pakankamas pagrindas manyti, kad jis bus realizuotas. Vertinant grasinimo realumą reikia atsižvelgti į grasinimo motyvus, santykius tarp grasintojo ir nukentėjusiojo, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama. Taigi, nustatant grasinimo realumą, būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas, kad nagrinėjamojoje situacijoje buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl šio asmens ketinimų ir kad jis iš tikrųjų siekė įbauginti nukentėjusįjį (tai nebuvo nevykęs pokštas, spontaniškai išsprūdę žodžiai, panašūs į grasinimą, bet kitokią prasmę turintys veiksmai ir pan.).Kvalifikuojant veiką dėl grasinimo nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, būtina nustatyti tiesioginę kaltininko tyčią - kad jis suvokia, jog grasinimą kitam žmogui atimti gyvybę ar sunkiai sutrikdyti sveikatą išsako taip, kad nukentėjusysis tiki, jog tie veiksmai realiai gali būti įvykdyti, ir tokios nukentėjusiojo būsenos nori.

Pirmos instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, vertindamas byloje surinktus įrodymus, vieniems įrodymams suteikė viršenybę prieš kitus, dalį jų nepagrįstai nevertino ir tai sukliudė pirmos instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą procesinį sprendimą.

Apeliantė vertina, kad šiuo nuosprendžiu nepagrįstai nustatyta, kad ji kaltinamojo nebijojo ir jis jai negrasino jos nužudyti. Pirmos instancijos teismas visiškai nepagrįstai patikėjo kaltinamojo nekaltumu remiantis tik jo nesutikimu dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos bei įvykį vertino kaip paprastą šeimyninį konfliktą. Teismas visiškai nepagrįstai nevertino tai, kad kaltinamojo parodymai prieštarauja byloje esantiems įrodymams bei liudytojų, kurie nėra suinteresuoti šioje byloje, parodymams.

Šalies argumentai

Apeliaciniame skunde apeliantė vertina savo, išteisintojo, liudytojų parodymus bei nurodo, kad pirmos instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad „medicininė išvada neatspindi sužalojimo grasinimo nužudyti pasėkoje " ir, kad smaugimo žymių ant kaklo nebuvimas patvirtina, kad kaltinamasis manęs nesmaugė. Su tokiomis teismo išvadomis visiškai nesutinka.

Nurodo, kad svarbu yra tai, kad medicinine išvada nustatyta, kad jai konstatuota poodinė kraujosruva kairio žasto srityje. Sužalojimas padarytas kietu buku daiktu paveikus nurodytą sritį vieno ar daugiau trauminių poveikių pasėkoje, sužalojimas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, poodinė kraujosruva kairio žasto srityje galėjo būti padaryti atsitrenkus į kietą buką daiktą ar paviršių. Ant kaklo yra paraudimo žymių. Specialistė Z. M. teisiamojo posėdžio metu patvirtino specialisto išvadą dėl jos sužalojimo. Paaiškino, kad neatmetama galimybės, kad jai padarytas sužalojimas galėjo būti kaltinamajam ją pastūmus ir jai nukritus. Nors kaklo srityje sužalojimų nenustatyta, specialistė parodė, jog jeigu ji buvo su rūbais aukštu kaklu, smaugimo žymių galėjo nesimatyti ir neatsirasti, jei nebuvo pakankamai panaudota jėga. Tačiau teismas visiškai nevertino minėtų specialistės parodymų, kurie nebuvo naudingi kaltinamajam ir dėl jų nepasisakė. Tokiu būdu yra visiškai akivaizdu, kad teismas netinkamai vertino specialisto išvadą.

Pabrėžia, kad kaltinamojo A. D. grasinimai ją nužudyti buvo realūs ir ji rimtai manė, kad jis tikrai ją nužudys, dėl ko ir pabėgo j kitą kambarį, o jam ją atsivijus, ištrūkus iš jo rankų pabėgo iš namų.

Apeliantė nurodo, kad pagal BK 145 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Sprendžiant klausimą apie grasinimo realumą, atsižvelgiama į grasinimo motyvus, grasinančiojo ir asmens, kuriam grasinama, tarpusavio santykius, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama, kaip grasinimo realumą suprato pats asmuo, kuriam jie buvo skirti (kasacinė byla Nr. 2K-639/2010). Vertinant grasinimo realumą nėra būtina nustatyti, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino jį realizuoti, pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti jo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (kasacinė byla Nr.2K-300/2013). Taigi, nustatant grasinimo realumą, būtina, kad kaltininko elgesys nukentėjusiojo būtų teisingai suprastas, kad nagrinėjamojoje situacijoje buvo pakankamas pagrindas bijoti kaltininko ketinimų ir kad kaltininkas iš tikrųjų siekė įbauginti nukentėjusįjį (kasacinė byla Nr. 2K-341/2010).

Pažymi, kad 2013 m, balandžio 10 d. kaltinamasis A. D. ją sumušė padarydamas jai nežymų sveikatos sutrikdymą gąsdindamas ją nužudyti. Kaltinamojo grasinimai buvo realūs, jo gąsdinimai buvo daromi kartu ją mušant ir vaikant po namus. Be to, atsižvelgiant į tai, kad kaltinamasis jai grasino jau nebe pirmą kartą bei nurodė, jog „nu dabar jau vieną kartą pabaigsiu" vertina, kad kaltinamojo grasinimai buvo realūs ir jeigu ji nebūtų pabėgusi iš namų, jis ją būtų užmušęs. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad atvykus pareigūnams ir jiems papasakojus apie įvykį kaltinamasis nesigynė, jis neneigė įvykio aplinkybių. Tokiu būdu ji suprato, kad kaltinamojo grasinimai yra realūs ir jis ją nužudys ir iš jo veiksmų, t.y. mušimo, vaikymo po butą nebuvo panašu, kad jis pokštauja. Be to, atsižvelgiant į kaltinamojo teistumą, t.y. į tai, kad kaltinamasis 2008-06-18 Kauno miesto apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu buvo nuteistas pagal LR BK 145 str. ld.; 2013-06-19 Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu nuteistas pagal LR BK 138 str. 2 d. 3 p., 145 str. 1 d., 63 str. 1 d., 4 d, paskiriant baudžiamojo poveikio priemonę - draudimą prisiartinti prie nukentėjusiosios, ji turėjo pakankamą pagrindą manyti, jog grasinimas gali būti įvykdytas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2010 m. gruodžio 28 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-639/2010). Tuo labiau, kad kaltinamasis neteisėtus veiksmus atliko tyčia - suvokdamas, kad jai sukelia skausmą ir baimę dėl mano gyvybės ir sveikatos.

Nurodo, kad esant paminėtoms aplinkybėms yra pagrindas kaltinamąjį pripažinti kaltu dėl baudžiamojo nusižengimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 str. 1 d., nes padaryta veika, turinti nusikaltimo požymių.

Apeliantė taip pat nurodo, kad pagal BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Tad būtina sąlyga vertinant įrodymus - vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlyga - turi būti vertinamas ne tik kiekvienas įrodymas atskirai, bet ir jų visuma. Vertindami įrodymus, teisėjai turi vadovautis įstatymais ir logikos dėsniais, pagal savo vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Pagal teismų praktiką nuosprendyje teismas turi konstatuoti, ar pakanka surinktų įrodymų, ar jie leidžia tiksliai nustatyti visas įrodinėjimo dalyką įeinančias aplinkybes; nuosprendyje išdėstytos teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą" 3.1.5, 3.1.8punktai).

Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad „nukentėjusioji kaltinamojo nebijojo ir jo gąsdinimas, kad jis ją nužudys, nebuvo realus". Tačiau akivaizdu, kad tokia teismo išvada nėra patvirtinta jokiais leistinais įrodymais, kadangi teismas netgi nevertino byloje esančių įrodymų, o tik apsiribojo kaltinamojo argumentu, kad „bendravo su kaltinamuoju, kalbėjo mobiliuoju telefonu, kreipėsi į jį pagalbos, jis lankė ją ligoninėje, jos prašymu atnešė jai higienos priemonių", nors teismui nurodė, kad iš tiesų ne ji, o kaltinamasis inicijuoja bendravimą: pastoviai jai skambinėja, prašo jos atnešti įvairius daiktus iš namų. Tuo labiau, kad paprašė daiktus atnešti į ligoninę, kur buvo tikra, kad jis jos čia negali užsipulti, o be to, kaltinamasis būdamas blaivus nebūna agresyvus. Visiškai nepagrįsti ir teismo argumentai, kad kaltinamasis „nėra beviltiškas girtuoklis", kadangi tokios aplinkybės nebuvo įrodinėjamos ir byloje nėra nei šiuos argumentus patvirtinančių nei paneigiančių įrodymų. Priešingai, atsižvelgiant į tai, kad kaltinamasis anksčiau buvo nuteistas už nusikalstamas veikas, kurias jis padarė neblaivus, darytina pagrįsta išvada, kad kaltinamasis turi problemų dėl alkoholio vartojimo. Be to, aplinkybes, kad kaltinamasis turi problemų patvirtino ir liudytoja G. M., kuri parodė, kad „A. D. neblaivus vaikščiodavo vos ne kasdien, jam grįžus nukentėjusioji išeidavo iš namų. "

Apeliantė pažymi, kad teismas gilinosi į visiškai šiuo atveju nereikšmingas aplinkybes, kurios negali nei patvirtinti, nei paneigti ar grasinimai buvo realūs, t.y. jos ir kaltinamojo santuokos nutraukimo ypatumus.

Apeliantė mano, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendį nepakankamai motyvavo, nepasisakė, kodėl vienais įrodymais remiasi, kodėl kitus atmeta. Iš nuosprendžio visiškai akivaizdu, kad teismas nevertino eilės kaltinamajam nepalankių aplinkybių ir įrodymų ir dėl jų išvis nepasisakė. Tuo teismas pažeidė LR BPK 305 str. 3 d. 3 p. nuostatas, pagal kurias teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti įrodymų vertinimo motyvus. Kaip jau minėta, teismas visiškai nevertino liudytojų parodymų, kurie buvo nenaudingi kaltinamajam. Teismas visiškai nevertino, kad kaltinamasis ir jo draugai liudytojai K. A. ir A. K. parodė, jog kaltinamąjį lydėjo namo apie 16.30 vai., kai tuo tarpu byloje esantys objektyvūs įrodymai bei kitų liudytojų parodymai patvirtina priešingas aplinkybes. Todėl akivaizdu, kad tiek kaltinamasis tiek ir liudytojai K. A. ir A. K. teismui melavo, todėl jų parodymai vertintini kritiškai, kaip gynybinė pozicija ir kaip bandymas padėti draugui. Be to, kaip minėta, specialisto išvada, liudytojų parodymai patvirtina, kad A. D. jai sužalojo sveikatą ir po įvykio ji buvo labai išsigandusi, tačiau iš šios aplinkybės irgi liko teismo nepastebėtos ir neįvertintos, dėl ko mano, kad teismas buvo šališkas. BPK normos, reglamentuojančios įrodinėjimą, sudaro svarbiausią ir pagrindinę baudžiamojo proceso teisės dalį. Tinkamas šių normų taikymas užtikrina teisingumo vykdymą ir baudžiamojo proceso paskirtį - ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Įrodymai turi būti vertinami vadovaujantis įstatymu. Vertinant įrodymus šiuo požiūriu, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams yra išdėstyti BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Tačiau šiuo atveju pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, teismo išvados neišplaukia iš ištirtų byloje įrodymų viseto, išvados yra daromos vadovaujantis prielaidomis, o teismo nurodyti argumentai nepagrįsti aplinkybėmis turinčiomis reikšmės bylai išspręsti teisingai, teismas nuosprendyje nepasisakė, kodėl vienais įrodymais remiasi, kodėl kitus atmeta. Todėl akivaizdu, kad Kauno apylinkės teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 d. įtvirtintas taisykles bei BPK 305 str. 1 d. 2 p., kadangi teismo išvados daromos vadovaujantis prielaidomis ir nėra pagrįstos įrodymais.

Apeliantė vertina, kad teismas priimdamas skundžiamą nuosprendį buvo šališkas, todėl ir dėl šios priežasties mano, kad teismo nuosprendis yra visiškai nepagrįstas. Pažymi, kad teismo šališkumas buvo aiškus ir bylos nagrinėjimo metu, todėl ir reiškė nušalinimą teismui, tačiau teismas nenusišalino. Tokiu būdu mano, kad buvo pažeista jos teisė į teisingą teismo procesą ir nešališką teismą. Tuo labiau, kad teismas leido kaltinamojo advokatei teismo posėdžio metu ją įžeidinėti necenzūriniais žodžiais ir kaltinamasis jai yra nurodęs, jog jam reikia sumokėti 10000 Lt, kad jį išteisintų. Vertina, kad šios aplinkybės patvirtina, jog teisėjas yra suinteresuotas bylos baigtimi dėl ko yra šališkas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje ir Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens, kaltinamo padarius nusikaltimą, teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Taigi teismo nešališkumo reikalavimas yra ir vienas iš asmenų konstitucinės teisės į teisingą teismą sudėtinių dalių. Teismų praktikoje išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo (pvz., kasacinė nutartis Nr.2K-414/2010; EŽTT sprendimai Daktaras prieš Lietuvą (Daktaras v. Lithuania, no. 42095/98, judgement of 10 October 2000; kaip naujesnį šaltinį žr. Micallef prieš Maltą ( Micallefv. Malta, no. 17056/06, judgement of 15 October 2009). Šališku turėtų būti pripažįstamas teismas, kai bylą išnagrinėjo nors vienas teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių. BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta, kad teisėjas negali dalyvauti procese, jeigu proceso dalyviai nurodo kitas aplinkybes, keliančias pagrįstų abejonių teisėjo nešališkumu. Todėl vertina, kad dėl aukščiau nurodytų argumentų buvo šališkas ir turėjo nusišalinti.

Motyvuojamoji dalis

Prokurorės ir nukentėjusiosios apeliaciniai skundai tenkinti dalinai. 2014-06-20 Kauno apylinkės teismo išteisinamasis nuosprendis naikintinas, A. D. priimtinas naujas, apkaltinamasis nuosprendis (Lietuvos Respublikos BPK 329 straipsnio 2 punktas).

Vertinant pirmos instancijos teismo nuosprendį apeliacinių skundų išdėstytų argumentų aspektais, pastebėtina, kad pirmos instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, nuosprendyje iš esmės neaprašė, kokias faktines įvykio aplinkybes nustatė. Pirmos instancijos teismas galutinį sprendimą byloje priėmė nenustatęs ir neaprašęs esminių įvykio aplinkybių: ar įvyko konfliktas tarp išteisintojo ir nukentėjusiosios, ar šio konflikto metu išteisintasis grasino nukentėjusiajai ar sudavė jai smūgius. Toks nuosprendžio surašymo būdas yra ydingas , kas nulėmė tai, kad pirmos instancijos teismas priėmė neteisingą nuosprendį.

Tokiu būdu, siekiant įvertinti prokurorės ir nukentėjusiosios paduotų apeliacinių skundų argumentus ir suformuluotus prašymus, apeliacinės instancijos teismui privalu pasisakyti, kokias įvykio aplinkybes nustato apeliacinės instancijos teismas.

Apklaustas pirmos instancijos teisme ištesintasis A. D. kaltu neprisipažino ir parodė, kad smurto nenaudojo, nužudyti negrasino. Įvykio dieną į garažą iš darbo atvažiavo apie 12.00 val. tikslu remontuoti automobilį. Kadangi darbas nesisekė, su kaimynu išgėrė apie 300 g degtinės be užkandos, buvo pavargęs. Apie 16.30 val. paprašė A. K. palydėti jį namo. Palydėjęs jį A. K. sakė, kad skuba namo, nes per televiziją bus rodoma laida „Susituokime“. Parėjęs net nespėjo nusirengti, kai atvyko policijos pareigūnai. Kur tuo metu buvo B. M. D. – nežino, namuose jos nebuvo. Nukentėjusiosios nemušė ir nesmaugė. Nukentėjusioji jį kaltina, nes teismas butą padalino per pusę, o nukentėjusioji sakė, kad jam šitas butas dar atsirūgs. Butas įsigytas santuokoje, bendrų vaikų neturi. Nukentėjusioji nori viso buto. Pernai, jau po įvykio, nukentėjusioji sirgo, gulėjo ligoninėje, jis jai nupirko, ko reikėjo ir nuvežė į ligoninę, tai jei būtų bijojusi, tai nebūtų laukusi. Nežino, kodėl jo sulaikymas nurodytas anksčiau, nei jis nurodo. Byla prasidėjo dėl turtinių santykių. Nukentėjusiosios manymu butas yra jos, o ne jų abiejų, ji meluoja siekdama turto.

Apklaustas apeliacinės instancijos teisme A. D. savo parodymus, duotus pirmos instancijos teisme, patvirtino, nurodė, kad dėl galimo kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalyje savo kaltės nepripažįsta, nukentėjusiosios tą dieną nemušė.

Nukentėjusioji B. M. D. apklausta pirmos instancijos teisme parodė, kad A. D. yra buvęs jos sutuoktinis. Santuoka tarp jų nutraukta 2012 m., teismo sprendimu turtas padalintas pusiau, tačiau jie turto dar nepasidalino. A. D. priklauso pusė buto. A. D. buvo paskirta kardomoji priemonė nesiartinti prie jos ir jis neturėjo tesės atvykti į butą. 2013-04-10 apie 15.30 val. grįžo į namus. Buto duris rado atrakintas, A. D. gulėjo koridoriuje. Išsigandusi pašaukė jį, jis neatsiliepė. Palietus A. D. pabudo, atsikėlė, pradėjo plūstis, sakydamas „ko čia atėjai“, „ko tau čia reikia, mauk iš namų“. A. D. pradėjo mojuoti rankomis, stumdytis, trenkė ją į kampą. Jai stipriai sužalojo kairę ranką. Ji išbėgo į kambarį, koja laikė duris. A. D. jai sakė „tu jau nieko nebegalėsi pasakyti, dabar jau viskas“. Ji pradėjo šaukti, atsitrenkė į kampą, A. D. puolė prie jos, griebė už kaklo ir ji nebegalėjo rėkti. Susmukusi išsilaisvino iš jo rankų, išbėgo į koridorių, užrakino butą iš išorės, skambino policijai. Nesisekė prisiskambinti, nes buvo supanikavusi. Nubėgusi pas kaimynę iškvietė policiją. Nežino ar A. D. vijosi ją, nes nebuvo atsisukusi. A. D. buvo neblaivus. Rankose jis neturėjo jokio daikto. A. D. ją dažnai mušdavo. Šį kartą galvojo, kad tikrai bus viskas, nes neturėjo jėgų apsiginti. Jau po įvykio ji buvo susirgusi, paguldyta į ligoninę, A. D. jai paskambino, ji pasakė, kad yra ligoninėje ir ko jai reikia, jis paklausė ir atvežė.

Liudytojas R. B. apklaustas pirmos instancijos teisme parodė, kad dirba vyr. patruliu. Kaltinamojo asmeniškai nepažįsta. Teko su juo susidurti tarnybos metu. Gavo iškvietimą, kad Kovo 11-osios g., Kaune, vyksta smurtas artimoje aplinkoje. Įėję į butą rado smarkiai neblaivų vyriškį. Atėjo nukentėjusioji ir pasakė, kad tai jos sutuoktinis, kuris pakėlė prieš ją ranką, kad ją smaugė, buvo pastumta, po to jai pavyko ištrūkti. Aiškino, kad sutuoktinis gali turėti ginklą. Apieškoję jį nieko nerado. Vyriškis kikeno, nieko neaiškino, jis buvo neblaivus, nesipriešino. Raktas buvo duryse, butas lyg buvo atrakintas, nes jie atidarė duris ir užėjo. Ant moters buvo akivaizdžios smurto žymės, ji buvo labai išsigandusi. Medikų pagalbos ji atsisakė. Kaimynų neapklausė. Vyriškis aplinkybių neaiškino, visą laiką juokėsi.

Liudytojas D. M. apklaustas pirmos instancijos teisme parodė, kad dirba vyr. patruliu. Kaltinamojo asmeniškai nepažįsta. Gavę iškvietimą dėl smurto artimoje aplinkoje nuvyko į Kovo 11-osios gatvę, atėjo prie buto, iš laiptinės pusės buvo įkištas raktas, paskambinus durų niekas neatidarė. Įėję į butą rado neblaivų vyriškį, sugrįžo moteris, kuri aiškino, kad spėjo pabėgti. Ji taip pat aiškino, kad vyras smurtavo, naudojo fizinę jėgą. Vyriškis buvo labai neblaivus, ieškojo giminių palaikymo, bandė prisiskambinti. Sakė, kad taip nebuvo, kad ji nusišneka. Jiems atvykus, smurto nenaudojo, neprisimena, ar grasino. Vyriškis nesipriešino, ėjo į tarnybinį automobilį, sakė, kad jie kažkuo nepasidalina. Ar B. M. D. kalbėjo apie smurto aplinkybes, kada jos įvyko, neprisimena. Po pranešimo jie atvyko labai greitai.

Liudytoja G. M. apklausta pirmos instancijos teisme parodė, kad A. D. pažįsta, jie gyvena viename name, toje pačioje laiptinėje. Triukšmo negirdėjo, gyvena tame pačiame aukšte. Nukentėjusioji pas ją atbėgo pirmą kartą, ji nebuvo pasakojusi, kaip gyvena ir sutaria su buvusiu sutuoktiniu. Ji nekalbėjo, buvo pasimetusi, išsigandusi, vėliau sakė, kad vyras ją smaugė. Pasigedo raktų, juos buvo palikusi duryse. Kaip tik tuo metu atvažiavo policijos pareigūnai. Matė tą dieną apie 14.00 val. grįžtantį A. D., jis buvo neblaivus. Matydavo kaimynus laiptinėje. A. D. neblaivus vaikščiodavo vos ne kasdien, jam grįžus nukentėjusioji išeidavo iš namų.

Liudytojas K. A. apklaustas pirmos instancijos teisme parodė, kad kaltinamąjį pažįsta labai senai, santykiai labai geri, bendrauja, jie yra garažų kaimynai. A. D. gali charakterizuoti tik iš geros pusės, niekada taip nebuvo, kad su juo susiginčytų, kad plūstųsi. Apie jo šeimyninį gyvenimą negirdėjo nieko. Lyg viskas buvo gerai, tačiau paskutiniu metu išaiškėjo, kad jį stengiasi išprovokuoti, užtikti neblaivų, kaip kimbantį, mušantį, kad būtų galima inkriminuoti priekabiavimą. Matė, kai A. D. išvežė policijos pareigūnai. Nei karto B. M. D. nematė su smurto žymėmis. Mano, kad smurto jų šeimoje nebuvo, jis būtų žinojęs. Įvykio dieną garaže jie negėrė, A. D. buvo neblaivus. Jis pirmas į namus nuėjo, prieš 17.00 val., A. D. išėjo vėliau. Kažkuriuo metu A. D. gyveno garaže, buvo atėjusi B. M. D., atnešė jam rūbų.

Liudytojas A. K. apklaustas pirmos instancijos teisme parodė, kad A. D. pažįsta daugiau kaip 15 metų, jų garažai yra šalia. Nukentėjusiąją taip pat pažįsta. Jie linkę vartoti alkoholį, vartoja jį kartu. Kartą per dvi savaites mato juos kartu išgeriančius pas K. A. garaže. Dažnai mato kaip A. D. atėjęs šluoja garažą, ateina ir nukentėjusioji. A. D. su M. B. D. buvo pas jį sode, rinko obuolius, elgėsi draugiškai. Tarp jų jokių konfliktų nematė iš negirdėjo. Įvykio dieną jis buvo garaže. Antanas atėjo šiek tiek išgėręs ir paprašė, kad palydėtų jį iki namų, nes jis turi pinigų, telefoną, bijo chuliganų. Jis uždarė garažą ir iki namų palydėjo A. Laiptais jis sakė pats užlips. Vėliau Antano dvi dienas nematė. Antanas jam pasakojo, kad tą dieną, kai jį palydėjo, pas jį buvo policija ir Antaną išvežė, kad neva jis sumušė žmoną. A. D. lydėjo apie 16.30 val. Kiek pažįsta Antaną, tai negirdėjo iš jo jokių keiksmažodžių, negirdėjo pykčių tarp jo ir jo žmonos. Neįtikėtina, kad jis žmoną muštų. B. M. D. niekada liudytojui nesiskundė. Jis dažnai ją matydavo ir tikrai ji tai galėjo pasakyti liudytojui, galimybė buvo. Kęstas pasakodavo, kad pati B. M. D. palei nosį kumščiu A. D. mojuodavo būdama išgėrusi. Nepastebėjo, kad B. M. D. bijotų savo vyro. Jie visada elgiasi draugiškai.

Liudytoja R. S. apklausta pirmos instancijos teisme parodė, kad kaltinamasis bei nukentėjusioji yra jos kaimynai. Kartą grįžusi iš darbo matė prie laiptinės policijos mašiną. Močiutė pasakojo, kad pas ją atbėgo B. M. D., drebėdama, būdama šoke, sumušta. Nuėjo pas nukentėjusiąją, ji drebėjo, sakė, kad ją sumušė, kad buvo nubėgusi pas močiutę, nes norėjo išbėgti iš namų. Joms bekalbant atėjo policija. A. D. tą dieną nematė. Matė ant M. B. D. rankos paraudimus. Ji sakė, kad kaltinamasis ją buvo paėmęs už gerklės, kaklo jai nerodė. A. D. ne iš tų žmonių, kuriuos malonu susitikti. Jis ne visada pasisveikina, bet nepriekabiauja, neužgaulioja.

Liudytoja R. P. apklausta pirmos instancijos teisme parodė, kad nukentėjusioji yra jos mama. Mama su A. D. gyvena kartu 20 metų. Ji atskirai gyvena jau 15 metų. Mama per daug nelinkusi skųstis. Ji pati jaučia, kad kažkas negerai. Ji ir jos vaikai vengia pas močiutę važiuoti į Kauną. Žino, kad A. D. skriaudžia motiną. Motina apie tai buvo užsiminusi jos vyrui. Konkrečių datų ir aplinkybių nežino.

Specialistė Z. M. apklausta pirmos instancijos teisme patvirtino specialisto išvadą dėl nukentėjusiosios sužalojimo. Paaiškino, kad neatmetama galimybė, kad nukentėjusiajai padarytas sužalojimas galėjo būti kaltinamajam ją pastūmus ir jai nukritus arba jai pačiai atsitrenkus į kietą buką daiktą. Kaklo srityje sužalojimų nenustatyta, nubrozdinimas arba mėlynė turėjo matytis po smaugimo, net jei būtų buvusi smaugiama šaliku. Smaugimo žymės galėjo ir neatsirasti, jei nebuvo pakankamai panaudota jėga. Pirštų žymių nerasta.

2013-04-11 specialisto išvadoje Nr. G925/13(02) nurodyta, kad B.M. D. konstatuota poodinė kraujosruva kairio žasto srityje. Sužalojimas padarytas kietu, buku daiktu paveikus nurodytą sritį. Sužalojimas galėjo būti padarytas vieno ar daugiau trauminių poveikių pasekoje. Sužalojimas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Sužalojimas galėjo būti padarytas užduotyje nurodytu laiku, t.y. 2013-04-10. Poodinė kraujosruva kairio žasto srityje galėjo būti padaryta atsitrenkus į kietą buką daiktą ar paviršių (b.l. 32).

Įvertinus byloje surinktus įrodymus apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad byloje surinkta pakankamai įrodymų leidžiančių konstatuoti, kad 2013 m. balandžio 10 d. apie 16.00 val., bute, adresu Kovo 11-osios g. 29-60, Kaune, įvyko konfliktas tarp buvusių sutuoktinių A. D. ir B.M. D.. Konflikto metu A. D. išplūdo savo buvusią žmoną B. M. D. necenzūriniais žodžiais, stumdė ją, sudavė ne mažiau dviejų kartų kumščiu į krūtinę, sugriebęs B.M. D. už rankų ją pastūmė, dėl ko B.M. D. kaire ranka trenkėsi į durų staktą, tuo padarydamas jai poodinę kraujosruvą kairio žasto srityje, t.y. nežymų sveikatos sutrikdymą. Taip pat A. D. grasino B.M. D. „tu jau daugiau nieko nebegalėsi pasakyti“ bei „nu dabar jau vieną kartą pabaigsiu“, jėga įsiveržė pro nukentėjusiosios B.M. B. laikomas užremtas jos kambario duris, griebė B.M. D. abiem rankom už kaklo ir ją smaugė.

Tokias įvykio aplinkybes tiesiogiai patvirtina pačios nukentėjusiosios B.M. D. parodymai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, B.M. D. parodymai yra nuoseklūs, logiški, patvirtinami kitais byloje surinktais įrodymais ir specialisto išvadomis, todėl apeliacinės instancijos teismas abejoti nukentėjusiosios parodymais neturi jokio pagrindo. Liudytojai policijos pareigūnai D. M. ir R. B. parodė, kad atvykus į įvykio vietą pagal iškvietimą bute rado tik A. D., kuris buvo išgėręs. Vėliau į butą atėjo B.M. D., ant kurios kūno matėsi smurto žymių. Liudytoja G. M. patvirtino, kad tą dieną pas ją atbėgo pasimetusi B.M. D., kuri iš karto papasakojo apie patirtą smurtą. B.M. D. parodymus taip pat patvirtina specialisto išvados, kuriose nustatyta, kad B.M. D. buvo konstatuotas nežymus sveikatos sutrikdymas, kuris galėjo būti padarytas tokiomis aplinkybėmis, kurias nurodė B.M. D..

Paties A. D. bei liudytojų K. A. ir A. K. parodymus teismas vertina kaip nepatikimus. Pats A. D. ir liudytojas A. K. parodė, kad A. D. namo grįžo po 16.30 val., liudytojas K. A. parodė, kad jis iš garažo namo išėjo apie 17.00 val., o A. D. tuo laiku dar liko garaže. Tuo tarpu, byloje nustatyta, kad pranešimas apie įvykį policijos buvo gautas 16.13 val., kas paneigia A. D. bei liudytojų parodymus apie A. D. grįžimo namo laiką ir patvirtina B.M. D. parodymus apie įvykio aplinkybes. Ši aplinkybė taip pat paneigia A. D. iškeltą versiją, kad B.M. D. viską suvaidino ir davė melagingus parodymus Akivaizdu, kad tuo atveju, jei A. D. 16.13 val. dar nebuvo namuose ir B.M. D. negalėjo būti žinoma, kada jis ateis, ji negalėjo be jokio pagrindo kviesti policijos pareigūnus ir suvaidinti užpuolimą. Tokios aplinkybs patvirtina, kad A. D. iki 16.13 val. buvo bute adresu Kovo 11-osios g. 29-60, Kaune, ir buvo išgėręs, kas patvirtina B.M. D. parodymus ir paneigia paties A. D. parodymus.

Tai, kad A. D. pavartojo smurtą B.M. D. atžvilgiu patvirtina pačios B.M. D. parodymai, kurie patvirtinami paminėtas liudytojų D. M., R. B., G. M. parodymais, specialisto išvadomis ir specialistės apklausa. Teismas taip pat neturi pagrindo abejoti B.M. D. parodymais apie tai, kad A. D. jai grasino ir ją smaugė.

Kaltinamuoju aktu A. D. veiksmai buvo kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 145 straipsnio 1 dalį. Pirmos instancijos teismas A. D. pagal Lietuvos Respublikos BK 145 straipsnio 1 dalį išteisino Lietuvos Respublikos BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punkto pagrindu, nuosprendžio rezoliucinėje dalyje konstatavus, kad neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (LR BPK 303 str. 5 d. 2 p.).

Kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo padaryta išvada, kad A. D. veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 145 straipsnio 1 dalies požymių, tačiau, kaip jau buvo minėta, ydinga išteisinamojo nuosprendžio konstrukcija sutrukdė pirmos instancijos teismui tinkamai įvertinti įvykio aplinkybes ir priimti teisingą sprendimą. Iš pirmos instancijos teismo nuosprendžio rezoliucinės dalies ir išteisinimo pagrindo galima matyti, kad pirmos instancijos teismas konstatavo, kad nėra įrodyta, kad A. D. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, tačiau nenurodė, kokios būtent aplinkybės nėra įrodytos: ar tai, kad konfliktas iš vis įvyko, ar tai, kad konfliktas įvyko tačiau konflikto metu nebuvo grasinta nužudyti, ar tai, kad grasinimai buvo, tačiau šie grasinimai nesudarė nusikaltimo įvykio.

Apeliacinės instancijos teismas nustatęs įvykio aplinkybės vertina, kad tarp A. D. ir B.M. D. konfliktas įvyko, šio konflikto metu A. D. panaudojo fizinį smurtą B.M. D. atžvilgiu, grasino A. D.. Kartu, kolegija vertina, kad grasinimai, kurie buvo išsakyti A. D. B.M. D. atžvilgiu, nesudaro nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 145 straipsnio 1 dalyje įvykio.

Lietuvos Respublikos BK 145 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Pirmos instancijos teismas teisingai nurodė, kad už grasinimą gali būti baudžiama, jeigu jis yra realus, kai yra pakankama pagrindas manyti, kad jis bus įvykdytas. Grasinimo realumą rodo aplinkybės, apibūdinančios veiksmus, jų formą ir pobūdį, kaltininko pavojingumą visuomenei, ginklo, peilių ar kitų priemonių turėjimas, jų demonstravimas, chuliganiškas elgesys. Nusikaltimu laikomas tik konkretus grasinimas, t. y. pareikštas taip, kad nukentėjusiajam yra aišku, jog tikrai grasinama nužudyti ar sunkiai sužaloti.

Kolegijos vertinimu, nagrinėjamos bylos aspektu nėra pagrindo daryti išvadą, kad A. D. B.M. D. atžvilgiu išsakyti grasinimai buvo realūs, t.y. tomis aplinkybėmis, kuriomis grasino A. D. buvo pakankamo pagrindo manyti, kad šie grasinimai gali būti įvykdyti. Byloje nustatyta, kad šie A. D. grasinimai buvo bendrinio pobūdžio, kartu su keiksmažodžiais, išsakyti konflikto metu kuomet jis stumdė, mušė ir smaugė nukentėjusiąją. A. D. elgėsi spontaniškai, konfliktavo prikeltas nuo grindų ir būdamas išgėręs. Smurto pasekoje B.M. D. buvo nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas, požymių, kad ji buvo stipriai smaugiama nustatyta nebuvo, A. D. jos nepersiekiojo ir nesivijo. Kolegijos vertinimu, byloje nėra jokių duomenų patvirtinančių, kad A. D. smurtavęs B.M. D. atžvilgiu turėjo realų ketinimą ją nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą. Prokurorės ir nukentėjusiosios apeliacinių skundų argumentai ir teiginiai dėl A. D. grasinimo realumo nėra pakankamai pagrįsti ir nekeičia apeliacinės instancijos teismo vertinimo, kad A. D. savo veiksmais nepadarė nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 145 straipsnio 1 dalyje.

Jau buvo minėta, kad kaltinamuoju aktu A. D. veiksmai buvo kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 145 straipsnio 1 dalį. Pirmos instancijos teismas priimdamas ir surašydamas nuosprendį A. D. veiksmus taip pat vertino tik minėto BK straipsnio aspektu. Toks prokuroro ir pirmos instancijos teismo atliktas A. D. veiksmų kvalifikavimas nėra visiškai teisingai. Nei prokuroras, surašydamas kaltinamąjį aktą, nei pirmos instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, neatkreipė degėsio, kad A. D. veiksmuose yra kito nusikaltimo, o būtent Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalies požymių.

Šiuo metu susiformavusioje teismų praktikoje pripažįstama, kad tais atvejais, jei asmens veiksmuose yra kito, tarp jų ir lengvesnio nusikaltimo sudėtis, teismas nagrinėjantis baudžiamąją bylą, privalo savo iniciatyva spręsti ar kaltininko veika neturi būti kvalifikuota pagal kitą baudžiamąjį įstatymą. Tokios teismų elgesio nuostatos formuojamos įgyvendinant 2013-11-15 Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo nutarimą.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad A. D. panaudojo fizinį smurtą savo buvusios sutuoktinės B.M. D. atžvilgiu, sudavė ne mažiau dviejų kartų kumščiu į krūtinę, sugriebęs B.M. D. už rankų ją pastūmė, dėl ko B.M. D. kaire ranka trenkėsi į durų staktą, tuo padarydamas jai poodinę kraujosruvą kairio žasto srityje, t.y. nežymų sveikatos sutrikdymą, po ko griebė B.M. D. abiem rankom už kaklo ir ją smaugė.

Nežymaus sveikatos sutrikimo fakto padarymą B.M. D. patvirtina specialisto išvados ir specialistės parodymai, duoti pirmos instancijos teisme. Tokiu būdu, A. D. veiksmuose yra visi nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalies sudėties požymiai.

Byloje nustatyta, kad A. D. ir B.M. D. yra buvę sutuoktiniai, kurie išsiskyrė, tačiau įvykio metu, t.y. 2013-04-10 dar nebuvo padaliję turto. 2011-12-15 įsigaliojo Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas, kuriame artima aplinka buvo apibūdinta kaip aplinka, kurią sudaro asmenys, siejami arba praeityje sieti santuokiniais, partnerystės, svainystės ar kitais artimais ryšiais, taip pat asmenys, kartu gyvenantys ir tvarkantys bendrą ūkį. Nagrinėjamos bylos aspektu toks įstatymo nustatytas reguliavimas reiškia, kad A. D. panaudotas savo buvusios sutuoktinės smurtas priskiriamas prie smurto artimoje aplinkoje.

Tuo pačiu LR apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymu buvo nustatytas teisinis reguliavimas, leidžiantis prokurorui, nustačius smurtą artimoje aplinkoje atvejus, pradėti ikiteisminius tyrimus be nukentėjusiojo skundo bei palaikyti tokio pobūdžio bylose valstybinį kaltinimą. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas esant nukentėjusiojo nuo smurto artimoje aplinkoje asmens pranešimui apie smurtą ir esant šio asmens pareiškimui dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, todėl ikiteisminio tyrimo pradėjimas šioje byloje buvo pagrįstas bei galimas ir esant nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalies požymiams. Tokio pobūdžio bylose prokuroras nuo 2011-12-15 turi teisę ir pareigą palaikyti valstybinį kaltinimą nustačius faktą, kad smurtas buvo panaudotas artimoje aplinkoje.

Pažymėtina, kad nuo 2013-07-13 įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio redakcija, kurioje smurtas prieš šeimos narį ar artimą giminaitį kvalifikuojamas pagal šio straipsnio 2 dalį. Nuo 2011-12-12 iki minėto pakeitimo įsigaliojimo , nusikaltimai susiję su fiziniu smurtu artimoje aplinkoje buvo kvalifikuojami pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalyje palaikant jose valstybinį kaltinimą.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad A. D. 2013-04-20 padarė nežymų sveikatos sutrikdymą savo buvusiai sutuoktinei B.M. D.. Tokius veiksmus A. D. atliko iki 2013-07-13 naujos LR BK 140 straipsnio redakcijos įsigaliojimo, todėl, nustačius, kad A. D. veiksmai turi visus Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalies numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymius (galiojusios iki 2013-07-13) A. D. veiksmai perkvalifikuotini iš Lietuvos Respublikos BK 145 straipsnio 1 dalies į Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį (redakcija galiojusi iki 2013-07-13).

Tokiu būdu, nagrinėjamoje byloje A. D. pripažįstamas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį (straipsnio redakcija galiojusi iki 2013-07-13) už tai, kad jis 2013 m. balandžio 10 d. apie 16.00 val. savo gyvenamojoje vietoje - bute, esančiame Kovo 11-osios g. 29-60, Kaune, bendro naudojimo koridoriuje panaudojo fizinį smurtą savo buvusios sutuoktinės B.M. D. atžvilgiu, sudavė ne mažiau dviejų kartų kumščiu į krūtinę, sugriebęs B.M. D. už rankų ją pastūmė, dėl ko B.M. D. kaire ranka trenkėsi į durų staktą, tuo padarydamas jai poodinę kraujosruvą kairio žasto srityje, t.y. nežymų sveikatos sutrikdymą, po ko griebė B.M. D. abiem rankom už kaklo ir ją smaugė.

Lengvinančių A. D. atsakomybę aplinkybių nenustatyta. Sunkinančia jo atsakomybę aplinkybe pripažįstama tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas neblaivus ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui.

Skiriant A. D. bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį, į kaltės formą ir rūšį, į A. D. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, į jo asmenybę. A. D. tiesiogine tyčia padarė nesunkų nusikaltimą, yra senyvo amžiaus. Skiriant A. D. bausmę teismas taip pat atsižvelgia į tai, kad A. D. nusikalstamą veiką padarė neturėdamas galiojančių teistumų: teistumas pagal 2008-06-18 Kauno miesto apylinkės teismo baudžiamąjį įsakymą buvo išnykęs o 2013-06-19 Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu jis buvo nuteistas po 2013-04-10 nusikalstamos veikos padarymo. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybės, į A. D. asmenybę ir amžių, kolegijos vertinimu, bausmės tikslai bus pasiekti paskiriant A. D. laisvės atėmimo bausmę ir atidedant jos vykdymą.

Bendrinant šiuo nuosprendžiu paskiriamą bausmę su 2013-06-19 Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme, kolegija vertina, kad bausmės turi būti subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu. 2013-06-19 nuosprendžiu A. D. pripažintas kaltu už apysunkio ir nesunkaus nusikaltimų sveikatai ir gyvybei padarymą, šiuo nuosprendžiu pripažįstamas kaltu už nesunkaus nusikaltimo sveikatai padarymą. Jo padaryti nusikaltimai yra tos pačios rūšies ir nelabai skiriąsis pagal pavojingumą.

Baudžiamosios bylos pirmos instancijos teisme nagrinėjimo metu nukentėjusioji B.M. D. pareiškė civilinį ieškinį 20000 Lt (5792.40 Eurų) neturtinei žalai atlyginti. Apeliaciniu skundu prokurorė prašo civilinį ieškinį tenkinti.

Nukentėjusiosios B.M. D. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintinas dalinai. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 109 straipsnyje nurodyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. BPK 113 straipsnyje nurodyta, kad civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal BPK nuostatas. Tačiau tais atvejais, kai dėl civilinio ieškinio iškyla klausimų, kurių sprendimo BPK nereglamentuoja, taikomos atitinkamos baudžiamojo proceso normoms neprieštaraujančios civilinio proceso normos, taip pat Civilinis kodeksas, kiti teisės aktai.

Pagal Civilinio kodekso 6.250 straipsnį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Byloje nustatyta, kad B.M. D. patyrė nesunkų sveikatos sutrikdymą, po kurio gulėjo ligoninėje, dėl nusikalstamos veikos patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus. Vertinant šias aplinkybes bei A.D turtinę padėtį, kolegija vertina, kad nukentėjusiajai neturtinei žalai atlyginti priteistina 1000 Eurų suma.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu,

nutarė:

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros pirmojo skyriaus prokurorės ir nukentėjusiosios B. M. D. apeliacinius skundus dėl 2014 m. birželio 20 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendžio tenkinti dalinai.

Panaikinti 2014 m. birželio 20 d. Kauno apylinkės teismo išteisinamąjį nuosprendį ir priimti naują nuosprendį:

A. D. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį (straipsnio redakcija galiojusi iki 2013-07-13) ir skirti jam 9 mėnesius laisvės atėmimo.

Remiantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 9 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinti su bausme paskirta 2013 m. birželio 19 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu, galutinę subendrintą bausmę A. D. paskirti 1 metus 9 mėnesius laisvės atėmimo.

Remiantis Lietuvos Respublikos BK 75 straipsniu atidėti A. D. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą trims metams, paskiriant A. D. baudžiamojo poveikio priemonę – per 2 metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo uždrausti priartinti prie nukentėjusiosios B. M. D., per 1 metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose.

Kardomąsias priemones A. D. - įpareigojimą gyventi skyriumi nuo nukentėjusiosios bei įpareigojimą registruotis policijos įstaigoje panaikinti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Nukentėjusios B. M. D. pareikštą 20000 Lt (5792.40 Eurų) civilinį ieškinį tenkinti dalinai, priteisti iš A. D. B. M. D. naudai 1000 Eurų neturtinei žalai atlyginti.

Nutartis įsiteisėja paskelbimo dieną.

Kolegijos pirmininkas Olegas ŠibkovasTeisėjai Svetlana JurgaitienėRamūnas Antanavičius