Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2018-05-09 · Administracinė byla Nr. A-638-822/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-11-10Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2018-05-09Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-05-09
Bylos Nr.
A-638-822/2018
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01714-2016-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Irmantas Jarukaitis, Skirgailė Žalimienė (pran.)
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Pareiškėjas
L. J.
Kategorijos
Administracinė byla Nr. A-638-822/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01714-2016-5Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.4 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. gegužės 9 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas L. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 1–9), prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 100 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.Pareiškėjas skunde nurodė ir teismo posėdžio metu paaiškino, kad nuo 2014 m. kovo 25 d. iki 2015 m. spalio 26 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K perpildytose kamerose, kuriose jam nebuvo užtikrinta teisė į įstatymuose numatytą minimalią vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamojo ploto normą, be to, kamerose buvo prastas apšvietimas, langai nešvarūs, dėl blogos ventiliacijos kaupėsi drėgmė. Taip pat kamerose trūko spintelių daiktams susidėti, buvo per mažas stalas, kamerų sienos ir lubos buvo aptrupėję, apipeliję, purvinos, Lukiškių TI-K jam neišduodavo dezinfekuojančių priemonių, išduodamo tualetinio popieriaus būdavo per mažai, o išduoti čiužiniai buvo supeliję ir juose veisėsi parazitai. Pareiškėjas kartu akcentavo, kad 1 val. per parą pasivaikščioti gryname ore jam būdavo mažai ir jo netenkino suteikiama prausimosi duše trukmė, be to, jam buvo išduodamas per mažo kaloringumo maistas. Nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose sanitarinis mazgas nuo likusios erdvės buvo atitvertas netinkamai. Pareiškėjas papildomai pažymėjo, kad jis buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, nors pats nerūkė, buvo nuolat perkeliamas iš vienos kameros į kitą, kadangi teikė skundus administracijai, tačiau ginčo laikotarpiu į jo skundus nebuvo atsakinėjama. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas teigė, kad dėl tokių netinkamų kalinimo sąlygų jis patyrė dvasinius sukrėtimus, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus, sutriko jo miegas, t. y. jis patyrė neturtinę žalą.Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 14–26) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą bei priteisti iš pareiškėjo 6 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, atlyginimą.Lukiškių TI-K atsiliepimą grindė šiais argumentais:Nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta, o Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) nustatytas reikalavimas, jog vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Šiame kontekste Lukiškių TI-K akcentavo, kad dalį ginčo laikotarpio pareiškėjui tenkantis gyvenamasis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus.Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Asmenys, kuriems yra paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, yra pristatomi į tardymo izoliatorių arba perkeliami ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo paskirtą nutartį ar nuosprendį. Lukiškių TI-K administracija negali lemti atvykstančių bei esančių įstaigoje suimtųjų ir nuteistųjų skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Skirstant atvykusius asmenis į kameras, yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, taip pat Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnyje numatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą, tačiau, esant tokiai situacijai, administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y., atsiradus galimybei, jie perkeliami į laisvesnes kameras.Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius, visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti ir higienos priemonėms susidėti.Už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji, tam yra išduodamas reikalingas inventorius ir valymo priemonės. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K taip pat buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri kiekvienais metais buvo pratęsiama, nuo 2013 m. gruodžio 30 d. sudarė sutartį su UAB „Dezinfa“, o nuo 2015 m. – vėl su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“.Kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus, o asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Tačiau suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, todėl suremontuotose Lukiškių TI-K kamerose dažnai tenka vėl daryti pakartotinį remontą.Dėl sanitarinio mazgo paaiškino, kad Lukiškių TI-K kamerose tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas 1,5 m aukščio sienele ir tai atitinka higienos normų reikalavimus.Lukiškių TI-K pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaudamiesi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2004 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 4/07-79, reikalavimais, taip pat Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų. Tuo tarpu, vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.Pagal SVĮ suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip 1 val. pasivaikščioti gryname ore; pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji, kurie turi būti apsirengę pagal metų laiką ir oro temperatūrą; suimtųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu, specialiai tam skirtoje tardymo izoliatoriaus teritorijoje; pasivaikščiojimas gryname ore yra suimtųjų teisė, bet ne pareiga.Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše, o higienos priemonėmis įstaigoje laikomi asmenys aprūpinami pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normas (toliau – ir Aprūpinimo normos), todėl įstaiga šiuo aspektu pareiškėjo teisių nepažeidė.Dėl maitinimo Lukiškių TI-K pažymėjo, kad suimtiesiems sudaryti valgiaraščiai yra subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas.Skirstant asmenis į kameras, be kita ko, atsižvelgiama į asmens prašymą laikyti jį atskirai nuo rūkančiųjų.Lukiškių TI-K akcentavo, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, jo reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, Lukiškių TI-K manė, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.Lukiškių TI-K, be kita ko, vadovaudamasis Dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039, bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 12 d. informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, papildomai nurodė, kad, vykdydamas teismo nutartį dėl su ginču susijusios medžiagos pateikimo, patyrė 6 Eur išlaidas, kurias prašė priteisti iš pareiškėjo.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 10 d. sprendimu (I t., b. l. 184–193) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, o dėl kitos reikalavimų dalies skundą atmetė, taip pat atmetė kaip nepagrįstą Lukiškių TI-K prašymą priteisti iš pareiškėjo patirtas išlaidas, susijusias su administracinės bylos nagrinėjimu.Visų pirma, teismas nurodė, kad Įsakyme Nr. V-124 nustatyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Tuo tarpu į bylą atsakovo atstovo pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu iš viso 236 paras buvo laikomas neužtikrinant jam teisės aktuose reglamentuoto reikalavimo dėl 3,6 kv. m ploto. Teismas pabrėžė, kad šie duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl jais vadovavosi, spręsdamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą. Atitinkamai teismas padarė išvadą, jog pareiškėjui vertinamuoju laikotarpiu kalint Lukiškių TI-K iš viso 236 paras nebuvo užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto kameroje, taip pažeidžiant jo subjektinę teisę atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose. Pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, kad kamerose dėl ploto trūkumo nebuvo galimybės judėti, teismas vertino kaip neatsiejamai susijusias su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir laikė šio pažeidimo dalimi.Iš Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pažymos teismas taip pat nustatė, kad kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, buvo įrengta po stalą, kurio matmenys apie 0,6 m × 0,5 m, 2 kėdutės, lentyna maisto produktams laikyti, o atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, jog nedidelėse kamerose nėra galimybės įrengti daugiau baldų. Taigi, teismas konstatavo, kad stalai ir kėdės (arba taburetės) kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo įrengti, tačiau atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas kamerose dažnai buvo laikomas dar su 2–3 asmenimis, pripažino, jog pareiškėjas, įvertinus mažą stalo dydį ir kėdžių skaičių, ne visada turėjo galimybę prie jo pavalgyti sėdėdamas, o tai laikytina jo suėmimo sąlygų bloginimu. Kita vertus, teismas šią aplinkybę vertino kartu su nustatyto minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir laikė šio pažeidimo dalimi. Be to, teismas akcentavo, kad pareiškėjas skunde tik deklaratyviai nurodė, jog dėl spintelių trūkumo jam tekdavo laikyti savo asmeninius daiktus po lova. Tuo tarpu Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pažyma patvirtina, kad kamerose, kuriose kalėjo pareiškėjas, buvo įrengtos lentynos daiktams susidėti. Todėl, teismo vertinimu, atsakovas pareiškėjo atžvilgiu elgėsi tinkamai, o pareiškėjo nurodyti argumentai, jog atsakovas pažeidė jo kalinimo sąlygas, nesuteikdamas jam spintelės daiktams susidėti, atmestini kaip nepagrįsti.Pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo argumentų, jog kamerose buvo prastas apšvietimas, nešvarūs ir neprieinami langai, bloga ventiliacija, kaupėsi drėgmė, veisėsi pelėsis, buvo apsilupusios sienos, veisėsi parazitai, teismas atkreipė dėmesį į tai, jog Higienos norma HN 76:2010 taikoma projektuotiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Be to, Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė ir pateikė tai patvirtinančius įrodymus (Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pažymą ir Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus bei foto lenteles), iš kurių matyti, kad visose kamerose langai yra pritaikyti vėdinimui, o byloje nenustatyta, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė patalpas vėdinti per langus. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad atsakovo atstovas pareiškėjui kalinimo metu užtikrino tinkamą kamerų vėdinimą, taip iš dalies sumažinant galimą drėgmės kaupimąsi jose. Į bylą atsakovo atstovo pateikti patikrinimo aktai ir foto nuotraukos, teismo vertinimu, yra tinkamas įrodymas byloje, kadangi pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus Lukiškių TI-K ar kitoms institucijomis, atsakovo atstovui nebuvo kilusi pareiga organizuoti patalpų patikrinimą ar jų remontą, dėl šios priežasties tokių tikslių įrodymų (patikrinimo aktų, kurie atspindi būtent ginčo kameras ginčo laikotarpiu) atsakovo atstovas negalėjo pateikti. Todėl, iš byloje esančių patikrinimo aktų ir foto lentelių nustatęs, jog langai yra atidaromi ir kameros ventiliuojamos natūraliai per juos, teismas atmetė pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl nevarstomų, neprieinamų, nešvarių langų, pabrėždamas, kad kamerose esantiems langams atsidarant yra galimybė ir juos išvalyti. Teismas kartu nurodė, kad iš byloje esančių Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų bei foto nuotraukų matyti, jog vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjui kalint Lukiškių TI-K dalyje kamerų buvo užtikrinamos tinkamos kalinimo sąlygos, tačiau dalyje kamerų pareiškėjui nebuvo užtikrinamos sąlygos į kalinimą higienos normas atitinkančiose kamerose, todėl atsakovo atstovui būdavo nustatomas terminas, per kurį jis turi pašalinti nustatytus higienos normų pažeidimus. Atitinkamai atsakovo atstovas į bylą pateikė Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus, iš kurių matyti, jog jis nustatytus pažeidimus pašalindavo, taip užtikrindamas kaliniams higienos normų laikymąsi. Be to, higienos normose nustatyta, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose, o Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, jog tam jiems išduodamas reikalingas inventorius bei priemonės. Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad ginčo laikotarpiu daug kartų kreipėsi dėl valymo priemonių išdavimo, teismas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K pateikė tai paneigiančius įrodymus – pareiškėjo teiktų prašymų registrą, iš kurio matyti, kad pareiškėjas nė karto nesikreipė dėl valymo priemonių išdavimo. Todėl, nenustatęs atsakovo neteisėtų veiksmų dėl kamerose buvusios langų būklės ir švaros, teismas minėtus pareiškėjo argumentus atmetė kaip nepagrįstus. Nors pareiškėjas skunde nurodė, jog kamerose veisėsi parazitai ir tarakonai, teismas pažymėjo, kad iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimų aktų matyti, jog nė vienu atveju nebuvo nustatyta, kad kamerose būtų parazitų ar tarakonų, be to, atsakovo atstovas pateikė duomenis, iš kurių matyti, jog ginčui aktualiu laikotarpiu tarp Lukiškių TI-K ir UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“ (vėliau pakeitė pavadinimą į UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“), o vėliau – su UAB „Dezinfa“, buvo sudarytos paslaugų teikimo sutartys ir nuolat atliekami buitinių kenkėjų (vabzdžių ir graužikų) naikinimo darbai, patalpų priežiūra. Teismas nurodė, kad šie duomenys paneigia pareiškėjo nurodytas aplinkybes, jog Lukiškių TI-K veisiasi tarakonai ar kiti buitiniai parazitai. Teismas papildomai akcentavo, kad iš patikrinimo aktuose užfiksuotų Lukiškių TI-K esančių gyvenimo sąlygų ir jų atitikimo higienos normoms matyti, jog šioje įstaigoje higienos normų yra laikomasi, įstaiga yra periodiškai tikrinama.Spręsdamas dėl sanitarinio mazgo įrengimo, teismas atsižvelgė į atsakovo atstovo paaiškinimus, jog sanitarinis mazgas yra atitvertas nuo likusio kameros ploto 150 cm aukščio pertvara, ir sprendė, kad dėl to, jog sanitarinis mazgas nebuvo pilnai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis buvo matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidarantiems pareigūnams. Todėl, teismo vertinimu, toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas. Taigi, aplinkybę, kad kamerose, kuriose kalėjo pareiškėjas, sanitarinis mazgas nebuvo visiškai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, teismas vertino kaip pareiškėjo teisių pažeidimą, sukėlusį jam neigiamus išgyvenimus, sietinus su atsakovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo kalinimo sąlygų bloginimui. Dėl šių priežasčių teismas pripažino, jog visą ginčo laikotarpį buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą.Teismas taip pat pažymėjo, kad pagal Higienos normos HN 76:2010 68 punktą laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Tuo tarpu pareiškėjas neneigė aplinkybės, jog jam buvo užtikrinta teisė kartą į savaitę nusiprausti po šiltu vandeniu visą kūną. Todėl šiuo aspektu teismas nenustatė neteisėtų Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmų ir atmetė pareiškėjo argumentus dėl prausimosi po šiltu dušu. Be to, teismas pabrėžė, kad Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą nurodė, jog suimtiesiems yra leidžiama ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti kiemelyje, šios aplinkybės neneigė ir pareiškėjas, o galiojantys teisės aktai ilgesnio nei vienos valandos pasivaikščiojimo kiemeliuose laiko nenumato, todėl ir šiuo aspektu nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimą. Teismas kartu akcentavo, kad pagal Aprūpinimo normas įstaigoje vyrams muilas, tualetinis popierius išduodami du kartus per mėnesį (mėnesio pradžioje ir mėnesio viduryje). Atitinkamai atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad įstaigoje vyrams muilas, tualetinis popierius išduodami du kartus per mėnesį (mėnesio pradžioje ir mėnesio viduryje) ir tai atitinka nustatytas normas. Tuo tarpu pareiškėjo argumentus, kad jam išduodavo tik pusę ruloniuko tualetinio popieriaus, teismas vertino kaip deklaratyvius ir nepagrįstus, todėl, nenustatęs atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų šiuo aspektu, pareiškėjo skundą dalyje dėl tualetinio popieriaus išdavimo atmetė kaip nepagrįstą. Nors pareiškėjas skunde tvirtino, jog jam būdavo suteikiamas nešvarus čiužinys, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neginčijo fakto, kad jam buvo sudarytos sąlygos skalbti patalynę, apatinius rūbus ar rankšluosčius, o iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matyti, jog nė vieno patikrinimo metu nebuvo nustatyta, kad kamerose būtų supeliję ar nesvarūs čiužiniai, nešvari patalynė. Duomenų, jog pareiškėjas būtų dėl to kreipęsis į administraciją ar kitas institucijas, taip pat nėra, todėl pareiškėjo nurodyti argumentai, jog kamerose buvo nešvarūs, supeliję čiužiniai, atmesti kaip nepagrįsti.Dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, jog jam tiekiamas maistas buvo nepakankamai kaloringas, kadangi maisto energetinė vertė buvo tik 1 300–1 500 kcal, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas nepaaiškino, kokiu būdu nustatė šiuos duomenis, ir jų nepagrindė, o atsakovo atstovas į bylą pateikė Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto 2013 m. gruodžio 19 d. tyrimų protokolą Nr. 9749Ch, kuriame nurodyta, kad bendra asmeniui tenkančio maisto davinio energetinė vertė – 2 856 kcal. Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Cheminių tyrimų skyriaus 2015 m. gruodžio 22 d. cheminių tyrimų protokole taip pat nustatyta, kad vien dienos pietų porcijoje yra 1 076,7 kcal. Tuo tarpu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 patvirtinta Fiziologinės mitybos norma nedirbantiems vyrams, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, vienam asmeniui per parą turi tekti 2 298 kcal. Taigi, įvertinęs byloje turimus duomenis, teismas padarė išvadą, kad atsakovo atstovas pareiškėjui užtikrino tinkamo kaloringumo maitinimą, todėl pareiškėjo argumentus dėl per mažo tiekiamo maisto kaloringumo atmetė kaip nepagrįstus.Pasisakydamas dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, jog jis buvo dažnai perkėlinėjamas iš vienos kameros į kitą, teismas nurodė, kad Lukiškių TI-K direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 1-57 patvirtinto Suimtųjų (nuteistųjų) paskirstymo į kameras Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime tvarkos aprašo 13 punkte nustatyta, jog suimtieji ir nuteistieji, laikomi Lukiškių TI-K, į gyvenamąsias patalpas skiriami griežtai vadovaujantis SVĮ 10 straipsniu ir BVK 70 straipsniu, atsižvelgus į įstaigos užpildymą, kriminogeninę būklę įstaigoje bei suimtojo (nuteistojo) rašytinius prašymus laikyti jį kartu arba atskirai nuo rūkančių asmenų (pagal galimybes, tokiems asmenims sudaroma galimybė būti laikomiems atskirai nuo rūkančių). Taigi, siekdamas užtikrinti tinkamą suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimą, atsakovo atstovas turi atsižvelgti į tam tikras aplinkybes, turinčias įtakos skirstant asmenis į gyvenamąsias kameras. Be to, pats pareiškėjas skunde nurodė, jog dažnai kildavo konfliktai tarp suimtųjų kamerose, o iš byloje esančios Lukiškių TI-K Kriminalinės žvalgybos skyriaus pažymos matyti, kad pareiškėjas dažnai keisdavo savo rūkymo įpročius, ko pasėkoje vieną kartą prašydavo būti laikomas kameroje kartu su rūkančiais asmenimis, kitą – su nerūkančiais, taip pat iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas buvo dažnai etapuojamas į kitas įstaigas iš Lukiškių TI-K ir atgal. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas vertino, jog atsakovo atstovas, užtikrindamas pareiškėjo teisę būti laikomam kartu su nerūkančiais asmenimis, neturėjo sąlygų nuolat pareiškėją laikyti vienoje kameroje, todėl teismas nenustatė atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų šiuo aspektu ir pareiškėjo argumentus dėl jo nuolatinio perkėlinėjimo atmetė kaip nepagrįstus. Remdamasis minėta Lukiškių TI-K Kriminalinės žvalgybos skyriaus pažyma apie pareiškėjo rūkymo įpročius, teismas pareiškėjo deklaratyvius pareiškimus dėl rūkymo vertino kaip nesudarančius pagrindo pripažinti, jog jo teisės buvo pažeistos ir dėl to jis galėjo patirti neturtinę žalą. Teismas pažymėjo, kad iš byloje esančių duomenų matyti, jog pareiškėjas nuolat keitė savo rūkymo įpročius, o atsakovo atstovas, atsižvelgdamas į pareiškėjo valią, jį perkeldavo atitinkamai į rūkančiųjų arba nerūkančiųjų kamerą, todėl minėti pareiškėjo argumentai, nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, atmestini kaip nepagrįsti.Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir tai, kad Lukiškių TI-K pareiškėjas pažeidžiant teisės aktuose reglamentuotą vienam asmeniui turinčią tekti ploto normą kalėjo 236 paras, be to, byloje nustatyta, kad visą ginčo laikotarpį pareiškėjui nebuvo užtikrinama teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu, taip pat nustatyta, jog pareiškėjui gyvenant Lukiškių TI-K atskirais laikotarpiais buvo nustatyti smulkūs higienos normų pažeidimai, teismas nurodė, jog šiuo atveju nekyla abejonių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė tam tikrus nepatogumus, išgyvenimus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Kita vertus, teismas pabrėžė, kad byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, jog pareiškėjui dėl prastų gyvenimo sąlygų būtų kilusios sveikatos problemos. Be to, byloje nenustatyta, kad Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu buvo bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Iš byloje esančių pareiškėjo sveikatą ginčo laikotarpiu atspindinčių duomenų matyti, jog pareiškėjui yra (duomenys neskelbtini), kas lemia pareiškėjo patiriamus juosmens ir galvos skausmus. Tačiau, teismo vertinimu, šios ligos negalėjo sukelti nustatytas per mažo ploto pažeidimas ar privatumo neužtikrinimas, todėl teismas nevertino šios pareiškėjo ligos kaip netinkamų kalinimo sąlygų pasekmės. Teismas taip pat akcentavo, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo asmuo, turintis specifinį teisinį statusą (įtariamasis, kaltinamasis), todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas bei būtinas, siekiant apsaugoti kitų (jokių nusikaltimų nepadariusių) asmenų laisves bei teisėtus interesus. Tuo tarpu tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi siekiant paskirtos kardomosios priemonės tikslų, o laisvės atėmimas (suėmimas) visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę. Atsižvelgęs į nustatytų pažeidimų pobūdį, trukmę, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 2 000 Eur ir konstatavo, kad ši suma priteistina jam iš atsakovo.Dėl Lukiškių TI-K prašymo priteisti 6 Eur bylinėjimosi išlaidų dėl su ginču susijusios medžiagos pateikimo teismas akcentavo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039 patvirtinta Dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimo tvarka reglamentuoja išlaidų už rengiamas kopijas atlyginimą tais atvejais, kai suinteresuotas asmuo kreipiasi į įstaigą su prašymu dėl oficialių dokumentų kopijų ir iš anksto atlygina įstaigai išlaidas už jų parengimą, bet nėra skirta nustatyti išlaidoms tais atvejais, kai įstaiga rengia dokumentus teismui ar kitokiems savo poreikiams. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl tvarka, kuria remiasi atsakovas, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina (rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2014 m. spalio 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS492-945/2014). Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas netenkino Lukiškių TI-K prašymo priteisti patirtas išlaidas.

III.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 1–4), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.Lukiškių TI-K pažymi, kad tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Atsižvelgęs į tai, nurodo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Taigi, Lukiškių TI-K manymu, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, darytina išvada, kad šiuo atveju nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Be to, Lukiškių TI-K pabrėžia, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos ir jos dydžio bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galbūt jam padarytą žalą. Tuo tarpu, nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Lukiškių TI-K taip pat nurodo, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu (toliau – ir ABTĮ) ir Dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039, turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, todėl prašo priteisti iš pareiškėjo dėl su ginču susijusios medžiagos parengimo patirtas išlaidas.Pareiškėjas L. J. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (II t., b. l. 11–12) su skundu nesutinka. Iš atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytų motyvų matyti, kad pareiškėjas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir prašo jį palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad nuo 2014 m. kovo 25 d. iki 2015 m. spalio 26 d. jis buvo laikomas Lukiškių TI-K neužtikrinant jam tinkamų laikymo sąlygų, atlyginimo priteisimo pagal CK 6.271 straipsnį.ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.Pabrėžtina, jog šiuo atveju apeliaciniame skunde atsakovas, atstovaujamas Lukiškių TI-K, nesutikimą su ginčijamu pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės argumentuoja tuo, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, kadangi pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą, t. y. šiuo aspektu nėra valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtos veikos arba neveikimo, be to, pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos ir jos dydžio. Tačiau šių savo teiginių Lukiškių TI-K iš esmės nedetalizuoja, o pateikė tik bendro pobūdžio apeliacinį skundą, kuriame nenurodo konkrečių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir jų pagrindu padarytomis išvadomis motyvų. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju apygardos administracinis teismas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, skundžiamame sprendime išsamiai pasisakė dėl pagrindinių pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos išanalizavo pakankamai detaliai ir visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė faktinėmis byloje nustatytomis aplinkybėmis pagrįstas išvadas. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė, todėl, sutikdama su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl pareiškėjo gyvenimo ir buities sąlygų Lukiškių TI-K, šių motyvų nekartoja.Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, be kita ko, konstatavo, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Lukiškių TI-K iš viso 236 paras buvo laikomas pažeidžiant vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamojo ploto kameroje normą, be to, Lukiškių TI-K kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, sanitariniai mazgai nebuvo tinkamai atskirti nuo kameros gyvenamojo ploto ir pažeidė kalinimo įstaigose esantiems asmenims nustatytą minimalų privatumo standartą, taip pat atskirais laikotarpiais buvo nustatyti kiti smulkūs higienos normų pažeidimai. Tuo tarpu atsakovo atstovas apeliaciniame skunde šių aplinkybių iš esmės neginčija ir nepateikė jokių nurodytus pirmosios instancijos teismo nustatytus pažeidimus paneigiančių duomenų.Šiame kontekste pabrėžtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02). Tokia pozicija grindžiama neturtinės žalos pobūdžio specifika, pagal kurią ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 14, 2008). Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., LVAT 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012, 2017 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1371-520/2017 ir kt.).Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nurodytų įrodinėjimo standartų laikėsi, kadangi, kaip minėta, materialiojo teisinio pobūdžio faktą – neturtinės žalos, pasireiškusios fiziniais nepatogumais, papildomu diskomfortu, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimu, pareiškėjui padarymą, be kita ko, grindė tokiais faktiniais duomenimis, kaip pareiškėjo laikymu 236 paras sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, keliamų vienam asmeniui kameroje tenkančiam plotui, taip pat pareiškėjo laikymu Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu pažeidžiant kalinimo įstaigose esantiems asmenims nustatytą minimalų privatumo standartą naudojantis sanitariniais įrenginiais ir atskirais laikotarpiais neužtikrinant kitų higienos normų reikalavimų. Taigi, tai sudarė pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjui galėjo kilti atitinkamos neigiamos pasekmės. Atsakovas nepagrindė, kodėl šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus nepatogumus.Dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat nuosekliai akcentuoja, kad pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., EŽTT 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42255/04, 37 p., 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Antipenkov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 33470/03, 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., EŽTT 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 38427/05). Atsižvelgiant į tai, nepagrįstu laikytinas atsakovo atstovo teiginys, jog pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos.Papildomai pasisakydamas dėl pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžio, apeliacinės instancijos teismas, pirmiausiai, pabrėžia, jog CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą; LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014). Atitinkamai teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančią medžiagą, atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į byloje konstatuotų pažeidimų ir jais sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, gyvenimo lygį ir kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju atsakovas neįrodė, jog pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista 2 000 Eur suma nelaikytina adekvačia ir teisinga kompensacija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti.Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 10 d. sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.Apeliaciniame skunde atsakovo atstovas, vadovaudamasis ABTĮ ir Dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039, be kita ko, prašo priteisti iš pareiškėjo dėl su ginču susijusios medžiagos (dokumentų) pateikimo teismui patirtas išlaidas. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju atsakovo atstovas medžiagą, už kurios parengimą prašo priteisti patirtas išlaidas, teismui pateikė vykdydamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 2 d. nutartį (I t., b. l. 12), t. y. vykdydamas teismo nurodymą. Pabrėžtina, kad įrodymų, reikalingų administracinių bylų nagrinėjimo teisme pasiruošimui, pateikimą reglamentuoja ABTĮ 67 straipsnio 3 dalis. Minėti dokumentai buvo reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl nurodyta Dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimo tvarka, kuria remiasi atsakovo atstovas, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina. Pažymėtina, jog tokios praktikos nuosekliai laikomasi ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtose bylose (žr., pvz., LVAT 2014 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-945/2014, 2016 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015 ir kt.). Taigi, šiuo atveju nėra pagrindo tenkinti minėtą atsakovo atstovo prašymą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas JarukaitisVaida Urmonaitė-MaculevičienėSkirgailė Žalimienė