Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-11-10 · Administracinė byla Nr. I-7118-244/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-11-10Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2018-05-09Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-11-10
Bylos Nr.
I-7118-244/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01714-2016-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Liudmila Zaborovska
Pareiškėjas
L. J.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
  • 1.15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 1.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-7118-244/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01714-2016-5Procesinio sprendimo kategorija 1.15.2.3.2; 1.21. (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. lapkričio 10 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Liudmila Zaborovska rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. J. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas L. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 100 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 1-9). Skunde nurodė ir posėdžio metu paaiškino, jog jam, laikotarpiu nuo 2014-03-25 iki 2015-10-26, nebuvo užtikrinta teisė į įstatymuose numatytą, minimalią, tenkančią vienam asmeniui įkalinimo įstaigoje, ploto normą, kamerose buvo prastas apšvietimas, nešvarūs langai, prasta ventiliacija, todėl kaupėsi drėgmė. Kamerose trūko spintelių daiktams susidėti, buvo per mažas stalas, kamerų sienos ir lubos buvo aptrupėję, apipeliję, purvinos. Pareiškėjas taip pat žalą kildino iš to, jog ginčo laikotarpiu jam nebuvo atsakinėjama į jo skundus. Nurodė jog 1 val. per parą pasivaikščioti gryname ore jam būdavo mažai. Taip pat pareiškėjo netenkino, kad atsakovės atstovas jam neišduodavo dezinfekuojančių priemonių, taip pat jam būdavo mažai išduodamo tualetinio popieriaus. Buvo netinkamai atitvertas sanitarinis mazgas nuo likusios kameros. Nurodė, kad jo netenkino suteikiama prausimosi duše trukmė. Išduoti čiužiniai buvo papeliję, juose kaupėsi parazitai. Pareiškėjo manymu jam buvo išduodamas per mažo kaloringumo maistas. Taip pat, pareiškėjas nurodė, jog buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, nors pats nerūkė. Buvo nuolat perkeliamas iš vienos kameros į kitą, kadangi teikė skundus administracijai. Dėl šių priežasčių pareiškėjas patyrė dvasinius sukrėtimus, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus, ko pasėkoje sutriko pareiškėjo miegas. Pareiškėjas patirtą neturtinę žalą vertina 100 000 Eur, kurią prašo priteisti iš atsakovės.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad pareiškėjo reikalavimas yra nepagrįstas, prašo skundo netenkinti, taip pat priteisti iš pareiškėjo 6,00 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, atlyginimą (b. l. 14-26). Nurodė, kad maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954, tačiau jis nuolat viršijamas, kadangi čia laikomi ir suimtieji, nuteistieji iki gyvos galvos bei nuteistieji, palikti atlikti ūkio darbus. Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti įstaiga tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Pažymėjo, kad į Lukiškių TI-K atvykę suimtieji ir nuteistieji yra tinkamai supažindinami su įstatymais, vidaus tvarkos taisyklėmis ir kitais teisės aktais bei įspėjami už minėtų teisės aktų nesilaikymą. Tai, kad suimtasis ar nuteistasis yra supažindintas su minėtais teisės aktais, patvirtina jo rašytinis įsipareigojimas. Remontas kamerose yra atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinis, finansinius ir darbo resursus bei gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Atkreipė dėmesį, kad kalinamieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, dėl ko neretai pilnai suremontuotose kamerose vėl tenka daryti remontą. Nurodė, jog tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė nei 1,5 metro aukščio. Nurodytas sanitarinio mazgo įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 24 punkte nustatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus. Atsakovės atstovo nuomone, kalinamieji, kurie reguliariai vėdina kameras, neturi problemų dėl drėgmės gyvenamosiose patalpose. Pagal Lukiškių TI-K direktoriaus įsakymą „Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo laikomų asmenų išvedimo į dušą tvarkos aprašo patvirtinimo“ Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše. Nurodė, jog Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji. Reikalingas inventorius (šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras, taip pat kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui) visą laiką išduodami į kameras. Už administracijos reikalavimų nevykdymą skiriamos nuobaudos. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jas plauna bei dezinfekuoja su išduotais valikliais. Siekdamas palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su įmone, pagal kurią vykdytojai nuolat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Stalai kamerose pagaminti vadovaujantis protingumo principais, nedidelėje kameroje negali būti didelis stalas. Standartinėse kamerose stalai pagaminti su 2 pasukamomis kėdutėmis. Daugelis laikomų asmenų naudoja medinę spintelę kaip stalą. Tai reiškia, kad kameroje, kurios plotas yra apie 8 m² ir kurioje apgyvendinti 4 asmenys, visi gali valgyti tuo pačiu metu. Pareiškėjui buvo sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Nurodė, jog suimtiesiems yra užtikrinama teisė kasdien ne mažiau kaip 1 valandą pasivaikščioti gryname ore, pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji, kurie turi būti apsirengę pagal metų laiką ir oro temperatūrą; suimtųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu, specialiai tam skirtoje tardymo izoliatoriaus teritorijoje. Pasivaikščiojimas gryname ore yra suimtųjų teisė, bet ne pareiga. Pažymėjo, kad suimtiesiems sudaryti valgiaraščiai yra subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas.

Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai (deliktinę atsakomybė reglamentuojančių normų prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo nurodytos žalos atsiradimą.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad jis buvo kalinamas perpildytoje Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo kamerose, neužtikrinant jam higienos normų reikalavimų.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigose jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, todėl nagrinėjamu atveju yra aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz.,EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra „žeminantis orumą“, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir, ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003-11-06 sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir LVAT (žr., pvz., administracinės bylos Nr. A444-619/2008, Nr. A146-1240/2011, Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Dėl skunde nurodytų aplinkybių, jog kamerose pareiškėjui teko mažesnis plotas, nei numatyta įstatymuose.

Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 ,,Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 punktu nustatyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).

Į bylą atsakovės atstovo pateikti duomenys (b. l. 14-18) patvirtina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2014-03-25 iki 2015-10-27 kamerose Nr. 151, 111, 168, 142, 140, 105, 117, 155, 180, 118, 159, 123, 145, 107, 172, 120, 164, 191, 122, 187, 197, 153, 116, 188, 328, 116, 126, 153, 196, 175, 263, 115, 262, 112. Pagal minėtus duomenis nustatyta, jog pareiškėjui kalint Lukiškių TI-K teisės aktuose reglamentuotas reikalavimas dėl 3,6 kv.m. ploto nebuvo užtikrintas 236 paras.

Šie duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi, spręsdamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą. Darytina išvada, jog pareiškėjui vertinamuoju laikotarpiu kalint Lukiškių TI-K 263 paras nebuvo užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto kameroje, taip pažeidžiant jo subjektinę teisę atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose.

Tuo tarpu pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės, kad kamerose dėl ploto trūkumo nebuvo galimybės judėti yra neatsiejamai susijusios su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertintinos kaip šio pažeidimo dalis (žr., pvz., LVAT 2013 m. gegužės 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013 ir kt. ).

Dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, jog kamerose trūko kėdžių.

Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.6-14.8 punktuose nustatyta, kad gyvenamojoje kameroje turi būti stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti, viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti, spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti. Atsakovo atstovo atsiliepime į skundą nurodyta, jog visose Lukiškių TI-K kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams ir higienos priemonėms sudėti. Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pažyma (b. l. 33-34) patvirtina, kad kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, buvo įrengta po stalą, kurio matmenys apie 0,6 m x 0,5 m., 2 kėdutės, lentyna maisto produktams laikyti. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad nedidelėse kamerose nėra galimybės įrengti daugiau baldų. Teismas konstatuoja, kad stalai ir kėdės (arba taburetės) kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo įrengti, tačiau atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas kamerose dažnai buvo laikomas dar su 2-3 asmenimis pripažįsta, kad jis, atsižvelgiant į mažą stalo dydį ir kėdžių skaičių, ne visada turėjo galimybę prie jo pavalgyti sėdėdamas, o tai laikytina jo suėmimo sąlygų bloginimu, tačiau ši aplinkybė teismo vertinama kartu su nustatyto minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir laikytina kaip šio pažeidimo dalis. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pvz. žr. 2013 m. gegužės 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013).

Žemesnės instancijos teismas

Dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, jog kamerose buvo per mažai spintelių asmeniniams daiktams susidėti.

Pareiškėjas nurodė, jog kamerose trūko spintelių asmeniniams daiktams susidėti. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 19 d. įsakyme Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ numatyta, kad kamera turi būti aprūpinta 1 spintele. Pareiškėjas skunde deklaratyviai nurodė, jog dėl spintelių trūkumo jam tekdavo laikyti savo asmeninius daiktus po lova. Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pažyma (b. l. 33-34) patvirtina, kad kamerose, kuriose kalėjo pareiškėjas buvo įrengtos lentynos daiktams susidėti, todėl, atsakovas pareiškėjo atžvilgiu elgėsi tinkamai. Pareiškėjo nurodyti argumentai, jog atsakovas pažeidė jo kalinimo sąlygas nesuteikdamas jam spintelės daiktams susidėti yra atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl skunde nurodytų aplinkybių, kad kamerose buvo prastas apšvietimas, nešvarūs, neprieinami langai, prasta ventiliacija, kaupėsi drėgmė, pelėsis, buvo apsilupusios sienos, veisėsi parazitai.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau– Higienos norma HN 76:2010) 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Pagal Higienos normos HN 76:2010 24 punktą, laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Patalpose turi būti skaidraus stiklo langai, natūralaus apšvietimo koeficientas - 0,5 %, mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta - 200 lx. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 14.10 punktą, tardymo izoliatoriaus kameroje turi būti įrengtas natūralus arba mechaninis vėdinimas.

Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad šios higienos normos taikomos projektuotiems naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė ir pateikė tai patvirtinančius įrodymus – Lukiškių TI-K ūkio skyriaus pažymą (b. l. 33-34) ir Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus (toliau ir - patikrinimo aktai) bei foto lenteles, iš kurių matyti, kad visose kamerose langai yra pritaikyti vėdinimui (b. l. 35-123), byloje nenustatyta, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė patalpas vėdinti per langus, todėl atsakovės atstovas pareiškėjui kalinimo metu užtikrino tinkamą kamerų vėdinimą, taip iš dalies sumažinant galimą drėgmės kaupimąsi jose. Į bylą atsakovės atstovo pateikti patikrinimo aktai ir foto nuotraukos, teismo vertinimu, yra tinkamas įrodymas byloje, kadangi pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus atsakovės atstovui ar kitoms institucijomis, atsakovės atstovui nebuvo kilusi pareiga organizuoti patalpų patikrinimą ar jų remontą, dėl šios priežasties tokių tikslių įrodymų (patikrinimo aktų, kurie atspindi ginčo kameras ginčo laikotarpiu) atsakovės atstovas negalėjo pateikti. Byloje vertintini Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai bei foto nuotraukos, iš kurių matyti, jog vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjui kalint Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime dalyje kamerų buvo užtikrinamos tinkamos kalinimo sąlygos (b. l. 48-49, 55, 83, 84, 96-97, 119-120, 121, 122-123), tačiau, taip pat matyti, jog dalyje kamerų pareiškėjui nebuvo užtikrinamos sąlygos į kalinimą higienos normas atitinkančiose kamerose, todėl būdavo atsakovės atstovui nustatomas terminas per kurį jis turi pašalinti nustatytus higienos normos pažeidimus (b. l. 35-39, 40-41, 42-43, 44-45, 46-47, 50-52, 53-54, 56-57, 58, 64-66, 67-68, 69-78, 79-80, 81-82, 85-86, 87-88, 89-90, 91-92, 98-107, 108-110, 111-112, 114-115, 116-117). Atsakovės atstovas į bylą pateikė Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus iš kurių matyti, jog atsakovės atstovas nustatytus pažeidimus pašalindavo, taip užtikrindamas kaliniams higienos normų laikymąsi (b. l. 59-63, 93, 94-95, 113, 118).

Iš byloje esančių patikrinimo aktų ir foto lentelių matyti, jog langai yra atidaromi ir kameros ventiliuojamos natūraliai per juos, todėl teismas atmeta pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl nevarstomų, neprieinamų nešvarių langų (kamerose esantiems langams atsidarant yra galimybė ir juos išvalyti). Be to, higienos normose nustatyta, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Tam jiems išduodamas reikalingas inventorius bei priemonės. Todėl, nenustačius atsakovės neteisėtų veiksmų dėl kamerose buvusios langų būklės ir švaros, pareiškėjo argumentai atmestini, kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog kamerose veisėsi parazitai, tarakonai. Iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų, t.y. Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimų aktų matyti, jog nė vienu atveju nebuvo nustatyta, jog kamerose būtų parazitų ar tarakonų, be to atsakovo atstovas pateikė duomenis iš kurių matyti, jog ginčui aktualiu laikotarpiu tarp Lukiškių TI-K ir UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“ (vėliau pakeitė pavadinimą į UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“), o vėliau – su UAB „Dezinfa“, buvo sudarytos paslaugų teikimo sutartys ir nuolat atliekami buitinių kenkėjų (vabzdžių ir graužikų) naikinimo darbai, patalpų priežiūra (b. l. 124-126). Šie duomenys paneigia pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kad Lukiškių TI-K veisiasi tarakonai ar kiti buitiniai parazitai.

Iš patikrinimo aktuose užfiksuotų Lukiškių tardymo izoliatoriuje - kalėjime esančių gyvenimo sąlygų ir jų atitikimą higienos normoms, matyti, jog Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime, Higienos normų yra laikomasi, įstaiga yra periodiškai tikrinama.

Kameras tvarkytis privalo patys nuteistieji bei suimtieji, kuriems yra išduodamas reikalingas inventorius ir valymo priemonės (Higienos normos HN 76:2010 58 p.). Pareiškėjas skunde nurodė kad ginčo laikotarpiu daug kartų kreipėsi į atsakovės atstovą dėl valymo priemonių išdavimo. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, jog asmenims esantiems kameroje yra išduodamas valymo inventorius, kad jie galėtų susitvarkyti savo kameros aplinką, taip pat pateikė pareiškėjo nurodytas aplinkybes paneigiančius įrodymus – pareiškėjo teiktų prašymų registrą, iš kurio matyti, kad pareiškėjas nė karto nesikreipė dėl valymo priemonių išdavimo į juos nesikreipė. Todėl pareiškėjo argumentai dėl neišduodamų valymo priemonių yra atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl skunde nurodytų aplinkybių, jog sanitarinis mazgas buvo įrengtas neužtikrinant privatumo.

Higienos normos HN 76:2010 21 punkte nurodyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-8176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (Toliau – ir Taisyklės) 14.5 punkte numatyta, kad kameroje turi būti: sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybėms, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai atitvertas nuo likusios kameros.

Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, jog sanitarinis mazgas yra įrengtas tinkamai, kadangi sanitarinis mazgas buvo atitvertas nuo likusios kameros 150 cm. aukščio pertvara.

Atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nebuvo pilnai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis yra matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidarantiems pareigūnams. Pagal Europos žmogaus teisių teismo (toliau- EŽTT) praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas, gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, kt.). Pažymėtina, kad byloje A. M. prieš Rusiją priimtame 2009-03 12 sprendime (pareiškimo Nr. 15210/07) EŽTT konstatavo, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje šiuo aspektu laikomasi pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas (žr., pvz., 2016 m. sausio 21 d. nutartį adm. byloje Nr. A-257-442/2016). Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92) 3], 49 punktas) nurodoma, kad kamerose turi būti atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas (jo neatskyrimas iki lubų nuo likusios kameros ir neįrengus durų) turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys. Kaip minėta, iš atsakovo atsiliepime nurodytų aplinkybių matyti, kad kamerose, kuriose kalėjo pareiškėjas, sanitarinis mazgas nebuvo visiškai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, todėl tai laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinu su atsakovės pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo sąlygų bloginimui. Dėl šių priežasčių teismas pripažįsta, jog visą ginčo laikotarpį (nuo 2014-03-25 iki 2015-10-27) buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą.

Dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, jog jam buvo suteikta galimybė praustis duše tik kartą į savaitę 15 min.

Pareiškėjas nurodo, kad šiltu vandeniu buvo galima pasinaudoti tik 1 kartą per savaitę 15 min. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 68 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Pareiškėjas neneigė aplinkybės, jog jam nebuvo užtikrinta teisė kartą į savaitę nusiprausti po šiltu vandeniu visą kūną. Taigi šiuo atveju, neteisėtų Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmų nenustatyta. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog vieną kartą jam nebuvo sudarytos sąlygos praustis po šiltu dušu, vertintinos kaip deklaratyvios ir nepagrįstos, todėl atmestinos.

Dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, jog jam būdavo suteikiama galimybė pasivaikščioti gryname ore tik 1 valandą per parą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad vienos valandos pasivaikščiojimo laikas kiemelyje buvo per trumpas, esant blogam orui nebuvo vedamas į gryną orą. Pagal HN 76:2010 11 punktą laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims kasdien turi būti sudarytos galimybės ne mažiau kaip vieną valandą per dieną būti gryname ore. Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalį suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius. Atsiliepime į skundą Lukiškių TI-K nurodė, kad suimtiesiems asmenims yra leidžiama ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti kiemelyje, šios aplinkybės neneigė ir pareiškėjas. Kita vertus, galiojantys teisės aktai ilgesnio nei vienos valandos pasivaikščiojimų kiemeliuose laiko nenumato, todėl teismas neturi pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo šiuo aspektu.

Dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių jog buvo išduodama per mažai tualetinio popieriaus.

Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas „Vyrų ir moterų, laikomų kardomojo kalinimo vietose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis“ normas įstaigoje vyrams muilas, tualetinis popierius išduodamas du kartus per mėnesį (mėnesio pradžioje ir mėnesio viduryje). Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad įstaigoje vyrams muilas, tualetinis popierius išduodamas du kartus per mėnesį (mėnesio pradžioje ir mėnesio viduryje) ir tai atitinka nustatytas normas. Pareiškėjo argumentai kad jam išduodavo pusę ruloniuko tualetinio popieriaus vertintini kaip deklaratyvūs ir nepagrįsti, todėl nenustačius atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų, pareiškėjo skundas dalyje dėl tualetinio popieriaus išdavimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, jog kamerose jam būdavo suteikiamas nešvarus čiužinys.

Higienos normos HN 76:2010 63 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi būti aprūpinami švariais lovos skalbiniais. Lovų čiužiniai, pagalvės, antklodės turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, atsparaus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio arba iš audinio, tinkamo skalbti ir / arba dezinfekuoti laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje esančiomis priemonėmis, pvz., dezinfekavimo kameroje. Draudžiama laisvės atėmimo vietose nedezinfekuotą (neišvalytą) minkštąjį inventorių (čiužinį, pagalvę, antklodę) ir neskalbtus lovos skalbinius bei rankšluosčius perduoti kitiems asmenims (65 p.). Pareiškėjas skunde neginčijo fakto, kad jam nebuvo sudarytos sąlygos skalbti patalynės, apatinių rūbų ar rankšluosčių, o iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matyti, jog nė vieno patikrinimo metu nebuvo nustatyta, kad kamerose būtų supeliję ar nesvarūs čiužiniai ar nešvari patalynė, duomenų, jog pareiškėjas būtų dėl to kreipęsis į administraciją ar kitas institucijas nėra, todėl pareiškėjo nurodyti argumentai, jog kamerose buvo nešvarūs, supeliję čiužiniai, atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių jog tiekiamas maistas buvo nepakankamai kaloringas.

Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas, o ligoniai, gydomi pataisos įstaigų gydymo įstaigose, – pagal dietinio maitinimo normas. Maistu šie nuteistieji aprūpinami nemokamai. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 8, 9 punktuose nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti patiekiamas maistas, atitinkantis fiziologines mitybos normas. Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų maitinimas organizuojamas pagal valgiaraščius, atitinkančius teisės akto reikalavimus. Lietuvos |Respublikos Vyriausybės 2002-01-09 nutarimu Nr. 14 patvirtintos Fiziologinės mitybos normos asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose. Asmenys laisvės atėmimo vietose maitinami pagal Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2014-03-28 įsakymu Nr. V-138 patvirtintus valgiaraščius. Iki šio įsakymo priėmimo galiojo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-04-29 įsakymu Nr. V-138 patvirtinti valgiaraščiai.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog tiekiamas maistas buvo nepakankamai kaloringas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-01-09 nutarimu Nr. 14 patvirtinta Fiziologinės mitybos norma nedirbantiems vyrams, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, vienam asmeniui per parą turi tekti 2298 kcal. Pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių TI-K maisto energetinė vertė buvo tik 1300–1500 kcal., tačiau kokiu būdu nustatė šiuos duomenis nepaaiškino ir jų nepagrindė. Atsakovo atstovas į bylą pateikė Nacionalinės maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto 2013-12-19 tyrimų protokolą Nr. 9749 Ch (b. l. 181), kuriame nurodyta, kad nedirbančių vyrų 2013-12-18 paros maisto davinys – 2,380 kg, 100 g. energetinė vertė – 120 kcal, todėl bendra asmeniui tenkančio maisto davinio energetinė vertė – 2856 kcal. Taip pat, atsakovės atstovas pateikė 2015-12-22 Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos cheminių tyrimų skyriaus cheminių tyrimų protokolą (b. l. 182-183), kuriame nustatyta, kad dienos pietų porcijoje yra 1076,7 kcal. Įvertinus byloje turimus duomenis, teismas pripažįsta, kad atsakovės atstovas pareiškėjui užtikrino tinkamo kaloringumo maitinimą, todėl pareiškėjo argumentai dėl per mažo tiekiamo maisto kaloringumo, atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, jog jis buvo perkėlinėjimas iš vienos kameros į kitas.

Pareiškėjas teigia, kad Lukiškių TI-K administracija nuolatos perkeldavo pareiškėją iš vienos kameros į kitą. Lukiškių TI-K direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. 1-57 patvirtinto Suimtųjų (nuteistųjų) paskirstymo į kameras Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime tvarkos aprašo 13 p. nustatyta, kad suimtieji ir nuteistieji, laikomi Lukiškių TI-K, į gyvenamąsias patalpas skiriami griežtai vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 str. ir Bausmių vykdymo kodekso 70 str., atsižvelgus į įstaigos užpildymą, kriminogeninę būklę įstaigoje bei suimtojo (nuteistojo) rašytinius prašymus laikyti jį kartu arba atskirai nuo rūkančių asmenų (pagal galimybes, tokiems asmenims sudaroma galimybė būti laikomiems atskirai nuo rūkančių). Siekdama užtikrinti tinkamą suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimą, atsakovės atstovas turi atsižvelgti į tam tikras aplinkybes, turinčias įtakos skirstant asmenis į gyvenamąsias kameras. Pats pareiškėjas skunde nurodė jog dažnai kildavo konfliktai tarp suimtųjų kamerose, be to, iš byloje esančios Lukiškių TI-K kriminalinės žvalgybos skyriaus pažymos matyti (b. l. 151) kad pareiškėjas dažnai keisdavo savo rūkymo įpročius, ko pasėkoje vieną kartą prašydavo būti laikomas kameroje kartu su rūkančiais asmenimis, kitą su nerūkančiais, taip pat iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas buvo dažnai etapuojamas į kitas įstaigas iš Lukiškių TI-K ir atgal (b. l. 14-18), todėl teismas vertina, jog atsakovės atstovas užtikrindamas pareiškėjo teisę būti laikomam kartu su nerūkančiais asmenimis, neturėjo sąlygų nuolat pareiškėją laikyti vienoje kameroje, todėl nenustačius atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų, pareiškėjo argumentai dėl jo nuolatinio perkėlinėjimo atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, jog jis buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, nors pats buvo nerūkantis.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškiai pripažįstama, jog asmenų laikymas vienoje kameroje kartu su rūkančiais pažeidžia teisės aktų (Tabako kontrolės įstatymo ir Lietuvos higienos normos HM 76:2010) nuostatas bei pareiškėjų teisę į jų sveikatai saugią aplinką ir orumą.

Teismas pažymi, jog sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta neturtinė žala (pasekmės), kurią teismas galėtų įvertinti pinigais. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija dar 2008-04-16 sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 (ABTĮ 13 str., 20 str., Teismų įstatymo 33 str.) imperatyviai pabrėžė, kad įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai - t. y. tokie faktai, kurie yra pakankamas pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Pareiškėjui tik įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas.

Byloje iš esančios Lukiškių TI-K kriminalinės žvalgybos skyriaus pažymos matyti (b. l. 151) kad pareiškėjas dažnai keisdavo savo rūkymo įpročius, ko pasėkoje vieną kartą prašydavo būti laikomas su rūkančiais asmenimis vienoje kameroje, kitą su nerūkančiais. Todėl teismo vertinimu, pareiškėjo deklaratyvūs pareiškimai dėl rūkymo negali būti vertinami, nesudaro pagrindo pripažinti, jog pareiškėjo teisės buvo pažeistos, ko pasėkoje jis galėjo patirti neturtinę žalą. Iš skundo konteksto matyti, jog pareiškėjas kildina žalą dėl kitų skunde nurodytų aplinkybių, be to iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas nuolat keitė savo rūkymo įpročius, o atsakovės atstovas atsižvelgdamas į pareiškėjo valią jį perkeldavo atitinkamai į rūkančiųjų arba nerūkančiųjų kamerą, todėl pareiškėjo argumentai, nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, atmestini, kaip nepagrįsti.

Dėl pareiškėjo sveikatos ginčo laikotarpiu.

Byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima matyti jog pareiškėjui dėl prastų gyvenimo sąlygų būtų kilusios sveikatos problemos. Byloje nėra duomenų, kad Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Iš byloje esančių, pareiškėjo sveikatą ginčo laikotarpiu atspindinčių duomenų matyti, jog pareiškėjui yra stuburo diskozė, kas lemia pareiškėjo patiriamus juosmens ir galvos skausmus (b. l. 163-180). Tačiau teismo vertinimu, šios ligos negalėjo sukelti nustatytas per mažo ploto pažeidimas ar privatumo neužtikrinimas pareiškėjui, todėl teismas nevertina šios pareiškėjo ligos, kaip netinkamo kalinimo sąlygų pasekmės.

Neturtinės žalos priteisimas.

Įvertinus aukščiau nustatytas aplinkybes bei atsižvelgiant į tai, kad Lukiškių TI-K pareiškėjas, pažeidžiant teisės aktuose reglamentuotą vienam asmeniui tenkančią ploto normą kalėjo 236 paras, be to byloje nustatyta, kad visą ginčo laikotarpį pareiškėjui nebuvo užtikrinama teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu, taip pat nustatyta, jog pareiškėjui gyvenant Lukiškių TI-K atskirais laikotarpiais buvo nustatyti smulkūs higienos normų pažeidimai, todėl teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t.y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, yra konstatavęs, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009).

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Darydamas šią išvadą teismas taip pat pabrėžia, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo asmuo, turintis specifinį teisinį statusą (įtariamasis, kaltinamasis), todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas bei būtinas, siekiant apsaugoti kitų (jokių nusikaltimų nepadariusių) asmenų laisves bei teisėtus interesus. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje taip pat yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu. Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi siekiant paskirtos kardomosios priemonės tikslų, o laisvės atėmimas (suėmimas) visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (ABTĮ 57 str.).

Įvertinus nustatytų pažeidimų pobūdį, trukmę, nenustačius, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 2 000 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo.

Dėl bylinėjimo išlaidų priteisimo.

Atsiliepime į pareiškėjo skundą, atsakovės atstovas prašė teismo priteisti jo patirtas išlaidas, susijusias su dokumentinės medžiagos rengimu administracinėje byloje. Iš Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio nuostatų matyti, kad išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, sąrašas nėra baigtinis, tačiau Administracinių bylų teisenos įstatymo 39–41 straipsnių nuostatos bei jų prasmė patvirtina, jog priteistinos tik: pirma, su bylos nagrinėjimu teisme ir jos paruošimu teismui susijusios išlaidos, t. y. tiesiogiai su teismo procesu susijusios išlaidos; antra, priteistinos tik būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (žr. pvz. LVAT 2011-01-21 nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-34/2011, 2012-01-20 nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012). LVAT, spręsdamas klausimus, susijusius su bylinėjimosi išlaidomis, ne kartą pažymėjo, kad proceso šalies teisė į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą siejama ne tik su reikalavimu, jog ši šalis būtų laimėjusi bylą, bet ir iš dalies su procesinio pobūdžio reikalavimu pagrįsti turėtas bylinėjimosi išlaidas, t. y. proceso šalis, prašanti priteisti jai bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, turi pateikti konkrečius įrodymus, atitinkančius Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio nustatytus reikalavimus, patvirtinančius, jog ji patyrė atitinkamas išlaidas dėl konkrečių procesinių veiksmų, atliktų toje konkrečioje byloje (žr. LVAT 2012-02-10 nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-135/2012, LVAT 2013-04-08 nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-153/2013).

Nagrinėjamu atveju atsakovės atstovas, prašydamas priteisti iš pareiškėjo išlaidas už pateiktos medžiagos kopijų rengimą, vadovavosi Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos (toliau – Atlyginimo tvarka), patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-09-01 nutarimu Nr. 1039, 6 ir 7 punktais, bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012-12-12 informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, tačiau nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog už kopijų parengimą būtų sumokėjęs jo prašomą priteisti 6,00 Eur sumą.

Pažymėtina, kad Atlyginimo tvarka reglamentuoja išlaidų už rengiamas kopijas atlyginimą tais atvejais, kai suinteresuotas asmuo kreipiasi į įstaigą su prašymu dėl oficialių dokumentų kopijų iš anksto atlygina įstaigai išlaidas už jų parengimą (Nutarimo 3 punktas), bet nėra skirta nustatyti išlaidoms tais atvejais, kai įstaiga rengia dokumentus teismui ar kitokiems savo poreikiams. Nurodyti įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Atlyginimo tvarka, kuria remiasi atsakovas pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina (LVAT 2014-10-29 nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-945/2014). Dėl nurodytų motyvų, darytina išvada, jog atsakovės atstovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo patirtas išlaidas, todėl jo prašymas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija, galiojanti nuo 2016 m. liepos 1 d.)

nusprendžia:

Pareiškėjo L. J. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui L. J., a.k. (duomenys neskelbtini), iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus, 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Dėl kitos reikalavimų dalies skundą atmesti.

Atsakovės atstovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo prašymą, priteisti iš pareiškėjo L. J. patirtas išlaidas, susijusias su administracinės bylos nagrinėjimu, atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Liudmila Zaborovska