Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Ernestas Rimšelis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 4-ojo skyriaus prokurorės Žanetos Žalėnaitės (toliau – prokurorė) 2017 m. lapkričio 24 d. skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 17 d. nutarties, perduoti baudžiamąją bylą, kurioje R. D. kaltinamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir 284 straipsnyje numatytų nusikaltimų padarymu, o R. S. kaltinamas BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatyto nusikaltimo padarymu, prokurorui, nustatant 4 (keturių) mėnesių terminą ikiteisminiam tyrimui papildyti,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Nagrinėjamo klausimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teisme 2017 m. liepos 25 d. su kaltinamuoju aktu buvo gauta baudžiamoji byla, kurioje R. D. kaltinamas BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir 284 straipsnyje numatytų nusikalstamų veikų padarymu, o R. S. kaltinamas BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytos nusikalstamos veikos padarymu. 2017 m. rugpjūčio 8 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi ši baudžiamoji byla Nr. N1-2128-1033/2017 buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje.

Šioje byloje R. D. kaltinamas tuo, kad pažeidė viešąją tvarką, o būtent: jis 2016 m. gegužės 17 d., apie 21.30 val., viešoje vietoje, (duomenys neskelbtini) namo kieme, Vilniuje, stebint kitiems asmenims, priėjo prie R. T. ir koja trenkė nukentėjusiajam R. T. į veidą, taip sukeldamas jam fizinį skausmą, tokias savo įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Šiais veiksmais R. D. kaltinamas padaręs nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnyje.

Taip pat R. D. kaltinamas tuo, kad nesunkiai sutrikdė sveikatą dėl chuliganiškų paskatų, o būtent: 2016 m. gegužės 22 d., tarp 4.30 val. ir 5.00 val., veikdamas kartu su R. S., prie Buivydiškių sustojimo, Vilniuje, priėjo prie R. P., kuriam, kaip pretekstą panaudodamas mažareikšmę dingstį, kumščiu bendrai sudavė ne mažiau 10 smūgių į veidą, o R. P. nukritus, toliau jį mušė, bendrai suduodamas ne mažiau 20 smūgių rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, padarydamas apatinės lūpos kairės pusės žaizdą, apatinės lūpos kairės pusės ir kairio žando sričių gleivinės žaizdą, abiejų kelių odos nubrozdinimus, nosikaulių lūžį, dešinės čiurnos poodinę kraujosruvą ir dešinio šeivikaulio apatinio galo (išorinės kulkšnies) lūžį, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą iš chuliganiškų paskatų. Šiais veiksmais R. D. kaltinamas padaręs nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte.

R. S. kaltinamas tuo, kad jis nesunkiai sutrikdė sveikatą dėl chuliganiškų paskatų, o būtent: 2016 m. gegužės 22 d., tarp 4.30 val. iki 5.00 val., veikdamas kartu su R. D., prie Buivydiškių sustojimo, Vilniuje, priėjo prie R. P., kuriam, kaip pretekstą panaudodamas mažareikšmę dingstį, kumščiu bendrai sudavė ne mažiau 10 smūgių į veidą, o R. P. nukritus, toliau jį mušė, bendrai suduodamas ne mažiau 20 smūgių rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, padarydamas apatinės lūpos kairės pusės žaizdą, apatinės lūpos kairės pusės ir kairio žando sričių gleivinės žaizdą, abiejų kelių odos nubrozdinimus, nosikaulių lūžį, dešinės čiurnos poodinę kraujosruvą ir dešinio šeivikaulio apatinio galo (išorinės kulkšnies) lūžį, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą iš chuliganiškų paskatų. Šiais veiksmais R. S. kaltinamas padaręs nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte.

Baudžiamosios bylos Nr. N1-2128-1033/2017 nagrinėjimo teisme metu buvo tenkintas kaltinamojo R. D. gynėjos advokatės S. Mardosaitės prašymas perduoti bylą prokurorei tyrimui papildyti. Teismui kilo abejonė ar tik du kaltinamieji galėjo suduoti nukentėjusiajam 30 smūgių; remdamasis asmenų parodymais duotais teisme, teismas taip pat padarė išvadą, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atlikti būtini veiksmai, siekiant pašalinti asmenų parodymų prieštaravimams - neatliktos akistatos, liudytojams nepasiūlyta atpažinti R. P. sumušusius asmenis; liudytojais neapklausti kiti vakarėlio dalyviai, kurių duomenys byloje yra; teismas pats savo iniciatyva nustatė liudytoją A. V., kas rodo, kad ikiteisminis tyrimas nebuvo pilnai atliktas. Pasak teismo, ikiteisminis tyrimas įtariamųjų D. D., K. ir D. Ž. atžvilgiu nutrauktas, apie šį sprendimą nepranešus suinteresuotiems asmenims (pvz. nukentėjusiajam). Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu konstatuota, jog civilinėje byloje kaltinamųjų atžvilgiu yra pareikštas 15 000 eurų dydžio civilinis ieškinys, todėl nukentėjusiajam padarytą žalą turėtų atlyginti visi nusikaltimą padarę asmenys. Remdamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 255 straipsnio nuostatomis, minėtų argumentų kontekste, teismas konstatavo, jog objektyviai nuspręsti dėl asmens kaltumo, žalos atlyginimo galima tik išsamiai nustačius faktine bylos aplinkybes, o to teisme padaryti šiuo metu neįmanoma, nes paaiškėjo, kad atsakomybėn patraukti ne visi nusikaltimą padarę asmenys. Dėl minėtų argumentų, ikiteisminį tyrimą būtina papildyti ir tam nustatytas 4 mėnesių terminas.

II. Skundo aukštesniajam teismui ir atsiliepimo į skundą argumentai

2017 m. lapkričio 24 d. prokurorė prašo panaikinti minėtą apylinkės teismo nutartį bei baudžiamąją bylą perduoti Vilniaus miesto apylinkės teismui teisminiam nagrinėjimui.

Prokurorės įsitikinimu, teismo argumentas, kad neva tam tikrų proceso veiksmų neatlikimas rodo, jog ikiteisminis tyrimas buvo atliktas nepilnai, yra ydingas teisine prasme ir nepagrindžia būtinybės grąžinti baudžiamąją bylą prokurorui ikiteisminiam tyrimui papildyti. Pasak prokurorės, bylą nagrinėjantis teismas turi būti aktyvus – neapsiriboti vien tik ikiteisminio tyrimo metu pasiektų rezultatų patikrinimu, bet prireikus, remdamasis BPK 255-256 ir 287 straipsnio reikalavimais, pats tirti naujus įrodymus bei nustatyti bylai reikšmingas aplinkybes. Remdamasi tuo, prokurorė mano, jog teismas, vadovaudamasis BPK 287 straipsnio nuostatomis, gali pats atlikti nutartyje minimus procesinius veiksmus, o jų neatlikimas ikiteisminio tyrimo metu nėra pagrindu grąžinti ikiteisminį tyrimą papildyti, nes nenurodytos aplinkybės, dėl kurių jų nebūtų galima atlikti teisme. Skunde nurodoma ir tai, kad teismas pasisakydamas apie negalimumą spręsti dėl kaltinamiesiems reiškiamo kaltinimo, peržengia savo įgaliojimus nagrinėti baudžiamąją bylą pagal kaltinamąjį aktą nubrėžtas ribas, ir netiesiogiai įpareigoja prokurorą kaltinimą išplėsti – taip nepagrįstai kišantis į išimtinai prokurorui priskirtų konstitucinių funkcijų atlikimą.

Prokurorė skunde pabrėžia, jog ikiteisminis tyrimas dėl nenustatytų asmenų, kurie taip pat sužalojo R. P., buvo išskirtas ir toliau vyksta – jo metu gavus duomenų apie tai, kad D. D. ir D. ir K. Ž. galėjo suduoti R. P. smūgius, tyrimas ir šių asmenų atžvilgiu, remiantis BPK 217 straipsnio nuostatomis, gali būti atnaujintas. Šiame kontekste prokurorė pažymėjo, jog BPK 257 straipsnyje taip pat nurodyta, kad paaiškėjus, jog nusikalstamą veiką padarė ir kiti asmenys apie tai motyvuota nutartimi teismas praneša prokurorui, kas yra laikytina pakankamu pagrindu prokurorui spręsti dėl nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą minėtų asmenų atžvilgiu panaikinimo. Visgi, apylinkės teismas apie tai prokuroro neinformavo, taigi pažeidė BPK 257 straipsnio nuostatas, ir nepagrįstai vadovaudamasis BPK 254 straipsnio 3 dalies nuostatomis, grąžino bylą prokurorui.

Skunde nesutinkama su Vilniaus miesto apylinkės teismo išvada, jog tik patraukus baudžiamojon atsakomybėn kitus, galimai nusikalstamą veiką padariusius asmenis, gali būti teisingai išspręstas civilinio ieškinio klausimas aptariamoje baudžiamojoje byloje. Prokurorės teigimu, teismų praktikoje priimta, jog tais atvejais, kai žala padaryta bendrais kaltinamojo ir asmens, kurio atžvilgiu byla išskirta į atskirą procesą, veiksmais, visa žala priteisiama iš nuteisto asmens, o vėliau, priėmus apkaltinamąjį nuosprendį asmeniui, kurio byla buvo išskirta, iš pastarojo žalos atlyginimas priteisiamas solidariai su ankstesniu nuosprendžiu nuteistu asmeniu – taigi, civilinio ieškinio klausimas baudžiamojoje byloje Nr. N1-2128-1033/2017 gali būti tinkamai išspręstas ir konkrečiai šioje byloje nenustačius kitų asmenų, kurie galimai sužalojo R. P. Reziumuodama prokurorė nurodo, kad teisę grąžinti bylą prokurorui suteikia tik toks BPK 219 straipsnio pažeidimas, kuris trukdo bylą nagrinėti teisme, tuo tarpu kaltinamojo akto trūkumai nurodyti nutartyje gali būti pašalinti teisminio nagrinėjimo metu.

Motyvuojamoji dalis

III. Aukštesniojo teismo išvados ir argumentai

Prokurorės skundas tenkintinas.

Aukštesnysis teismas, susipažinęs su skundžiama nutartimi, bylos medžiaga, prokurorės skundo argumentais, konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 17 d. nutartis nėra teisėta ir pagrįsta – baudžiamojoje byloje Nr. N1-2128-1033/2017 konstatuotas bylos perdavimas prokurorui dėl būtinybės papildyti tyrimą šioje situacijoje nebuvo galimas, nes šiuo konkrečiu pagrindu byla gali būti perduota prokurorui tik esant jo prašymui. Kitų įstatyme numatytų pagrindų dėl kurių bylos perdavimas prokurorui galimas nepaisant jo valios, nei apylinkės teismas, nei aukštesnysis teismas neįžvelgė.

Šiame kontekste aukštesnysis teismas pirmiausia pažymi, jog pagal BPK 234 straipsnio 2 dalį ir BPK 254 straipsnio 3 dalį baudžiamoji byla gali būti perduota prokurorui, jeigu nustatoma, kad surašytas iš esmės šio BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ar padaryta kitų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, kurie trukdo nagrinėti bylą. Be to, pagal BPK 234 straipsnio 3 dalį „byla taip pat gali būti perduota prokurorui jo prašymu ikiteisminiam tyrimui papildyti“ ir analogiškai pagal BPK 254 straipsnio 3 dalį „byla gali būti perduota prokurorui ir tuo atveju, jeigu yra jo prašymas, kai reikia papildyti ikiteisminį tyrimą.

Nagrinėjamoje byloje apylinkės teismas priėmė sprendimą perduoti bylą prokurorui tyrimui papildyti, nepaisant to, jog byloje nebuvo gautas atitinkamas prokuroro prašymas, kaip tą numato jau cituotos BPK nuostatos. Iš bylos medžiagos matyti, kad skundžiamą sprendimą Vilniaus miesto apylinkės teismas priėmė atsižvelgdamas į 2017 m. lapkričio 13 d. posėdyje kaltinamojo gynėjos pareikštą prašymą, kuriam prokurorė prieštaravo (t. 2, b. l. 38). Taigi, prokurorės pozicija buvo visiškai priešinga nei numatyta BPK 234 ir 254 straipsnių nuostatose, suteikiančiose teismui teisę perduoti bylą prokurorui. Vien dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismo nutartis negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta.

Visgi, apygardos teismas vertina ir tai, ar skundžiamoje nutartyje nurodyti tyrimo trūkumai, gali būti pagrindu konstatuoti BPK 219 straipsnio ir (ar) kitus esminius baudžiamojo proceso pažeidimus baudžiamojoje byloje Nr. N1-2128-1033/2017 – t. y. aukštesnysis teismas vertina ar žemesnysis teismas nepadarė klaidos nurodydamas ne tą bylos grąžinimo prokurorui pagrindą.

Šioje byloje Vilniaus miesto apylinkės teismas konstatavo, jog dėl galimų atlikti, tačiau dar ikiteisminio tyrimo stadijoje neatliktų procesinių veiksmų, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje kaltinamųjų statusą yra įgiję nevisi nusikaltimą padarę asmenys, be to, R. P. patirtą žalą turėtų atlyginti ne 2 kaltinamieji, o visi nusikaltimą padarę asmenys ir būtent šios aplinkybės sudaro pagrindą grąžinti baudžiamąją bylą ikiteisminiam tyrimui papildyti. Iš to galima spręsti tiek apie teismo įžvelgtą BPK reikalavimo, išsamiai ištirti nusikalstamos veikos aplinkybes, pažeidimą, tiek apie kaltinamojo akto trūkumus, nes jame nenurodyti ir kaltinimai nepareikšti visiems nusikalstamą veiką galimai padariusiems asmenims. Visgi, apygardos teismo vertinimu, tokios teismo įžvalgos netrukdė tęsti jau pradėto bylos nagrinėjimo, nes šiuo atveju, bylos nagrinėjimas nebuvo nei esmingai apsunkintas, nei atsidūrė teisinėje aklavietėje dėl kurios bylą reikėtų perduoti prokurorui (Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – LAT) yra ne kartą nurodęs, jog „<...> ne bet koks kaltinamojo akto trūkumas yra pagrindas grąžinti bylą prokurorui. Teisę grąžinti bylą prokurorui suteikia tik toks BPK 219 straipsnio pažeidimas, kuris trukdo nagrinėti bylą teisme. Tai reiškia, kad kaltinamasis aktas nesuteikia pakankamai duomenų teismui neabejotinai apsispręsti dėl apkaltinamojo ar išteisinamojo nuosprendžio priėmimo. Teismas atsiduria teisinėje aklavietėje” (LAT 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-274-696/2017 ir kt.)).

Nagrinėjamu atveju sprendimas grąžinti bylą prokurorui priimtas ne iškart susipažinus su baudžiamąja byla, bet perdavus ją nagrinėti teisiamajame posėdyje bei vėliau byloje atlikus ne vieną procesinį veiksmą (apklausti nukentėjusieji R. ir G. P., E. B., R. T., liudytojai S. S., D. D., D. D. R., V. A., A. V., K. ir D. Ž., kaltinamieji R. S. ir R. D. ir atlikti kiti veiksmai). Aukštesniojo teismo įsitikinimu, atlikus visus minėtus veiksmus, siekis papildyti tyrimą ir BPK 254 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymas, esant manymui, jog atsakomybėn patraukti ne visi nusikaltimą padarę asmenys, šiuo atveju nebuvo galimas vien įžvelgiant ikiteisminį tyrimą atlikusių pareigūnų ir prokurorės darbo paviršutiniškumą, tyrimo neišsamumą ir su tuo susijusius pažeidimus.

Pastebėtina, jog bylos perdavimas prokurorui neįpareigoja prokuroro pateikti kaltinimo kitiems asmenims, jei prokuroras su tokia pozicija nesutinka. Taigi, procesas teisinėje aklavietėje atsidurtų ne toliau tęsiant bylos nagrinėjimą, o perdavus bylą prokurorui. Visiškai kitokia teisinė padėtis susiklostytų, jei valstybinį kaltinimą palaikantis prokuroras, matydamas teisminio garinėjimo metu surinktus svarbius naujus duomenis, pats paprašytų perduoti bylą tyrimui papildyti. Tokio prašymo nesant, teismas turi imtis priemonių, kad bylos aplinkybės būtų ištirtos išsamiai, tačiau tai nereiškia, kad teismas privalo pats atlikti visus būtinus tyrimo veiksmus ir niekaip nereaguoti į tyrimo metu padarytus pažeidimus. BPK 287 straipsnio nuostatos suteikia teismui teisę atlikti būtinus tyrimo veiksmus pačiam, tačiau lygiai taip pat numato galimybę pavesti šiuos veiksmus atlikti prokurorui. Toks pavedimas prokurorą įpareigoja įvykdyti teismo pavedimą, net jei pastarasis mano, kad šie tyrimo veiksmai nėra būtini. Taigi, bylos aplinkybes išsamiai ištirti galima ir negražinant visos bylos į pirmesnę proceso stadiją, ypač kai tai daroma jau pradėjus bylos nagrinėjimą ir teismui jau atlikus didelę dalį procesinių veiksmų.

Tik išsamiai ištyrus bylos aplinkybes galima daryti išvadas apie tai ar nusikalstamą veiką padarė ir kiti asmenys, tačiau ir tuomet teismas, paprastai, gali priimti teisingą sprendimą tų asmenų atžvilgių, kuriems kaltinimai byloje yra pareikšti. Apygardos teismas pabrėžia, jog pagal BPK 255 straipsnio 1 dalį („Nagrinėjimo teisme ribos“) byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, tačiau BPK 256 straipsnyje yra numatytos procesinės taisyklės, suteikiančios galimybę pakeisti kaltinimą. Teismas tą gali daryti tiek gavęs atitinkamą prokuroro ar nukentėjusiojo prašymą, tiek savo iniciatyva. Kaltinimo pakeitimas jokiu būdu negali reikšti kaltinimų naujiems konkretiems asmenims, kurie anksčiau byloje nebuvo kaltinti, tačiau tai netrukdo teismui pakeisti kaltinimo faktines aplinkybes taip, jog nagrinėjamoje byloje konkretiems kaltinamiesiems pareikštas kaltinimas būtų teisingas ir jame atsispindėtų tikrosios teisminio nagrinėjimo metu nustatytos aplinkybės.

Teismas pastebi, kad baudžiamojoje byloje, kaip pažymėjo ir skundžiamą sprendimą priėmęs teismas, yra 2017 m. birželio 5 d. nutarimas atskirti ikiteisminius tyrimus, iš kurio matyti, kad ikiteisminis tyrimas nenustatytų asmenų, galimai smurtavusių prieš R. P. atžvilgiu, buvo atskirtas į atskirą ikiteisminį tyrimą (t. 2, b. l. 45-50), o patikrinus informaciją IBPS sistemoje, matyti, jog atskirtasis tyrimas nėra nutrauktas. Taigi, akivaizdu, kad tyrimo metu nenustačius kitų asmenų, kurie galėjo nesunkiai sutrikdyti nukentėjusiojo sveikatą, tačiau esant duomenų apie tokių asmenų galimą egzistavimą, buvo galima spręsti klausimą dėl R. D. ir R. S. baudžiamojo persekiojimo ir, valstybinio kaltintojo įsitikinimu, esant pakankamai duomenų jų kaltei pagrįsti dėl bylos perdavimo teismui. Tačiau tokia kaltinimo pozicija aiškiai liudija apie byloje nagrinėjamo kaltinimo ydingumą. Viena vertus teismui perduotoje ir nagrinėjamoje byloje R. D. ir R. S. kaltinami padarę nusikalstamus veiksmus dviese, t. y. be jokių kitų asmenų, kita vertus, atliekamas kitas ikiteisminis tyrimas, kuriame siekiama išaiškinti ir kitus, kartu su R. D. ir R. S. dalyvavusius bei nukentėjusįjį R. P. sumušusius šiuo metu nenustatytus asmenis. Pastebėtina, kad tokius kaltinimo prieštaringumus iš esmės patvirtina ir prokurorės pozicija teisminio nagrinėjimo metu, kuri 2017 m. lapkričio 13 d. posėdyje patvirtino, jog R. P. sužalojo ir kiti asmenys: „P. mušė ne tik S. ir D.. Tas tyrimas kitų nenustatytų asmenų atžvilgiu yra išskirtas į atskirą tyrimą”. Visa tai rodo aiškius kaltinamojo akto trūkumus ir valstybės kaltintojo pareigą prašyti teismo tikslinti kaltinimą, nurodant, kad inkriminuojami veiksmai padaryti kartu su kitais, šiuo metu nenustatytais asmenimis. Prokurorui to nedarant, teismas gali spręsti ir dėl kaltinimo pakeitimo savo iniciatyva, taip pat, vadovaudamasis BPK 45 straipsnio nuostatomis, išaiškinti nukentėjusiajam jo teisę inicijuoti kaltinimo pakeitimą, kaip tai numatyta BPK 256 straipsnyje.

Be to, pagal BPK 257 straipsnio 1 dalies nuostatas – teismas, paaiškėjus, kad nusikalstamą veiką gali būti padarę ir kiti asmenys, motyvuota nutartimi apie tai praneša prokurorui. Toks pranešimas gali atsispindėti ir baigiamajame teismo akte, kurio nuorašą, atsižvelgiant į teisminio nagrinėjimo metu nustatytus ir ikiteisminio tyrimo metu padarytus BPK pažeidimus (pvz. tyrimo neišsamumas, kaltinamojo akto trūkumai ir pan.), teismas, vadovaudamasis BPK 257 straipsnio 2 dalimi, gali išsiųsti Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai. Taigi, BPK 257 straipsnyje įtvirtintos teismo teisės ir tuo pačiu pareigos numato tam tikrus saugiklius siekiant užtikrinti BPK 1 straipsnyje numatytų tikslų įgyvendinimą ir tai, kad prokuroro, kuris, kaip ikiteisminio tyrimo šeimininkas, perduodamas bylą į teismą iš esmės formuoja kaltinimo ribas bei apsprendžia baudžiamosios bylos nagrinėjimo dalyką, veiksmai prieštaraujantys imperatyviems BPK reikalavimams bus deramai įvertinti.

Aukštesnysis teismas negali sutikti su skundžiamu teismo sprendimu perduoti bylą prokurorui ir dėl teismo įžvelgtos nukentėjusiojo teisinių interesų gauti teisingą žalos atlyginimą rizikos. Apygardos teismas pastebi, kad atskirai išnagrinėtose bylose, lygiai taip pat kaip ir vienoje byloje, visi bendrininkai atsako už visą nusikalstamais veiksmais padarytą žalą solidariai. Taigi, aukštesnysis teismas sutinka su prokurorės pozicija, jog tuo atveju, jei kaltinamųjų atžvilgiu bus priimtas apkaltinamasis nuosprendis ir iš jų solidariai priteista nukentėjusiajam padaryta žala, ateityje, esant pagrindui kitus asmenis pripažinti kaltais dėl nesunkaus R. P. sveikatos sutrikdymo, ši aplinkybė jokiu būdu neapribotų galimybių taip pat ir iš šių asmenų solidariai priteisti žalos atlyginimą. Taigi, nukentėjusiojo interesai, tęsiant bylos nagrinėjimą, nebūtų pažeisti, o bylos perdavimas prokurorui žalos atlyginimą galimai nutolintų (pastebėtina, kad ne visais atvejais nustatomi visi nusikalstamą veiką padarę asmenys, tačiau kaltinimams pasitvirtinus bent dėl dalies dalyvavusių asmenų, šie asmenys gali tapti vieninteliais asmenimis, materialiai atsakingais už nukentėjusiajam padarytos žalos atlyginimą).

Galiausiai, aukštesnysis teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad šioje byloje buvo tiriamos kelios nusikalstamos veikos, kad byloje R. D. yra pareikštas kaltinimas ir dėl nusikalstamos veikos nukentėjusiojo R. T. atžvilgiu padarymo. Skundžiamu teismo sprendimu nuspręsta bylą perduoti prokurorui visa apimtimi, nors jokių priežasčių trukdančių tęsti bylos nagrinėjimą dėl R. T. atžvilgiu padarytos veikos teismas nenurodė. Taigi, tokiu sprendimu būtų pažeista ir nukentėjusiojo R. T. teisė į greitą bei tinkamą teisinį procesą ir padarytos žalos atlyginimą.

Aukštesniojo teismo vertinimu, nepagrįstą BK 254 straipsnį 3 dalies nuostatų pritaikymą baudžiamoje byloje Nr. N1-2128-1033/2017 lėmė ne tik netinkamas teismo teisės perduoti bylą prokurorui vertinimas, bet ir ikiteisminio tyrimo metu padaryti bei skundžiamoje nutartyje pagrįstai paminėti BPK pažeidimai, susiję su neišsamiu ikiteisminiu tyrimu, taip pat ydingas kaltinamasis aktas, kuris teisminio nagrinėjimo metu vieną kartą jau buvo tikslintas, bet ir toliau atspindi prieštaringą valstybinės kaltintojos poziciją skirtingose bylose. Nepaisant šių priežasčių Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 17 d. nutartis naikintina ir baudžiamoji byla grąžintina iš nagrinėti pirmos instancijos teismui, tačiau siekiant objektyviai įvertinti pirmosios instancijos teismo įžvelgtus ikiteisminio trūkumus ir kaltinimo prieštaringumą, šios nutarties nuorašas, vadovaujantis BPK 257 straipsnio 2 dalimi, išsiųstinas Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 4-ojo skyriaus prokurorės Žanetos Žalėnaitės skundą tenkinti: Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 17 d. nutartį panaikinti bei perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Vadovaujantis BPK 257 straipsnio 2 dalimi šios nutarties nuorašą išsiųsti Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai.

Ši nutartis galutinė ir neskundžiama.