Kauno apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Albino Antanaičio, teisėjų Algirdo Jaliniausko, Valdo Vitunsko, sekretoriaujant Jūratei Vaškevičiūtei, dalyvaujant prokurorui O. V., nuteistajam A. U., jo gynėjai advokatei N. G.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro ir nuteistojo A. U. gynėjos advokatės N. G. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 31 d. nuosprendžio, kuriuo A. U. nuteistas pagal BK 182 str. 2 d., taikant BK 54 str. 3 d. - 50 MGL, t. y. 6500 Lt (1882,53 Eur) bauda, ją įpareigojant sumokėti lygiomis dalimis per 5 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Taip pat civilinis ieškinys tenkintas pilnai ir priteista iš A. U. 13740,09 Lt turtinės žalos atlyginimo Šiaulių bankui.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. U. nuteistas pagal BK 182 str. 2 d. už tai, kad dirbdamas UAB „J. Ir K.“ direktoriaus pareigose, siekdamas apgaule įmonės naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, veikdamas bendrininkų grupėje kaip vykdytojas su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku ir aplinkybėmis, dokumentų savininkui nežinant, iš nenustatyto asmens gavo UAB „S.“ darbuotojo V. G. asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini) ir suklastotą 2007-07-17 UAB „S.“ surašytą pažymą apie tariamas V. G. pajamas, kurioje buvo nurodyti tikrovės neatitinkantys duomenys apie tai, kad V. G. 2007 m. II ketvirtį buvo išmokėtas 2651,90 litų mėnesinis darbo užmokestis, kai tuo tarpu V. G. buvo mokamas 1800 Lt mėnesinis darbo užmokestis. Šiuos dokumentus A. U. perdavė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui, kuris 2007-07-18 nuvyko su šiais dokumentais į AB „Šiaulių banko“ Kauno filialą, esantį (duomenys neskelbtini) ir prisistačius kreditų vadybininkei R. V. V. G. vardu bei pateikus pastarajai prašymą išduoti 40000 litų vartojimo kreditą, V. G. asmens tapatybės kortelę ir netikrą pažymą apie pajamas, bei pasirašius banko dokumentus: kredito paraišką dėl 40000 litų vartojimo kredito suteikimo fiziniam asmeniui, 2007-07-19 vartojimo kredito sutartį Nr. VART-2007-8218-09 ir kredito grąžinimo grafiką V. G. vardu, nukopijuotu V. G. parašu, toliau tęsiant nusikalstamą veiką bei 2007-07-23 pateikus V. G. vardu pasirašytą nukopijuotu V. G. parašu mokėjimo nurodymą Nr. 742750 dėl 40000 litų pervedimo iš V. G. sąskaitos į UAB „J. ir K.“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), šie pinigai buvo apskaityti įmonės apyvartos žiniaraštyje kaip avansu gautos sumos. Tokiu būdu jis įmonės naudai įgijo didelės 40000 litų vertės svetimą AB „Šiaulių bankas“ priklausantį turtą. Be to, jis slėpdamas padarytą nusikaltimą, laikotarpiu nuo 2007-09-28 iki 2009-01-29 darė įnašus V. G. vardu bankui įnešdamas pinigų sumas į nieko apie tai nežinančio V. G. vardu atidarytas sąskaitas AB „Šiaulių bankas“, sumokėdamas palūkanas ir delspinigius bei grąžindamas dalį paskolos, tačiau vėliau pinigų nemokėjo, ko pasekoje AB „Šiaulių bankas“ padaryta 9994 litų turtinė žala.

Apeliaciniu skundu prokuroras prašo skundžiamą nuosprendį pakeisti ir pagal BK 182 str. 2 d. A. U. paskirti 4 metų laisvės atėmimo bausmę. Skunde jis teigia, kad skirdamas A. U. bausmę už padarytą veiką, teisingai nenustačius atsakomybę lengvinančių aplinkybių, taip pat kaltininkui neigiant padarytą veiką, teismas nepagrįstai pritaikė BK 54 str. 3 d. pagrindus ir paskyrė A. U. bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Prokuroras pažymi, kad teismo nuosprendžio pradžioje išdėstytas teiginys, kad taikyti BK 62 str. nuostatas nėra įstatyme numatytų būtinųjų sąlygų, yra visiškai teisingas ir juo teismas rėmėsi. Tačiau skirdamas bausmę A. U. ir nurodydamas, kad tyrimas užtruko beveik 5 metus, teismas neteisingai vertino byloje esančius duomenis, nes tyrimas pagal V. G. pareiškimą, rašytą 2009-06-01 dėl jo atžvilgiu padarytos nusikalstamos veikos, buvo atskirtas nuo pagrindinės „Šiaulių banko“ bylos Nr. 20-1-01256-08 tik 2012-04-20. Pagrindinėje byloje Nr. 20-1-01256-08 A. U. 2010-03-05 buvo apklaustas kaip liudytojas ir nebuvo duomenų, nei V. G. pareiškime nei kitoje medžiagoje, kad būtent A. U. padarė nusikalstamą veiką. Tik 2012-02-09 gavus specialisto išvadą bei surinkus kitus duomenis 2013-05-07 buvo pareikštas įtarimas A. U. ir paskirta kardomoji priemonė - rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Iki tol A. U., nesant surinktų ir nustatytų duomenų, nebuvo įtariamuoju, jam nebuvo taikomos baudžiamojo poveikio priemonės. Todėl nebuvo pagrindo teismui nurodyti, kad A. U. teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką buvo pažeistos, kadangi byla ištirta ir išnagrinėta buvo mažiau kaip per dvejus metus ir nebuvo jokio pagrindo taikyti teisingumo principą ir priimti sprendimą skirti švelnesnę bausmės rūšį. Teismo padaryta klaidinga išvada, kad ilgai užtruko baudžiamasis procesas, įtakojo netinkamą BK 54 str. 3 d. nuostatų pritaikymą ir šiuo pagrindu teismo nuosprendis turi būti pakeistas, paskiriant A. U. bausmę, atitinkančią padarytą nusikalstamą veiką.

Apeliaciniu skundu nuteistojo gynėja prašo skundžiamą nuosprendį panaikinti ir priimti naują, kuriuo A. U. išteisinti jam nepadarius nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 str. 2 d.. Skunde ji teigia, kad teismas pažeidė BPK 20 str. 5 d. reikalavimus, nes netinkamai vertino surinktus rašytinius įrodymus, A. U. ir liudytojų parodymus, vadovavosi viena kitai prieštaraujančiomis specialisto išvadomis. Teismas iš esmės nurašė kaltinamąjį aktą, neatsižvelgdamas nei į vieną svarbų gynybos argumentą, kas parodo, jog teismas nebuvo objektyvus ir nešališkas. Be to, teismas nepagrįstai konstatavo, kad A. U. šią veiką padarė tyčia, nes tokią išvadą teismas grindė prielaidomis, o dalis įrodymų, kuriais teismas įrodinėjo A. U. kaltę, prieštarauja vieni kitiems. Teismas nepagrįstai vadovavosi V. G. parodymais, kad A. U. norėjo jį įdarbinti, todėl klausė jo duomenų, nors šio liudytojo parodymai, skirtingai nei nurodo teismas, nėra nei nuoseklūs, nei išsamūs, dalis klausimų su juo ikiteisminio tyrimo metu net nebuvo aiškintasi. Esant prieštaravimams tarp jo ir A. U. nebuvo atliktos akistatos, o teismui šio asmens neiškvietus į teismo posėdį, buvo pažeista kaltinamojo teisė į objektyvų ir visapusišką bylos aplinkybių ištyrimą, kadangi esant prieštaravimams, nei A. U., nei jo gynėjas negalėjo užduoti šiam liudytojui klausimų, išsiaiškinti aplinkybių, kurios ikiteisminio tyrimo metu iš viso nebuvo tirtos, tuo buvo pažeistas ir rungimosi principas. Liudytojas V. G. vengė atvykti į teismą, todėl teismas rėmėsi jo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kad A. U. 2007 metų vasarą, jam nesant namuose, skambino ir prašė jo asmens tapatybės duomenų, sakydamas, jog duomenys reikalingi įdarbinant ir tam, kad padaryti banko kreditines korteles ir mano, kad būtent tada ir buvo pasinaudota jo duomenimis. Tačiau detaliau šios nurodytos aplinkybės netirtos nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme, t. y. nesiaiškinta, kam konkrečiai A. U. skambino, iš kur jam žinoma apie tokį pokalbį telefonu, kokiu būdu ir kam buvo perduota V. G. asmens tapatybės kortelė bei esminė aplinkybė - ar V. G. buvo pateikęs prašymą įsidarbinti nuteistojo A. U. vadovaujamoje įmonėje „J. ir K.“. Pats V. G. nurodė, kad jis tuo metu su pertraukomis dirbo UAB „S.“, kuriai vadovavo A. U., nors iš tiesų šios bendrovės vadovas buvo S. K., o A. U. dirbo technikos direktoriumi. Apie kokius nors ketinimus įsidarbinti A. U. vadovaujamoje bendrovėje „J. Ir K.“ V. G. net neužsiminė. Kaip matyti, dar ikiteisminio tyrimo metu liudytojas S. K. nurodė, kad jis, paprašytas R. T., užvažiavo pas jo dukterį V. J. į namus ir paėmė V. G. asmens tapatybės kortelę, ir ją perdavė R. T., kadangi vykdė jo prašymą. V. J. pripažino, kad toks atvejis galėjo būti, nors ji jo ir neprisimena, tačiau nurodė, kad S. K. bendravo su V. G., ir galėjo atvažiuoti. V. J. teisme nurodė, kad telefono pokalbio, kurio metu A. U. jos būtų prašęs V. G. asmens tapatybės kortelės, ji iš viso neprisimena. Kaip nurodė A. U., jis niekada neketino V. G. įdarbinti, šis dirbo UAB „S.“ ir niekada nebuvo kreipęsis į jo vadovaujamą UAB „J. Ir K.“ dėl įdarbinimo, todėl jam niekada nereikėjo V. G. asmens duomenų.

Skunde teigiama, kad byloje nėra duomenų, jog A. U. būtų turėjęs UAB „S.“ išduotą pažymą apie V. G. pajamas ir, kad ją būtų kažkam kitam perdavęs, tikslu gauti banko paskolą. Liudytojas S. K. nurodė, kad antspaudą bendrovėje naudojo tik jis, arba palikdavo UAB „S.“ darbuotojams R. T., kuris buvo faktinis V. G. žentas, arba Matijošiui, kurie priimdavo krovinius. Tai yra šis liudytojas patvirtino, kad A. U. prie UAB „S.“ anspaudo priėjimo neturėjo, todėl konstatuodamas, kad UAB „S.“ pažymą nenustatytam asmeniui pateikė A. U., teismas padarė prieštaringą ir nelogišką prielaidą. Be to, byloje nėra duomenų, kad A. U. būtų buvusi perduota V. G. asmens tapatybės kortelė ir UAB „S.“ suklastota pažyma, ar duomenų, kad A. U. šią pažymą būtų suklastojęs pats.

Gynėja teigia, kad nuosprendyje teismas daro išvadą, jog A. U. didelės vertės svetimą turtą – 40000 Lt įgijo įmonės naudai, tuo tarpu nuosprendžio motyvuojamoje dalyje teismas daro jau kitokią išvadą, kad šias lėšas jis įgijo sau, tačiau 40000 Lt buvo pervesta ne į A. U., o į jo vadovaujamos įmonės UAB „J. Ir K.“ sąskaitą. Tai patvirtina banko išrašas, ką nurodė ir pats A. U., ir byloje apklausta buhalterė J. A.. Nors ikiteisminiam tyrimui Nr. 65-1-00111-11 paimti UAB „J. Ir K.“ buhalterinės apskaitos dokumentai kaip įrodymai įtraukti į nuosprendį, tačiau šių įrodymų teismas neaptarė ir nepasisakė kokią įrodomąją reikšmę jie turi. Be to, neatsižvelgta į gynybos išsakytus argumentus, kad byloje yra pateiktas ir 2008-11-15 kasos išlaidų orderis Nr. 35, kuriuo A. U. taip pat kaip avansas yra išmokėta 40000 Lt. Teismo padaryta išvada dėl nusikaltimo slėpimo, gynėjos teigimu, visiškai nepagrįsta ir nemotyvuota. Kaip matyti iš bylos, A. U. paaiškino, kad bendrovei reikėjo apyvartinių lėšų ir jis su akcininku R. T. kalbėjosi apie tai, iš kur reiktų pasiskolinti pinigų. Tiek vienas, tiek kitas sutarė ieškoti kreditoriaus, o po kurio tai laiko, R. T. A. U. informavo, kad į bendrovės sąskaitą įkris pinigų ir paaiškino, kad tai gauta paskola, kurią reikės atidavinėti fizinio asmens vardu įnešant į banką sąskaitas, t. y. būtent R. T. jam nurodė kokiu būdu ir tvarka turi būti grąžinama skola V. G. ir, A. U., kaip juridinio asmens atstovas, pagal galimybes, t.y. kol įmonė turėjo finansinių galimybių, šią prievolę vykdė.

Skunde teigiama, kad paskola buvo gauta iš V. G., kuris tuo metu buvo faktinis R. T. žentas. Gavus bendrovei į sąskaitą pinigines lėšas, jos buvo apskaitytos buhalterinėje apskaitoje ir naudojamos atsiskaitymams. Būdamas sąžiningas, A. U., kaip skolininko - UAB „J. Ir K.“ atstovas - mokėjo įmokas už kreditorių bankui AB „Šiaulių bankas“. Kaip nurodė A. U., jis įnešdamas pinigus pasirašydavo V. G. vardu, arba iš viso nepasirašydavo ir negali paaiškinti kas V. G. vardu pasirašė mokėjimo nurodymuose. Tai leidžia pagrįstai teigti, kad A. U., kaip skolininko atstovas, tinkamai vykdė įsipareigojimus prieš kreditorių, mokėdamas įmokas pagal grafiką, o ne siekdamas nuslėpti nusikaltimą. Kita vertus, tai kad UAB „Jolventa ir ko“ gavusi paskolą iš fizinio asmens, mokėjo įmokas pagal grafiką, patvirtina, kad įmonė sukčiauti neketino ir prievolę prieš kreditorių vykdė tol, kol įmonė nesusidūrė su finansiniais sunkumais. Kaip matyti iš 2013-03-29 specialisto išvados Nr. 20-4-ISI-391 išvados 2 punkto, nenustatyta, kad V. G. vardu būtų pasirašęs A. U., byloje nėra jokių duomenų, kad jis būtų pateikęs mokėjimo nurodymą 40000 Lt pervesti į UAB „J. ir K.“ sąskaitą, o paties A. U. nurodyta aplinkybė, kad jam apie gautą paskolą pranešė R. T., nepaneigta jokiais objektyviais įrodymais. Skunde teigiama, kad 2012-02-08 specialisto išvadoje Nr. 20-4-ISI-238 nustatyta, jog vartojimo kredito sutartį Nr. VART-2007-8218-092007.07.19 pasirašė ne V. G., o kitas asmuo, bet, gynėjos teigimu, tai neįrodo A. U. kaltės. Tas pats pasakytina ir dėl UAB „S.“ pažymos. Juo labiau, kad byloje nėra duomenų, jog A. U. iš viso apie tokią pažymą žinojo. Gynėja atkreipia dėmesį, kad specialisto išvadas byloje yra pateikę tie patys specialistai D. A. S. ir A. Z., kurie tirdami tuos pačius dokumentus, davė kardinaliai priešingas išvadas, t. y. tirdami 2008-01-31, 2008-11-28 kasos pajamų orderius atitinkamai Nr. 825152 ir Nr. 459315 - padarė kardinaliai skirtingas išvadas, nors atliekant tyrimą naudojosi tais pačiais A. U. ir V. G. lyginamaisiais, ir laisvaisiais pavyzdžiais. Todėl gynėja daro išvadą, kad abi specialisto išvados yra niekinės, nes neatitinka BPK 20 str. reikalavimų ir jomis nebuvo gali remtis, kas parodo teismo šališkumą. Be to, byloje visiškai netirta aplinkybė, kad paskola buvo gauta V. G. sutikimu. Taip pat netirtos A. U. nurodytos aplinkybės, kad R. T. buvo vienintelis UAB „J. ir K.“ akcininkas ir, kad įmonei susidūrus su finansinėmis problemomis, būtent su juo A. U. aptarinėjo galimybes susirasti kreditorių. Tai, kad būtent V. G. tapo faktinio uošvio R. T. bendrovės „J. ir K.“ kreditoriumi nei teismui, nei ikiteisminio tyrimo pareigūnams jokių įtarimų nesukėlė.

Skunde teigiama, kad A. U. kaltė įrodinėjama liudytojo R. T. parodymais, nors jų santykiai yra konfliktiški, todėl šio liudytojo parodymai turėjo būti vertinti ypač atsakingai. A. U. dirbo „J. ir K.“ direktoriumi, tačiau šioje įmonėje nedirbo V. G., todėl nesuprantama, kaip A. U. galėjo pasinaudoti V. G. duomenimis. Taip pat byloje nepatikrina ir V. G. nurodyta aplinkybė dėl jo pokalbio su „Šiaulių banko“ Kauno filialo tuomečiu valdytoju R.. Teismas atmetė prašymą jį kviesti liudytoju, byloje nesiaiškinta per kokius asmenis A. U. ėjo į kontaktą su V. G.. Tai, kad A. U. su V. G. aiškinosi dėl paskolos grąžinimo sutrikimų ne tik, kad neįrodo jo kaltės, o atvirkščiai ją šalina, kadangi A. U., kaip bendrovės, kuriai V. G. paskolino lėšas, vadovas turėjo pasiaiškinti prieš kreditorių, kas atitinka sąžiningo skolininko elgesį. Be to, teisme liudytoja R. V. nurodė, kad imant V. G. paskolą, A. U. nedalyvavo, o mintį dėl to, kad vietoje V. G. turėjo ateiti kitas asmuo, davė tyrėjas, ir ji su tuo sutiko, bet nuosprendyje tai nenurodyta. Gynėja daro išvadą, kad jokių duomenų, patvirtinančių A. U. kaltę, nesurinkta nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme, o pagal byloje esančius įrodymus, analogišką kaltinimą galima pareikšti tiek S. K., tiek R. T., kadangi jie vienaip ar kitaip buvo susiję su V. G., todėl A. U. pagal BK 182 str. 2 d. turi būti išteisintas. Kadangi, gynėjos manymu, nuosprendis yra nepagrįstas, tai analogiška išvada darytina ir dėl civilinio ieškinio, kurį teismas patenkino. Nuosprendyje A. U. yra kaltinamas padaręs 9994 Lt turtinę žalą, tačiau teismas civilinį ieškinį tenkino priteisdamas 13740 Lt turtinę žalą, o tokio skirtumo nepaaiškino. Be to, gynėjos manymu, civilinis ieškinys negalėjo būti šioje byloje sprendžiamas, paliekant civiliniam ieškovui teisę jį spręsti civilinio proceso tvarka, kadangi civilinis ieškovas pareiškė ieškinį tik kaltinamajam, tačiau nereiškė jokių materialinių pretenzijų buvusiems savo banko darbuotojams, dėl kurių aplaidumo jis patyrė žalą. Paskolos išdavimo metu banko darbuotojas privalėjo kliento pateiktus duomenis sutikrinti su SODROS duomenimis, patikrinti jo kreditingumą, dėl ko banko paskolą būtų atsisakyta išduoti. Be to, teismas padarė išvadą, kad A. U. veikė su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, tačiau civilinį ieškinį nepagrįstai priteisė iš jo vieno.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė jo apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistojo gynėjos skundą atmesti. Nuteistojo gynėja prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti, o jos skundą tenkinti. Nuteistasis A. U. prašė jo gynėjos apeliacinį skundą tenkinti.

Prokuroro apeliacinis skundas atmetamas, o nuteistojo gynėjos apeliacinis skundas tenkinamas, t. y. skundžiamas nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas nuosprendis, kuriuo A. U. išteisinamas pagal BK 182 str. 2 d. neįrodžius, kad jis dalyvavo darant šią nusikalstamą veiką (BPK 303 str. 5 d. 2 p., 329 str. 1 p.).

Dėl nuteistojo A. U. gynėjos apeliacinio skundo

Iš nuteistojo A. U. gynėjos apeliacinio skundo motyvų matyti, kad skunde teigiama, jog nagrinėdamas baudžiamąją bylą apylinkės teismas pažeidė BPK 20 str. 5 d. reikalavimus, nes netinkamai vertino surinktus rašytinius įrodymus, taip pat A. U. ir liudytojų parodymus, vadovavosi viena kitai prieštaraujančiomis specialisto išvadomis, o bylos tyrimo metu nebuvo surinkta neginčijamų ir objektyvių įrodymų, kad A. U. įvykdė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 str. 2 d.

Baudžiamojo proceso paskirtis yra ir tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 str. 1 d.). Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

Įstatymų leidėjo įtvirtinta nuostata, jog apkaltinamasis nuosprendis turi atitikti BPK 305 str. 1 d. reikalavimus, tai yra, jame turi būti ne tik išdėstyti įrodymai, bet ir atlikta jų analizė; tiek kaltinantys, tiek teisinantys įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo išvadas pripažindamas įrodytomis nusikalstamos veikos aplinkybes. Teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, jų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimo argumentavimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Pažymėtina, kad vertinant įrodymus svarbu tai, jog būtų įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, kad skundžiamame nuosprendyje nuteistojo A. U. atžvilgiu teismo išvados padarytos neatsižvelgus ir tinkamai neįvertinus visų bylos aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo sprendimo priėmimui. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus faktinius duomenis, nepagrįstai pripažino juos A. U. kaltės įrodymais ir padarė nepagrįstas išvadas dėl jo kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 str. 2 d., tai yra netinkamai pritaikė baudžiamojo proceso įstatymą vertindamas įrodymus.

Apylinkės teismas A. U. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį grindė šiais įrodymais:

Nuteistasis A. U. apklaustas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu kaltės nepripažino ir parodė, kad jokio nusikaltimo nepadarė. Patvirtino, jog nurodytu laikotarpiu dirbo UAB „|J. ir K.“ direktoriaus pareigose. Tiek UAB „S.“, kurioje gamybos direktoriumi dirbo R. T., o direktoriumi ir akcininku buvo S. K., tiek ir UAB „J. ir K.“, kurios akcininku buvo taip pat R. T., gamybinę veiklą vykdė vienoje teritorijoje. Abi įmonės turėjusios kreditinių įsipareigojimų bankui (buvo gavę banko paskolas), o trūkstant apyvartinių lėšų kreditams (palūkanoms) dengti, jie, t. y. R. T., S. K. ir jis, nusprendė surasti patikimą žmogų, kuris paimtų kreditą savo vardu ir šias lėšas pervestų įmonei kaip laikiną paskolą ar padarytų įmoką avansu. Tuo pačiu įmonė prisiimtų įsipareigojimus šį kreditą ir su juo susijusias kitas išlaidas padengti. Tokią idėją jiems galėjo pasiūlyti pats bankas. Patys savo vardu imti kreditų negalėjo, nes jau turėjo įsipareigojimų bankams. V. G., kuris dirbo UAB „S.“ – staliumi, tuo metu artimai bendravo su R. T. dukra, todėl tik R. T. ir galėjo pasiūlyti, jog kreditas būtų paimtas V. G. vardu. Apie paties kredito reikalų tvarkymą banke ir dokumentų rengimą jis daugiau nieko nežino. Kad buvo įgyvendintas sumanymas gauti lėšų pamatė tik tuomet kai iš V. G. sąskaitos į UAB „J. ir K.“ sąskaitą buvo pervesta 40000 litų. Jis buvo įsitikinęs, jog pateikiant prašymą kreditui, teikiant dokumentus bankui bei pasirašant kredito sutartis, dalyvavo pats V. G.. Kuomet pinigai buvo pervesti į įmonės sąskaitą, kaip ir buvo sutarta, jis pinigus išsigrynino ir panaudojo įvairiems atsikaitymams. Tiksliai neprisimena, tačiau pinigus iš kasos galėjo paimti per avansines apyskaitas. Kaip ir buvo sutarta kredito ir palūkanų dengimas vyko bendra tvarka, o tiksliau bankui buvo žinoma apie turimus įsipareigojimus ir kuomet į įmonės sąskaitą įplaukdavo pinigai, juos iš karto paskirstydavo kreditų, palūkanų ir delspinigių dengimui. Nors pasirašydavo, kad gauna pinigus grynais, tačiau tuo pačiu buvo paruošiami ir pinigų įmokėjimo kvitai, kuriuos jis pasirašydavo. Tokiu būdu ant pinigų įmokėjimo bankui kvitų galėjęs pasirašyti ir jis. 2007-12-28 V. G. pareiškimą gryniesiems pinigams įmokėti Nr. 812513 yra pasirašęs jis savo parašu. Atsimena, kad yra pasirašęs ant kvitų parašydamas tik V. G. inicialus ar jų visai nepasirašydamas. Parašus galėjo sudėti kasininkės ar vadybininkė J. G., kuri juos tikrai pažinojo ir pati matydavo kas įneša pinigus. Viskas vyko sklandžiai iki to momento kol įmonių neištiko krizė ir nepradėjo trūkti apyvartinių lėšų, kuriomis buvo dengiami kreditoriniai įsiskolinimai. Kadangi nutrūko mokėjimai, todėl V. G. nieko nepranešęs kreipėsi į policiją dėl neva jo vardu paimto kredito. Jau po pareiškimo parašymo ir po apklausos, jam teko kalbėti su R. T. ir su V. G.. Kiek jam žinoma R. T. V. G. davė pinigų likusiai kredito daliai padengti, tačiau spėja, kad V. G. pinigų į banką nenunešė, nes iš pranešimo matyti, jog nepadengto kredito suma likusi ta pati. Jau vėliau, kažkur 2009 m. rugsėjo mėn. prasidėjo nesutarimai su R. T. dėl įmonės vykdomos veiklos. Mano, jog V. G. apie kredito paėmimą buvo žinoma, nes bankas nebūtų suteikęs kredito nedalyvaujant asmeniui, kurio vardu buvo paimtas kreditas. Jis tiesiogiai su V. G. kredito paėmimo metu nebendravo, visa tai turėjo daryti R. T., kuris V. G. tiesiogiai vadovavo dirbant UAB „S.“. Šioje situacijoje jis liko kalčiausias, nors buvo priimtas bendras susitarimas kokiu būdu gauti kreditą. Jam susidaro nuomonė, jog V. G. naudojasi susidariusia situacija norėdamas iš to pasipelnyti.

Liudytojas S. K. pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad UAB „S.“ dirbo direktoriaus pareigose. Įmonės veikla buvo baldų ir jų sudedamųjų detalių gamyba. Tuo pačiu laikotarpiu tik trumpesnį laiko tarpą taip pat dirbo UAB „J. ir K.“. UAB „J. ir K.“ direktoriumi buvo A. U., kuris taip pat dirbo technikos direktoriumi UAB „S.“. UAB „J. ir K.“ veikla buvo tokia pati kaip UAB „S.“, tačiau labiau susijusi su produkcijos realizavimu. R. T. UAB „S.“ dirbo gamybos vadovu. Prisimena UAB „S.“ dirbusį V. G., kuris gyveno su R. T. dukra. Apie V. G. vardu paimtą iš banko ir negrąžintą kreditą nieko nežinojo. Iš banko jokių pranešimų jo vadovavimo metu nebuvo gauta. Galėjo būti, jog V. G. galėjo pasinaudoti banko paslaugomis ir paimti kreditą. Prisimena, kad kažkuriuo tai laiku jis R. T. prašymu buvo nuvykęs pas jo dukrą į namus paimti V. G. asmens tapatybės kortelę ar pasą. Kokiu tikslu R. T. buvo reikalingas V. G. asmens dokumentas jis nežino. UAB „S.“ daugiausiai naudojosi AB „Šiaulių bankas“ paslaugomis. Daugiausiai bendravo su kreditų vadybininkais. UAB „S.“ anspaudas buvo pas jį. Kuomet jo darbo vietoje nebūdavo, tai anspaudą palikdavo gamybinėse patalpose R. T. arba vadybininkui. Jeigu imant kreditą buvo reikalingas patvirtinimas apie asmens, tame tarpe ir V. G., gaunamą darbo užmokestį tai ši pažyma buvo išrašoma pagal buhalterės apskaičiuotą gautą atlyginimą, o jis šį dokumentą pasirašydavo. 2007-07-17 pažymoje apie V. G. išmokėtą darbo užmokestį esantis parašas yra ne jo. Šios pažymos išdavimo aplinkybių neprisimena. UAB „S.“ fizinių asmenų, išskyrus jo paties, kaip įmonės akcininko, finansine pagalba nesinaudojo. Negali paaiškinti, kodėl V. G. vardu iš AB „Šiaulių bankas“ gautas 40000 litų kreditas buvo pervestas į UAB „J. ir K.“ sąskaitą. Nemano, jog V. G. imdamas kreditą ką nors ketino įsigyti. Apie tuo metu buvusią UAB „J. ir K.“ finansinę padėtį nieko pasakyti negali, nes neprisimena. Jis su V. G. vardu iš AB „Šiaulių bankas“ paimtu ir į UAB „J. ir K.“ sąskaitą pervestu 40000 litų kreditu niekuo nesusijęs. Sprendžia, kad V. G. žinojo apie jo vardu paimtą kreditą.

Liudytojas R. T. pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad V. G. pažinojo kaip artimą jo dukros Vilijos draugą, su kuriuo ji draugavo 2005-2008 metais. V. G. dirbo UAB „S.“, kurioje jis dirbo gamybos vadovu, o A. U. buvo technikos direktorius. Nors oficialiai UAB „S.“ akcininku ir direktoriumi buvo S. K., tačiau tikrovėje savininku ir vadovu buvo A. U.. S. K. buvo tik statytinis. Apie tai, kad V. G. vardu iš AB „Šiaulių bankas“ yra paimtas kreditas jis sužinojo iš A. G.. A. G. skundėsi, jog jam nežinant, jo vardu paimtas kreditas. V. G. buvo įsitikinęs, jog tai padarė A. U., kadangi V. G. pradėjus tuo domėtis, A. U. jį įtikino viską sutvarkysiąs. Kuomet jis apie tai paklausė A. U., tai tas pasakė, jog nesijaudintų, jog viskas bus sutvarkyta. Tiek iš A. U. tokio pasakymo, tiek iš kitų aplinkybių jis suprato, kad A. U. galėjo pasinaudoti V. G. asmens duomenimis. Be to, A. U. gerai sutarė su AB „Šiaulių bankas“ Kauno skyriaus direktoriumi V. R.. Jis mano, jog V. G. vardu banko kreditą paėmė A. U.. Dėl kokių priežasčių A. U. tai padarė tiksliai pasakyti negali. Įmonė UAB „J. ir K.“, kurios akcininku buvo jis, ir į kurios sąskaitą buvo pervesti pinigai, didelių finansinių problemų neturėjo. Kiek jam žinoma, tai V. G. apie jo vardu paimtą kreditą nežinojo. Nors buvo UAB „J. ir K.“ akcininkas, tačiau pasitikėdamas A. U. į buhalterinius reikalus nesikišo. Vėliau įmonei buvo iškelta bankroto byla ir visi dokumentai pateko pas bankroto administratorių.

Liudytojas R. T. akistatos su A. U. metu patvirtino savo parodymus (2 t., b. l. 133-136).

Liudytoja R. V. pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad AB „Šiaulių bankas“ Kauno filiale dirbo vadybininke. Kuomet įsidarbino AB „Šiaulių banko“, Kauno skyriaus direktoriumi buvo V. R.. Dirbant kreditų vadybininkės pareigose į jos pareigas įėjo darbas su klientais, kurie į banką kreipėsi dėl kreditų suteikimo. Gavus prašymą dėl kredito suteikimo ji parengdavo medžiagą sprendimo suteikti ar nesuteikti kreditą priėmimui. Su besikreipiančiais į ją klientais ji bendraudavo pati, įsitikinusi kliento ar jo atstovo (jeigu tai juridinis asmuo) tapatybe ir suteiktais įgaliojimais. Priimant sprendimą dėl kredito suteikimo filialo direktorius ar paskolų filialo paskolų komiteto nariai dažniausiai su klientu net nesusitikdavo, nes sprendimas būdavo priimamas pagal parengtus dokumentus. Prašymą kreditui gauti ir reikalaujamus dokumentus kliento vardu galėjo pateikti bet kas (nebuvo griežtai reikalaujama, kad, tai darytų pats klientas), tačiau sutartį pasirašydavo tik pats klientas. Sutartis buvo pasirašoma kreditų vadybininkui, t. y. jai matant. Tik po to, kai sutartį pasirašo klientas, sutartį pasirašo vadovas, t. y. po to kai sutartį pasirašydavo klientas, ji nunešdavusi sutartį vadovui. V. G., kurio vardu būtų rengusi dokumentus 40000 litų vartojimo kredito suteikimui, neprisimena. Šio asmens kreditinių įsipareigojimų byloje esantys dokumentai renkant medžiagą kreditui gauti, o tiksliau šių dokumentų kopijos pasirašytos jos. Negali paaiškinti kaip galėjo atsitikti, kad kredito sutartį galėjo pasirašyti kitas asmuo. Mano, jog pasinaudodamas V. G. asmens dokumentais vietoje jo galėjo ateiti kas nors kitas į jį panašus. Dėl to, kad V. G. aiškinantis aplinkybes atskirais atvejais buvo išduotos sutarčių kopijos, kuriose yra parašų skirtumai, galėtų paaiškinti tik tuo, jog banke galėjo pasilikti abu sutarčių egzemplioriai, t. y. kad klientas savo sutarties egzemplioriaus nepasiėmė. Šių aplinkybių konkrečiai tvirtinti negali, nes kaip tik 2007 m. liepos mėn. pabaigoje savo prašymu iš darbo buvusi atleista. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pagal V. G. pateiktus duomenis, gaunamą atlyginimą ir nenustačius įsipareigojimų kitoms kredito įstaigoms, jis atitiko sąlygas prašomam kreditui gauti, ką ji ir nurodė ataskaitoje sprendimui priimti, tačiau galutinį sprendimą dėl kredito suteikimo priėmė direktorius V. R..

Liudytoja J. G. pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad ji dirbo AB „Šiaulių bankas“ Kauno filiale. Dėl V. G. išduoto vartojimo kredito gali pasakyti tai, jog ji šio kliento kreditinių įsipareigojimų bylą perėmė kuomet kreditas jau buvo išduotas. Pagal bylą matė, jog dokumentus kredito suteikimui rengė kreditų vadybininkė R. V.. Byla jai buvo perduota po to, kai R. V. buvo atleista iš darbo. Dėl praėjusio ilgo laiko tarpo konkrečių aplinkybių neprisimena, tačiau pagal parodytą kreditinių įsipareigojimų bylą gali pasakyti, jog dėl įsipareigojimų nevykdymo keletą kartų V. G. siuntė priminimus. Po šių perspėjimų kreditas buvo kažkiek dengiamas. Kas konkrečiai šias įmokas darė nežino, nes grynųjų pinigų įnešimo kvitai išrašomi pas klientų aptarnavimo vadybininkes ir įnešami į kasą. Pirmas jos susitikimas su V. G. įvyko 2009-06-01, kuomet jis pats atėjo į banką ir dėl reiškiamų pretenzijų buvo nukreiptas pas ją. V. G. jai aiškino, jog kredito iš banko neėmė, apie paimtą kreditą nieko nežino. Tuomet ji V. G. parodė įsipareigojimų byloje esančius dokumentus ir paaiškino, jog ne ji priėmusi prašymą kreditui išduoti bei tvarkiusi kredito išdavimo dokumentus. Neprisimena ar ji davė V. G. kredito sutarties kopiją. Jeigu davė kopiją, tai tik tos sutarties, kuri buvo byloje. Tuomet V. G. parašė prašymą, kuriame nurodė, jog nėra ėmęs kredito. Šį prašymą ji perdavė administratorei, o direktorė jį grąžino į bylą. Ar V. G. bendravo su tuometiniu banko direktoriumi V. R. pasakyti negali. Antrą kartą V. G. atėjo maždaug po metų laiko ir tada parašė prašymą. Ji žinojo, kad V. G. dirbo UAB „S.“, o AB „S.“ paimto kredito įsipareigojimų byla buvo jos priežiūroje. Tvarkant dokumentus jai teko bendrauti su UAB „S.“ atstovaujančiais S. K. ir A. U.. Taip pat jie atstovavo ir UAB „J. ir K.“, kuri taip pat turėjo kreditą jų banke. Negali pasakyti ar A. U. domėjosi V. G. įsipareigojimais bankui. Apie šių įmonių ir jų darbuotojų įsipareigojimus bankui banko direktoriui V. R. buvo žinoma.

Liudytoja J. A. pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad UAB „J. ir K.“ buhaltere dirbo nuo 2008 m. rugpjūčio iki 2010 m. pradžios. Buhalterinę apskaitą tvarkė savo namuose pagal jai pateiktus pirminius apskaitos dokumentus. Apskaita buvo tvarkoma pasinaudojant kompiuterine programa „Pragma“. Darbui naudojo savo kompiuterį. Visuomet apyvartos žiniaraščiai už ataskaitinį laikotarpį pagal sąskaitas buvo atspausdinami ir susegami. 2007 m. UAB „J. ir K.“ avansu iš V. G. gavo 40000 litų. Tai gali teigti pagal sąskaitoje nurodytus likučius. Tuomet ji dar nedirbo ir apie šį faktą nieko pasakyti negali. Koks tolimesnis šios pinigų sumos judėjimas, t. y. ar pinigai V. G. buvo grąžinti, ar buvo padengti prekėmis (paslaugomis), ar avansas pasiliko įmonėje, ji nežino. Atsimena, jog kiekvieno atskaitinio laikotarpio apyvartos žiniaraščius pagal sąskaitas atspausdindavo ir eiliškumo tvarka susegdavo. Kodėl nėra visų sąskaitų išklotinių tarp esamų apyvartos žiniaraščių pasakyti negali. Išeidama iš darbo visus buhalterinės apskaitos dokumentus perdavė direktoriui A. U.. Nesant avansu gautos sumos apyvartos žiniaraščio išklotinės, apie konkrečios pinigų sumos judėjimą galima atsegti tik pagal kasos, banko, ar atskaitingų asmenų žiniaraščius ir pirminius apskaitos dokumentus.

Liudytoja V. J. pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad A. U. buvo jos tėvo R. T. bendradarbis. Pažįsta ir S. K., nes jie dirbo kartu. V. G. tuo metu buvo jos sugyventinis ir dirbo su jais. Gyvenant kartu su V. G. jie sužinojo apie jo vardu iš banko paimtą kreditą. Išsiaiškino, kad kreditas paimtas be V. G. žinios, pasinaudojus jo asmens dokumentais bei suklastojus jo parašą. Neatsimena, kad S. K. buvo davusi V. G. asmens dokumentus.

Pirmosios instancijos teisme rėmėsi liudytojo V. G. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kad jis yra dirbęs staliumi UAB „S.“. Šiai įmonei vadovavo A. U.. Kadangi jo mama gyvena Vokietijoje, todėl visuomet vasarą, liepos mėnesį, važiuodavo ją aplankyti. Praeitą vasarą jam sugrįžus iš Vokietijos ir nuėjus į darbą, A. U. pasakė, kad į savo namus iš „Šiaulių banko“ gaus laišką, kuris jam neva bus išsiųstas per klaidą ir, kad tą laišką jis atneštų A. U.. Iš tikro, pašto dėžutėje rado pranešimą, jog atvyktų į paštą atsiimti jam adresuotų laiškų. Pašte jis atsiėmė du laiškus. Iš „Šiaulių banko“ jam adresuotame laiške buvo nurodyta, jog jis vykdydamas įsipareigojimus iki nurodytos dienos turi sumokėti apie 600 litų, o jeigu ne, bus perduotas antstoliams. Vieną iš laiškų jis pasiliko, o antrą nunešė į darbą. Sekančią dieną norėdamas išsiaiškinti kas vyksta, nes jokių įsipareigojimų „Šiaulių“ bankui neturėjo, nuėjo į banką. Prieš einant į banką paskambino į darbą ir perspėjo, dėl kokios priežasties vėluos į darbą. Banke susitiko A. U., kuris pasikalbėjęs su banko direktoriumi V. R. pasikvietė ir jį. V. R. pasakė, jog įvyko banko klaida, kad jis asmeniškai nieko neskolingas ir, kad jam bus atsiųstas patvirtinimas. V. R. papildomai ant to paties laiško, kurį jis turėjo su savimi, užsirašė savo telefono numerį ir adresą. Kadangi jam išsamiai paaiškinta nieko nebuvo, todėl norėdamas įsitikinti kas vyksta, sekančią dieną, niekam nieko nesakęs dar kartą nuvažiavo į banką ir kreipėsi į klientų vadybininkę J. G.. Tuomet jam buvo pranešta, kad iš jo vardu paimtos 40000 litų paskolos, jis bankui dar buvo skolingas apie 26000 litų. Tuomet jis paprašė, kad būtų duota sutarties, pagal kurią jis neva buvo gavęs kreditą, kopija. Gavęs sutarties kopiją, jis pasakė, jog jis šios sutarties nepasirašinėjo, kad tai akivaizdžiai ne jo parašai. Tuomet vadybininkė pasimetė ir norėjo iš jo sutarties kopiją pasiimti. Jis perspėjo, kad kreipsis į policiją. Nors vadybininkė kažkam tai skambindama pasakė, kad jis palauktų, tačiau jis išėjęs. Tik išėjus, gal po 5 minučių į jo telefoną paskambino A. U., kuris papriekaištavo jam, kad jis vaikšto po banką ir kelia „vėją“. Po to, A. U. jį pradėjo raminti per kitus asmenis, kol galiausiai pasikvietė ir pasakė, jog paskolą dengs, prašė niekur nesikreipti, siūlė pinigų. Nenorėdamas nieko bloga ir A. U. pasitikėdamas, jis sutiko palaukti. Laikas nuo laiko vis užeidavo į banką pasiteirauti ar dengiama paskola. Dažniausiai mokėjimai būdavo pradelsti. Tuomet jis skambindavo A. U. ir klausdavo, kodėl nevykdo savo pažado. A. U. visuomet užgarantuodavo, kad bus sumokėta. Nuėjęs į banką 2009-06-01 jis sužinojo, jog įmokos nedaromos nuo 2009 m. vasario mėnesio. Neketindamas taikstytis su tokiomis apgavystėmis nusprendė kreiptis į policiją, todėl paprašė vadybininkės, jog dar kartą padarytų neva jo pasirašytos sutarties kopiją. Gavęs sutarties kopiją iš karto nuėjo į Kauno apskrities policijos komisariatą, kur parašė pareiškimą, išdėstydamas visas aplinkybes. Grįžęs namo ir sulyginęs pirmąją, prieš metus gautą, sutarties kopiją su kopija gauta tą pačią dieną, kai buvo parašytas pareiškimas, pastebėjo, jog jo vardu rašyti parašai skiriasi. Pirmojoje kopijoje klastojant jo parašą paraše nebuvo „o“ raidės, o antrojoje parašai jau su „o“ raide. Po to, gavo grasinantį laišką iš firmos „Lindorf“, kuriame reikalaujama sumokėti įsiskolinimą bankui, nes priešingu atveju bus paduotas į teismą. Po to, telefonu kalbėjo su A. U.. Pokalbio metu A. U. viską pasakė apie besiskiriančias sutartis ir apie gautą grasinantį laišką. Tuomet kai jo vardu buvo paimtas 40000 litų kreditas, jis buvęs skolingas antstoliams apie 10000 litų. Tuo metu tikriausiai nedirbo, todėl be banko tarnautojų žinios nors ir prisistatant jo vardu, paimti kreditą nebūtų buvę įmanoma. Prisimena, jog A. U. 2007 m. vasarą, jam nesant namuose, skambino ir prašė asmens tapatybės kortelės duomenų, sakydamas, jog duomenys reikalingi įdarbinant ir tam, kad padaryti banko kreditines korteles. Būtent tuomet tikriausiai ir buvo pasinaudota jo duomenimis. Mano, kad visa tai darė A. U., nes sužinojęs apie pradelstus kredito dengimus kalbėjęs tik su juo (1 t., b. l. 15-16).

Iš 2009-06-01 V. G. pareiškimo matyti, kad buvo pranešta apie jo vardu pasirašytą sutartį Nr. VART 2007-8218-09 ir paimtą 40000 litų vartojimo kreditą (1 t., b. l. 9).

Iš 2012-02-08 specialisto išvados Nr. 20-4-IS1-238 matyti, kad AB Šiaulių bankas 2007-07-18 kredito paraiškoje fiziniams asmenims, trečiame lape, skiltyje „15. Kliento sutikimas“, „Taip“, AB Šiaulių bankas 2007-07-19 vartojimo kredito sutarties Nr. VART-2007-8218-09 pirmame - ketvirtame lapuose, AB Šiaulių bankas kredito grąžinimo grafike prie vartojimo kredito sutarties Nr. VART-2007-8218-092007.07.19 skiltyje „V. G.“, pasirašė ne V. G., o kitas asmuo. Parašai pasirašyti pamėgdžiojant V. G. parašus (1 t., b. l. 68-69).

Iš 2012-02-09 specialisto išvados Nr. 20-4-IS1-247 matyti, kad V. G. vardu pasirašytus parašus, esančius dviejuose AB Šiaulių bankas 2008-04-28, 2008-08-18 pareiškimuose gryniesiems pinigams įmokėti Nr. 878383, 225099, skiltyje „įnešėjo parašas“, dviejuose AB Šiaulių bankas 2008-01-31, 2008-11-28 kasos pajamų orderiuose Nr. 825152, 459315, skiltyje „Įnešėjo parašas“ pasirašė ne V. G.. Paminėtuose dokumentuose už V. G. pasirašė A. U. pamėgdžiojant V. G. parašą (1 t., b. l. 75-76).

Iš 2013-03-19 specialisto išvados Nr. 20-4-IS1-391matyti, kad:

1. Atsakyti į klausimą ar tirti pateiktuose dokumentuose, t.y. AB ŠIAULIŲ BANKAS 2007-07-18 kredito paraiškoje fiziniams asmenims, trečiame lape, skiltyje „15. Kliento sutikimas“, „Taip“, AB ŠIAULIŲ BANKAS 2007-07-19 vartojimo kredito sutarties Nr. VART-2007-8218-09 pirmame - ketvirtame lapuose, AB ŠIAULIŲ BANKAS kredito grąžinimo grafike prie 2007-07-19 vartojimo kredito sutarties Nr. VART-2007-8218-092007.07.19, skiltyje „V. G.“, esančius V. G. vardu pasirašytus parašus pasirašė V. R., R. V., A. U., R. T., nėra galimybės, kadangi tiriamieji parašai pasirašyti pamėgdžiojant V. G. parašus, o pamėgdžiotuose parašuose paprastai lieka nedaug paties pasirašiusio asmens rašto požymių, neatsiskleidžia to asmens rašymo ypatumai. Atsakyti į klausimą ar paminėtuose dokumentuose už V. G. pasirašė S. K., nėra galimybės, kadangi tyrimo metu buvo nustatyti tiek sutampantys, tiek besiskiriantys požymiai, kurie negali būti priskirti esminiams dėl parašų mažos grafinės apimties kiekio, jų variacijos.

2. Tirti pateiktame AB ŠIAULIŲ BANKAS 2007-07-19 pareiškime gryniesiems pinigams įmokėti Nr. 741442, skiltyje „Įnešėjo parašas“, esantį V. G. vardu pasirašytą parašą pasirašė ne V. G., o kitas asmuo, pamėgdžiodamas V. G. parašus. Atsakyti į klausimą, ar už V. G. pasirašė V. R., R. V., A. U. ir R. T., nėra galimybės, kadangi tiriamasis parašas pasirašytas pamėgdžiojant V. G. parašus, o pamėgdžiotuose parašuose paprastai lieka nedaug paties pasirašiusio asmens rašto požymių, neatsiskleidžia to asmens rašymo ypatumai.

3. Tirti pateiktuose aštuoniuose AB ŠIAULIŲ BANKAS pareiškimuose gryniesiems pinigams įmokėti : 2007-09-28 Nr. 772888, 2007-10-26 Nr. 78680, 2007-11-26 Nr. 796327, 2007-12-28 Nr. 812513, 2008-07-23 Nr. 163796, 2008-08-19 NR. 227160, 2008-10-31 Nr. 423332 ir 2008-12-30 Nr. 555163, AB Šiaulių bankas kasos pajamų orderiuose 2008-09-30 Nr. 352014, 2008-11-28 Nr. 459315 ir 2008-01-31 Nr. 825152, esančius V. G. vardu pasirašytus parašus parašė ne V. G. , o kitas asmuo, pamėgdžiojant V. G. parašus. Atsakyti į klausimą, ar už V. G. pasirašė V. R., R. V., A. U., R. T. ir S. K., nėra galimybės, kadangi tiriamieji parašai pasirašyti pamėgdžiojant V. G. parašus, o pamėgdžiotuose parašuose paprastai lieka nedaug paties pasirašiusio asmens rašto požymių, neatsiskleidžia to asmens rašymo ypatumai.

4. Atsakyti į klausimą, ar tirti pateiktoje UAB „S.“ 2007-07-17 pažymoje apie darbuotojo pajamas, skiltyse „Įmonės vadovas“, „Užpildė“, esančius S. K. vardu pasirašytus parašus, pasirašė S. K., nėra galimybės, kadangi tyrimo metu buvo nustatyti tiek sutampantys, tiek ir besiskiriantys požymiai, kurie negali būti priskirti esminiams dėl parašų mažos grafinės apimties kiekio, jų paprastumo. Atsakyti į klausimą, ar paminėtus parašus už S. K. pasirašė A. U., R. T., V. R., nėra galimybės, kadangi nebuvo nustatyta, ar paminėtus parašus nepasirašė pats S. K.. (1 t., b. l. 128 - 131).

Iš 2012-11-26 FNTT prie LR VRM Kauno apygardos valdybos NVTS vyr. tyrėjo tarnybinio pranešimo ir dokumentų kopijų matyti, kad susipažinus su Kauno r. PK ikiteisminiam tyrimui Nr. 65-1-00111-11 paimtais UAB „J. ir K.“ buhalterinės apskaitos dokumentais nustatyta, kad iš V. G. sąskaitos gauta 40000 litų suma įtraukta apyvartos žiniaraštyje (sąskaitoje Nr. 460- avansu gautos sumos) ir, kad 2008 m spalio 2 d. per kasą, iš avansu gautų lėšų, kasos išlaidų orderiu Nr. 30 A. U. išduota 40000 litų kaip avansas atskaitytinam asmeniui (1 t., b. l. 99-106).

Iš 2012-08-22 valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus pranešimo Nr. 7.29)S-50644 matyti, kad V. G. iš UAB „S.“ per 2007 m. 2 ketvirtį gavo 1800 litų pajamas, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos (1 t., b. l. 117-120).

Iš 2012-10-09 AB Šiaulių bankas rašto Nr. 0716/12 matyti, kad iš kredito bylos pateikta 2007-07-17 UAB „S.“ direktoriaus S. K. pasirašyta pažyma apie darbuotojo V. G. pajamas 2007 m. 04-05 mėn. (2 ketvirtį), kurioje nurodyta, kad V. G. atskaičius mokesčius kiekvieną mėnesį išmokėtas 2651,9 Lt atlygis (1 t., b. l. 122, 155).

Iš 2013-05-14 AB Šiaulių bankas rašto Nr. 0409/13 matyti, kad tarp V. G. ir banko 2007-07-19 sudaryta vartojimo kredito sutartis Nr. VART-2007-8218-09 buvo nutraukta 2009-07-17 ir sutarties nutraukimo dieną V. G. negrąžinta kredito dalis bankui sudarė 9994 litus (2 t., b. l. 46).

Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad tarp V. G. ir banko 2007-07-19 sudaryta vartojimo kredito sutartis Nr. VART-2007-8218-09 buvo suklastota ir ja pasinaudojant buvo įgytas svetimas turtas. Apgaulė sukčiaujant buvo panaudota ne tik prieš patį V. G., bet ir prieš asmenį, turintį teisę spręsti ir priimti sprendimą, t.y. prieš banką, pateikiant jam suklastotus duomenis, tačiau apylinkės teismas padarė neteisingą ir nepagrįstą išvada, kad šiuos veiksmus atliko būtent A. U., t. y., kad jis, veikdamas tiesiogine tyčia, siekė įmonės naudai (nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje teismas nurodo, kad sau) didelės turtinės naudos, panaudojo apgaulę asmens, turinčio teisę spręsti teisinį ginčą (Šiaulių banko Kauno filialo), atžvilgiu, suvokė, jog suklastotos kredito sutarties pagrindu gavo 40000 litų, tokiu būdu įgijo teisę į didelės vertės svetimą turtą.

Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs įrodymus, daro išvadą, kad neįrodyta, jog kaltinamasis A. U. dalyvavo darant nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 str. 2 d., todėl A. U. išteisintinas iš kaltinimo, kad jis dirbdamas UAB „J. ir K.“ direktoriaus pareigose, siekdamas apgaule įmonės naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, veikdamas bendrininkų grupėje kaip vykdytojas su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku ir aplinkybėmis, dokumentų savininkui nežinant, iš nenustatyto asmens gavo UAB „S.“ darbuotojo V. G. asmens tapatybės kortelę Nr. 10614428 ir suklastotą 2007-07-17 UAB „S.“ surašytą pažymą apie tariamas V. G. pajamas, kurioje buvo nurodyti tikrovės neatitinkantys duomenys apie tai, kad V. G. 2007 m. II ketvirtį buvo išmokėtas 2651,90 litų mėnesinis darbo užmokestis, kai tuo tarpu V. G. buvo mokamas 1800 Lt mėnesinis darbo užmokestis. Šiuos dokumentus A. U. perdavė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui, kuris 2007-07-18 nuvyko su šiais dokumentais į AB „Šiaulių banko“ Kauno filialą, esantį (duomenys neskelbtini) ir prisistačius kreditų vadybininkei R. V. V. G. vardu bei pateikus pastarajai prašymą išduoti 40000 litų vartojimo kreditą, V. G. asmens tapatybės kortelę ir netikrą pažymą apie pajamas, bei pasirašius banko dokumentus: kredito paraišką dėl 40000 litų vartojimo kredito suteikimo fiziniam asmeniui, 2007-07-19 vartojimo kredito sutartį Nr. VART-2007-8218-09 ir kredito grąžinimo grafiką V. G. vardu, nukopijuotu V. G. parašu, toliau tęsiant nusikalstamą veiką bei 2007-07-23 pateikus V. G. vardu pasirašytą nukopijuotu V. G. parašu mokėjimo nurodymą Nr. 742750 dėl 40000 litų pervedimo iš V. G. sąskaitos į UAB „J. ir K.“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), šie pinigai buvo apskaityti įmonės apyvartos žiniaraštyje kaip avansu gautos sumos. Tokiu būdu jis įmonės naudai įgijo didelės 40 000 litų vertės svetimą AB „Šiaulių bankas“ priklausantį turtą. Be to, jis slėpdamas padarytą nusikaltimą, laikotarpiu nuo 2007-09-28 iki 2009-01-29 darė įnašus V. G. vardu bankui įnešdamas pinigų sumas į nieko apie tai nežinančio V. G. vardu atidarytas sąskaitas AB „Šiaulių bankas“, sumokėdamas palūkanas ir delspinigius bei grąžindamas dalį paskolos, tačiau vėliau pinigų nemokėjo, ko pasekoje AB „Šiaulių bankas“ padaryta 9994 litų turtinė žala.

Pagal BK 182 straipsnį sukčiavimas yra svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, turtinės prievolės išvengimas arba jos panaikinimas savo ar kitų naudai panaudojant apgaulę. Sukčiavimą kaip nusikalstamą veiką įstatyme apibūdina šios veikos: 1) apgaulės panaudojimas, 2) neteisėtas svetimo turto ar turtinės teisės į svetimą turtą įgijimas ar turtinės prievolės išvengimas arba panaikinimas. Esminis sukčiavimo kaip nusikaltimo nuosavybei požymis, skiriantis jį nuo kitų nusikaltimų ir teisės pažeidimų bei darantis turto užvaldymą neteisėtą, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus, asmenis, kurių žinioje yra turtas, ar asmenis, turinčius teisę spręsti teisinį ginčą ir priimančius privalomai vykdytiną sprendimą, siekiant įgyti (užvaldyti) svetimą turtą ar turtinę teisę, ar apgaulės panaudojimas prieš asmenis, turinčius reikalavimo į turtą teisę, išvengti turtinės prievolės arba ją panaikinti. Apgaulė – tai turto savininko, teisėto valdytojo, asmens, kurio žinioje yra turtas, ar asmens, turinčio teisę priimti privalomus vykdyti sprendimus, suklaidinimas dėl kaltininko turimos tariamos teisės į turtą, taip pat teisės disponuoti turtu, ir tokiu būdu „privertimas“ jį perduoti turtą kaltininko ar trečiųjų asmenų nuosavybei ar laikinam valdymui arba konstatuoti tokią teisę. Apgaulė gali pasireikšti ir suklaidinimu dėl kaltininko turimos pareigos nukentėjusiajam. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apgaulė sukčiavimo atveju turi būti esminė, t. y. suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui, o esant turtinei prievolei, sprendimui dėl jos reikalavimo. Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą ar reikalauti prievolės, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu. Dažniausiai asmuo suklaidinamas pateikiant suklastotus dokumentus, liudijančius teisę į turtą ar turtinę prievolę, arba tikri kaltininko ketinimai maskuojami suklaidinant dėl esminių sutarties aplinkybių ar asmens identifikavimo duomenų, siekiant apsunkinti sutarties vykdymą ar asmens, užvaldžiusio turtą, išvengusio turtinės prievolės, nustatymą. Subjektyvusis sukčiavimo požymis yra tai, kad šią nusikalstamą veiką darantis asmuo veikia tyčia. Tyčia sukčiavimo atveju pasireiškia tuo, kad asmuo suvokia turtinės naudos sau ar kitam asmeniui gavimo panaudojant apgaulę pavojingą pobūdį ir nori panaudodamas apgaulę tokią turtinę naudą gauti. Kaltininko susiformavusią tyčią apgaule užvaldyti svetimą turtą, jo ketinimus turi patvirtinti bylos medžiaga. BK 182 str. 2 dalyje nustatytas kvalifikuojamasis požymis – didelės vertės svetimas turtas.

Apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje padarė išvadą, kad A. U., veikdamas tiesiogine tyčia, siekė įmonės naudai (nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje teismas nurodo, kad sau) didelės turtinės naudos, panaudojo apgaulę asmens, turinčio teisę spręsti teisinį ginčą (Šiaulių banko Kauno filialo), atžvilgiu, suvokė, jog suklastotos kredito sutarties pagrindu gavo 40000 litų, tokiu būdu įgijo teisę į didelės vertės svetimą turtą. Ši teismo išvada iš esmės buvo grindžiama liudytojo V. G. parodymais, kurie teismui nekėlė abejonių, nes įvertinti kaip neprieštaringi ir nuoseklūs, tačiau kaip matyti iš teisiamojo posėdžio protokolo, teisminio bylos nagrinėjimo metu šio liudytojo teismui nepavyko iškviesti į teisiamąjį posėdį ir apklausti, todėl apylinkės teismas įvertino tik jo ikiteisminio tyrimo metu tyrėjui duotus parodymus. Tai rodo, kad liudytojo V. G. parodymai teisme tirti nebuvo, o jo, kaip liudytojo, vieną kartą 2009-06-04 duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui (t. 1, b. l. 15, 16) jokiu būdu neleidžia daryti išvados, kad šio liudytojo parodymai yra nuoseklūs. Be to, BPK 276 str. 4 d. numato, kad liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui gali būti perskaitomi byloje esantiems parodymams patikrinti, t.y. tokie parodymai nėra laikomi savarankišku įrodymų šaltiniu ir vien jais grįsti kaltės negalima. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, be to, jie padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą (kasacinės nutartys Nr. 2K-372/2005, 2K-431/2006, 2K-592/2010), tačiau jokie kiti byloje surinkti ir ištirti įrodymai A. U. kaltės nepatvirtina. Pažymėtina, kad netgi jei liudytojas V. G. savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus būtų patvirtinęs apklausiamas teisme, jo parodymai nebūtų pakankami išvadai dėl A. U. kaltės pagrįsti, kadangi kaip seka iš šio liudytojo parodymų duotų ikiteisminio tyrimo metu (kuriais teismas remiasi savo vidiniam įsitikinimui suformuoti), jie tėra liudytojo prielaidos apie tai, kas galėjo šią nusikalstamą veiką įvykdyti.

Be to, pirmosios instancijos teismas A. U. kaltę grindė ir kitų byloje esančių liudytojų parodymais, tačiau jų parodymai A. U. kaltės vėlgi niekaip nepatvirtina. Liudytojas S. K. parodė, kad prisimena, jog kažkuriuo tai laiku jis R. T. prašymu buvo nuvykęs pas jo dukrą į namus paimti V. G. asmens tapatybės kortelę ar pasą. Kokiu tikslu R. T. buvo reikalingas V. G. asmens dokumentas jis nežino. UAB „S.“ anspaudas buvo pas jį. Kuomet jo darbo vietoje nebūdavo, tai anspaudą palikdavo gamybinėse patalpose R. T. arba vadybininkui. Apie 2007-07-17 pažymos dėl V. G. išmokėto darbo užmokesčio išdavimo aplinkybių neprisimena. Negali paaiškinti, kodėl V. G. vardu iš AB „Šiaulių bankas“ gautas 40000 litų kreditas buvo pervestas į UAB „J. ir K.“ sąskaitą. Taigi, šio liudytojo parodymai niekaip nepatvirtina, jog būtent kaltinamasis atliko kokius nors jam inkriminuojamus veiksmus ir netgi paneigia liudytojo V. G. ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotus parodymus apie jo asmens dokumentų perdavimo aplinkybes bei liudytojo R. T. parodymus apie tai, kad šis neprašė atvežti V. G. asmens dokumentų.

Liudytojas R. T. parodė, kad V. G. pažinojo kaip artimą jo dukros Vilijos draugą su kuriuo ji draugavo 2005-2008 metais. V. G. dirbo UAB „S.“, kurioje jis dirbo gamybos vadovu, o A. U. buvo technikos direktorius. Nors oficialiai UAB „S.“ akcininku ir direktoriumi buvo S. K., tačiau tikrovėje savininku ir vadovu buvo A. U.. Apie tai, kad V. G. vardu iš AB „Šiaulių bankas“ yra paimtas kreditas jis sužinojo iš A. G.. V. G. buvo įsitikinęs, jog tai padarė A. U., kadangi V. G. pradėjus tuo domėtis, A. U. jį įtikino viską sutvarkysiąs. Kuomet jis apie tai paklausė A. U., tai tas pasakė, jog nesijaudintų, jog viskas bus sutvarkyta. Tiek iš A. U. tokio pasakymo, tiek iš kitų aplinkybių jis suprato, kad A. U. galėjo pasinaudoti V. G. asmens duomenimis. Jis mano, jog V. G. vardu banko kreditą paėmė A. U.. Dėl kokių priežasčių A. U. tai padarė tiksliai pasakyti negali. Prie tokių savo parodymų liudytojas R. T. liko ir akistatos su A. U. metu (2 t. b. l. 133-136). Tačiau šio liudytojo parodymai yra vertinami kaip nepatikimi, nes šis liudytojas nurodė tik prielaidas, kad A. U. galėjo pasinaudoti V. G. asmens duomenimis ir objektyviais įrodymais nepagrįstu manymu, jog V. G. vardu banko kreditą paėmė A. U., tačiau dėl kokių priežasčių A. U. tai padarė tiksliai pasakyti negalėjo. Be to, pažymėtina ir tai, kad pinigai įmonėje buvo gauti iš V. G. sąskaitos, kuris tuo metu buvo R. T. dukros V. J. draugas (tai patvirtino ir ji pati), o A. U. nurodė, kad jam apie gautą paskolą pranešė būtent R. T., be to, kaip seka iš paties R. T. parodymų, jis buvo vienintelis įmonės „J. ir K.“ akcininkas ir tai patvirtina A. U. parodymus, dėl šio liudytojo suinteresuotumo gauti paskolą įmonės veiklai.

Liudytoja R. V. parodė, kad AB „Šiaulių bankas“ Kauno filiale dirbo vadybininke. Prašymą kreditui gauti ir reikalaujamus dokumentus kliento vardu galėjo pateikti, bet kas (nebuvo griežtai reikalaujama, kad, tai darytų pats klientas), tačiau sutartį pasirašydavo tik pats klientas. Sutartis buvo pasirašoma kreditų vadybininkui, t.y. jai matant. Kitų aplinkybių, svarbių įrodyti A. U. kaltę pagal BK 182 str. 2 d., ši liudytoja nenurodė. Analogiškai vertinami ir liudytojų J. G., J. A., V. J. parodymai.

Kaip matyti iš bylos medžiagos pats A. U. viso bylos tyrimo metu nuosekliai nurodė, kad apie paskolą jam tapo žinoma tik tada, kai įmonė „J.“, kuriai jis tuo metu vadovavo, gavo pinigus. V. G. pas jį įmonėje nedirbo, jis dirbo „S.“ ir šio asmens dokumentų jis niekada neturėjo, taip pat nematė ir pažymos. R. T. buvo šios įmonės akcininkas ir tiesiogiai bendravo su V. G.. Apie dokumentų rengimą banke jis nieko nežinojo. Kad įgyvendintas sumanymas pamatė, kai iš V. G. sąskaitos buvo pervesta 40000 Lt.. R. T. pranešė, kad bus, ar yra pinigai ir bus panaudoti įmonės reikmėms. Gal dalį pinigų išsigrynino, kurie galėjo būti panaudoti įmonės reikalams. V. G. paskolai dengti galėjo įnešti keletą kartų, jo prašė R. T. padengti už V. G. paskolą. Pinigai gauti per įmonę. Tokių kaltinamojo parodymų nepaneigia ir kiti byloje ištirti įrodymai.

Pirmosios instancijos teismas A. U. kaltę grindė ir rašytiniais bylos duomenimis, t. y. 2009-06-01 V. G. pareiškimu (1 t., b. l. 9), 2012-08-22 valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus pranešimu Nr. 7.29)S-50644 (1 t., b. l. 117-120), 2012-10-09 AB Šiaulių bankas raštu Nr. 0716/12 (1 t., b. l. 122, 155), 2013-05-14 AB Šiaulių bankas raštu Nr. 0409/13 (2 t., b. l. 46), tačiau šie byloje esantys dokumentai tik patvirtina paties įvykio aplinkybes, tačiau neįrodo A. U. kaltės. Pažymėtina ir tai, kad apylinkės teismas A. U. kaltę grindė 2012-11-26 FNTT prie LR VRM Kauno apygardos valdybos NVTS vyr. tyrėjo tarnybiniu pranešimu ir dokumentų kopijomis, iš kurių nustatyta, kad iš V. G. sąskaitos gauta 40000 litų suma įtraukta apyvartos žiniaraštyje (1 t., b. l. 99-106), tačiau šie byloje esantys dokumentai taip pat neįrodo A. U. kaltės, nes jie tik patvirtina, kad įmonė „J. ir K.“ šiuos pinigus gavo (ko neneigia ir pats A. U.) įmonės įsipareigojimams dengti ir atsiskaitymams atlikti, tačiau neįrodo, kad jis apgaulės būdu siekė jo vadovaujamos įmonės UAB „J. ir K.“ naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą.

Skundžiamame nuosprendyje A. U. kaltė yra grindžiama ir byloje esančiomis specialisto išvadomis - 2012-02-08 specialisto išvada Nr. 20-4-IS1-238 (1 t., b. l. 68-69), 2012-02-09 specialisto išvada Nr. 20-4-IS1-247 (1 t., b. l. 75-76), 2013-03-19 specialisto išvada Nr. 20-4-IS1-391 (1 t., b. l. 128-131), tačiau 2012-02-08 specialisto išvada tik įrodo, kad AB Šiaulių bankas 2007-07-18 kredito paraiškoje fiziniams asmenims pasirašė ne V. G., o kitas asmuo pamėgdžiojant V. G. parašus. Tuo tarpu kitos dvi specialisto išvados yra prieštaringos. Iš 2012-02-09 specialisto išvados Nr. 20-4-IS1-247 matyti, kad V. G. vardu pasirašytus parašus, esančius dviejuose AB Šiaulių bankas 2008-04-28, 2008-08-18 pareiškimuose gryniesiems pinigams įmokėti Nr. 878383, 225099, skiltyje „įnešėjo parašas“, dviejuose AB Šiaulių bankas 2008-01-31, 2008-11-28 kasos pajamų orderiuose Nr. 825152, 459315, skiltyje „Įnešėjo parašas“ pasirašė ne V. G.. Paminėtuose dokumentuose už V. G. pasirašė A. U. pamėgdžiojant V. G. parašą. Tuo tarpu 2013-03-19 specialisto išvadoje Nr. 20-4-IS1-391 be kita ko nurodyta, kad tirti pateiktame AB ŠIAULIŲ BANKAS pareiškime gryniesiems pinigams įmokėti 2008-01-31 Nr. 825152, esantį V. G. vardu pasirašytą parašą parašė ne V. G., o kitas asmuo, pamėgdžiojant V. G. parašą. Atsakyti į klausimą, ar už V. G. pasirašė V. R., R. V., A. U., R. T. ir S. K., nėra galimybės, kadangi tiriamieji parašai pasirašyti pamėgdžiojant V. G. parašus, o pamėgdžiotuose parašuose paprastai lieka nedaug paties pasirašiusio asmens rašto požymių, neatsiskleidžia to asmens rašymo ypatumai. Atkreiptinas dėmesys, kad abi pastarosios išvados parengtos to paties specialisto, kuris jose, nurodytoje dalyje, davė viena kitai prieštaraujančias išvadas, todėl šios dvi išvados kelia pagrįstų abejonių.

Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad A. U. nuo 2007-09-28 iki 2009-01-20 darė įnašus V. G. vardu kreditoriui – Šiaulių bankui, tačiau vien ši aplinkybė neduoda pagrindo teigti, jog A. U. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 str. 2 d., o įmokas darė siekdamas paslėpti padarytą nusikaltimą – šios aplinkybės iš esmės grindžiamos prielaidomis. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu aptariama aplinkybė tik patvirtina, jog A. U. V. G. vardu grąžindamas didžiąją dalį įmonėje kaip iš V. G. gautos pinigų sumos veikė būdamas įsitikinęs, jog įmonę ir V. G. sieja civiliniai teisiniai santykiai.

Kaip jau minėta, A. U. kaltė buvo grindžiama V. G. parodymais, kurie negali būti laikomi savarankišku įrodymų šaltiniu, nes apylinkės teismui jų nepavyko patikrinti, o liudytojo R. T. parodymai kelia abejones dėl jo kaip pagrindinio akcininko suinteresuotumo šioje byloje, konfliktiškų santykių su A. U. ir parodymuose pateiktų prielaidų, be to, šie parodymai vėlgi niekaip nepatvirtina A. U. kaltės. Kiti aukščiau išdėstyti liudytojų parodymai ir rašytinė bylos medžiaga, įskaitant tris specialisto išvadas, neįrodo, kad A. U. padarė jam inkriminuojamą nusikaltimą, numatytą BK 182 str. 2 d.. Ištirti įrodymai neduoda jokio pagrindo teigti, kad A. U. iš nenustatyto asmens būtų gavęs UAB „S.“ dirbančio V. G. asmens tapatybės kortelę ir suklastotą 2007-07-17 UAB „S.“ pažymą apie tariamas V. G. pajamas ir, kad minimus dokumentus būtų perdavęs nenustatytam asmeniui, kuris vėliau veikdamas kaip V. G. iš banko gavo 40000 litų kreditą ar, kad būtent jis būtų suklastojęs ir pateikęs V. G. vardu mokėjimo nurodymą dėl 40000 litų pervedimo iš V. G. sąskaitos į UAB „J. ir K.“ sąskaitą. Pažymėtina ir tai, kad kaip matyti iš banko pažymos, aptariamas mokėjimo nurodymo originalas nėra išlikęs (b. l. 64, t. 1).

A. U. inkriminuojama tai, kad šį nusikaltimą jis padarė bendrininkų grupėje, tačiau iš kaltinimo bei bylos medžiagos matyti, kad toks bendrininkas bylos duomenimis nenustatytas, todėl neaišku kuo remiantis buvo nustatytas bendrininkavimas – jokių įrodymų patvirtinančių buvus bendrininkavimą byloje nėra, juo labiau patikimų įrodymų, kad A. U. buvo aptariamos nusikalstamos veikos vykdytojas. Įrodymų, kad A. U. klastojo kaltinime minimus dokumentus nėra, taip pat surinktais įrodymais nebuvo nustatyta, kad suklastotus dokumentus pateikė jis, todėl tik tai, kad į įmonės sąskaitą buvo pervesti pinigai, nepatvirtina fakto, jog būtent A. U. naudojo apgaulę siekdamas įmonės naudai įgyti didelės vertės turtą ir, kad jis minėtą pinigų sumą gavus ir ją apskaičius įmonės apskaitoje, žinojo, kad ji gauta be V. G. žinios, t.y. suklastojus atitinkamus dokumentus bei panaudojant apgaulę. Aplinkybė, kur vėliau šie pinigai ir kaip buvo panaudoti veikos kvalifikacijai reikšmės neturi, kadangi dėl jų panaudojimo teisėtumo A. U. nėra kaltinamas.

Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse yra ne kartą pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber, Messegué and Jabardo v. Spain, judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgment of 20 March 2001 ir kt.). Taigi, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014). Be to, duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014). Neįrodytas kaltumas tolygus įrodytam nekaltumui, tokia pozicija išreiškia nekaltumo prezumpcijos (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str., Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 1 d., BPK 44 str. 6 d.) taikymą baudžiamajame procese.

Įvertinus paminėtas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, iš tuo pažeidė BPK 20 str. 4 ir 5 dalių, 305 str. nuostatas ir priėmė nepagrįstą bei neteisėtą apkaltinamąjį nuosprendį A. U. atžvilgiu. Teismas, remdamasis in dubio pro reo principu, nurodančiu, kad bet kokios abe­jo­nės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai, sprendžia, kad byloje išnaudojus visas galimybes ir nesurin­kus neabe­jotinų įrodymų, patikimai patvir­tinančių, kad A. U. atliko jam inkriminuojamus veiksmus, abejones dėl šios nusikalstamos veikos aiš­ki­na kal­ti­na­mojo naudai ir daro išvadą, jog nuteistojo gynėjos apeliacinis skundas yra pagrįstas, todėl apkaltinamasis nuosprendis turi būti panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo nuteistasis A. U. išteisintinas, kadangi neįrodyta, jog jis dalyvavo darant nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 str. 2 d. (BPK 303 str. 5 d. 2 p., 329 str. 1 p.).

Kadangi skundžiamas nuosprendis naikinamas ir A. U. atžvilgiu priimamas išteisinamasis nuosprendis, nes neįrodyta, jog jis dalyvavo darant nusikalstamą veiką, todėl vadovaujantis BPK 115 str. 3 d. 1 p., Šiaulių banko civilinis ieškinys dėl 13740,09 Lt turtinės žalos atlyginimo atmetamas. Kadangi civilinis ieškinys atmetamas minėtu pagrindu, todėl apeliacinio skundo argumentai dėl civilinio ieškinio dydžio, jo pagrįstumo ir asmenų atsakomybės dėl žalos susidarymo yra nevertinami.

Dėl prokuroro apeliacinio skundo

Iš prokuroro apeliacinio skundo matyti, kad jis ginčija tik tą skundžiamo nuosprendžio dalį, kuria A. U. paskirta bausmė, t. y. prašo pagal BK 182 str. 2 d. A. U. paskirti griežtesnę - 4 metų, laisvės atėmimo bausmę. Taip pat prokuroras nurodo tokį savo reikalavimą pagrindžiančius argumentus, tačiau atsižvelgus į aukščiau išdėstytas aplinkybes ir padarytas išvadas, kad skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, ko pagrindu turi būti panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo A. U. išteisinamas pagal BK 182 str. 2 d., konstatuojama, kad vertinti A. U. naikintinu nuosprendžiu paskirtos bausmės pagrįstumą ir dydį pagrindo nėra. Todėl prokuroro apeliacinis skundas yra atmetamas nevertinant A. U. skundžiamu nuosprendžiu spręsto bausmės klausimo.

Kadangi šioje byloje nusikalstamą veiką padaręs asmuo ar asmenys lieka nenustatyti, todėl vadovaujantis BPK 303 str. 6 d., byla perduodama prokurorui, kad šis imtųsi priemonių tą nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui nustatyti.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 31 d. nuosprendį, kuriuo A. U. nuteistas pagal BK 182 str. 2 d., taikant BK 54 str. 3 d. - 50 MGL, t. y. 6500 Lt (1882,53 Eur) bauda, ją įpareigojant sumokėti lygiomis dalimis per 5 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, panaikinti ir priimti naują nuosprendį: A. U. išteisinti pagal BK 182 str. 2 d., neįrodžius, kad jis dalyvavo darant šią nusikalstamą veiką (BPK 303 str. 5 d. 2 p.).

AB Šiaulių banko civilinį ieškinį dėl 13740,09 Lt turtinės žalos atlyginimo atmesti.

Prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Bylą perduoti prokurorui, kad šis imtųsi priemonių nustatyti šią nusikalstamą veiką padariusį asmenį.