Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo D. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. K. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

1. Pareiškėjas D. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2021 m. rugsėjo 27 d. sprendimą Nr. S-125 (toliau – ir Komisijos Sprendimas); 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Inspekcija, VMI, atsakovas) 2021 m. liepos 7 d. sprendimą Nr. 68-48 (toliau – ir Inspekcijos, VMI Sprendimas); 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad ginčijamais Inspekcijos ir Komisijos sprendimais jo 2013–2016 m. gautos pajamos (iš esmės gautos iš transporto priemonių pardavimo veiklos) pripažintos pareiškėjo individualios veiklos pajamomis, apmokestinant jas gyventojų pajamų mokesčiu (toliau – GPM), privalomojo sveikatos draudimo (toliau – PSD) įmoka ir valstybinio socialinio draudimo (toliau – VSD) įmoka.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad jis dirbo pagal darbo sutartį ir niekada nesiekė užsiimti jokia papildoma ekonomine veikla. Laikotarpiu, kuriuo Inspekcija nustatė, kad pareiškėjas vykdė individualią veiklą, jis nebuvo Lietuvoje, dirbo užsienyje ((duomenys neskelbtini)). Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad sandoriai turi būti vertinami neatsiribojant nuo fakto, jog tam tikrais atvejais, nors asmuo ir gauna ekonominės naudos, tai gali būti ne pagrindinis sandorių sudarymo tikslas, o, pavyzdžiui, tiesiog teisės į nuosavybę realizavimas arba atsitiktinio pobūdžio sandoris, kuris neturi nieko bendro su ketinimu vykdyti verslą.

4. Pareiškėjas pažymėjo, kad 2013 m. parduotos transporto priemonės buvo šeimos nuosavybė, apie tai patvirtino ir pareiškėjo sutuoktinė bei kiti liudytojai. Perleisdamas transporto priemones pareiškėjas neturėjo tikslo gauti ekonominę naudą iš sudaromų sandorių, o turėjo tikslą parduoti šeimoje nebenaudojamas transporto priemones. Pareiškėjo įsitikinimu, Inspekcijos teiginiai, kad sandoriai buvo sudaryti labai greitai, ar tai, jog transporto priemonės nebuvo eksploatuotos Lietuvos Respublikoje, neįrodo ekonominės naudos siekimo. Pareiškėjas mano, kad Inspekcija turėjo įvertinti tikruosius sandorių tikslus, t. y. turėjo atsižvelgti į tai, kad šeimos transporto priemonės buvo parduotos už mažą kainą.

5. Pareiškėjas teigė, kad jis nesudarė nuolatinių sandorių. Keli sandoriai buvo sudaryti 2013 m. ir vienas sandoris 2015 m. Dėl to skundžiamuose sprendimuose yra padaryta neteisinga išvada, kad buvo vykdoma tęstinė individuali veikla nuo 2013 m. iki 2016 m. Pareiškėjo nuomone, vienos transporto priemonės pardavimas per vienerių metų laikotarpį nėra laikoma individualia veikla nei pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – GPMĮ) nuostatas, nei pagal nusistovėjusią teismų praktiką.

6. Pareiškėjas nesutiko su Inspekcijos išvadomis dėl Opel Astra automobilio pardavimo. Pareiškėjas nurodė, kad pagal valstybės įmonės (toliau – VĮ) „Regitra“ duomenimis jo vardu nebuvo įregistruotos transporto priemonės Opel Astra. Šio automobilio pirkėja V. K. 2018 m. birželio 15 d. paaiškinime neteigė, jog minėtą transporto priemonę įsigijo iš pareiškėjo. Ji nurodė, kad transporto priemonę įsigijo už 7 000 Lt ir mokėjo grynaisiais pinigais. Pareiškėjas mano, kad šios aplinkybės paneigia Inspekcijos sprendime nurodytas aplinkybes apie transporto priemonės pardavimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir pardavimo kainą.

7. Pareiškėjo įsitikinimu, nebuvo nustatyti visi privalomi individualios veiklos požymiai, todėl Inspekcija neįrodė, kad 2013–2016 m. buvo vykdoma individuali veikla. Pripažinus, kad nebuvo vykdoma individuali veikla, neatsirastų pareigos mokėti VSD įmokas.

8. Pareiškėjas teigė, kad mokestinio patikrinimo metu jis bendradarbiavo su Inspekcija, teikė dokumentus, todėl nesutinka su jam skirta 30 procentų bauda (20 Eur). Pareiškėjas taip pat mano, kad jis turėtų būti atleistas nuo delspinigių mokėjimo, nes apie pareigą vesti buhalteriją jis sužinojo tik 2021 m. liepos 7 d.

9. Atsakovas VMI atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

10. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo veikla atitinka visus individualios veiklos požymius. Pareiškėjas 2013–2015 m. įsigijo transporto priemones, jas apdraudė ir pardavė savarankiškai, savo valia ir nuožiūra, kitų asmenų įtaka transporto priemonių pardavimo sandoriams sudaryti nenustatyta. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu pardavė 9 transporto priemones: 2013 m. jis pardavė 7 lengvuosius automobilius – Renault Laguna (kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini)), Renault Megane Scenic (kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini)), Renault Megane Scenic (kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini)), Renault Laguna (kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini)), Citroen C8 (kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini)), Audi A4 (kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini)), Citroen XSARA Picasso (kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini)); 2014 m. pardavė 1 lengvąjį automobilį Opel Astra (kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini)); 2015 m. pardavė 1 lengvąjį automobilį Renault Clio (kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini)). Atsakovo teigimu, pareiškėjo transporto priemonių pardavimo veiklos tęstinumas įrodytas per konkrečius sandorių skaičius atitinkamais laikotarpiais. Be to, pats pareiškėjas skunduose patvirtino, jog 2013 m. ir 2015 m. jis vykdė transporto priemonių pardavimus. Atsakovo nuomone, neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjas už transporto priemonių pardavimą gavo pajamas: 2013 m. – 28 830 Lt; 2014 m. – 5 000 Lt; 2015 m. – 650 Eur. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo daryti išvadą dėl aptariamų transporto priemonių pardavimų priskyrimo atsitiktiniams, asmeninio pobūdžio sandoriams.

11. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas turėjo transporto priemonių (122 vnt.) dokumentus, reikalingus draudimui, savarankiškai ir tęstinį laikotarpį pats draudė transporto priemones. Dauguma asmenų, įsigijusių pareiškėjo vardu draustas transporto priemones, Inspekcijai pateiktuose paaiškinimuose nurodė, kad pardavėją susirado pagal skelbimus internete. Pagal uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Diginet LTU“ pateiktą informaciją Inspekcija nustatė, jog pareiškėjas naudojosi www.autoplius.lt portalu, kai skelbė apie automobilių ar jų detalių pardavimą, nuomą. Atsakovas pagal VĮ „Regitra“ pateiktas transporto priemonių pirkimo pardavimo sutarčių kopijas, banko išrašus, fizinių asmenų pateiktus paaiškinimus, UAB „Diginet LTU“, (duomenys neskelbtini) mokesčių administratoriaus pateiktą informaciją taip pat nustatė, kad 2013–2016 m. pareiškėjas įsigijo 17, pardavė 14 automobilių, t. y. 2013 m. – 7, 2014 m. – 2, 2015 m. – 3, 2016 m. – 2 automobilius.

12. Atsakovo nuomone, pareiškėjas 2013–2016 m. atitiko GPMĮ 4 straipsnio 1 dalies 2 punkte išdėstytas nuostatas, t. y. buvo nuolatinis Lietuvos gyventojas. Pareiškėjas 2013–2016 m. teikė Metines pajamų deklaracijas (forma GPM308) (teikiamas tik nuolatinių Lietuvos gyventojų), kuriose deklaravo su darbo santykiais susijusias pajamas, gautas Lietuvoje. Savo gyvenamąją vietą jis deklaravo Lietuvoje, išskyrus laikotarpį nuo 2016 m. kovo 2 d. iki 2016 m. spalio 28 d., kai ji buvo deklaruota (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu kartu su sutuoktine įsigijo nekilnojamąjį turtą Lietuvoje. Be to, pareiškėjas vykdė individualią veiklą Lietuvoje ir iš šios veiklos gavo pajamų. Įnešė į savo banko sąskaitas grynuosius pinigus ir išsiėmė juos Lietuvoje. Atsakovo įsitikinimu, šių aplinkybių pakanka konstatuoti, kad pareiškėjo asmeninių, socialinių, ekonominių interesų vieta analizuojamu mokestiniu laikotarpiu buvo Lietuva.

13. Atsakovas akcentavo, kad pareiškėjas nevykdė jam nustatytos pareigos bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, t. y. pareiškėjas nevykdė mokesčių administratoriaus nurodymų, nepateikė papildomų dokumentų ir paaiškinimų dėl tikrinamo dalyko, todėl pareiškėjui pagrįstai skirta 30 procentų dydžio bauda. Pareiškėjas negali būti atleistas nuo delspinigių mokėjimo, nes nenustatyta, kad jis mokestinės prievolės neįvykdė dėl nuo jo valios nepriklausančių priežasčių.

II.

14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. birželio 1 d. sprendimu atmetė pareiškėjo D. K. skundą.

15. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atliko pareiškėjo nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. GPM, PSD ir VSD įmokų apskaičiavimo ir sumokėjimo teisingumo pakartotinį patikrinimą ir 2020 m. rugpjūčio 17 d. surašė patikrinimo aktą Nr. (42.59) FR0680-375 (toliau – Patikrinimo aktas), kuriuo pareiškėjui papildomai apskaičiavo 946,62 Eur GPM, 1 164,80 Eur PSD įmokų ir 3 688,50 Eur VSD įmokų, nustačius, kad pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu, neįregistravęs individualios veiklos, vykdė transporto priemonių pardavimo veiklą. Mokestinis patikrinimas buvo pradėtas Inspekcijos 2018 m. gegužės 21 d. pavedimu tikrinti Nr. (42.72)FR0773-1061. Inspekcija 2020 m. spalio 30 d. sprendimu Nr. (42.59)-FR0682-420 patvirtino Patikrinimo akte papildomai apskaičiuotas 946,62 Eur GPM, 1 164,80 Eur PSD ir 3 688,50 Eur VSD įmokas, apskaičiavo 447,69 Eur GPM delspinigių, skyrė 283,99 Eur GPM, 1 844,25 Eur VSD ir 582,40 Eur PSD įmokų baudas. Inspekcija, išnagrinėjusi pareiškėjo 2020 m. lapkričio 17 d. skundą, 2021 m. sausio 22 d. sprendimu Nr. 68-5 pakeitė Inspekcijos 2020 m. spalio 30 d. sprendimą Nr. (42.59)-FR0682-420 ir nurodė sumokėti 66,90 Eur GPM, 35,54 Eur GPM delspinigių, 20 Eur GPM baudą, 63,86 Eur PSD įmokų, 32 Eur PSD įmokų baudą, 202,23 Eur VSD įmokų, 101 Eur VSD įmokų baudą. Pareiškėjas, nesutikdamas su Inspekcijos 2021 m. sausio 22 d. sprendimu Nr. 68-5, pateikė skundą Komisijai, kuri 2021 m. balandžio 19 d. sprendimu Nr. S-48 (7-24/2021) nusprendė panaikinti Inspekcijos 2021 m. sausio 22 d. sprendimą Nr. 68-5 ir perdavė pareiškėjo skundą Inspekcijai nagrinėti iš naujo. Inspekcija, iš naujo išnagrinėjusi pareiškėjo 2020 m. lapkričio 17 d. skundą, 2021 m. liepos 7 d. sprendimu Nr. 68-48 nusprendė pakeisti Inspekcijos 2020 m. spalio 30 d. sprendimą Nr. (42.59)-FR0682-420 ir nurodė sumokėti 66,90 Eur GPM, 35,54 Eur GPM delspinigių, 20 Eur GPM baudą, 63,86 Eur PSD įmokų, 32 Eur PSD įmokų baudą, 202,23 Eur VSD įmokų, 101 Eur VSD įmokų baudą. Sprendimas buvo pakeistas dėl to, kad byloje nebuvo tiesioginių įrodymų dėl sprendime nurodytų tam tikrų transporto priemonių, t. y. kad būtent pareiškėjas jas pardavė ir gavo pajamas už jų pardavimą. Vien transporto priemonių apdraudimo pareiškėjo vardu fakto nepakako pripažinti už minėtas transporto priemones pirkėjų sumokėtas sumas pareiškėjo pajamomis. Pareiškėjas, nesutikdamas su Inspekcijos 2021 m. liepos 7 d. sprendimu Nr. 68-48, pateikė skundą Komisijai, kuri 2021 m. rugsėjo 27 d. sprendimu Nr. S-125 (7-112/2021) nusprendė patvirtinti Inspekcijos 2021 m. liepos 7 d. sprendimą Nr. 68-48.

16. Teismas nurodė, kad byloje yra pateikti duomenys, jog pareiškėjas nuo 2013 m. iki 2016 m. įsigijo 17 transporto priemonių, pardavė 14. Veiklos vykdymo tikslu pareiškėjas 2013–2016 m. www.autoplius.lt internetinėje svetainėje talpino skelbimus apie transporto priemonių pardavimą. Taip pat nustatyta, jog pareiškėjas savo vardu 2013–2016 m. apdraudė 122 automobilius, iš jų: 2013 m. – 64, 2014 m. – 18, 2015 m. – 25, 2016 m. – 15 automobilių. Dalis pareiškėjo vardu draustų automobilių: 2013 m. – 53, 2014 m. – 14, 2015 m. – 15, 2016 m. – 9 automobiliai (iš viso 91), nėra įregistruoti VĮ „Regitra“ duomenyse. Daugelį draustų automobilių pareiškėjas įformino įmonių UAB „Vesema“ (buvo įdarbintas kelioms dienoms), UAB „Nasteka“, UAB „Aporsa“ ir kitų pirkėjų vardu. Pareiškėjo vardu draustus 8 automobilius įsigijo ne Lietuvos Respublikos piliečiai. Teismas taip pat nustatė, kad visų trijų bendrovių viena iš veiklos rūšių automobilių ir lengvųjų transporto priemonių pardavimas. Draudimo įmonės AB „Lietuvos draudimas“, AAS „BTA Baltic Insurance Company“, „Compensa Vienna Insurance Group“, ADB ir ADB „Gjensidige“ pateiktuose atsakymuose nurodė, kad automobilių draudėjas visada buvo pareiškėjas. Sutartys buvo sudarytos trumpam laikotarpiui, daugiausia mėnesiui, kai kurie automobiliai buvo drausti pakartotinai.

17. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neneigė, jog minėtu laikotarpiu jis įsigijo ir pardavė transporto priemones (išskyrus vieną – Opel Astra, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini)), tačiau pareiškėjas teigė, kad transporto priemonės buvo įgytos šeimos poreikiams tenkinti, o parduotos – siekiant atsinaujinti šeimos transporto priemones. Teismas akcentavo, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu sudarė Patikrinimo akte nurodytus transporto priemonių pardavimo sandorius ir gavo iš jų pajamų. Pareiškėjas teismui pateiktame skunde nepripažino, jog pajamos, kurias jis gavo sudaręs Patikrinimo akte nurodytų transporto priemonių pardavimo sandorius, yra gautos iš vykdytos individualios veiklos. Tačiau, teismo vertinimu, bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjo tikrinamuoju laikotarpiu vykdyta transporto priemonių pirkimo-pardavimo veikla buvo savarankiška. Pareiškėjas savarankiškai sprendė su šia veikla susijusius klausimus: organizavo transporto priemonių įsigijimą, talpino transporto priemonių pardavimo skelbimus interneto svetainėje www.autoplius.lt., sudarė transporto priemonių pardavimo sandorius, su juo buvo atsiskaityta, be kita ko, pareiškėjas rūpinosi ir transporto priemonių draudimu, remontu ir kt. klausimais. Mokesčių administratorius surinko duomenis (Telia Lietuva 2020 m. gegužės 7 d. raštas), kad pareiškėjui nuo 2011 m. rugpjūčio 10 d. iki 2015 m. spalio 5 d. priklausė telefono numeris, kuris skelbimuose buvo nurodomas kaip kontaktinis numeris, skelbiant apie transporto priemonių pardavimą. 2013–2016 m. pareiškėjo vardu buvo apdraustos 122 transporto priemonės, o pagal transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimą transporto priemones draudžia savininkai arba valdytojai. Tai, kad 91 transporto priemonė nebuvo įtraukta į VĮ „Regitra“ tvarkomą Lietuvos kelių transporto priemonių registrą, teismo vertinimu, nepaneigia pareiškėjo vykdytojos individualios veiklos savarankiškumo, masiškumo ir versliškumo. Teismas pažymėjo, kad formalus asmens neįvardijimas civiliniame sandoryje (transporto priemonės pirkimas-pardavimas) nepaneigia mokesčių teisės prasme dalyvavimo tam tikruose santykiuose, kai tai patvirtina kiti byloje surinkti duomenys, rašytiniai įrodymai.

18. Pasisakydamas dėl pareiškėjo ginčijamo Opel Astra automobilio įsigijimo ir pardavimo, teismas nurodė, kad už šios transporto priemonės įsigijimą pirkėja V. K. apmokėjo būtent pareiškėjui į banko sąskaitą, todėl pareiškėjo skunde dėstomi argumentai nepaneigia mokesčio administratoriaus nurodytų aplinkybių, grįstų rašytiniais įrodymais, jog pareiškėjas gavo pajamų ir iš šios transporto priemonės pardavimo (tarpininkavimo parduodant).

19. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo tikrinamuoju laikotarpiu vykdyta transporto priemonių pirkimo-pardavimo veikla buvo ne tik savarankiška, bet ir tęstinė. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu pardavė 9 transporto priemones. Pareiškėjas, vykdydamas transporto priemonių pardavimo veiklą, siekė gauti ekonominės naudos, nes visi tikrinamuoju laikotarpiu sudaryti sandoriai buvo atlygintino pobūdžio. Pareiškėjas už transporto priemonių pardavimą gavo pajamas: 2013 m. – 28 830 Lt; 2014 m. – 5 000 Lt; 2015 m. – 650 Eur.

20. Teismas, atsižvelgdamas į patikrinimo metu nustatytų aplinkybių visumą, darė išvadą, jog centrinis mokesčių administratorius pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo aktyvūs veiksmai, susiję su transporto priemonių įsigijimu, pardavimu ir apdraudimu atitinka GPMĮ 2 straipsnio 7 dalyje nustatytus individualios veiklos požymius, t. y. kad pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu vykdė transporto priemonių įsigijimo ir pardavimo ir / ar tarpininkavimo individualią veiklą. Pareiškėjas teismui nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog parduotas transporto priemones jis įsigijo ir naudojo asmeninėms reikmėms, kad transporto priemones įsigijo, turėdamas kitą tikslą, nei gauti pajamų iš vėlesnio jų pardavimo. Be to, trumpas transporto priemonių draudimo ir naudojimo laikotarpis patvirtino Inspekcijos išvadas, jog transporto priemonės nebuvo skirtos naudoti šeimai. Pareiškėjas nurodė, kad transporto priemonės įsigijimas buvo atsitiktinis, kas taip pat prieštarauja pareiškėjo teiginiui, jog įsigijimo tikslas buvo šeimos reikmės.

21. Kadangi pareiškėjas pateiktose metinėse deklaracijose aptariamų papildomų pajamų nedeklaravo (išskyrus 2015 m. parduotą Renault Clio), teismas sprendė, kad Inspekcija pagrįstai jam apskaičiavo papildomai GPM ir susijusias įmokas.

22. Vertindamas pareiškėjo argumentus, kad tikrinamuoju laikotarpiu jis buvo užsienio valstybės mokesčių mokėtojas, teismas nurodė, jog pareiškėjo pateiktos pažymos apie mokesčius, sumokėtus (duomenys neskelbtini), nesant juose įtrauktų Lietuvos Respublikoje gautų pajamų, nesudarė pagrindo daryti išvadą dėl pareiškėjo buvimo kitos valstybės rezidentu 2013–2016 m. Teismas sprendė, kad byloje pateikti duomenys patvirtina, jog pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu 2013–2016 m. atitiko GPMĮ 4 straipsnio 1 dalies 2 punkte išdėstytas nuostatas, t. y. buvo nuolatinis Lietuvos gyventojas.

23. Teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad jam nepagrįstai skirta 30 procentų bauda (20 Eur), nes jis bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi. Teismas pažymėjo, kad, kaip matyti iš Inspekcijos 2020 m. spalio 30 d. medžiagos (42.59)-FR0682-420, pareiškėjas jam nustatytos pareigos bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi neįvykdė: neatvyko nustatytu terminu, mokesčių administratoriaus nurodymo nevykdė ir nepateikė papildomų dokumentų ar paaiškinimų dėl tikrinamo dalyko. Pareiškėjas pats nedetalizavo bendradarbiavimo veiksmų, dėl kurių jam galėtų būti neskirta bauda arba sumažinta paskirtoji bauda.

24. Teismas taip pat nenustatė pagrindo atleisti pareiškėją nuo delspinigių mokėjimo. Teismas byloje nenustatė jokių aplinkybių, kurios galėtų būti prilyginamos nuo pareiškėjo valios nepriklausančioms aplinkybėms, kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti.

25. Teismas darė išvadą, kad Inspekcijos ir Komisijos priimti sprendimai yra pagrįsti ir teisėti, todėl nėra pagrindo juos naikinti, vadovaujantis pareiškėjo skundo argumentais.

III.

26. Pareiškėjas D. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jo skundą tenkinti, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas kartu su apeliaciniu skundu pateikia įrodymus: V. K. paaiškinimą; V. K. paaiškinimą; 2014 m. pajamų deklaraciją su vertimu; 2015 m. pajamų deklaraciją su vertimu; pranešimą apie pajamų mokestį 2016 m. su vertimu; pranešimą apie pajamų mokestį 2017 m. su vertimu; algalapį su vertimu; pranešimą apie įmoką 2013 m. gruodžio mėn. su vertimu; darbo pažymėjimą; registracijos liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini) su vertimu; nuosavybės teisės liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini) su vertinimu; vaiko gimimo (duomenys neskelbtini) paso kopiją; (duomenys neskelbtini) rezidento kortos kopiją; paaiškinimus teismui; UAB „Autogidas“, UAB „Kradis“ sąskaitas.

27. Pareiškėjas nurodo, kad teismo sprendime nurodyti faktai apie 17 įsigytų transporto priemonių ir 14 iš jų pardavimą yra panaikinti Inspekcijos, priimant 2021 m. liepos 7 d. sprendimą Nr. 68-48. Pareiškėjas mano, kad teismas, priimdamas sprendimą, nesigilino į skundžiamus individualius teisės aktus, neanalizavo, kas juose nurodyta, ko pasėkoje, nebuvo visapusiškai išnagrinėta administracinė byla. Be to, teismo padarytos išvados, kad pareiškėjas šių faktų neginčija, taip pat patvirtina, jog teismas nebuvo susipažinęs su pareiškėjo skundais ir atsakovo paaiškinimais.

28. Pareiškėjas pastebi, kad byloje nėra pateikta nė viena transporto priemonės draudimo sutartis, kuri patvirtintų faktines aplinkybes, jog draudimo sutartys buvo sudarytos ir pasirašytos pareiškėjo. Tuo tarpu byloje esantys rašytiniai įrodymai, kurie išduoti oficialių įstaigų ir institucijų, paneigia teismo padarytas išvadas apie transporto priemonių įsigijimus. Inspekcijai priimant sprendimus dėl mokestinių prievolių buvo konstatuota, kad nebuvo vykdoma individuali veikla, 9 transporto priemonių pirkimo pardavimo sutartys buvo vienkartinio pobūdžio sandoriai, todėl nėra aišku, kokiu pagrindu teismas padarė priešingas išvadas.

29. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Opel Astra (kėbulo numeris (duomenys neskelbtini)) kaina buvo 1 000 Lt, o ne teismo nurodyta 5 000 Lt suma. Be to, remiantis oficialiais VĮ „Regitra“ duomenimis šis automobilis niekada nebuvo įregistruotas pareiškėjo vardu.

30. Pareiškėjas pažymi, kad pakartotinis patikrinimas pagal jo skundą buvo atliekamas tame pačiame teritoriniame skyriuje, nors pagal VMI nuostatus tai turėjo atlikti centrinis administratorius, o ne skundžiamą sprendimą priėmęs teritorinis padalinys.

31. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad jis ginčo laikotarpiu vykdė individualią veiklą. Pareiškėjas pažymi, kad jis visą laiką dirbo pagal darbo santykius ir niekada nesiekė papildomai užsiimti jokia papildoma ekonomine veikla. Nurodytu laikotarpiu pareiškėjas nebuvo Lietuvoje. Jo pateiktos deklaracijos patvirtina faktus, kad tuo metu jis gyveno ir dirbo (duomenys neskelbtini). Be to, teismo posėdžio metu buvo pateikta (duomenys neskelbtini) rezidento korta, kuri patvirtina šias pareiškėjo nurodytas aplinkybes, tačiau teismas šių aplinkybių nevertino. Taip pat teismo sprendime nurodyti klaidingi faktai apie pareiškėjo gimusius vaikus, t. y. pareiškėjo dukra 2016 m. gimė ne Lietuvoje, o (duomenys neskelbtini).

32. Pareiškėjas akcentuoja, kad 2013 m. parduotos transporto priemonės buvo jo šeimos nuosavybė, apie tai patvirtino pareiškėjo sutuoktinė ir kiti liudytojai, todėl perleisdamas transporto priemones pareiškėjas neturėjo tikslo gauti ekonominės naudos iš sudaromų sandorių, tiesiog siekė parduoti šeimoje nebenaudojamas transporto priemones. Tuo tarpu atsakovo teiginiai, kad sandoriai buvo sudaryti labai greitai, ar kad transporto priemonės nebuvo eksploatuotos Lietuvos Respublikoje, neįrodo ekonominės naudos siekimo.

33. Pareiškėjo teigimu, teismas, priimdamas sprendimą, nevertino tikrųjų sandorių tikslų ir siekio gauti ekonominę naudą. Pasak pareiškėjo, patys sandoriai patvirtina faktus, kad transporto priemonės buvo parduodamos iš šeimos bendro ūkio, transporto priemonės buvo parduodamos pigia kaina. Pareiškėjas pažymi, kad byloje neginčijamai nustatyta, jog keli sandoriai buvo sudaryti 2013 m. ir vienas sandoris 2015 m., todėl nebuvo jokio veiklos tęstinumo, nes sandoriai nebuvo vykdomi 2014 m. ir 2016 m. Pareiškėjas mano, kad teismas sprendime nepagrįstai sprendė, jog buvo vykdoma tęstinė individuali veikla nuo 2013 iki 2016 m. Pareiškėjo įsitikinimu, vienos transporto priemonės pardavimas per vienerių metų laikotarpį nėra laikoma individualia veikla nei pagal GPMĮ nuostatas, nei pagal suformuotą teismų praktiką.

34. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad byloje nebuvo nustatyti visi privalomi individualios veiklos požymiai (veiklos savarankiškumas, versliškumas, tęstinumas, ekonominės naudos siekimas), todėl yra pagrindas konstatuoti, kad atsakovas neįrodė, jog 2013–2016 m. buvo vykdoma individuali veikla.

35. Pareiškėjas nesutinka su teismo argumentais, jog jis nevykdė jam nustatytos pareigos bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, neatvyko ir neteikė papildomų dokumentų ar paaiškinimų, ko pasėkoje, pareiškėjui buvo paskirta 30 procentų dydžio bauda. Pareiškėjas taip pat prašo atleisti jį nuo baudos ir delspinigių mokėjimo.

36. Atsakovas Inspekcija atsiliepime su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.

37. Atsakovas atsiliepime pakartoja faktines aplinkybes ir jų teisinį vertinimą, kuris buvo nurodytas atsakovo atsiliepime į pareiškėjo skundą. Atsakovas akcentuoja, kad pareiškėjas, turėdamas transporto priemonių dokumentus, reikalingus draudimui, savarankiškai ir tęstinį laikotarpį draudė transporto priemones ir gavo iš automobilių pardavimo pajamų, kurių nedeklaravo kaip transporto priemonių pardavimo individualios veiklos pajamų. Pareiškėjas pateiktose Metinėse pajamų deklaracijose (forma GPM308) už 2013–2016 m. pajamų, gautų už parduotus automobilius, nedeklaravo (išskyrus 2015 metais parduotą automobilį Renault Clio).

38. Atsakovas dėl transporto priemonės Opel Astra, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini) nurodė, kad pareiškėjas 2014 m. pardavė transporto priemonę Opel Astra už 7000 Lt. Už įsigytą transporto priemonę pirkėja V. K. 2014 m. birželio 11 d. pervedė pareiškėjui į banko sąskaitą 3000 Lt, o 2014 m. birželio 12 d. – 2000 Lt, iš viso 5000 Lt. Pagal pirkėjos paaiškinimą buvo sumokėta viso 7000 Lt. Pareiškėjas savo vardu 2013–2016 m. apdraudė net 122 automobilius, 2013 m. pirko ir pardavė 7 automobilius. Surinktų faktinių aplinkybių kontekste Inspekcija konstatavo, kad pareiškėjo veikla atitinka individualios veiklos požymius: savarankiškumas, tęstinumas, todėl minėtos 7000 Lt pajamos buvo priskirtos pareiškėjo individualios veiklos pajamoms.

39. Atsakovas kritiškai vertina pareiškėjo teiginius, kad automobiliai buvo įsigyti asmeninėms reikmėms. Pagal byloje surinktą medžiagą nėra pagrindo daryti išvadą dėl aptariamų transporto priemonių pardavimų priskyrimo atsitiktiniams, asmeninio pobūdžio sandoriams. Šią išvadą patvirtina mokesčių administratoriaus nustatytos aplinkybės bei jas pagrindžiantys byloje pateikti įrodymai. Pareiškėjas 2013 m. įsigijo net 7 automobilius, kurie tik įsigijus, kelių dienų ar mėnesių bėgyje buvo parduoti. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjo transporto priemonių pardavimo veiklos tęstinumo pasireiškimas yra akivaizdus per konkrečius sandorių skaičius atitinkamais laikotarpiais. Be to, pats pareiškėjas skunde bei Komisijos posėdžio metu patvirtino 2013 m. ir 2015 m. vykdytus transporto priemonių pardavimus.

40. Atsakovas teigia, kad pareiškėjas tikrinamuoju 2013–2016 m. laikotarpiu atitiko GPMĮ 4 straipsnio 1 dalies 2 punkte išdėstytas nuostatas, t. y. buvo nuolatinis Lietuvos gyventojas. Tokią išvadą galima daryti, atsižvelgiant į byloje nustatytų aplinkybių visumą: pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu (2013–2016 m.) teikė Metines pajamų deklaracijas (forma GPM308) (teikiamas tik nuolatinių Lietuvos gyventojų), kuriose deklaravo su darbo santykiais susijusias pajamas, gautas Lietuvoje; pareiškėjas 2013–2016 m. mokestiniu laikotarpiu savo gyvenamąją vietą deklaravo Lietuvoje, išskyrus laikotarpį nuo 2016 m. kovo 2 d. iki 2016 m. spalio 28 d., kai ji buvo deklaruota (duomenys neskelbtini); pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu kartu su sutuoktine įsigijo nekilnojamąjį turtą Lietuvoje; pareiškėjas vykdė individualią veiklą Lietuvoje ir iš šios veiklos gavo pajamų; tikrinamuoju laikotarpiu įnešė į savo banko sąskaitas grynuosius pinigus ir išsiėmė juos Lietuvoje.

41. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjui bauda paskirta pagrįstai, nes jis nevykdė pareigos bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi. Taip pat byloje nenustatyta aplinkybių, kurias būtų galima prilyginti force majeure ar kitoms nuo pareiškėjo valios nepriklausančioms aplinkybėms, kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti, todėl pareiškėjas negali būti atleistas nuo delspinigių mokėjimo.

IV.

42. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. gruodžio 6 d. nutartimi atnaujino bylos nagrinėjimą iš esmės ir įpareigojo atsakovą VMI iki 2023 m. gruodžio 29 d. pateikti teismui rašytinius paaiškinimus, kuriuose būtų pasisakoma dėl pareiškėjo su apeliaciniu skundu pateiktų papildomų dokumentų su vertimais bei jų reikšmės sprendžiant dėl pareiškėjo rezidavimo vietos nustatymo.

43. Atsakovas VMI pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir (duomenys neskelbtini) Respublikos Vyriausybės sutarties dėl pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo ir fiskalinių pažeidimų išvengimo (toliau – Sutartis) 4 straipsnio („Rezidentas“) 1 paragrafo nuostatas, sąvoka „Susitariančiosios Valstybės rezidentas“ reiškia bet kokį asmenį, kuris pagal tos Valstybės įstatymus apmokestinamas joje jo nuolatinės gyvenamosios vietos, buvimo vietos, vadovybės buvimo vietos, inkorporacijos vietos arba bet kokio kito panašaus požymio pagrindu. Bet ši sąvoka neapima jokio asmens, kuris toje Valstybėje apmokestinamas tik todėl, kad toje Valstybėje turi pajamų šaltinį ar kapitalo. Sutarties 4 straipsnio 2 paragrafe nurodyta, kad jeigu pagal 1 paragrafo nuostatas fizinis asmuo yra abiejų Susitariančiųjų Valstybių rezidentas, jo statusas apibrėžiamas taip: a) jis laikomas rezidentu tos Valstybės, kurioje jis savo dispozicijoje turi pastovią gyvenamąją vietą; jeigu jis savo dispozicijoje turi pastovią gyvenamąją vietą abiejose Valstybėse, tai laikomas rezidentu tik tos Valstybės, su kuria turi glaudesnius asmeninius ir ekonominius ryšius (gyvybinių interesų centras); b) jeigu negalima nustatyti Valstybės, kurioje yra jo gyvybinių interesų centras, arba jeigu jis nei vienoje Valstybėje neturi pastovios gyvenamosios vietos, tai laikomas rezidentu tik tos Valstybės, kurioje jis paprastai gyvena; c) jeigu jis paprastai gyvena abiejose Valstybėse arba negyvena nei vienoje jų, tai laikomas rezidentu tos Susitariančiosios Valstybės, kurios nacionalas jis yra; d) jeigu jis yra abiejų Valstybių arba nėra nė vienos jų nacionalas, tai Susitariančiųjų Valstybių kompetentingi asmenys sprendžia šį klausimą abipusiu susitarimu.

44. VMI pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėjo gyvenamoji vieta tikrinamuoju laikotarpiu buvo deklaruota Lietuvoje, išskyrus laikotarpį nuo 2016 m. kovo 2 d. iki 2016 m. spalio 28 d., kai buvo deklaruota (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas pateikė sąskaitą už aptarnavimus (pagrindinė nuomos sutartis, bendros išlaidos, liftas, vanduo, buitinių atliekų mokestis, šildymas, šaltas vanduo, mokestis už televiziją) (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), už 2013 m. gruodžio mėn. Tačiau gyvenamosios patalpos nuomos sutartis nėra pateikta, taip pat byloje nėra duomenų, kokiu laikotarpiu pareiškėjas naudojo ar nuomojo šias patalpas. VMI teigimu, vien tik pateikta sąskaita už 2013 m. gruodžio mėn. nepagrindžia, jog pareiškėjo nuolatinė gyvenamoji vieta nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. buvo (duomenys neskelbtini).

45. VMI akcentavo, kad pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu (2013–2016 m.) teikė Metines pajamų deklaracijas (forma GPM308) (teikiamas tik nuolatinių Lietuvos gyventojų), kuriose deklaravo su darbo santykiais susijusias pajamas, gautas Lietuvoje (2013–2016 m.). Nustatyta, kad atskaičius mokesčius pareiškėjas gavo su darbo santykiais susijusių pajamų (darbo užmokesčio): 2013 m. – 3 203 Lt, 2014 m. – 91 Lt, 2015 m. – 35 Eur ir 2016 m. – 273 Eur. VMI nuomone, pareiškėjas, už tikrinamąjį laikotarpį pateikęs Metines pajamų deklaracijas (forma GPM308) (teikiamas tik nuolatinių Lietuvos gyventojų), pats savo pagrindine mokestinio rezidavimo vieta sąmoningai laikė ir savo valiniais veiksmais pripažino Lietuvos Respubliką.

46. VMI nurodė, kad nors pareiškėjas teigė, jog jo visi 4 vaikai yra gimę (duomenys neskelbtini), tačiau turimais duomenimis gimus vaikams, artimiausiu, kelių mėnesių laikotarpiu būdavo registruojami jų atvykimai į Lietuvą. Taip pat pareiškėjas 2014–2016 metų laikotarpiu Lietuvoje įsigijo nekilnojamojo turto, nors, kaip pats tvirtino, nuo 2013 m. liepos mėn. iki 2016 m. gruodžio 31 d. gyveno ir dirbo (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu Lietuvoje vykdė individualią veiklą ir iš šios veiklos gavo pajamų, Lietuvoje įnešė grynuosius pinigus į savo banko sąskaitas bei juos išsiėmė.

47. VMI nuomone, pareiškėjo pateikti dokumentai nepatvirtina, kad jis tikrinamuoju laikotarpiu buvo ne Lietuvos rezidentas. Nagrinėjamu bylos atveju nėra įrodymu, kad (duomenys neskelbtini) buvo deklaruotos pareiškėjo pasaulinės pajamos ir kad šiuo atveju (duomenys neskelbtini) mokesčių administratorius išdavė rezidavimo pažymą. Pareiškėjas pateikė dokumentą „TITRE DE SEJOUR“, kuris pasitelkus žodyną (https://www.tekstovertimas.lt/prancuzu-lietuviu/) verčiasi į „leidimas gyventi“. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas nepateikė šio dokumento vertimo į valstybinę kalbą. VMI teigimu, pareiškėjas atitinka GPMĮ 4 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytą kriterijų, t. y. pareiškėjo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta 2013–2016 metais buvo veikiau Lietuvoje nei (duomenys neskelbtini), taigi apmokestinimo GPM tikslais pareiškėjas laikytinas nuolatiniu Lietuvos gyventoju.

48. VMI taip pat pažymėjo, kad pareiškėjo papildomai pateikti dokumentai nesudaro pagrindo paneigti byloje nustatytas faktines aplinkybes, jog jis tikrinamuoju laikotarpiu vykdė individualią veiklą ir iš šios veiklos gavo pajamas.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

V.

49. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VMI 2021 m. liepos 7 d. sprendimo Nr. 68-48, kuriuo pareiškėjo 2013–2016 m. gautos pajamos (iš esmės gautos iš transporto priemonių pardavimo veiklos) pripažintos pareiškėjo individualios veiklos pajamomis, apmokestinant jas GPM, PSD ir VSD įmokomis, bei Komisijos 2021 m. rugsėjo 27 d. sprendimo Nr. S-125, kuriuo pareiškėjo skundas išnagrinėtas ikiteismine tvarka, teisėtumo.

50. VMI 2021 m. liepos 7 d. sprendimu Nr. 68-48 nurodė sumokėti pareiškėjui į biudžetą 66,90 Eur GPM, 35,54 Eur GPM delspinigių, 20 Eur GPM baudą, 63,86 Eur PSD įmokų, 32 Eur PSD įmokų baudą, 202,23 Eur VSD įmokų, 101 Eur VSD įmokų baudą.

51. Komisija patvirtino VMI 2021 m. liepos 7 d. sprendimą Nr. 68-48.

52. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą dėl VMI ir Komisijos sprendimų.

53. VMI sprendime nustatyta, kad pareiškėjas 2014 m. pardavė transporto priemonę Opel Astra, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), už 7 000 Lt. Šios 7 000 Lt pajamos buvo priskirtos pareiškėjo individualios veiklos pajamoms. Surinktų faktinių aplinkybių kontekste, atsižvelgiant į pareiškėjo veiklą, susijusią su transporto priemonių pardavimu, tikrinamu laikotarpiu VMI konstatavo, kad pareiškėjo veikla atitinka individualios veiklos požymius.

54. Pareiškėjas nesutinka su VMI ir teismo išvada, kad jis ginčo laikotarpiu vykdė individualią veiklą. Pareiškėjas pažymi, kad jis visą laiką dirbo pagal darbo sutartis ir niekada nesiekė papildomai užsiimti jokia papildoma ekonomine veikla. Nurodytu laikotarpiu pareiškėjas nebuvo Lietuvoje. Jo pateiktos deklaracijos patvirtina faktus, kad tuo metu jis gyveno ir dirbo (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas taip pat prašo atleisti jį nuo (30 procentų GPM paskirtos) baudos ir delspinigių mokėjimo.

55. Surinktų faktinių aplinkybių kontekste Inspekcija konstatavo, kad pareiškėjo veikla atitinka individualios veiklos požymius: savarankiškumas, tęstinumas, todėl minėtos 7 000 Lt pajamos buvo priskirtos pareiškėjo individualios veiklos pajamoms. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo transporto priemonių pardavimo veiklos tęstinumo pasireiškimas yra akivaizdus per konkrečius sandorių skaičius atitinkamais laikotarpiais. Atsakovas teigia, kad pareiškėjas tikrinamuoju 2013–2016 m. laikotarpiu atitiko GPMĮ 4 straipsnio 1 dalies 2 punkte išdėstytas nuostatas, t. y. buvo nuolatinis Lietuvos gyventojas. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjui bauda paskirta pagrįstai, nes jis nevykdė pareigos bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi. Taip pat byloje nenustatyta aplinkybių, dėl kurių pareiškėjas galėtų būti atleistas nuo delspinigių mokėjimo.

VI.

56. Skundžiamu VMI sprendimu pareiškėjo 2013–2016 m. gautos pajamos (iš esmės gautos iš transporto priemonių pardavimo veiklos) pripažintos pareiškėjo individualios veiklos pajamomis, apmokestinant jas GPM, PSD ir VSD įmokomis.

57. GPMĮ 2 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad individuali veikla – savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį: 1) savarankiška bet kokio pobūdžio komercinė arba gamybinė veikla, išskyrus nekilnojamųjų pagal prigimtį daiktų pardavimo ir (ar) nuomos veiklą, taip pat finansinių priemonių sandorius <...>.

58. VMI sprendime nustatyta, kad pareiškėjas 2014 m. pardavė transporto priemonę Opel Astra, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), už 7 000 Lt. Už įsigytą transporto priemonę pirkėja V. K. (toliau – pirkėja) pareiškėjui į banko sąskaitą 2014 m. birželio 11–12 d. pervedė 3 000 Lt bei 2 000 Lt. Pagal pirkėjos paaiškinimą buvo sumokėta iš viso 7 000 Lt. Minėtos 7 000 Lt pajamos buvo priskirtos pareiškėjo individualios veiklos pajamoms.

59. VMI atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas savo vardu 2013–2016 metais apdraudė 122 automobilius, 2013 m. pirko ir pardavė 7 automobilius. Surinktų faktinių aplinkybių kontekste VMI konstatavo, kad pareiškėjo veikla atitinka individualios veiklos požymius – savarankiškumą, tęstinumą.

60. VMI nustatė, kad pareiškėjas įsigijo 2013 m. 7 automobilius, minėti automobiliai tik įsigijus, kelių dienų ar mėnesių bėgyje buvo parduoti. Inspekcija konstatavo, kad apskaičiuojant 2013 m. transporto priemonių pardavimo individualios veiklos apmokestinamąsias pajamas pareiškėjui mokestinės prievolės neatsiranda, kadangi patirtos išlaidos yra didesnės už gautas pajamas.

61. VMI nustatė, kad pareiškėjas 2014 metais pirko vieną automobilį, jį pardavė 2015 metais, pajamų už automobilį negavo, todėl mokėtino GPM neskaičiavo.

62. VMI, Komisija bei pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad pareiškėjo vykdyta transporto priemonių pardavimo veikla atitinka individualios veiklos požymius. Pareiškėjas įsigydamas transporto priemones, jas apdrausdamas bei parduodamas veikė savarankiškai, savo nuožiūra. Pareiškėjo transporto priemonių pardavimo veiklos tęstinumas nustatytas įvertinus sudarytų sandorių skaičių tikrinamuoju laikotarpiu. Nagrinėjamoje byloje buvo teisingai sprendžiama, kad transporto priemonių pardavimai nebuvo atsitiktiniai, asmeninio pobūdžio sandoriai. Pareiškėjo įsigyti automobiliai buvo parduoti kelių dienų ar mėnesių bėgyje. Pareiškėjas informaciją apie transporto priemonių pardavimą, nuomą skelbė (mokėdamas už skelbimus) internetinėse svetainėse, dalis automobilių buvo parduota nenaudojant jų Lietuvoje. Pareiškėjas drausdavo transporto priemones, kas pripažinta papildomą įrodomąją reikšmę turinčiais duomenimis, patvirtinančiais vykdytą individualią veiklą. VMI, Komisija bei pirmosios instancijos teismas, įvertinę byloje surinktus faktinius duomenis, patvirtinančius minėtus faktus, teisingai sprendė, kad pareiškėjas veikė kaip asmuo, vykdantis individualią veiklą, kaip ji suprantama pagal GPMĮ 2 straipsnio 7 dalį, taigi privalo mokėti GPM už gautas individualios veiklos pajamas.

63. Minėta, kad skundžiamu VMI sprendimu pareiškėjo individualios veiklos pajamomis pripažintos tik pajamos už vieną iš parduotų automobilių (7 000 Lt). Skundžiamu VMI sprendimu paneigtos kitos GPM prievolės, kurios buvo konstatuotos ankstesniu mokesčių administratoriaus sprendimu, kuris buvo panaikintas Komisijos.

64. Minėto automobilio pardavimo aplinkybės yra išsamiai aptartos VMI sprendime, Komisijos bei pirmosios instancijos teismo sprendime. Pareiškėjo su apeliaciniu skundu pateikti dokumentai (automobilio pirkėjos, jos sutuoktinio rašytiniai paaiškinimai, dokumentai) nepaneigia ankstesnio mokestinio ginčo stadijoje padarytų išvadų. Mokesčių administratorius apmokestino 7 000 Lt kaip individualios veiklos pajamas, remdamasis rašytiniais dokumentais bei pareiškėjo, automobilio pirkėjos paaiškinimais pateiktais ankstesnėse mokestinės bylos nagrinėjimo stadijose ir pagrįstai šiems paaiškinimams teikė pirmenybę palyginus su paaiškinimais pateiktais vėliau, t. y. mokestinio ginčo nagrinėjimo metu (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-695/2009).

65. Šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme (toliau – ir MAĮ) (pvz.155 straipsnio 6 dalyje) yra įgyvendintas mokestinio ginčo proceso koncentracijos principas, t. y. nustatyta taisyklė, kad paprastai įrodymai mokestiniame ginče gali būti teikiami iki tam tikros procesinės stadijos, vėliau mokestinio ginčo šalis gali teikti įrodymus tik išimtiniais atvejais, tinkamai motyvuojant, kodėl įrodymai negalėjo būti pateikti mokestinio tyrimo ar mokestinio patikrinimo metu arba ankstesnėje mokestinio ginčo nagrinėjimo stadijoje (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-144-602/2018).

66. Nagrinėjamu atveju, mokestinio ginčo šalis – pareiškėjas – teikė teismui naujus įrodymus, kurie nebuvo teikti nei mokesčių administratoriui, nei Komisijai, nenurodydamas jokių priežasčių, kodėl įrodymai negalėjo būti pateikti anksčiau. Toks mokesčių mokėtojo ir mokestinio ginčo šalies procesinis elgesys yra nesuderinamas su proceso koncentracijos principu ir siekiu surinkti įrodymus kuo ankstesnėje mokestinio tyrimo, patikrinimo bei mokestinio ginčo nagrinėjimo stadijoje, todėl konkrečiu atveju sudarė pagrindą nevertinti naujai pateiktų įrodymų bei, kaip minėta, teikti pirmenybę ankstesnėse mokestinės bylos nagrinėjimo stadijose pateiktiems įrodymams.

VII.

67. VMI skundžiamame sprendime konstatavo, kad pareiškėjo atžvilgiu yra taikytinas GPMĮ 4 straipsnio 1 dalies 2 punktas.

68. GPMĮ 4 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad nuolatiniu Lietuvos gyventoju laikomas fizinis asmuo, kurio asmeninių, socialinių arba ekonominių interesų buvimo vieta mokestiniu laikotarpiu yra veikiau Lietuvoje nei užsienyje.

69. Nagrinėjamoje byloje VMI padarė išvadą, kad pareiškėjo atžvilgiu yra taikytinas GPMĮ 4 straipsnio 1 dalies 2 punktas, pareiškėjas laikytinas nuolatiniu Lietuvos gyventoju, nes jo asmeninių, socialinių arba ekonominių interesų buvimo vieta mokestiniu laikotarpiu buvo veikiau Lietuvoje nei užsienyje. Tokią išvadą VMI padarė, atsižvelgiant į byloje nustatytų aplinkybių visumą: pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu (2013–2016 m.) teikė Metines pajamų deklaracijas (forma GPM308) (teikiamas tik nuolatinių Lietuvos gyventojų), kuriose deklaravo su darbo santykiais susijusias pajamas, gautas Lietuvoje; pareiškėjas 2013–2016 m. mokestiniu laikotarpiu savo gyvenamąją vietą deklaravo Lietuvoje, išskyrus laikotarpį nuo 2016 m. kovo 2 d. iki 2016 m. spalio 28 d., kai ji buvo deklaruota (duomenys neskelbtini); pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu kartu su sutuoktine įsigijo nekilnojamąjį turtą Lietuvoje; pareiškėjas vykdė individualią veiklą Lietuvoje ir iš šios veiklos gavo pajamų; tikrinamuoju laikotarpiu įnešė į savo banko sąskaitas grynuosius pinigus ir išsiėmė juos Lietuvoje.

70. VMI išvadą, kad pareiškėjo atžvilgiu yra taikytinas GPMĮ 4 straipsnio 1 dalies 2 punktas, o pareiškėjas laikytinas nuolatiniu Lietuvos gyventoju, patvirtina taip pat ir VMI papildomi paaiškinimai, kurie buvo pateikti į bylą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2023 m. gruodžio 6 d. nutartimi įpareigojus atsakovą VMI pateikti teismui rašytinius paaiškinimus, kuriuose būtų pasisakoma dėl pareiškėjo su apeliaciniu skundu pateiktų papildomų dokumentų su vertimais bei jų reikšmės sprendžiant dėl pareiškėjo rezidavimo vietos nustatymo.

71. Pareiškėjo argumentai, kad jis yra (duomenys neskelbtini) rezidentas, todėl neturėtų mokėti VMI Sprendime paskaičiuoto GPM, yra neteisingi. Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje nenurodė ir neįrodinėjo, kad jis yra (duomenys neskelbtini) rezidentas, tai yra asmuo gyvenantis (duomenys neskelbtini) mokestiniais tikslais, deklaravęs (duomenys neskelbtini) visas savo gautas pajamas, taip pat ir už (duomenys neskelbtini) ribų (pvz., Lietuvoje) gautas pajamas (pvz. ginčo pajamas). Jeigu pareiškėjas ir yra (duomenys neskelbtini) rezidentas, o pareiškėjo Lietuvoje gautos pajamos yra apmokestintos (skundžiamu Sprendimu), pareiškėjas šiuos duomenis turėtų teikti (duomenys neskelbtini) mokesčių administratoriui, o Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir (duomenys neskelbtini) Respublikos Vyriausybės sutartis dėl pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo ir fiskalinių pažeidimų išvengimo turėtų užtikrinti dvigubo apmokestinimo išvengimą. Tačiau nagrinėjamoje byloje šiuo klausimu ginčo nebuvo.

72. Dėl minėtų motyvų vien mokesčių mokėtojo tvirtinimas, kad jis yra kitos valstybės (šiuo atveju (duomenys neskelbtini)) rezidentas, nepaneigia mokesčių administratoriaus kompetencijos svarstyti klausimą dėl GPMĮ 4 straipsnio taikymo ir klausimo nagrinėjimo, ar šis mokesčių mokėtojas konkrečiu atveju laikytinas nuolatiniu Lietuvos gyventoju jo gautų pajamų apmokestinimo gyventojų pajamų mokesčio tikslais.

73. Šiame kontekste akcentuotina ir tai, kad 2024 m. sausio 10 d. teismo posėdis buvo atidėtas, pareiškėjui buvo pasiūlyta iki 2024 m. sausio 31 d. pateikti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui jo, kaip (duomenys neskelbtini) rezidento kortos, nurodomo dokumento vertimą į lietuvių kalbą, patvirtintą nustatyta tvarka. Pareiškėjas dokumento vertimo nepateikė, taigi šis dokumentas negali būti vertinamas, todėl nevertinami ir pareiškėjo procesinių dokumentų motyvai ir pirmosios instancijos teismo sprendimo kritika šiuo klausimu, kitaip būtų pažeistas lietuvių kalbos proceso principas įtvirtintas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 9 straipsnyje.

VIII.

74. Nepagrįstas ir netenkinamas yra pareiškėjo prašymas atleisti jį nuo baudos ir delspinigių mokėjimo.

75. Atsakovas pagrįstai nurodo, kad pareiškėjas nevykdė pareigos bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi (neatvyko pas mokesčių administratorių, nevykdė nurodymo, nepateikė papildomų dokumentų ir paaiškinimų). Pritariant šiai mokesčių administratoriaus pozicijai paminėtina ir tai, kad pareiškėjas pareigos bendradarbiauti nevykdė nagrinėjant mokestinį ginčą (teikė vis naujus dokumentus, teikė dokumentus be vertimo, teikė dokumentus su netinkamu vertimu, neteikė dokumentų vertimo) (MAĮ 139 str.).

76. Byloje nenustatyta aplinkybių, dėl kurių pareiškėjas galėtų būti atleistas nuo delspinigių mokėjimo (MAĮ 100 str.).

77. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl visų bylai reikšmingų aplinkybių, pažymėtina, jog pareiga nustatyti faktines aplinkybes tenka mokesčių administratoriui, priimančiam sprendimą dėl mokestinės nepriemokos nustatymo, administracinis teismas tik tikrina viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo teisėtumą, t. y. vykdo viešojo administravimo subjektų kontrolę (ABTĮ 3 str.). Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius nustatė administracinio sprendimo priėmimui būtinas faktines aplinkybes, nustatytas aplinkybes ir ištirtus įrodymus, kuriais remiantis šios aplinkybės nustatytos, mokesčių administratorius išsamiai aprašė ir tinkamai įvertino patikrinimo akte ir sprendime dėl šio patikrinimo akto patvirtinimo. Komisija ir pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė dėl mokesčių administratoriaus nustatytų faktinių aplinkybių ir taikytų materialiosios teisės normų, todėl naikinti teismo, mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos, ar mokesčių administratoriaus sprendimų nėra teisinio pagrindo.

78. Atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjos D. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.