Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Administracinė byla Nr. I3-1247-816/2022 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03546-2021-6 Procesinio sprendimo kategorijos: 12.13.1.2; 12.13.4; 55.1.3

2022 m. birželio 1 d.

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo D. K. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas D. K. kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašoma panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – MGK) 2021 m. rugsėjo 27 d. sprendimą Nr. S-125 ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) 2021 m. liepos 7 d. sprendimą Nr. 68-48. Taip pat prašo iš VMI pareiškėjo naudai priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Nurodo, kad jis dirbo pagal darbo sutartį ir niekada nesiekė užsiimti jokia papildoma ekonomine veikla. Laikotarpiu, kuriuo VMI nustatė, kad pareiškėjas vykdė individualią veiklą, jis nebuvo Lietuvoje, dirbo užsienyje.

Atkreipia dėmesį, jog sandoriai turi būti vertinami neatsiribojant nuo fakto, jog tam tikrais atvejais, nors asmuo ir gauna ekonominės naudos, tai gali būti ne pagrindinis sandorių sudarymo tikslas, o pavyzdžiui, tiesiog teisės į nuosavybę realizavimas arba atsitiktinio pobūdžio sandoris, kuris neturi nieko bendro su ketinimu vykdyti verslą.

Pažymi, kad 2013 m. parduotos transporto priemonės buvo šeimos nuosavybė, apie tai patvirtino ir pareiškėjo sutuoktinė ir kiti liudytojai. Perleisdamas transporto priemones pareiškėjas neturėjo tikslo gauti ekonominę naudą iš sudaromų sandorių, o turėjo tikslą parduoti šeimoje nebenaudojamas transporto priemones. Pareiškėjo įsitikinimu, VMI teiginiai, kad sandoriai buvo sudaryti labai greitai ar tai, kad transporto priemonės nebuvo eksploatuotos Lietuvos Respublikoje, neįrodo ekonominės naudos siekimo. Mano, kad VMI turėjo įvertinti tikruosius sandorių tikslus, t. y. turėjo atsižvelgti į tai, kad buvo parduotos šeimos transporto priemonės, už mažą kainą.

Nurodo, kad pareiškėjas nesudarė nuolatinių sandorių, jie neatsikartojo. Keli sandoriai buvo sudaryti 2013 m. ir vienas sandoris 2015 m. Dėl to, skundžiamuose sprendimuose yra padaryta neteisinga išvada, kad buvo vykdoma tęstinė individuali veikla laikotarpiu nuo 2013 m. iki 2016 m. Pažymi, kad vienos transporto priemonės pardavimas per vienerių metų laikotarpį nėra laikoma individualia veikla nei pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – GPMĮ) nuostatas, nei pagal nusistovėjusią teismų praktiką.

Pareiškėjo įsitikinimu, nebuvo nustatyti visi privalomi individualios veiklos požymiai. VMI neįrodė, kad buvo vykdoma individuali veikla 2013–2016 m. laikotarpiu. Pripažinus, kad nebuvo vykdoma individuali veikla, neatsirastų pareigos mokėti ir valstybinio socialinio draudimo įmokų (toliau – VSD įmokos).

Pažymi, kad remiantis VĮ Regitra duomenimis jo vardu nebuvo įregistruotos transporto priemonės Opel Astra. V. K. 2018 m. birželio 15 d. paaiškinime nėra nurodyta, kad ši transporto priemonė buvo įsigyta iš jo. Ji nurodė, kad transporto priemonę įsigijo už 7 000 Lt grynaisiais. Dėl to mano, kad šios aplinkybės paneigia skundžiamame sprendime nurodytas aplinkybes apie transporto priemonės pardavimą, sandorio sudarymo aplinkybes, pardavimo kainą.

Nurodo, kad su mokestinio patikrinimo metu bendradarbiavo, teikė dokumentus. Todėl nesutinka su VMI jam skirta 30 proc. bauda. Be to, mano, kad turi būti atleistas nuo delspinigių mokėjimo, nes apie pareigą vesti buhalteriją sužinojo tik 2021 m. liepos 7 d.

Atsakovė VMI atsiliepimu į skundą prašo jį atmesti.

VMI įsitikinimu, pareiškėjo veikla atitinka visus individualios veiklos požymius. Pareiškėjas 2013–2015 m., įsigijo transporto priemones, jas apdraudė ir pardavė savarankiškai, savo valia ir nuožiūra, kitų asmenų įtaka transporto priemonių pardavimo sandoriams sudaryti nenustatyta. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu pardavė 9 transporto priemones: 2013 m. jis pardavė 7 lengvuosius automobilius – Renault Laguna (kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini)), Renault Megane Scenic (kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini)), Renault Megane Scenic (kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini)), Renault Laguna (kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini)), Citroen C8 (kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini)), Audi A4 (kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini)), Citroen XSARA Picasso (kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini)); 2014 m. pardavė 1 lengvąjį automobilį Opel Astra (kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini)); 2015 m. pardavė 1 lengvąjį automobilį Renault Clio (kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini)). Mano, kad pareiškėjo transporto priemonių pardavimo veiklos tęstinumas yra įrodytas per konkrečius sandorių skaičius atitinkamais laikotarpiais. Pažymi, kad ir pats pareiškėjas skunde MKG ir MGK posėdžio metu patvirtino, jog 2013 m. ir 2015 m. vykdė transporto priemonių pardavimus. Neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjas už transporto priemonių pardavimą gavo pajamas: 2013 m. – 28 830 Lt; 2014 m. – 5 000 Lt; 2015 m. – 650 Eur. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo išvadai dėl aptariamų transporto priemonių pardavimų priskyrimo atsitiktiniams, asmeninio pobūdžio sandoriams.

Nurodo, kad pareiškėjas turėjo transporto priemonių (122 vnt.) dokumentus, reikalingus draudimui, savarankiškai ir tęstinį laikotarpį draudė transporto priemones. Dauguma asmenų, įsigijusių pareiškėjo vardu draustas transporto priemones, pateiktuose VMI paaiškinimuose nurodė, kad pardavėją susirado pagal skelbimus internetu. Pagal UAB „Diginet LTU“ pateiktą informaciją, Inspekcija nustatė, kad pareiškėjas naudojosi www.autoplius.lt portalu, kai skelbė apie automobilių ar jų detalių pardavimą, nuomą.

Pažymi, kad pagal VĮ „Regitra“ pateiktas transporto priemonių pirkimo pardavimo sutarčių kopijas, banko išrašus, fizinių asmenų pateiktus paaiškinimus, UAB „Diginet LTU“, Prancūzijos mokesčių administratoriaus pateiktą informaciją, Inspekcija nustatė, kad 2013–2016 m. pareiškėjas įsigijo septyniolika, pardavė keturiolika, t. y. 2013 m. septynis, 2014 m. du, 2015 m. tris, 2016 m. du automobilius.

Pažymi, kad byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2014 m. pardavė transporto priemonę Opel Astra, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), už 7 000 Lt. Už įsigyta transporto priemonę pirkėja V. K. pareiškėjui į banko sąskaitą 2014 m. birželio 11 d. pervedė 3 000 Lt, bei 2014 m. birželio 12 d. – 2 000 Lt, iš viso 5 000 Lt. Pagal pirkėjos paaiškinimą buvo sumokėta viso 7 000 Lt.

VMI įsitikinimu, pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu 2013–2016 metais atitiko GPMĮ 4 straipsnio 1 dalies 2 punkte išdėstytas nuostatas, tai yra buvo nuolatinis Lietuvos gyventojas. Pareiškėjas 2013–2016 metais teikė Metines pajamų deklaracijas (forma GPM308) (teikiamas tik nuolatinių Lietuvos gyventojų), kuriose deklaravo su darbo santykiais susijusias pajamas gautas Lietuvoje. Savo gyvenamąją vietą deklaravo Lietuvoje, išskyrus laikotarpį nuo 2016 m. kovo 2 d. iki 2016 m. spalio 28 d., kai ji buvo deklaruota Prancūzijoje. Pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu kartu su sutuoktine įsigijo nekilnojamąjį turtą Lietuvoje. Be to, pareiškėjas vykdė individualią veiklą Lietuvoje, ir iš šios veiklos gavo pajamų. Įnešė į savo banko sąskaitas grynuosius pinigus ir išsiėmė juos Lietuvoje. VMI įsitikinimu, šių aplinkybių pakanka konstatuoti tai, jog pareiškėjo asmeninių, socialinių, ekonominių interesų vieta analizuojamu mokestiniu laikotarpiu buvo veikiau Lietuvoje nei užsienyje.

Pažymi, kad pareiškėjas jam nustatytos pareigos bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi neįvykdė: neatvyko, mokesčių administratoriaus nurodymo nevykdė, nepateikė papildomų dokumentų ar paaiškinimų dėl tikrinamo dalyko, todėl mano, kad pareiškėjui pagrįstai skirta 30 proc. dydžio bauda. Taip pat pažymi, kad pareiškėjas negali būti atleistas nuo delspinigių mokėjimo, nes nenustatyta, kad jis mokestinės prievolės neįvykdė dėl nuo jo valios nepriklausančių priežasčių.

Teismo posėdyje pareiškėjas, jo atstovė iš esmės palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė jį tenkinti.

Papildomai pareiškėjas nurodė, kad yra pateikęs 2014 m. liepos mėn. darbo grafiką, kuris nurodo, kad pareiškėjas 2014 m. liepos 31 d. dirbo Prancūzijoje, siekdamas pagrįsti teiginį, kad 2014 m. liepos 31 d. sandorio su V. K. negalėjo sudaryti.

Papildomai paaiškino, kad VMI mokestinės užduoties nepateikė, pareiškėjo su mokestiniu tyrimu ir jo rezultatais nesupažindino. Iš bylos medžiagos matyti, kad tyrimas neteisėtai pradėtas 2017 m. rugpjūčio 21 d. (išsiuntė pranešimus institucijoms, bankams siekiant išreikalauti duomenis), nors galėjo būti pradėtas tik 2017 m. rugpjūčio 22 d. Be to, patikrinimas galėjo būti atliekamas už 2012-2016 m., bet atliktas už 2008-2016 m. Tuo iš esmės pažeista procedūra ir neteisėtai išreikalautais dokumentais atsakovė rėmėsi priimdama Sprendimą. Pareiškėjas posėdžio metu pabrėžė, kad gauti papildomi rašytiniai įrodymai patvirtina, jog atsakovė, atlikdama patikrinimą ir priimdama sprendimus, nesilaikė nustatytų reikalavimų (tyrimas pradėtas pažeidžiant tyrimo pradžios terminą, nebuvo taikytas senaties terminas mokesčių paskaičiavimui). Teigia, jog VĮ „Regitra“ duomenys patvirtina, kad transporto priemonė Opel Astra (kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini)) niekada nepriklausė pareiškėjui ir nebuvo parduota pareiškėjo vardu. Sprendime neteisingai paskaičiuoti mokėjimai, susiję su Opel Astra (kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini)) pirkimu iš UAB „Kradis“, nes mokesčius sumokėjo UAB „Kradis“. Sprendime nenurodyta, už kokį laikotarpį skaičiuojami delspinigiai, VSD, PSD įmokos (nurodoma tik bendra suma), todėl neįmanoma patikrinti skaičiavimo tikslumo. Pakartotinis tyrimas nepagrįstai buvo atliekamas VMI teritorinio padalinio, o ne centrinio administratoriaus. Atsakovė nenuosekliai argumentavo 30 proc. dydžio baudos skyrimą, aiškiai nepagrindė baudos dydžio. Pareiškėjas teismo posėdžio metu taip pat teigė, jog sprendimas dėl mokestinio patikrinimo buvo panaikintas centrinio mokesčių administratoriaus sprendimu ir pradėtas naujas tyrimas, taigi 3 metų senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo naujo tyrimo pradžios (MAĮ 68 str. 4 d. 1 p.). Atitinkamai atsakovė neturėjo teisės atlikti naujo tyrimo už 5 metus, galėjo atlikti tyrimą tik už (einamuosius 2017 m. ir 2016, 2015, 2014 m.)

Teismo posėdyje VMI atstovas iš esmės palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Papildomai nurodė, kad yra nustatyti visi individualios veiklos požymiai. Pareiškėjas neneigia, kad įsigijo ir pardavė transporto priemones. Be to, labai daug transporto priemonių buvo apdraustos pareiškėjo vardu. Interneto svetainėse prie pardavimų skelbimų buvo paskelbtas jo telefono numeris. Dėl teismui pareiškėjo pateiktų naujų įrodymų nurodė, kad šie įrodymai nepagrindžia pareiškėjo pozicijos, kad jis Prancūzijoje buvo rezidentas, todėl Lietuvoje jis neturėtų būti apmokestintas. Pažymėjo, kad pareiškėjas dirbo Lietuvos įmonėse ir buvo komandiruotas į Prancūziją tam tikroms darbo funkcijoms atlikti. Byloje nėra pateiktų duomenų, kad pareiškėjas ginčo aktualiu laikotarpiu buvo Prancūzijoje rezidentu.

Taip pat papildomai paaiškino, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką senaties terminas dėl mokesčių apskaičiavimo skaičiuojamas nuo pirminio patikrinimo pradžios. Nurodo, kad dėl atlikto lėšų pervedimo (gavimo) į jo sąskaitą pareiškėjas taip ir nepateikė tinkamų ir racionalių paaiškinimų.

Skundas netenkintinas.

Byla nagrinėjama pareiškėjo pareikštų reikalavimų ir priimtame 2021 m. spalio 26 d. nutartimi skunde nurodyto faktinio ir teisinio pagrindo ribose.

Ginčas kilo dėl VMI sprendimo, kuriuo pareiškėjo 2013–2016 metais gautos pajamos (iš esmės iš transporto priemonių pardavimo veiklos) pripažintos pareiškėjo individualios veiklos pajamomis, apmokestinant jas gyventojų pajamų mokesčiu (toliau – GPM), privalomojo sveikatos draudimo (toliau – PSD) įmoka ir VSD įmoka, ir MGK sprendimo, kuriuo išnagrinėtas pareiškėjo skundas ikiteismine tvarka, teisėtumo ir pagrįstumo.

Remiantis rašytiniais bylos duomenimis nustatyta, kad Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – Inspekcija) atliko pareiškėjo laikotarpio nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. GPM, PSD ir VSD įmokų apskaičiavimo ir sumokėjimo teisingumo pakartotinį patikrinimą ir 2020 m. rugpjūčio 17 d. surašė patikrinimo aktą Nr. (42.59) FR0680-375 (toliau — Patikrinimo aktas), kuriuo pareiškėjui papildomai apskaičiavo 946,62 Eur GPM, 1 164,80 Eur PSD įmokų ir 3 688,50 Eur VSD įmokų, nustačiusi, kad pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu neįregistravęs individualios veiklos vykdė transporto priemonių pardavimo veiklą.

Mokestinis patikrinimas pradėtas Inspekcijos 2018 m. gegužės 21 d. pavedimu tikrinti Nr. (42.72)FR0773-1061.

Inspekcija 2020 m. spalio 30 d. sprendimu Nr. (42.59)-FR0682-420 patvirtino Patikrinimo akte papildomai apskaičiuotas 946,62 Eur GPM, 1 164,80 Eur PSD ir 3 688,50 Eur VSD įmokas, apskaičiavo 447,69 Eur GPM delspinigių, skyrė 283,99 Eur GPM, 1 844,25 Eur VSD ir 582,40 Eur PSD įmokų baudas. Šis sprendimas pareiškėjo nėra apskųstas.

VMI, išnagrinėjusi pareiškėjo 2020 m. lapkričio 17 d. skundą, 2021 m. sausio 22 d. sprendimu Nr. 68-5 pakeitė Inspekcijos 2020 m. spalio 30 d. sprendimą Nr. (42.59)-FR0682-420, ir nurodė sumokėti 66,90 Eur GPM, 35,54 Eur GPM delspinigių, 20 Eur GPM baudą, 63,86 Eur PSD įmokų, 32 Eur PSD įmokų baudą, 202,23 Eur VSD įmokų, 101 Eur VSD įmokų baudą.

Pareiškėjas, nesutikdamas su VMI 2021 m. sausio 22 d. sprendimu Nr. 68-5, pateikė skundą MGK, kuri 2021 m. balandžio 19 d. sprendimu Nr. S-48 (7-24/2021) nusprendė panaikinti VMI 2021 m. sausio 22 d. sprendimą Nr. 68-5 ir perduoti pareiškėjo skundą iš naujo nagrinėti VMI.

VMI, iš naujo išnagrinėjusi pareiškėjo 2020 m. lapkričio 17 d. skundą, 2021 m. liepos 7 d. sprendimu Nr. 68-48 nusprendė pakeisti Inspekcijos 2020 m. spalio 30 d. sprendimą Nr. (42.59)-FR0682-420, ir nurodė sumokėti 66,90 Eur GPM, 35,54 Eur GPM delspinigių, 20 Eur GPM baudą, 63,86 Eur PSD įmokų, 32 Eur PSD įmokų baudą, 202,23 Eur VSD įmokų, 101 Eur VSD įmokų baudą. Pakeistas sprendimas dėl to, kad byloje nebuvo tiesioginių įrodymų dėl nurodytų sprendime transporto priemonių, kad būtent pareiškėjas jas pardavė ir gavo pajamas už jų pardavimą. Vien transporto priemonių apdraudimo pareiškėjo vardu fakto nepakako pripažinti už transporto priemones pirkėjų sumokėtas sumas pareiškėjo pajamomis.

Pareiškėjas, nesutikdamas su VMI 2021 m. liepos 7 d. sprendimu Nr. 68-48, pateikė skundą MGK, kuri 2021 m. rugsėjo 27 d. sprendimu Nr. S-125 (7-112/2021) nusprendė patvirtinti VMI 2021 m. liepos 7 d. sprendimą Nr. 68-48.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja GPMĮ. Pagal GPMĮ 2 straipsnio (pagrindinės įstatymo sąvokos) 7 dalį individuali veikla – savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį: 1) savarankiška bet kokio pobūdžio komercinė arba gamybinė veikla, išskyrus nekilnojamųjų pagal prigimtį daiktų pardavimo ir (ar) nuomos veiklą, taip pat finansinių priemonių sandorius; 2) savarankiška kūryba, mokslinė, profesinė ir kita panašaus pobūdžio savarankiška veikla; 3) savarankiška sporto veikla; 4) savarankiška atlikėjo veikla.

Administracinių teismų praktikoje, aiškinant šią teisės normą, yra konstatuota, jog, vertinant, ar gyventojo veikla gali būti kvalifikuojama kaip individuali veikla, būtina nustatyti veiklos savarankiškumo, versliškumo, tęstinumo požymių ir tokios veiklos tikslo – ekonominės naudos siekimo – buvimą, o taip pat tokios veiklos priskirtinumą išvardytoms veiklos rūšims (nagrinėjamu atveju – savarankiškai bet kokio pobūdžio komercinei arba gamybinei veiklai (GPMĮ 2 straipsnio 7 dalies 1 punktas). GPMĮ prasme savarankiška veikla LVAT praktikoje laikytina tokia veikla, kurią vykdydamas asmuo veikia savo valia ir nuožiūra, nepriklausomai nuo kitų asmenų, ir iš kurios tiesiogiai gauna pajamas. Savarankiškai veikdamas fizinis asmuo pats sprendžia su savo veikla susijusius klausimus, pats investuoja (savo nuosavomis ar skolintomis lėšomis (turtu)), dengia su veiklos vykdymu susijusias išlaidas, paskirsto ir naudoja gautas pajamas. Be to, tam, kad atitinkamą veiklą galima būtų pripažinti individualia, turi būti nustatytas ir šios veiklos tęstinumas (LVAT 2019 m. kovo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3501-438/2019). Nevienkartinis, nuolatinis sandorių sudarymas, jų skaičius, tęstinis jų sudarymo laikotarpis (pasikartojimas) sudaro pagrindą konstatuoti tokios veiklos tęstinumo požymį (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A5-902/2006; išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 20 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-916/2006; 2007 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-693/2007; 2011 m. birželio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1489/2011 ir kt.).

Mokesčių administravimo įstatymo (toliau - MAĮ) 70 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus.

Iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013 m. iki 2016 m. įsigijo septyniolika transporto priemonių, pardavė keturiolika. Veiklos vykdymo tikslu pareiškėjas 2013-2016 metų laikotarpiu www.autoplius.lt internetinėje svetainėje talpino skelbimus apie transporto priemonių pardavimą. Taip pat nustatyta, jog pareiškėjas savo vardu 2013-2016 m. apdraudė 122 automobilius, iš jų: 2013 m. - 64, 2014 m. - 18, 2015 m. - 25, 2016 m. - 15. Dalis pareiškėjo vardu draustų automobilių: 2013 m. - 53, 2014 m. - 14, 2015 m. - 15, 2016 m. - 9 (iš viso 91) nėra įregistruoti VĮ „Regitra“ duomenyse. Daugelį draustų automobilių pareiškėjas įformino įmonių UAB „(duomenys neskelbtini)“ (buvo įdarbintas kelioms dienoms), UAB „Nasteka“, UAB „Aporsa“ ir pirkėjų vardu. Pareiškėjo vardu draustus aštuonis automobilius įsigijo ne Lietuvos piliečiai. Nustatyta, kad visų trijų bendrovių viena iš veiklos rūšių automobilių ir lengvųjų transporto priemonių pardavimas. Draudimo įmonės AB „Lietuvos draudimas“, AAS „BTA Baltic Insurance Company“, „Compensa Vienna Insurance Group“, ADB ir ADB „Gjensidige“ pateiktuose atsakymuose nurodė, kad automobilių draudėjas visada buvo pareiškėjas. Sutartys sudarytos trumpam laikotarpiui, daugiausia mėnesiui, kai kurie automobiliai buvo drausti pakartotinai.

Skunde pareiškėjas neneigia, kad šiuo laikotarpiu įsigijo ir pardavė transporto priemones (išskyrus vieną Opel Astra, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini)), tačiau teigia, kad transporto priemonės buvo įgytos šeimos poreikiams tenkinti, o parduotos siekiant atsinaujinti šeimos transporto priemones.

Byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu sudarė patikrinimo akte nurodytus transporto priemonių pardavimo sandorius ir gavo iš jų pajamų. Pareiškėjas pateiktame teismui skunde nepripažino, jog pajamos, kurias jis gavo sudaręs patikrinimo akte nurodytų transporto priemonių pardavimo sandorius, yra gautos iš vykdytos individualios veiklos. Teigia priešingai, jog tai atsitiktinės pajamos.

Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad pareiškėjo tikrinamuoju laikotarpiu vykdyta transporto priemonių pirkimo-pardavimo veikla buvo savarankiška. Pareiškėjas savarankiškai sprendė su šia veikla susijusius klausimus: organizavo transporto priemonių įsigijimą, talpino transporto priemonių pardavimo skelbimus interneto svetainėje www.autoplius.lt. sudarė transporto priemonių pardavimo sandorius, su juo buvo atsiskaityta, be kita, ko pareiškėjas rūpinosi ir transporto priemonių draudimu, remontu ir kt. klausimais. Mokesčių administratorius surinko duomenis (Telia Lietuva 2020-05-07 raštas), kad pareiškėjui laikotarpiu 2011-08-10 iki 2015-10-05 priklausė telefono numeris, kuris skelbimuose buvo nurodomas kaip kontaktinis numeris, skelbiant apie transporto priemonių pardavimą. Apdraustos pareiškėjo vardu 2013-2016 metais 122 transporto priemonės, o pagal transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimą transporto priemones draudžia savininkai arba valdytojai. Tai, kad 91 transporto priemonė nebuvo įtraukta į VĮ „Regitra“ tvarkomą Lietuvos kelių transporto priemonių registrą, nepaneigia pareiškėjo vykdytojos individualios veiklos savarankiškumo, masiškumo ir versliškumo. Formalus asmens neįvardijimas civiliniame sandoryje (transporto priemonės pirkimas-pardavimas) nepaneigia mokesčių teisės prasme dalyvavimo tam tikruose santykiuose, kai tai patvirtina kiti byloje surinkti duomenys, rašytiniai įrodymai. Mokesčių teisėje galioja turinio viršenybės prieš formą principas. Nepaisant to, kad papildomai mokėtini mokesčiai nebuvo pareiškėjui priskaičiuoti už visas transporto priemones, tačiau nustatytos aplinkybės svarbios sprendžiant dėl jo tikrinimo laikotarpiu vykdytos veiklos specifiškumo, savarankiškumo, versliškumo, nuolatinumo ir kitų svarbių aplinkybių, sudarančių pagrindą nuspręsti dėl asmens vykdytos veiklos pripažinimo individualia veikla.

Pareiškėjas taip pat ginčija Opel Astra (kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini)) įsigijimą ir pardavimą. Byloje nustatyta aplinkybė, jog už šios transporto priemonės įsigijimą pirkėja apmokėjo būtent pareiškėjui į banko sąskaitą (žr. pareiškėjo banko sąskaitos (duomenys neskelbtini) išrašas, mokėjimo paskirtis „automobilis“), tad pareiškėjo skunde dėstomi argumentai (nepateikiant paaiškinimo dėl į asmeninę banko sąskaitą gautų lėšų kitokios kilmės ar kitokių santykių su nurodomo automobilio pirkėja) nepaneigia mokesčio administratoriaus nurodytų aplinkybių, grįstų rašytiniais įrodymais, jog pareiškėjas gavo pajamų ir iš šios transporto priemonės pardavimo (tarpininkavimo parduodant). Pareiškėjo išsakyti argumentai apie neva draugo prašymą ir kiti argumentai nepaneigia byloje surinktų rašytinių įrodymų apie pajamų gavimą. Pareiškėjas taip pat teigia, kad VĮ Registrų centro pateikti duomenys patvirtina, kad transporto priemonės pardavėjas buvo įmonė. Pažymėtina, jog Registrų centras nekaupia duomenų apie transporto priemonių nuosavybę. Be to, pareiškėjas racionaliai ir logiškai nepaneigė į asmeninę banko sąskaitų gautų 5000 Lt pajamų kilmės būtent iš iki tol vykdytos individualios transporto priemonių pardavimo ar tarpininkavimo parduodant veiklos.

Pareiškėjo tikrinamuoju laikotarpiu vykdyta transporto priemonių pirkimo-pardavimo veikla buvo ne tik savarankiška, bet ir tęstinė. Kaip byloje minėta, pareiškėjas ginčo laikotarpiu pardavė 9 transporto priemones: 2013 m. jis pardavė 7 lengvuosius automobilius - Renault Lagūna (kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini)), Renault Megane Scenic (kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini)), Renault Megane Scenic (kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini)), Renault Lagūna (kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini)), Citroen C8 (kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini)), Audi A4 (kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini)), Citroen XSARAPicasso (kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini)); 2014 m. pardavė 1 lengvąjį automobilį Opel Astra (kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini)); 2015 m. pardavė 1 lengvąjį automobilį Renault Clio (kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini)). Nei MGK, nei teismui pateiktame skunde pardavimo fakto pareiškėjas neginčija. Aptarti transporto priemonių pirkimo ir pardavimo sandoriai buvo vykdomi tęstinį laikotarpį, todėl jie negali būti traktuojami kaip vienkartiniai, atsitiktiniai sandoriai.

Pareiškėjas, vykdydamas transporto priemonių pardavimo veiklą, siekė gauti ekonominės naudos. Visi tikrinamuoju laikotarpiu sudaryti sandoriai buvo atlygintino pobūdžio. Pareiškėjas už transporto priemonių pardavimą gavo pajamas: 2013 m. - 28830 Lt; 2014 m. - 5000 Lt; 2015 m. - 650 Eur.

Vadovaujantis LVAT praktika (2009 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-66/2009, 2009 m. sausio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-137/2009, 2007 m. rugsėjo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-l-1068/2007), pažymėtina, kad siekiant gauti pajamų ar kitos ekonominės naudos gali būti ir nuostolingų sandorių, nes individualiai veiklai konstatuoti GPMĮ nereikalauja, kad tokia veikla būtų visada pelninga, kad ekonominė nauda būtų gaunama tik pelno pavidalu, svarbu, kad tam tikra veikla būtų siekiama gauti pajamų ar kitos ekonominės naudos, kad tokia veikla iš esmės būtų savarankiškas, tęstinis asmens verslas, komercinė veikla. Faktinės bylos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas įsigydamas transporto priemones ir jas parduodamas ar tarpininkaudamas jų pardavime siekė gauti ekonominės naudos, o ne tenkinti asmeninius interesus.

Teismas, atsižvelgdamas į patikrinimo metu nustatytų aplinkybių visumą, daro išvadą, jog centrinis mokesčių administratorius pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo aktyvūs veiksmai, susiję su transporto priemonių įsigijimu ir pardavimu, apdraudimu atitinka GPMĮ 2 straipsnio 7 dalyje nustatytus individualios veiklos požymius, t. y. pagrįstai mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu vykdė transporto priemonių įsigijimo ir pardavimo ir/ar tarpininkavimo individualią veiklą. Pareiškėjas teismui nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog parduotas transporto priemones įsigijo ir naudojo asmeninėms reikmėms, kad transporto priemones įsigijo turėdamas kitą tikslą nei gauti pajamų iš vėlesnio jų pardavimo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnis). Be to, trumpas transporto priemonių draudimo ir naudojimo laikotarpis patvirtina VMI išvadas, jog transporto priemonės nebuvo skirtos naudoti šeimoje, ir paneigia pareiškėjo paaiškinimus. Pareiškėjas nurodo, kad transporto priemonės įsigijimas buvo atsitiktinis, kas taip pat prieštarauja pareiškėjo teiginiui, jog įsigijimo tikslas buvo šeimos reikmės.

Kadangi pareiškėjas pateiktose metinėse deklaracijose aptariamų papildomų pajamų nedeklaravo (išskyrus 2015 m. parduotą Renault Clio), tai pagrįstai, įvertinus mokestinio patikrinimo metu nustatytas veiklos pajamas ir pripažįstant 30 proc. leidžiamų atskaitymų nuo gautų pajamų individualios veiklos, už 2014-2016 inspekcija apskaičiavo papildomai GPM ir susijusias įmokas. Pažymėtina, kad apskaičiuojant už 2013 ir 2015 m. transporto priemonių pardavimo apmokestinamąsias pajamas mokestinės prievolės neatsirado, nes patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas.

Pareiškėjas taip pat teigia, kad tikrinamuoju laikotarpiu buvo užsienio valstybės mokesčių mokėtojas, todėl ir dėl to nepagrįstai Lietuvos mokesčių administratorius jį apmokestino gyventojų pajamų mokesčiu ir susijusiomis įmokomis.

Pagal GPMĮ 4 straipsnio 1 dalį nuolatiniu Lietuvos gyventoju laikomas: 1) fizinis asmuo, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta mokestiniu laikotarpiu yra Lietuvoje; arba 2) fizinis asmuo, kurio asmeninių, socialinių arba ekonominių interesų buvimo vieta mokestiniu laikotarpiu yra veikiau Lietuvoje nei užsienyje; arba 3) fizinis asmuo, kuris mokestiniu laikotarpiu Lietuvoje išbuvo ištisai arba su pertraukomis 183 arba daugiau dienų. 183 dienų laikotarpio apskaičiavimo taisykles nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija; arba 4) fizinis asmuo, kuris Lietuvoje išbuvo ištisai arba su pertraukomis 280 arba daugiau dienų vienas paskui kitą einančiais mokestiniais laikotarpiais ir viename iš šių mokestinių laikotarpių išbuvo Lietuvoje ištisai arba su pertraukomis 90 arba daugiau dienų, jei šio straipsnio 3 dalyje nenustatyta kitaip. 90 ir 280 dienų laikotarpio apskaičiavimo taisykles nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija; arba 5) fizinis asmuo, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis ir neatitinka šios dalies 3 ir 4 punkto kriterijų, tačiau tokiam fiziniam asmeniui atlyginimas pagal darbo sutartį arba pagal jų esmę atitinkančias sutartis mokamas arba jo gyvenimo kitoje valstybėje išlaidos dengiamos iš Lietuvos valstybės arba savivaldybių biudžetų.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad GPMĮ 4 straipsnio 1 dalis įtvirtina penkias alternatyvias nuostatas, pagal kurias asmuo laikomas nuolatiniu Lietuvos gyventoju; fizinio asmens pripažinimui nuolatiniu Lietuvos gyventoju pakanka nustatyti, jog yra mažiausiai vienas iš GPMĮ 4 straipsnio 1 dalies 1-5 punktuose nurodytų kriterijų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575- 2144/2011, 2020 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3155-968/2020). Minėtose bylose reikšmingais asmens laikymo nuolatiniu Lietuvos gyventoju kriterijais pripažįstami: gyvenamosios vietos deklaravimas Lietuvoje; nuolatinio Lietuvos gyventojo Metinių pajamų mokesčio deklaracijų teikimas; nekilnojamojo turto Lietuvoje turėjimas; teisėto buvimo Lietuvoje pagrindo turėjimas; su darbo užmokesčiu susijusių pajamų gavimas Lietuvoje” (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. sausio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr A-2579-602/2020).

Pareiškėjo teismui pateiktos pažymos apie mokesčius sumokėtus Prancūzijoje, nesant juose įtrauktų Lietuvos Respublikoje gautų pajamų, ar kitokie duomenys, atsižvelgiant į anksčiau išdėstytų aplinkybių visumą, nesudaro pagrindo daryti išvadą dėl pareiškėjo buvimo kitos valstybės rezidentu 2013-2016 m. Teismui buvo pateikti duomenys, jog pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu 2013-2016 metais atitiko GPMĮ 4 str. 1 d. 2 punkte išdėstytas nuostatas, tai yra buvo nuolatinis Lietuvos gyventojas. Tai išplaukia iš byloje nustatytų aplinkybių visumos: pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu (2013-2016 metai) teikė Metines pajamų deklaracijas (forma GPM308) (teikiamas tik nuolatinių Lietuvos gyventojų), kuriose deklaravo su darbo santykiais susijusias pajamas gautas Lietuvoje; pareiškėjas 2013-2016 metų mokestiniu laikotarpiu savo gyvenamąją vietą deklaravo Lietuvoje, išskyrus laikotarpį nuo 2016-03-02 iki 2016-10-28, kai buvo deklaruota Prancūzijoje; pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu kartu su sutuoktine įsigijo nekilnojamąjį turtą Lietuvoje; pareiškėjui 2016-10-02 gimė Lietuvoje vaikas; pareiškėjas vykdė individualią veiklą Lietuvoje, ir iš šios veiklos gavo pajamų; tikrinamuoju laikotarpiu įnešė į savo banko sąskaitas grynuosius pinigus ir išsiėmė juos Lietuvoje; pareiškėjas 2014-2016 metais buvo samdomas Lietuvos įmonės atlikti smulkius remonto darbus Prancūzijoje (UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2019-06-10 raštas). Be to, būtent mokesčių mokėtojas turi pateikti duomenis, kad buvo užsienio valstybės rezidentas ir užsienio valstybėje mokėjo mokesčius nuo visų gautų pajamų. Šiuo atveju pareiškėjo pateikti duomenys nepatvirtino tokių pareiškėjo teiginių, nes nėra byloje pateikta Prancūzijos mokesčių administratoriaus ar kitos kompetentingos institucijos sprendimo dėl pareiškėjo laikymo šios valstybės rezidentu (pvz., angl. klb. Resident‘s Certificate). Tai, kad pareiškėjas 2014-2016 metais papildomai dirbo pagal kitas darbo sutartis su užsienio šalies bendrovėms, nepaneigia, esant aukščiau išdėstytoms nustatytoms aplinkybėms, išvados apie jo buvimą Lietuvos nuolatiniu gyventoju. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu 2013-2016 metais atitiko GPMĮ 4 straipsnio 1 dalies 2 punkte išdėstytas nuostatas, tai yra buvo nuolatinis Lietuvos gyventojas. Be to, pats pareiškėjas savo veiksmais ir elgesiu nesudarė pagrindo manyti, kad tikrinimo laikotarpiu jis savo asmeninių, socialinių, turtinių ir ekonominių interesų pagrindine vieta laikė ir pripažino būtent Lietuvos Respubliką. Ši įrodymais nepagrįsta gynybinė pozicija atsirado mokestinio patikrinimo metu gavus mokesčių administratoriaus sprendimus dėl papildomai priskaičiuotų mokesčių.

Papildomai teismo posėdžio metu nurodė pareiškėjas, atsakovė netinkamai taikė mokesčio apskaičiavimo ar perskaičiavimo senaties terminą, šis terminas turėjo būti skaičiuojamas nuo naujo „tyrimo“ pradžios. Atsakovė nesutinka su šiuo aiškinimu, teigia, jog minėtas terminas turi būti skaičiuojamas nuo pirminio patikrinimo pradžios, ką patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

Galiojančios redakcijos MAĮ 68 str. 1 d. nustato bendrą terminą: „jeigu kitaip nenustatyta šiame straipsnyje ar atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir trejus praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kuriais pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos.“ MAĮ 68 str. 2 d. nustato terminą pakartotinio patikrinimo atveju: „šio Įstatymo nustatyta tvarka mokesčių administratoriui atliekant pakartotinį mokesčių mokėtojo patikrinimą, šio straipsnio 1 dalies nuostatos netaikomos, tačiau mokesčių administratorius tokio patikrinimo metu negali apskaičiuoti mokesčio už ilgesnį laikotarpį negu pirminio patikrinimo metu.“ MAĮ 68 str. 4 d. 1 p. nustato, kad apskaičiuoti ar perskaičiuoti mokestį už ilgesnį negu šio straipsnio 1 dalyje numatytas terminas, bet ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus šio straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, galima, kai apskaičiuojamas ar perskaičiuojamas gyventojų pajamų mokestis (išskyrus fizinio asmens mokamo pajamų mokesčio nuo pajamų iš individualios veiklos dalį).

Kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovė atliko pareiškėjo laikotarpio 2013-01-01 – 2016-12-31 GPM, PSD ir VSD įmokų apskaičiavimo ir sumokėjimo teisingumo pakartotinį patikrinimą ir surašė 2020 m. rugpjūčio 17 d. pastarąjį patikrinimo aktą Nr. (42.59) FR0680-375, kurio pagrindu buvo priimtas VMI 2020 m. spalio 30 d. sprendimas Nr. (42.59)-FR0682-420. Pagal papildomai pateiktus duomenis mokestinis tyrimas pradėtas pagal 2017-08-21 užduotį atlikti mokestinį tyrimą Nr. (42.72)FR0688-1233, tačiau šioje byloje aktualus mokestinis patikrinimas, kurio pagrindu priimti skundžiami sprendimai, pradėtas 2018 m. gegužės 21 d. pavedimu tikrinti (išsiųstas pareiškėjui 2018-05-22, 4t., b.l.194). Mokestinis tyrimas ir mokestinis patikrinimas yra skirtingos mokesčių administratoriaus naudojamos procedūros, įstatyme įtvirtintas skirtingas jų teisinis reguliavimas ir galimi procedūros pabaigoje priimti procesiniai sprendimai.

Pareiškėjas teigia, jog turi būti taikomos galiojančios redakcijos MAĮ 68 str. 4 d. 1 p. nuostatos ir trejų metų mokestinio patikrinimo senaties terminas, skaičiuojamas nuo pastarojo mokestinio patikrinimo pradėjimo. Pareiškėjas netinkamai skaičiuoja senaties termino eigos pradžią ir aiškina teisės akto nuostatas.

Mokestinio patikrinimo pradėjimo metu galiojusios redakcijos (nuo 2017-01-01 iki 2020-01-01) 68 straipsnio 1 dalis numatė, kad, jeigu kitaip nenustatyta šiame straipsnyje ar atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kuriais pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo Nr. IX-2112 2, 38, 68, 87, 100, 132, 139, 140 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo 40-1 straipsniu įstatymo (2018 m. birželio 28 d. Nr. XIII-1329) 10 straipsnio 6 dalyje numatyta, jog <...> Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio nuostatos netaikomos tais atvejais, kai mokesčių mokėtojų mokestinės prievolės iki šio įstatymo 4 straipsnio įsigaliojimo jau buvo apskaičiuotos ir (ar) perskaičiuotos pagal iki šio įstatymo 4 straipsnio įsigaliojimo galiojusius mokesčių apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties terminus. Jeigu šio įstatymo 4 straipsnio įsigaliojimo metu mokesčių apskaičiavimo ir (ar) perskaičiavimo procedūros buvo pradėtos, tačiau nebaigtos, joms yra taikomi iki šio įstatymo <...> įsigaliojimo galioję mokesčių apskaičiavimo ir perskaičiavimo terminai. Primintina, kad pirmasis patikrinimo aktas pareiškėjo atžvilgiu Inspekcijos surašytas 2018 m. rugpjūčio 27 d. (2 t., b. l. 176). Atitinkamai mokestinio patikrinimo 2018 metais pradėjimo metu Inspekcija turėjo teisę nuspręsti atlikti pareiškėjo mokestinį patikrinimą už 2013-2016 metus.

Taip pat pareiškėjas teismo posėdžio nurodė galimus procedūrinius mokestinio patikrinimo pažeidimų argumentus, tačiau dėl jų skunde nėra pateiktas faktinis pagrindas. Nepaisant to matyti, kad Komisija išsamiai 13 sprendimo lape analizavo pareiškėjo skundo argumentus dėl galimų procedūrinių pažeidimų (mokestinio tyrimo pradžios, informavimo apie tyrimą ir kita). Pagal byloje esančią informaciją pareiškėjas apie pavedimą tikrinti buvo informuotas.

Taip pat nesutiktina su pareiškėjo argumentais dėl nepagrįsto jo teiktų rašytinių įrodymų nepriėmimo ir/ar nevertinimo, kadangi jie, kaip ir teismui (žr. 2022 m. vasario 3 d. nutartis), nebuvo tinkamai patvirtinti ir išversti į proceso kalbą. VMI 2021-06-21 raštu prašė pareiškėjo pašalinti šį teikiamų rašytinių dokumentų trūkumą ir išaiškino pateiktų dokumentų neišvertinimo į valstybinę kalbą teisines pasekmes. Pažymėtina, kad teismui pateikti paties pareiškėjo vertimai nėra tinkamas procesinio dokumento išvertimas į proceso kalbą taip pat, nes pareiškėjas yra suinteresuotas proceso baigtimi asmuo, o teismas turi naudotis procese nepriklausomo ir procesu nesuinteresuoto asmens pateiktu vertimu. Taip pat teismas buvo atkreipęs pareiškėjo dėmesį ir į teismui teikiamų rašytinių dokumentų autentiškumo problematiką. Kiek matyti iš paties pareiškėjo pateiktų vertimų naujai teikiami ir nevertinti rašytiniai įrodymai apima darbo grafikus, darbdavio įteikiamą algalapių informaciją ir Prancūzijos mokesčių tarnybų informaciją, tačiau tai nėra tie dokumentai, kurie galėtų keisti mokesčių administratoriaus pagrįstai padarytas išvadas dėl pareiškėjo rezidavimo.

Pareiškėjas nesutinka su jam skirta 30 proc. bauda (20 eurų) ir teigia, kad bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi.

Kaip matyti iš Inspekcijos 2020 m. spalio 30 d. medžiagos (42.59)-FR0682-420 pareiškėjas jam nustatytos pareigos bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi neįvykdė: neatvyko nustatytu terminu, mokesčių administratoriaus nurodymo nevykdė ir nepateikė papildomų dokumentų ar paaiškinimų dėl tikrinamo dalyko, todėl ši aplinkybė negali būti pripažinta kaip tinkamas bendradarbiavimas su mokesčių administratoriumi. Pareiškėjas pats nedetalizavo bendradarbiavimo veiksmų, dėl kurių galėjo būti jam neskirta bauda arba sumažinta paskirtoji bauda.

Pažymėtina, kad MAĮ 140 straipsnyje yra nurodytos asmens atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės. Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius, skirdamas pareiškėjui baudą, įvertino jo atsakomybę lengvinančias (nenustatyta), taip pat atsakomybę sunkinančias aplinkybes (GPM apskaičiuotas pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą). Darytina išvada, kad mokesčių administratorius baudą skyrė tinkamai. Pažymėtina, kad pareiškėjas netinkamai vykdė savo pareigą apskaičiuoti mokestį, o mokesčių administratorius neturėjo galimybių apskaičiuoti mokėtinų mokesčių įprastine, t. y. specialiojo mokesčio įstatymo nustatyta, tvarka. Dėl to, nustačius pareiškėjo atsakomybę sunkinančias aplinkybes, pagrįstai skirtas baudos vidurkis ir mažinti pareiškėjui paskirtos 20 Eur GPM baudos nėra teisinio pagrindo.

Taip pat prašo atleisti jį nuo delspinigių, nes nežinojo, kad jis turėjo vesti buhalteriją.

MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad delspinigiai mokesčių mokėtojui skaičiuojami už nesumokėtą arba pavėluotai sumokėtą patikrinimo metu mokesčių administratoriaus nustatytą nedeklaruotą deklaruojamą ar neapskaičiuotą nedeklaruojamą mokestį. Šio įstatymo 96 straipsnio 1 dalies 2 punktu nurodytu atveju delspinigiai skaičiuojami nuo kitos dienos po to, kai mokestis pagal tuo metu galiojančius mokesčių teisės aktus turėjo būti sumokėtas į biudžetą, iki patikrinimo rezultatus įforminančio dokumento surašymo dienos.

Pagal MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, mokesčių mokėtojas atleidžiamas nuo delspinigių, jei mokesčio įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti.

Byloje nenustatyta jokių aplinkybių, kurios galėtų būti prilyginamos nuo pareiškėjo valios nepriklausančioms aplinkybėms, kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti, todėl pareiškėjas negali būti atleistas nuo priskaičiuotų delspinigių.

Taip pat nepagrįsti pareiškėjo argumentai, kai nėra aiškus delspinigių skaičiavimas, kadangi delspinigių ataskaita aiškiai nurodo jų apskaičiavimą, laikotarpius.

Teismas, remdamasis ankščiau nurodytais pagrindais, daro išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentų kontekste nagrinėjamu atveju ginčijami MGK ir VMI sprendimai negali būti laikomi neteisėtais ir / ar nepagrįstais, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85- 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, nusprendžia:

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Atmesti pareiškėjo D. K. skundą.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.