Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos N. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos N. G. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Kauno AVMI, mokesčių administratorius), vadovaudamasi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 13 straipsniu atliko pareiškėjos N. G. mokestinį gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM), pridėtinės vertės mokesčio ir privalomojo sveikatos draudimo (toliau – ir PSD) įmokų patikrinimą už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d., ir mokestinio patikrinimo rezultatus išdėstė 2014 m. spalio 31 d. patikrinimo akte Nr. FR0680-735 (toliau – ir Patikrinimo aktas).Kauno AVMI 2015 m. sausio 19 d. sprendimu Nr. (04.7.2)-FR0682-28 patvirtino Patikrinimo aktą, kuriame papildomai apskaičiuota 19 973,64 Eur GPM bei 2 997,28 Eur PSD įmokų, taip pat apskaičiavo 11 399,23 Eur GPM delspinigių ir 1 521,09 Eur PSD įmokų delspinigių, skyrė pareiškėjai 5 992 Eur GPM baudą ir 899 Eur PSD įmokų baudą, atleido pareiškėją nuo 3 637,29 Eur GPM delspinigių ir 546,58 Eur PSD įmokų delspinigių.Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, Inspekcija, centrinis mokesčių administratorius) 2015 m. balandžio 14 d. sprendimu Nr. 68-65 „Dėl N. G. skundo“ patvirtino Kauno AVMI 2015 m. sausio 19 d. sprendimą Nr. (04.7.2)-FR0682-28.Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Komisija, MGK), išnagrinėjusi pareiškėjos skundą, 2015 m. lapkričio 23 d. sprendimu Nr. S-224(7-99/2015) patvirtino VMI 2015 m. balandžio 14 d. sprendimą Nr. 68-65.

II.

Pareiškėja N. G. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Komisijos 2015 m. lapkričio 23 d. sprendimą Nr. S-224(7-99/2015), VMI 2015 m. balandžio 14 d. sprendimą Nr. 68-65 ir Kauno AVMI 2015 m. sausio 19 d. sprendimą Nr. (04.7.2)-FR0682-28, ir atleisti ją nuo delspinigių bei baudų mokėjimo.Pareiškėja paaiškino, kad papildomi mokesčiai jai apskaičiuoti dėl turto, esančio (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, nuomos sandorių su R. D.. VMI nustatė ir MGK pritarė, kad šie sandoriai buvo apsimestiniai, sudaryti siekiant išvengti gyventojų pajamų mokesčio ir privalomojo sveikatos draudimo įmokų mokėjimo į biudžetą, todėl minėti mokesčiai buvo apskaičiuoti taikant turinio viršenybės prieš formą principą. Pareiškėjos teigimu, MGK formaliu pagrindu atsisakė vertinti papildomai pateiktus dokumentus ir ginčą nagrinėjo vadovaudamasi išimtinai mokesčių administratoriaus surinktais įrodymais ir pateiktais argumentais. Pareiškėjos įsitikinimu, šiuo atveju buvo būtina grąžinti ginčą centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo, kad būtų ištirtos visos reikšmingos aplinkybės. Mokesčių administratorius dėjo nepakankamas pastangas įrodymams surinkti, t. y. neapklausė kaimyninių sklypų savininkų, nepatikrino, ar R. D. turėjo realių ketinimų įsigyti žemės sklypą, vykdyti statybas. Pareiškėjos teigimu, bylos medžiaga patvirtina, jog namas buvo naudojamas, todėl mokesčių administratorius negali nevertinti realiai sumokėto nuomos mokesčio ir privalo jį atimti iš pajamų dalies, nuo kurios yra apskaičiuoti mokėtini mokesčiai.Pareiškėja pabrėžė, jog ginčo patalpų ir žemės sklypo nuomai fiziniams asmenims teisės aktų nustatyta tvarka buvo įsigijusi verslo liudijimus, gautas pajamas už nuomą apskaitė Verslo liudijimo pajamų ir išlaidų apskaitos žurnale, deklaravo pateiktose deklaracijose bei į valstybės biudžetą sumokėjo privalomus mokėti mokesčius. Ignoruojant šią aplinkybę, pareiškėjai už tuos pačius sandorius nustatyta pareiga mokėti mokesčius antrą kartą.Kauno AVMI nepagrindė, dėl kokių aplinkybių R. D. buvo naudinga pervesti lėšas į pareiškėjos sąskaitą, jei tai jam nesuteikė teisės įsigyti nuomojamo žemės sklypo. Taip pat Kauno AVMI nenustatė, kokias tariamas aplinkybes slėpė pareiškėja ir R. D. bei kokių sandorių pagrindu lėšos buvo pervestos pareiškėjai, jei tai ne sklypo nuomos ir avansinės sklypo pardavimo pajamos. Mokesčių administratorius nepagrindė, kokios mokestinės naudos išties buvo siekiama pinigų pervedimais, nei kokią mokestinę naudą gavo R. D..Pareiškėjos teigimu, mokestinis patikrinimas vyko ganėtinai ilgą laiko tarpą, ne kartą buvo stabdytas, todėl apskaičiuoti delspinigiai visa savo apimtimi būtų neadekvatūs tam tikslui, kurio yra siekiama.

Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.Atsakovas paaiškino, kad 2008–2010 m. pareiškėja nuomojo gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, R. D.. Nuomos sutartyse buvo nustatyta, kad nuomininkas namą naudoja kaip gyvenamąją ar poilsio vietą. Nuomos mokestis už visus 2008 m. – 216 000 Lt (18 000 Lt per mėn.), už 2009 m. – 172 500 Lt (15 000 Lt per mėn.). Nekilnojamojo turto registro duomenimis, per 2005 m. liepos 28 d. – 2012 m. gruodžio 14 d. laikotarpį pareiškėjos vardu įregistruotą turtą sudarė: 1) 0,2334 ha žemės sklypas, kurio naudojimo būdas – gyvenamosios teritorijos, vidutinė rinkos vertė – 878 000 Lt; 2) vieno aukšto gyvenamasis namas, kurio statybos pradžios (pabaigos) metai 1912 m., fizinis nusidėvėjimas 63 proc., šildymas krosninis, dujų, vandentiekio, nuotekų šalinimo nėra, namo bendras plotas – 74,92 kv. m., gyvenamas plotas – 53,27 kv. m.; 3) tvartas, malkinė, sandėlis, priestatas; 4) lauko tualetas, šulinys. Norėdama išsiaiškinti minėto gyvenamojo namo nuomos aplinkybes, Kauno AVMI išsiuntė paklausimą Klaipėdos AVMI, prašydama patikrinti vietoje, ar minėtas būstas pritaikytas poilsio reikmėms, ar tinkamas gyventi visus metus, ar gyvenamojo pastato vidaus įranga ir apstatymas yra aukščiausios kokybės, kas pagrįstų aukštą nuomos kainą.Klaipėdos AVMI informavo, kad nurodytu adresu buvo rasta statybvietė su nebaigtais statyti 5 kotedžais, apklausus kaimyninių pastatų gyventojus, paaiškėjo, kad anksčiau šioje vietoje stovėjo mažas vieno aukšto namas ir ūkiniai pastatai, kurie prieš porą metų nugriauti. Siekiant surinkti priešpriešinę informaciją, atlikti UAB „Vėjų energija“ ir R. D. operatyvūs patikrinimai, išsiųstas paklausimas AB „Lesto“ ir apibendrinus surinktą informaciją pripažinta, jog pareiškėjos verslo liudijimo žurnale fiksuoti duomenys, kad iš viso 460 500 Lt suma gauta už objekto (duomenys neskelbtini) nuomą, neatitinka tikrovės, todėl padaryta išvada, kad piniginių lėšų gavimo už objekto nuomą faktas buvo apsimestinis, siekiant deklaruoti tariamai iš nuomos pagal verslo liudijimą gautas pajamas ir išvengti 15 proc. GPM nuo gautų pajamų mokėjimo. Atsakovo teigimu, minėtais veiksmais buvo stengiamasi paslėpti tikrąsias sandorių aplinkybes ir gauti mokestinę naudą, todėl laikyta, kad pareiškėjos iš fizinio asmens gautos pajamos, įformintos kaip pajamos už nuomą pagal verslo liudijimą, savo esme yra B klasės pajamos.Inspekcijos teigimu, Kauno AVMI surinko ir pateikė svarių įrodymų, iš kurių matyti, kad nuomos sandorio iš tikro nebuvo. Atkreipė dėmesį, kad logiškai nepaaiškinama ir nesuprantama namo nuomos kaina. Nors patikrinimo metu ir pripažinta, kad R. D. galėjo disponuoti sumomis, kurios buvo sumokėtos pareiškėjai, tačiau jis buvo pasiėmęs banko paskolą ir mokėjo būsto kredito palūkanas, kurias deklaravo kaip išlaidas, mažinančias gyventojo apmokestinamąsias pajamas. Pareiškėja teigė, kad turto nuoma apėmė ne tik pastatus, bet ir žemę, kurios panaudojimas galėjo duoti didžiausią turto nuomos naudą, tačiau šiam argumentui pagrįsti nepateikė jokių įrodymų, o R. D. paaiškino, kad Klaipėdoje jokios veiklos minėtu adresu nevykdė. VMI pabrėžė, kad pareiškėjos ir R. D. paaiškinimai dėl išlaidų, susijusių su namo priežiūra ir eksploatacija, yra prieštaringi – pareiškėjos teigimu, visas su namo priežiūra bei eksploatacija susijusias išlaidas dengė R. D., tačiau R. D. nurodė, kad jas apmokėjo pareiškėja. Be to, remiantis AB „Lesto“ pateikta informacija, ginčo objektas praktiškai nebuvo eksploatuojamas, nes 2008–2010 m. jame nebuvo naudojama elektros energija arba naudojama minimaliai, už suvartotą elektros energiją nuo 2007 m. gruodžio 18 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. nebuvo mokama, o statybos leidimas griauti esamus statinius buvo išduotas dar galiojant 2009 m. sudarytai nuomos sutarčiai.Dėl mokesčių mokėtojų įrodymų, pateikiamų jau po atliktų patikrinimo veiksmų, teismų praktikoje pripažįstama, kad tai nėra draudžiama, tačiau užkerta galimybę tikėti pareiškėjo sąžiningumu. Pirminiai paaiškinimai yra objektyvesni, nei teikiami po mokestinio patikrinimo. Nagrinėjamu atveju papildomi dokumentai buvo pateikti tik MGK, jie nebuvo pareiškėjos aptarti mokestinio patikrinimo metu, todėl MGK pagrįstai atsisakė juos vertinti. Atsakovas pabrėžė, kad į pareiškėjos skundo argumentą dėl ilgai trukusio patikrinimo yra atsižvelgta ir pareiškėja atleista nuo dalies apskaičiuotų ir nesumokėtų (neįskaitytų) delspinigių, o naujų aplinkybių, kuriomis vadovaujantis būtų galima atleisti pareiškėją nuo likusių delspinigių mokėjimo, nenustatyta. Pagal MAĮ 141 straipsnio 2 dalį nuo baudos atleidžiama tik tuo atveju, kai mokesčių mokėtojas mokesčio, susijusio su paskirta bauda, sumą yra sumokėjęs ar šio mokesčio sumokėjimo terminas šio įstatymo nustatyta tvarka yra atidėtas arba išdėstytas. Duomenų apie tai, kad pareiškėjai papildomai apskaičiuoti mokesčiai yra sumokėti, atidėti arba išdėstyti, nėra, todėl pareiškėjos prašymas atleisti nuo baudų mokėjimo, atsakovo nuomone, negali būti tenkinamas.

III.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 3 d. sprendimu pareiškėjos N. G. skundą atmetė. Teismas nustatė, kad mokėtinas GPM, PSD įmokos ir su šiais mokesčiais susijusios sumos pareiškėjai papildomai paskaičiuotos pripažinus, kad pareiškėjos nuomos sandoriai su R. D. yra apsimestiniai.Įvertinęs Kauno AVMI surinktą medžiagą apie nuomos sandorių (2008 m. sausio 15 d ir 2009 m. sausio 15 d. nuomos sutartys; nuomos sutartis už 2010 m. nebuvo pateikta) aplinkybes, teismas pritarė Kauno VAMI, VMI ir MGK išvadoms dėl nuomos sandorių fiktyvumo. Teismo vertinimu, realių nuomos sandorių nebuvimą bei mokestinės naudos siekį šiuo atveju įrodo sandorių ekonominis nepagrįstumas (nelogiškumas), t. y. nepagrįstai didelė turto nuomos kaina bei kiti byloje esantys įrodymai.Teismas pabrėžė, kad pareiškėjos ir R. D. mokesčių administratoriui duoti paaiškinimai nesutapo, nes, pasak pareiškėjos, namo priežiūros ir eksploatacijos paslaugas apmokėjo nuomininkas, tuo tarpu R. D. nurodė, kad šias išlaidas patyrė pareiškėja. Pareiškėja taip pat teigė, kad turto nuoma apėmė ne tik pastatus, bet ir žemę, kurios panaudojimas galėjo duoti didžiausią turto nuomos naudą, tačiau nei nuomos sutartyse, nei R. D. paaiškinimuose apie žemės nuomą neužsimenama. Be to, nors R. D. nurodė, kad 2008–2009 m. daugiausiai gyveno nuomojamame name Klaipėdoje, tačiau tokius jo teiginius paneigia tai, kad R. D. minėtu laikotarpiu didžiausias su darbo santykiais susijusias pajamas gaudavo iš Kaune veikiančių įmonių, o AB „Lesto“ informacija apie ginčo name 2008–2010 m. suvartotą elektros energiją patvirtina, kad šis namas iš esmės nebuvo eksploatuojamas. Pagrįstų abejonių pareiškėjos nurodomomis nuomos sandorių aplinkybėmis teismui sukėlė ir tai, kad dar 2009 m. gruodžio 18 d. pareiškėjai buvo išduotas statybos leidimas, pagal kurį leidžiama griauti ginčo statinius.Teismas atkreipė dėmesį, kad ginčo turtą sudarė 0,2334 ha žemes sklypas (vidutinė rinkos vertė – 878 000 Lt), 1912 m. statybos 1 aukšto 53,27 kv. m gyvenamojo ploto, 74,92 kv. m bendrojo ploto namas (fizinio nusidėvėjimo procentas – 63, šildymas – krosnimi, dujų, vandentiekio, nuotekų šalinimo nėra) bei tvartas, malkinė, sandėlis, priestatas, lauko tualetas, šulinys, kas leidžia teigti, kad sutarties šalys nustatė akivaizdžiai per didelį nuomos mokestį už namą. Remdamasis pirmiau nurodytais argumentais teismas pripažino, kad pareiškėjos teiginiai, jog 460 500 Lt suma buvo gauta už turto nuomą, neatitinka tikrovės. Mokestinės naudos tikslą, teismo įsitikinimu, patvirtina aplinkybė, kad pareiškėja ginčo objekto nuomai buvo įsigijusi verslo liudijimus, pagal kuriuos mokėjo fiksuoto dydžio pajamų mokestį. Tuo tarpu, jeigu gautas 460 500 Lt lėšas pareiškėja būtų deklaravusi pagal realią situaciją kaip B klasės pajamas, jai būtų tekę mokėti 15 proc. GPM. Teismas pabrėžė, kad šiuo atveju klausimas, kokią mokestinę naudą iš fiktyvių sandorių gavo R. D., nėra reikšmingas, nes mokestinis patikrinimas atliktas pareiškėjos atžvilgiu, be to, MAĮ 69 straipsnio taikymui pakanka, kad bent viena iš apsimestinių sandorių šalių gautų mokestinę naudą.Teismas kritiškai vertino pareiškėjos teiginius, kad MGK nepagrįstai neatsižvelgė į jos papildomai pateiktų su R. D. sudarytų preliminarių namo ir žemės pirkimo–pardavimo sutarčių turinį, pagal kurias sumokėta turto nuomos mokesčio dalis įskaitoma į nuomojamo turto pirkimo kainą kaip avansas. Vadovaudamasis MAĮ 155 straipsnio 6 dalimi teismas pabrėžė, kad aptarimu atveju pareiškėja nenurodė jokių argumentų, kodėl anksčiau negalėjo pateikti šių dokumentų, todėl MGK pagrįstai atsisakė vertinti sutartis. Pats teismas, įvertinęs preliminarias sutartis, priėjo išvados, kad jos nepaneigia mokesčių administratoriaus padarytų išvadų, nes nei pareiškėja, nei R. D. apie tokias sutartis mokesčių administratoriui neužsiminė, anksčiau jų nepateikė. Teismo įsitikinimu, mokesčių administratorius surinko pakankami duomenų, paneigiančių pareiškėjos sudarytų nuomos sandorių realumą, o pareiškėja priešingai neįrodė. Pareiškėjos teiginius, kad nagrinėjamu atveju ji buvo apmokestinta dvigubai, teismas atmetė, kadangi fiksuotas mokestis pagal verslo liudijimą mokamas iš anksto ir jį reikia susimokėti net ir negavus jokių pajamų iš veiklos pagal verslo liudijimą, todėl tai, kad pareiškėjai buvo apskaičiuotos papildomos GPM ir PSD įmokų sumos, nelaikytina dvigubu apmokestinimu.Teismas nurodė, kad nėra pagrindo (MAĮ 100 str. 1 d.) atleisti pareiškėją nuo apskaičiuotų delspinigių bei baudų. Pabrėžė, kad Kauno AVMI 2015 m. sausio 19 d. sprendimu Nr. (04.7.2)-FRO682-28 pareiškėja yra atleista nuo dalies delspinigių (už laikotarpi nuo 2012 m. rugpjūčio 11 d. iki 2014 m. balandžio 10 d.), atsižvelgiant į užsitęsusį mokestinį patikrinimą.Teismas pabrėžė, kad prašymą atleisti nuo delspinigių pareiškėja grindžia didele apskaičiuotų delspinigių suma, tačiau galiojantis teisinis reglamentavimas tokio atleidimo pagrindo nenustato, todėl pareiškėjos prašymo atleisti nuo delspinigių netenkino.Kadangi pareiškėja nėra sumokėjusi papildomai apskaičiuoto GPM ir PSD įmokų, taip pat nenustatytas pagrindas (MAĮ 141 str. 2 d.) atleisti ją nuo paskirtų baudų mokėjimo.

IV.

Pareiškėja N. G. (toliau – ir apeliantė) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti, bei atleisti ją nuo apskaičiuotų delspinigių ir baudų arba nustatyti protingumo, teisingumo ir proporcingumo kriterijus atitinkantį delspinigių ir baudų dydį; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pareiškėjos apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:Teismas nepagrįstai nepripažino ir nevertino pareiškėjos papildomai pateiktų įrodymų reikšmės kilusiame mokestiniame ginče ir nepagrįstai pritarė MGK sprendimui nevertinti šių įrodymų. Teismas nuosekliai neišdėstė, kuriais teisės aktais ir įrodymais grindžia savo sprendimą, nuodugniai ir objektyviai neišanalizavo bei neištyrė pateiktų duomenų, todėl padarė teisės aktų nuostatų bei faktinių ginčo aplinkybių neatitinkančias išvadas. Teismo neveikimas pažeidė pareiškėjos teisę į tinkamą ir visapusišką bylos nagrinėjimą, teismas nesiėmė priemonių prieštaravimams ir neaiškumams byloje pašalinti, vadovavosi išimtinai mokesčių administratoriaus surinktais įrodymais.Mokesčių administratoriaus nustatyta aplinkybė, kad per metus objekte vidutiniškai sunaudota 149 kWh elektros energijos, tik patvirtina faktą, kad 2008–2010 metais namas buvo realiai naudojamas. Taip pat svarbu įvertinti, kad namo gyvenamasis plotas yra tik 53,27 kv. m, namas yra šalia jūros – skirtas poilsiui, jame įrengtas krosninis šildymas (elektra nenaudojama šildymui). Sezono metu R. D. objekto nuoma buvo naudinga dėl namui priskirto žemės sklypo.Teismas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo, gero mokesčių administravimo principais, siekdamas tinkamai ir išsamiai išnagrinėti kilusį ginčą bei įvertinti pareiškėjos pateiktus dokumentus, turėjo grąžinti bylą iš naujo tirti centriniam mokesčių administratoriui.Teismas neįvertino fakto, kad pareiškėja sumokėjo už įsigytą verslo liudijimą, todėl papildomai apskaičiuoti mokesčiai privalo būti šia dalimi sumažinti. Nustačius, kad pareiškėja nenuomojo jai priklausančio namo, neteisinga ir neprotinga imti mokesčius už verslo liudijimą. Tokiu atveju šios sumos iš apskaičiuotų mokesčių privalo būti minusuotos kaip išlaidos ir negali būti papildomai apmokestinamos.Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje pripažįsta, kad per didelės ir neproporcingos apskaičiuotų delspinigių ir baudų sumos gali būti sumažintos. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją teisingumą vykdo tik teismas. Teismo sprendimas turi būti ne tik teisėtas, bet ir teisingas.Sprendžiant prašymą dėl atleidimo nuo baudų ir delspinigių, būtina vadovautis MAĮ 8 straipsnyje įtvirtintais protingumo ir teisingumo principais, MAĮ 100 straipsnio 1 dalimi ir 113 straipsnio 1 dalimi įgyvendinamais humaniškumo ir pagarbos asmeniui principais, socialinio teisingumo principu bei atsižvelgti į pareiškėjos elgesį (bendradarbiavimą).Pareiškėjos nuomone, delspinigiai, kaip prievolės užtikrinimo būdas, šiuo konkrečiu atveju, įvertinus kilusio ginčo specifiką, itin ilgą jo nagrinėjimą, nėra adekvatūs siekiamam tikslui, sudaro net 38 procentus visų jai papildomai apskaičiuotų mokesčių. Pareiškėjai nesuprantama, kodėl jai buvo skirta 30 proc. dydžio bauda, nors pareiškėja nuo pat pradžių bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, teikė visus reikiamus dokumentus ir paaiškinimus. Mokesčių administratorius nepateikė jokių argumentų dėl pareiškėjos atsakomybę sunkinančių aplinkybių, kas galėtų lemti didesnės nei 10 proc. baudos skyrimą.

Atsakovas VMI atsiliepime prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.Atsakovas pakartoja savo atsiliepimo pirmosios instancijos teismui argumentus, papildomai pabrėždamas, kad administracinių teismų praktikoje santykinai didelė apskaičiuotų delspinigių suma nelaikoma pagrindu spręsti pareiškėjos atleidimo nuo delspinigių klausimą. Atsakovo įsitikinimu, pareiškėjos prašymas atleisti nuo paskirtų baudų taip pat netenkintinas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

38. Kauno AVMI, atlikusi pareiškėjos pridėtinės vertės mokesčio, GPM ir PSD įmokų apskaičiavimo, deklaravimo bei sumokėjimo patikrinimą, priėmė sprendimą, kuriuo pareiškėjai nustatyta mokestinė nepriemoka MAĮ 69 straipsnio pagrindu. Pareiškėjai paskaičiuotas GPM ir PSD įmokos, su jais susiję delspinigiai, 30 proc. GPM ir PSD įmokų baudos, nuo dalies delspinigių pareiškėja atleista vietos mokesčių administratoriaus sprendimu.

39. Mokesčių administratorius paskaičiavo GPM dėl to, kad pareiškėja 2008–2010 metais deklaravo bei mokestinio patikrinimo metu tvirtino, jog gavo pajamų (460 500 Lt), vykdydama veiklą pagal verslo liudijimą (sumokėjusi fiksuoto dydžio mokestį), būtent nuomodama gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, R. D.. Mokesčių administratorius konstatavo, kad minėtos pajamos (460 500 Lt) negalėjo būti gautos pagal pareiškėjos nurodomą nuomos sutartį, šios pareiškėjos gautos pajamos buvo priskirtos kitoms B klasės gyventojo pajamoms ir apmokestintos 15 proc. GPM tarifu. Mokesčių administratorius pareiškėjos nurodomas nuomos sutartis įvertino kaip sutartis, kuriomis buvo siekiama išvengti GPM mokėjimo, todėl kad nuomotas nebaigtas statyti gyvenamasis namas (tiek pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis, tiek pagal faktinę padėtį) buvo netinkamas gyventi (be patogumų, vėliau nugriautas, jo vietoje statomi kotedžai), nuomos kaina buvo pernelyg didelė, sutarties šalių paaiškinimai dėl nuomos aplinkybių prieštaringi.

40. Mokesčių administratorius, MGK bei pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo minėtas mokestinio ginčo aplinkybes ir padarė iš esmės teisingą išvadą, kad pareiškėjai pagrįstai nustatyta mokestinė nepriemoka MAĮ 69 straipsnio pagrindu, t. y. nustatytas piktnaudžiavimo mokesčių srityje atvejis. Apeliacinės instancijos teismas, nekartodamas mokestiniame ginče jau išnagrinėtų aplinkybių, sprendžia, kad nors pareiškėjos nurodomi nuomos sandoriai atitiko formaliuosius tokiems sandoriams būtinus požymius, dėl to buvo įgyjamas mokestinis pranašumas, kuris prieštarauja MAĮ tikslams, nes pagrindinis sandorių tikslas yra mokestinio pranašumo įgijimas, tačiau sandoriai neturi ekonominio pagrindimo. Mokesčių administratorius, nustatęs, kad pareiškėja įgijo mokestinį pranašumą (sumokėjusi fiksuoto dydžio mokestį už verslo liudijimą, neturėjo pareigos mokėti GPM nuo gautų pajamų), tačiau pareiškėjos deklaruoti sandoriai (nuomos sutartys su kitu fiziniu asmeniu) neturėjo ekonominio pagrindimo, padarė iš esmės teisingą išvadą, kad pareiškėja piktnaudžiavo mokesčių srityje, todėl pagrįstai taikė MAĮ 69 straipsnį. Mokestinio pranašumo įgijimas piktnaudžiaujant mokesčių teisės normomis yra nesuderinamas su mokesčių visuotinio privalomumo bei mokesčių mokėtojų lygybės principais.

41. Neteisingas yra pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodytas motyvas, jog teismas nepagrįstai nepripažino ir nevertino pareiškėjos papildomai pateiktų įrodymų reikšmės kilusiame mokestiniame ginče ir nepagrįstai pritarė MGK sprendimui nevertinti šių įrodymų. Pareiškėjos 2015 m. birželio 5 d. patikslintame skunde, adresuotame MGK, nurodyta, kad mokesčių administratorius nepagrįstai nevertino preliminarios sutarties su priedais, 2009 m. sausio 15 d. priedo prie nuomos sutarties, patvirtinančių R. D. ketinimą įsigyti nekilnojamąjį turtą. MGK sprendė, kad byloje nėra duomenų, kad šie dokumentai buvo pateikti mokesčių administratoriui. Aplinkybių dėl ketinimo sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį nenurodė nei pareiškėja, nei R. D. savo paaiškinimuose ar skunduose. Todėl MGK, vadovaudamasi MAĮ 155 straipsnio 6 dalimi, neatsižvelgė į šiuos paaiškinimus. Pirmosios instancijos teismas teisingai akcentavo, kad pareiškėja nenurodė jokių argumentų, kodėl anksčiau negalėjo pateikti tik MGK pateiktų preliminarių sutarčių, todėl MGK pagrįstai atsisakė šias sutartis vertinti. Pirmosios instancijos teismas teisingai akcentavo, kad nei pareiškėja, nei R. D. apie tokias sutartis nei Kauno AVMI, nei VMI neužsiminė, kodėl anksčiau šių sutarčių nepateikė, nepaaiškino.

42. MAĮ 155 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad Mokestinių ginčų komisija, priimdama sprendimą dėl mokesčių mokėtojo skundo, neatsižvelgia ir nevertina tų mokesčių mokėtojo pateiktų įrodymų, kurie nebuvo pateikti centriniam mokesčių administratoriui, išskyrus atvejus, kai apie jų negalimumą pateikti buvo nurodyta mokesčių mokėtojo skunde centriniam mokesčių administratoriui. Šioje MAĮ 155 straipsnio 6 dalies normoje yra įgyvendintas mokestinio ginčo proceso koncentracijos principas, t. y. nustatyta taisyklė, kad paprastai įrodymai mokestiniame ginče gali būti teikiami iki tam tikros procesinės stadijos, vėliau mokestinio ginčo šalis gali teikti įrodymus tik išimtiniais atvejais, tinkamai motyvuojant, kodėl įrodymai negalėjo būti pateikti mokestinio tyrimo ar mokestinio patikrinimo metu arba ankstesnėje mokestinio ginčo nagrinėjimo stadijoje. Nagrinėjamu atveju, mokestinio ginčo šalis – pareiškėja, pateikė MGK naujus įrodymus, kurie nebuvo teikti nei vietos mokesčių administratoriui, nei centriniam mokesčių administratoriui, nenurodydama jokių priežasčių, kodėl įrodymai negalėjo būti pateikti anksčiau. Toks mokesčių mokėtojo ir mokestinio ginčo šalies procesinis elgesys yra nesuderinamas su proceso koncentracijos principu ir siekiu surinkti įrodymus kuo ankstesnėje mokestinio tyrimo, patikrinimo bei mokestinio ginčo nagrinėjimo stadijoje, todėl konkrečiu atveju sudarė pagrindą nevertinti naujai pateiktų įrodymų.

43. Pareiškėjos argumentai dėl to, kad ji turėjo išlaidų įsigydama verslo liudijimą, neturi esminės reikšmės šio mokestinio ginčo nagrinėjimui. Šiame mokestiniame ginče sprendžiama dėl administracinio sprendimo, kuriuo mokesčių administratorius nustatė mokestinę nepriemoką MAĮ 69 straipsnio pagrindu, teisėtumo. Administraciniu sprendimu nustatytos vienos mokestinės nepriemokos konstatavimas neatima iš pareiškėjos teisės kreiptis dėl kitų, pareiškėjos manymu, be pagrindo sumokėtų mokesčių grąžinimo.

44. Dėl pareiškėjos prašymo atleisti nuo delspinigių pažymėtina, kad vietos mokesčių administratorius atleido pareiškėją nuo dalies delspinigių. MAĮ (2004 m. balandžio 13 d. įstatymo Nr. IX-2112 redakcija) 100 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, jeigu yra šio Įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindas. MAĮ 141 straipsnyje yra nustatyti atleidimo nuo baudų mokėjimo už mokestinių prievolių nevykdymą pagrindai. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad nėra nustatyti MAĮ įtvirtinti pagrindai, kuriems esant pareiškėja galėtų būti atleista nuo delspinigių mokėjimo. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatytos jokios išskirtinės aplinkybės, dėl kurių pareiškėją reikėtų atleisti nuo pagal įstatymą apskaičiuotų delspinigių mokėjimo, sprendžia, kad nėra pagrindo atleisti pareiškėją nuo delspinigių.

45. Dėl pareiškėjos apeliacinio skundo motyvų, jog mokesčių administratorius nepateikė jokių argumentų dėl didesnės nei 10 proc. baudos skyrimo, pažymėtina, kad šis motyvas nebuvo nurodytas pareiškėjos skunde, paduotame pirmosios instancijos teismui. Bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme negali būti platesnis negu pirmosios instancijos teisme, nes apeliacinėje instancijoje nagrinėjamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo (ABTĮ 136 str.).

46. Dėl pareiškėjos apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl visų bylai reikšmingų aplinkybių, pažymėtina, jog pareiga nustatyti faktines aplinkybes tenka mokesčių administratoriui, priimančiam sprendimą dėl mokestinės nepriemokos nustatymo, administracinis teismas tik tikrina viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo teisėtumą, t. y. vykdo viešojo administravimo subjektų kontrolę (ABTĮ 3 str.). Nagrinėjamu atveju vietos mokesčių administratorius nustatė administracinio sprendimo priėmimui būtinas faktines aplinkybes, nustatytas aplinkybes ir ištirtus įrodymus, kuriais remiantis šios aplinkybės nustatytos, mokesčių administratorius išsamiai aprašė ir tinkamai įvertino patikrinimo akte ir sprendime dėl šio patikrinimo akto patvirtinimo. Centrinis mokesčių administratorius ir MGK įvertino ir patikrino mokesčių administratoriaus pareigą surinkti pakankamai įrodymų ir teisingai nustatyti faktines aplinkybes, būtinas administracinio sprendimo priėmimui. Pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė dėl mokesčių administratoriaus nustatytų faktinių aplinkybių ir taikytų materialinės teisės normų, todėl naikinti teismo, mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų, ar vietos mokesčių administratoriaus sprendimų nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos N. G. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.